1912 metu balandzio 10 diena "Titanikas" pradeda savo kelione, jis sustoja Cherburge, Prancuzija, o sekancia diena Kvinstoune, Pietu Airija. Ir isplaukia i Niujorka.

    1912 metu balandzio 14d. Sekmadienis. Grazi Menulio apsviesta naktis, lauke temperatura truputi zemiau nulio. Viduje keleiviai megaujasi skaniais pietumis, siltoje, gyvybingoje atmosferoje.

    Tuo tarpu telegrafo kambaryje, Dz. Filipsas ir H. Bride buvo uzsieme siuntimu informacijos, kuri turejo pranesti apie AISBERGO ( milzinisko ledo luito plaukiojancio vandenyje ) buvimo vieta, tame plote, kur jie plaukia. Visà laika buvo siuneiamos zinutes kapitonui Smitui ir jo igulai apie pavoju, kuris grese tokiu metu laiku net ir TITANIKUI..
    Kai "Titanikas" buvo netoli Niufaunlendo (mazdaug apie 9:30 vakaro) ir galejo susisiekti su juo,  telegrafine  tapo sausakimsa. Visi pradejo siuntineti rutinas zinuciu savo draugams, giminems, biznio partneriams. Ir deja tuo metu paprasciausiai buvo ignoruojama, pati svarbiausia informacija apie aisbergus ir ju buvimo vietas. Garlaivis "MESABA" pasiuntë skubu pranesima, jog vienas is aisbergu yra kazkur netoli tos vietos, kur plaukiojo "Titanikas". Deja, jie tikriausiai neisklause pranesimo.
    Buvo apie 11:30 vakaro, kai virsuje, stebejimo bokstelyje, F.Fletas pastebejo kazka didelio ir balto ju kelyje. Tai buvo aisbergas...

   Pirmasis pareigunas Murdochas tikekimes dar spejo susaukti "visu greiciu atgal" ir "atsargiai stirborta" ( desiniji borta ), bet laivas letai priesinosi, ir atrode, jog laivas nori nusluoti aisbergà. Tada pasigirdo keistas triuksmas, Murdochas nujaute, kad jie trenkesi i aisberga- jurininku didziausia kosmara. Tada buvo uztrenktos durys, kurios nepraleidzia vandens.

   Kiekvienas is 16 "Titaniko" skyriu turejo tokias duris. Matydamas, jog laivas skesta, kapitonas Smitas paskelbe "Titaniko" evakuacija. Bet didziausia problema buvo tai, jog gelbejimo valciu uzteko tiktai pusei is
buvusiu 2,200 zmoniu...

   Pasenusios britu tradicijos reikalavo, jog kiekviename laive, kuris sveria daugiau negu 10,000 tonu, turi buti 16 gelbejimo valciu. Ju zinoma buvo per mazai. Kilo panika, isterija, triuksmas, telegrafo operatorius siunte visiems
zinutes apie "Titaniko" padeti.

   "Titaniko" "sauksma" isgirdo ir netoliese plaukiojantis garlaivis "CALIFORNIA", kuris galejo isgelbeti tik keleta gyvybiu. Garlaivis "CALIFORNIA" atplauke per velai. "Titanikas" jau  buvo nuskendes, matesi tik keletas gelbejimosi valciu toli horizonte, nuolauzos bei susale kunai...

    Si katastrofa kartu nusinese ne tik tukstanèius gyvybiu, bet ir paslaptis, kurias dabar gaubia saltas Atlanto vandenyno vanduo.

Meilės drama Šiaurės Atlante

 

„Titaniko“ žūtis ir naujasis Camerono filmas

Kolonijinės valstybės pasidalijo pasaulį ir buvo pasiekusios savo galybės viršūnę. Amerika užsikariavo savo Vakarus, pamažu tapo didžiąja valstybe ir traukė į save milijonus persikėlėlių pramonė augo milžiniškais tempais, mokslas šventė vis naujus atradimus ir jau netgi teologijoje buvo kalbama apie (savo pačių sukurtą) Dievo karalystę žemėje – pirmųjų šio šimtmečio metų optimizmas buvo beveik beribis.

      Pasitikėjimas, viltis, didžiavimasis ir išpuikimas charakterizavo 1910-uosius. Visų pirma turimas omeny pinigų „kalimas“. Būtent čia, prie Šiaurės Atlanto ir atsivėrė tikroji aukso gysla. Pramonininkai, verslininkai, aristokratai ir masės žemesnių luomų migrantų iš Airijos, Italijos, Švedijos, Lietuvos ir Lenkijos – visi kokiu nors būdu norėjo patekti į „neribotų galimybių“ šalį.

