Pomėgių įvairovė

Juokauja švedai

Vie­nas žmo­gus klau­sia sa­vo drau­go:
- Kaip tu ma­nai, ką val­go žmog­ėd­ros ve­ge­ta­rai?
- Ži­no­ma, šve­dus. 

- Ar ži­no­te, ką ga­li­ma ras­ti šve­dų plau­kimo ba­sei­no dug­ne?
- Ne­įsi­vaiz­duo­ju.
- Jūs pa­ma­ty­si­te di­džiu­lį už­ra­šą „Rū­ky­ti griež­tai drau­džia­ma”. 

De­mo­kra­tiški šve­dų in­ži­nie­riai su­kū­rė lėk­tu­vą ne­tur­tin­giems žmo­nėms, ne­ga­lintiems sau leis­ti mo­kė­ti už nor­ma­lias oro ke­lio­nes. Lėk­tu­vo tech­ni­nė pa­slap­tis bu­vo ta­, kad jis ne­tu­rė­jo grin­dų - ke­lei­viai tie­siog tu­rė­jo ka­bėti ant dir­žų, pritvirtintų prie lu­bų.
Vie­ną die­ną šis lėk­tu­vas skri­do virš Al­pių ir stai­ga pra­dė­jo kris­ti. Eki­pa­žo va­do­vas pra­ne­ša per gar­sia­kal­bius:
- Vie­nas iš jū­sų tu­ri iššok­ti. Lėk­tu­ve yra 50 šve­dų ir 51 nor­ve­gas, to­dėl vie­nas nor­ve­gas tu­rės šok­ti.
Vi­si šve­dai pra­dė­jo plo­ti! 

- Ar žino­te, kas pa­ra­šy­ta ant žen­klo prieš ke­lio žie­dą Šve­di­jo­je?
- Ga­li­ma ap­va­žiuo­ti ne dau­giau kaip 7 kar­tus ! 

- Ko­dėl šve­dai vi­sa­da sė­di prie lan­go ir šyp­so­si, kai griaudžia griaus­ti­nis ir žaibuoja?
- Ne­įsi­vaiz­duo­ju.
- Jie ma­no, kad juos fo­to­gra­fuo­ja!

- Ar žino­te, ko­dėl šve­dai vi­sa­da va­žiuo­ja ke­lio vi­du­riu?
- Bijo pa­kenk­ti lau­ki­nėms gė­lėms ša­li­ke­lė­je!

Šve­das bu­vojo „pu­be” Suo­mi­jo­je, ir vie­nas nuolatinis klien­tas jam pa­siū­lė:
- Duo­siu tau 200 eu­rų, jei­gu lei­si man su­dau­žy­ti 10 alaus bu­te­lių į ta­vo gal­vą.
Šve­das pa­gal­vo­jo ir, raginamas mi­nios, su­ti­ko. Suo­mis dau­žė vie­ną bu­te­lį po kito, ta­čiau po de­vin­to su­sto­jo.
- Ko­dėl ne­dau­žai de­šim­to bu­te­lio? - pa­klau­sė šve­das.
- Ne­su visiškas idio­tas, - at­sa­kė suo­mis, - juk ta­da aš tu­rė­siu tau ati­duo­ti 200 eu­rų.

Klau­si­mas:
- Kuo skir­iasi šve­dai nuo nor­ve­gų?
At­sa­ky­mas:
- Šve­dai tu­ri ge­rus kai­my­nus!

Šve­das ėjo gat­ve ir ne­šė an­tį.
- Kur tu su­ra­dai šią bež­džio­nę? - pa­klau­sė ei­nan­tis pro ša­lį žmo­gus.
- Tai ne bež­džio­nė, tai an­tis”, - pa­reiš­kė šve­das.
- Pa­ty­lėk šve­de, juk ne su ta­vim kal­bu.

Suo­mis, šve­das ir da­nas at­si­dū­rė ma­žo­je vandenyno sa­lo­je. Ten gy­ve­no žmo­gėd­rų gen­tis, ir jie su­čiu­po visus tris vy­rus. Prieš su­val­gydami kiek­vie­nam jų leido pa­sa­ky­ti pas­ku­ti­nį no­rą. Pir­masis bu­vo da­nas. Jis pa­gei­da­vo pas­ku­ti­nį kar­tą pama­ty­ti sa­vo žmo­ną. Žmogėdros su­ra­do jo žmo­ną. Po pa­si­ma­ty­mo ­jie da­ną su­val­gė, o iš jo odos pa­dirbino ka­no­ją. Suo­mis paprašė leisti surū­ky­ti pas­ku­ti­nę ci­ga­re­tę. Jis ga­vo ci­ga­re­tę, o kai su­rū­kė, bu­vo su­val­gy­tas. Iš jo odos irgi padarė ka­no­ją. At­ėjo šve­do ei­lė, jis pa­pra­šė ša­ku­tės, o kai ga­vo, pra­dė­jo ba­dy­ti sa­ve, šaukda­mas: „JŪS NAPADARYSIT IŠ MANĘS KANOJOS!”

