Shia musulmonai

 

Ieškant išgelbėtosios bendruomenės

 

Skirta Allaho Pasiuntinio, Pranašo Muhammedo (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) šviesiam atminimui

Daugybėje patikimų hadisų nuo Allaho Pasiuntinio yra sakoma apie tai, kad musulmonai po jo bus išbandomi ir tik viena grupė iš daugybės atšakų Islame yra teisinga, kuri išsigelbės nuo pragaro liepsnų. Kokiam gi išbandymui pasidavė musulmonai, kokia atšaka yra tikroji? Tik atsakę į šiuos globalinius klausimus, musulmonai, susivieniję, galės išspręsti savo religines, politines, socialines, ekonomines ir kitas problemas. Šio straipsnio tikslas yra problemos išsiaiškinimas ir tiesos atskleidimas, tuo pačiu, objektyvaus musulmono išgelbėjimas, skęstančio ir dustančio dvasinio sutrikimo bedugnëje, musulmonų suvienijimas aplink tiesą, kad jie, sekdami Koraną ir tikrąją Pranašo Sunną, nusipelnytų Viešpaties palankumo ir įeitų į bekraštį Jo malonės okeaną.

Straipsnyje panaudoti išskirtinai sunnitiški šaltiniai, tarp jų tokie kaip: „Sahih al-Buhari“, „Sahih Muslim“, Abi Daūdo „Sunan“, Tirmizi „Sunan“ ir kiti.

 

Pratarmė

 

Vardan Allaho Gailestingojo, Maloningojo

 

 

بسم الله الرحمن الرحيم

 

﴿الْحَمْدُ لِلّهِ الَّذِي خَلَقَ السَّماوَاتِ وَالأَرْضَ وَجَعَلَ الظُّلُمَاتِ وَالنُّورَ وَ الصَّلاَة ُوَ السَّلاَمُ عَلَى رَسُولِهِ أَشْرَفِ الْمَخْلُوقَاتِ وَ عَلَى أَهْلِ بَيْتِهِ الطَّاهِرِينَ وَ عَلَى أَصْحَابِهِ الَّذِينَ بَقَوْا إِلَى آخِرِ حَيَاتِهِمْ عَلَى عَهْدِهِمْ مَعَ اللهِ وَ رَسُولِهِ﴾

Šlovė Allahui, Kuris sukūrė dangų ir žemę, sukūrė tamsą ir šviesą! (Sura Al-An'am - 6:1) Taika ir palaiminimas Jo Pasiuntiniui – geriausiam iš kūrinių, jo garbingąjai šeimai ir sąjungininkams, kurie iki gyvenimo galo liko ištikimi Allaho ir Jo Pasiuntinio paliepimams!

Aukščiausiasis Allahas Šventajame Korane sako:

﴿لَقَدْ جَآءَكَ الْحَقُّ مِن رَبّـِكَ فَلاَ تَكُونَنَّ مِنَ الْمُمْتَرِينَ﴾

„...Juk pasirodė tau tiesa iš Viešpaties tavo, tai nebūk gi iš abejojančiųjų“ (Sura Junus - 10:94).

﴿وَ قُلْ جَاءَ الْحَقُّ وَ زَهَقَ الْبَاطِلُ إِنَّ الْبَاطِلَ كَانَ زَهُوقًا﴾

„Ir sakyk: „Pasirodė tiesa ir pašalino melą. Iš tikrųjų, melas (pasmerktas) pražūčiai““ (Sura Al-Isra' - 17:81).

﴿وَ مَنْ يُشَاقِقِ الرَّسُولَ مِنْ بَعْدِ مَا تَبَيَّنَ لَهُ الْهُدَى وَ يَتَّبِعْ غَيْرَ سَبِيلِ الْمُؤْمِنِينَ نُوَلِّهِ مَا تَوَلَّى وَ نُصْلِهِ جَهَنَّمَ وَ سَاءَتْ مَصِيرًا﴾

„O jeigu kas nors stoja prieš Pasiuntinį po to, kai tapo jam aiškus tiesus kelias, ir jis seka ne tikinčiųjų keliu, mes nukreipsime jį ten, kur jis pats kreipėsi, ir įmesime jį į pragarą, nelaiminga ta prieglauda!“ (Sura An-Nisa - 4:115).

Šioje epochoje spinduliuojantis Islamas, geriausias iš visų istorijoje žinomų gyvenimo vadovų, ištiesia savo pagalbos ranką, norėdamas išgelbėti žmogų, skęstantį ir dūstantį savo paties ydose, ir išgydyti, jei tokia bus Allaho malonė, nuo nuodėmingumo ir ištvirkimo ligų.

﴿إِنَّ الدّ‌ِينَ عِنْدَ اللّهِ الإِسْلاَمُ وَمَا اخْتَلَفَ الَّذِينَ اُوتُواْ الْكِتَابَ إِلاَّ مِن بَعْدِ مَا جَآءَهُمُ الْعِلْمُ بَغْيَاً بَيْنَهُمْ وَمَن يَكْفُرْ بِاَيَاتِ اللّهِ فإِنَّ اللّهَ سَرِيعُ الحِسَابِ﴾

„Iš tiktųjų, religija prieš Allahą – Islamas. Ir kai tik pasirodė Žinojimas (tikrasis) tiems, kam dovanotas buvo Raštas, išsiskyrė jie (tikėjimo klausimuose), apimti priešiškumo abipusio. O kas nepatikėjo Allaho ženklais (lai prisimena), kad, iš tikrųjų, Allahas greitas atsiskaitymuose“ (Sura Ali 'Imran - 3:19).

Bet iš kitos pusės, susiskaldymas ir vienybės nebuvimas tarp musulmonų, o taip pat nenuilstančios netikinčiųjų pastangos užgesinti Allaho šviesą, tapo priežastimi to, kad kasdien žūsta dešimtys musulmonų Palestinoje ir kitose šalyse, ir niekas negali tam pasipriešinti.

﴿يُرِيدُونَ لِيُطْفِؤُا نُورَ اللهِ بِأَفْوَاهِهِمْ وَ اللهُ مُتِمُّ نُورِهِ وَ لَوْ كَرِهَ الْكَافِرُونَ﴾

„Jie nori užgesinti Allaho šviesa savo burnomis, bet Allahas užpildo savo šviesą, kad ir kaip tai nepakenčiame būtų netikintiesiems“ (Sura As-Saff - 61:8).

Bet visos netikinčiųjų pastangos bevertės, nes Allahas pažadėjo, kad laiminga ateitis priklauso tik tikintiesiems.

﴿وَعَدَ اللهُ الَّذِينَ آمَنوُا مِنْكُمْ وَ عَمِلُوا الصَّالِحَاتِ لَيَسْتَخْلِفَنَّهُمْ فِي الْأَرْضِ كَمَا اسْتَخْلَفَ الَّذِينَ مِنْ قَبْلِهِمْ﴾

„Tiems iš jūsų, kurie įtikėjo ir darė gerus darbus, Allahas pažadėjo, kad tikrai padarys juos atstovais žemėje, panašiai, kaip Jis padarė atstovais tuos, kurie buvo iki jų...“ (Sura An-Nur - 24:55).

﴿اسْتَعِينُوا بِاللّهِ وَاصْبِرُوا إِنَّ الاَرْضَ لِلّهِ يُورِثُهَا مَنْ يَشَآءُ مِنْ عِبَادِهِ وَالْعَاقِبَةُ لِلْمُتَّقِينَ﴾

„...Prašykite Allaho pagalbos ir kentėkite. Iš tikrųjų, priklauso (Aukščiausiajam) Dievui žemė, dovanoja kaip palikimą Jis ją tam iš Savo vergų, kam nori, o ateitis priklauso dievobaimingiesiems“ (Sura Al-A'raf - 7:128).

﴿هُوَ الَّذِي أَرْسَلَ رَسُولَهُ بِالْهُدَى وَدِينِ الْحَقِّ لِيُظْهِرَهُ عَلَى الدِّينِ كُلِّهِ وَلَوْ كَرِهَ الْمُشْرِكُونَ﴾

„Jis – Tas, Kuris pasiuntė Pasiuntinį Savo su nurodymais ir tiesos religija, kad iškeltų ją aukščiau už visas religijas, nors ir priešinasi politeistai“ (Sura An-Anfal - 9:33).

Šio ajato prasmė – Islamo triumfas prieš visus kitus religinius mokymus. Jame pranešama, kad galiausiai Islamas apims visą žemę ir taps viešpataujančia religija visai žmonijai.

Todėl, pirmiausia mums reikia vienybės, apie kurią mums duodamas aiškus nurodymas Korane:

„﴿وَاعْتَصِمُوا بِحَبْلِ اللّهِ جَمِيعاً وَلاَ تَفَرَّقُوا وَاذْكُرُوا نِعْمَةَ اللّهِ عَلَيْكُمْ إِذْ كُنْتُمْ أَعْدَآءً فَأَلَّفَ بَيْنَ قُلُوبِكُمْ فَاَصْبَحْتُم بِنِعْمَتِهِ إِخْوَاناً وَكُنْتُمْ عَلَى شَفَا حُفْرَةٍ مِنَ النَّارِ فَأَنْقَذَكُم مِّنْهَا كَذَلِكَ يُبَيّـِنُ اللَّهُ لَكُمْ ءَايَاتِهِ لَعَلَّكُمْ تَهْتَدُونَ﴾

„Laikykitės visi kartu už Allaho virvės ir nesidalinkite (į grupes), ir prisiminkite Allaho malonę jums tuo metu, kai jūs nesutarėte tarpusavyje. Jis sutaikė jūsų širdis ir jūs tapote broliais per Jo malonę. O prieš tai jūs buvote ant ugninės prarajos krašto ir Jis išgelbėjo jus nuo jos. Taip išaiškina jums Allahas Savo ženklus – galbūt jūs stosite į tiesų kelią“ (Sura Ali 'Imran - 3:103).

Visiems būtina susiburti aplink tiesą ir pamiršti išankstinį nusistatymą bei šališkumą (Koranas draudžia aklą savo protėvių mėgdžiojimą daugybėje ajatų: 2:170, 5:104, 21:53 ir kt.).

Taip, Islamas – tai tiesa ir mes didžiuojamės, kad tikime Allahu, Jo Pasiuntiniu ir Jo religija, bet tai nereiškia, kad reikia būti ramiems ir sėdėti sudėjus rankas. Šventasis Koranas sako:

﴿أَحَسِبَ النَّاسُ أَن يُتْرَكُوا أَن يَقُولُوا ءَامَنَّا وَهُمْ لاَ يُفْتَنُونَ﴾

„Nejaugi žmonės mano, kad jie bus palikti ramybėje ir nebus išbandyti vien tik už tai, kad jie pasakė: „Mes įtikėjome“?“ (Sura Al-'Ankabut - 29:2).

Allahas išbando islamiškąją visuomenę. Islamo viduje susikūrė įvairios kryptys ir sektos, iš kurių kiekviena pretenduoja į tai, kad ji yra tikroji ir turi savyje tikrąjį Islamą. Nes tiesa nėra santykinė sąvoka, todėl ji tik viena ir negali būti keliose grupėse. Tik vienas Islamo suvokimas teisingas, visi kiti tik melas ir nukrypimas nuo jo. Visų Islamo grupių manymu, Allaho Pranašas pasakė:

قَالَ رَسُولُ اللهِ (ص) إِفْتَرَقَتِ الْيَهُودُ عَلَى إِحْدَى وَ سَبْعِينَ فِرْقَةً وَ النَّصَارَى عَلَى ثِنْتَيْنِ وَ سَبْعِينَ فِرْقَةً وَ تَفْتَرِقُ أُمَّتِي عَلَى ثَلاَثَ وَ سَبْعِينَ فِرْقَةً كُلُّهَا فِي النَّارِ إِلاَّ وَاحِدَة

„Izraelio sūnūs pasidalino į septyniasdešimt vieną bendruomenę, krikščionys pasidalino į septyniasdešimt dvi bendruomenes, o mano umma pasidalins į septyniasdešimt tris benruomenes, visos jos bus pragare, išskyrus vieną“ (Abu Daūdo „Sunan“, t.2, psl.390, hadisas 4596; Tirmizi „Sunan“, t.4, psl.134, hadisas 1778; Ibn Madžo „Sunan“, t.2, psl.1321, hadisas 3991; Achmedo „Musnad“, t.2, psl.332; Ibn Chabbano „Sahih“, t.15, psl.125 ir t.14, psl.140 ir kiti šaltiniai).

Kiekvieną dieną musulmonai, atlikdami ritualinę maldą, dešimt ir daugiau kartų ištaria:

﴿اهْدِنَا الصِّرَاطَ المُسْتَقِيمَ.صِرَاطَالَّذِينَأَنْعَمْتَعَلَيْهِمْغَيْرِالْمَغضُوبِعَلَيْهِمْوَلا الضَّآلِّينَ﴾

„Vesk mus keliu tiesiu! Keliu tų, kuriuos Tu palaiminai, ne tų, kurie iššaukė tavo pyktį ir nepaklydusiųjų“ (Sura Al-Fatiha - 1:6-7).

Šie šventi ajatai leidžia žinoti, kad visiems reikia tiesaus kelio. Tiesos ir išgelbėtosios bendruomenės paieškos yra bendra visų pareiga, ko rezultate, musulmonai susivieniję, galės išspęsti savo individualias, socialines, politines, ekonomines ir kultūrines problemas. Niekas negali tvirtinti, kad jis teisingame kelyje ir išgelbėtojoje bendruomenėje, kol tiesa visiškai besiremianti Šventuoju Koranu, autentiškais (patikimais) hadisais ir kitais moksliniais įrodymais neatsiskleis jam. Raskime gi išsigelbėjimo kelią kartu!

 

Kaip surasti išgelbėtąją bendruomenę ir kuo būtina vadovautis?

 

Tai kur gi yra tiesa? Kaip ją surasti ir išspręsti visus šiuos nesutarimus? Atsakymą galima rasti Korane ir patikimoje (autentiškoje) sunnoje, kuriais musulmonai privalo vadovautis visose padėtyse ir ypač, kai yra nuomonių neatitikimai. Koranas sako:

﴿يَآ أَيُّهَا الَّذِينَ ءَامَنُوا أَطِيعُوا اللَّهَ وَأَطِيعُوا الرَّسُولَ وَاُولِي الأَمْرِ مِنْكُمْ فَإِن تَنَازَعْتُمْ فِي شَيْءٍ فَرُدُّوهُ إِلَى اللَّهِ وَالرَّسُولِ إِن كُنْتُمْ تُؤْمِنُونَ بِاللَّهِ وَالْيَومِ الاَخِرِ ذَلِكَ خَيْرٌ وَأَحْسَنُ تَأْوِيلاً﴾

„O jūs, kurie įtikėjote! Pakluskite Allahui, pakluskite Pasiuntiniui Jo ir valdytojams jūsų tarpe. Jeigu jūs nesutariate dėl kažko, tai sugrąžinkite tai Allahui ir Pasiuntiniui, jeigu jūs tikite Allahu ir Paskutine Diena. Tai – geriau ir nuostabiau galutiniam sprendimui“ (Sura An-Nisa - 4:59).

﴿وَمَا كَانَ لِمُؤْمِنٍ وَلاَ مُؤْمِنَةٍ إِذَا قَضَى اللَّهُ وَرَسُولُهُ أَمْراً أَن يَكُونَ لَهُمُ الْخِيَرَةُ مِنْ أَمْرِهِمْ وَمَن يَعْصِ اللَّهَ وَرَسُولَهُ فَقَدْ ضَلَّ ضَلاَلاً مُّبِينًا﴾

„Tai netinka nei tikinčiąjam, nei tikinčiąjai, kai išsprendžia Allahas ir Jo Pasiuntinys reikalą, abejoti jų sprendimu, o kas neklauso Allaho ir Jo Pasiuntinio, tas įpuola į amžiną paklydimą“ (Sura Al-Ahzab - 33:36).

﴿وَ مَا آتَاكُمُ الرَّسُولُ فَخُذُوهُ وَ مَانَهَاكُمْ عَنْهُ فَانْتَهُوا فَاتَّقُوا اللهَ إِنَّ اللهَ شَدِيدُ الْعِقَابِ﴾

„...Tai imkite gi tai, ką jums atnešė Pasiuntinys ir šalinkitės to, ką jis jums uždraudė, bijokite gi Allaho, Allahas griežtas bausdamas“ (Sura Al-Chašr - 59:7).

Vadinasi, jei yra nuomonių nesutapimas, visiems reikia vadovautis Koranu ir Allaho Pasiuntinio pasakymais.

Koranas ir Pranašas visada sutaria ir patvirtina vienas kitą:

﴿وَ مَا يَنْطِقُ عَنِ الْهَوَى. إِنْ هُوَ إِلاَّ وَحْىٌ يُوحَى﴾

„Ir nekalba jis šališkai. Tai – tik apreiškimas, kuris atsiunčiamas žemėn“ (Sura An-Nadžm - 53:3-4).

 

Kaip Allaho Pasiuntinys apibūdino išgelbėtąją bendruomenę

 

Kaip Šventojo Korano ajatai paaiškina vienas kitą, taip ir hadisai paaiškina vienas kitą.

Pranašas, nenuilstančiai 23 metus kvietęs žmones į religiją, nebuvo abejingas savo ummai po savęs (t.y. tam, kas jai nutiks, kai jo nebebus), todėl ne kartą priminė apie savo palikimą, kad jie nepultų į paklydimą, kai jo jau nebus. Neįmanoma, kad Pranašas, žinodamas apie sumišimą ir nuomonių neatitikimus, kurie atsiras po jo, numirtų ir paliktų žmones likimo valiai. Korane sakoma:

﴿لَقَدْ جَآءَكُمْ رَسُولٌ مِنْ أَنْفُسِكُمْ عَزِيزٌ عَلَيْهِ مَاعَنِتُّمْ حَرِيصٌ عَلَيْكُم بِالْمُؤْمِنِينَ رَؤُوفٌ رَحِيمٌ﴾

„Be abejonių, atsirado pas jus Pasiuntinys iš jūsų pačių tarpo; skaudu jam, kai kiančiate jūs, trokšta jis (atvesti) jus (į tiesų kelią), užjaučiantis ir maloningas jis tikintiesiems“ (Sura At-Taūba - 9:128).

Todėl jis pats apibūdino išgelbėtąją bendruomenę ir nurodė musulmonams tai, kuo jie turi vadovautis po jo.

Pranašas Muhammedas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė:

إِنِّي تَارِكٌ فِيكُمُ الثَّقَلَيْنِ كِتَابَ اللهِ وَ عِتْرَتِي أَهْلَ بَيْتِي مَا إِنْ تَمَسَّكْتُمْ بِهِمَا لَنْ تَضِلُّوا بَعْدِي أَبَدًا وَ إِنَّهُمَا لَنْ يَفْتَرِقَا حَتَّى يَرِدَا عَلَيَّ الْحَوْضَ

„Aš palieku tarp jūsų du brangius dalykus: Allaho Knygą ir savo šeimyną – Ahl al-beit, jeigu jūs laikysitės jų abiejų, tai niekada nepapulsit į paklydimą, jie niekada neatsiskirs vienas nuo kito, kol neprisijungs prie manęs prie rojaus šaltinio – (Kaūsar)“ (Muslimo „Sahih, t.7, psl.122 (Fadail as-Sahaba skyrius, hadisai 2408, 2409); Sunan at-Tirmizi, t.2, psl.307; Sunan ad-Darmi, t.2, psl.432; Kanz al-'Ummal Muttaki Hindi, t.1, psl.44; Musnad Achmad ibn Chanbal, t.3, psl.14, 17, 26, 59/ t.4, psl.59, 366 ir 371/t.5, psl.182 ir 189; Al-Chasais al-'Aliavija Nisai, psl.20; Mustadrak al-Chakim, t.3, psl.109 ir 148 ir kiti šaltiniai (su nedideliais skirtumais tekste)).

Šis hadisas mums sako:

1 – Kad reikia sekti ir laikytis Korano bei Pranašo šeimos, neatskiriant vieno nuo kito.

2 – Apie išgelbėjimo apribojimą Korane ir Pranašo šeimoje.

3 – Apie Pranašo šeimos tyrumą, nes šeimos sekimas (kopijavimas, paklusimas) reiškia tai, kad jais reikia vadovautis visuose reikaluose ir, kad jie neklysta, o Pranašas, kuris niekada nekalbėjo pagal savo užgaidas, nebūtų liepęs šito. Pranašas sugretino savo šeimą su Koranu, prie kurio: „neateina melas nei iš priekio, nei iš galo – apreiškimas Išmintingo, Garbingo“ (Sura Fussilat - 41:42).

4 – Korano sugretinimas su šeima reiškia, kad Pranašo šeima yra labiausiai žinanti ir išmananti iš žmonių, nes Korane žinojimas pirmųjų ir paskutiniųjų.

5 – Koranas ir Pranašo šeima yra jungiančioji grandis tarp Dievo ir žmonių. Korano ir Pranašo šeimos valdymas tęsiasi iki Teismo Dienos, nes pasakyta: „kol neprisijungs prie manęs šalia rojaus šaltinio – (Kaūsar)“.

6 – Jeigu sekimas šeima laikoma tikruoju vadovavimu, tai jis turi būti tyras, nusimanantis šariate ir jie verti vadovauti Islamo ummai po Pranašo.

Negi yra patikimesni vedliai, nei Šventasis Koranas ir Pranašo šeima?

 

Apie Pranašo šeimą autentiškoje sunnoje

 

Pranašas Muhammedas pasakė:

قَالَ رَسُولُ اللهِ (ص): مَثَلُ أَهْلِ بَيْتِيفِي أُمَّتِي مَثَلُ سَفِينَةِ نُوحٍ مَنْ رَكِبَهَا نَجَى وَ مَنْ رَغِبَ عَنْهَا هَلَكَ

„Mano šeima, mano bendruomenės tarpe, kaip Nojaus laivas, kas įžengs į jį – išsigelbės, o kas nusisuks nuo jo – pražus“ („Mustadrak al-Chakim“, t.3, psl.351; „As-Sava'ik al-muhrika“, psl.91; „Mizan al-I'tidal“, t.1, psl.224; „Tarich al-Chuliafa“, psl.573; „Al-Chasais al-Kubra“, t.2, psl.266; „Fath al-Kadir“, psl.113; „Janabi'al-Mavadda“, psl.28 ir kiti šaltiniai).

Tyrieji Imamai iš Pranašo šeimos simbolizuoja „Išsigelbėjimo Laivą“. Kalba eina apie tai, kai didelių pasikeitimų laikais, vykstančių intelektualiniame, ideologiniame ir socialiniame Islamo visuomenės gyvenime, vienintele išsigelbėjimo priemone yra doktrina Ahl al-beit.

Taip pat Pranašas Muhammedas pasakė:

النُّجُومُ أَمَانٌ لِأَهْلِ الْأَرْضِ مِنَ الْغَرْقِ وَ أَهْلُ بَيْتِي أَمَانٌ لِأُمَّتِي مِنَ الْإِخْتِلاَفِ، فَإِذَا خَالَفَتْهَا قَبِيلَةٌ مِنَ الْعَرَبِ اِخْتَلَفُوا فَصَارُوا حِزْبَ إِبْلِيس

„Žvaigždės yra žemės gyventojų išsigelbėjimas nuo potvynio, o mano šeima mano visuomenei yra išsigelbėjimas nuo nesantaikos. Jeigu kažkokia gentis sukils prieš juos, pasidavusi vaidams, jie taps šėtono partija“ („Al-Mustadrak 'alias-sahihain“, t.3, psl.149; „Madžma' az-zavaid“ Heisami, t.9, psl.147 ir kiti šaltiniai).

إِنَّمَا مَثَلُ أَهْلِ بَيْتِي فِيكُمْ مَثَلُ بَابِ حِطَّةٍ فِي بَنِي إِسْرَائِيلَ، مَنْ دَخَلَهُ غُفِرَ لَهُ

„Iš tikrųjų, mano šeimos pavyzdys tarp jūsų, kaip atleidimo vartai (apie kuriuos kalbama suroje „Al-Bakara“- 2:58-59) pas Izraelio sūnus, kas įeis į juos, jam bus atleista“ („Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.168; „Al-mu'džam al-ausat“, t.6, psl.85 – hadisas 5870; „Al-mu'džam as-saghir“, t.2, psl.22; „As-Sava'ik al-muhrika“, psl.152 ir kiti šaltiniai).

إِجْعَلُوا أَهْلَ بَيْتِي مِنْكُمْ مَكَانَ الرَّأْسِ مِنَ الْجَسَدِ وَ مَكَانَ الْعَيْنَيْنِ مِنَ الرَّأْسِ، فَإِنَّ الْجَسَدَ لاَ يَهْتَدِي إِلاَّ بِالرَّأْسِ وَ لاَ يَهْتَدِي الرَّأْسُ إِلاَّ بِالْعَيْنَيْنِ

„Priimkite, mano šeimą sau, kaip galvą kūnui ir kaip akis galvai, nes kūnas vadovaujasi tik galva, o galva vadovaujasi tik akimis“ („Al-Mu'džam al-Kabir“, t.3, psl.46 – hadisas 2640; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.172; „Ahbar Isbachan“ Abi Na'imo Isfaharani, t.1, psl.44 ir kiti šaltiniai).

إِنَّكُمْ سَتُبْتَلُونَ فِي أَهْلِ بَيْتِي مِنْ بَعْدِي

„Po manęs jūs būsite išbandyti dėl mano šeimos (santykyje su mano šeima) – Ahl al-beit“ („Al-Mu'džam al-kadir“, t.4, psl.192 – hadisas 4111; „Al-Džami as-saghir“, t.1, psl.388; „Kanz al-'Ummal“, t.11, psl.124; „Feid al-kadir fi šarh Al-Džami' as-saghir“ Manavi, t.2, psl.701 ir kiti šaltiniai).

Pranašo šeima žinojo apie savo likimą, bet didvyriškai iškentė visus išbandymus, vykdydami dieviškąją misiją.

^{قَالَ رَسُولُ اللهِ : قَبْلَ وَفَاتِهِ لِأَهْلِ بَيْتِهِ: أَمَّا إِنَّكُمْ مُسْتَضْعَفُونَ بَعْدِي}

Allaho Pasiuntinys prieš mirtį, kreipdamasis į savo šeimą, pasakė: „Žinokite, kad jūs būsite susilpninti po manęs (t.y. jus laikys nereikšmingais ir neduos to, kas priklauso)“ („Musnad“ Achmed ibn Chanbali, t.6, psl.339; „Ansab al-ašraf“, t.2, psl.224; „Tabakat“ Ibn Sa‘d, t.8, psl.278; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.34; „Kanz al-'ummal“, t.11, psl.177; „Al-Chasais“ Sujuti, t.2, psl.135 ir kiti šaltiniai).

Šventajame Korane apie juos sakoma:

﴿وَنُرِيدُ أَن نَّمُنَّ عَلَى الَّذِينَ اسْتُضْعِفُوا فِي الاَرْضِ وَنَجْعَلَهُمْ أَئِمَّةً وَنَجْعَلَهُمُ الْوَارِثِينَ﴾

„Mes norime suteikti malonę tiems, kurie buvo susilpninti žemėje, ir padarysime juos imamais, ir padarysime įpėdiniais“ (Sura Al-Kasas - 28:5).

Taip pat Pranašas Muhammedas sakė:

نَحْنُ أَهْلُ الْبَيْتِ لاَ يُقَاسُ بِنَا أَحَدٌ مِنَ النَّاسِ

„Mes – Ahl al-beit, nesusilygins su mumis niekas iš žmonių“ („Zahair al-'ukba“ Tabari, psl.17; „Kanz al-'ummal“, t.12, psl.104; „Šavahid at-tanzil“ Hakimo Haskani, t.2, psl.271; „Al-Firdaus“ Dijlami, t.4, psl.283 – hadisas 6838; „Janabi' al-mavadda“ Kunduzi Hanafi, t.2, psl.68; „Kunuz al-hakaik“ Manavi ir kiti šaltiniai).

 

خَيْرُكُمْ خَيْرُكُمْ لَأَهْلُ بَيْتِي مِنْ بَعْدِي

„Iš tikrųjų, geriausia tarp jūsų po manęs yra mano šeima“ („Mustadrak al-Chakim“, t.3, psl.321; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.174; „Kanz al-'ummal“, t.12, psl.94 – hadisas 34146; „Al-Džami' as-saghir“ Sujuti, t.1, psl.631 – hadisas 4105; „Musnad“ Abi Ja'lo, t.10, psl.330 – hadisas 5924 ir kiti šaltiniai).

لاَ يُؤْمِنُ عَبْدٌ حَتَّى أَكُونَ أَحَبَّ إِلَيْهِ مِنْ نَفْسِهِ وَ يَكُونَ عِِتْرَتِي وَ أَهْلَ بَيْتِي أَحَبَّ إِلَيْهِ مِنْ عِتْرَتِهِ وَ مِنْ أَهْلِهِ وَ يَكُونَ ذَاتِي أَحَبَّ إِلَيْهِ مِنْ ذَاتِهِ

„Neįtikės vergas, kol aš jam netapsiu mylimesnis, nei jis pats, kol mano šeima jam netaps mylimesnė, nei jo šeima ir kol mano siela jam netaps mylimesnė, nei jo“ („Al-mu'džam al-ausat“, t.6, psl.59 – hadisas 5790; „Al-mu'džam al-kabir“, t.7, psl.75 – hadisas 6417; „Madžma' az-zavaid“, t.1, psl.88 ir kiti šaltiniai).

إِلْزَمُوا مَوَدَّتَنَا أَهْلَ الْبَيْتِ فَإِنَّهُ مَنْ لَقِيَ اللهَ عَزَّ وَ جَلَّ وَ هُوَ يَوَدُّنَا دَخَلَ الْجَنَّةَ بِشَفَاعَتِنَا وَ الَّذِي نَفْسِي بِيَدِهِ لاَ يَنْفَعُ عَبْدًا عَمَلُهُ إِلاَّ بِمَعْرِفَةِ حَقِّنَا

„Priskirkite pareigoms meilę mums – Ahl al-beit, iš tikrųjų, kas susitiks Garbingąjį ir Gerbiamąjį Allahą, mylėdamas mus, įeis į rojų su mūsų užtarimu. Prisiekiu Tuo, Kieno rankose mano siela, nepadės vergui jo darbai, jeigu nežinos jis mūsų teisių“ („Al-mu'džam al-ausat“, t.2, psl.360 – hadisas 2230; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.172; „As-Sava'ik al-muhrika“, psl.138 ir kiti šaltiniai).