      Tam tikslui turėjo būti statomi didžiulių gabaritų laivai. Belfaste į vandenį buvo nuleistas rekordinio dydžio laivas: 46 000 t svorio, 270 m ilgio, talpinantis 2 500 keleivių ir galintis per 8 dienas perskrosti Atlantą. Garlaivis turėjo plaukti su Britanijos vėliava ir duoti pelno būtent britų laivininkystės kompanijai „White Star“, tačiau JAV koncernas lig tol buvo visų laikų didžiausias plieno formacijos savininkas. Jos pavadinimas – „Titanikas“.

      Tinkamesnį pavadinimą išpuikimu pasižyminčiam metui vargu ar buvo galima sugalvoti. Graikų mitologijoje Titanai buvo išdidūs graikų dievų Urano ir Gajos sūnūs ir dukros, kurie danguje sukilo prieš dievą Dzeusą. Retrospektyvoje ši antikinė sąsaja virto, žinoma, pragaištingu ženklu, nes Dzeusas nutrenkė maištininkus į Tartarą, gilią bedugnę. Plaukiantį Titaną ištiko jo pirmtakų likimas.

      1912 m. balandžio 12 d. „Titanikas“ patraukė į pirmąjį savo tolimąjį reisą. Kiekvienas žino, kaip baigėsi ši kelionė iš Sautamptono į Niujorką. 14 d., Niufaundlendo salų aukštyje, maždaug už 450 metrų buvo pastebėtas palyginti nedidelis ledkalnis. Vos ne tuziną įspėjamųjų pranešimų apie dreifuojantį ledą kapitonas iš pradžių ignoravo. Visgi pusės kilometro neužteko tam, kad laivą – varomą trijų galingų stūmoklių, kuriems buvo tiekiama 29 garo katilų energija – dar būtų buvę galima sustabdyti. Pirmasis komandos viršininkas karininkas Murdochas pasielgė teisingai ir tuoj pat įsakė: „Vairą kairėn! Visu greičiu atgal!“ Deja, susidūrimo išvengti nepavyko. Likus 20 min. iki vidurnakčio milžinas užkliudė ledkalnį. Per 11 sekundžių ledas 6 kartus atsitrenkė į „Titaniko“ korpusą ir pramušė šešias kiaurymes, iš viso sudarančias tik 1,2 kv. m. plotą. Per jas į priekinį laivo korpusą ėmė skverbtis 4°C šaltas jūros vanduo.

      „Titaniko“ vidus buvo suskirstytas į 16 kamerų ir visiškai automatizuotos pertvaros tarp jų turėjo užblokuoti vandens antplūdį į visą laivą. Dėl šios naujos technikos, daugelio įsitikinimu, garlaivis buvo nepaskandinamas. Kad ir kaip apmaudu bebūtų, tačiau pramuštos skylės išsidėstė taip nepalankiai, kad vanduo vienu metu plūstelėjo į visas šešias kameras – 400 tonų per minutę. Aštuoni siurbliai nieko nepadėjo. Lengvabūdiškumas, dideliu greičiu leidžiantis per ledo laukus, pareikalavo savo aukos.

      Kapitonas Smithas ir pakeleivis laivo konstruktorius tuoj pat konstatavo, kad nenuskandinamojo „Titaniko“ nebeįmanoma išgelbėti. Po valandos korpuse jau buvo 24 tūkst. tonų vandens. Apie vidurnaktį buvo pasiųsti SOS pagalbos signalai ir paleistos signalinės raketos.

      Per denį nuaidėjo įsakymas „vaikai ir moterys į valtis!“ Tačiau gelbėjimo valčių neužteko net jiems. Vargu ar bent pusei iš 2 200 keleivių būtų užtekę ten vietos. Išties tragiška!

      Daugiau nei dvi valandas grimzdo „Titaniko“ pimagalys, – pakankamai laiko keleiviams įlaipinti į gelbėjimo valtis ir kilti dideliam dramatizmui (visai kas kita buvo, kai staiga paskendo „Estonia“ 1994, – katastrofa įvyko keleiviams miegant). Tuo tarpu tuoj po 2 valandos nakties laivo paskuigalis statmenai pakilo į giedrą žvaigždėtą dangų ir laivas galingu griausmu lūžo pusiau. Priešakinė dalis nuskendo iškart, po kelių minučių vertikaliai iškilusį ilgesnįjį laivagalį taip pat prarijo Atlantas. 700 žmonių – du trečdalius pirmosios, pusę antrosios ir ketvirtadalį trečiosios klasės keleivių –„Karpatijos“ komanda „sužvejojo“ iš vandenyno. Likusieji 1500 akimirksniu nugrimzdo į gelmes arba greit mirtinai sušalo lediniame vandenyje.

