Bolone

Tokia mandagumo forma – dovanoti ðunis, tais laikais buvo visiðkai rimtas dalykas. Ðie balti maþyliai renesanso laikotarpiu buvo ypatingai mëgiami. Maþo dekoratyvinio ðuniuko – bolonës paslaptis – jos þmogiðkame charakteryje. Didþiulis noras bendrauti, adekvaèios reakcijos ir mimikos, netgi sugebëjimas nepastebëti paðaliniø,- visa tai kaþkaip ypatingai iðskiria ðià veislæ. Bolones, remiantis kilme ir standartais, galima suskirstyti á kelias rûðis, Bolones (Bologneser- vok.), prancûziðkas (Bichon a poil frise – pranc.) ir maltietiðkas (Maltese – angl.). Jos visos yra panaðios. Maltietiðka bolonë – viena ið seniausiø dekoratyviniø ðunø veisliø Europoje. Nuomonë, kad jos tëvynë – Malta, ne visiðkai tvirta; taèiau, be abejo, ji ten egzistavo daug ðimtmeèiø. Veislë buvo þinoma jau labai seniai net Kinijoje ir Filipinuose. Kilmingos ponios Egipte, Graikijoje ir Romoje neðiodavosi ðiuos maþus ðunelius rankovëje. Tai buvo iðlepinti, þavingi, bebaimiai, kambariniai ðunys, ðilkiniu baltu plauku. Jiems buvo leidþiama miegoti miegamojo lovoje, keliauti kartu karietose, jiems buvo atiduodami skaniausi kàsneliai. Maltietiðkos bolonës – tai mielos, tamperamentingos, iðdykæ individualistës.Nekreipiant dëmesio á ðio ðuns maþà ûgá jis yra puikus, didingas sarginis ðuo. Pagal standartà ðuns ûgis siekia nuo 23 iki 25 cm, patelës svoris 3,1 kg, patinëlio 3,7 kg. Viena ið prancûziðkos bolonës atsiradimo versijø yra ta, kad ji buvo iðvesta Italijoje, kryþminant maltietiðkà bolonæ su nykðtukiniu pudeliu, ið kuriø ji paveldëjo purø kailá ir tankø povilná. Kita versija: prancûziðkos bolonës tëvynë – Tenerifø sala, esanti Kanarø salø grupëje. Tada ðis ðuniukas vadinosi biðonas-teneri (Bichon terranean). XVI amþiuje ðie ðuniukai pateko á Prancûzijà, kur tapo karaliðkø rûmø numylëtiniais. Kai kurie raðytiniai ðaltiniai teigia, kad Barbet (Barbet –angl.) ir vandens spanielio (Water Spaniel-angl.) palikuoniai buvo vadinami Barbiðonais (Barbichon –angl.), vëliau jø pavadinimas buvo sutrumpintas iki Biðono (Bichon-angl.). Biðonas davë pradþià keturioms skirtingoms variacijoms, kuriø viena vadinama Biðon frize (Bichon Frise). Ið pradþiø ðie ðuneliai buvo dovanojami arba mainomi kaip brangios dovanos, veliau tapo Europos aristokratijos namø pasididþaivimu.Apie já buvo kalbama – “maþas ûgiu – didelis kaip asmenybë”.Ðis gyvybingas nenuorama suteikdavo daug dþiaugsmo savo ðeimininkams.Ðilkinis minðtas plaukas, su maþomis garbanëlëmis, nuostabios tamsios spindinèios akys, apvali galva ir kûnas – tai tarsi maþas pûkuotas þaisliukas apþavëjæs rûmø damas, tapo komforto ir kompanijos simboliu. Ðis ðuo ne tik inteligentiðkas, bet ir lengvai dresuojmas.Nors maþo ûgio taèiau yra puikus sargas –“namø skambutis”. Be abejonës plaukas reikalauja specialios prieþiûros – kasdieninio ðukavimo, profesionalaus trimingo ir apkirpimo. Pagal standartà ðuniuko vidutinis ûgis yra 28 cm, vidutinis svoris 5 kg. Jeigu kilmingieji taip þavëjosi ðitais maþais ðunimis, juose turëjo bûti kaþkas þymiai daugiau, negu didþiulis kalnas baltos vilnos. Ir ið tikrøjø bolonës visus tiesiog stebino savo savybëmis: labai protingos ir iðtikimos, be to turinèios veriantá þvilgsná. Bolonë – labai iniciatyvus ir sumanus ðuniukas. Ji niekada nepraleidþia në vieno þaidimo su vaikais ir nuolat ieðko sau draugø þmoniø tarpe. Moterys bolonëje ras iðtikimà draugæ, kuri visada paguos ir uþjaus. “Jie labai draugiðki, jiems niekad nepakanka kontaktø vien su savo þmonëmis. Ið tø ðuneliø tiesiog spindi dþiaugsmas ir gera nuotaika”,- sako þymi boloniø þinovë ið Vokietijos Kristina Steffek. Sandra Block ið Vokietijoje gyvuojanèios maþøjø ðuneliø Sàjungos sako:”Su savo þavingu, linksmu elgesiu bei prieraiðiu ir lipðniu bûdu ðis ðunelis tuojau pat uþkariauja kiekvieno þmogaus ðirdá”. Ir visdëlto, nors labai maþa,meili, tarsi pûkuotas þaisliukas atrodanti bolonë puikiai saugo savo ðeimininkus ir namus nuo svetimø. Bet koks vagis ar grobikas bus paðëlusiai aplotas. Manoma, kad ðis ðuniukas turi septintàjá pojûtá. Ji tiesiog nujauèia, kà svetimas yra sumanæs. Reikia gerai atkreipti dëmesá á tà þmogø, kuriam bolonë rodo nepasitikëjimà, nes ji pastebi daug to, ko mes dar negalime pastebëti. Su savo linksmu ir nerûpestingu elgesiu ji tiesiog principingai draugiðkai eina prie kitø, labai mëgsta lenktyniauti ir peðtis. Parodose matosi, kad ji spinduliuoja. Ásigijus toká baltà ðuniukà, bûtina daþnai ðukuoti, nes jo plaukai labai veliasi ir be prieþiûros labai negraþiai atrodo. Kas kiek laiko reikia apkirpti plaukus apie akis, o galvai ir visam kûnui kerpant suteikti apvalià formà. Nuolat ir ðvariai reikia iðplauti akis. Su boloniø sveikata problemø beveik nebûna. Stiprûs ir sveiki ðuniukai net per daug pamiðæ dël pasivaikðèiojimø ir labai þavisi kelionëmis. Taèiau, jeigu dël kokiø nors prieþasèiø ji negali bûti sportiðkai aktyvi, tada