وَ الَّذِي نَفْسِي بِيَدِهِ لاَ يَزُولُ قَدَمُ عَبْدٍ يَوْمَ الْقِيَامَةِ حَتَّى يَسْأَلَهُ اللهُ عَنْ حُبِّنَا أَهْلِ الْبَيْتِ فَقَالَ عُمَرُ: مَا آيَةُ حُبِّكُمْ مِنْ بَعْدِكَ؟ فَوَضَعَ يَدَهُ عَلَى رَأْسِ عَلِيٍّ فَقَالَ: حُبِّي مِنْ بَعْدِي حُبُّ هَذَا

„Prisiekiu Tuo, Kieno rankose mano siela, (nei vienas) vergas nežengs nei žingsnio Teismo Dieną, kol Allahas nepaklaus jo apie meilę mums – Ahl al-beit“. Umaras paklausė: „Koks yra meilės jums ženklas po tavęs?“ Tada (Pranašas) padėjo savo ranką ant Ali galvos ir pasakė: „Meilė man po manęs, - meilė jam (t.y. meilė Ali)“ („Al-mu'džam al-kabit“, t.10, psl.346; „Madžma' az-zavaid“, t.10, psl.346; „Džabahir al-'akdain“ Samhudi, t.2, psl.245 ir kiti šaltiniai).

Aukščiau nurodyti hadisai aiškiai leidžia visiems žinoti, kad išsigelbės tik tie, kurie vadovausis Koranu ir Ahl al-beit.

 

Apie Pranašo šeimą Šventajame Korane

 

Visiems musulmonams yra būtina sekti šeima, kuri ne kartą minima Korane:

﴿إِنَّمَا يُرِيدُ اللهُ لِيُذْهِبَ عَنْكُمُ الرِّجْسَ أَهْلَ الْبَيْتِ وَ يُطَهِّرَكُمْ تَطْهِيرًا﴾

1-„Iš tikrųjų, panorėjo Allahas atitolinti nuo jūsų – Ahl al-beit – nešvarumus ir apvalyti jus visokeriopai“ (Sura Al-Ahzab - 33:33).

Hadisuose sakoma, kad kai buvo apreikštas šis ajatas Ummos Saliamos, Pranašo žmonos, namuose, Allaho Pasiuntinys pakvietė Hasaną, Huseiną, Fatimą ir Ali, apgobė juos savo apsiaustu ir pasakė:

أَللَّهُمَّ هَؤُلاَءِ أَهْلُ بَيْتِي فَأذْهَبْ عَنْهُمُ الرِّجْسَ وَ طَهِّرْهُمْ تَطْهِيرًا

„Dieve! Jie – mano šeima, tai pašalink nuo jų nešvarumus ir apvalyk visokeriopai“ („Sahih Muslim“, t.4, psl.1883, hadisas 2424 (dalis „Fadail as-Sahaba“, skyrius „Fadail Ahl al-Beit“) ir kiti šaltiniai).

Umm Saliama paklausė: „Aš irgi su jais, o Allaho Pasiuntinį?“. Pranašas Muhammedas atsakė: „Tu lik savo vietoje, tu palaiminime“ („Sunan at-Tirmizi“, t.5, psl.30; „Tasir al-Kurtubi“, t.14, psl.183; „Ad-Durr al-mansur“, t.5, psl.198; „Usd al-ghaba“ Ibn Asir, t.2, psl.12; „Tarih madinati Damašk“ Ibn 'Asakir, t.14, pal.41 ir kiti šaltiniai).

﴿قُلْ لاَ أَسْئَلُكُمْ عَلَيْهِ أَجْرًا إِلاَّ الْمَوَدَّةَ فِي الْقُرْبَى﴾

2-„Aš neprašau jūsų atlygio už tai, išskyrus meilę artimiesiems“ (Sura Aš-Šura - 42:23).

Hadise sakoma: „Kai buvo atsiųstas šis ajatas, Pranašas pasakė, kad čia turima omenyje: „Ali, Fatima ir du jų sūnūs“ („Fadail as-sahaba“ Achmed ibn Chanbal, t.2, psl.669 – hadisas 1141; „Al-Mu'džam al-kabir“, t.3, psl.47 – hadisas 2641, t.11, psl.444 – hadisas 12259; „Al-Mu'džam al-ausat“, t.2, psl.336 – hadisas 2155, t.8, psl.224 – hadisas 8469; „Mustadrak al-Chakim“, t.3, psl.172-188 – hadisas 4802; „Madžma' az-zavaid“, t.7, psl.103-168; Tafsir“ Šaūkani, „Tafsir“ Baidavi, „Ad-Durr al-mansur“, „Tafsir Al-Kaššaf“ Zamachšari, t.4, psl.220 ir kiti šaltiniai).

﴿فَمَنْ حَآجَّكَ فِيهِ مِن بَعْدِ مَا جَآءَكَ مِنَ الْعِلْمِ فَقُلْ تَعَالَوْا نَدْعُ أَبْنَآءَنَا وَأَبْنَآءَكُمْ وَنِسَآءَنَا وَنِسَآءَكُمْ وَأَنْفُسَنَا وَأَنْفُسَكُمْ ثُمَّ نَبْتَهِلْ فَنَجْعَلْ لَعْنَتَ اللّهِ عَلَى الْكَاذِبِينَ﴾

3-„Tiems, kurie pradės ginčytis su tavimi po to, kai gavai tu (o Muhammedai) Žinias (Dieviškąsias), pasakyk: „Pakviesime mūsų sūnus ir jūsų sūnus, mūsų moteris ir jūsų moteris, mus pačius ir jus pačius, o tada iškviesime ir nukreipsime Allaho prakeikimą į melagius“ (Sura Ali-'Imran - 3-61). Kai buvo apreikštas šis ajatas, Pranašas pakvietė pas save Ali, Fatimą, Hasaną, ir Huseiną ir pasakė: „O, Allah, jie yra mano šeima“ („Sahih Muslim“ – skyrius „Fadail as-Sahaba“, hadisas 2408 ir kiti šaltiniai).

Musulmonų teologų komentaruose, hadisų rinkiniuose ir istoriniuose šaltiniuose minima tai, kad 10 hidžros metais Pranašas pasiuntė musulmonų grupę į Nadžraną, vieną iš Jemeno rajonų, platinti Islamo. Savo ruožtu Nadžrano krikščionys pasiuntė savo dvasininkus į Mediną.

Po kai kurių diskusijų krikščionys pajautė savo argumentų silpnumą ir, griebdamiesi įvairių atsikalbinėjimų, pradėjo trauktis nuo konkretaus pokalbio. Tuo metu ir buvo apreikštas šis ajatas.

Kai krikščioniškosios misijos nariai išgirdo Muhammedo pasiūlymą kreiptis visiems bendrai į Viešpatį su prašymu pasiųsti prakeikimą ant melagių, tai sumišę susižvalgė ir paprašė padaryti pertrauką, kad galėtų pasitarti tarpusavyje ir apgalvoti jo pasiūlymą. Paėję į šalį jie pradėjo aptarinėti susidariusią situaciją. Šventikas, vadovavęs delegacijai, pasakė krikščionims, kad tą pasiūlymą galima priimti tuo atveju, jei Muhammedas ateis į bendrą maldą su didele grupe savo šalininkų ir laikysis visų ceremonijos ypatybių, tada jis neturės pagrindo nerimauti ir tikėtis kažkokių nemalonumų bet jei jį lydės vos tik keletas žmonių, tai jie atsisakys bendros maldos dėl prakeikimo atsiuntimo ir ieškos kažkokio kompromiso.

Ritualo vykdymo dieną Islamo Pranašas pasirodė paskirtoje vietoje lydimas vien tik dviejų berniukų, vyro ir moters. Tai buvo Hasan ir Husein, Ali ibn Abu Talib ir Fatima, Pranašo dukra.

Pamatęs juos, krikščionių delegacijos vadovas suriko: „O Dieve! Jei žmonės su tokiais spinduliuojančiais veidais paprašys Viešpaties pajudinti kalnus, tai įvyks tuojau pat. Jeigu jie prakeiks jus, jūs amžiams išnyksite nuo žemės paviršiaus“.

Todėl krikščionys paprašė Muhammedo atšaukti bendro prakeikimo ritualo vykdymą ir pareiškė, kad yra pasiruošę kompromisui. Jie pasiūlė kiekvienais metais pateikti musulmonams du tūkstančius suknelių, kiekviena iš kurių būtų verta apie keturiasdešimt dirhamų, ir kitų daiktų.

Ši is torija yra aprašyta daugelyje komentarų (Šia istoriją vienodai aprašė 51 Pranašo sekėjas. Komentarai Fahri Razi, Alusi, Maraghi, Ibn Kasiro, „Kitab al-kamil“ Ibn Asiro (t.2, psl.293), „Mustadrak al-Chakim“ (t.3, psl.150), „Musnad“ Achmedo ibn Chanbalos (t.1, psl.185), „Ruh al-bajan“, „Al-manar“ ir kiti šaltiniai).

Sakant žodžius „...mus pačius...“ turima omenyje Ali ibn Abu Talib, kuris yra laikomas Allaho Pasiuntinio dvasinės esmės įkūnyjimu.

Dauguma musulmonų šaltinių patvirtina, kad būtent Allaho Pasiuntinio, Ali ibn Abu Talibo, Fatimos Zahros, Hasano ir Huseino maldos buvo išgirstos Dievo ir patenkintos. Visi jie tarnauja kaip tikras dokumentinis Ahl al-beit garbės ir didingumo įrodymas. Daugiau nei 60 įžymių sunnitiškosios Islamo atšakos atstovų tvirtina, kad šis ajatas kalba apie šventojo Pranašo ir jo šeimos – Ahl al-beit didybę.

Su šio įžymaus įvykio pagalba Viešpats ir Allaho Pasiuntinys mums parodė, kad tie šventi žmonės buvo Allaho Pasiuntinio ir jo šventosios misijos pagalbininkai ir kompanionai. Sekdami paskui jį, jie buvo pasiryžę stoti prieš bet kokius pavojus ir tęsė jo pradėtą reikalą.

﴿إِنَّمَا وَلِيُّكُمُ اللّهُ وَرَسُولُهُ وَالَّذِينَ ءَامَنُوا الَّذِينَ يُقِيمُونَ الصَّلاَةَ وَيُؤْتُونَ الزَّكَاةَ وَهُمْ رَاكِعُونَ﴾

4-„Iš tikrųjų, jūsų gynėjas yra tik Allahas, o taip pat Jo Pasiuntinys ir tikintieji, kurie stoja maldai, ir nusilenkę per liemenį (maldos metu) duoda zakatą“ (Sura Al-Maida - 5:55).

Ryšium su šio ajato apreiškimu pasakoja, kad kartą į Allaho Pasiuntinio mečetę užėjo vargšas ir pradėjo prašyti išmaldos. Bet niekas jam nedavė. Tada Ali ibn Abu Talibas, tuo metu atlikdamas nusilenkimą per liemenį (ruku'), parodė į vargšą pirštu ir atidavė jam savo žiedą. Šio įvykio garbei ir buvo atsiųstas šis ajatas.

Šis įvykis buvo aprašytas dešimties Pranašo sekėjų ir tarp jų yra Ibn 'Abbas, 'Ammar, Džabir ibn 'Abdallah, Abu Zarr, Anas ibn Malik, Bilial ir kiti. Be to, šio ajato apreiškimo aplinkybės patvirtinamos daugelio sunnitų šventikų („Tafsir Al-Kaššaf“ Zamahšari, t.1, psl.649, „Tafsir Tabari“, t.6, psl.288; „Tafsir Al-Kurtubi“, t.6, psl.219; „Tafsir Al-Kabir“ Fahr Razi, t.12, psl. 26; „Tafsir Ibn Kasir“, t.2, psl.71; „Tafsir Nasafi“, t.1, psl.289; „Durr al-mansur“ Sujuti, t.2, psl.293 ir kiti šaltiniai).

Beveik visi patikimi Korano aiškinimai patvirtina šį įvykį.

O dabar peržiūrėsime šio ajato reikšmę:

Arabiškas žodis /valii/ yra panaudotas šiame ajate ne „draugo“ ar „pagalbininko“ reikšme, nes draugystės ir pagalbos supratimas liečia visus musulmonus kartu, o ne tik tiems, kurie duoda išmaldą atlikdami nusilenkimus maldos metu. Pagal musulmonų šaltinius, šis žodis šiuo atveju išskirtinai nurodo Ali ibn Abi Talibą, o žodžio /amanu/ „įtikėjo“ panaudojimas daugiskaitoje yra aiškinamas asmens, apie kurį yra kalbama, svarbumu. Analogiškas metodas panaudotas ankstesniame ajate, skirtame bendram prakeikimui, kur sakoma /anfusana va anfusakum/ „mus pačius ir jus pačius“.

Tuo pačiu metu daugelis musulmonų teologų ir Korano aiškintojų galvoja, kad žodis /valii/ naudojamas šiame ajate „saugotojo“ reikšme, nuo žodžio /valija/ - „saugojimas, materialinė ir dvasinė atsakomybė ir vadovavimasis“. Tuo labiau, kad tas saugotojas čia yra minimas šalia (vienoje eilėje) Allaho ir Jo Pasiuntinio.

Tokiu būdu, šis ajatas nurodo Ali ibn Abi Talibo pareigų perėmimą ir imamatą.

﴿إِنَّ الَّذِينَ ءَامَنُوا وَعَمِلُوا الصَّالِحَاتِ أُوْلَئِكَ هُمْ خَيْرُ الْبَرِيّـِةِ﴾

5-„Iš tikrųjų, tie, kurie įtikėjo ir darė gerus darbus, jie – geriausi iš kūrinių“ (Sura Al-Baijina - 98:7).

Ibn 'Asakir apie šio ajato apreiškimą cituoja hadisą, kurį perdavė Džabir ibn Abdullah. Ir sako: „Mes buvome su Pranašu ir jo šviesybė, nurodęs Ali, pasakė: „Prisiekiu tuo, Kurio rankose mano siela! Iš tikrųjų, jis ir jo šiitai (t.y. sekėjai), neabejotinai bus išgelbėti Teismo Dieną“. Tuo metu buvo apreikštas šis ajatas. Hadisų ta tema galima rasti daugelio sunnitų teologų darbuose, tame tarpe „Manakib“ Chatimo Charizmi, „Kifajat al-chisam“ Abu Na'imo Isfachani, įžymiame Tabari komentare, o taip pat „Al-Fusul al-muhimma“ Ibn Sabbagho Maliko, „Fath al-kadir“ Šaukani, „Janabi'al-mavvada“ Šeicho Suleimano Kunduzi Hanafi, „Ruch al-ma'ani“ Alusi ir daugelyje kitų žymių šaltinių („Ad-Durr al-Mansur fi tafsir bil-ma'sur“, t.6, psl.589, leid. Dar al-Fikr, „As-Savaik al-Muhrika“, psl.96; „Džami' al-bajan“, t.30, psl. 264; „Šavahid at-tanzil“ Hakimo Haskani Nišapuri, t.2, psl.1126-1139 ir kiti šaltiniai).

﴿وَأَنذِرْ عَشِيرَتَكَ الْأَقْرَبِينَ﴾

6-„Ir perspėk savo artimiausius giminaičius“ (Sura Aš-Šu'ara - 26-214).

Po trijų metų nuo pranašiškos misijos pradžios, Aukščiausiasis Allahas liepė Savo Pranašui Muhammedui paskelbti apie savo paskyrimą. Tuo pagrindu buvo apreikštas šis ajatas.

Pranašas surinko genties Chašim vyresniuosius ir pasakė: „Aš atnešiau jums tai, kas geriausia šiame ir Aname pasaulyje. Aukščiausiasis Allahas man liepė jus pakviesti į tai. Kas iš jų padės man platinti šią religiją, tas bus mano brolis, (o po manęs) parėmėjas (įpėdinis) ir kalifas tarp jūsų“. Pranašas tris kartus pakartojo tai ir kiekvieną kartą niekas neatsiliepė į jo kvietimą, išskyrus Ali. Tada maloningasis Pranašas pasakė:

إِنَّ هَذَا أَخِي وَ وَصِيِّي وَ خَلِيفَتِي فِيكُمْ فَاسْمَعُوا لَهُ وَ أَطِيعُوا

„Iš tikrųjų, jis (t.y. Ali) yra mano brolis, paveldėtojas ir kalifas tarp jūsų, taigi klausykite jo ir pakluskite!“ („Musnad“ Achmedo, t.1, psl.159; Tarich Tabari, t.2, psl.406; Tafsir at-Tabari (Džami' al-bajan), t.19, psl.74-75, 214 ajato paaiškinime, sura „Aš-Šu'ara ir kiti šaltiniai).

﴿وَمِنَ النَّاسِ مَن يَشْرِي نَفْسَهُ ابْتِغَاء مَرْضَاتِ اللّهِ وَاللّهُ رَؤُوفٌ بِالْعِبَادِ﴾

7-„Žmonių tarpe yra ir toks, kuris paaukoja sielą savo, norėdamas užsitarnauti Allaho palankumą. O Allahas – Palankus vergams“ (Sura Al-Bakara - 2:207).

Sunnitų teologas Ibn Abilhadidas savo įžymioje knygoje „Šarh Nahdž al-balagha“ (Imamo Ali išsireiškimų paaiškinimas) sako, kad visi komentatoriai sutinka, kad šis ajatas buvo paskirtas Ali ibn Abi Talibui ir buvo apreikštas tam, kad jam būtų atiduota, tai ko jis nusipelnė po to, kai naktį, kuri žinoma istorijoje kaip Lailat al-mabit (Šarh Nahdž al-balagha, t.13, psl.262, išleista Egipte 1961 m. ir kiti šaltiniai), jis savanoriškai užėmė Pranašo vietą jo lovoje. Ta istorija taip plačiai žinoma, kad neigti jos tikrumą gali tik neišmanėlis arba beprotis.

Istorijos esmė tame, kad Mekkos stabmeldžiai nusprendė iš kiekvienos genties išrinkti po vieną žmogų ir juos visus kartu pasiųsti nužudyti Pranašą Muhammedą, kad Chašim gentis negalėtų jiems atkeršyti už jo kraują. Jie manė, kad tokiu būdu išsilaisvins nuo Pranašo kvietimo. Bet Allaho Pasiuntinys laiku sužinojo apie šitą nusikalstamą samokslą. Štai tada Ali ibn Abi Talibas ir parodė pasiryžimą užimti Pranašo vietą jo lovoje, kad šis galėtų išvengti pavojaus ir palikti Mekką.

Kai tik Ali atsigulė į lovą vietoj Pranašo, Viešpats pakvietė du savo angelus Gavriilą ir Michailą ir paklausė, kuris iš jų yra pasirengęs atiduoti gyvybę už kitą. Bet nei vienas iš jų neišsakė sutikimo padaryti tai. Tada Viešpats liepė jiems pažiūrėti, kaip Ali ibn Abi Talibas pasirengė atiduoti savo sielą už Allaho Pasiuntinio gyvybę.

Vienoje iš knygų, kuri, kaip manoma, parašyta trečiąjame hidžros amžiuje, pavadinta „Tarih at-Tabari“ (t.2, psl.373), yra aprašomi Lailat al-mabit įvykiai – nakties, kai Ali atsigulė į Pranašo lovą vietoj jo. Toks pats aprašymas yra ir knygoje „Tarih al-Ja'kubi“ (t.2, psl.39).

Daugybė sunnitų teologų perduoda, kad šis ajatas buvo apreikštas Ali ibn Abi Talibo garbei Lailat al-mabit naktį, tai yra naktį, kai jis užėmė vietą Pranašo lovoje, o Pranašas tuo metu persikėlė į Mediną.

Toliau yra pateikiami kai kurių sunnitiškų šaltinių pavadinimai, kur stebinančiai įrodoma, kad šis ajatas buvo apreikštas Ali ibn Abi Talibo garbei:

Imam Achmed ibn Chanbal „Musnad“ (t.1, psl.348); Ghazali „Ihja ulium ad-din“ (t.3, psl.238); Fah Razi „Tafsir al-kabir“ (t.5, psl.204); Sibt ibn Džuzi Hanafi „Tazkirat al-chavas“; Ibn Hišam „As-sirat an-nabavija“ (t.2, psl.291); Haliabi „As-sirat al-haliabija“ (t.2, psl.29); Ibn Sabbagh Maliki „Al-fusul al-muhimma“ ir kituose šaltiniuose.

Imamas Ali atliko poelgį, kuris žavėtis privertė visą žmoniją, jis sudarė patį pelningiausią sandėrį ir tas sandėris, kuriame žmogus parduoda patį brangiausią, ką jis turi – tai savo sielą – savo Kūrėjui, Allahui. Šis sandėris vykdomas ne dėl rojaus sodų ir ne dėl išsigelbėjimo nuo pragaro liepsnų, bet tiesiog dėl to, kad užsitarnautų Jo malonę, todėl kad ajate sakoma: „norėdamas užsitarnauti Allaho palankumą“.

8-„Suros „Al-Nisan“ (Žmogus) apreiškimas apie Pranašo šeimą

Šventajame Korane suroje „Al-Nisan“ sakoma:

﴿يُوفُونَ بِالنَّذْرِ وَيَخَافُونَ يَوْماً كَانَ شَرُّهُ مُسْتَطِيراً.وَيُطْعِمُونَ الطَّعَامَ عَلَى حُبّـِهِ مِسْكِيناً وَيَتِيماً وَأَسِيراً.إِنَّمَا نُطْعِمُكُمْ لِوَجْهِ اللَّهِ لاَ نُرِيدُ مِنكُمْ جَزَآءً وَلاَ شُكُوراً.إِنَّا نَخَافُ مِن رَبّـِنَا يَوْماً عَبُوساً قَمْطَرِيراً. فَوَقَاهُمُ اللَّهُ شَرَّ ذَلِكَ الْيَوْمِ وَلَقَّاهُمْ نَضْرَةً وَسُرُوراً﴾

„Jie vykdo savo pažadus ir bijo dienos, kurios kančios apima (viską). Jie valgydina vargšą, našlaitį ir belaisvį, nors patys maisto neturi, ir (sako): „Mes tik Allaho vergai maitinam jus ir nereikalaujam iš jūsų nei atlygio, nei dėkingumo! Nes mes bijome Viešpaties savo tą niūrią, grėsmingą Dieną“. Ir Allahas išlaisvino juos nuo tos dienos nelaimių ir apliejo jų veidus spindesiu džiaugsmo palaimos“ (Sura Al-Nisan - 76:7-11).

Įžymus Pranašo šalininkas Ibn 'Abbas pasakoja šią istoriją. Kartą, kai Hasanas ir Huseinas susirgo, Pranašas Muhammedas, lydimas grupės šalininkų, užėjo aplankyti sergančiųjų. Svečiai pasiūlė jo šviesybei Ali duoti pažadą tris dienas pasninkauti, kad Hasanas ir Huseinas pasveiktų. Ali, Fatima ir jų tarnaitė Fidda pažadėjo, kad išgijimo atveju, jie laikysis to pažado.

Po to ligoniai greitai pasveiko ir šeimoje prasidėjo pirmoji pasninko diena, bet maisto namie buvo labai mažai ir Imamui Ali teko pasiskolinti šiek tiek javų. Jos šviesybė Fatima sumalė trečdalį ir iškepė duonos.

Atėjus vakarui, kai visi ruošėsi baigti pasninką, prie jų namų atėjo varguolis ir pasakė: „Taika jums, Muhammedo šeima. Paduokite duonos elgetai musulmonui. Lai apdovanoja jus Allahas už tai Savo gėrybėmis“. Ir visi atidavė vargšui savo dalį. Tą vakarą jie nutraukė pasninką vien tik vandeniu.

Kitą dieną jie vėl pasninkavo. Ir kaip prieš tai buvusią dieną, prie jų namų atėjo išmaldos našlaitis. Ir jie atidavė jam savo duona ir liko vien tik su vandeniu.

Trečią dieną pas juos atėjo belaisvis ir jie vėl parodė gailestingumą, ir liko be maisto.

Ketvirtą dieną Ali, pasiėmęs Hasaną ir Huseiną, patraukė pas Pranašą. Kai Pranašas Muhammedas pamatė, kad jie dreba iš alkio, jis pasakė: „Man skaudu matyti jus tokioje padėtyje“. Po to jis atsistojo ir patraukė su jais į jų namus. Fatima tuo metu meldėsi. Jos pilvas įkritęs, akys įdubusios. Pranašas buvo sukrėstas. Ir tada iš dangaus nusileido angelas Džabrailas ir pasakė: „O, Muhammedai, įteikiu tau šią surą. Allahas sveikina tave turint tokią šeimą“. Po to Džabrailas perskaitė surą „Al-Nisan“ (Žmogus).

Ši istorija yra cituojama daugelio sunnitų komentatorių. Jie turi vieningą nuomonę apie tai, kad ši sura buvo paskirta Pranašo šeimai.

﴿إِنَّمَا أَنْتَ مُنْذِرٌ وَ لِكُلِّ قَوْمٍ هَادٌ﴾

9-„...Iš tikrųjų, tu ragintojas, ir kiekviena tauta turi vedlį (į tiesų kelią)“ (Sura Ar-Ra'd - 13-7).

Pranašas Muhammedas, padėjęs ranką sau ant krūtinės, pasakė: „Aš – ragintojas ir kiekviena tauta turi vedlį (į tiesų kelią)“, po to, nurodydamas Ali, pasakė:

أَنْتَ الْهَادِي يَا عَلِيّ، بِكَ يَهْتَدِي الْمُهْتَدُونَ بَعْدِي

„O, Ali! Tu vedlys į tiesų kelią, per tave ras tiesą po manęs (tie, kurie ieško jos)“ („Al-Mustadrak 'alias-sachichain“, t.3, psl.129 – hadisas 4646; „Talhis“ Zachabi, t.3, psl.140; „Tafsir Tabari“, t.13, psl.72; „Tafsir Fahr Razi“ šio ajato komentaruose; „Ad-Durr al-mansur“ šio ajato komentaruose; „Kanz al-'ummal“, t.6, psl.157; „Madžma' az-zavaid“, t.7, psl.41; „Fath al-Bari“ Ibn Hadžar, t.8, psl.285-376; „Nur al-absar“ Šablandži, psl.70; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.359-360; „Kunuz al-hakaik“ Manavi, psl.42; „Al-Mu'džam al-ausat, t.2, psl.94 – hadisas 1361, t.5, psl.153; „Al-Mu'džam al-saghir“, t.2, psl.38 – hadisas 739 ir kiti šaltiniai).

﴿إِنْ تَتُوبَآ إِلَى اللَّهِ فَقَدْ صَغَتْ قُلُوبُكُمَا وَإِنْ تَظَاهَرَا عَلَيْهِ فَإِنَّ اللَّهَ هُوَ مَوْلاَهُ وَجِبْرِيلُ وَصَالِحُ الْمُؤْمِنِينَ وَالْمَلآئِكَةُ بَعْدَ ذَلِكَ ظَهِيرٌ﴾

10-„Jeigu jūs galėdamiesi į Allahą kreipsitės, juk iš tiesų palinko jūsų širdys. O jeigu atvirai priešinsitės jam, tai juk Allahas jo gynėjas ir Džibrilis, ir teisingasis iš tikinčiųjų, ir angelai po to – padėjėjai“ (Sura At-Tahrim - 66:4).

Allaho Pasiuntinys pasakė:

„Teisingasis iš tikinčiųjų yra Ali ibn Abi Talibas“ („Ad-Durr al-mansur“ duoto ajato komentaruose; „Kanz al-'ummal“, t.1, psl.237; „As-Sava'ik al-muhrika“, psl.144; „Fath al-Bari'“, t.13, psl.27; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.194; „Tarih madinati Damašk“, t.2, psl.425 ir kiti šaltiniai).

عَنْ إِبْنِ عَبَّاسٍ قَالَ: كُنَّا عِنْدَ النَّبِيِّ إِذْ جَاءَ أَعْرَابِيّ فَقَالَ: يَا رَسُولَ اللهِ سَمِعْتُكَ تَقُولُ: ﴿وَاعْتَصِمُوا بِحَبْلِ اللهِ جَمِيعًا وَ لاَ تَفَرَّقُوا﴾ فَمَا حَبْلُ اللهِ الَّذِي نَعْتَصِمُ بِهِ؟ فَضَرَبَ النَّبِيُّ يَدَهُ فِي يَدِ عَلِيٍّ وَ قَالَ: تَمَسَّكُوا بِهَذَا هُوَ حَبْلُ اللهِ الْمَتِينُ

11-Ibn 'Abbas perduoda, kad mes buvome šalia Pranašo, kai atėjo vienas arabas-beduinas ir pasakė: „O, Allaho Pasiuntinį! Aš girdėjau, kaip tu skaitai (ajatą): „Laikykitės visi kartu už Allaho virvės ir neišsiskirkite“ (Sura Ali 'Imran - 3:103). Kas yra Allaho virvė, kurios mes turime laikytis?“ Tada Pranašas padėjo savo ranką ant Ali rankų ir pasakė: „Laikykitės už jo, jis tvirta Allaho virvė“ („Tafsir“ Sa'labi; „Tafsir“ Alusi, komentaruose šiam ajatui; „As-Savaik al-muhrika“ Ibn Chadžaro, t.2, psl.444; „Nur al-absar“ Šablandži; „Šabahil at-tanzil“ Hakimo Haskani, t.1, psl.30-177-180; „Džavahir al-'akdain“ Samhudi, t.2, psl.96-127 ir kiti).