      „Titaniko“ sudužimas buvo didžiausia civilinės laivininkystės katastrofa. Griausmingu atgarsiu spaudoje jis paženklino prasidedantį žiniasklaidos amžių ir išpranašavo netolimą įžūlaus didžiųjų valstybių pasipūtimo baigtį per I pasaulinį karą. Jis sukūrė savotišką „Titaniko“ mitą, kuris atsispindi tūkstančiuose knygų ir daugelyje filmų. 85-ųjų laivo paskendimo metinių proga JAV kino teatruose pasirodė naujas filmas apie „Titaniką“. Šis filmas apie visų laikų didžiausią laivą tapo brangiausiu kada nors sukurtu kino kūriniu. Jis atsiėjo maždaug 200 mln. dolerių.

      Grandiozinį filmą pastatė Holivudo režisierius James’as Cameronas, išgarsėjęs juostomis „Terminatorius“ ir „Tikras melas“ su Schwarzeneggeriu. Jam pavyko išspręsti vieną iš pagrindinių filmų apie „Titaniką“ problemų. Kiekvienas žiūrovas juk žino, kuo viskas baigsis, – laivas nugarmės. Kaipgi sukelti įtampą? Cameronas tuo tikslu į dramos dėmesio centrą „išstumia“ meilės istoriją. Šis meilės romanas nesublizgo įdomiais dialogais ar personažų charakteriais (kas gi to laukia tokio pobūdžio filme?), tačiau kinematografijos požiūriu ši istorija „suveikia“. Personažų tapatumo, įtampos (ar abu jie išgyvens katastrofą?), tragizmo ir dramatizmo, galbūt ir šiek tiek kičo – visko čia yra.

      Meilės istorija filme klostosi pagal Romeo ir Džiuljetos scenarijų: uždrausta meilė, kuri nepaisydama nieko įveikia visas kliūtis. „Titaniko“ Romeo yra Jackas ( jį vaidina jaunoji Holivudo žvaigždė Leonardo DiCaprio, išgarsėjęs filme „Romeo ir Džiuljeta“), neturtingas dailininkas, kuris tik prieš pat kelionę laimi savo bilietą žaisdamas pokerį ir įsikuria trečiojoje klasėje kartu su airiais. Netukus jis įsimyli Rose (Kate Winslet), kuri melancholiškai susimąsčiusi rymo prie laivo turėklų, – gyvenimas buržuazinės aukštuomenės šeimoje jai ima karsti. Persisotinusi visų ritualų ir manierų ji dar turi pakęsti ir savo sužadėtinį Carlą, nes tai daryti verčia jos motina dėl Carlo turtų. Netgi mėlynas deimantinis koljė negali jos įvilioti į santuokinį pragarą. Visiškai nusivylusi Rose ketina blokštis į putojančias bangas, bet čia, aišku, išnyra Jackas ir ją išgelbsti.

      36 karatų deimanto paieškos (visiškai fiktyvios) taip pat yra viena iš siužetinių linijų. Moderni tyrinėtojų komanda, norinti vienoje pirmosios klasės kajučių surasti Rose koljė, su specialia povandenine valtimi pasineria į 3800 m gylyje stūksančias laivo nuolaužas (1985 m. laivas iš tikrųjų buvo aptiktas; Cameronas buvo pasinėręs pats ir panaudojo filme autentiškų nuolaužų kadrus). Su roboto pagalba netgi pavyksta iškelti į paviršių reikalingą seifą, tačiau deimantų jame nėra. Aptinkamas tik jaunos moters su koljė ant kaklo akto piešinys. Radinys viešai parodomas per televiziją ir dar gyva šimtametė Rose eskize atpažįsta save. Ji atgabenama į tyrinėtojų laivą, kad padėtų ieškoti brangakmenių, ir ten, pašaukta laivo nuolaužų vaizdo įrašų vėlei į praeitį, papasakoja savo istoriją.

      Greit užsiliepsnojusi meilė tarp Jacko ir Rose iškart susiduria su problemomis ir pasipriešinimu. Abu skiria tuomet dar beveik neįveikiami luomai. Rose išmoksta spjaudyti ir šokti grojant dūdmaišiui, o Jackas prabangios vakarienės metu turi susigaudyti tarp keturių komplektų stalo įrankių. Socialinių realijų perteikimu „Titanike“ filmas parodo vieną iš savo stipriųjų pusių. Tik dar labiau pasipriešinusi, Rose sulaužo ištikimybę savo sužadėtiniui ir savo kilmei. Jackas nupiešia aktą, kuris turėjo būti surastas po daugelio dešimtmečių. Žiūrovas nujaučia, kad šios meilės baigtis bus tokia pat tragiška kaip ir laivo, bet ar liks gyvas Jackas (Rose juk išgyveno)?