Vie­no­je šve­dų ga­myk­lo­je bu­vo au­to­ma­tas, ku­ris par­duo­da­vo su­muš­ti­nius. Ta­čiau Sve­nas ne­su­pra­to, kam bu­vo skir­ta ši ma­ši­na. Jis pri­ėjo prie au­to­ma­to, įme­tė 1 eu­rą ir ga­vo vie­ną su­muš­ti­nį. Jis taip su­si­jau­di­no, kad su­mo­kė­jo dar 1 eu­rą ir ga­vo dar vie­na su­muš­ti­nį. Ga­liau­siai jis tu­rė­jo mil­ži­niš­ką krū­vą su­muš­ti­nių. Ki­tas dar­buo­to­jas pa­si­do­mė­jo, ką Sve­nas da­ro:
- „Sve­nai, ar ne­ma­nai, kad jau lai­kas su­sto­ti?”
- „Po vel­nių, ne­kal­bėk ne­są­mo­nių ?! Grei­tai aš lai­mė­siu pa­tį di­džiau­sią!”

Klau­si­mas: Kaip pa­skan­din­ti šve­dų ka­ri­nį lai­vą?
At­sa­ky­mas: Nu­leis­ti į van­de­nį.

Klau­si­mas: Ko­dėl nau­jos šve­dų ka­ri­nio lai­vy­no val­tys tu­ri stik­li­nį dug­ną?
At­sa­ky­mas: Tam kad bū­tų ma­to­mas se­nas šve­dų ka­ri­nis lai­vy­nas.

Klau­si­mas: Koks skir­tu­mas tarp šve­do ir mos­ki­to?
At­sa­ky­mas: Mos­ki­tai er­zi­na tik va­sa­rą.

Du žmo­nės sė­dė­jo ant suo­liu­ko par­ke. Vie­nas bu­vo gir­tas, ki­tas ir­gi bu­vo šve­das!

Juokauja danai

Da­nų lėk­tu­vas ruo­šė­si nu­si­leis­ti Stok­hol­mo oro uos­te. Skry­džių kon­tro­lės bokš­tas su­sie­kė su pi­lo­tu ir pa­klau­sė apie jo pa­dė­tį. Da­nų pi­lo­tas nu­ste­bo ir nie­ko ne­at­sa­kė. Skry­džių kon­tro­lės bokš­tas vėl su­sie­kė su pi­lo­tu. „Pra­šo­me pra­neš­ti apie jū­sų pa­dė­tį”. Pa­ga­liau pi­lo­tas su­pra­to ir at­sa­kė: „Kaip ir vi­sa­da, aš čia, prie­ki­nė­je sė­dy­nė­je...”

Klau­si­mas: Ko­dėl da­nai nie­ka­da ne­žai­džia slė­py­nių?
At­sa­ky­mas: Nie­kas ne­no­ri jų ieš­ko­ti.

In­ter­po­las ieš­ko­jo pa­bė­gu­sio nu­si­kal­tė­lio ir iš­siun­tė šio žmo­gaus nuo­trau­kas Da­ni­jos po­li­ci­jai. Nuo­trau­ko­se bu­vo du nu­si­kal­tė­lio pro­fi­liai ir vei­das. Po ke­lių die­nų da­nai at­sa­kė: „Mes pa­ga­vo­me tuos ku­rie bu­vo kai­rė­je ir de­ši­nė­je, bet tas, ku­ris bu­vo per vi­du­rį, pa­spru­ko „.

Sau­gok Da­ni­ją - pa­ro­dyk šve­dui ke­lią į kel­tą.

Da­nui pro­ble­ma: jo žmo­na tu­ri at­važiuo­ti na­mo, bet jis ne­ga­li pri­si­min­ti ar ji at­važiuo­ja 8:40 ar 4:80.

Juokauja olandai

Jei­gu at­sa­ky­mas yra ne „alus”, va­di­na­si, tu už­da­vei ne­vy­ku­sį klau­si­mą. 

Olan­dų sto­ma­to­lo­gai iš­ra­do bū­dą, kaip pri­vers­ti pa­aug­lius va­ly­tis dan­tis. Te­rei­kia į dan­tų pas­tą įdė­ti po­rą gra­mų kanapių ir jau­nuo­liai tvar­kin­gai va­lys dan­tis 3 kar­tus per die­ną ar­ba net­gi daž­niau. 

Po­li­ci­nin­kas su­stab­do ma­ši­ną.
- Jūs vir­ši­jo­te grei­tį,- sa­ko jis,- pra­šom pa­ro­dy­ti sa­vo vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mą.
- Aš jo ne­tu­riu, - ne­su­trin­ka vai­ruo­to­jas.
- Ta­da pa­ro­dy­kit daik­ta­dė­žės tu­ri­nį.
- Ne­pa­ro­dy­siu, nes ten aš tu­riu gin­klą.
- Ati­da­ry­kit ba­ga­ži­nę.
- Ne­ati­da­ry­siu, ten yra la­vo­nas.
Ne­ži­no­da­mas, ko grieb­tis, po­li­ci­nin­kas kvie­čia sa­vo vir­ši­nin­ką.
Šis iš­klau­sė pa­val­di­nio ra­por­tą ir krei­pia­si į vai­ruo­to­ją:
- Jū­sų vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mas.
- Pra­šom!
- Pa­ro­dy­kit daik­ta­dė­žės tu­ri­nį!
- Pra­šom!
- Ati­da­ry­kit ba­ga­ži­nę!
Vai­ruo­to­jas ati­da­ro ba­ga­ži­nę, ten tuš­čia. Nu­ste­bęs vir­ši­nin­kas sa­ko:
- Keis­ta, o ma­no pa­val­di­nys tei­gia, kad jū­sų daik­ta­dė­žė­je yra gin­klas, o ba­ga­ži­nė­je - la­vo­nas.
- Taip, jis jums dar pa­sa­kys, kad vir­ši­jau grei­tį! 