دَعَوْتُ اللهَ لَكَ يَا عَلِيّ فَقُلْتُ اللَّهُمَّ أَثْبِتْ لَهُ مَوَدَّةً فِي صُدُورِ الْمُؤْمِنِينَ اللَّهُمَّ اجْعَلْ لَهُ عِنْدَكَ عَهْدًا وَ اجْعَلْ لَهُ عِنْدَكَ وُدًّا فَأَنْزَلَ اللهُ عَزَّ وَ جَلَّ هَذِهِ الْآيَةَ ﴿إِنَّ الَّذِينَ ءَامَنُوا وَعَمِلُوا الصَّالِحَاتِ سَيَجْعَلُ لَهُمُ الرَّحْمَنُ وُدّاً﴾

12-Pranašas Muhammedas pasakė: „Aš pasimeldžiau Allahui už tave, o Ali! Aš pasakiau: „Dieve! Sustiprink meilę jam tikinčiųjų širdyse! Dieve! Nustatyk pas Save jam palikimą ir meilę jam! Tada Garbingiausiasis ir Tyriausiasis Allahas apreikškė (šį) ajatą: „Iš tikrųjų, tie, kurie įtikėjo ir darė teisingus darbus, Maloningiausiasis greitai paskirs jiems meilę“ (Sura Mariam - 19:97)“ („Al-Mu'džam al-kabir“, t.12, psl.122 – hadisas 12655; „Al-Mu'džam al-ausat“, t.5, psl.348 – hadisas 5516; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.125; „Tafsir“ Sa'labi, „Tafsir“ Kurtubi, „Tafsir“ Alusi, „Tafsir“ Šaūkani ir kiti šaltiniai).

13-Ibn 'Abbas sako: „Aš, su grupe jaunuolių iš Chašim genties, sėdėjome šalia Pranašo, ir staiga (pamatėme), kaip krenta žvaigždė. Allaho Pasiuntinys pasakė: „Prie kieno namo nuskris ta žvaigždė, tas po manęs bus mano įpėdinis“. Jaunuoliai iš Chašim genties atsistojo ir pamatė, kad žvaigždė nusileido prie Ali ibn Abi Talibo namų. Jie pasakė: „O, Allaho Pasiuntinį! Ji nusileido į Ali namus“. Tada Aukščiausiasis Allahas atsiuntė sekantį ajatą: („Tarih Madinati Damašk“, t.3, psl.10, t.42, psl.392; „Zachair al-'ukba“ Tabari, psl.71; „Manakib“ Ibn Maghazili, psl.113 ir 310; „Šavachid at-tanzil“ Chakimo Chaskani, t.2, psl.201-203-204 ir kt. šaltiniai)

﴿وَالنَّجْمِ إِذَا هَوَى. مَا ضَلَّ صَاحِبُكُمْ وَمَا غَوَى. وَمَا يَنطِقُ عَنِ الْهَوَى. إِنْ هُوَ إِلاَّ وَحْيٌ يُوحَى﴾

„Prisiekiu žvagžde, kai ji gęsta (leidžiasi)! Neišklydo iš kelio jūsų pilietis ir nesuklydo. Ir nekalba jis šališkai. Tai – tik apreiškimas, kuris atsiunčiamas“ (Sura An-Nadžm - 53:1-4).

Yra daugybė kitų ajatų, kurie patvirtina Pranašo šeimos pranašumą tarp kitų Islamo visuomenės narių ir, kai kurių sekėjų, daugelio mokslininkų ir Šventojo Korano aiškintojų manymu, apie Ahl al-beit‘ą buvo apreikšta daugiau nei 300 ajatų (Ibn 'Abbas sako, kad apie Ali ibn Abi Talibą buvo apreikšta 300 ajatų – „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.364; „As-Sava'ik al-muhrika“, t.2, psl.373; „Tarih Baghdad“, t.7, psl.122. Kitoje vietoje Ibn 'Abbas sako, kad apie nieką nebuvo atsiųsta tiek ajatų, kiek buvo atsiųsta apie Ali – „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.239; „As-Sava'ik al-muhrika“, t.2, psl.373 ir kt.šaltiniai).

Negi visa tai nesuteikia pagrindo sekti jais?!

 

Pranašo įpėdinio paskyrimas po savęs

 

Pranašas paliko po savęs 12 įpėdinių iš savo šeimos, apie tai yra pasakojama žymiuose sunnitiškuose hadisų rinkiniuose „Sahih al-Buhari“ ir „Sahih Muslim“:

لاَ يَزَالُ الدِّينُ قَائِمًا حَتَّى تَقُوم السَّاعَةُ أَوْ يَكُون عَلَيْكُمْ إِثْنَا عَشَرَ خَلِيفَةً كُلُّهُمْ مِنْ قُرَيْش

„Ši religija bus tokia iki tos dienos, kol neateis (Teismo) Valanda, ir pasibaigs (valdymas) dvylikos kalifų, visi jie iš kureišitų“ („Sahih al-Buhari“ (skyrius Al-Ahkam); „Sahih Muslim“ (skyrius Al-Amarat); „Sahih Tirmizi“, t.2, psl.35; „Al-Mustadrak 'alias-sahihain“, t.4, psl.501; Haisami knygoje „Madžma' az-zavaid“, t.5, psl.190; Muttaki Hindi knygoje „Kanz al-'ummal“, t.3, psl.205; „Al-Fitan“, t.6, psl.201; „Musnad“ imamo Achmedo Ibn Chanbalos, t.1, psl.398 ir t.5, psl.92; „Hiliat al-Aūlija“ Abu Na'imo, t.4, psl.333; „Tarih al-Huliafa“ Džalaladdino Sujuti, psl.14-15 ir kiti šaltiniai).

Jų kiekis taip pat paminėtas ir kitame hadise:

يَمْلِكُ هَذِهِ الْأُمَّةُ إِثْنَا عَشَرَ خَلِيفَةً كَعِدَّةِ نُقَبَاءِ بَنِي إِيسْرَائِيلَ

„Šią ummą valdys dvylika kalifų, panašu į vadų kiekį (Apie kuriuos kalbama suroje Al-Maida - 5:12) pas Izraelio sūnus“ („Al-Mu'džam al-kabir, t.8, psl.158; „Kanz al-'ummal“, t.12, psl.33; „Feid al-Kadir“, t.2, psl.582; „Tafsir Ibn Kasir“, t.2, psl.34; „Madžma' az-zavaid“, t.5, psl.190; „Fath al-Bari“, t.13, psl.183; „Musnad“ Imamo Achmedo ibn Chanbalos, t.1, psl.398, o taip pat daugybė kitų šaltinių).

Pranašas Muhammedas paskyrė Imamą Ali Islamo visuomenės kalifu ir valdytoju iš karto po savęs, paskelbęs sekančiais imamais 11 jo palikuonių.

Šis tvirtinimas yra grindžiamas daugybe Pranašo Muhammedo pasisakymų.

Hadis al-Manziliat – Pranašas pradėjo žygį į Tabuką, palikęs vietoj savęs Ali ibn Abi Talibą. Ali nusiskundė tuo, kad Pranašas palieka jį namuose kartu su vaikais ir moterimis (neima kartu su savimi į mūšį). Allaho Pasiuntinys atsakė:

يَا عَلِيّ أَمَا تَرْضَى أَنْ تَكُونَ مِنِّي بِمَنْزِلَةِ هَارُونَ مِنْ مُوسَى إِلاَّ أَنَّهُ لاَ نَبِيَّ بَعْدِي

1. „Negi nepakanka tau to, kad tu man kaip Harunas Musai (Mozei), tik su tuo skirtumu, kad nėra pranašo po manęs?“ („Sahih al-Buhari“, t.3/6, išleista 1314 mėnulio h.metais, skyriuje „Tabuk mūšis); „Sahih Muslim“, t.7, psl.120, skyriuje „Ali savybės (privalumai); „Sunan Ibn Madža“, t.1, psl.55, skyriuje „Pranašo kompanionų savybės“; Musnad Imamo Achmedo, t.1, psl.173, 175, 177, 179, 182, 185 ir 230; „Sirat an-nababija“, Ibn Hišam, t.4, psl.163 – skyriuje „Tabuk mūšis“ ir kt.šaltiniai).

Šventajame Korane aiškiai pasakyta, kad Harunas (Aaron) buvo Pranašo Musos pranašas („Ir dovanojome Mes jam iš Mūsų malonės jo brolį Haruną, pranašą“ – sura „Mariam“ - 19:53), kalifas (t.y. įpėdinis) („...Ir tada Musa pasakė savo broliui Harunui: „Būk mano įpėdiniu tautoje mano...“ – sura „Al-A'raf“ - 7:142) ir viziris („Ir paskirk man vizirį iš mano šeimos, Haruną, mano brolį“ – sura „Ta-ha“ - 20:29); ir hadisas „Manziliat“ įrodo, kad Ali, išskyrus pranašavimą, turėjo visas Haruno savybes. Suprantama, jei hadise nebūtų turimos omenyje visos savybės, tai nebūtų reikalo išskirti pranašavimą.

Kitame hadise Allaho Pasiuntinys sako:

مَنْ سَرَّهُ أَنْ يَحْيِي حَيَاتِي وَ يَمُوتَ مَمَاتِي وَ يَسْكُنَ جَنَّةَ عَدْنٍ غَرَسَهَا رَبِّي فَلْيُوَالِ عَلِيًّا مِنْ بَعْدِي، وَ لْيُوَالِ وَلِيَّهُ، وَ لْيَقْتَدِ بِالْأَئِمَّةِ مِنْ بَعْدِي فَإِنَّهُمْ عِتْرَتِي خُلِقُوا مِنْ طِينَتِي رُزِقُوا فَهْمًا وَ عِلْمًا، وَ وَيْلٌ لِلْمُكَذِّبِينَ بِفَضْلِهِمْ مِنْ أُمَّتِي، الْقَاطِعِينَ فِيهِمْ صِلَتِي، لاَ أَنَالهُمْ الله َشَفَاعَتِي

2. „Tas, kuris nori gyventi kaip aš ir mirti kaip aš, o po mirties apsigyventi amžiname rojuje, kurį paruošė Viešpats mano, turi pripažinti Ali ir jo įpėdinius kaip savo valdytoją ir po manęs sekti Imamais, juk jie mano šeima, sukurti iš mano masės (molio) ir apdovanoti žiniomis, ir supratimu. Vargas neigiantiems jų pranašumą iš mano bendruomenės, kurie nepaisys jų giminystės su manimi. Aš nebūsiu jų užtarėju prieš Allahą“ („Mustadrak al-Hakim“, t.3, psl.128; „Al-Mu'džam al-kabir“; „Al-Isaba“; „Kanz al-'ummal“, t.6, psl.155; „Hiliat al-Aūlija“, t.1, psl.86; „Tarih“ Ibn 'Asakir, t.2, psl.95 ir kt.šaltiniai).

إِنَّ عَلِيًّا مِنِّي وَ أَنَا مِنْهُ وَ هُوَ وَلِيُّ كُلِّ مُؤْمِنٍ بَعْدِي

3. „Iš tikrųjų, Ali iš manęs ir aš iš Ali ir jis kiekvieno tikinčiojo valdytojas po manęs“ („As-Sunan al-Kubra“, Nisai, t.5, psl.132; „Sahih Ibn Chabban“, t.15, psl.374; „Al-Mu'džam al-Kabir“, t.12, psl.78, t.18, psl.129; „Kanz al-'ummal“, t.11, psl.599; „Feid al-Kadir“, t.4, psl.471; „Usd al-Ghaba“, t.4).

لِكُلِّ نَبِيٍّ وَصِيٌّ فَإِنَّ وَصِيِّي وَ مَوْضِعُ سِرِّي وَ خَيْرُ مَنْ أَتْرُكُ بَعْدِي وَ يُنْجِزُ عُدَّتِي وَ يَقْضِي دَيْنِي عَلِيّ بْنِ أَبِي طَالِبٍ

4. „Kiekvienas Pranašas turi įpėdinį, mano įpėdinis, ištikimas mano paslaptims, geriausias, ką aš palieku po savęs, užbaigiantis mano darbus ir įvykdantis mano pareigą – Ali ibn Abi Talib“ („Fath al-Bari“ Ibn Chadžar, t.8, psl.114; „Al-Mu'džam al-kabir“, t.6, psl.221; „Šavahid at-tanzil“ Hakim Haskani, t.1, psl.98; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.392; „Kanz al-'ummal“, t.11, psl.610 – hadisas 32952 ir kt.šaltiniai).

Taip pat Pranašas Muhammedas pasakė:

مَنْ اَطَاعَنِي فَقَدْ اَطَاعَ اللهَ وَ مَنْ عَصَانِي فَقَدْ عَصَى اللهَ مَنْ اَطَاعَ عَلِيًّا فَقَدْ اَطَاعَنِي وَ مَنْ عَصَى عَلِيًّا فَقَدْ عَصَانِي

5. „Kas paklus man, iš tikrųjų, (tuo pačiu) tas paklus Allahui, kad nepaklausys manęs, iš tikrųjų, nepaklausys Allaho, kas paklus Ali, iš tikrųjų, tas paklus man, ir kas nepaklausys Ali, iš tikrųjų, jis nepaklausys manęs“ („Al-Mustadrak 'alias-sahihain“, t.3, psl.121; „Kanz al-'Ummal“, t.11, psl.614; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.270).

عَلِيٌّ مَعَ الْحَقِّ وَ الْحَقُّ مَعَ عَلِيٍّ وَ إِنَّهُمَا لَنْ يَفْتَرِقَا حَتَّى يَرِدَا عَلَيَّ الْحَوْضَ يَوْمَ الْقِيَامَةِ

6. „Ali su tiesa ir tiesa su Ali ir jie niekada neišsiskirs, kol neprisijungs prie manęs prie rojaus šaltinio Teismo Dieną“ („Tarih Baghdad“ Chatib Baghdadi, t.14, psl.322; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.449; „Al-Imama vas-sijasa“ Ibn Kutaiba, t.1, psl.98 ir kt.šaltiniai).

سَتَكُونُ بَعْدِي فِتْنَةٌ، فَإِذَا كَانَ ذَلِكَ فَالْزِمُوا عَلِيَّ بنَ أَبِي طَالِب، فَإِنَّهُ أَوَّل مَنْ يَرَانِي، وَأَوَّل مَنْ يُصَافِحَنِي يَوْمَ الْقِيَامَةِ، وَهُوَ الصِّدِّيقُ الْأَكْبَرُ، وَهُوَ فَارُوقُ هَذِهِ الْأُمَّةِ يَفْرقُ بَيْنَ الْحَقِّ وَالْبَاطِلِ، وَهُوَ يَعْسُوبُ الْمُؤْمِنِينَ

7. „Po manęs jūs pasiduosite fitnai (išbandymui ir nesutarimams), tai, kai šitai prasidės, būkite su Ali ibn Abi Talibu, iš tikrųjų, jis pirmasis, kuris pamatė mane (ir priėmė mano tikėjimą), jis pirmasis, kuris paspaus mano ranką Teismo Dieną, jis – Didis Teisinguolis, jis – šios ummos Atskyrėjas, atskiria tarp tiesos ir melo ir jis – tikinčiųjų valdovas“ („Al-Isti'jab“, t.4, psl.1744; „Usd al-Ghaba, t.5, psl.287; „Al-Isaba“, t.7, psl.293; „Kanz al-'Ummal“, t.11, psl.612; „Lisan al-mizan“, t.2, psl.414; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.102; „Tarih madinati Damašk“, t.3, psl.123 – hadisas 1164; „Mizan al-I'tidal“ Zahabi, t.1, psl.188, t.2, psl.3; „Al-Mu'džam al-kabir“, t.1, psl.51 ir kt.šaltiniai).

حَقُّ عَلِيِّ بْنِ أَبِي طَالِبٍ عَلَى هَذِهِ الْأُمَّةِ كَحَقِّ الْوَالِدِ عَلَى وَلَدِهِ

8. „Ali ibn Abi Talibo teisė šios ummos atžvilgiu yra panaši į tėvo teisę jo kūdikio atžvilgiu“ („Lisan al-mizan“ Ibn Chadžaro 'Askalani, t.4, psl.399; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.307).

اُوصِي مَنْ آمَنَ بِي وَ صَدَّقَنِي بِوِلاَيَةِ عَلِيّ بْن أَبِي طَالِب

9. „Aš kaip testamentą palieku kiekvienam, kuris įtikėjo ir patvirtino mano (pranašišką misiją), laikytis Ali ibn Abi Talibo vadovavimo“ („Kanz al-'ummal“, t.11, psl.610; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.108; „Faraid as-simtain“, t.1, psl.291; „Al-Manakib“ Ibn Maghazali, psl.230; „Janabi' al-mavadda“, psl.237).

عَلِيٌّ خَيْرُ الْبَشَرِ، فَمَنْ أَبَى فَقَدْ كَفَرَ

10. „Ali – geriausias iš visų žmonių. Kas paneigs tai, iš tiesų, tas puolė į netikėjimą“ („Mizan al-I'tidal“ Zahabi, t.1, psl.521, t.2, psl.404; „Tahzib tarih Damašk“, t.2, psl.445; „Kifajat at-talib“, psl.244; „Al-Kamil“ Ibn 'Adi, t.4, psl.10; „Tarih Baghdad“ Chatibo Baghdadi, t.7, psl.433; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.372; „Sijar A'liam an-nubala“, t.8, psl.205, t.18, psl.310; „Lisan al-mizan“, t.2, psl.252, t.3, psl.268; „Al-Bidaja van-nihaja“, t.7, psl.395; „Ansab al-ašraf“, t.2, psl.103 – hadisas 35; „Al-Ljaali al-masnu'a“ Sujuti, t.1, psl.169-170 ir kt.šaltiniai).

تَكُونُ بَيْنَ النَّاسِ فرْقَةٌ وَ إِخْتِلاَفٌ فَيَكُونُ هَذَا وَ أَصْحَابُهُ عَلَى الْحَقِّ – يَعْنِي عَلِيٌّ

11. „Tarp žmonių atsiras nesutarimai ir atsiskyrimai, tada jis (t.y.Ali) ir jo šalininkai bus teisūs (su tiesa)“ („Al-Mu'džam al-kabir“, t.19, psl.147; „Kanz al-'ummal“, t.11, psl.621 – hadisas 33016 ir kt.šaltiniai).

عَلِيٌّ بَابُ عِلْمِي، وَ مُبَيِّنٌ لِأُمَّتِي مَا أُرْسِلْتُ بِهِ مِنْ بَعْدِي

12. „Ali – mano žinių vartai ir paaiškinantis mano ummai po manęs tai, su kuo aš pasiųstas“ („Kanz al-'ummal“, t.11, psl.614; „Janabi' al-mavadda“, psl.235 ir kt.šaltiniai).

أَعْلَمُ أُمَّتِي مِنْ بَعْدِي عَلِيّ بن أَبِي طَالِب

13. „Daugiausiai žinantis iš mano ummos po manęs – Ali ibn Abi Talibas“ („Kanz al-'Ummal“, t.11, psl.614; „Janabi' al-mavadda“, psl.235; „Faraid as-simtain“, t.1, psl.97; „Šavahid at-tanzil“, t.1, psl.433 ir kt.šaltiniai).

مَا مِنْ نَبِيٍّ إِلاَّ وَ لَهُ نَظِيرٌ فِي أُمَّتِهِ وَ عَلِيٌّ نَظِيرِي

14. „Nėra pranašo, kuris neturėtų panašaus į jį jo bendruomenėje, Ali – mano panašumas (panašus į mane)“ („Ar-Riad an-nadara“ Tabari, t.3, psl.120; „Zachair al-'ukba“ Tabari, psl.64; „Tarih ibn 'Asakir“, t.66, psl.190 ir kt.šaltiniai).

عَلِيٌّ مِنِّي بِمَنْزِلَتِي مِنْ رَبِّي

15. „Ali man reiškia tiek pat, kiek aš reiškiu savo Viešpačiui“ („Ar-Riad an-nadara“, t.3, psl.118; „Zachair al-'Ukba“, psl.64; „As-Sira al-haliabija“, t.3, psl.391 ir kt.šaltiniai).

يَا عَلِي أَنْتَ بِمَنْزِلَةِ الْكَعْبَةِ تُؤْتَى وَ لاَ تَأِتِي فَإِنْ أَتَاكَ هَؤُلاَءُ الْقَوْمُ فَسَلَّمُوهَا إِلَيْكَ يَعْنِي خِلاَفَةً فَاقْبَلْ مِنْهُمْ وَ إِنْ لَمْ يَأْتُوكَ فَلاَ تَأْتِهِمْ حَتَّى يَأْتُوكَ

16. „O, Ali! Tu reiški tiek pat, kiek ir Kaaba, (prie kurios) ateina, ir (kuri) neina (nei pas ką), tai jeigu aties pas tave žmonės, kad įteiktų jį, t.y.kalifatą, tai priimk iš jų, o jeigu neateis pas tave, tai ir tu neik pas juos, kol jie patys neateis pas tave“ („Usd al-ghaba“, t.4, psl.31; „Tarih Ibn 'Asakir“, t.42, psl.406; „Kunuz al-hakaik“ Manavi, psl.203 ir kt.šaltiniai).

يَا عَمَّار إِنْ رَأَيْتَ عَلِيًّا قَدْ سَلَكَ وَادِيًا وَ سَلَكَ النَّاسُ وَادِيًا غَيْرَهُ فَاسْلُكْ مَعَ عَلِيٍّ وَ دَعِ النَّاسَ إِنَّهُ لَنْ يَدُلُّكَ فِي رَدَى وَ لَنْ يُخْرِجَكَ مِنَ الْهُدَى

17. „O, 'Ammar! Jeigu pamatysi, kad Ali eina keliu, o žmonės eina kitu keliu, tai eik su Ali ir palik žmones. Iš tikrųjų, jis nenukreips tavęs į pražūtį ir neišves iš tiesos (nepaklaidins)“ („Tarih Baghdad“, t.13, psl.186; „Kanz al-'ummal“, t.11, psl.614 – hadisas 32972; „Al-Firdaūs“ Dijlami, t.5, psl.374 ir kt.šaltiniai).

إِنَّ الْأُمَّةَ سَتَغْدِرُ بِكَ بَعْدِي

18. Pranašas pasakė Ali: „Iš tikrųjų, greitai, kai manęs nebebus, ši umma išduos tave“ („Tarih al-kabir“ Buhari, t.2, psl.174 – hadisas 2103; „Mustadrak al-Hakim“, t.3, psl.150-153 – hadisai 4676-4686; „Dalail an-nubuvva“ Beihaki, t.6, psl.440; „Tarih Baghdad“, t.11, psl.216 – hadisas 5928; „Mizan al-I'tidal“, t.2, psl.93; „Tazkirat al-chuffaz“, t.3, psl.995 – hadisas 925; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.447; „Tarih“ Ibn Kasir, t.6, psl.244, t.7, psl.365 ir kt.šaltiniai).

عَلِيٌّ رَأْيَةُ الْهُدَى وَ مَنَارُ الْإِيمَانِ وَ إِمَامُ أَوْلِيَائِي وَ نُورُ جَمِيعِ مَنْ أَطَاعَنِي

19. „Ali – teisingo valdymo matas, tikėjimo žibintas, mano draugų Imamas ir šviesa visų tų, kas sekė mane“ („Tarih Baghdad“, t.14, psl.99; „Lisan al-mizan“ Ibn Chadžar, t.6, psl.237 ir kt.šaltiniai).

أَنَا مَدِينَةُ الْعِلْمِ وَ عَلِيٌّ بَابُهَا فَمَنْ أَرَادَ الْعِلْمَ فَلْيَأْتِ الْبَابَ

20. „Aš esu žinių miestas, o Ali – vartai į tą miestą, kiekvienas, kuris nori žinių, tegul įeina pro vartus“ („Mustadrak al-Chakim“, t.3, psl.126; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.114; „Al-Mu'džam al-Kabir“, t.11, psl.55; „Al-Džami' as-saghir“ Sujuti, t.1, psl.415; „Kanz al-'Ummal“, t.13, psl.148; „Feid al-Kadir“ Manvi, t.1, psl.49; „Tarih Baghdad“ Chatibo Baghdadi, t.7, psl.182; „Mizan al-I'tidal“, t.1, psl.247; „Tahzib at-tahzib“ Ibn Chadžar, t.6, psl.286 ir kt.šaltiniai).

يَا عَلِيُّ إِذَا كَانَ يَوْمُ الْقِيَامَةِ يَخْرُجُ قَوْمٌ مِنْ قُبُورِهِمْ لِبَاسُهُمُ النُّورُ عَلَى نَجَائِبَ مِنْ نُورٍ، أَزِمَّتُهَا يَوَاقِيتُ حُمْر، تَزُقُّهُمُ الْمَلاَئِكَةُ إِلَى الْمَحْشَرِ، فَقَالَ عَلِيُّ: تَبَارَكَ اللهُ مَا أَكْرَمَ قَوْمًا عَلَى اللهِ. قَالَ رَسُولُ اللهِ : يَا عَلِيُّ هُمْ أَهْلُ وِلاَيَتِكَ وَ شِيعَتُكَ وَ مُحِبُّوكَ، يُحِبُّونَكَ بِحُبِّي، وَ يُحِبُّونِي بِحُبِّ اللهِ، هُمُ الْفَائِزُونَ يَوْمَ الْقِيَامَةِ.

21. „O, Ali! Kai ateis Teismo Diena, iš savo kapų pakils grupė žmonių švytinčiais apdarais. Ir jos jie ant kupranugarių iš šviesos, kurių kamanos iš raudono rubino. Angelai juos ves į susirinkimo vietą (visus žmones)“. Ali pasakė: „Garbingiausiasis Allahas! Kaip gi Jis pagerbė tuos žmones!“. Allaho Pasiuntinys pridūrė: „O Ali! Jie – priėmusieji tavo vadovavimą, tavo šiitai (sekėjai) ir mylintieji tave. Myli tave už tai, kad myli mane, o mane myli už tai, kad myli Allahą. Jie – klestintieji Teismo Dieną“ („Mizan al-I'tidal“, t.1, psl.421; „Tarih madinati Damašk“, t.2, psl.346 ir 846; „Al-Mu'džam al-Kabir“, t.1, psl.51; „Kifajat at-talib“, skyrius 86, psl.313; „Tarih Baghdad“, t.12, psl.358; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.173 ir t.10, psl.21; „Ansab al-ašfar“, t.2, psl.182 ir kt.šaltiniai).

قَالَ رَسُولُ اللهِ : لَيْلَةً أُسْرِيَ بِي اِنْتَهَيْتُ إِلَى رَبِّي عَزَّ وَ جَلَّ فَأَوْحَى إِلَىَّ [أَوْ أَخْبَرَنِي] فِي عَلِيّ بِثَلاَثٍ: إِنَّهُ سَيِّدُ الْمُسْلِمِينَ وَ وَلِيُّ الْمُتَّقِينَ وَ قَائِدُ الْغرِّ الْمُحَجّلِينَ

22. Allaho Pasiuntinys pasakė: „Naktį, kai aš buvau pakeltas ir pasiekiau savo Viešpatį (Garbingiausiąjį ir Šlovingiausiąjį), Jis pranešė man tris dalykus apie Ali, kad jis – musulmonų Šeimininkas, dievobaimingųjų gynėjas ir šviesuolių vadovas“ („Tarih madinati Damašk“, t.2, psl.256 – hadisas 772; „Minaz al-I'tidal“, t.1, psl.211; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.121; „Al-Mustadrak 'alias sahihain“, t.3, psl.138; „Kifajat at-talib“, skyrius 45, psl.190; „Hiliat al-Aulija“, t.1, psl.63; „Usd al-ghaba“, t.1, psl.69, t.3, psl.116; „Kanz al-'Ummal“, t.11, psl.620 ir kt.šaltiniai).

أَنْتَ خَلِيفَتِي مِنْ بَعْدِي

23. Pranašas pasakė Ali: „Tu – kalifas (ir mano įpėdinis) po manęs“ („Lisan al-mizan“, t.2, psl.414; „Al-Isaba, t.1, psl.209; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.42-43-102; „Kanz al-'ummal“, t.12, psl.209; „Usd al-ghaba“ Ibn Asiro, t.4, psl.30; „Tarih“ Tabari, t.5, psl.43, „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.113).

أَنَا خَاتَمُ الْأَنْبِيَاءِ وَ عَلِيٌّ خَاتَمُ الْأَوْصِيَاءِ

24. „Aš – pranašų antspaudas (t.y.paskutinysis iš pranašų), o Ali – įpėdinių (perėmėjų) antspaudas“ („Hilijat al-aulija“, t.1, psl.63; „Al-Mu'džam al-aūsat“, t.2, psl.336 – hadisas 2155; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.149; „Fath al-Bari fi šarh Sahih al-Buhari“, t.8, psl.150; „Tarih madinati Damašk“, t.29, psl.4 ir kt.šaltiniai).

Šie ir daugybė kitų hadisų aiškiai liudija apie tai, kad Allaho Pasiuntinys po savęs paliko savo šeimą kaip valdytojus ir leido visiems žinoti, kad jie labiausiai nusimanantys religiniuose ir pasaulietiniuose klausimuose, to pasekoje, jie yra verti vadovauti musulmonams.

 

Trumpas įvykių aprašymas prie Ghadir Chum šulinio

 

Paskutiniaisiais Pranašo gyvenimo metais įvyko šventinis Atsisveikinimo hadžo ritualų atlikimas su jo dalyvavimu.

Toje kelionėje Pranašą lydėjo ne tik Medinos gyventojai, bet ir musulmonai iš kitų Arabų pusiasalio sričių. Visi jie dalyvavo hadže su Pranašu, laikydami tai istoriniu įvykiu ir didžiausio pasitikėjimo bei atsidavimo įrodymu.

Arabų saulė buvo užliejusi savo kaitra kalnus ir lygumas, bet dvasinis tos kelionės gėris padarė tą karštį lengvai pakeliamą iš Mekos grįžtantiems piligrimams. Buvo maždaug vidurdienio laikas. Tolumoje matėsi Džuhfo žemės, o už jų plytėjo karštą sausa dykuma, supusi Ghadir Chumo vandens telkinį.

Buvo ketvirtadienis, aštunta diena po aukojimo šventės (Eid al-adha) dešimtųjų hidžros metų.