bus labai gera visos ðeimos draugë jûsø namuose. Gaila, taèiau ðiais laikais apie bolones kalbama jau kaip apie retà ðunø veislæ. Pavyzdþiui Vokietijoje per metus gimsta tik apie 100-as ðios veislës ðuniukø. Paprastai, paminëjus bolonæ, akyse iðkyla bûtinai tik baltos spalvos ðuniukas, taèiau yra ir spalvotø boloniø. Spalvotoji bolonë – selekcininkø darbo rezultatas.1950 metø pradþioje, nuoseklios atrankos bûdu tuometinio Leningrado kinologams pavyko iðvesti ir átvirtinti daugelyje kartø pastovø spalvotà atspalvá.1966 metais tuometinëje Sovietø Sàjungoje buvo patvirtintas spalvotø boloniø standartas. Visi apraðytieji ðuneliai yra tikrai þavingi ir verti þmogaus kompanijos, vien paskaièius apie tai jau kyla nenusakomas noras turëti toká draugà – sniego baltumo pûkø kamuolá! Nuliûdinsime praneðdami, kad artimiausios valstybës kur veisiami ðiø veisliø ðunys yra Suomija ir Vokietija, o Lietuvoje nëra uþregistruota në vienos Bolonës. O gal tai tik bus gera paskata tiems kurie svajoja ásigyti nedidelá graþø kambariná ðuná. Gal bûtent tokio kaip bolonë jûs ieðkote!? FCI (Tarptautinës Kinologø Federacijos) patvirtinto Bolonës standarto sutrumpintas variantas: Iðvaizda. Maþa, kresna, kompaktiðkas kûnas. Ilgi, minkðti, purûs, visiðkai balti plaukai. Kûnas – kvadratinës formos,- plotis beveik atitinka aukðtá. Galva. Lengvai kvadratinë forma, virðugalvis plokðèias, juoda nosis. Didelës apvalios ir ryðkios akys. Akiø vokai juodi. Ausys iðsidësèiusios virðugalvyje ir nusvirusios þemyn. Kailis. Visas kûnas padengtas ilgais krentanèiais, sniego baltumo plaukais. Boloniø ûgis siekia ðuniukø - 27-30 cm, kalyèiø – 25-28 cm, sveria ðie ðuniukai– 2,5-4 kg. Gyvena 12-16 metø.

Dalmantinas

Niekas neþino, kada ir kur iðvydo pasaulá pirmasis dalmatinas- grakðtus, stiprus, vidutinio ûgio ðuo, kurio trumpas kailis nusëtas juodais arba tamsiai rudais “pinigëliais”, niekuomet nesusiliejanèiais á didelias dëmes. Didþiausi veislës fanatai tvirtina, kad dalmatino atvaizdø galima rasti netgi Asirijos ir Babilono akmeniniuose reljefuose. Tø gilios senovës ðunø eksterjeras ið ties gana panaðus á dalmatino, taèiau pilkame akmenyje juodø pinigëliø nesimato, o juk tai bûdingiausias veislës bruoþas. Todël tikrai sunku pasakyti dalmatinai tuose reljefuose psvaizduoti ar ne. Kaip ten bebûtø, dalmatinai labai sena veislë. Pirmasis iki mûsø dienø iðlikæs paveikslas kuriame pavaizduotas dalmatinas buvo nutapytas 17- tame amþiuje. Nrþinomas italø dailininkas pavaizdavo dadmatinà vaikðtinëjantá ðalia Romos popieþiaus. Tais laikais dalmatinai buvo madingi ðunys kuriuos vadindavo Bengalijos skalikais. Ir vëlgi neþinia, kas atsirado anksèiau- ðis pavadinimas, ar já paaiðkinanti legenda, neva kraustydamiesi ið Indijos èigonai iðsivedë su savimi tauraus kraujo Bengalijos skalikus, o vëliau, ilgø klajoniø metu iðpopuliarino veislæ visame Vidurþemio jûros regione. Legenda graþi ir netgi gana átikinama- juk èigonai tikrai kilæ ið Indijos, tik kaþin ar bûtø pavykæ klajokliams iðsaugoti grynà veislæ. Nors, kas ten þino... Dabartiná savo pavadinimà dalmatinas gavo 18-to amþiaus pabaigoje. Pavadinimas siejamas su Dalmatija- senovine buvusios Jugoslavijos sritimi, kurioje yra ir garsusis Dubrovniko kurortas. Pasakojama, kad tø kraðtø didikai- grafai ir baronai- nepaprastai mëgo laikyti dvaruose milþiniðkus dogus- arlekinus, kuriø kailis buvo iðmargintas panaðiai kaip dalmatino- baltas su juodais lopais. Sakoma, kad vëliau, norëdami suteikti didþiuliams dogams bent kiek grakðtumo veisëjai kryþmino juos su skalikais bei kûrtais, kol galiausiai atsirado dalmatinai. Tokia dalmatinø kilmës versija visai neblogai siejasi su pirmaja: - “èigoniðkàja”: tose apylinkëse (Rumunijoje, Vengrijoje, buv. Jugoslavijoje) èigonø visais laikais gyveno labai daug ir jaigu tie tikrai vedþiojosi kokius nors bengalijos skalikø palikuonius tai galëjo ir prisidëti prie veisliø kokteilio, davusio egzotiðkà rezultatà- dalmatinà. Dalmatinas neatsitiktinai pirmàsyk pavaizduotas ðalia paties popieþiaus- europos diduomenë dalmatinus nepaprastai mëgo. Taèiau laikydavo juos vien del groþio. Þalioje vejoje prieðais rûmus þaidþiantys dalmatinai- tikrai áspûdingas reginys. Tik patekæs á Anglijà dalmatinas pagaliau gavo rimto darbo. Iðtvermingi ir greiti ðunys turintys puikià uoslæ ir sugebantys gerai orientuotis buvo ádarbinti karietø vedliais. Tarpinëse paðto stotyse, kur pavargæ arkliai buvo keièiami naujais, laikydavo taip pat ir dalmatinus kurie iðleisti á laisvæ, kaip paðto balandþiai visuomet rasdavo kelià á gimtàjà ðunidæ. Keliai tas laikais buvo prasti ir pavojingi, todël þymiai patogiau ir saugiau buvo vaþiuoti tiesiai paskui dalmatinà kurio baltas kailis gerai matomas. Ðunys gerai orentuodavosi tamsoje ir tirðèiausiame rûke lojimu perspëdavo apie besiartinanèius vilkus ar plëðikus.Ilgais pavadþiais dalmatinà pririðdavo prie