Kar­tą gim­dy­mo na­muo­se Olan­di­jo­je įvy­ko siau­bin­gas da­ly­kas - vi­si nau­ja­gi­miai su­si­mai­šė. Tė­vai tu­rė­jo at­si­im­ti kū­di­kius pa­gal jų pa­na­šu­mą į tė­vą ar mo­ti­ną. At­ėjęs tė­vas olan­das iš­si­rin­ko aki­vaiz­džiai tur­kiš­kos kil­mės vai­ką. Gy­dy­to­jai jo klau­sia: „Ko­dėl jūs pa­si­rin­ko­te šį vai­ką? Jis vi­siš­kai ne­pa­na­šus į jus!” Olan­das at­sa­ko: „Aš ži­nau, bet tai vie­nin­te­lė galimy­bė bū­ti tik­ram, kad ne­pa­si­rin­kau bel­go!”

Juokauja belgai

Kaip, va­žiuo­jant ma­ši­na iš Bel­gi­jos į Olan­di­ją, ga­li­ma su­pras­ti, kur yra sie­na? - Ten, kur kar­vės at­ro­do gra­žes­nės už mo­te­ris. 

Ma­ro­ke įvy­ko že­mės dre­bė­ji­mas - žu­vo 2500 ma­ro­kie­čių.
JAV su­tei­kė 250 000 do­le­rių pa­gal­bą.
Ru­si­ja at­siun­tė du lėk­tu­vus su mais­tu ir vais­tais.
Bel­gi­ja at­siun­tė 2500 ma­ro­kie­čių. 

Iš­me­tė bel­gą iš dar­bo, gau­na jis so­cia­li­nę pa­šal­pą, drau­gai ne­pa­de­da.
Po ke­lių mė­ne­sių jis nu­si­per­ka nau­ją ma­ši­ną, dar po mė­ne­sio - na­mą pres­ti­ži­nia­me ra­jo­ne.
Drau­gai klau­sia:
- At­skleisk pa­slap­tį, iš kur vi­sa tai?
Bel­gas pa­aiški­no:
- Vis­kas la­bai pa­pras­ta, aš tie­siog pa­da­viau skel­bi­mą į laik­raš­tį: „Esu ma­ro­kie­tis, no­riu grįž­ti į sa­vo gim­ti­nę, ne­tu­riu pi­ni­gų ke­lio­nei”. 

Kaip bel­gų ves­tu­vė­se at­skir­ti jau­ni­kį nuo ki­tų vy­rų? Jis vil­ki iš vi­sų gra­žiau­siu tre­nin­gu!

Juokauja liuksemburgiečiai

Ko­dėl liuk­sem­bur­gie­čiai taip ne­mėgs­ta žais­ti fut­bo­lo? Mat šis žai­di­mas yra la­bai ne­pa­to­gus: stip­riau spy­rei ka­muo­lį, ir jau rei­kia bėgt ar­ba į Bel­gi­ją, ar­ba į Vo­kie­ti­ją, ar­ba į Pran­cū­zi­ją.

Juokauja ispanai

Vakare ateisiu pas tave vakarieniauti.
Apgailestauju, bet mano žmona susirgo.
Nesvarbu, suvalgysim ką nors kitą. 

Mažos krautuvės šeimininkas skundžiasi draugui:
- Užvakar aš pardaviau tik vieną porą kelnių. Vakar - nė vienos. O šiandien - dar blogiau.
- Kaipgi gali būti dar blogiau?
- O taip. Tas, kuris užvakar nupirko kelnes, šiandien jas atnešė ir pareikalavo grąžinti pinigus. 

Grįžo Kolumbas iš Amerikos, vaikšto po Madridą su cigaru, ieško, kas galėtų pridegti, mato žmogų ant laužo ir klausia:
- Žmogau, gal turi pridegti?
- Prašom, ir duok man parūkyt, kol pats nesudegiau! 

Keturi studentai - kubietis, škotas, ispanas ir airis - važiuoja viename kupė į Belfastą.
Kubietis išsitraukia didžiulį kubietišką cigarą, apie 20 cm ilgio, vertą 5000 Lt, porą kartų užtraukia ir išmeta jį pro langą. Kiti trys su nuostaba žiūri į jį ir klausia, kodėl išmetė vos pradėtą rūkyti cigarą. Kubietis atsako: „Aš iš Kubos, namie turiu tūkstančius tokių”.
Po kelių minučių škotas ištraukia 1 litro viskio Bells butelį, 50-ies metų senumo, labai brangų. Gurkšteli kartą kitą ir išmeta beveik pilną butelį pro langą. Kiti trys šokiruoti klausia, kodėl jis taip padarė: „Aš škotas, namie turiu tokių tūkstančius”.
Netrukus ispanas išsitraukia vyno, išlaikyto 100 m butelį, įsipila truputį į stiklinę, o butelį išmeta pro langą. „Aš ispanas, namie turiu tokių tūkstančius.”
Po kelių minučių airis išmeta ispanų studentą pro langą. 