Auščiausiasis Allahas atsiuntė Pranašui sekantį ajatą:

﴿يَآ أَيُّهَا الرَّسُولُ بَلّغْ مَآ اُنْزِلَ إِلَيْكَ مِن رَبّكَ وإِن لَمْ تَفْعَلْ فَمَا بَلَّغْتَ رِسَالَتَهُ وَاللّهُ يَعْصِمُكَ مِنَ النَّاسِ إِنَّ اللّهَ لاَيَهْدِي الْقَوْمَ الْكَافِرِينَ﴾

„O Pasiuntinį! Perduok (žmonėms) tai, kas apreikšta tau tavo Viešpaties. Jeigu nepadarysi tu to, tai neperduosi Jo apreiškimo, o juk saugo Jis tave nuo (blogio) žmonių. Iš tikrųjų, neveda Allahas netikinčiųjų tiesiu keliu“ (Sura Al-Maida - 5:67).

Koks svarbus turėjo būti apreiškimų turtinys, atsiųstas paskutiniaisiais Pranašo gyvenimo mėnesiais, kad pasakyti, kaip šiame ajate, ad jeigu jis nepraneš to žmonėms, tai visa jo pranašiška misija liks neįvykdyta.

Daugumos sunnitų-teologų knygose pateikiama daugybė patikimų hadisų, liudijančių apie tai, kad šis ajatas buvo apreikštas prie Ghadir Chumo šulinio ir liečia Pranašo įpėdinio paskyrimą ir būsimą Islamo bei musulmonų likimą (Čia pateikiamas kai kurių darbų sąrašas, prilausančių sunnitų teologų plunksnai: 1. „Sunan-n Ibn Madža“, t.1, psl.55; 2. Achmed Ibn Chanbal „Al-Fada'il“ (rankraštis); 3. Chasais an-Nisa'i“, psl.21; 4. Dulabi, „Al-kuna va-l-asma'“, t.2, psl.61; 5. Tahavi, „Muškil al-'asar“, t.2, psl.307; 6. „Al-'akd al-farid“, t.3, psl.94; 7. „Al-isti'jab“, t.2, psl.460; 8. „Tarih Baghdad“, t.7, psl.377; 9. „Mustadra al-Chakim“, t.3, psl.110; 10. „Tarih madinati Damašk“, t.2, psl.166; 11. Ibn Kasir, „Tafsir al-chafiz“, t.2, psl.14 ir dešimtys kitų darbų).

Pranašas netikėtai liepė sustabdyti karavaną.

Pranašo muazzinas pakvietė žmones atlikti vidurdienio maldą, galingu balsu šaukdamas „Allahu akbar“. Žmonės pradėjo maldą, nors karštis buvo toks, kad maldos metu vieną savo viršutinių apsiaustų dalį besimeldžiantieji pasitiesdavo po kojomis, o kitu dengė galvas.

Pasibaigus vidurdienio maldai musulmonai tuojau pat norėjo eiti prie lengvų palapinių, kurias vežėsi su savimi, kad pasislėptų nuo saulės. Bet Pranašas paprašė visų pasilikti, kad išklausytų naują Dievo apreiškimą. Štai tada ir buvo paskelbtas tas apreiškimas, kuris išsitęsė į visą pamokslą.

Tie, kurie susirinko pasilausyti Pranašo, bet buvo per toli nuo jo, negalėjo jo matyti per priešais stovinčią žmonių minią. Todėl iš kupranugarių balnų buvo pastatytas minbaras (pakyla, iš kurios imamas skaito Koraną ir pamokslus). Šventasis Pranašas užlipo į minbarą, pagarbino Allahą ir paprašė Jo apsaugos, o po to kreipėsi į didžiulę susirinkusių žmonių minią žodžiais: „Greitai aš privalėsiu jus palikti, klausydamas Allaho kvietimo. Aš turiu atsakomybę ir jūs esate atsakingi. Kokie bus jūsų liudijimai liečiantys mane?“

Susirinkusieji suriko atsakydami: „Mes liudijame, kad tu, be abejonės, perdavei (pranašišką apreiškimą), papasakojai (apie malonės gavimo sąlygas) ir buvai uolus (nukreipdamas mus į tiesų kelią). Lai apdovanoja Allahas tave už tavo gerumą“.

Tada jis paklausė: „Ar liudijate jūs tai, kad Allahas Vienintelis, kas aš – Jo pasiuntinys, kad Prisikėlimo diena iš tikrųjų ateis ir kad tą dieną prisikels mirusieji?“

Minia atsakė: „Taip, mes liudijame“.

Po to Pranašas ištarė: „Viešpatie, būk liudininkas!“

Jis vėl paklausė: „O žmonės! Ar girdite jūs mane?..“ Minia atsakė teigiamai, o po to įsiviešpatavo tyla, trikdoma tik vėjo garso.

Pranašas pasakė: „Žiūrėkite gi dabar, kaip jūs elgsitės su dviem dalykais reikšmingiausiais ir brangiausiais, kuriuos aš jums palieku“.

Balsas iš minios paklausė apie kokius brangius dalykus eina kalba ir Pranašas nedelsdamas atsakė:

„Pirmasis „reikšmingiausias dalykas“ yra Koranas, kuris kaip gija, kurios vienas galas išsitiesė pas jus, o kitas jos galas Allaho rankose. Niekada nepaleiskite tos gijos, kad neišklystumėte iš kelio! Antrasis „reikšmingiausias dalykas“ – tai mano palikuonys, mano šeimos nariai – Ahl al-beit. Iš tikrųjų, Allahas Aukščiausiasis, Visa Matantis pranešė man, kad šie du dalykai bus neatskiriamai susiję vienas su kitu iki pat tos dienos, kai aš susitiksiu su jais danguje. Neišbėkite į priekį prieš juos (neaplenkite jų), nes tada jūs pražūsite, ir neatsilikite nuo jų, nes ir tai atves jus į pražūtį“.

Tuo momentu susirinkusieji pastebėjo, kad Pranašas pradėjo dairytis aplink save, regis kažko ieškojo. Pamatęs Ali, jis ištiesė į jį ranką, paėmė jį už rankos ir aukštai iškėlė. Visi stovėjusieji aplink pamatė Ali ibn Abi Talibą ir pripažino jį kaip pergalingą musulmonų lyderį. Pranašo balsas suskambėjo garsiau ir žmonės aiškiai išgirdo jo žodžius:

„O žmonės! Kas tikinčiajam stovi aukščiau nei jis pats?“

Minia atsakė: „Allahas ir Jo Pranašas žino tai geriau, nei mes“. Tada Pranašas ištarė:

„Mano valdovas – Allahas, aš – tikinčiųjų valdovas ir aš tikinčiąjam aukščiau, nei jis pats (t.y. mano sprendimas aukščiau, nei jų sprendimas)“. Po to jis pridūrė:

مَنْ كُنْتُ مَوْلاَهُ فَعَلِيٌّ مَوْلاَهُ

„Kiekvienam, kuriam aš esu šeimininkas (maūlia), Ali yra jo šeimininkas“. Jis pakartojo tuos žodžius tris kartus, o kai kurie hadisų perdavėjai tvirtina, kad tai padarė keturis kartus.

Ištaręs tą paliepimą, jis pakėlė akis į dangų ir ištarė maldą Allahui sakydamas:

...اللَّهُمَّ وَالِ مَنْ وَالاَهُ وَ عَادِ مَنْ عَادَاهُ وَ أَحِبّ مَنْ أَحِبَّهُ وَ أَبْغِضْ مَنْ يُبْغِضُهُ وَ انْصُرْ مَنْ نَصَرَهُ وَ اخْذُلْ مَنْ خَذَلَهُ

„Dieve! Būk draugu kiekvienam, kuris bus Ali draugas ir priešu tam, kuris bus priešas jam, mylėk tą, kas myli Ali, ir neapkęsk to, kuris neapkęs Ali, pedėk tam, kuris padės jam, palik be pagalbos tą, kuris paliks be pagalbos jį“.

Po to, vėl kreipdamasis į susirinkusiuosius, jis pasakė: „Prisiminkite, kad visi jūs, kurie susirinkot čia, privalote perduoti šią žinią tiems, kurių nebuvo jūsų tarpe“.

Tuo Pranašas baigė savo pamokslą. Jo veidu, Ali veidu ir susirinkusiųjų veidais tekėjo prakaitas. Bet prieš Pranašui palikant piligrimų minią, pas jį nusileido „Ar-Ruh al-Amin“ (Džabrail) ir davė jam sekantį ajatą:

﴿الْيَوْمَ يَئِسَ الَّذِينَ كَفَرُوا مِن دِينِكُمْ فَلا تَخْشَوْهُمْ وَاخْشَوْنِ الْيَوْمَ أَكْمَلْتُ لَكُمْ دِينَكُمْ وَأَتْمَمْتُ عَلَيْكُمْ نِعْمَتِي وَرَضِيتُ لَكُمُ الإِسْلاَمَ دِيناً﴾

„Šiandien tie, kurie neįtikėjo, prarado viltį atitraukti jus nuo Tikėjimo jūsų. Taigi nebijokite jūs jų, o bijokite Manęs. Šiandien užbaigiau Aš jums religiją jūsų, pateikiau iki galo malonę Savo ir patvirtinau jums Islamą kaip religiją“ (Sura Al-Maida - 5:3).

Ir Pranašas ištarė: „Allahu akbar! Allahas aukščiau visko, nes užbaigė Jis (apreiškimą) tikėjimo ir pilnai parodė savo malonę. Viešpats patenkintas mano pranašiška misija ir Ali paskyrimu po manęs“.

Minioje pasigirdo pritarimo ir palaikymo gaudesys. Žmonės sveikino Ali paskyrimą. Iš žinomų asmenų, sveikinusių Ali, buvo Abu Bakras ir Umaras. Dalyvaujant visiems susirinkusiesiems jie vienas po kito ištarė: „Svekiname, sveikiname, o Ali ibn Abi Talibai! Dabar tu tapai mano valdovu ir kiekvieno tikinčiojo bei tikinčiosios valdovu“.

Tai, kas parašyta aukščiau pristato trumpą Ghadir Chum įvykių aprašymą taip, kaip apie tai yra pasakojama daugybėje sunnitų teologų traktatuose.

Šio šventojo ajato tonacija ir nukreipimas išskiria jį iš visų likusių šventojo Korano posmų. Tik jame viename skamba grąsinimas Pranašui tuo atveju, jei jis nuslėps nuo žmonių apreiškimą. Jame sakoma, kad jei jis neperduos žmonėms šio apreiškimo, tai viskas, ką jis ilgų metų bėgyje pamokslavo žmonėms, pavirs į nieką. Tai reiškia, kad pati svarbiausia šio ajato reikšmė, o taip pat jo išreiškimo būdas nusipelno ypatingo dėmesio.

Iš reikšmingumo taško šis apreiškimas yra lygus visiems kitiems Dievo apreiškimams, kurie buvo pateikti Pranašui per visą jo kaip pasiuntinio ir pranašo veiklą. Į šį Allaho apreiškimą įeina įpėdinystės, imamato ir ir dvasinės Ali lyderystės idėjos.

Ghadir Chum – tai diena, kai Islamo Pranašas oficialiai paskyrė Ali savo įpėdiniu. Būtent tą dieną Islamas gavo užbaigtą formą, o stabmeldžiai buvo galutinai pasmerkti nusivylimui. Jie juk tikėjosi, kad Islamas remiasi Pranašo asmenybe ir su jo išėjimu viskas grįš į pirminę padėtį, o Islamas palaipsniui paskęs nebūtyje. Bet kai jie pamatė, kad Pranašas sau paskyrė įpėdinį ir kad žmonės prisiekė ištikimybę tam žmogui, kuris žiniomis, narsa, jėga ir teisingumu nusileido tik Pranašui, juos užklupo liūdesys ir nusivylimas prieš būsimojo Islamo veidą, kuris, kaip jie įsitikino, buvo tvirta ir amžina religija.

Kai Allaho Pasiuntinys 18-ą zul-hidžo mėnesio dieną paskyrė Ali savo įpėdiniu ir pasakė: „Kiekvienam, kuriam aš esu šeimininkas, Ali yra šeimininkas“, Charisas ibn Nu'manas išgirdo apie tai, atėjo pas Pranašą ir pasakė: „Tu įsakei mums liudyti tai, kad Dievas yra Vienas ir kad tu esi Pranašas, kaip liepė Jis. Mes sutikome. Po to tu įsakei mums melstis, duoti zakatą, atlikti chadžą, eiti į šventąjį karą ir pasninkauti Ramadano mėnesį. Mes sutikome. Tu nenusiraminai šituo ir galų gale paskyrei mūsų valdytoju tą jaunuolį, kuris tau yra pusbrolis. Tu darai tai dėl savo užgaidų ar visgi pagal Allaho valią?“ Pranašas atsakė: „Prisiekiu Allahu, išskyrus Kurį nėra kitos dievybės, kad aš tai padariau pagal Dievo valią“. Charisas bin Nu'manas, eidamas link savo kupranugarės, pasakė: „Viešpatie! Jeigu tai tiesa, tai užmėtyk mane akmenimis iš dangaus arba atsiųsk man baisią bausmę“. Nespėjo jis prieiti iki savo kupranugarės, kai nukrito amuo iš dangaus ir užmušė jį („Feid al-kadir“ Manavi, t.6, psl.217; „Nur al-absar“ Šablandži, psl.71; „Tafsir Sa'labi“ Imamo Abu Ischako Sa'labi, šio ajato komentaruose ir kiti šaltiniai). Tada ir buvo apreikšti šie ajatai:

﴿سَأَلَ سَائِلٌ بِعَذَابٍ وَاقِعٍ. لِلْكَافِرِينَ لَيْسَ لَهُ دَافِعٌ. مِنَ اللهِ ذِي الْمَعَارِجِ﴾

„Paprašė tiriantysis ateinančios bausmės. Netikintiesiems, - nėra atremiančio ją. Nuo Allaho, Turėtojo pakopų“ (Sura Al-Ma'aridž - 70:1-3).

 

Apie Allaho Pasiuntinio 12 įpėdinių

 

Žinoma, egzistuoja daugybė patikimų šaltinių, liudijančių apie tai, kad Pranašas pats pasakė tų 12 įpėdinių vardus. Pagal jo žodžius, kurie yra pateikiami viename iš autentiškų hadisų, pirmasis iš jų buvo Ali ibn Abi Talibas, o paskutinysis – Mahdi (lai paspartina Allahas jo pasirodymą!):

أَنَا سَيِّدُ النَّبِييِّنَ وَ عَلِيّ بن أَبِي طَالِبٍ سَيِّدُ الْوَصِييِّن وَ إِنَّ أَوْصِيَائِي بَعْدِي إِثْنَا عَشَرَ أَوَّلُهُمْ عَلِيّ بْنِ أَبِي طَالِبٍ وَ آخِرُهُمْ الْمَهْدِي

„Aš – visų pranašų valdovas (šeimininkas), Ali – visų įpėdinių valdovas (šeimininkas). Iš tikrųjų, įpėdinių aš turiu dvylika, pirmasis iš jų Ali, o paskutinysis – Mahdi“ („Faraid as-simtain“, t.2, psl.257-312-313; „Tazkira“ Ibn Džaūzi; „Fasul al-muchumma“ Ibn Sabbagh Maliki; „Janabi' al-mavadda“ Kunduzi Hanafi ir kt.šaltiniai).

Kitame hadise Allaho Pasiuntinys pasakė: „Iš tikrųjų, mano įpėdinis yra Ali ibn Abi Talibas, o po jo jo sūnūs, Hasanas ir Huseinas, po kurių bus devyni Imamai iš Huseino palikuonių“. Pranašo buvo paprašyta juos paminėti, į tai jis atsakė: „Po Huseino, jo sūnus Ali, po Ali, jo sūnus Muhammedas, po Muhammedo, jo sūnus Dža'faras, po Dža'faro, jo sūnus Musa, po Musos, jo sūnus Ali, po Ali, jo sūnus Muhammedas, po Muhammedo, jo sūnus Ali, po Ali, jo sūnus Hasanas, po Hasano, jo sūnus Muhammedas Al-Mahdi – jie tie dvylika“... Pranašas Muhammedas baigė savo kalbą šiais žodžiais: „Iš tikrųjų, dvyliktasis iš mano palikuonių bus paslėptas, kol mano bendruomenei neateis laikas, kai iš Islamo nebus likę nieko, išskyrus pavadinimą, nebus likę iš Korano nieko, išskyrus pavadinimą. Tuo metu, Geriausiasis ir Aukščiausiasis Allahas leis jam pasirodyti, ir per jį, Allahas atgaivins ir atnaujins Islamą“ (Janabi' al-mavadda“, Kunduzi Hanafi, psl.117; „Faraid as-simtain“ ir kt.šaltiniai).

قال رسول الله : إِنَّا أَهْل الْبَيْتِ إِخْتَارَ اللهُ تَعَالَى لَنَا الْآخِرَةَ عَلَى الدُّنْيَا وَ إِنَّ أَهْلَ بَيْتِي سَيلْقون بَعْدِي أثرة وَ شِدَّةً وَ تَطْرِيدًا حَتَّى يَأْتِ قَوْمٌ مِنْ قِبَلِ الْمَشْرِقِ مَعَهُمْ رَايَاتُ سُودٍ فَيَسْئَلُونَ الْخَيْرَ فَلاَ يُعْطونَهُ فَيُقَاتِلُونَ فَينْصرُونَ فَيعْطونَ مَا سئلوا فَلاَ يقبلونه حَتَّى يَدْفَعُوهَا إِلَى رَجُلٍ مِنْ أَهْلِ بَيْتِي فَيَمْلَؤُهَا قِسْطًا كَمَا مَلَؤُوهَا جُورًا فَمَنْ أَدْرَكَ ذَلِكَ مِنْكُمْ فَلْيَأْتِهِمْ وَ لَوْ حَبْوًا عَلَى الثَّلْجِ

Allaho Pasiuntinys pasakė: „Mes – Ahl al-beit, Aukščiausiasis Allahas teikia pirmenybę mums Ano pasaulio prieš šitą, iš tikrųjų, mano šeima po manęs bus pasmerkta sunkumams, nelaimėms ir persekiojimams, kol neateis žmonės iš Rytų, su juodais ženklais, jie paprašys gėrybių, bet jiems jos bus atsakytos, jie kovos ir laimės, po to jiems bus duota tai, ko jie prašė, bet jie nepriims, kol neįteiks (ženklų) vyriškiui iš mano giminės, kuris pripildys (žemę) teisingumu, panašiai, kaip (netikintieji) pripildė ją engimu, kas iš jūsų tai suvoks, tegul eina pas juos, netgi keturiomis per sniegą“ („Sunan“ Ibn Madžo, t.2, psl.517 – hadisas 4082; „Al-Mu'džam al-aūsat“, t.6, psl.29 – hadisas 5699; „Musnad“ Abi Ja'lo, t.9, psl.17 – hadisas 5084; „Al-Mustadrak 'alias-sahihain“, t.4, psl.527 – hadisas 8434 ir kt.šaltiniai).

Visos Islamo šakos susiduria su klausimu, kaip įmanoma, kad Pranašas, kuriam širdį skaudėjo dėl jo bendruomenės, nepaskyręs po savęs valdytojo, metė ją likimo valiai.

Neišmanėliškos stabmeldiškos tradicijos įtakojo kalifato kurso pasikeitimą ir Islamo įstatymų nepaisymą. Dėl įvykių, įvykusių po Pranašo mirties, dievobaimingųjų Imamų valdymas išoriškai nebuvo įgyvendintas. Gaila, bet omavidų ir abbasidų baimė dėl Ahl al-beit įtakos sąlygojo tai, kad į jų valdymą buvo pažiūrėta taip nepalankiai, kad visa Pranašp Muhammedo šeima, išskyrus Mahdi (lai pagreitina Allahas jo pasirodymą!), buvo pasmerkta kankinių mirčiai.

Bet, žiūrint į duotus hadisus, dera laukti naujos ir galutinės Islamo pergalės.

 

Apie valdžios ir kompanionų klausimą

 

Tai, kad Pranašo šeima po jo mirties, išoriškai netapo politiniais valdytojais, nereiškia, kad jie nebuvo tikraisiais tikinčiųjų valdytojais. Tam tikra dievobaimingų kompanionų grupė iki savo gyvenimo pabaigos laikėsi jų vadovavimo, atvirai pasireikšdami apie valdžios atėmimą iš Pranašo šeimos. Abu Bakro laiku yra nužudomi kai kurie sekėjai dėl to, kad jie atsisako duoti zakatą, pareikšdami, kad jie duos jį tikrajam Pranašo įpėdiniui, t.y. Ali ibn Abi Talibui. Tarp jų galima paminėti žymų kompanioną – Maliką ibn Nuvairą, kurį nužudo Abu Bakro įgaliotinis – Chalidas ibn Validas ir tą pačią naktį pasikėsina į jo žmoną, bet už tai jis nėra prideramai nubaudžiamas. Kai kurie iš kompanionų atvirai pasipriešino kalifams, kas ypač yra būdinga 'Usmano laikotarpiui, kurį nužudė gi patys kompanionai ir jų sekėjai. Tokie kompanionai, kaip Abuzarras, atvirai stojo prieš 'Usmaną. 'Usmanas gi išsiuntė Abuzarrą į tremtį, kur jis miršta iš alkio ir troškulio. Istorija užfiksavo mūšį „Džamal“ pavadinimu, kur Aiša, Pranašo žmona, Talha, Zubair ir kai kurie sekėjai stojo į karą prieš Ali ibn Abi Talibą. Visi šie istoriniai faktai patvirtina tai, kad ne vis kompanionai buvo dievobaimingi ir teisingi. Todėl yra absurdiška galvoti, kad Pranašas apleido šį pasaulį, palikęs Islamo bendruomenę likimo valiai, ir patikėjo viską tiems žmonėms, kurie prieštaravo vieni kitiems daugelyje ideologinių, politinių ir kitų klausimų.

Iš viso, visa problema nėra išorinėje politinėje vieno ar kito asmens valdžioje, klausimas tame, kuo privalo vadovautis musulmonai po Pranašo, kam pavesta atsakomybė aiškinti Dievo įsakymus. Kaip galima pasitikėti bet kuriuo kompanionu religijos klausimuose? Jeigu tarp jų pačių buvo nesutarimai, iš kurių kai kurie baigėsi nužudymu. Bet kuris musulmonas, jeigu atkreiptų dėmesį į įvykių metraštį po Pranašo, pastebėtų, kad didžioji dalis kompanionų paliko užmarščiai idėjas, už kurias kovojo Allaho Pasiuntinys. Pats Pranašas numatė kai kurių iš jų atsimetimą nuo religijos:

إِنِّي فَرْطُكُمْ عَلَى الْحَوْضِ مَنْ مَرَّ عَلَىَّ شَرِبَ وَ مَنْ شَرِبَ لَمْ يَظْمَأْ أَبَدًا، لَيَرِدَنَّ عَلَىَّ أَقْوَامٌ أَعْرِفُهُمْ وَ يَعْرِفُونِي ثُمَّ يُحَالُ بَيْنِي وَ بَيْنَهُمْ فَأَقُولُ إِنَّهُمْ مِنِّي فَيُقَالُ إِنَّكَ لاَ تَدْرِي مَا أَحْدَثُوا بَعْدَكَ فَأَقُولُ سُحْقًا سُحْقًا لِمَنْ غَيَّر بَعْدِي

„Aš aplenksiu jus prie šaltinio (Teismo dieną). Kas praeis pro mane, atsigers (iš jo), kas atsigers (iš jo), niekada nepajaus troškulio. Bet praeis pro mane žmonės, kuriuos aš pažįstu, ir kurie pažįsta mane, po to tarp manęs ir jų atsiras užtvara, tada aš pasakysiu: „Jie – nuo manęs“. (Tuo metu) bus pasakyta: „Tu nežinai, ką jie padarė (ir kiek naujovių įvedė) po tavęs“. Tada aš pasakysiu: „Atsitraukite, atsitraukite tie, kurie pakeitė (religiją) po manęs“.

يَرِدُ عَلَيَّ يَوْمَ الْقِيَامَةِ رَهْطٌ مِنْ أَصْحَابِي فَيُجْلَوْنَ الْحَوْضَ فَأَقُولُ يَا رَبِّ أَصْحَابِي فَيَقُولُ إِنَّكَ لاَ عِلْمَ لَكَ بِمَا أَحْدَثُوا بَعْدَكَ إِنَّهُمْ إِرْتَدُّوا عَلَى أَدْبَارِهِم الْقَهْقَرِيّ

„Prieis prie manęs Teismo Dieną grupė mano kompanionų, kurių neprileis prie šaltinio, tada pasakysiu aš: „Viešpatie! Jie mano sekėjai“. Tada pasakys (Allahas): „Iš tikrųjų, tu nežinai, ką jie padarė po tavęs, iš tikrųjų, jie atsimetė nuo religijos ir atsuko nugaras“.

بَيْنَا أَنَا قَائِمٌ فَإِذَا زُمْرَةٌ حَتَّى إِذَا عَرَفْتُهُمْ خَرَجَ رَجُلٌ مِنْ بَيْنِي وَ بَيْنِهِمْ فَقَالَ هَلُمَّ فَقُلْتُ أَيْنَ قَالَ إِلَى النَّارِ وَاللهِ قُلْتُ وَ مَا شَأْنُهُمْ قَالَ إِنَّهُمْ إِرْتَدُّوا بَعْدَكَ عَلَى أَدْبَارِهِم الْقَهْقَرِيّ ثُمَّ إِذَا زُمْرَةٌ حَتَّى إِذَا عَرَفْتُهُمْ خَرَجَ رَجُلٌ مِنْ بَيْنِي وَ بَيْنِهِمْ فَقَالَ هَلُمَّ فَقُلْتُ أَيْنَ قَالَ إِلَى النَّارِ وَاللهِ قُلْتُ وَ مَا شَأْنُهُمْ قَالَ إِنَّهُمْ إِرْتَدُّوا بَعْدَكَ عَلَى أَدْبَارِهِم الْقَهْقَرِيّ فَلاَ أَرَاهُ يَخْلُصُ مِنْهُمْ إِلاَّ مِثْل هُمُلِ النَعَمِ

„Aš stovėsiu ir staiga pamatysiu, kaip išeis grupė žmonių, kuriuos aš pažįstu, ir išeis kažkas, stovintis tarp manęs ir jų, ir pasakys: „Paskubėkite“. Aš pasakysiu: „Kur?“. Jis pasakys: „Į pragarą!“. Prisiekiu Dievu, aš paklausiu, ką jie padarė, man atsakys, kad jie atsimetė (nuo tikėjimo) po manęs ir atsuko nugaras. Po to išeis dar grupė žmonių, kuriuos aš pažįstu, ir išeis kažkas, stovintis tarp manęs ir jų, ir pasakys: „Paskubėkite“. Aš pasakysiu: „Kur?“. Jis pasakys: „Į pragarą!“. Prisiekiu Dievu, aš paklausiu, ką jie padarė, man atsakys, kad jie atsimetė (nuo tikėjimo) po manęs ir atsuko nugaras. Išsigelbės iš jų (labai mažai zmonių ir jų skaičius), kaip pasiklydusių (ir atsilikusių) nuo bandos avių“ („Sahih al-Buhari“, t.7, psl.208-209, t.8, psl.86-87; „Sahih Muslim“, t.1, psl.151, t.7, psl.66; „Musnad“ Imam Achmed ibn Hanbal, t.2, psl.300 ir daugelis kitų šaltinių).

Kai kurie kompanionai ėmė kaupti didžiulius turtus ir pamiršo neturtingus musulmonus. Jų tarpe buvo tokių, kurie prigalvojo naujų hadisų ir priskyrė juos Pranašui, uždirbdami tuo didžiulius turtus. Nuo Pranašo mirties praėjus 50 metų, nužudo jo anūkus – Hasaną ir Huseiną. Po to nužudo jo proanūkius. Aišku, kad Pranašas numatė tokią įvykių seką, todėl ir paskyrė po savęs įpėdinius. Dauguma musulmonų mano, kad Pranašas išėjo ir gyvenimo taip ir nepaskyręs po savęs įpėdinio ir imamato klausimą paliko bendruomenei. Šis mąstymas kyla iš to, kad jie neturi hadisų apie Abu Bakro arba 'Umaro paskyrimą kalifu, todėl tvirtina, kad Pranašas nieko nepaliko po savęs. Istorijai yra žinoma, kokiu būdu Abu Bakras paėmė kalifatą į savo rankas, ir tas reikalas, t.y. Abu Bakro išrinkimas, paties gi 'Umaro nuomone, buvo netikėtas (staigus) /falta/, apie ką yra kalbama Sahih al-Buhari ir Muslim (Neteisingas kalifato užgrobimas buvo įvykdytas prie Medinos, vietoje, kuri vadinasi Sakifa, Pranašo Muhammedo mirties metu, kai Imamas Ali buvo užimtas Allaho Pasiuntinio kūno apiplovimo ir laidojimo ceremonija. Apie įvykį, nutikusį Sakifoje, dievobaimingieji Pranašo kompanionai nebuvo perspėti ir ten nedalyvavo. Tas reikalas buvo netikėtas ir be jokio apsvarstymo /falta/, blogis, kurį atmetė Dievas, apie ką kalba Umaras ibn Chattabas įžymiausiame sunnitų hadisų rinkinyje „Sahih al-Buhari“, t.8, psl.26; o taip pat „Musnad“ imamo Achmedo ibn Chanbalos, t.1, psl.55; „Madžma' az-zavaid“, t.6, psl.5; „As-Sunan al-kubra“ Nisay, t.4, psl.272; „Tarih Tabari“, t.2, psl.446; „Al-Bidaja van-nihaja“ Ibn Kasir, t.5, psl.266 ir kt.šaltiniai). Sakifa vietovėje susirenka kai kurie sekėjai ir sprendžia Islamo visuomenės likimą, nors Pranašas aiškiai viską nurodė.

Kai kurie galvoja, kad kalifato klausimą po Pranašo išsprendė demokratiškai. Apie kokią demokratiją gali eiti kalba, kai viską nusprendė keletas žmonių, kur nedalyvavo patys artimiausi ir įžymiausi kompanionai.