pirmojo arklio pakinktø, kad per greit nenubëgtø ir vaþiodavo tiesiai ið paskos. Jungtinëse Amerikos Valstijose dalmatinai daugiau kaip 100- tà metø tarnavo gaisrinëse. Dauguma namø buvo mediniai ir gaisrø kildavo þymiai daugiau negu dabar. Telefonas dar nebuvo iðrastas ir iðtikus nelaimei sunku buvo tikëtis pagalbos. Amerikos gaisrininkai pasinaudojo puikia dalmatino uosle, iðtverme ir sugebëjimu rasti trumpiausià kelià á tikslà- jie iðmokë ðunis bëgti á dûmø kvapà. Kad ir atokiausioje fermoje, uþ keleto kilometrø kilus gaisrui, ðunys sukeldavo alermà ir arkliais kinkyti gaisrininkø ekipaþai skubëdavo á pagalbà. Atsiradus telefonams ir automobiliams dalmatinai liko vël be darbo. Ko tik nebandyta iðmokyti dalmatinus: neðioti paðtà ir veþioti suþeistuosius karo metu, bûti aklûjø vedlias, ieðkoti po þeme uþsilikusiø minø ir delikatesiniø grybø triufeliø, Amerikoje bandyta paversti dalmatinà policijos ðunimi (tarnavo juk kaþkada gaisrinëje!), mokë dalmatinus laivuose gaudyti þiurkes ir netgi medþioti. Bet galiausiai paaiðkëjo, kad dalmatinas visiems ðiems rimtiems darbams nelabai tinkamas. Komandø dalmatinà iðmokyti galima ir netgi gana lengvai, bëda tik, kad dalmatinas vykdo jas kada ir kaip panorëjæs: papûs vëjelis atneð ádomesná kvapà arba susirinks juo nuomone idomi ðuniðka kompanija ir dalmatinas numos uodega ir á gaisrus ir á minas. O ðeimininkas kiek tinkamas galës vilioti já gardþiausiais kàsneliais, ðaukti meiliausiais vardais, ar grasinti baisiausiomis bausmëmis- dalmatinas sugráð tik tada kai jam nusibos þaidimas. Graþuolis aristokratas dvaro puoðmena linksmas triukðmingo taboro palydovas, arba kinologø kalba tarent eksterjerinis ðuo.

Jack russel'o terjeras

Terjerai buvo iðvesti Didþiojoje Britanijoje urvinei medþioklei. Toks ðuo turi álásti á uvà ar olà ir ið ten iðvyti þvërá, arba já sugriebæs iðtempti lauk.Terjeras turi bûti nedidelis, kad tilptø á olà ir galëtø joje laisvai judëti, todël tradiciðkai jo keteros aukðtis neturi virðyti 38,5 cm. Bet to neuþtenka. Tuo paèiu jis turi bûti stiprus, ryþtingas, turi bûti tvirti jo þandikauliai, kad galëtø susikauti su dantimis ir nagais “apsiginklavusiu” þvërimi. Álindus á olà – darbas tikrai nekoks: ten tamsu,m ankðta, byra þemës, o kartai gali net visai uþgriûti. Medþioklei tokiomis sàlygomis labiausiai tinka terjerai, turintys lygø, neilgà ir ðiurkðtø kailiukà. Nuo XVII-ojo ðimtmeèio pradþios Didþiojoje Britanijoje atsirado nauja þemës ûkio technologija, kur atsirado ir galvijø ganymas su ðunimis. Atsinaujino elniø medþioklë, kuri buvo jau labai populiari nuo viduramþiø laikø. Fermeriai pradëjo uþsiiminëti urvine medþiokle, kuri tapo nacionaliniu pësèiøjø medþiotojø pasilinksminimu. Lapes persekiodavo fokshoundai, o joms pasislëpus olose, ið ten jas iðvydavo terjerai. Tam labiausiai tiko ilgakojai terjerai, kurie neatsilikdavo nuo skalikø. Populiariausi buvo baltos spalvos terjerai. Taip juos buvo neámanoma sumaiðyti su lapëmis. Taèiau, iðlásdamas ið olos, terjeras, retai kada likdavo baltas: jis bûdavo purvinas, atsiduodantis þvëries kvapu ir neretai skalikai vietoje lapës uþpuldavo ir papjaudavo terjerà.* Medþiotojai terjerus naudodavo ir “þvalgybai”: medþioklës iðvakarëse jie kartu su terjerais ieðkodavo urvø, kad sekantá rytà nereiktø veltui gaiðti laiko jø ieðkant. Veislës ákvëpëjas – ðventikas Anglijos ðventikas Dþonas Rasselas, pravarde Dþekas, gimë 1795-aisiais metais Dartmute, Devono grafystëje ir pragyveno 87 metus. Jis buvo labai geras raitelis ir aistringas lapiø medþiotojas su terjerais. 1873-aisiais metais jis tapo vienu ið Kennel-klubo ákûrëjø ir aktyviai dalyvavo foksterjero standarto iðvedimu. Taèiau pats veisë ðiurkðèiaplaukius terjerus tik medþioklei ir niekada jø nerodë parodose, nes tada parodose buvo labai populiarûs ðvelniaplaukiai terjerai. Ið tikrøjø, veislë, kuri vadinama Parson Jack Russell Terrier, iki 199-øjø metø buvo þinoma kaip seno tipo foksterjerø veislë. Amþiaus pradþios foksterjerai – èempionai visiðkai niekuo nesiskyrë nuo ðiuolaikiniø Dþeko Rasselo terjerø. Mokydamasis Oksforde, Rasselas ásigijo vienà ið savo áþymiøjø ðunø – baltà ðiurkèiaplaukæ patelæ su raudonai-rudomis dëmëmis ant galvos ir prie uodegos pagrindo. Ji buvo liekna, proporcingo kûno visiðkai nepanaði á trumpakojus ir plaukais apaugusius ðkotø terjerus, o jos ûgis buvo panaðiai kaip lapës. Rasselas atliko daug ávairiausiø kryþminimø su ávairiø veisliø terjerais, kuriø tarpe buvo ir vienos spalvos, ir margø ðunø. Buvo reikalaujama, kad terjerai bûtø dràsûs, ryþtingi ir bûtø tinkamo po urvus landþioti ûgio. Kaþkiek dëmësio buvo skiriama ir ausims (staèios ausys buvo visiðkai nepageidaujamos, nors ir ðiomis dienomis dar pasitaiko terjerø staèiomis ausimis). Kai kurie veisëjai praktikavo seno tipo buldogo miðinius su ávairiais terjerais. To rezultate pagerëjo kovinës medþiokliniø terjerø savybës. 