Turistas užeina į nacionalinį restoraną Ispanijoje. Gavęs valgiaraštį pamato, kad viskas yra parašyta ispanų kalba ir jis nieko nesupranta, tada apsidairo ir mato, jog žmogus prie artimiausio staliuko valgo patiekalą iš mėsos rutuliukų, užpiltų gardžiai atrodančiu padažu.
Atėjus oficiantui turistas užsisako tokį pat patiekalą.
„Atleiskit, senjore. Tai yra specialus patiekalas, Jūs turite užsakyti jį prieš dieną.”
Turistas užsako patiekalą ir išeina. Atėjęs kitą dieną mato, kad jo patiekalo rutuliukai yra daug mažesni už tuos, kuriuos matė vakar.
„Padavėjau, kaip čia yra, kad mano patiekalo rutuliukai tokie maži? Tas, kurį mačiau vakar valgant, buvo su dviem gerokai didesniais mėsos rutuliukais.”
„Atleiskit, senjore, tačiau kartais koridoje laimi bulius!” 

Mažo Ispanijos miestelio meras grįžo iš Londono susižavėjęs anglų papročiais ir skelbia:
- Nuo rytdienos mūsų automobiliai važinės kaip Anglijoje - kairiąja puse. Ir jeigu šis eksperimentas pasiseks, po metų ir sunkvežimiams bus leista vežinėti kairiąja puse. 

Du vaikinai - ispanas ir portugalas - bei graži mergina važiuoja traukiniu (mergina sėdi tarp dviejų vyrų).
Traukinys įvažiuoja į tunelį, ir kupė pasidaro visiškai tamsu. Pasigirsta bučinio ir iš karto po jo antausio garsas! Traukinys išvažiuoja iš tunelio. Mergina ir portugalas atrodo suglumę.
Ispanas palinkęs užsidengia veidą, ant jo matyti didelė raudona antausio žymė. Ispanas galvoja: „Velnias, šitas portugalas tikriausiai bandė pabučiuoti merginą, ji pagalvojo, kad tai aš, ir skėlė man antausį”.
Mergina: „Ispanas tikriausiai norėjo mane pabučiuoti, bet tamsoje apsiriko ir pabučiavo portugalą, todėl ir gavo antausį”.
Portugalas galvoja: „Jeigu šis traukinys važiuos dar per vieną tunelį, aš vėl suvaidinsiu bučinio garsą ir skelsiu dar vieną antausį ispanui”.

Juokauja italai

„Rojus yra ten, kur policininkas - anglas, virėjas - prancūzas, technikas - vokietis, meilužis - italas, o visa tai organizavo šveicarai. Pragaras yra ten, kur virėjas - anglas, technikas - prancūzas, policininkas - vokietis, meilužis - šveicaras, o viską organizuoja italas. John Elliott, anglų rašytoja. 

„Šveicarijos sostinė Bernas yra penkis kartus didesnė už Neapolio kapines, bet kapinėse Neapolyje yra penkis kartus linksmiau negu Šveicarijos sostinėje Berne". Luciano de Crescenzo, italų rašytojas 

„Italų galvose yra tik dvi mintys, antroji - apie spageti”. Catherine Deneuve, prancūzų kino aktorė 

Ligonio žmona kreipiasi į chirurgą, kuris turi operuoti jos vyrą:
- Daktare, ar yra bent menka tikimybė?
- Priklauso nuo to, sinjora, ko jūs tikitės...

Į Niujorko viešnamį atėjo italas, davė šeimininkei krūvą pinigų ir pasakė:
- Duokit man ką nors blogesnio.
- Bet, senjore, už tokius pinigus aš galiu pasiūlyti jums patį geriausią! - atsakė šeimininkė.
- Neverta, - atsakė italas, - aš labai ilgiuosi namų. 

Neapolis. Daugiavaikė motina duoda interviu.
- Aš turiu 10 vaikų ir visus pavadinau Dženarino.
- O kaip jūs juos skiriate? - klausia žurnalistas.
- Pagal pavardę! 

Sicilietis mato kunigą tris kartus savo gyvenime:
1. Kai jį krikštija.
2. Kai jis veda.
3. Ir kai jį nužudo. 

Sicilietis klausia savo draugo:
- O ką žinai apie Luidžį?
- Jis dirba.
- Dirba? Nejaugi jis jau visiškai neturi ką veikti? 

Korsikos miestelyje, rotušės aikštėje, vietinis kunigas nervindamasis ginčijasi su moteriške. Neištvėręs garsiai šaukia:
- Jūs tiesiog kvailė!
Moteris kelia rankas ir pareiškia:
- Dieve, kas darosi, net jūs jau negalite išsaugoti profesinės paslapties! 

Du mafijozai Sicilijoje gavo užduotį nužudyti trečią, kuris šeštą valandą vakaro turėjo pasirodyti prie kavinės. Jie laukė jo iki aštuonių.
- Tikiuosi, - tarė vienas, - jam nieko blogo neatsitiko. 

Italas prašo pardavėjo:
- Prašom vieną litrą vyno.
- Raudonojo ar baltojo?
- Nesvarbu, senelis beveik nieko nemato. 

- Kodėl italai, kai pasiklysta, visada eina paskui pietietį su čemodanų?
- Nes jis visada eina į šiaurę 

- Kiek italų reikia, norint pakeisti lempute?
- Dviejų
- Vienas įsuka lemputę, o kitas ją barsto trintu Parmezano sūriu
- Kiek siciliečių reikia, norint pakeisti lemputę?
- Trijų
- Vienas keičia, o kiti du šalina visus liudininkus 

- Užrašas italų autobuse
- Su vairuotoju šnekėti draudžiama, jam reikalingos rankos. 