Jeigu Pranašo Sunna neleidžia paskirti įpėdinio, tai kodėl Abu Bakras mirdamas paskiria 'Umarą sekančiu musulmonų kalifu? Gerbiamas skaitytojau, jei įdėmiai išstudijuotume Pranašo hadisus ir Islamo istoriją, tai paaiškėtų, kad Ali buvo labiausiai žinantis, narsiausias ir verčiausias tapti Pranašo įpėdiniu.

Allaho Pasiuntinio hadise yra sakoma:

عَلِيٌّ خَيْرُ الْبَشَرِ

„Ali – geriausias iš žmonių“ („Tarih Baghdad“, t.7, psl.421-433; „Tahzib at-tahzib“, t.9, psl.419; „Kanz al-'ummal“, t.11, psl.625 – hadisas 33045; „Tarih Ibn Kasir“, t.10, psl.79-80-86; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.372-373; „Sijaru a'aliam an-nubalia“ Zahabi, t.8, psl.205, t.18, psl.310 ir kt.šaltiniai).

Imamas Ali yra tobulo žmogaus pavyzdys. Jo išskirtinės žinios apie Allahą, nepriekaištingai logiškas kalbos sudarymas, nuginkluodavęs kitatikius, aktyvi kova prieš netikinčiuosius, atsidavimas ir kantrybė vykdant Aukščiausiojo įsakymus, nematytas tvirtumas visose gyvenimo peripetijose ir sunkiuose išbandymuose parodo jį kaip sektiną pavyzdį visiems musulmonams.

Kitame hadise sakoma:

مَنْ إِسْتَعْمَلَ عَامِلاً مِنَ الْمُسْلِمِينَ وَ هُوَ يَعْلَمُ أَنَّ فِيهِمْ أَوْلَى بِذَلِكَ مِنْهُ وَ أَعْلَمُ بِكِتَابِ اللهِ وَ سُنَّةِ نَبِيِّهِ فَقَدْ خَانَ اللهَ وَ رَسُولَهُ وَ جَمِيعَ الْمُسْلِمِينَ

„Kas paskirs valdytoju ką nors iš musulmonų, žinodamas, kad jų tarpe yra vertesnis tam (reikalui), labiau žinantis Allaho Knygą ir Pranašo Sunną, iš tikrųjų, tas išduoda Allahą, Jo Pasiuntinį ir visus musulmonus“ („Al-Mu'džam al-kabir“, t.10, psl.118 - hadisas 11216; „Mustadrak al-Hakim“, t.4, psl.104 – hadisas 7023; „Sunan al-kubra“ Baihaki, t.10, psl.118; „Madžma' az-zavaid“, t.5, psl.211; „Tarih Baghdad“, t.6, psl.74; „Tahzib at-tahzib“ Ibn Hadžaro, t.2, psl.165 – hadisas 815; „Feid al-kadir“, t.3, psl.140 ir kt.šaltiniai).

Ir iš tikrųjų, gyvenime pasitvirtino Pranašo prognozės apie Ali, kuriose sakoma:

إِنَّ الْأُمَّةَ سَتَغْدِرُ بِكَ بَعْدِي

„Is tikrųjų, mano umma po manęs išduos tave“ („Tarih Baghdad“, t.11, psl.216 – hadisas 5928; „Tarih al-kabir“ Buhari, t.2, psl.174 – hadisas 2103; „Mizan al-I'tidal“, t.2, psl.93; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.447; „Mustadrak al-Hakim“, t.3, psl.150 – hadisas 4676-4686; „Tarih“ Ibn Kasir, t.6, psl.244 ir t.7, psl.365 ir kt.šaltiniai).

Kitame hadise mes skaitome:

عَادَى اللهَ مَنْ عَادَى عَلِيًّا

„Pykstasi su Allahu tas, kuris pykstasi su Ali“ („Al-Isaba“, t.2, psl.373 – hadisas 2560; „Usd al-ghaba“, t.2, psl.154; „Džami' as-saghir“, t.2, psl.145 – hadisas 5362; „Kanz al-'ummal“, t.11, psl.601 – hadisas 32889 ir kt.šaltiniai).

Al-Buhari ir kituose šaltiniuose aiškiai kalbama, kaip Umaras neleido parašyti Pranašui testamento ir pasakė, kad Pranašas kliedi, ir kad jam pakanka Allaho Knygos (Sahih al-Buhari, 1/22; Sahih Muslim, 5/76; At-Tabari, 3/193; Tarih Ibn Kasir, 5/228; Tarih az-Zahabi, 1/311; Tarih al-Hamis, 1/182; Al-Bad'va-t-tarih, 5/95; Taisir al-vusul, 4/194 ir kt.šaltiniai). Kodėl gi tada Umaras leidžia Abu Bakrui surašyti testamentą, arba kodėl 'Umaras palieka šešių narių tarybą, kuri turi išrinkti kalifą po jo? O Ali po savęs palieka savo sūnų – Hasaną. Islamas tobula religija ir kiekvienam klausimui turi aiškius nurodymus. Tai kodėl gi sekėjų nuomonės išsiskyrė įpėdinio išrinkimo klausime?

Allaho Pasiuntinys ne kartą perspėjo musulmonus dėl godaus veržimosi į valdžią:

إِنِّي وَاللهِ مَا أَخَافُ بَعْدِي أَنْ تُشْرِكُوا وَ لَكِنْ أَخَافُ أَنْ تَنَافَسُوا فِيهَا

„Prisiekiu Allahu, aš nebijau to, kad po manęs jūs įpulsite į politeizmą, aš bijau to, kad jūs pradėsite veržtis ir kovoti vardan jos (valdžios ir kalifato)“ („Sahih al-Buhari“, t.4, psl.176, t.5, psl.40, t.7, psl.173, 209; „Sahih Muslim“, t.7, psl.68, t.7, psl.66; „Musnad“ Imamas Achmed Ibn Hanbal, t.4, psl.149, 154 ir daugelis kitų šaltinių).

Pranašas paskyrė po savęs įpėdinį ir ne vieną, o visus dvylika, kurie turėjo vykdyti tas pačias funkcijas, kaip ir Pranašas, išskyrus tas, kurios neatsiejamai susijusios su pranašavimu. Dėl daugybės nesutarimų ideologiniuose, praktiniuose, politiniuose ir kituose klausimuose tarp sekėjų, ankstyvojo Islamo žmonės ir sekančios kartos niekaip negalėjo sekti jais religijos klausimuose, todėl, Dieviškųjų įsakymų paaiškinimui, musulmonams iki Teismo Dienos reikalingi patikimi asmenys, kurių padedami jie privalo spręsti religines ir pasaulietines problemas.

 

Apie imamatą Šventajame Korane

 

﴿وإِذِ ابْتَلَى إِبْرَاهِيمَ رَبُّهُ بِكَلِمَاتٍ فَأَتَمَّهُنَّ قَالَ إِنِّي جَاعِلُكَ لِلنَّاسِ إِمَاماً قَالَ وَمِنْ ذُرِّيَتِي قَالَ لاَ يَنَالُ عَهْدِي الظَّالِمِينَ﴾

„(Prisimink), kaip išbandė Viešpats Abraamą žodžiais, o po to išpildė juos. Tada pasakė Jis: „Iš tikrųjų, Aš padarysiu tave imamu (vadovu) žmonėms“. Paklausė Abraamas: „O palikuonis mano?“ Atsakė Jis: „Įpareigojimas Mano nėra skiriamas tiems (iš jų), kurie bedieviai“ (Sura Al- Bakara - 2:124).

Kai Abraamas sėkmingai atlaikė išbandymą, Allahas nusprendė, kad jis vertas apdovanojimo. Todėl, kreipdamasis į jį, pasakė: „Iš tikrųjų, Aš padarysiu tave imamu (vadovu) žmonėms“.

Kad Dievo dovana būtų pratęsta palikuonių, o pranašiška misija ir imamatas nesibaigtų su jo mirtimi, „paklausė Abraamas: ‚O palikuonis mano?‘“.

Atsakymas buvo toks: „Įpareigojimas Mano nėra skiriamas tiems (iš jų), kurie bedieviai“.

Koranas stulbinančiai liudija apie tai, kad imamo pareigos buvo palieptos Abraamui po to, kai jis sugebėjo parodyti tvirtumą bei kantrybę prieš visus sunkumus ir negandas, kurie jam buvo skirti kovoje už tikėjimo sustiprinimą. Tik sėkmingai įveikęs pačius sunkiausius išbandymus, jis nusipelnė šio rango, kuris yra aukštesnis nei patarėjo rangas, skirtas pranešti žmonėms geras naujienas ir perspėjimus. (Tai dar vienas begalinės Aukščiausiojo malonės pavyzdys už tikėjimą ir kantrybę).

Kitais žodžiais: Aš patenkinsiu tavo prašymą, bet turint omenyje tik tuos tavo palikuonis, kurie išsiskirs savo gerais darbais, dvasios tyrumu ir skaistybe, tai yra tuos, kurie verti tokios garbės.

Iš duoto ajato turinio aišku taip pat ir tai, kad imamu, nenuodėmingu lyderiu, atsakančiu už visas tikinčiųjų gyvenimo puses, galima tapti tik Allaho valia. Tai paaiškinama tuo, kad, pirmiausia, imamatas – tai tam tikras įsipareigojimas, dovanotas Allaho, ir akivaizdu, kad imamas privalo būti paskirtas To, Kas sudarė jį.

Antra, tie, kurie bent kartą gyvenime susitepė kad ir mažiausia nuodėme, nesvarbu ar ji įvykdyta prieš save patį, ar prieš kitus žmones, ar buvo, net ir labai trumpą laiką, stabmeldžiais, nėra verti imamo vardo. Kad galėtų turėti šį statusą, žmogus privalo būti absoliučiai be nuodėmių.

Kad įrodytų Imamo Ali teisę tapti Šventojo Pranašo įpėdiniu, iš karto po jo mirties, Pranašo šeimos nariai savo tiesos įrodymui naudojo būtent šį ajatą. Jie nurodė tai, kad kiti pretendentai iki Islamo atsiradimo, buvo stabmeldžiai, o vienintelis žmogus (iš sekėjų – kompanionų), kuris nei karto nenusilenkė stabams, kaip ir Pranašas Muhammedas, buvo Ali ibn Abi Talibas. Negi nepasakė Lukmani savo sūnui:

﴿... يَا بُنَيَّ لاَ تُشْرِكْ بِاللَّهِ إِنَّ الشّـِرْكَ لَظُلْمٌ عَظِيمٌ﴾

„...O sūneli mano! Negarbink šalia Dievo (Vienintelio) kitų (dievų), nes politeizmas – didi bedievystė“ (Sura Lukman - 31:13).

Kas gali būti bedieviškesnio už žmogų, besilenkiantį stabui!

Norėtųsi taipogi pažymėti, kad ne visi sunnitų komentatorių sekėjai vienodai pagarbiai žiūri į visus kompanionus ir jų mokinius. Pavyzdžiui, dauguma iš tų, kurie pasiryžo nužudyti Usmaną, buvo kompanionai ir jų sekėjai. Malikas bin Nuvaira' buvo Pranašo kompanionas. Jį nužudė Chalidas bin al-Validas, taip pat Pranašo kompanionas. Suprantama, daugelis kompanionų buvo didingi žmonės pagal jų tikėjimą, pasišventimą, teisingumą, pasirengimą savęs paaukojimui. Kartu su tuo, tarp jų buvo ir tie, kurie savo viduje nesugebėjo išsilaisvinti nuo priešislamiškojo periodo prietarų, nuo buvusiojo priešislaminio gyvenimo būdo, ir toliau gyveno ant savo ankstesnių paklydimų pamatų.

Ar susimąstėte jūs apie savo mokytojų ir patarėjų šaknis? Kas jie buvo? Kur ir kodėl ėjo?

O iš to seka, ar teisingas ir jūsų kelias?

 

Atsakymai į klausimus

 

Kas tokie Ahl al-beit?

 

^{﴿قَالُوا أَتَعْجَبِينَ مِنْ أَمْرِ اللَّهِ رَحْمَةُ اللَّهِ وَبَرَكَاتُهُ عَلَيْكُمْ أَهْلَ الْبَيْتِ إِنَّهُ حَمِيدٌ مَجِيدٌ﴾}

Jie pasakė: „Negi tu stebiesi Allaho paliepimu? Allaho malonė ir Jo palaiminimas jums, namo gyventojai. Jis – Garbinamas, Šlovingas!“ (Sura Hud - 11:73).

Šiame ajate angelai, kreipdamiesi į Abraamą, panaudojo išsireiškimą /Ahl al-beit/ ‚namo gyventojai‘, kur atsižvelgė, savaime auprantama, ir šeimininko sutuoktinei. Kodėl gi tada ajate Tathir (sura Al-Ahzab - 33:33), kur sakoma: „Iš tikrųjų, nori Allahas pašalinti nešvarumus nuo jūsų, o Ahl al-beit, ir visapusiškai apvalyti jus“, - Pranašo Muhammedo žmonos nėra įtrauktos į jo namų gyventojų skaičių?

Atsakymas toks: remiantis tik tiesiogine /Ahl al-beit/ išsireiškimo reikšme, būtu natūralu tvirtinti, kad jis įtraukia ir namų šeimininko žmoną. Kita vertus turimas pakankamas pagrindas tvirtinimui, kad kai kurie žmonės gali neįeiti į narių skaičių, kuriuos apima šis išsireiškimas, netgi jei jie formaliai turi teisę būti įtraukti į jį. Tai patvirtina suros Hud 46 ajatas, kur Nojaus sūnus nėra įtrauktas į jo namų narių skaičių:

^{﴿قَالَ يَانُوحُ إِنَّهُ لَيْسَ مِنْ أَهْلِكَ إِنَّهُ عَمَلٌ غَيْرُ صَالِحٍ فَلا تَسْأَلْنِي مَا لَيْسَ لَكَ بِهِ عِلْمٌ إِنِّـي أَعِظُكَ أَن تَكُونَ مِنَ الْجَاهِلِينَ﴾}

Pasakė (Dievas): „O Nojau! Ne iš tavo šeimos jis ir tai – reikalas neteisingas, neprašyk Manęs to, ko nematysi. Iš tikrųjų, liepiu Aš tau nebūti neišmanėliu“ (Sura Hud - 11:46).

Šiame ajate Dievas sako Nojui, kad jo sūnūs nėra jo šeimos narys, nes jis nuodėmingas ir nederamo elgesio žmogus. Šeimos ryšiai ir kraujo giminystė čia neturi jokios reikšmės, nes jis atstūmė Nojaus tikėjimą. Iš tikrųjų, jis buvo tikras Nojaus sūnus, bet Viešpats panaikino jo giminystę, nes jis darė nuodėmes ir rodė nepaklusnumą, kas jį išmušė iš teisingo kelio.

O būna ir atvirkščiai, kai dėl kai kurių aplinkybių žmogus yra laikomas šeimos nariu, nors formaliai ir nėra toks. Taip, pavyzdžiui, apie įžymų kompanioną Salmaną Farsi' Pranašas pasakė: „Salmanas priklauso mūsų šeimai /Ahl al-beit/“ („Al-Mustadrak 'alias-sahihain“, t.3, psl.598; „Al-Džami' as-saghir“, t.2, psl.52; „Madžma' az-zavaid“, t.6, psl.130; „Al-Mu'džam al-Kabir“, t.6, psl.213; „Kanz al-'Ummal“, t.11, psl.690; „Džami' al-bajan“, t.21, psl.162; „At-Tabakat al-kubra“ Ibn Sa'd, t.7, psl.319; „Tarih madinati Damašk“, t.4, psl.270 ir t.21, psl.408; „Usd al-ghaba“, t.2, psl.331; „Sijaru a'aliam an-nubalia“ Zahabi, t.1, psl.540 ir kt.šaltiniai).

Apie Tathir ajatą yra daugybė hadisų, kurie patvirtina, kad Šventasis Pranašas globojo kai kuriuos žmones, o būtent Ali, Fatimą, Hasaną ir Huseiną, priskaičiuodamas juos prie Ahl al-beit, bet tuo pačiu atsakydamas tai savo žmonai, dievobaimingajai Umm Salamai („Sunan at-Tirmizi“, t.5, psl.30; „Tafsir al-Kurtubi“, t.14, psl.183; „Ad-Durr al-mansur“, t.5, psl.198; „Usd al-ghaba“, Ibn Asir, t.2, psl.12; „Tarih madinati Damašk“, t.14, psl.4).

Iš viso, Allaho Pasiuntinys nepriskaičiavo žmonų prie savo šeimos – Ahl al-beit.

أَوَّلُ مَنْ يَلْحَقُنِي مِنْ أَهْلِي أَنْتِ يَا فَاطِمَةُ، وَ أَوَّلُ مَنْ يِلْحَقُنِي مِنْ أَزْوَاجِي زِيْنَبُ

„Pirmasis, kas prisijungs prie manęs iš mano šeimos tu, o Fatima, ir pirmoji, kas prisijungs prie manęs iš mano žmonų – Zeinab“ („Al-Džami' as-saghir“ Sujuti, hadisas 2832 ir kt.šaltiniai).

Muslimas savo „Sahih“-e, skyriuje „Ali pranašumas“, cituoja Zeidą ibn Arkamą, kurio yra klausiama apie žmonų priskaičiavimą prie Ahl al-beit, į ką jis, prisiekęs Allahu, atsakė: „Ne, nes moteris būna su vyru tam tikrą laiką, po to jis išsiskiria su ja ir sugrįžta ji pas savo tėvą ir giminę. Ahl al-beit – tai tie, kuriems uždrausta labdara po jo“ („Sahih Muslim“, t.7, psl.123, skyrius „Fadail Ali“).

Pranašo šeima (Imamas Šafii štai taip aprašo Pranašo šeimą: (Turima omenyje, palaiminimas, sunčiamas Muhammedui ir jo šeimai maldos metu) – „Musnad“ Achmed, t.6, psl.323; „As-Sava'ik al-muhrika“ Ibn Chadžar, psl.148; „Nur al-absar“ Šabliandži, psl.104 ir kt.šaltiniai) – Ahl al-beit, apvalytieji Allaho suroje Al-Ahzab - 33:33, - tai tie, kurie pasiekia tikrąją Korano reikšmę ir prasmę, taip kaip pasakyta jame:

﴿إِنَّهُ لَقُرْءَانٌ كَرِيمٌ. فِي كِتَابٍ مَكْنُونٍ. لاَ يَمَسُّهُ إِلاَّ الْمُطَهَّرُونَ﴾

„Iš tikrųjų, tai juk Koranas taurusis. Knygoje paslaptingoje. Pasiekia jį tik apvalytieji“ (Sura Al-Baki'a - 56:77-79).

يا أهل بيت رسول الله حبّكم   فرض من الله في القرءان أنزله

كفاكم من عظيم الفضل انّكم   من لم يصلّ عليكم لا صلاة له

O Allaho Pasiuntinio šeima! Meilė jums,

Pareiga iš Allaho, apie ką Jis apreiškė Korane.

Pakanka jums to didžio pranašumo, kad

Nėra priimama malda to, kad nepasiųs jums pasveikinimo!

 

Hadisas „Allaho Knyga ir mano Sunna“

 

Dauguma musulmonų bando įrodyti savo tiesą, remdamiesi hadisu „Aš palieku jums du dalykus: Allaho Knygą ir mano Sunną“. Ir tie, kurie bando įrodyti savo teisybę, remdamiesi tuo hadisu, giliai klysta, nes:

Pirmiausia: Šis hadisas nėra pateikiamas nei vienoje iš šešių pagrindinių knygų „Al-kutub as-sitta“. Kaip galima remtis tokiu hadisu ir tokiame svarbiame klausime, kaip ideologija, kai tuo metu hadisas net nėra užrašytas vienoje iš šešių pagrindinių knygų? Be abejo, jei tas hadisas atitiktų patikimumo sąlygas, tai jį, be abejonės, pateiktų pagrindiniuose šaltiniuose.

Antra: Pats seniausias šio hadiso šaltinis imamo Maliko „Al-Muvatta“, po to Ibn Hišamo „Sira“ ir ibn Hadžaro knyga „As-Savaik“.

Kas liečia hadisą iš imamo Maliko knygos, tai tas hadisas, iš viso, pateiktas be užuominos į perdavėjus! Knygoje „Al-Muvatta“ mes skaitome: „Mane pasiekė žinia, kad Allaho Pasiuntinys pasakė (toliau seka pats hadisas“ („Al-Muvatta“ imamo Maliko, t.2, psl.899).

Ibn Hišamas taip pat pateikia šį hadisą be užuominos į perdavėjus. Ibn Hišamo knygoje yra tik nuoroda į tai, kad šis hadisas buvo paimtas iš Ibn Ishako „Sira“, bet nei viename ibn Ishako knygos leidime nėra tokio hadiso. Iš kur gi paėmė šį hadisą ibn Hišamas?

„As-Savaik“ knygoje tas hadisas „mursal“, t.y. perdavėjų eilė yra pertraukiama, nepasiekusi Allaho Pasiuntinio.

Hakimas knygoje „Al-Mustadrak 'alias sahihain“ pateikia šį hadisą dviem perdavėjų variantais. Vieno iš jų grandinė baigiasi Ibn 'Abbasu, o kito Abu Hureira.

1) Pirmojoje perdavėjų grandinėje yra minimas Isma'ilo ibn Abi Uveiso vardas, apie kurį daugelis mokslininkų – hadisų tyrėjų rašo, kad jis, kaip hadisų perdavėjas, yra silpnas, taip pat kai kurių kitų nuomone, jis išgalvodavo hadisus. Ibn Mu'inas apie jį sako, kad jis ir jo tėvas yra silpni hadisų perdavime. Nisai sako, kad jis silpnas, o Ibn 'Adi rašo, kad jis perduoda keistus hadisus nuo savo dėdės, kurių niekas nepriima. Ibn Hazm rašo, kad Isma'ilas ibn Abi Uveis išgalvodavo hadisus („Tahzib at-tahzib“, t.1, psl.271). Taip pat hadise yra minimas Zeido ad-Dilasi vardas, kuris perduoda nuo 'Akramo, o jis nuo Ibn 'Abbaso. Tas hadisas taip pat negali būti patikimas, dėl to, kad jo perdavėjų grandinėje yra 'Akramas, kuris buvo melagis ir vienas iš prisiekusių Ahl al-beit priešų, hadisų perdavėjų mokslo mokslininkai „Ridžal“ laiko jį nepatikimu hadisų perdavime.

2) Antrojoje hadiso perdavėjų grandinėje minimas Saliho Ibn Musos at-Tahli al-Kufi vardas, nuo 'Abd al-'Azizo ibn Rafii'i, nuo Ibn Saliho, nuo Abi Hureiros. Daugelis mokslininkų laiko Salihą Ibn Musą at-Tahli silpnu hadisų perdavėju. Ibn Mu'in apie jį sako, kad jis (perdavime) yra nieko vertas. Buhari rašo, kad jo perduoti hadisai nėra priimami. Nisai apie jį sako, kad jis, kaip perdavėjas, silpnas. Ibn 'Adi apie jį sako, kad daugelis mokslininkų nepriima hadisų, kuriuos jis perduoda, o 'Akili rašo, kad nei vienas iš hadisų, kuriuos jis perdavė, nėra priimamas. Šas hadisas taip pat negali būti patikimas, nes hadiso nuo Abu Sa'ido Hudri pagrindu, Allaho Pasiuntinys pasakė šį hadisą, būdamas prie mirties. Kai tuo metu Abi Hureira, kaip žinoma, buvo Bahreine. Jis, likus maždaug metams iki Pranašo mirties, buvo išsiųstas į Bahreiną. Tai, kaip gi jis galėjo būti to hadiso perdavėju, kai tuo metu buvo Bahreine?

Ibn 'Abd al-birr knygoje „At-Tamhid“ pateikia šį hadisą dviem perdavėjų eilėmis: pirmasis variantas toks pats, kaip ir antrasis Hakimo variantas „Al-Mustadrak 'alias-sahihain“-e, tarp kurio perdavėjų buvo Salihas ibn Musa at-Talhi. Antrajame variante yra 'Abdullah ibn Kasiras, kurį Achmedas ibn Hanbalas, Nisai, Ibn 'Adi, Ali ibn Madini, Ibn 'Abd al-birr, Ibn Habbanas ir kiti hadisų – tyrėjai laiko silpnu hadisų perdavime („Tahzib at-tahzib“, t.1, psl.377).

Abu Bakras Baihaki savo knygoje „As-Sunan al-Kubra“ pateikia šį hadisą su tokiais pat perdavėjais, kaip ir Hakimas savo knygoje „Al-Mustadrak 'alias sahihain“.

Džalaluddinas Sujuti taip pat pateikia šį hadisą su tokiais pat perdavėjais, kaip ir Hakimas.

Kadi 'Ajad pateikia šį hadisą, bet tarp jo perdavėjų yra tokie žmonės, kaip Šu'aibas ibn Ibrahimas, Seifas ibn 'Umaras, kuriuos žymus hadisų – tyrėjai laiko silpnais hadisų perdavime („Tahzib at-tahzib“, t.4, psl.259).

Muttaki Hindi pateikia hadisus iš Hakimo, Baihaki knygų ir sako, kad šitas hadisas labai keistas.

Trečia: Šventajame Korane mes skaitome:

^{﴿وَأَنزَلْنَآ إِلَيْكَ الذِّكْرَ لِتُبَيِّنَ لِلنَّاسِ مَا نُزِّلَ إِلَيْهِمْ وَلَعَلَّهُمْ يَتَفَكَّرُونَ﴾}

„...Ir atsiuntėme Mes tau priminimą, kad tu išaiškintum žmonėms tai, kas jiems apreikšta, - galbūt jie susimąstys (suvoks)!“ (Sura An-Nahl - 16:44).

Panašiai, kaip Koranui reikia paaiškinimų, taip ir Pranašo Sunnai reikia paaiškinimų, todėl po Pranašo turi būti patikimi asmenys, paaiškinantys jo Sunną. Islamo istorija aiškiai įrodo, kad sekėjų tarpe buvo nesutarimai ir kiekvienas iš jų aiškino Sunną savaip, o kai kada jų poelgiai prieštaravo jai. Pats Abu Bakras, kai jo paklausė apie seserį arba brolį iš motinos pusės, kaip mirusiojo paveldėtojus, pasakė: „Aš pasakau savo nuomonę, jeigu teisingai, tai nuo Allaho, jeigu neteisingai, tai nuo manęs ir šėtono, ir Allahas, ir Jo Pasiuntinys nėįtraukti (nėįvelti) prie jo“ („Sunan“ Darmi, t.2, psl.365; „Tafsir“ Tabari, t.6, psl.30; „Tafsir“ Ibn Kasir, t.1, psl.26 ir kt.šaltiniai).

Kai pas 'Usmaną ibn 'Affaną atvedė moterį, pagimdžiusią šešių mėnesių kūdikį, dėl kurios pasiskundė jos vyras, kad neva ji svetimavo, jis paskelbė fatvą, kad ją užmėtytų akmenimis. Kai žinia pasiekė Ali ibn Abi Talibą, jis pasakė, kad toks nuosprendis neteisingas, nes Korane sakoma:

^{﴿وَوَصَّيْنَا الإِنسَانَ بِوَالِدَيْهِ إِحْسَاناً حَمَلَتْهُ أُمُّهُ كُرْهاً وَوَضَعَتْهُ كُرْهاً وَحَمْلُهُ وَفِصَالُهُ ثَلاَثُونَ شَهْراً﴾}

„...Mes liepėme žmogui daryti gerą savo tėvams; motina nešioja jį sunkiai ir gimdo sunkiai; ir išnešiojimas jo, ir atskyrimas – trisdešimt mėnesių...“ (Al-Ahkaf - 46:15), po to sustatė šį ajatą su kitu, kuriame sakoma:

^{﴿وَالْوَالِدَاتُ يُرْضِعْنَ أَوْلاَدَهُنَّ حَوْلَيْنِ كَامِلَيْنِ﴾}

„Motinos privalo maitinti savo vaikus du pilnus metus...“ (Sura Al-Bakara - 2:233).

Iš šių dviejų ajatų matome, kad minimalus kūdikio nešiojimas (nėštumas) šeši mėnesiai. Po to, kai Ali ibn Abi Talibas paaiškino tai, Usmanas prisiekė Allahu, kad nežinojo šito. Jis paliepė grąžinti moterį atgal, bet nelaimingoji jau buvo užmušta užmėtant akmenimis („Al-Muvatta“ imamo Maliko, t.2, psl.76; „As-Sunan al-Kubra“, t.7, psl.442; „Tafsir“ Ibn Kasir, t.4, psl.757; „'Umdat al-kari“, t.9, psl.642; „Ad-Durr al-mansur“, t.6, psl.40). Šventasis Koranas sako:

^{﴿...قُلْ ءَآللَّهُ أَذِنَ لَكُمْ أَمْ عَلَى اللَّهِ تَفْتَرُونَ﴾}

„...Sakyk: „Negi Allahas jums leido tai, ar jūs priskiriate Allahui melą?““ (Sura Junus - 10:59).

^{﴿وَمَنْ أَظْلَمُ مِمَّنِ افْتَرَى عَلَى اللَّهِ كَذِباً اُوْلَئِكَ يُعْرَضُونَ عَلَى رَبّـِهِمْ وَيَقُولُ الاَشْهَادُ هَؤُلآءِ الَّذِين كَذَبُوا عَلَى رَبّـِهِمْ أَلاَ لَعْنَةُ اللَّهِ عَلَى الظَّالِمِينَ﴾}

„Kas neteisingesnis už tą, kuris priskirai Allahui melą (savo išgalvojimus)? Jis bus pristatyti jų Viešpačiui ir pasakys liudytojai: „Jie – tie, kurie priskyrė melą savo Viešpačiui“. O, prakeikimas Allaho neteisingiesiems“ (Sura Hud - 11:18).