1835-aisiais metais, po to, kai buvo uþdraustos ðunø kovos, daugelis koviniø terjerø taip ir liko praeityje. Taèiau iki 1912-øjø metø buvo leidþiamos þiurkiø pjautynës, kuriose dalyvaudavo smulkiø veisliø terjerai, todël tais laikais jie labai klestëjo. Pas kai kuriuos ðvelniakailius baltus su juodom dëmëm Rasselo terjerus ir iki ðiol yra matomi kraujomaiðos su buldogais poþymiai. Jie nuo grynaveisliø terjerø skiriasi ne tik stambiu kûno sudëjimu ir plaèia galva, bet ir neskardþiu balsu, kuris yra bûtinas medþiojant urvuose ir olose. XIX amþiaus pabaigoje – XX amþiaus pradþioje daugelis medþiotojø veisimui naudojo silichem terjerus (juos daþnai kergdavo su velðkorgi-pembrokais). Vienas paskutiniøjø terjerø, kuriuos naudojo Dþeko Rasselo terjero iðvedimui, buvo baltas leiklend-terjeras. Veisëjai tikëjosi, kad ðios veislës pagalba bus galima iðvesti ðunis su geresniu charakteriu ir graþesniais “marðkinëliais”. Taèiau Vakarø Britanijos medþiotojai mano, kad ði veislë visiðkai nepageidaujama, nes jie beveik neturi gabumø medþioklei. Ið tikrøjø, Vakarø Britanijoje lapiø medþioklë – tai savotiðkas ritualas (rûbai, veiksmø tvarka, muzika). Medþioklëje dalyvauja pagrindinis “terjerininkas” su savo augintiniø bûriu. Taèiau á ðunø uþduotá neáeina þvëries puolimas. Tai tikras teatriðkas aristokratø pasilinksminimas. O, ðtai, ðiaurinës kalnuotosios ðalies dalies medþiotojams, atvirkðèiai, medþioklë reikalinga, kad apgintø savo gyvulius nuo plëðrûnø, todël jø terjerai tikrai persekioja ir gaudo lapes. Kà sugeba maþasis medþiotojas Ðiuo metu Dþeko Rasselo terjeras labai plaèiai paplitæs Didþiojoje Britanijoje. Èia jis ir medþioklinis, fermeriø ðuo ir tuo paèiu, kompanjonas. Jis gali bûti ir ðiurkðtaus, ir ðvelnaus kailiuko. Po antrojo pasaulinio karo Dþeko Rasselo terjeras pateko á þemynà. Ðià veislæ ypatingai ávertino raitieji medþiotojai. Dþeko Rasselo terjeras yra tiesiog nepralenkiamas barsukø ir lapiø medþioklëje (dabar Anglijoje bersukas yra saugomas þvërelis, todël, jeigu jis medþioklës metu ir pagaunamas, tai ne uþmuðamas, o paleidþiamas). Terjeras puikiai seka pëdsakus kartu su skalikais, o po to jam tenka pats sunkiausias darbas – ið olos iðvuti lapæ. Taèiau tai ne tik urvinis ðuo. Su Dþeko Rasselo terjeru medþiojami ir zuikiai bei vandens þiurkës. Tai puikus grauþikø naikintojas: rekordininku tapo terjeras vardu Vampyras, kuris 1977-aisiais metais Didþiojoje Britanijoje sunaikino visà tonà þiurkiø! Prancûzijoje su ðiais ðunimis sëkmingai medþiojama miðkø tankumynuose. Jie atneða paðautus paukðèius, tame tarpe ir antis ið vandens, suseka triuðius. Ðie terjerai labai efektingai dirba sekant elniø pëdsakus (elnius jie maþiau gàsdina nei skalikai, todël medþiotojui lengviau prisëlinti prie þvëries). Taip pat jie padeda ir ðernø medþioklëje. Raiti medþiotojai Ðampanëje, Ardenuose ir Pikardijoje ðiuos nedidelius ðunis vis daþniau naudoja sekant kraujo pëdsakais. Trumpai kalbant, Dþeko Rasselo terjeras – ávairiapusiðkai gabus medþiotojas. Jo nedidelis ûgis, jis dràsus, iðtvermingas ir pakankamai paklusnus. Neþiûrint á prasèiokiðkà iðvaizdà, ðis linksmas ir sumanus ðuo susilaukia vis daugiau gerbëjø. Nevardinsim þymiø þmoniø, kurie kompanjonu jau iðsirinko ðá terjerà, o palinkësim, kad mada ðiai veislei nesuþlugdytø labiausiai vertinamø jos savybiø, kurios, laimei, yra iðsaugomos Dþeko Rasselo pasekëjø jau daugiau kaip ðimtà metø. Kaip valdyti Dþeko Rasselo terjerà? Dþeko Rasselo terjeras turi visas tikro terjero savybes ir be tinkamo auklëjimo jis gali pavirsti tikru velniu. Ðis terjeras – avantiûristas ir tiesiog trokðta ávairiausiø nuotykiø. Nors jis mëgsta laikà praleisti ðeimos rate, iðsitempæs ant sofos, ðalia savo mylimo ðeimininko, visdëlto nereikëtø pamirðti, kad, visø pirma, tai medþiotojas ir sportininkas. Auklëjant Dþeko Rasselo terjero veislës ðuniukà, bûtina atminti, kad tai daug judëjimo ir veiklos reikalaujantis sutvërimas. Ið liûdesio ir nuobodulio jis gali “perkasti” jums gëlynà arba kà nors sugrauþti, todël bûtina nuolat kuo nors já uþimti: duoti pagrauþti kaulà ar paþaisti su þaislu. Ið karto reikia pradëti drausti persekioti kitus naminius gyvûnus ir paukðèius. Miðke ir netoli keliø, kur vaþiuoja maðinos ðá aistringà medþiotojà reikia prisiriðti prie pavadëlio, nes kuo nors susidomëjæs, jis ne visada paklûsta ðeimininko ásakymui. Bendrai ðios veislës ðunys nuos daugelio kitø skiriasi pastoviu elgesiu, maþiau loja, yra ðvelnesni. Mokosi labai noriai, su malonumu visur sekioja paskui ðeimininkà. Dël nedidelio ûgio, já visur galima pasiimti su savimi. Didþiojoje Britanijoje Dþeko Rasselo terjerai – mini agility tràsoje – lyderiai. Jie tiesiog dievina ðià sporto ðakà. Suteikinat pakankamà fiziná krûvá, ðis sumanus, maþas, neiðrankus ðuo, bus labai iðtvermingas, gero kûno sudëjimo ir, aiðku, bus tikras þmogaus draugas.