Italė atleidžia tarnaitę. Pastaroji nusprendžia pasakyti visą tiesą šeimininkei į akis:
- Jūsų vyras pasakė, kad aš ruošiu valgį geriau už jus
Šeimininkė tyli
- Jūsų vyras pasakė, kad aš gražesnė už jus
Šeimininkė tyli
- Ir daug geresnė lovoje
- Tai irgi pasakė mano vyras?
- Ne, tai pasakė jūsų vairuotojas 

- Jūs klausiate, kodėl Popiežius visada bučiuoja žemę, kai išlipa iš lėktuvo?
- Reiškia, Jūs niekada neskridote su Alitalia aviakompanijos lėktuvais. 

Visi Italijoje žino, kad Romanija yra labai svetinga vietovė. Kada Romanijos valstiečio paklausė kaip nustatyti ribą tarp Emolijos ir Romanijos, jis atsakė:
- Vykstant į Romanija, pakeliui paprašykite stiklinės vandens. Ten, kur jums pradės siūlyti vyno stiklinę vietoj vandens, ten ir prasideda Romanija.

Juokauja prancūzai

Amerikonas, škotas ir prancūzas pakliūna į avariją, praranda sąmonę ir pakyla į dangų pas Dievą. Dievas mato, kad žmonės dar jauni, sveiki, ir siūlo jiems sandėrį: jie sumoka po 500 dolerių ir jis grąžina jiems gyvybę. Amerikonas sumoka ir atsigauna ant operacinio stalo.
Gydytojas:
- Kaipgi taip, mes jau galvojome, kad tu nebegyvas!
- Ne, Dievas grąžino man gyvybę už 500 dolerių.
- O kas su anais dviem?
- Škotas derasi su Dievu, o prancūzas laukia, kol už jį sumokės valstybė. 

Kokiu vynu vaišina prancūzas savo svečius?
Kad būtų kuo blogesnis ir jo negalima būtų gerti, o jeigu vynas geras, jis išgeria jį pats. 

Prancūzas užeina į Niujorko užkandinę ir paprašo kokio nors amerikietiško patiekalo.
- Siūlome hotdogą, - atsako padavėjas.
O ką tai reiškia? - Karštas šuo...
- Bet tai bjauru! Ir visi jį valgo?
- Taip, - atsako padavėjas.
- Na, gerai, atneškite, paragausiu.
Padavėjas atneša jam bandelę su ilga dešrele viduje ir padažu. Pasipiktinęs lankytojas sušunka:
- O kitos šuns kūno dalies negalėjote įdėti? 

Paryžiaus metro, ankstyvas rytas, piko valanda. Vyras stumdo savo kaimynę. Ta šaukia:
- Atsargiau, čia juk moterys!
- Moterys? Moterys, mano mieloji, šiuo metu dar miega. 

Kodėl prancūzai pasakoja anekdotus apie belgus?
- Todėl, kad tai vieninteliai anekdotai, kuriuos jie gali suprasti. 

Prancūzė parkuojasi. Ji mato vietą tarp mašinų, įvažiuoja ir trenkiasi į priekinę mašiną - bum … įjungia atbulinę pavarą ir vėl trenkiasi į kitą mašiną - bum ... Prieina policininkas:
- Madam parkuojasi pagal garsą? 

Prancūzė vairuoja automobilį ir sustoja sankryžoje degant raudonai šviesai. Užsidegė geltona - prancūzė laukia. Užsidega žalia - prancūzė laukia. Ateina policininkas:
- Madam pageidautų kokios nors kitos spalvos? 

Vienas prancūzų žurnalas vyrams paskelbė konkursą, kas geriau aprašys savo rytą. Pirmą vietą užėmė tokio kūrinio autorius: „Aš atsikeliu, pusryčiauju, apsirengiu ir važiuoju namo”. 

Vienas prancūzas klausia kito:
- Ar žinai, kaip išgelbėti skęstantį Le Peną?
- Ne.
- Tuo geriau.

Nei iš šio, nei iš to nutariau užrašyti apie Borodiną, Rusijos ir Gudijos sąjungos sekretorių, dabar kalintį JAV.

Jelcino laikais buvo Kremliaus prievaizdas. Geriausias anekdotų pasakotojas. Sako, kad Jelcinas juokdavęsis iki ašarų... Taip padarė karjerą ir pasivogė milijonus. Ypač gerai jam sekėsi tas darbas prasidėjus Kremliaus restauracijai.

Putinas, be abejo, žinojo, kas čia per paukštis. JAV areštuotas galėjo būti tik todėl, kad vieną sykį atsidūrė ten "be dokumentų ir diplomatinio paso". Akcija, matyt, buvo gerai suplanuota. Putinui bus atrištos rankos – vis mažiau tų sėbrų, kurie turėjo milijonines sąskaitas Šveicarijoje. Iš Jelcino dvarelio.

Iš linksmosios pusės. Vienu metu, kai Borodinas buvo Irkutsko meru, vokiečiai norėjo duoti jam dovanų. Mersedesą. Borodinas pasakė:

– Negaliu priimti. Tai atrodys kaip kyšis. Galiu pirkti.

– Už kiek?