Vieninteliai žmonės, kurių Korano ir Sunnos aiškinimas ir mokymas niekada nesiskirdavo (visada sutapdavo), Ahl al-beit – Pranašo Muhammedo kilnioji šeima. Istorija parodo, kad jie niekada neprieštaravo Koranui ir Pranašo Sunnai. Šventajame Korane sakoma:

^{﴿أَفَمَن يَهْدِي إِلَى الْحَقّ‌ِ أَحَقُّ أَن يُتَّبَعَ أَمْ مَن لاَّ يَهِدّ‌ِي إِلاَّ أَن يُهْدَى فَمَا لَكُمْ كَيْفَ تَحْكُمُونَ﴾}

„...Tai kuo gi verčiau sekti – tuo, kuris veda į tiesą tiesiu keliu, ar tuo, kas neina keliu tuo, jeigu tik nebus vedamas jis (pats)? Kas jums? Kaip gi sprendžiate jūs?“ (Sura Junus - 10:35).

Ketvirta: Ir iš viso, net jeigu tas hadisas yra autentiškas, kas mažai tikėtina, jis neįrodo vienos ar kitos grupės teisingumo, nes niekas negali surasti tarp musulmonų grupių bent vienos, kurios šalininkai pareikštų tai, kad jie nesilaiko Pranašo Muhammedo Sunnos. Todėl, bet kuri grupė gali pateikti šitą hadisą, įrodinėdami savo tiesą. Iš to seka, kad nėra tikslinga peržiūrinėti šį hadisą, kai kalba eina apie išgelbėtosios bendruomenės paieškas, nes jis neįrodo nei vienos iš grupių tiesos.

 

Hadisas „Tai, ko laikausi aš ir mano sąjungininkai“

 

Neturi pagrindo tvirtinimai tų, kurie mano, kad jie prisijungė prie išgelbėtosios bendruomenės dėl sekimo vienu nepatikimu hadisu, kuriame po to, kai eina kalba apie Islamo visuomenės atsiskyrimą, yra pridėti šie žodžiai: „Išgelbėti tie, kurie seka tuo, ko laikausi aš ir mano kompanionai“ („Sunan“ Tirmizi, t.5, psl.26).

Pirma: Daugumoje hadisų, kuriuose kalbama apie bendruomenės susiskirstymą, nėra to pridūrimo.

Antra: Tas pridūrimas prie hadiso turi omenyje arba visus sąjungininkus arba jų daugumą. Pirmasis spėjimas istoriškai neįmanomas, nes daugelis iš jų nesusitarė tarp savęs įvairiuose ideologiniuose, praktiniuose, politiniuose ir kituose klausimuose. Antrasis spėjimas (dauguma kompanionų) taip pat istoriškai neįmanomas, nes dauguma sekėjų, be to, kad patys nesutarė vienas su kitu, stojo prieš 'Usmaną ibn 'Affaną – trečiąjį valdytoją, kai kurie iš jų prisijungė prie Muavijos kariaunos prieš Ali.

Trečia: Sąjungininkų tarpe buvo veidmainių, apie ką jūs galite perskaityti sekančiame duotos knygos skyriuje.

Ketvirta: Kai kurie sekėjai paliko tikėjimą po Pranašo Muhammedo, apie ką yra kalbama skyriuje „Apie valdžios klausimą ir sekėjus“. Vadinasi, nėra teisinga sekti visais arba sąjungininkų dauguma, remiantis tokiais hadisais.

 

Hadisas „Mano sąjungininkai kaip žvaigždės“

 

Kai kurie žmonės, remdamiesi hadisu „Mano sąjungininkai kaip žvaigždės, kad ir kuriuo jūs sektumėte, būsite teisingame kelyje“, įrodo visų sąjungininkų teisingumą, nors dauguma sunnitų mokslininkų savo knygose pateikė, kad šis hadisas yra melagingas:

Pirma: tarp duoto hadiso perdavėjų yra melagių, kurie priskyrė Pranašui tai, ko jis nesakė. Mokslininkų tarpe, kurie nurodė, kad hadisas neteisingas, galima paminėti Achmedą ibn Hanbalą („At-Takrir bat-tahjir fir šarh at-tahrir“, t.3, psl.99), Ibn Abd al-birras („Džami' bajan al-'ilm“, t.2, psl.90), Ibn 'Asakiras („Feid al-kadir“, t.4, psl.76), Zahabi („Mizan al-I'tidal“), Ibn Kajimą al-Džauziją („Feid al-kadir“, t.4, psl.76), Ibn Hadžarą 'Askalani („Tahridž ahadis Al-Kaššaf“, knygos „Al-Kaššaf“ išnašoje, t.2, psl.628), Džalaluddiną Sujuti („Al-Džami' as-saghir“, Sujuti, t.4, psl.76), Muttaki Hindi („Kanz al-'Ummal, t.6, psl.133), Kadi Šaukani („Iršad al-fuhul“, psl.83), Ibn Taimija („Al-Muntaka“, psl.551), Albanii („Silsiliatul ahadis ad-da'ifa“, Albani, t.1, psl.78).

Hafizas Abu Bakr Achmen ibn Huseinas Beihaki Šafi'i pasakė, kad nežiūrint į šio hadiso įžymumą, jo perdavėjai silpni („Tahridž ahadis Al-Kaššaf“, knygos „Al-Kaššaf“ išnašoje, t.2, psl.628). Kadi 'Aiad knygos „Šifa“ komentaruose rašo: Darkutni knygoje „Al-Fadail“ palaikė šį hadisą neatitinkančiu patikimumo sąlygų dėl Hariso ibn Ghadino, kuris yra vienas iš šio hadiso perdavėjų (Taip pat Darkutni knygoje „Lisan al-mizan“, t.7, psl.137 paneigė to hadiso patikimumą). Ibn Hazmas az-Zahiri sako, kad šis hadisas išgalvotas, melagingas ir apgaulingas, Ibn 'Adi taip pat palaikė šį hadisą silpnu dėl Chamzos, kuris įeina į jo perdavėjų grandinę ir yra apkaltintas melu ir apgaule. 'Abd ibn Hamidas savo „Musnad“-e perdavė nuo 'Abd ap-Rachim ibn Zeido, o jis nuo savo tėvo, o paskutinysis nuo Musaijibo ibn Umaro, kuris pasakė, kad Al-Bazzaras atmetė duoto hadiso patikimumą.

Antra: Šis hadisas melagingas dėl to, nes jis prieštarauja Koranui. Koranas daugybėje ajatų aiškiai sako, kad tarp Pranašo šalininkų buvo veidmainių ir tokių, kurie atsitraukė nuo religijos. Korane apreikšta visa sura, pavadinta „Al-Munafikun“ (Veidmainiai). Suroje „At-Tauba“ (Atgaila) – 9:101 sakoma:

﴿وَمِمَّنْ حَوْلَكُم مِنَ الاَعْرَابِ مُنَافِقُونَ وَمِنْ أَهْلِ الْمَدِينَةِ مَرَدُوا عَلَى النّـِفَاقِ لا تَعْلَمُهُمْ نَحْنُ نَعْلَمُهُمْ سَنُعَذّ‌ِبُهُم مَرَّتَيْنِ ثُمَّ يُرَدُّونَ إِلَى عَذَابٍ عَظِيمٍ﴾

„O tarp beduinų, kurie aplink jus, ir Medinos gyventojų yra veidmainių jie – užsispyrę veidmainiavime. Tu jų nežinai, Mes juos žinome. Mes juos nubausime du kartus, po to jie bus sugrąžinti didžiąjai bausmei“.

Trečia: Jeigu peržiūrėsime kompanionų istoriją ir jų darbus, tai taps aišku, kad hadisas padirbtas, nes duotasis hadisas patvirtina visų kompanionų teisingumą ir dievobaimingumą, kai tuo tarpu kai kurie iš jų buvo nuodėmingi ir jų elgesys prieštaravo Islamui. Tai kaip gi įmanoma būti teisingame kelyje, laikantis kompanionų, kurie prieštaravo maloningojo Pranašo Muhammedo Sunnai?!

Ketvirta: Pranašas pats nuspėjo kai kurių šalininkų atsitraukimą nuo religijos, apie ką buvo rašoma „apie valdžios ir šalininkų klausimą“ šios knygos skyriuje. Taip, kad tie, kurie tvirtina, kad Pranašas po savęs paliko kompanionus, kad musulmonai vadovautųsi jais po jo, giliai klysta.

Penkta: Ne kiekviena žvaigždė yra kelrodė, atvirkščiai, kai kurios žvagždės gali paklaidinti. Tų laikų arabai vadovavosi tik kai kuriomis žvaigždėmis, kurios pastoviai buvo tam tikra kryptimi. Taigi, hadisas prieštarauja moksliniams ir istoriniams faktams.

Šešta: Pranašas, būdamas tarp savo šalininkų, negalėjo jiems nurodyti, kad jie sektų patys save.

Iš viso to darosi aišku, kad šis hadisas buvo sugalvotas po Pranašo.

 

Hadisas „Laikykitės mano sunnos ir teisėtų kalifų sunnos“

 

Remdamiesi šiuo hadisu kai kurie mano, kad jie laikosi tiesos laikydami Abu Bakrą, Umarą, Usmaną ir Ali teisėtais kalifais, o dėl vėliau buvusių kalifų yra abejojama ir nesutariama dėl jų teisėtumo.

Pirma: Pirmiausia reikia įrodyti vieno arba kito asmens teisėtumą, po to taikyti duotą hadisą jam. Kaip galima laikyti teisėtais žmones, kurie pasiglemžė Pranašo šeimos valdžią po jo mirties?

Antra: Šis hadisas neatitinka istorinių faktų, nes Abu Bakras, Umaras ir Usmanas turėjo tarpusavyje aiškių nesutarimų skirtingais klausimais.

Trečia: Šis hadisas yra tokiose knygose, kaip „Sunan“ Abi Daūdo, „Sunan“ Tirmizi ir „Sunan“ ibn Madžo.

Hadisas Tirmizi „Sunan“-e: Tirmizi pateikia šį hadisą nuo Bakijos ibn Valido. Ibn Džuzi apie Bakiją ibn Validą sako: „Buvo pasakyta anksčiau, kad hadisų perdavime, Bakija remiasi silpnais ir nepatikimais. Jis netgi kai kuriuose hadisuose nepateikia perdavėjų“ („Al Maudu'at“ Ibn Džuzi, t.1, psl.109). Ibn Chaijanas sako: „Bakijos pasisakymai nėra įrodymas“ („Al Maudu'at“ Ibn Džuzi, t.1, psl.151).

Hadisas Ibn Daūdo „Sunan“-e: Validas ibn Muslimas pateikia šį hadisą nuo Suro nasibi (t.y. tas, kuris koneveikia ir prakeikia Ali). Ibn Chadžaras 'Askalani sako: „Jo senelis kovėsi prieš Ali Muavijos pusėje, buvo sužeistas ir mirė. Kiekvieną kartą, kai Suras išgirsdavo Ali vardą, sakydavo: „Nemyliu tų, kurie tapo mano protėvių mirties priežastimi““ (Al Maudu'at“ Ibn Džuzi, t.1, psl.95-96). Zahabi apie Validą sakė: „Abu Mussaharas sakė, kad Validas slėpė tiesą, pateikadavo hadisus nuo nepatikimų žmonių ir melagių“ („Mizan al-I'tidal“, t.4, psl.347). 'Abdalla ibn Achmedas sakė: „Tėvo paklausė apie Validą, jis atsakė: „Jis daugelį hadisų pateikdavo be perdavėjų, tiesiai nuo Pranašo““ („Tahzib at-Tahzib“, t.11, psl.155).

Hadisas Ibn Madžo „Sunan“-e: Ibn Madža pateikia šį hadisą, tarp jo perdavėjų yra pateikiamas 'Abdallos ibn A'lios vardas. Ibn Hazmas sako: „Jahja, o taip pat ir kiti laikė jį nepatikimu hadisų perdavime“ („Mizan al-I'tidal“, t.2, psl.464). Kitoje hadiso perdavėjų grandinėje minimas 'Abd al-Maliko ibn Sabacho vardas, kuris perdavė šį hadisą nuo Suro, kuris buvo nasibitas. Zahabi apie jį rašo: „Jis buvo kaltinamas hadisų vagyste“ (t.y. priskirdavo hadisus Pranašui) („Mizan al-I'tidal“, t.2, psl.656).

Šis hadisas visomis jo perdavėjų grandinėmis pasiekia 'Arbadą ibn Sariją Silmi, kuris yra vienintelis šio hadiso perdavėjas. Jeigu įdėmiai peržiūrėsime duotą hadisą, tai darosi aišku, kad Pranašas, neva, pasakė jį Medinos mečetėje. Tai, jeigu šis hadisas buvo pasakytas mečetėje kompanionų tarpe, kodėl gi jį perdavė tik vienas žmogus? Kaip žinoma, hadisas, perduotas vieno šalininko, negali būti įrodymas ideologijos klausimuose, tuo labiau, kad Arbadas buvo artimas Muavijai ibn Abi Sufianui, kuris atvirai buvo priešiškas Pranašo šeimai. Šis dalykas taip pat yra šio hadiso silpnumo ir abejotinumo priežastis.

Ketvirta: Duotas hadisas išgarsėjo Sirijoje ir tų rajonų gyventojai perdavinėjo jį vienas kitam, ir palaipsniui jis buvo įtrauktas į kai kuriuos hadisų rinkinius. Dauguma jo perdavėjų yra Chomso miesto gyventojai, kurio visi gyventojai buvo Muavijos pagalbininkai ir Ali ibn Abi Talibo priešai („Mu'džam al-buldan“, t.2, psl.304). Suprantama, Ali priešų žodžiai, pagal visas teisėtas Islamo mokyklas, nėra priimami.

Penkta: Duoto hadiso neperdavė tokie žinomi mokslininkai ir hadisų perdavėjai, kaip Buhari, Muslimas, Nisai ir kiti. Jeigu šis hadisas neturėtų jokių problemų perdavime ir reikšmėje, tai jie, neabejotinai, būtų jį perdavę, kad įrodytų savo tiesą.

Šešta: Įsivaizduokime, kad šis hadisas neturi problemų dėl savo perdavėjų, tai galima palyginti jį su kitu hadisu, kuriame Pranašas sako, kad po jo bus dvylika kalifų („Sahih al-Buhari“ (Al-Ahkam skyrius); „Sahih Muslim“ (Al-Amarat skyrius) ir kt.šaltiniai) ir iš viso, kalba eina apie tikruosius Allaho Pasiuntinio kalifus ir įpėdinius, o ne apie išorinius valdytojus, kurie tvirtino, kad yra Pranašo įpėdiniai.

Tokiu būdu, išgelbėtoje bendruomenėje yra tik tie, kas laikosi Pranašo Sunnos ir teisėtų 12 kalifų (tikrųjų įpėdinių) iš jo giminės.

 

Keturiasdešimt hadisų apie Ali ibn Abi Talibą

 

Šiame skyriuje peržiūrėsime Pranašo kalbas, kurios dar kartą įrodys, kad Ali ibn Abi Talibas geriausias iš kompanionų, todėl tik jis vertas valdyti Islamo ummą po Pranašo.

عَلِيٌّ بَابُ حِطَّةٍ مَنَ دَخَلَ مِنْهُ كَانَ مُؤْمِنًاوَ مَنْ خَرَجَ مِنْهُ كَانَ كَافِرًا

1. “Ali – atleidimo vartai, kas įeis į juos, atras tikėjimą kas išeis iš jų, liks netikinčiu” (“Kanz al-'Ummal, t.11, psl.603; “Al-Džami' as-saghir”, t.2, psl.177; “Feid al-kadir Šarh Al-Džami' as-saghir”, t.4, psl.469; “As-Savaik al-muhrika” Ibn Chadžaro, t.2, psl.366 ir kt.šaltiniai).

أَنْتَ صَاحِبُ لَوَائِى فِي الدُّنْيَا وَ الْآخِرَةِ يَا عَلِيّ

2. „O, Ali! Tu mano veliavnešys šiame ir Kitame pasaulyje“ („Kanz al-'Ummal, t.6, psl.403; „Zahair al-'ukba“, psl.75; „Ar-Riad an-nadara“, t.2, psl.201; „Hiljat al-aulija“ Abu Na'imo, t.1, psl.66; „Tarih Baghdad“, t.14, psl.98 ir kt.šaltiniai).

يَا عَلِيٌّ أَنْتَ قَسِيمُ الْجَنَّةِ وَ النَّارِ يَوْمَ الْقِيَامَةِ غَيْرِي

3. „O, Ali! Tu (vienintelis) atskiriantis rojų ir pragarą Teismo Dieną, išskyrus mane“ („As-Savaik al-muhrika“, psl.75; „Kanz al-'Ummal“, t. 6, psl.402; „Kunuz al-hakaik“, psl.92).

لِكُلِّ نَبِيٍّ صَاحِبُ سِرٍّ، وَ صَاحِبُ سِرِّي عّلِيّ بْن أَبِي طَالِب

4. „Kiekvienas Pranašas turi atsidavusį paslaptims ir atsidavusysis mano paslaptims yra Ali ibn Abi Talibas“ („Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.317; „Janabi' al-mavvada“, psl.235 ir kt.šaltiniai).

عَلِيٌّ إِمَامُ الْبَرَرَةِ وَ قَاتِلُ الْفَجَرَةِ، مَنْصُورٌ مَنْ نَصَرَهُ، مَخْذُولٌ مَنْ خَذَلَهُ

5. „Ali – dievobaimingųjų Imamas, nusidėjėlių (nedorėlių) žudikas. Nugalėtojas tas, kuris padės jam; bejėgis, kuris nepadės jam“ („Kanz al-'Ummal“, t.11, psl.602; „Al-Džami' as-saghir“, t.2, psl.177; „Feid al-kadir“, t.4, psl.469 ir kt.šaltiniai).

قُسِمَتِ الْحِكْمَةُ عَلَى عَشرَة أَجْزَاءٍ فَأُعْطِيَ عَلِيٌّ تِسْعَةَ أَجْزَاءٍ وَ النَّاسُ جُزْءٌ وَاحِدٌ

6. Pranašo buvo paklausta apie Ali, jis atsakė: „Išmintis buvo padalinta į 10 dalių, devynios iš jų buvo duotos Ali, o viena dalis buvo išdalinta (likusiems) žmonėms“ („Hiliat al-Aulija“, t.1, psl.64; „Tarih madinati Damašk“, t.2, psl.481 – hadisas 999; „Al-Isti'jab“, t.3, psl.1104 – hadisas 1855; „Mizan al-I'tidal“, t.1, psl.58 – hadisas 499; „Kifajat at-talib“, 59 skyrius, psl.226, 292 ir 332 ir kt.šaltiniai).

عَلِيٌّ مِنِّي بِمَنْزِلَةِ رَأْسِي مِنْ بَدَنِي

7. „Ali man reiškia tiek pat, kaip mano galva mano kūnui“ („Tarih Baghdad“, t.7, psl.12; „Kanz al-'Ummal“, t.11, psl.603; „Janabi' al-mavadda“, psl.180, 254 ir kt.šaltiniai).

لاَ سَيْفَ إِلاَّ ذُوالْفِقَارِ وَ لاَ فَتىً إِلاَّ عَلِيّ

8. „Nėra kalavijo, panašaus į Zul-fikarą, ir nėra šaunuolio, panašaus į Ali“ („Tarih“ Tabari, t.2, psl.197; „Mizan al-I'tidal“, t.3, psl.324; „Kifajat at-talib“, psl.277-280; „Zahair al-'ukba“, psl.74; „Al-Manakib“ Charizmi, psl.107; „Al-Bidaja Van-nihaja“, t.7, psl.337).

لِكُلِّ نَبِيٍّ خَلِيلٌ، وَ إِنَّ خَلِيلِي وَ أَخِي عَلِيٌّ...

9. „Kiekvienas Pranašas turi draugą, mano draugas ir brolis yra Ali...“ („Kanz al-'Ummal“, t.11, psl.634 – hadisas 33089 ir kt.).

إِنَّ عَلَى الصِّرَاطِ لَعَقَبَةً لاَ يَجُوزُهَا أَحَدٌ إِلاَّ بِجَوَازٍ مِنْ عَلِيِّ بْنِ أَبِي طَالِب

10. „Ant Sirat tilto yra kliūtis, per kurią gali praeiti tik tas, kuris gaus Ali ibn Abi Talibo leidimą“ („Tarih Baghdad“, t.10, psl.357; „Tarih madinati Damašk“, t.44, psl.254; „Lisan al-mizan“ Ibn Chadžaro, t.4, psl.111 ir kt.).

أَقْضَاكُمْ عَلِيٌّ

11. „Ali – geriausias teisėjas tarp jūsų“ („Sahih al-Buhari“, „Tahsir“ skyrius, t.6, psl.16; „Sunan Ibn Madžo“, „Fadail ashab ar-rasul“ skyrius“; „Mustadrak al-Hakim“, t.3, psl.135; „Tabakat Ibn Sa'd“, t.2, psl.102; „Madžama' az-zavaid“, t.9, psl.165; „Zahair al-'ukba“, psl.83; „Feid al-kadir“, t.1, psl.285; „Tafsir al-Kurtubi“, t.15, psl.162; „Tarih madinati Damašk“, t.51, psl.300; „Tarih Ibn Haldun“, t.1, psl.197 ir kt.šaltiniai).

عُنْوَانُ صَحِيفَةِ الْمُؤْمِنِ حُبُّ عَلِيِّ بْنِ أَبِي طَالِب

12. „Tikinčiojo privalomų dalykų sarašo antraštėje (viršuje) yra meilė Ali ibn Abi Talibui“ („Tarih Baghdad“, t.4, psl.410; „Tahzib tarih Damašk“ Ibn 'Asakir, t.1, psl.455; „Al-Manakib“ Ibn Maghazili, psl.243; „Kanz al-'Ummal“, t.11, psl.601; „Al-Džami' as-saghir“ Sujuti, t.2, psl.182; „Kanz al-'Ummal“, t.11, psl.60; „Feid al-kadir fi šarh Al-Džami' as-saghir“, t.4, psl.481; „Tarih madinati Damašk“, t.5, psl.23; „Lisan al-mizan“, t.5, psl.230 ir kt.).

خَيْرُ رِجَالِكُمْ عَلِيّ بْنِ أَبِي طَالِبٍ، وَ خَيْرُ شَبَابِكُمْ الْحَسَنُ وَ الْحُسَيْنُ، وَ خَيْرُ نِسَائِكُمْ فَاطِمَةُ بِنْت مُحَمَّدٍ

13. „Geriausias vyriškis jūsų tarpe yra Ali ibn Abi Talibas, geriausieji jaunuoliai – Hasanas ir Huseinas ir geriausia moteris jūsų tarpe yra Fatima, Muhammedo dukra“ („Tarih Baghdad“, t.4, psl.392; „Kanz al-'Ummal“, t.11, psl.617; „Tarih madinati Damašk“, t.14, psl.167 ir kt.šaltiniai).

عَلِيٌّ مَعَ الْقُرْءَانِ وَ الْقُرْءَانُ مَعَ عَلِيٍّ لَنْ يَفْتَرِقَا حَتَّى يَرِدَا عَلَيَّ الْحَوْضَ

14. „Ali su Koranu ir Koranas su Ali, jie niekada neatsiskirs vienas nuo kito, kol neprisijungs prie manęs prie rojaus šaltinio“ („Mustadrak al-Hakim“, t.3, psl.124 – hadisas 4628; „Al-Džami' as-saghir“, t.2, psl.140 – hadisas 5594; „Al-Mu'džam as-saghir“, t.1, psl.255; „Al-Mu'džam al-ausat“, t.5, psl.455 – hadisas 4877; „Feid al-kadir“, t.4, psl.470; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl. 134; „Tarih al-huliafa“ Sujuti, psl.116; „Kanz al-'Ummal“, t.12, psl.203 ir kt.šaltiniai).

لَوْ أَنَّ السَّمَاوَاتِ السَّبْع وُضِعَتْ فِي كَفَّةٍ، وَ وُضِعَ إِيمَانُ عَلِيٍّ فِي كَفَّةٍ، لَرَجَحَ إِيمَانُ عَلِيٍّ

Umaras ibn Chattabas pasakė: „Liudiju, kad aš girdėjau iš Allaho Pasiuntinio:

15. „Jeigu septyni dangūs bus padėti ant (svarstyklių) lėkštės ir Ali tikėjimas bus padėtas ant kitos lėkštės, tai nusvers Ali tikėjimas““ („Kanz al-'Ummal“, t.6, psl.156; „Ar-riad an-nadara“, t.2, psl.226; „Tarih madinati Damašk“, t.2, psl.365 ir kt.šaltiniai).

النَّظَرُ إِلَى عَلِيٍّ عِبَادَةٌ

16. „Žiūrėti į Ali – tarnavimas Dievui“ („Al-Mustadrak 'alias-sahihain“ Hakimo, t.3, psl.141; „Hiliat al-aulija“, t.5, psl.58; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.119; „Ar-riad an-nadara“, t.2, psl.219; „Tarih Baghdad“, t.2, psl.51; „Kanz al-'Ummal“, t.6, psl.152; „Feid al-kadir“, t.6, psl.299; „Al-Isaba“, t.8, 1 dalis, psl.183; „As-Savaik al-muhrika“, psl.74; „Kunuz al-hakaik“ Manavi, psl.73 ir kt.šaltiniai).

مَنْ أَحَبَّ عَلِيًّا فَقَدْ أَحَبَّنِي وَ مَنْ أَحَبَّنِي فَقَدْ أَحَبَّ اللهَ، وَ مَنْ أَبْغَضَهُ فَقَدْ أَبْغَضَنِي، وَ مَنْ أَبْغَضَنِي فَقَدْ أَبْغَضَ اللهَ

17. „Kas pamils Ali, tuo pačiu pamils ir mane, ir kiekvienas, kuris pamils mane, tuo pačiu pamils Allahą. Kas neapkęs Ali, tuo pačiu neapkęs ir manęs, o tas, kuris nekenčia manęs – nekenčia Allaho“ („Usd al-Ghaba“, t.4, psl.383; „Tarih Baghdad“, t.13, psl.32; „Kanz al-'Ummal“, t.6, psl.154; „Al-Mustadrak 'alias sahihain“, t.3, psl.142; „Madžama' az-zavaid“, t.9, psl.131; „Ar-riad an-nadara“, t.2, psl.214 ir kt.šaltiniai).

لاَ يُحِبُّكَ إِلاَّ مُؤْمِنٌ، وَلاَ يُبْغِضُكَ إِلاَّ مُنَافِقٌ...وَيْلٌ لِمَنْ أَبْغَضَكَ بَعْدِي

18. „Pamils tave tik tikintysis, neapkęs tavęs tik veidmainis... Vargas tam, kas neapkęs tavęs po manęs“ („Madžama' az-zavaid“, t.9, psl.133; „Ar-riad an-nadara“, t.2, psl.214; „Kanz al-'Ummal“, t.7, psl.140; „Sahih Muslim“, skyriuje „Al-Iman“ su nedideliu skirtumu tekste).

مَنْ سَبَّ عَلِيًّا فَقَدْ سَبَّنِي وَمَنْ سَبَّنِي فَقَدْ سَبَّ اللهَ وَمَنْ سَبَّ عَزَّوَجَلَّ أَكَبَّهُ اللهُ عَلَى منْخَرَيْهِ

19. „Kas įžeis Ali, tas įžeis mane. Kas įžeis mane, tas įžeis Allahą. Kas įžeis Aukščiausiąjį, tą Allahas pažemins baisiu pažeminimu“ („Al-Mustadrak 'alias sahihain“, t.1, psl.121; „Musnad“ Imamo Achmedo ibn Hanbalos, t.6, psl.323; „Hasais“ Nisai, psl.24; „Ar-riad an-nadara“, t.2, psl.166; „Zahair al-'ukba“, psl.66 ir kt.šaltiniai).

سَأَلَ آدَمُ بِحَقِّ مُحَمَّدٍ وَ عَلِيٍّ وَ فَاطِمَةَ وَ الْحَسَنِ وَ الْحُسَيْنِ إِلاَّ تبت علي، فَتَابَ عَلَيْهِ

20. Pranašas Adamas paprašė Allaho atleidimo dėl Muhammedo, Ali, Fatimos, Hasano ir Huseino, ir Allahas priėmė jo atgailą.

﴿فَتَلَقَّى ءاَدَمُ مِنْ رَبِّهِ كَلِمَاتٍ فَتَابَ عَلَيْهِ إِنَّهُ هُوَ التَّوَّابُ الرَّحِيمُ﴾                                                                                 

„Adamas priėmė iš savo Viešpaties žodžius, ir Jis atleido jam, nes Jis – Atleidžiantis, Maloningas“ (Sura Al-Bakara - 2:37).

Įžymiame sunnitų  Korano komentare „Ad-Durr al-mansur“ Sujuti, šio ajato komentare yra kalbama apie tai, kad Allaho Pasiuntinio buvo paklausta apie žodžius, kurių dėka Allahas priėmė Adamo atgailą. Allaho Pasiuntinys atsakė, kad jis paprašė Allaho atleidimo vardan Muhammedo, Ali, Fatimos, Hasano ir Huseino, ir Allahas priėmė jo atgailą („Ad-Durr al-mansur“, 37 ajato komentaras, Al-Bakara suros; „Kanz al-'Ummal“, t.1, psl.224 ir kt.šaltiniai).

كَانَ عِنْدَ النَّبِيِّ (ص) طَيْرٌ فَقَالَ: "اللَّهُمَّ اْتِنِي بِأَحَبِّ خَلْقِكَ إِلَيْكَ يَأْكُلُ مَعِي هَذَا الطَّيْرَ" فَجَاءَ عَلِيٌّ (ع) فَأَكَلَ مَعَهُ

21. „Ali – mylimiausias Allaho kūrinys“.

Hadise kalbama, kad kartą Pranašui paruošė valgį iš paukščio ir jis pasakė: „Dieve, atsiųsk man Savo mylimiausią kūrinį, kad jis paragautų su manimi šito paukščio“. Tada atėjo Ali ir jis kartu paragavo to paukščio („Sahih Tirmizi“, t.2, psl.299; „Madžama' az-zavaid“, t.6, psl.339; „Ar-riad an-nadara“, t.2, psl.161; „Kanz al-'Ummal“, t.6, psl.406; „Zahair al-'ukba“, psl.61; „Usd al-Ghaba“, t.4, psl.383; „Tarih Baghdad“, t.3, psl.171; „Al-Mustadrak 'alias-sahihain“, t.3, psl.130 ir kt.šaltiniai).