Kanados aviganis

Istorija Baltasis aviganis yra tiesiogiai kilæs ið vokieèiø aviganio. Dvideðimto amþiaus pirmoje pusëje, vokieèiø kavalerijos karininkas Max von Stephanitz, iðvedë vokieèiø aviganiø veislës ðuná, panaudodamas ávairius vokieèiø aviganius. Ið pradþiø á spalvà nebuvo kreipiamas dëmesys, kol ðuo rodë savo darbines savybes. Per paskutiniuosius 30 metø balta spalva tapo nemëgiama. Taèiau visada buvo veisëjø, kurie vertino balto ðuns groþá ir toliau juos veisë. Dël jø paðalinimo ið daugelio vokieèiø aviganiø veisimo programø, baltieji gana greitai iðsivystë kaip skirtingas tipas, o galø gale kaip atskira veislë. Kailis Plaukas yra vidutinio ilgio, tankus, tiesus, ðiurkðtus ir prigludæs. Povilnë yra trumpa, stora ir geros kokybës. Galva ir ausys yra pakloti glotniu, ðiek tiek ðvelnesniu negu ant kojø ir letenø plauku. Prie kaklo kailis yra ðiek tiek ilgesnis. Spalva Kailio spalva balta, ið èia kilo ir veislës pavadinimas. Odos spalva yra nuo roþinës iki pilkos spalvos. Temperamentas Judrus, pasirengæs bûti bet kuo: ir kompanionu, ir sekliu, ir tarnybiniu ðunimi. Jis gina savo ðeimininkà ir ðeimininko nuosavybæ. Su tais, kuriuos jis gerai paþásta, ðuo bus draugiðkas ir bendraujantis. Su nepaþástamais, jis bus atidus ir ðiek tiek abejingas. Jis yra labai protingas ir atsidavæs. Jis gali dirbt bet koká darbà, ðuo lengvai dresiruojamas.

Prancuzu buldogas

Solidþioje prancûzø “Ðunø enciklopedijoje” raðoma, kad “jeigu jûs norite sarginio ðuns, tai nepirkite bolonës; jeigu jûs gyvenate mieste, vieno kambario bute, nepirkite senbernaro, o jeigu jûs mëgstate ilgus pasivaikðèiojimus miðkuose ir laukuose, tai jûsiðkis anglø buldogas tikrai nebus suþavëtas tokiomis kelionëmis. Na, o jeigu jûs esate jautrus garsui, tai taksas – tikrai ne jums, nes jis pradeda garsiai loti net ant pro ðalá skrendanèios musës”. Ir taip, jums reikalingas ðuo be kailio, be uodegos, be reikalo nelojantis, taèiau protingas, stiprus, geras sargas ir gynëjas, ir bendrai – beveik kaip þmogus. Nuostabûs padarai, tie prancûzø buldogai. Nuostabi ir jø istorija. Prancûzijoje jie atsirado XIX amþiaus pabaigoje. Taigi, lyginant su Italijos levrete, kuriai beveik du tûkstanèiai metø (Pompëjos iðkasenose ir pelenuose buvo rastos labai gerai iðsilaikiusios jø mumijos), tai visiðkai jauna veislë. Be to, lyginant su anglø buldogais, kurie dar XVII amþiuje senosios gerosios Anglijos arenose kovësi su buliais, - tai kaþkokiu atþvilgiu taip pat naujas þmogiðkosios fantazijos kûrinys. Juk prancûzø buldogas labai nedaug panaðus á ðuná: kaþkoks tai keistas sutvërimas, kurio galva sudaro beveik treèdalá viso kûno, su galinga liûto krûtine, su plaèiomis pagalvëlëmis ant kojø pirðtø, su plaèiai, kaip katës, iðsidësèiusiomis akimis. “Jie graþûs bûtent tuo savo kûno netvarkingumu”, tvirtina daug Prancûzijos kinologø. Paryþiaus snobø dûmos ir aristokratø valdytoja XX-ojo amþiaus pradþios raðytoja Kolett savo laiðke draugei raðë:” Tuo metu að turëjau du ðunis. Tarp kitko net ranka nekyla raðyti “du ðunis”. Að turëjau vienà ðuná ir vienà prancûzø buldogà”. Ðtai taip: “prancûzø buldogas” – tai jau visai kitas padaras. Ne visø specialistø poþiûris á ðio ðuns genetikà sutampa. Þvelgiant diametriðkai, tai anglai ir prancûzai á tai þiûri visiðkai skirtingai. Ðtai, pavyzdþiui Prancûzijos kinologø autoritetas M.Marten mano, kad ði veislë yra iðvesta sukryþminus nedidelius Paryþiaus priemiesèiø ðuniukus su kitais, atveþtais ið Belgijos. Anglas þe Tron, ilgus metus uþsiiminëjæs anglø buldogø veisimu, tvirtina, kad tai miniatiûriniai anglai, selekcijos eigos metu ágijæ naujas fizines ir psichines savybes. Na, bet kodël mums turi rûpëti akademiniai mokslininkø ginèai? Daugelis þino, kad þymiai “pariebëjusi” nuo visø kolonijiniø karø, Prancûzijos burþuazija XVIII amþiaus pabaigoje þengë á naujà savo istorijos periodà , t.y. “Bel Epok” (puikus laikas). Jie labai norëjo turëti “nacionaliná ðuná”. Ðtai taip atsirado prancûzø buldogas. Persikelkime á Prancûzijà 1900-aisiais. Viename Paryþiaus kiemelyje groja keliaujantis muzikantas. Anksèiau su savimi jis vedþiodavosi beþdþionëlæ. O dabar – prancûziðkàjá buldogà. Uþeikime á pirmà pasitaikiusià kavinukæ Senos krantinëje. Ðalia kasos stovi stora raudoniu trykðtanti ðeimininkë, o ðalia ant atlasinës pagalvëlës, apgaubtas barsuko kailio pelerina, parpia prancûziðkasis buldogas. Idëja uþvaldë mases: ir elgeta muzikantas, ir per gyvenimà lekiantis tarnautojas, ir visi kiti bûtinai turëjo turëti prancûziðkàjá ðuná: kitaip galëjo likti nesuprasti. Veislës populiarumas augo labai greitai. Bëgant laikui, turëti toká ar net du tokius ðunis, jau buvo prestiþo reikalas. Ir ðiandien “prancûzai” tokie pat populiarûs. Ávairiose uþsienio ðalyse ði veislë labai mylima ir populiari. Jeigu jûs nusprendëte ásigyti prancûzø buldogà, verta pagalvoti, ar