      Įpusėjus filmui, „Titanikas“ pagaliau atsitrenkia į savo likimo kalną. Greta tipiško Holivudo gebėjimo pateikti „paprastą, gerai papasakotą istoriją“ pasireiškia dar vienas – puikus apstatymas, įspūdingi efektai, brangios dekoracijos ir triukai. Jau vien dėl to likusias pusantros valandos verta praleisti žiūrint šį filmą.

      Panika visų pirma kyla didžiulėse katilinėse, vanduo vis labiau kaupiasi apatiniuose deniuose, ir tik viršuje nerimas didėja vis dar lėtai – mažasis orkestrėlis groja toliau. Labai realistiškai Cameronas parodo konfliktus ir įvykių dramatizmą: pirmiausia aukštuomenės damoms leidžiama sulipti į keletą valčių, ponai dedasi didvyriais arba pasirodo bailiais, koks iš tikrųjų buvo vienas iš laivo savininkų. Trečioji klasė ilgą laiką uždaryta apačioje, kol ir ten panika tampa per didelė. Dėl vietų valtyse pradedama grumtis ir šaudyti.

      Baisios suirutės metu filme ir toliau rutuliojama Rose ir Jacko istorija. Rose, jau sėdėdama gelbėjimo valtyje, vėlei iš jos iššoka, norėdama pasilikti su Jacku, kurį prieš tai ką tik ištraukė iš apatinės kajutės. Abu su šimtais kitų pasitraukia į laivo paskuigalį, kuris kyla vis stačiau ir stačiau. Ir čia galutinai paaiškėja, kur filmui buvo išleistos milžiniškos sumos. Camerono pavedimu pastatytas 260 metrų ilgio „Titaniko“ modelis (!); buvo filmuojama 28 000 kv. m vandens baseine. Tokiu būdu jau iš pat pradžių laivas ir ypač jo katastrofa atrodo pasibaisėtinai tikroviškai. Žmonės nebegali išsilaikyti ant stataus denio ir slysta į savo pražūtį, kiti kaip iš kokio daugiaaukščio namo šoka nuo laivo paskuigalio žemyn, dar kiti kaip maišai drimba per laivo statinius arba prigeria užtvinusiose salėse. Visur besiveržiantis vanduo, ir visa tai nufilmuota labai vykusiai ir tikroviškai. Dabar jau ir mes žinome, kaip atrodo lediniame vandenyje sušalusių negyvėlių plaukai. Rose su savo deimantais – „Jūrų širdimi“– pavyko išsigelbėti. Pavyko išsigelbėti jai ir nuo savo sužadėtinio, kuris, beje, irgi liko gyvas, bet su kuriuo ji nebesusitiko arba nebenorėjo susitikti. Pasakojimas tyrinėtojus labai sujaudina, tačiau savo tikrojo tikslo jie taip ir nepasiekia. Bestovint ekspedicinio laivo paskuigalyje, deimantai senajai Rose išsprūsta iš rankų į jūrą.

      Camerono „Titanikas“ yra didis pramoginis filmas. Nepaisant puikiai atspindėtų socialinių sluoksnių, jis nenagrinėja dramatiško įvykio užkulisių: kodėl nebuvo reikiamai sureaguota į pavojaus signalus? Kas faktiškai buvo atsakingas už kelionę per ledkalnius? Koks buvo Reederio, savininko ir komandos viename asmenyje vaidmuo? – klausimai, į kuriuos filmas neatsako, lygiai taip pat kaip ir neanalizuoja ar netgi nekritikuoja anų laikų išpuikimo ir turto geidimo. Tačiau galbūt ir nėra ko tikėtis iš tokio filmo, kuris tiesiog privalo ir turi duoti pelno, didelio pelno. Naujasis filmas apie „Titaniką“ yra panašiai brangus ir rizikingas darbas kaip ir istorinis laivas. Aišku, kad filmo projektas neturėtų dingti kaip į vandenį: jau per pirmąsias 17 dienų „Titanikas“ JAV uždirbo 156 mln. dolerių, iki kovo mėnesio – 1 mlrd. ir gavo 11 Oskarų. XX amžiaus pabaigoje žmonės turbūt nepasidarė kuklesni ar nuolankesni nei buvo jo pradžioje, jie tapo tik truputį realistiškesni – ir dar veiklesni.

 

                 Billy Zane                           

Frances Fisher Kathy Bates

                         Bill Paxton      

Gloria Stuart    Danny Nucci 

         Victor Garber      ir kiti...

       Rezisierius                 James Cameron