أَنْتَ وَ شِيعَتُكَ تردونَ عَلَى الْحَوْضِ رُوَاةً مَسْرُورِينَ مُبْيَضَّة وُجُوهكُمْ وَ إِنَّ عَدُوَّكَ يَرِدُونَ عَلَى الْحَوِضِ ظِمَاءً مُقْمِحِينَ

22. (Pranašas pasakė Ali) „Tu ir tavo šiitai (t.y. sekėjai) įeisite prie šaltinio (Teismo dieną) numalšinę (troškulį), džiaugsmingi ir apšviestais veidais. Iš tikrųjų, tavo priešas, įeis prie šaltinio ištroškęs ir nusivylęs“ („Al-Mu'džam al-kabir“, t.1, psl.319 – hadisas 948; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.131 ir kt.šaltiniai).

إِنَّ اللهَ خَلَقَنِي وَ عَلِيًّا مِنْ شَجَرَةٍ وَاحِدَةٍ فَأَنَا أَصْلُهَا وَ عَلِيٌّ فَرْعُهَا وَ الْحَسَنُ وَ الْحُسَيْنُ ثَمَرُهَا وَ شِيعَتُنَا وَرَقُهَا فَمَنْ تَمَسَّكَ بِهَذِهِ الشَّجَرَةِ دَخَلَ الْجَنَّةَ وَ أَمنَ مِنَ الْعَذَابِ.

23. „Iš tikrųjų, Allahas sukūrė mane ir Ali iš vieno medžio, taigi aš esu to (medžio) šaknys, Ali – šakos to (medžio), Hasanas ir Huseinas jo vaisiai, o mūsų šiitai (sekėjai) jo lapai. Kiekvienas, kuris prisijungs prie to medžio, įeis į Rojų, bus išsigelbėjęs nuo bausmės“ („Al-Mu'džam al-ausat“, t.4, psl.263; „Al-Mustadrak“ Hakimo Nišaputi, t.2, psl.263; „Al-Isaba“ Ibn Chadžaro, t.3, psl.507; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.100; „Tarih madinati Damašk“, t.41, psl.335; „Tarih Baghdad“, t.6, psl.58 ir kt.šaltiniai).

إِنَّ رَسُولَ اللهِ مَرِضَ فَأَتَتْهُ فَاطِمَةُ وَ بَكَتْ فَقَالَ يَا فَاطِمَةُ إِنَّ لِكَرَامَةِ اللهِ إِيَّاك زَوَّجَكِ مَنْ هُوَ أَقْدَمُهُمْ سِلْمًا وَ أَكْثَرُهُمْ عِلْمًا إِنَّ اللهَ عَزَّ وَ جَلَّ إِطَّلَعَ إِلَى أَهْلِ الْأَرْضِ إِطِّلاَعَةً فَاخْتَارَنِي مِنْهُمْ فَجَعَلَنِي نَبِيًّا مُرْسَلاً ثُمَّ إِطَّلَعَ إِطِّلاَعَةً ثَانِيَةً فَاخْتَارَ عَنْهُمْ بَعْلَكَ فَأَوْحَى إِلَي أَنْ أُزَوِّجَهُ إِيَّاكِ وَ اتَّخَذَهُ وَصِيًّا يَا فَاطِمَةُ مِنَّا خَيْرُ الْأَنْبِيَاءِ وَ هُوَ أَبُوكَ وَ مِنَّا خَيْرُ الْأَوْصِيَاءِ وَ هُوَ بَعْلُكَ وَ مِنَّا خَيْرُ الشُّهَدَاءِ وَ هُوَ حَمْزَةُ عَمُّ أَبِيكَ وَ مِنَّا مَنْ لَهُ جَنَاحَانِ يطِيرُ بِهِمَا فِي الْجَنَّةِ حَيْثُ شَاءَ وَ هُوَ جَعْفَرُ بْنِ عَمِّ أَبِيكِ وَ مِنَّا سِبْطَا هَذِهِ الْأُمَّةِ وَ سَيِّدَا شَبَابِ أَهْلِ الْجَنَّةِ الْحَسَنُ وَ الْحُسَيْنُ وَ هُمَا إِبْنَاكِ وَ الَّذِي نَفْسِي بِيَدِهِ مِنَّا الْمَهْدِي وَ هُوَ مِنْ وُلْدِكِ

24. „(Kartą) Allaho Pasiuntinys susirgo. Pas jį atėjo Fatima ir pradėjo verkti. (Allaho Pasiuntinys) pasakė: „O, Fatima! Iš malonių, tau suteiktų Allaho, yra tai, kad Jis ištekino tave už pirmojo, kuris priėmė Islamą ir (už to, kuris) daugiausiai (apdovanotas) žiniomis. Iš tikrųjų, Šlovingiausiasis ir Garbingiausiasis Allahas pažvelgė į žemės gyventojus ir išrinko mane iš jų, ir padarė mane Pranašu ir Pasiuntiniu, po to Jis pažvelgė antrą kartą ir išrinko iš jų tavo vyrą ir atsiuntė man apreiškimą ištekinti tave už jo ir padaryti savo įpėdiniu. O, Fatima! Iš mūsų geriausiasis iš pranašų – tai tavo tėvas, iš mūsų geriausiasis iš įpėdinių – tai tavo vyras, iš mūsų geriausiasis iš kankinių – tai Hamza, tavo tėvo dėdė, iš mūsų dviejų sparnų turėtojas, kuriais jis skraidys rojuje, kai panorės – tai Dža'faras, tavo tėvo dėdės sūnus, iš mūsų du sūnūs šios bendruomenės ir du rojaus gyventojų – jaunuolių ponai – Hasanas ir Huseinas ir jiedu – tavo sūnūs. Prisiekiu Tuo, Kieno rankose mano siela, iš mūsų Mahdi šios bendruomenės ir jis iš tavo vaikų“ („Al-Mu'džam al-kabir“, t.3, psl.57, t.4, psl.171-172; „Al-Mu'džam al-ausat“, t.6, psl.327-328; „Madžma' az-zavaid“, t.8, psl.153, t.9, psl.165-166; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.130 ir kt.šaltiniai).

يَا عَلِيٌّ وَ الَّذِي نَفْسِي بِيَدِهِ لَوْ لاَ أَنْ يَقُولَ فِيكَ طَوَائِفٌ مِنْ أُمَّتِي مَا قَالَتِ النَّصَارَى فِي عِيسَى بْنِ مَرْيَمَ لَقُلْتُ الْيَوْمَ فِيكَ مَقَالاً لاَ تَمُرُّ بِأَحَدٍ مِنَ الْمُسْلِمِينَ إِلاَّ أَخَذَ التُّرَابَ مِنْ أَثَرِ قَدَمَيْكَ يَطْلُبُونَ بِهِ الْبَرَكَةَ

25. „O, Ali! Prisiekiu Tuo, Kieno rankose mano siela, jeigu grupė iš mano ummos nebūtų pasakiusi to, ką pasakė krikščionys apie Jėzų, Marijos sūnų, aš pasakyčiau šiandien apie tave žodį, (po ko) nepraeitum tu nei pro vieną musulmoną, kad jis nepaimtų žemės iš po tavo kojų pėdsakų ir neprašytų gerovės jos pagalba“ („Al-Mu'džam al-kabir“, t.1, psl.320; „Madžma' az-zavaid“, t.9. psl.131; „Manakib“ Charizmi, psl.311; „Šavahid at-tanzil“ Hakimo Haskani, t.1, psl.233 ir kt.šaltiniai).

إِنَّ اللهَ عَزَّ وَ جَلَّ أَمَرَنِي بِحُبِّ أَرْبَعَةٍ وَ أَخْبَرَنِي بِأَنَّهُ يُحِبُّهُمْ. قِيلَ يَا رَسُولَ اللهِ مَنْ هُمْ ؟ قَالَ: عَلِيٌّ مِنْهُمْ وَ يَقُولُ ذَلِكَ ثَلاَثًا وَ أَبُوذَرّ وَ سَلْمَان وَ الْمِقْدَاد

26. „Iš tikrųjų, Šlovingiausiasis ir Gerbiamiausiasis Allahas liepė man mylėti keturis ir leido žinoti, kad Jis juos myli“. Paklausė: „O, Allaho Pasiuntinį! Kas jie?“ (Pranašas) atsakė: „Ali – iš jų“. Jis pasakė tai tris kartus, (po to išvardino kitus) Abuzarrą, Salmaną ir Mikdadą („Musnad“ Achmed Ibn Hanbalos, t.5, psl.351; „Sahih“ Tirmizi, t.5, psl.299; „Sunan“ Ibn Madžo, t.1, psl.53; „Sunan“ Abi Daūdo, t.1, psl.37; „Fadail as-sahaba“ Achmed Ibn Hanbalos, t.2, psl.657; „Al-Mu'džam al-ausat“, t.7, psl.156; „Mustadrak al-Hakim“, t.3, psl.130; „Tahzib at-tahzib“ Ibn Chadžaro, t.10, psl.255; „Al-Isaba“, t.6, psl.161; „Usd al-ghaba“, t.4, psl.410; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.155 ir kt.šaltiniai).

إِنَّ اللهَ عَزَّ وَ جَلَّ يُبَاهِي بِعَلِيٍّ كُلُّ يَوْمٍ الْمَلاَئِكَةَ حَتَّى تَقُولَ: بَخٍّ بَخٍّ هَنِيئًا لَكَ يَا عَلِيٌّ

27. „Iš tikrųjų, Šlovingiausiasis ir Gerbiamiausiasis Allahas kasdien didžiuojasi Ali prieš angelus, taip, kad jie sako: „Bravo, bravo, šaunuolis o, Ali!“ („Ar-riad an-nadara“, t.3, psl.202; „Zahair al-'ukba“ Tabari; „Manakib“ Abdallah Šafii; „Manakib“ Charizmi ir kt.).

مَنْ أَرَادَ أَنْ يَنْظُرَ إِلَى آدَمَ فِي خَلْقِهِ وَ إِلَى نُوحٍ فِي تَقْوَاهُ وَ إِلَى إِبْرَاهِيمَ فِي خُلَّتِهِ وَ إِلَى مُوسَى فِي هَيْبَتِهِ وَ إِلَى عِيسَى فِي عِبَادَتِهِ فَلْيَنْظُرْ إِلَى عَلِيّ بْنِ أَبِي طَالِبٍ

28. „Kas nori pažiūrėti į Adomą, jo kūrime, į Nojų, jo dievobaimingume, į Abraomą, jo draugystėje (su Dievu), į Mozę, jo didybėje, ir į Jėzų, jo tarnavime Dievui, tegul žiūri į Ali ibn Abi Talibą“ („Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.280; „Šarh Makasid“ Taftazani, t.2, psl.219; „Manakib“ Ibn Maghazili, psl.212 ir kt.šaltiniai).

مَنْ أَرَادَ أَنْ يَنْظُرَ إِلَى آدَمَ فِي عِلْمِهِ وَ إِلَى نُوحٍ فِي فَهْمِهِ وَ إِلَى إِبْرَاهِيمَ فِي حِلْمِهِ (وَ إِلَى يَحْيَى فِي زُهْدِهِ) وَ إِلَى مُوسَى فِي بَطْشِهِ وَ إِلَى مُحَمَّدٍ فِي بَهَائِهِ فَلْيَنْظُرْ إِلَى عَلِيّ بْنِ أَبِي طَالِبٍ

29. „Kas nori pažiūrėti į Adomą, jo žiniose, į Nojų, jo supratime (tiesos), į Abraomą, jo kantrybėje, (į Joną, jo pamaldume), į Mozę, jo didybėje, į Muhammedą, jo grožyje (ir puikiame elgesyje), tegul žiūri į Ali ibn Abi Talibą“ („Ar-riad an-nadara“, t.3, psl.196-197; „Zahair al-'ukba“, psl.93; „Tarih“ Ibn Kasiro, t.7, psl.392-393; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.280 ir kt.šaltiniai).

خَيْرُ إِخْوَتِي عَلِيٌّ وَ خَيْرُ أَعْمَامِي حَمْزَةٌ وَ ذِكْرُ عَلِيٍّ عِبَادَةٌ

30. „Geriausiasis iš mano brolių yra Ali, geriausias iš mano dėdžių yra Hamza ir Ali prisiminimas – tarnavimas Dievui“ (Al-Isaba“ Ibn Chadžaro, t.2, psl.234; „Usd al-ghaba“ Ibn Asiro, t.3, psl.72; „Kanz al-'ummal“, t.11, psl.608, t.13, psl.140 ir kt.šaltiniai).

... زَوَّجْتُكِ سَيِّدًا فِي الدُّنْيَا وَ سَيِّدًا فِي الْآخِرَةِ وَ إِنَّهُ لَأَوَّلُ أَصْحَابِي إِسْلاَمًا وَ أَكْثَرُهُمْ عِلْمًا وَ أَعْظَمُهُمْ حِلْمًا

31. (Pranašas pasakė Fatimai): „Aš ištekinau tave už pono šiame ir Aname pasaulyje. Iš tikrųjų, jis pirmasis iš šalininkų, priėmęs Islamą, turintis dideles žinias ir kantrybę“ („Musnad“ Achmedo ibn Hanbalos, t.5, psl.26-33; „Fadail as-sahaba“, t.2, psl.764; „Al-Mu'džam al-kabir“, t.1, psl.94, t.20, psl.230; „Al-Isti'ab“, t.3, psl.1099; „Usd al-ghaba“ Ibn Asiro, t.5, psl.52; „Tarih al-islam“ Zahabi, t.3, psl.628; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.101-104; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.232; „Kanz al-'ummal“, t.11, psl.105-114, t.13, psl.114 ir kt.šaltiniai).

أَنَا دَارُ الْحِكْمَةِ وَ عَلِيٌّ بَابُهَا فَمَنْ أَرَادَ الْحِكْمَةَ فَلْيَأْتِ الْبَابَ

32. „Aš – išminties buveinė, Ali – jos vartai. Kiekvienas, kuris nori išminties, privalo įeiti pro vartus“ (”Sahih Tirmizi“, t.5, psl.637 – hadisas 3723; „Fadail as-sahaba“ Achmed ibn Hanbalos, t.2, psl.634 – hadisas 1081; „Hilijat al-aulija“ Abu Na'imo, t.1, psl.64; „Zahair al-'ukba“, psl.77; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.378; „Kanz al-'ummal“, t.11, psl.600 – hadisas 32889, t.13, psl.147 – hadisas 36462; „Mizan al-i'tidal“, t.6, psl.279 – hadisas 8008; „Al-Džami' as-saghir“ Sujuti, t.1, psl.415 – hadisas 2704; „Ar-riad an-nadara“, t.2, psl.159, „As-Savaik al-muhrika“, t.2, psl.357 ir kt.šaltiniai).

أَنَا سَيِّدُ وُلْدِ آدَمَ وَ عَلِيٌّ سَيِّدُ الْعَرَبِ

33. „Aš – Adomo sūnų ponas, o Ali – visų arabų ponas“ („Mustadrak al-Hakim“, t.3, psl.133-134 – hadisai 4625-4627; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.116-131; „Al-Mu'džam al-kadir“, t.3, psl.88 – hadisas 2749; „Al-Mu'džam al-ausat“, t.2, psl.127 – hadisas 1468; „Hilijat al-aulija“, t.1, psl.63, t.5, psl.38; „Tarih al-Islam“ Zahabi, t.3, psl.635; „Kanz al-'ummal“, t.11, psl.618 – hadisas 33008, t.13, psl.143 – hadisas 36448-36456; „Zahair al-'ukba“ Tabari, psl.69; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.306; „Tarih Baghdad“, t.11, psl.90 – hadisas 5776 ir kt.šaltiniai).

يَا عَلِيٌّ إِنَّ اللهَ تَعَالَى قَدْ زَيَّنَكَ بِزِينَةٍ لَمْ يُزَيِّنِ الْعِبَادَ بِزِينَةٍ أَحَبَّ إِلَى اللهِ تَعَالَى مِنْهَا وَ هِيَ زِينَةُ الْأَبْرَارِ عِنْدَ اللهِ عَزَّ وَ جَلَّ الزُّهْدُ فِي الدُّنْيَا فَجَعَلَكَ لاَ تَنَالُ مِنَ الدُّنْيَا شَيْئًا وَ لاَ تَنَالُ الدُّنْيَا مِنْكَ شَيْئًا وَ وَهَبَ لَكَ حُبَّ الْمَسَاكِينَ فَجَعَلَكَ تَرْضَى بِهِمْ إِتِّبَاعًا وَ يَرْضَوْنَ بِكَ إِمَامًا

34. „O, Ali! Iš tikrųjų, Aukščiausiasis Allahas papuošė tave papuošimu, nepapuošė papuošimu nei vieno vergo, labiau patinkančiu Aukščiausiajam Allahui, nei šis ir šis papuošalas tikinčiųjų šalia Šlovingiausiojo ir Garbingiausiojo Allaho, (kuris yra) asketizme šio pasaulio. Padarė taip, kad nei tu gautum iš šio pasaulio kažką, nei kad šis pasaulis gautų iš tavęs kažką, apdovanojo tave meile vargšams, padarė taip, kad tu būtum jais patenkintas kaip sekėjais, ir kad jie būtų tavimi patenkinti, kaip imamu“ („Hilijat al-aulija“, t.1, psl.71; „Al-Mu'džam al-ausat“, t.2, psl.337 – hadisas 2157; „Madžma' az-zavaid“, t.9, psl.121-132; „Kanz al-'ummal“, t.12, psl.222; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.282 ir kt.šaltiniai).

كُنْتُ أَنَا وَ عَلِيٌّ نوُرًا بَيْنَ يَدَىِ اللهِ عَزَّ وَ جَلَّ قَبْلَ أَنْ يُخْلَقَ آدَمُ بِأَرْبَعَةِ آلاَفِ عَامٍ فَلَمَّا خُلِقَ آدَمُ قُسِّمَ ذَلِكَ النُّورُ جُزْئَيْنِ جُزْءٌ أَنَا وَ جُزْءٌ عَلِيٌّ

35. „Aš ir Ali buvome viena šviesa prieš Šlovingiausiąjį ir Garbingiausiąjį Allahą prieš keturis tūkstančius metų iki Adomo sutvėrimo, ir kai buvo sutvertas Adomas, ta šviesa buvo padalinta į dvi dalis, viena dalis buvau aš, o (kita) dalis – Ali“ („Fadail as-sahaba“ Achmed ibn Hanbalos, t.2, psl.662; „Ar-Riad an-nadara“, t.3, psl.120; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.135; „Mizan al-I'tidal“ Zahabi, t.2, psl.191; „Lisan al-mizan“ Ibn Chadžaro, t.2, psl.229 ir kt.šaltiniai).

مَثَلُ عَلِيٍّ فِيكُمْ كَمَثَلِ الْكَعْبَةِ الْمَسْتُورَةِ، النَّظَرُ إِلَيْهَا عِبَادَةٌ، وَ الْحَجُّ إِلَيْهَا فَرِيضَةٌ

36. „Ali pavyzdys jūsų tarpe panašus į apdengtą Kaabą, į kurią žiūrėti yra tarnavimas Dievui, o hadžas prie jos – pareiga“ („Tarih madinati Damašk“, t.2, psl.406 – hadisas 905; „Mizan al-I'tidal“, t.1, psl.507, t.4, psl.127; „Usd al-ghaba“, t.4, psl.31 ir kt.šaltiniai).

يَا عَلِيّ مَعَكَ يَوْمَ الْقِيَامَةِ عَصًا مِنْ عَصَى الْجَنَّةِ تَذُودُ بِهَا الْمُنَافِقِينَ عَنِ الْحَوْضِ

37. „O, Ali! Teismo Dieną tu turėsi rojaus lazdą, kuria tu nuvarinėsi veidmainius nuo šaltinio“ („Al-Mu'džam al-kabir“, t.3, psl.81 – hadisas 2726-2727; „Al-Mu'džam al-ausat“, t.7, psl.343 – hadisas 7675; „Al-Mu'džam as-saghir“, t.2, psl.79 – hadisas 1014; „Mustadrak al-Hakim“, t.3, psl.148 – hadisas 4669; „Talhis“ Zahabi, t.3, psl.138; „Sijar a'liamu nubalia“, t.3, psl.39; „Tahzib at-tahzib“, t.4, psl.249; „Ar-Riad an-nadara“, t.3, psl.113; „Kanz al-'Ummal“, t.13, psl.145 – hadisas 36455; „Madžma' az-zavaid:, t.9, psl.130; „Musnad“ Abi Ja'lio, t.12, psl.140 – hadisas 6771 ir kt.šaltiniai).

إِنَّ عَلِيَّ بْنَ أَبِي طَالِبٍ يَزْهَرُ فِي الْجَنَّةِ لِأَهْلِ الْجَنَّةِ كَمَا يَزْهَرُ كَوْكَبُ الصُّبْحِ لِأَهْلِ الدُّنْيَا

38. „Iš tikrųjų, Ali ibn Abi Talibas šviečia (spindi) rojuje jo gyventojams, panašiai, kaip šviečia rytinė žvaigždė (šio) pasaulio gyventojams“ („Kanz al-'Ummal“ – hadisas 32917-32957; „As-Sava'ik al-muhrika“, t.2, psl.366; „Faraid as-simtain“, t.1, psl.295; „Kunuz al-hakaik“ ir kt.šaltiniai).

حُبُّ عَلِيّ بْنِ أَبِي طَالِبٍ يَأْكُلُ الذُّنُوبَ كَمَا تَأْكُلُ النَّارُ الْحَطَبَ

39. „Meilė Ali ibn Abi Talibui sudegina nuodėmes, panašiai kaip ugnis sudegina malkas“ („Tarih Baghdad“, t.4, psl.417; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.244; „Kanz al-'Ummal“, t.11, psl.621 – hadisas 33021 ir kt.šaltiniai).

حُبُّ عَلِيٍّ بَرَاءَةٌ مِنَ النَّارِ

40. „Meilė Ali – išsilaisvinimo nuo (pragaro) ugnies priemonė“ („Tarih Baghdad“, t.4, psl.210; „Tarih madinati Damašk“, t.42, psl.104; „Kunuz al-hakaik“ Manavi, psl.67; „Al-Fardaus“ Dijlami“, t.2, psl.142; „Janabi' al-mavadda“ Kunduzi Hanafi, t.2, psl.65 ir kt.šaltiniai).

Gerbiamas skaitytojau, suprantama, galima pateikti žymiai daugiau hadisų apie Ali ibn Abi Talibą, bet norėtųsi tikėti, kad tiesos ieškotojui keturiasdešimties pakanka, kad suvoktų nesulyginamą šios didžios asmenybės pranašumą prieš visus kitus žmones. Pranašo šeima – Aukščiausiojo Allaho išrinkti žmonės, todėl neatsitiktinai tik jie yra kilnumo, teisingumo ir kitų tobulų sąvybių pavyzdžiai visai žmonijai, todėl tik jie gali parodyti tikrąjį kelią!

 

Baigiamasis žodis

 

﴿فَبَشِّرْ عِبَادِي الَّذِينَ يَسْتَمِعُونَ الْقَوْلَ فَيَتَّبِعُونَ أَحْسَنَهُ أُوْلَئِكَ الَّذِينَ هَدَاهُمُ اللَّهُ وَأُوْلَئِكَ هُمْ أُوْلُوا الْأَلْبَابِ﴾

„...Tai pradžiugink gi Mano vergus, kurie klauso žodžio ir seka geriausiu iš jų. Tai tie, kuriems Allahas parodė tiesų kelią, jie – proto turėtojai“ (Sura Az-Zumar - 39:17-18).

Gerbiamas skaitytojau, palikęs visu išankstinius nusistatymus, pagalvok apie tai, ar tu seki tuo, ką nurodo Koranas ir Allaho Pasiuntinys? Juk tiesos ieškojimas įeina į kiekvieno tikinčiojo pareigas. Šventasis Koranas sako:

﴿فَاَقِمْ وَجْهَكَ لِلدّ‌ِينِ الْقَيّـِمِ مِن قَبْلِ أَن يَأْتِيَ يَوْمٌ لاَّ مَرَدَّ لَهُ مِنَ اللَّهِ يَوْمَئِذٍ يَصَّدَّعُونَ﴾

„Atsuk gi savo veidą į tikėjimą tikrą, prieš ateinant Dienai nuo Allaho, kurios negalima išvengti. Tą dieną jie bus padalyti į dalis“ (Sura Ar-Rum - 30:43).

Teismo Dieną Aukščiausiasis paklaus kiekvieno iš mūsų, kokiu pagrindu mes sekėme viena ar kita grupe. Koranas sako, kad tik neteisingieji seka savo aistromis:

﴿بَلِ اتَّبَعَ الَّذِينَ ظَلَمُوا أَهْوَآءَهُم بِغَيْرِ عِلْمٍ فَمَن يَهْدِي مَنْ أَضَلَّ اللَّهُ وَمَا لَهُم مِن نَاصِرِينَ. فَأَقِمْ وَجْهَكَ لِلدّ‌ِينِ حَنِيفاً فِطْرَتَ اللَّهِ الَّتِي فَطَرَ النَّاسَ عَلَيْهَا لاَ تَبْدِيلَ لِخَلْقِ اللَّهِ ذَلِكَ الدّ‌ِينُ الْقَيّـِمُ وَلَكِنَّ أَكْثَرَ النَّاسِ لاَ يَعْلَمُونَ﴾

„Taip, pasekė tie, kurie neteisingi, savo aistromis be jokio supratimo (žinių)! Kas gi nukreips tą, kurį iš kelio išvedė Allahas? Nėra jiems pagalbininkų! Atsuk gi savo veidą į religiją būdamas teisingas (tikintis) – pagal Allaho sutvarkymą, kuris padarė žmones tokiais. Nėra pakeitimų Allaho kūrime, tai – tikėjimas tiesus, bet vis tiek dauguma žmonių nežino!“ (Sura Ar-Rum - 30:29-30).

Kiekvienam žmogui būdinga manyti, kad jis teisus, kol nebus įrodyta atvirkščiai. Bet šis mąstymo principas tolimas tiesai, nes kiekvienas sveiko proto žmogus širdyje supranta, kad niekas neturi teisės tvirtinti savo tiesą, kol pats neturės svarių įrodymų.

Šventasis Koranas apie tai sako:

﴿مِنَ الَّذِينَ فَرَّقُوا دِينَهُمْ وَكَانُوا شِيَعاً كُلُّ حِزْبٍ بِمَا لَدَيْهِمْ فَرِحُونَ﴾

„Iš tų, kurie padalino savo religiją ir tapo grupėmis. Kiekviena grupė džiaugiasi tuo, kas pas ją“ (Sura Ar-Rum - 30:32).

Tokiu būdu, jokie pasiteisinimai Teismo Dieną nepadės žmogui, nes pasakyta Korane:

﴿فَيَوْمَئِذٍ لاَّ يَنفَعُ الَّذِينَ ظَلَمُوا مَعْذِرَتُهُمْ وَلاَ هُمْ يُسْتَعْتَبُونَ﴾

„Ir tą dieną nepadėsime tiems, kurie buvo neteisingi, jų pasiteisinimai ir nebus priimtas jų atgailavimas“ (Sura Ar-Rum - 30:57).

﴿إِذْ تَبَرَّأَ الَّذِينَ اتُّبِعُوا مِنَ الَّذِينَ اتَّبَعُوْا وَرَأَوُا الْعَذَابَ وَتَقَطَّعَتْ بِهِمُ الأَسْبَابُ. وَقَالَ الَّذِينَ اتَّبَعُوا لَوْ اَنَّ لَنَاكَرَّةً فَنَتَبَرَّأَ مِنْهُمْ كَمَا تَبَرَّءُوا مِنَّا كَذَلِكَ يُرِيهِمُ اللّهُ أَعْمَالَهُمْ حَسَرَاتٍ عَلَيْهِمْ وَمَا هُم ْبِخَارِجِينَ مِنَ النَّارِ﴾

„Atsiskirs (Teismo dieną) tie, kuriuos sekė nuo tų, kurie sekė juos, ir pasieks juos bausmė, ir nutrūks tarp tų ir kitų ryšiai visokie. Ir pasakys tie, kurie sekė: „jeigu mums būtų įmanoma sugrįžti, kad mes atsiskirtume nuo jų, kaip jie atsiskyrė nuo mūsų!“ taip parodys Allahas jiems jų darbus (ir apims) baisus apgailestavimas juos, ir neišeis jie iš ugnies!“ (Sura Al-Bakara - 2:166-167).

Susiburkime gi aplink tiesą, palikime išankstinį nusistatymą ir prietarus! Palikime aklą protėvių kopijavimą ir prisijunkime prie tiesos!

﴿وَإِذَا قِيلَ لَهُمُ اتَّبِعُوا مَآ أَنزَلَ اللَّهُ قَالُوا بَلْ نَتَّبِعُ مَا وَجَدْنَا عَلَيْهِ ءَابَآءَنَآ أَوَلَوْ كَانَ الشَّيْطاَنُ يَدْعُوهُمْ إِلَى عَذَابِ السَّعِيرِ. وَمَن يُسْلِمْ وَجْهَهُ إِلَى اللَّهِ وَهُوَ مُحْسِنٌ فَقَدِ اسْتَمْسَكَ بِالْعُرْوَةِ الْوُثْقَى وَإِلَى اللَّهِ عَاقِبَةُ الأُمُورِ﴾

„Ir kai pasakys jiems: „Sekite tuo, ką apreiškė jums Allahas!“ – jie sako: „Ne, mes paseksime tuo, kuo mūsų tėvai sekė“. Net jeigu ir šėtonas kviestų juos pragaro bausmei (tai vėlgi jie sektų)? O kas atsuko savo veidą į Allahą ir daro gerą, tas įsikibo į patikimą pagrindą. Pas Allahą – reikalų užbaigimas!“ (Sura Lukman - 31:21-22).