galësite jam atiduoti visà savo meilæ ir ðvelnumà. Dël maþesnës dalies jis tikrai nesutiks. Jis labai mëgsta bûti giriamas ir meilinamas. Tiesa, patinai ne tokie ðvelnûs ir meilûs, kaip patelës. Taèiau neþiûrint á tai, patinø tarpe yra tokiø ðvelnuoliø ir mëgstanèiø laiþytis, kurie su paðaliniais elgiasi daug meiliau negu su savais. Su savo numylëtiniu jûs turësite dalintis paèius geriausius kàsnius, kitaip jis bus labai áþeistas. Tiesa, apie áþeidimus: “prancûzas” labai greitai ásiþeidþia, bet jeigu jau jûs su juo gerai sutariate, tai susitaikyti bus labai lengva. Bet koks ðvelnus þodis jam bus didþiausias apdovanojimas. Savo pomëgio þaisti dëka Prancûzø buldogas labai tinka á draugus vaikams. Taip pat kaip ir su vaikais, dëka savo gyvybingumo ir greito prisiriðimo ðis ðuo be jokiø abejoniø tinka bûti ir pagyvenusiø þmoniø kompanjonu. Laikyti ðá maþà draugà visada yra prestiþiðka ir, þinoma, ádomu. Jam nereikalinga ypatinga kailiuko prieþiûra, jis nereiklus, o taip pat labai patogu já laikyti maþame miesto bute. Apie prancûzø buldogo protà sklando ávairiausios legendos, ypatingai jø ðeimininkø tarpe. Kiekvienas ðios veislës veisëjas jums pasakys, kad jo augintinis – pats pats... ir sumaniausias. Ið tikrøjø taip ir yra: “prancûzas” pratingas ir sumanus, lengvai pasiduoda dresûrai. Prancûzø buldogas – labai uþsispyræs ðuo. Jis mëgsta, kad aplink bûtø tylu ir ramu. Trumpiau kalbant, labai nemëgsta netvarkos ir yra labai pavydus. Galima sakyti, daþnokai pasitaiko, kad tas pavydas bûna iðreiðkiamas net savo ðeimos nariams, gyvenantiems tuose paèiuose namuose, o kà jau bekalbëti apie “nepraðytus sveèius”, bandanèius prisiartinti prie ðeimininko. Kaip saugotojas, prancûzø buldogas, nenusileis net tokiam ðuniui, kaip rotveileris – aiðku, ne ûgiu ir jëga, o piktumu ant svetimo ir atsargumu. Netgi naktá, kada atrodo “prancûzas” kietai ámigæs ir net garsiai knarkia, jo staèiosios ausytës niekada nepaveda. Maþiausias ðlamesys nepraslys pro maþojo jûsø sargo ausis. Prancûzø buldogas – namø ðeimininkas. Ir net jeigu jûs laikysite du ðunis (skirtingø veisliø), jis visada bandys bûti virðesniu ir pirmesniu. Na, o du “prancûzai jûsø namuose (ypatingai tos paèios lyties) jûsø gyvenimà gali paversti, ðvelniai tariant, sunkiu: jie visà laikà tarpusavyje dalinsis jus. Ðios veislës ðunys idealiai tinka ir maþame miesto bute, ir didþiulëje priemiesèio viloje. Jø trumpas,dailus, prigludæs kailiukas neteikia jokio vargo ir nereikalauja nei kirpimo, nei ðukavimo, nei trimingo. Jis visiðkai nepavojingas jûsø kilimams, sofoms ir foteliams. “Prancûzø” dydis patogus visais atþvilgiais (30-35 centimetrai ties ketera). Jis niekada nesimaiðo po kojomis, gali jus lydëti bet kokioje kelionëje ar þygyje. Na, o kalbant apie spalvas, tai, galiu pasakyti, kad Lietuvos kinologø sertifikuotuose parodose buvo galima iðvysti ir tigrinës, ir rusvos spalvos, ir baltø su dëmëmis prancûzø buldogø. Visiðkai nebûtina apraðinëti ðio ðuns standarto, o ðtai apie ðio ðuns charakterá galima kalbëti valandø valandas. Prancûzø buldogas turi vienà nuostabià savybæ: jis gali prisitaikyti prie tokiø gyvenimo sàlygø, kokios jam yra pasiûlytos. Ðis ðuo nepaprastai mëgsta su kuo nors kontaktuoti, bûti mylimø ðeimos nariø draugijoje. Jis jauèiasi laimingas, jei visi yra namuose, gali iðtisas valandas þaisti su vaiku arba gulëti ðalia jûsø prie televizoriaus ir niekada në vienu savo judesiu jûsø nesutrukdys. Jeigu visi darbe, buldogas, jaukiai susiraitæs mëgstamiausioje savo vietoje, tyliai prasnaus, laukdamas, kada pasigirs rakinamø durø garsas. Jis prie namø slenksèio jus pasitiks su tokia puikia nuotaika, kad visas per dienà susikaupæs nuovargis, bematant iðtirps ir visos nesëkmës atsidurs antrame plane. Ir, paþvelgæ á ðá mielà, nuostabø padarà, jûs staiga suprasite, kad namuose nuðvito maþa, linksma ir labai ðilta saulutë. Net neátikëtina, kiek ðvelniø jausmø gali suteikti prancûzø buldogas þmogui, kuris nusprendë á savo namus pasiimti bûtent ðios veislës ðuná. Jau pirmomis “prancûzo” gyvenimo ðeimoje savaitëmis ðeimininkas netikëtai supranta, kad nebegali apsieiti be bendravimo su nauju savo drauguþiu. Kartu su ðuniuko atsiradimu namai prisipildo jaukumo ir dþiaugsmo. Prancûzø buldogai labai pripranta ir prisiriða prie ðeimininkø. Atsakydama á jûsø rûpestá, ðio ðuns ðirdelë taip prisiriða ir dovanoja tokià didþiulæ meilæ, kad þodþiais sunku ir apsakyti. Prancûzø buldogai dar ir labai geri psichologai. Jie labai gerai paþásta þmones ir puikiai orientuojasi ávairiomis aplinkybëmis. Jeigu þmogus atëjo á namus kaip sveèias ir draugas, kaip geras paþástamas, o ðeimininkai dþiaugiasi jo atëjimu, tai ir buldogas dþiaugiasi kartu su visais. Jis sveèiui atneð ir parodys savo þaisliukus, netgi pakvies kartu paþaisti. Jeigu sveèias leis, tai uþðoks jam ant keliø ir ðvelniai bei draugiðkai