Borodinas:

– Už 20 rublių.

Vokiečiai sutiko. Tada Borodinas pridūrė:

– Jeigu tokia kaina, tai duokite du...

Nuo tų laikų buvo pramintas Paša Mersedes.

•

XIX amžiaus gale visi pranašavo, kad Londonas paskęs arklių mėšle...

1987 metais CŽV ataskaitoje JAV vyriausybei nebuvo numatytas joks SSRS subyrėjimas.

Kada nors, tikriausiai neilgtrukus, turtingiausieji pasaulio žmonės vaikščios su "atmušikliais" – tokiais įrenginiais, kurie atmuša bet ką, t. y. apsaugo nuo kenksmingų spindulių, šūvių, raketų. Nuo bet kokio poveikio iš šalies.

Dabar Žemėje gyvena 6,1 milijardo žmonių, po 15 metų pranašaujama apie 7 milijardus.

Apie milijardą turi Indija (gal daugiau), Kinija – kontroliuoja gimstamumą. Jiedvi sykiu su Rusija gali sudaryti sąjungą prieš Ameriką.

Nuošalėje likusios šalys bus sklidinos nuoskaudų ir pagiežos. Badaus – neturės pinigų (tokios prognozės buvo ir 1915 metams).

Žemaitės požiūriu –

"Nors žmoneliai kasmet renkasi po kits kito į tą pačią žemelę, pasaulis dėl to palieka toks pat pilnas, koks buvęs nuo pat senovės. Nors žmoneliai vis mainosi, vieni mirdami, kiti į jų vietą gimdami, augdami, senėdami ir vėl mirdami, bet prigimtis palieka vis ta pati, su tomis pačiomis, visada vienokiomis oro atmainomis".

Prigimtis čia – gamta.

Šiandien, beje, Marcelijus M., kuriam suėjo 65-eri, gerai pasakė apie gyvenimą. Ne prasčiau nei Žemaitė –

"Gyvenimas yra labai trumpas, bet tik jo pabaiga labai ilga..."

Kino operatorius nufilmavo Paserbenty jo tėvų namavietę. M. rodo, kur buvo jo lovelė, stalas, kur skaitė knygas... Dabar plynas arimas.

Ir aš ten nakvojau! Prieš 35 metus. Kamaroje, kur dar gyva buvo jo močiutė. Gegužio pradžioje gulėjome sode, basi, riebios, geltonos kiaulpienės žydėjo tarp kojų pirštų.

Dūzgė daug bičių, spygsėjo saulė.

Prie upelės, vardu Serbenta.

Buvo dar Juozas Aputis, kuris nekrologe J. V. parašė:

"Dievas skaudžiai savo ranka palaimina tuos, kuriuos myli: iš gyvenimo pasiima pačiame jaunystės žydėjime, o tuos, kuriems leidžia šiame gyvenime paviešėti ilgiau, negailestingai iškankina ligos patale".

Ar buvau iš antrųjų?

Toli gražu – ne. Jis visuomet mane mylėjo, menkai baudė, kai dabar pagalvoju.

Tai kaip čia, po galais, išeina?

Dideliausioji iš mano patirtų tiesų yra Svarstyklės. Metafizinės, kosminės, sykiu – kaip vaistinėje.

Kažin kokiu būdu žmonėms atsveriama po lygiai. Jeigu ne – atsvers.

Paskutinįsyk (telefonu) besikalbant J. klausė, iš kur gali būti kilęs Spenglos upės vardas?

Spengti, spangti, spyksoti, spindėti.

Sphyks (Sfinksas).

Be abejo, su atspindžiais, su veidrodžiais, su šalčiu, speigu.

Speng(s)la. Ta, kuri spingso tamsoj. Kaip šviesa giriose. Gūdy.

Didžiausia bėda Žemaitei tada, kai reikia sukurti fabulą, intrigą, charakterius. Naudotis tais pasakojimo modeliais, kuriuos buvo ištobulinusios didžiosios XIX a. literatūros.

Dabartinė proza išsiverčia be šito. Skandinavai naudojasi savo senovės sagų principais, lietuviai stiprūs sakmių stilium (Krėvė).

Graudus Dievo užmiršto pasaulio gražumas – ar to negana?

Žmonės čia kartais beveik išprotėję, isterikuojantys, ties gyvulėjimo riba ("Neturėjo geros motinos"), betgi Cz. Miłoszas yra rašęs: "Esam kažkur gyvulio pašonėj, ir tai yra gera..."

Kartais graudūs, maži, verti užjautimo.

Argi tatai netiesa?

(...) Nuo Maskvos dar šikną sopa, –
Kam ją kišti į Europą?

Paskutinis anekdotas apie Žemaitę.

Vingių Jonas (mergai į ausį):

– Ar matei mano motiną? Ant lito...

Balandžio 2, pirmadienis

Iš ciklo "Skiedros". Skiedrų gyvenimas.

Beržinės, alksninės, epušinės. Kurios aistringesnės?

Skiedros kalbasi per lietų:

– Klausyk, gal padarom?.. Po drinką?

– Tiktai tiek?.. Atsipi... Man ir taip šlapia.

Atsigimėliai

Paralitikas iš mūsų kiemų. Gal 20 metų. Apdegė sprogus karbidui 8-ajame aukšte. Atsigavo, užsiželdė ūsus.