lyþtelës skruostà. O jeigu namuose niekas juo nesidomi, jis atsiguls ir uþsnûs, laukdamas, kol kas nors prisimins já ir pakvies. Bet neduok dieve, jeigu pasirodys “nekviestas” sveèias. Buldogas ne tik perspës ðeimininkus apie svetimo artinimàsi, bet ir, gindamas savo namus ir sau artimus þmones, beatodairiðkai puls prieðà. Maþojo buldogo ðirdis visiðkai neþino baimës. Ði veislë savyje iðsaugojo visas savybes, kurias turëjo koviniai ðio ðuns protëviai. Pavadinimas “Bull-dog”, verèiant á lietuviø kalbà reiðkia “buliaus ðuo”. Tiesa, maþasis prancûzø buldogas niekada nesikovë su buliais arenose, taèiau sieloje jis tikras kovotojas. Ir vargas tam, kas iðdrás áþeisti mylimà jo ðeimininkà arba áþengti á jo teritorijà. Juk, neþiûrint á nedidelá ûgá, prancûzø buldogas sveria 8-14 kilogramø, o jo þandikauliai gali prieðui padaryti pakankamai nemaloniø ir skaudþiø þaizdø. Ir, jeigu buldogas puolë á kovà, tai praktiðkai neámanoma jo sustabdyti. Todël , jeigu savo namuose jûs turite prancûzø buldogà, pasivaikðèiojimø metu niekada neprovokuokite jo peðtynëms su kitais. Þinoma, nëra taisykliø be iðimèiø. Kaip ir þmonës, ðunys (netgi tos paèios veislës) stipriai skiriasi vienas nuo kito ir charakteriu, ir temperamentu. Kiek ðunø, tiek ir charakteriø. Taip, buldogø yra ir gerieèiø, ir pasiutusiø peðtukø. Yra maþi besoèiai ir tinginiai, o yra energingi, judrûs ðunys – sportininkai. Labai daþnai ðuns charakteris priklauso nuo tos aplinkos, kurioje jis buvo auklëjamas, nuo þmogaus, prisiëmusio ðeimininko ir auklëtojo rolæ. Juk kartais ðunys bûna tokie panaðûs á savo ðeimininkà! Tiesiog nuostabiai! Jeigu ðeimininkas daug juda, daug vaikðto, bendrauja, tai ir buldogas judrus ir linksmas, neþinantis nuovargio. O, jeigu ðeimininkas namisëda ir tinginys, tai ir buldogo rytà neámanoma prikelti nuo jaukaus ir ðilto fotelio. Net akiø nepramerks, kol neiðsimiegos. Ðtai tokie tie prancûzø buldogai. Labai norëtøsi paþymëti dar vienà ðios veislës ypatumà. Jeigu staiga dël kaþkokios prieþasties suaugæs buldogas priverstas keisti ðeimininkus, iðsisikirti su jam brangiais þmonëmis, tai daþnai toks ávykis ðuniui bûna sunkus smûgis, psichologinis stresas. Prancûzø buldogai labai sunkiai pergyvena ðeimininkø keitimà ir po to jauèia labai sunkià moralinæ kanèià. Todël, nusprendæ ásigyti toká ðuná, elkitës atsakingai> “Prancûzas” – ne þaisliukas, ne pasilinksminimas, ne maþa gyva lëlë, o iðtikimas, iki sielos gilumos atsidavæs draugas. Jeigu kada nors likimas suves jus su prancûzø buldogu, ðis dràsus, ádomus padarëlis jûsø ðirdá pavergs visam likusiam gyvenimui.

Taksas

Kodël taksas? Kodël raðau apie tà nuo vaikystës visiems paþástamà padarà trumpomis kliðomis kojelëmis, ilgu iðtásusiu snukeliu ir þeme vinguriuojanèiu pilvuku? Jau septyneri metai jis – mano draugas, kurio nekeisèiau á joká kità. Kodël? Labai ilgai su ðeðiameèiu sûnumi rinkomës ðuná. Abu norëjome “tikro” ðuns, kuris bûtø didelis, stiprus, protingas, dràsus, þiemà tampytø rogutes. Tuo pat metu galvojome, kà darysime vasarà, iðvykæ atostogauti, kur paliksime já? Galø gale, ar jis bus laimingas mûsø trijø kambariø bute, ar uþteks jam erdvës, ar galës pavizginti uodegà, nuo stalo nenuþerdamas vazos su gëlëmis? Tada ir nusprendëme, kad ðuo neturëtø tapti mûsø fantazijø, egoizmo, ambicijø auka. Juk dogas negali gerai jaustis dvideðimties kvadratiniø metrø kambaryje, o þmogus daþnai pamirðta elementarø ðuns poreiká – judëti. Juk tam, kad gerai jaustøsi, neprarastø formos, ðuo privalo ne tik teisingai maitintis, bet ir kasdien nubëgti bent deðimtá kilometrø. Taigi, mûsø namuose atsirado maþa ðokoladinë taksiukë. Kodël pasirinkome taksà? Nes tai didelis ðuo maþo ðuns kailyje. Visu savo elgesiu taksas tarsi neigia savo maþumà. Jis nenori pripaþinti, kad bokseris ar vokieèiø aviganis uþ já didesnis. Aukðtai iðkëlæs uodegà, paðiauðæs keterà, jis pasiruoðæs kiekvienam sutiktam giminaièiui árodyti, kad yra jam lygus, jei ne uþ já pranaðesnis. Manau, èia ir slypi viena takso populiarumo prieþasèiø. Antroji – komiðka iðvaizda. Trumpos kojelës ir tarsi neproporcingai ilgas liemuo, þemæ siekianèios ausys, juokinga vinguriuojanti eisena... Kiekvienas maþylis (kûdikis, kaèiukas, ðunelis) traukia aplinkiniø þvilgsnius, taèiau niekada nepatyrëme tiek dëmesio, kaip vinguriuodami su savo “kirmëlyte”. Vos jà pamatæ visi imdavo ðypsotis. Mano maþoji buvo dëmesio centre. Pirmieji metai buvo kupini ávairiausiø atradimø. Pamaþu ëmëme suprasti, kad mûsø ðuo kitoks nei anksèiau turëtieji. Jo ypatingà charakterá ir elgsenà lemia tai, jog taksas – medþioklinis “urvinukas”. Taigi, pirmasis atradimas buvo toks: taksas miega uþklotas. Ir visai ne dël to, kad norëtø ðilumos. Tai urvinis ðuo, kuriam apklotas sukuria savo iliuzijà. Neleiskite jam miegoti lovoje, nes vëliau “iðgyvendinti” á kità vietà bus labai sunku. Atsigulusá