Kaip iš fotografijos: mano motinos simpatija prieš 70 metų... Ir kaukolė, ir skruostikauliai, ir nosis. Ir stuburkaulis! Vilkas – iš vieno kaulo.

Nuo Antazavės ar nuo Antalieptės?

Jaunas ten plaukiodavau valtimi.

Rašių ežeras. Tarnavo dvaras. Koplyčia, išdaužyta, raidės "... von Tornow".

Pavasarinė sociologija

Kadangi gamta vis labiau niokojama, šiukšlių vis daugiau, meilės gulyklos persikelia į mašinas. Švariau, uodegoms patogiau.

Esu rašęs, kad italų daugiausia padaroma mašinose, sėdomis, ant sėdynių.

Lietuvių irgi taip bus.

Sėdomis padaryti žmonės yra patvaresni. O stovint? Žemyn galva?..

Geriausi žmonės padaryti ore. Paukščiažmogiai.

Balandžio 3, antradienis

Ankstyvą rytą pirmas šio pavasario varnėnas prie parduotuvės. Senbuvio liepoje. Jau du. Ten, kur yra inkilų.

Pilkas, apipelijęs, o gieda!

Vakar Alfonso B. žmona apie A. Dabar sunkiai sergantis kažkur Tel Avivo ligoninėj. Bandome ieškoti per I. M.

Rugsėjį jam diagnozavo sunkų atvejį... Tai buvo pernai. Niekam nesiskundė. Dabar – ten. Prieš išvažiuodamas dar paskambino, padėkojo, kad jo "Bhagavadgytos" vertimą taip vertinau. Ir t. t.

Buvo (?) vienintelis, su kuriuo siejo daug bičiuliškų ryšių nuo 1962 metų.

Kai dar studentaudamas pradėjo mokytojauti Rūdiškėse, atvažiavęs susirasdavo mane utėlėtuose bendrabučiuose.

Rugsėjo 11 d. jam sueitų 60 metų, bet sveikatos nebėr. Taip prabėga paskutinieji gyvenimai – kaip Veiviržos vanduo.

Gašlaus ir ciniško pavasario įsauliuose. Moteris kareiviškom kelnėm, susilenkusi, cigaretė dantyse...

Meta ir meta žemes. Vyrai laukia pilstuko. Nužiūri, vertina.

– Sėdynė gera, tik pilvas nekoks. Gimda pasmukusi...

– Pasmuktų ir tau, jei bent vieną atvestum...

Atvesti, rodos, reikšdavo gimdyti.

Tiu-ff-t! – švilpauja tas varnėnas, apie kurį sakiau "apipelijęs".

Žemaitės raštuose radau man labai tinkantį pasakymą: pūrinės rožės...

Tačiau kas gi tatai būtų?

Pūras – senovinis biralų matas, lygus 24 gorčiams...

Dar sykį: raudona erškėtrožės širdis, besidaužanti po laukiniais marškiniais!

Neteisybė, kad Žemaitė nežinojo, kas yra elegancija. Jos kaimietiškumas – iš laiko mados, iš "ėjimo į žmones".

O ir stilius:

Į vakarą ėmė temti, langai rožėti.

("Velnio vestuvės...")

Vietomis kaip Stendhalio...

Žmogus, kuris sustojo Seimo aikštėje

Laba diena, ponai bebrai!
Viską tempiat savo chebrai?

Aš pats, sustojęs prie ežero

Ledai buvo jau atšutę iš pakraščio. Per karštį varlės liumpsėjo, krisdamos į vandenį, o aš pamaniau:

– Lydekos nerši!

Ar ne tas pats netikėlis dievas bus kūręs ir varles, ir lydekas?

Kaip tatai galėjo būti? Kurioms davė dantis, o kurias pavertė plokščias?

Visur ta pati improvizacija. Kaip sakė gnostikas Basilidas Egipte: netikusių angelų poskubris darbas. Beje, tai, kas susiję su erotika, visados – improvizacija. Mylintis nėr laiko šaltakraujiškai svarstyti.

Toks žanras Lietuvoj – sysiojančių panelių poezija...

Sakau labai rimtai. Anksčiau ar vėliau turėjo atsirasti, kadangi žmonės, kurie metėsi į verslą, praturtėjo. Kai kurie. Atsirado pagyvenusių dėdžių... Juo toliau, tuo labiau žanras "tvirtės".

Moterys, nėr abejonės, susies tai su išsilavinimu.

Dar apie Žemaitę

Ta moteris turėjo būti pilna keisto švytėjimo. Iš niekur nieko tokių dalykų nebūna. Mokytos panelės rašo iš "mandrumo", iš dykos duonos, bet iš kur tiek šviesos "nemokytam" žmoguje?

Iš karto turėčiau padaryti išlygą – mano a. a. Motina irgi buvo nemokyta... O švytėjimas buvo beribis.

Mokslai ne tik duoda, mokslai ir atima. Pasaulis žmogui pasiekiamas, suvokiamas, įžvelgiamas ir perprantamas daugybe būdų.

Kaip Dievas. Nūnai tai pripažįsta ir teologai, ir Bažnyčios galvos.

Žemaitė rašo kaip tasai spindulys (atspindulis), veikiantis jos apsakyme "Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės".

"Tuomet ir saulelės atspindulis atsirado drąsesnis: net ant stalo užsilipo. O taip žibino vyrams į akis, jog tie turėjo ir kepures užsismaukti; kartu žibino į praleišiuotą degtinę taurėje, į dumbluotą alų stiklinėje ir kartu klausėsi geriančiųjų kalbos..."