já apklokite senu megztiniu ar kailio gabalu ir jis bus laimingiausias pasaulyje. Man visada gaila þmoniø, kurie skundþiasi, kad ðuo sugrauþë batus, apkramtë kilimà, prikrëtë kitokiø eibiø. Juk visa tai dël to, kad jis liko namuose vienas, kad jam buvo beprotiðkai nuobodu ir liûdna. Nepalikite jo be dëmesio pirmosiomis savaitëmis, nebauskite, o kalbëkitës kaip su vaiku. Patikëkite, jis viskà supras. Jis protingesnis uþ mus, nes vadovaujasi pojûèiais, kuriais gamta mûsø neapdovanojo. Ir ðeimininko ðlepetæ jis grauþia ne ið piktumo ar pasiutimo, o ið didelës meilës ir ilgesio. Grauþdamas jûsø batà jis jauèiasi arèiau jûsø. Netiesa, kad kartà paragavæs batà, ðuo grauð ir kitus batus. Mano maþoji visada turi natûralios odos batà – þaisliukà. Po savaitës ið jo telieka padas ir kelios metalinës detalës, taèiau, nors aplinkui mëtytøsi ðimtai ávairiausiø batø, në vienas nenukentës, kol “gaujos vadas”, t.y. að, neáteiks jo sakydamas: “Imk, èia tavo batukas”. Tada akys blykstelës, dantys susmigs á odà, o uodega ims beprotiðkai vizgëti. Taksas niekada nepaklus grieþtai komandai. Tai nedresiruotinas ðuo. Jia atliks tik tai, kas ádomu jam paèiam arba tai, ko jûs graþiai papraðysite. Nesitikëkite iðmokyti já atneðti ðlepetes ar laikraðtá. Tai ne tarnas, o iðdidus, lygiavertsi jûsø patneris, jûsø ðeimos narys. Elkitës su juo, kaip su sau lygiu ir jis atsilygins jums tuo paèiu. Gaujos vadu taksas pripaþins ne tà ðeimos nará, kuris já maitina, o tà, kuris veda pasivaikðèioti. Tai labai judrus ðuo, kurio nepatenkina vaikðèiojimas aplink gëlynà. Taksas – tyrinëtojas, kasdien trokðtantis naujo marðruto, naujos “neiðtirtos” teritorijos. Pirmaisiais metais, paleidæ já nepþástamoje vietoje, rizikuojate jo netekti. Jis bëgs iki horizonto, kol prapuls jum ið akiø. Pamatæs pulkà varnø, kiðká, eþá, jis taps nevaldomas. Joks ðaukimas, jokios komandos jos nesustabdys. Jis gráð atgal, kai bus atlikæs savo misijà ir pats to norës. Gráð laimingas, patenkintas gyvenimu ir niekaip nesupras, ko jûs ðaukiate, juk jis taip stengësi atneðti jums grobá. Nebandykite slopinti jo medþiotojo instinkto. Mano maþoji, pievoje iðguldþiusi devynias kaimyno viðtas, gráþo ðvieèianèiomis akimis, plunksnuotu snukeliu, tokia iðdidi ir patenkinta, kad iðkart supratau – bausti beprasmiðka. Aji nesupras, juk medþioklë áaugusi jai á kraujà. Tai jos paskirtis. Kalta að, laiku neuþdariusi vartø, nemaèiusi, kà veikia mano ðuo. Rausimas – takso “profesija”. Rausti þemæ maþyliai pradeda dorai nemokëdami vaikðèioti. Ieðkodamas kurmio, taksas “lenda á þemæ” iki uodegos galiuko. Tai jo paðaukimas, hobis, gyvenimo prasmë. Nebijokite, jis nesugadins jûsø iðpuoselëtos vejos ir niekada neiðknis salotø lysvës, jei nuolatinëms jo treniruotëms skirsite specialià vietà. “Rausk èia” – parodykite, ir jûsø augintinis darbuosis kol pranyks þemës gelmëse. Trumpos takso kojelës iðtvermingesnë uþ daugybæ ilgø. Paskui dviratá maniðkë nubëga dvideðimt penkis kilometrus. Meluoju sakydama “paskui”. Ji bëga greta, kaip strëlë ðauna á miðkà, nusiveja ðmëkðtelëjusià voveraitæ, jà aploja, tada pasiveja ir aplenkia mane. Jos nubëgtas kelias daug ilgesnis, nes að vaþiuoju tiesiai, o ji skuodþia milþiniðkais ratais. Gráþusi namo, kaip negyva krenta ant sofos, o uþ pusvalandþio, kai juokais paðnabþdu á ausá “vaþiuojam”, lodama ið dþiaugsmo puola prie durø, pasiruoðusi bëgti toliau. Suaugæs taksas puikiai orientuojasi miðke. Jei paklydote grybaudami, nëmaþ nesijaudinkite. Prisiriðkite taksà ir jis partemps jus namo tiesiausiu keliu, kuriuo gal bût nëra niekada ëjæs. Ne kartà tokiu bûdu ëjome naktá per miðkà. Mano maþoji net dusdama ir springdama traukë pavadëlá ir atrodë labai patenkinta, jog gali “gaujos vadui” pademonstruoti savo pranaðumà. Taksas ramus, neisteriðkas. Jis niekada neskalys be reikalo, nelos ant drugeliø kaip pudelis, neerzins savo kauksmu kaimynø. Jis taktiðkas ir neákyrus, taèiau savo dþiaugsmà reiðkia labai audringai. Jei kambaryje yra mano maþoji, nevalia be reikalo paminëti þodþiø “miðkas”, “einam”, “pasivaikðèioti”. Apie ateisianèius sveèius jai girdint taip pat kalbamës rusiðkai, nes, iðgirdusi mielà jos ausiai vardà, porà valandø kantriai sëdës ádûrusi nosá á duris. Tiek atradimø padariau bendraudama su taksiuku. Ir jauèiu, - niekada nebenorësiu kitokio ðuns. Jie man atrodo labai keisti: neproporcingai trumpi, iðtásusiomis, nenormaliai tiesiomis kojomis. Ir dar... Kiekvienà pavasará, vos nutirpus sniegui, kai mano maþoji skuodþia per miðkà, nosá ádûrusi á samanas, uodega sukdama ratus taip, jog, rodos, tuoj nuskris, að suvokiu, kad prieð mane jau ne ðuo, o gyvenimo dþiaugsmas, ágevæs materialià iðraiðkà: kliðas, fantastiðkai darbðèias kojeles, komiðkà iðtæstà figûrëlæ, gudrø, þaismingà þvilgsná... Taigi, jei pamirðote, kas yra gyvenimo dþiaugsmas, pasivaikðèiokite po miðkà su taksiuku.