Naktį –

atsiminiau! Apie okultinius mokslus. Kitados vienas rimtas žmogus man aiškino...

Pagal Bažnyčios doktriną – jais galima domėtis, tai yra vienas pažinimo šaltinių, tačiau besidomintis privalo išsaugoti altruizmą.

Jeigu jais domimasi egoistiškai, tuomet yra pavojus, kad žmogaus Ego be galo išvešės.

Egoizmas veda į siauraprotystę.

Apie Kabalą

Kabaloje yra pasakyta, kad žmonės į amžiaus ribą pradės domėtis visomis slaptomis doktrinomis... Ieškos tiesos ne įprastais būdais, o griebsis magijos ir okultizmo.

Galų gale sužinos – įsitikins tuo pačiu.

Pagal Kabalos mokymą žinių šaltinis yra ne žmoguje, o už jo ribų. Labai rimtai besidomintis žmogus įgyja patirtį, neišreiškiamą žodžiais (nei kitkuo), jog AŠ IR TĖVAS ESAME VIENA.

Dabar žinau, kad tai tiesa.

 

   

Cha-cha

Cka-clta

M ačiau, kaip tu vakar bu­čiavaisi su Karoliu, - sako mo­tina dukrai.

- Taip, mamyte. Jis pasakė,

kad prieš kelias dienas neteko senelio. Man taip jo pagailo ... - Jeigu taip tęsis toliau, tai jis artimiausiu metu gali netek­ti visų savo giminaičių.

***

Sanatorijoje jauna moteris kalbasi su personaliniu pensi­ninku:

- 0, jūs puikiai atrodote, - sa-

ko ji. - Kiekgi jums metų?

- Greitai aštuoniasdešimt.

- 0 aš jums ir neduočiau ...

- Taip? Labai gaila!

***

V yriškis parvažiavo iš Afri­kos. Draugas klausia ji:

- Ko tu toks nuliūdęs?

24

- Supranti, Afrikoje aš gyve­nau su beždžione.

- Nesisielok, aš niekam ne­sakysiu, 0 ir ji nepapasakos.

- Tai ir yra baisu. Nepapasa­kos, neparašys, nepas kam­bins ...

***

Direktorius išsikviečia sek­retorę:

- Man skubiai reikalingas lytinis aktas!

- Lytinis aktas neimanomas dėl mėnesinės ataskaitos, bet galima apiforminti žodine tvar­ka arba atbuline data.

***

I štrauka iš instrukcijos mo­terims policininkėms Anglijoje:

"Jeigu jus užpuolė prievartau­tojas, pabandykite apsiginti ba­nanu. Jeigu tai bus neįmano­ma, paleiskite tris įspėjamuo­sius šūvius i orą iš revolverio. Jeigu ir tai nepadės, atsipalai­duokite ir pabandykite pajusti malonumą"·

***

V ėlus vakaras. Dargana.

Sušalęs kareivis beldžiasi i tro­pelę ir prašosi nakvynės.

- Aš viena. Bijau, kad pra­dėsi lįsti su visokiomis kvailys­tėmis, - sako jam našlė.

- Aš sušalęs ir alkanas. Nie-

ko man daugiau nereikia.

Našlė pamaitina ji. Tada, jis atsisėda prie krosnies ir krapš­to pagaliuku dantis.

- 0 ką tu ten, motin, apie kvailystes kalbėjai?

***

K abareto artistė džiaugs­mingai praneša draugei:

- Tu neįsivaizduoji, kaip man pasisekė! Šiandien auštant aš ištekėjau už milijonieriaus!

- Laiminga! Na, 0 tavo tas milijonierius ar patenkintas?

- Dar nežinau. Palauksiu, kol jis išsimiegos ...

***

- Rabine, ką padarė Ieva, kai Adomas kartą grįžo namo vėlai?

- Perskaičiavo jo šonkau­lius.

***

R abino klausia:

- Sakykite, ką labiau norė­tumėt turėti: ar penkis tūkstan­čius dolerių ar penkias duk­ras?

- Penkias dukras, - atsako

rabinas.

- 0 kodėl?

- Todėl, kad dabar turiu aš-

tuonias.

***

P as rabiną atėjo nėščia moteris ir sako:

- Patarkit man. Jau turiu še­šis vaikus, gims septintas. Ką daryti, kad daugiau nepasto­čiau?

- Gerkit limonadą.

- Prieš tai ar po to?

- Vietoj to!

***

Nojaus laive, norint išveng­ti paleistuvystės, žvėrims buvo daroma laikina kastracija ir iš­duodami kvitai. Tik kiškis vaikšto linksmas ir trina lete­nas. Vilkas liūdnai jo klausia:

- 0 ko tu, žvairy, džiaugie­si?

- Tik niekam nesakyk. Nu­džioviau dramblio kvitą. lšsilaipinus ant žemės vilkas vėl susitinka kiškj ir teiraujasi: - Na kaip, žvairy?

- Puikiai. Tiktai posūkiuose

užneša.

***

V yras ilgai buvo komandi­ruotėje ir grįždamas namo pa­siuntė žmonai telegramą, kad ši pasitiktų ji stotyje. Bet žmo-

na stotyje jo nelaukė. "Tai žiop­lė