Pabaigai trumpai išvardysime vienintelės išgelbėtosios bendruomenės požymius:

1 – Sekimas Šventuoju Koranu.

2 – Sekimas patikima (autentiška) Pranašo Sunna.

3 – Ali ibn Abi Talibo įpėdinystės teisės besąlyginis pripažinimas.

4 – Sekimas 12 Imamų iš Ahl al-beit.

5 – Nesivadovauti Pranašo ir Ahl al-beit priešais.

Vienintelė grupė ir bendruomenė, kuri teoriškai ir praktiškai vadovaujasi Koranu ir Pranašo šeima, tie, kurie šalia Korano, kuris Pačio Allaho yra apsaugotas nuo bet kokių pakeitimų, seka 12 imamų iš Pranašo šeimos, - šiitai-imamitai. Būtent jie, tikrieji Pranašo Muhammedo Sunnos sekėjai.

Šventasis Koranas sako:

﴿قَدْ جَآءَكُم بَصَآئِرُ مِن رَبّكُمْ فَمَنْ أَبْصَرَ فَلِنَفْسِهِ وَمَنْ عَمِيَ فَعَلَيْهِا وَمَآ أَنَاْ عَلَيْكُمْ بِحَفِيظٍ﴾

„Pateikti jums faktai aiškūs iš Viešpaties jūsų. Tam, kas regėjo juos, (išeis jie) jam į naudą, o tam, kas bus aklas (jiems), - (bus) kenksmingi. Ne saugotojas Aš jūsų“ (Sura An'am - 6:104).

﴿لَقَدْ جَآءَكَ الْحَقُّ مِن رَبّـِكَ فَلاَ تَكُونَنَّ مِنَ الْمُمْتَرِينَ﴾

„...Juk pasirodė tau tiesa iš Viešpaties tavo, tai nebūk gi iš abejojančiųjų“ (Sura Junus - 10:94).

﴿رَبَّنَآ ءَامَنَّا بِمَآ أَنْزَلْتَ وَاتَّبَعْنَا الرَّسُولَ فَاكْتُبْنَا مَعَ الشَّاهِدِينَ﴾

„Viešpatie mūsų! Įtikėjome mes į tai, ką apreiškei Tu mums, ir pasekėme Pasiuntiniu (Tavo). Tai priskaičiuok mus į skaičių liudijančiųjų (tiesą)“ (Sura Ali 'Imran - 3:53).

Lai apšviečia Aukščiausiasis Allahas mūsų širdis tiesa ir nukreipia visus Jis į tiesų kelią!

 

Bibliografija

 

Šventasis Koranas;

Hadisų rinkiniai: „Sahih“ Buhari; „Sahih“ Muslim; „Sunan“ Tirmizi; „Sunan“ Abi Daūd; „Sunan“ Ibn Madža; „Sunan“ Darmi; „Musnad“ Achmed ibn Hanbal; „Sahih“ Ibn Habban; „Kanz al-'Ummal“ Muttaki Hindi; „Al-Mustadrak 'alias sahihain“ Hakim Nišaburi; „Al-Muvatta“ imamas Malik; „Tahzib at-tahzib“ Ibn Chadžar; „Fath al-Bari fi šarh sahih al-Buhari“ Ibn Chadžar; „Musnad“ Abi Ja'la; „Silsiliatul ahadis ad-da'ifa“ Albani; „Al-Maudu'at“ Ibn Džauzi; „Al-Manakib“ Charizmi; „Fadail as-sahaba“ Achmed ibn Hanbal; „Lisan al-mizan“ Ibn Chadžar 'Askalani; „Faraid as-simtain“ Hamuini; „Kifajat at-talib“ Ghandži Šafii; „Al-Kamil“ Ibn 'Adi; „Mizan al-I'tidal“ Zahabi; „Ar-Riad an-nadara“ Tabari; „Ahbar Isbahan“ Abi Na'im Isfahani; „Feid al-kadir fi šarh Al-Džami' as-saghir“ Manavi; „Tabakat“ Ibn Sa'd; „Al-Hasais“ Džalaladdin Sujuti; „Zahair al-'ukba“ Tabari; „Al-Firdaus“ Dijlami; „Kunuz al-hakaik“ Manavi; „Džavahir al-'akdain“ Samhudi; „Usd al-ghaba“ Ibn Asir; „Kitab al-kamil“ Ibn Asir; „Manakib“ Ibn Maghazali; „Hilijat al-Aulija“ Abu Na'im; „As-Sunan al-Kubra“ Nisai; „Al-Isaba“ Ibn Chadžar; „Al-kuna va-l-asma'“ Dulabi; „Muškil al-'asar“ Tahavi; „Tazkira“ Ibn Džauzi; „Fusul al-muhimma“ Ibn Sabbagh Maliki; „Sijaru a'aliam an-nubalia“ Zahabi; „Nur al-absar“ Šablandži; „Al-Mu'džam as-saghir“ Tabarani; „Al-Mu'džam al-ausat“ Tabarani; „Al-Mu'džam al-Kabir“ Tabarani; „Madžma' az-zavaid“ Heisami; „Tazkirat al-huffaz“ Muhammed ibn Tahir; „Fath al-Kadir“ Šaukani; „Ansab al-ašraf“ Bilazari; „Mizan al-I'tidal“ Zahabi; „As-Sava'ik al-muhrika“ Ibn Chadžar Heisami; „Al-Hasais al-'Aliavija“ Nisai; „'Umdat al-kari“ Ibn Achmed Haliabi Aini; „Al-Isti'jab“ Ibn 'Abd al-birr; „Dalail an-nubuvva“ Beihaki; „Mu'džam al-buldan“ Hamavi; „Taisir al-vusul“ Ibn Daib; „Tahridž ahadis al-Kaššaf“ Ibn Chadžar 'Askalani; „Iršad al-fukul“ Šaukani; „Šavahid at-tanzil“ Hakim Haskani; „Janabi' al-mavadda“ Šeich Suleiman Kunduzi Hanafi; „Al-Hasais al-Kubra“ Džalaladdin Sujuti; „Džami' bajan al-ilm“ Ibn 'Abd al-birr.

Tafsirai: „Tafsir“ Kurtubi; „Tafsir“ Šaukani; „Tafsir“ Baidavi; „Ad-Durr al-mansur“ Džalaladdin Sujuti; "Tafsir“ Alusi; „Tafsir“ Maraghi; „Tafsir“ Ibn Kasir; „Tafsir Al-Kaššaf“ Zamahšari; „Tafsir Al-Kabir“ Fahr Razi; „Tafsir“ Nasafi; „Tafsir“ Tabari (Džami' al-bajan); „Tafsir Sa'labi“ Imam Abu Ishak Sa'labi; „Tafsir Al-Manar“ Rašid Rida.

Šaltiniai apie Islamo istoriją: Tarih Tabari; „Tarih madinati Damašk“ Ibn 'Asakir; „As-Sira al-haliabija“ Haliabi; „Tarih al-kabir“ Buhari; „Tarih Baghdad“ Chatib Baghdadi; „Tarih al-Huliafa“ Džalaluddin Sujuti; „Sirat an-nabavija“ Ibn Hišam; „Tarih“ Ibn Kasir; „Tahzib tarih Damašk“ Ibn 'Asakir; „Tarih al-Islam“ Zahabi; „Tarih“ Ibn Haldun; „Tarih al-Hamis“ Bakri; „Al-Bidaja van-nihaja“ Ibn Kasir; „Al-Imama vas-sijasa“ Ibn Kutaib; „Al-'akd al-farid“ Ibn 'Abd Rabbah.

---

Ginčas su bedieviu

 

1 dalis

Negimdė ir nebuvo pagimdytas

 

Mano draugas mėgsta ginčytis. Jis įsitikinęs mūsų naivumu, kad mes gyvename iliuzijomis, juokiasi iš mūsų religinių jausmų (tikėjimo pomirtiniu gyvenimu, rojaus egzistavimu), galvodamas, kad šie gundantys, žemiški malonumai išmyks kartu su mumis. Jis dėl to atvažiavo iš Prancūzijos. Turi mokslų daktaro laipsnį. Jis su pajuoka man pasakė:

- Jūs tvirtinate, kad Allah‘as egzistuoja ir kaip įrodymo tam pagrindą imate atsiradimo logikos įstatymą, kuris sako: kiekvienam dalykui yra jo kūrėjas, kiekvienas kūrinys turi savo kūrėją ir kiekvienas sutvėrimas turi savo sutvėrėją. Jeigu mes matome audinį, vadinasi yra audėjas, kuris išaudė jį. Paveikslas reiškia tai, kad yra dailininkas, nutapęs jį. Jeigu mes matome skulptūrą arba kitokį meno kūrinį, kurio autorius nežinomas, vis dėlto mes nepasakysime, kad jie atsirado savaime. Juvelyrikos dirbiniai parodo tai, kad yra juvelyras, sukūręs juos. Ir pagal šią logiką visata – tai įrodymas to, kad yra Visagalis Allah‘as, kuris sukūrė ją.

- Mes tvirtiname tai ir tikime į Tą Sutvėrėją.

- Bet logiškas klausimas: kas sukūrė patį Allah‘ą? Kas sukūrė tą Allah‘ą apie kurį jūs pasakojate? Kokia tavo nuomonė apie tai, ir kokį įrodymą tu dėl to pateiksi?

Aš atsakiau jam:

- Tavo klausimas neturi prasmės. Tu pripažįsti, kad Allah‘as – Sutvėrėjas, po to klausi, kas Jį sukūrė? Tu vienu metu iš Jo darai ir Kūrėją ir Kūrinį, o tai nesuderinama ir priešinga. Kita pusė tavo klausimo beprasmiškumo yra ta, kad tu nori Kūrėją pavergti savo suvokimo įstatymais. Logikos įstatymas – tai mūsų įstatymas, žmonių įstatymas, vietos ir laiko.

Allah‘ui, kuris sukūrė laiką ir vietą, būtina būti aukščiau šito, tai yra nepavergiamam laiko ir vietos įstatymams. Neįmanoma Jo įsivaizuoti surišto su laiku, vieta ir su jų įstatymais. Allah‘o, kuris sukūrė priežasčių įstatymus, negalima laikyti paklūstančiu tiems įstatymams.

Tavo kalba panaši į lėlės kalbą, kuri juda ant spyruoklių ir galvoja, kad ir žmonės, kurie sukūrė ją, turi taip judėti. Jeigu jei bus pasakyta, kad žmonės juda savarankiškai, ji atsakys: tai neįmanoma, kad kas nors judėtų savarankiškai, nes viskas, ką ji mato aplinkui, juda ant spyruoklių. Tu panašus į tą lėlę: tu neprisileidi minties ir negali įsivaizduoti, kad Allah‘as egzistuoja pats savaime, be kūrėjo, tik dėl to, kad viskam, kas tave supa, reikalingas Kūrėjas.

Tu panašus į tą, kuris galvoja, kad lyg Allah‘ui reikia parašiuto, kad galėtų nusileisti pas žmones, arba autobuso, kad galėtų privažiuoti iki Pranašų. Aš išlaisvinu Jį iš tokio apibrėžimo: Jis Visagalis ir Didingas.

Vokiečių filosofas Emanuelis Kantas savo knygoje „Sveiko proto prieštaravimai“ sako, kad žmogaus protas, iš esmės, negali pasiekti beribių žinių platybių iš tikrųjų, protas sukurtas daiktų ir reiškinių pažinimui tik dalinai. Jis negali pasiekti visa apimančio suvokimo kaip kad Allah‘o egzistavimas. Bet mes pažįstame Allah‘ą širdimi (dvasia), o ne protu. Mūsų veržimasis į teisingumą – tai mūsų išvada dėl teisingumo egzistavimo taip pat, kaip troškulys vandeniui, įrodo vandens egzistavimą. Taip pat ir teisingumas. Nors jo ir nėra Žemėje, jis privalo triumfuoti, o tai įmanoma tik tame pasaulyje, dalyvaujam teisingam Teisėjui.

Senovės graikų filosofas Aristotelis, logikos mokslo pradininkas, kurį Marksas pavadino didingu senovės mąstytoju, buvo pasimetęs priežasčių sekos daugiareikšmiškume. Jis sakė, kad kėdę daro iš lentų, lentas išpjauna iš medžio, medis išauga iš sėklos, o sėkla plinta sėjimu ir t.t. Jis buvo priverstas prisipažinti, kad šis seka neturi pabaigos laike, turi atvesti į pirminį šaltinį, kuriam nereikia kitos priežasties, t.y. privesti iki pirmojo pajudėjimo, kuris neturėtų nei priežasties ir jam nereikėtų, kad kažkas jį judintų, iki pirmojo Kūrėjo, kuriam nereikia Kūrėjo, o tai yra tas, ką mes vadiname Allah‘u. Sufijų mokslininkas Ibn-Arabi, neigdamas klausimą „kas sutvėrė Kūrėją“, pasakė, kad panašus klausimas atsiranda tik esant silpnam protui. Allah‘as – tai Jis, kuris yra viso egzistavimo priežastis, negalime tame egzistavime ieškoti įrodymo, kad egzistuoja Allah‘as. Naivu tvirtinti, kad „šviesa“ reiškia dieną, bet jeigu mes pasakysime „diena“, tai aišku, kad šviesu. Allah‘as pasakė:

- Daug argumentų yra daroma, o Man argumento nėra. Tai reiškia, kad Allah‘as yra priežastis, kad mes egzistuojame, kad egzistuoja žemė, saulė, žvaigždės, mėnulis. Allah‘as yra toks įrodymas, kuriam nereikia įrodymo, nes ši realybė savaiminė ir Jis yra įrodymas visiems dalykams žemėje. Allah‘as matomas griežtoje ir tvirtoje visatos tvarkoje, neliečiamuose gamtos įstatymuose, pasaulio grožyje, nepakartojamume visko, kas supa mus, - gyvenimo patogumuose, medžių lapuose, povo plunksnose, drugelio sparnuose, gėlių aromate, lakštingalos giesmėje, žaibo švytėjime, vėjo triukšme, žmonių nuomonėje ir poelgiuose, žvaigždžių ir planetų tarpusavio ryšyje – visoje šioje nuostabioje, genialioje simfonijoje, kurios pavadinimas visata. Ir jei mes sakysime, kad visa tai atsirado atsitiktinai, savaime, mes būsime panašūs į tą, kas naiviai tvirtina, kad laisvai į orą metama raidžių ir garsų abėcėlė gali susilieti į genialų Viliamo Šekspyro sonetą.

Koranas apsaugo mus nuo šių ginčų trumpu, aiškiu ir įtikinamu posmu: „Sakyk: „Jis – Allah‘as, vienintelis, Allah‘as amžinas, negimdė ir nebuvo pagimdytas, ir niekas Jam neprilygsta!“ (112:1-4) 2.

Po šito mūsų draugas paklausė, pasijuokdamas:

- Kodėl jūs tvirtinate, kad Allah‘as tik vienas? Kodėl dievų negali būti daugybė, kad tarp jų galima būtų paskirstyti užsiėmimus – vienas dievas žmonių, kitas dievas gyvūnų, trečias dievas saulės ir t.t.

Mūsų draugo neįtikina posmai iš Korano, jam reikalingi įrodymai iš mokslo srities:

- Kūrėjas, vadinasi Allah‘as, Vienas, nes visas pasaulis susidaro iš vieno materialo ir pastatytas pagal vieną planą. Iš vandenilio „asimiliacijos“ būdu ir naudojant atominę energiją susiformavo 92 cheminiai elementai, kurie yra išdėstyti Mendelejevo lentelėje. Tuo pačiu vandeniliu spindi žvaigždės danguje, šviečia saulė virš mūsų pasaulio. Taip pat ir visa gyvybė sudaryta iš cheminių anglies vandenilio junginių, nes visi gyvūnų ir augalų tipai degdami pavirsta anglimi.

Varlės, zuikio, gulbės, krokodilo, žirafos, banginio, kupranugario anatomija įrodo, kad visi gyvi padarai sukurti pagal vieningą anatominį planą, kiekvienam iš jų duotas regėjimas, klausa, uosle, visi jie turi skeletą, jų vieningas arterijų, venų, širdies kamerų, kaulų, sąnarių ir t.t. planas. Kiekvienas kaulas turi sau panašų pas kitą: gulbės sparnas – tai tiksli varlės kojytės kopija su vien tik nežymiu pakeitimu. Ilgame žirafos kakle mes rasime 7 slankstelius, kurie yra ir trumpame ežio kakle. Visų gyvūnų nervų sistema susideda iš galvos smegenų, nugaros smegenų ir nervinių galūnių. Visų gyvūnų virškinimo sistema susideda iš skrandžio, dvylikapirštės žarnos, plonosios ir storosios žarnų, lytinė sistema – iš moteriškų kiaušidžių, gimdos, vyriškų sėklos kanalo ir sėklidžių, šlapimo sistema iš inkstų, šlapimo pūslės ir šlapimtakių.

Visame didžiuliame augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų pasaulio skirtingume rastas vieningumas jų sudaryme. Jis susidaro iš to, kad sudarymo ir vystymosi pagrindas beveik visuose organizmuose yra vieninga biologinė struktūra – ląstelė. Organizmų struktūros vienybė – viena iš svarbių bendrų biologinių taisyklių, kuri parodo bendrą organinio pasaulio kilmę.

Kilmės vienybę parodo ir tokie požymiai bei ypatybės: visi jie gali kvėpuoti, mirti, gimti, daugintis ir t.t.

Kodėl reikia stebėtis, jeigu mes pasakysim, kad Kūrėjas Vienintelis, po viso to, ką mes sužinojome ir pamatėme?

Kodėl Tobulam reikia būti būti daugiau negu vienam? Negi Jis turi trūkumą, kad Jam reikėtų pakeisti arba užpildyti tą trūkumą? Iš tikrųjų, tiktai tų, kas turi trūkumų, turi būti daug.

Ir jeigu dievų būtų daug, tai tarp jų iškiltų nesutarimai, kiekvienas temptų savo sutvėrimą pas save ir pasaulis tada sugriūtų. Allah‘as – Didingiausias ir Visagalis ir dėl to Jam nereikalingi padėjėjai.

Juokdamasis iš mūsų Allah‘o suvokimo, mūsų draugas tęsia:

- Ar nekeistas tas Dievas, kuris kišasi į visus mažus ir didelius dalykus, valdo gyvūnų protą, kad jie atpažintų savo šeimininką, savo namus, įteigia bitei, kad ji imtų sau „prasimaitinimą iš kalnų“ ir negali nei vienas lapas nuo medžio nukristi be Jo žinios, kiekvienas pumpuras ant šakelės yra suskaičiuotas, nei viena nėščioji nenešioja savo nėštumo ir negimdo be Jo žinios. Jeigu musė įkris į maistą, vadinasi Jis įteigė tai jai, jeigu nėra lietaus, vadinasi tai Jis sustabdė jį? Ar savo suvokimu jūs nedarote Jo per daug užimto daugybe mažareikšmių reikalų?

Aš įdėmiai jo išklausiau ir atsakiau:

- Kaip, tavo manymu, Viešpats Dievas gali būti dievybe, jeigu Jis išlaisvins save nuo šitos atsakomybės, nusisuks nuo pasaulio, kurį Jis sutvėrė ir paliks jį likimo valiai? Ką gi, tavo manymu, Jis bus dievybė, jei Jis taps pamišusiu dykinėtoju, - nei matys, nei girdės, nei atsakys į savo kūrinių maldas, nesirūpins jais? Ir kaip tu apibrėži vienų dalykų svarbą ir kitų nesvarbumą ir kur būtent Dievui reikia įsikišti, o kur nereikia?

Musė, kurią tu laiko mažmožiu ir nekenksmingu nieku, gali pakeisti istorijos eigą. Įsivaizduok, kad staiga ji pateks į maistą. Šis, tavo manymu, nereikšmingas faktas, gali paveikti įvykių eigą. Ir būtent: patekusi į maistą skirtą armijai, ji gali užkrėsti visą armiją dizinterija arba cholera. Dėl tos priežasties kariai pralaimės mūšį, tuo pakeisdami istorijos eigą. Argi nežuvo Aleksandras Didysis nuo moskito?

Nesvarbi pratarmė gali privesti prie liūdno epilogo. O liūdna įžanga gali pasibaigti niekuo. Vienintelis, kas tai žino – Allah‘as!

Kodėl gi tu nori apriboti Allah‘o pareigų ratą. Iš tikrųjų, būti dievybe gali tik tas Dievas, kuris žino viską apie kiekvieną, nepaslėpta nuo Jo nei viena dulkelė nei žemėje, nei danguje. Dievas – Girdintis, Atsakantis, Besirūpinantis savo kūriniais – tik toks Dievas gali būti dievybe!

 

Likimas. Pasirenkamas ar paskirtas

 

Mano draugas džiaugsmingai sušvytėjo, pagalvojęs, kad šį kartą „sugriebė mane už gerklės“ ir kad aš neturėsiu ką atsakyti, jis pasakė:

- Jūs sakote, kad Allah‘as paskyrė kiekvienam dalykui jo likimą, numatė mūsų reikalus. Tada išeina, kad aš turiu viską daryti nesvarbu noriu aš to ar ne. Jeigu viskas taip, tai kodėl Jis baudžia už tai? Nesakykit, kaip paprastai, kad aš turiu savo valią, nes tai bus pats didžiausias prasimanymas. Leisk man pratęsti mintį, negi aš turiu valią gimti arba ne, pasirinkti naciją, ūgį, odos spalvą, tėvynę? Negi pagal mano valią pakyla  ir leidžiasi saulė ir mėnulis? Ar pagal mano norą duodamas man likimas, mirtis, ligos? Argi aš kaltas, kai viskas nuspręsta likimu, aš gi neturiu kitos išeities? Kodėl gi tada Allah‘as teisia? Jeigu pasakysi, kad tu laisvas ir kad turi valią šalia Allah‘o valios, tai tu daraisi jo bendradarbiu. Ir dar. Ką tu pasakysi apie visuomenės įtaką, erų įtaką žmonijai ir apie tai, ko nežino istorija, apie ką kalba filosofai-materialistai?

Išleidęs šią „salvę“, mano draugas pradėjo ramiai ir laisvai kvėpuoti. Jis nusprendė, kad „nužudė“ mane ir jam nieko kito nebeliko kaip tik „palaidoti“ mane.

Tada aš jam ramiai atsakiau:

- Tu įpuoliai į sofistiką (argumentavimo forma, kurios pagrindas sofizmai, o sofizmas – tai formaliai atrodančios teisingai, bet iš esmės klaidingos (melagingos) išvados, kurių pagrindas sąmoningai neteisingame pirminių pozicijų parinkime). Tavo reikalai, suprantama, žinomi Allah‘ui ir užrašyti Jo knygoje, bet tai nereiškia, kad Jis verčia tave. Iš tikrųjų, jie numatyti, bet tik Jo žiniose. Tai, kaip pavyzdys, panašu į tai, kaip kad tu numatysi savo protu, kad tavo sūnus svetimaus. Ir po to tai gyvenime nutiks. Negi tu savo numanymu privertei jį padaryti tai? Arba jei tik numatymas išsipildo, nors tau tas ir nepatinka, ir nenorėjai?

Kas liečia tavo kalbą apie laisvę, tarsi ji prasimanymas, ir tavo įrodymas tam, tai kad tau neduoda teisė pasirinkti gimimo, nacijos, ūgio ir, kad tu negali valdyti saulės, mėnulio – tai tavo kita klaida.

Klaidos priežastis tame, kad tu laisvę įsivaizduoji ne taip, kaip ją įsivaizduojame mes – tikintieji. Tu kalbi apie visišką laisvę: negi aš laisvas pasirinkti odos spalvą – būti baltu ar juodu, aukštu, žemu, ir ar galėsiu aš perkelti saulę, pakeisti jos judėjimą orbita? Tu klausi apie visišką laisvę – šeimininkavimą visatoje, o ta laisvė priklauso tik Vieninteliam Allah‘ui, kaip pasakyta Korane: „Ir Viešpats mūsų kuria, ką nori, ir parenka: neturi jie pasirinkimo!“ (28:68).

Niekas neturi laisvės kūrimo srityje, nes tik Allah‘as sukuria ką nori ir išrenka.

Allah‘as niekada neteis tavęs už tai, kad tu buvai žemas, nepriekaištaus už tai, kad aukštas, ir niekada nenubaus už tai, kad tu nesustabdei saulės judėjimo jos orbita. Šitame tu nori – nenori, bet paklūsti Allah‘ui, nes čia tu neturi pasirinkimo.

Mūsų diskusijos tema – pareigų klausimai, už kuriuos tu atsakysi ir kuriuose tau suteikta laisvė. Tai bus tie apribojimai, kuriuos mes apsvarstysime ir apie kuriuos kalbėsime.

Tu turi valią užgesinti savyje savo aistras, pažaboti savo neapykantą, grumtis su savo širdimi, užgniaužti blogus ketinimus, padidinti savo gerus ketinimus. Tu turi valią aukoti savo turtą, save. Tu taip pat turi valią sakyti tiesą ir netiesą, neprisiliesti prie to, kas draudžiama. Tu gali nusukti savo žvilgsnį nuo svetimų begėdiškumo. Tu gali sulaikyti savo liežuvį nuo blevyzgų, paskalų, apkalbėjimo. Šituose klausimuose – mes laisvi ir už visa tai mes turėsim atsakyti ir mus visais klausimais griežtai paklaus.

Laisvė, apie kurią eina kalba, santykinė laisvė, o ne absoliuti, žmogaus lasivė pareigų klausimuose. Ta laisvė tikra ir kaip įrodymas tam yra mūsų natūralus jos pojūtis mūsų širdyje. Mes jaučiame atsakomybę ir gailimės dėl mūsų klaidų, mes jaučiame sielos ramybę, kai mes darome gerą darbą. Mes kiekvieną akimirką renkamės, pasverdami daugybę galimybių, nes pirminė mūsų proto užduotis – rinktis labiausiai patinkantį iš kelių.

Mes aiškiai matome skirtumą tarp rankos, kuri dreba nuo karštligės, ir rankos, kuri rašo. Mes matoma, kad pirmosios rankos judėjimas – priverstinis, ne pagal norą, o antrosios judėjimas – nepriklausomas, laisva valia. Jeigu jos abiem atvejais būtų judinamos priverstinai, tai mes negalėtumėme jų atskirti vienos nuo kitos.

Tą laisvę patvirtina ir tai, kad nei jokiais kankinimais neįmanoma priversti širdį mylėti kažką, kas jai nemalonu. Galima grasinimais, mušimu priversti moterį nusirengti, bet jokia jėga neprivers jos pamilti. To prasmė – Allah‘as išlaisvino mūsų širdis (sielas)  nuo bet kokios kilmės prievartos, to pasekoje, Jis sukūrė jas laisvomis!

Todėl Allah‘as baudimo pagrindu padarė sielą ir jos ketinimus. Tikintysis, atsisakantis tikėjimo dėl bausmės pavojaus, nebus nubaustas, jeigu jo siela švari nuo netikėjimo ir abejonių. Todėl Allah‘as pasakė Korane: „... išskyrus tuos, kurie priversti, o sielos jų ramios tikėjime...“ (16. 106).

Kita šios klaidos pusė tame, kad tu supranti laisvę, kaip viršijančią Allah‘o valią ir Jo vienvaldystę ir kaltini kalbančius apie laisvę tuo, kad jie tampa Jo bendradarbiais ir pagalbininkais, valdančiais Jo valią. Tu tai supratai taip. Tu parodai daugybę norų. Tai neteisingas supratimas. Žmogaus laisvė neviršija Allah‘o valios. Žmogus kai kada padaro tai, kas nepatinka Allah‘ui, bet jis nieko negalės padaryti prieš Jo valią. Ir čia yra kita sąlyginės žmogaus laisvės pusė. Viskas, ką mes darome, yra daroma Dievo valia, nors kartais be Jo pritarimo ir prieš šariato įstatymus.

Mūsų laisvė – dovana, atsiųsta mums Kūrėjo ir Jo valia. Mes jos jėga neatiminėjom iš Dievo. Mūsų laisvė yra jo valia: „Bet nepanorėsite jūs, jeigu nepanorės Allah‘as“ (76:30).

Mūsų norai išeina iš Jo valios ir tai – mūsų dovana, davinys iš Jo dosnumo ir didybės ir mūsų norai sutampa su Jo valia. Mes neveidmainiaujama ir nesame neatviri, neturim mes antagonizmo ir konkurencijos reikaluose ir nuomonėje (sprendimuose) su Allah‘u. Pokalbis apie tai neneigia to, kad Allah‘as Vienintelis ir neatranda Jam padėjėjų, kurie valdytų Jo valią ir svarstytų Jo sprendimus. Iš tikrųjų, mūsų laisvė – tai Jo įsakymas, Jo valia ir Jo sprendimas.

Trečioji klaidos pusė – tai, kad dalis žmonių, kurie kelia klausimą apie likimą, išankstinį nulėmimą ir laisvos valios nebuvimą, jie supranta lyg tai būtų per prievartą duoda žmogui be jo pasirinkimo, nekreipiant dėmesio į jo įpročius, prigimtinius polinkius, natūralius poreikius ir t.t. Ir tu smarkiai pasimeti (pasiklysti). Iš tikrųjų, Allah‘as atmetė prievartą aiškiu posmu: „Jeigu Mes panorėsime, Mes atsiųsime jiems iš aukštybių reikšmę, ir sprandai jų būtų prieš ją nulenkti“ (26:4). Posmo reikšmė aiški. Jeigu Allah‘as panorėtų, tai Jis gali mus pastatyti į tiesos kelią - nukreipti į tikėjimą reikalingu ženklu, bet Jis to nepadarė, nes iš Allah‘o nėra spaudimo ir prievartos.

„Nėra prievartos religijoje. Jau aiškiai atsiskyrė tiesus kelias nuo paklydimo“ (2:256).

„O jeigu panorėtų tavo Viešpats, tada pradėtų tikėti visi, kas žemėje, visiškai. Negi tu priversi žmones tapti tikinčiais?“ (10:99).

Ne, Allah‘as neverčia nieko tikėti per prievartą. Žmogus turi valią tikėti ar netikėti. Ir todėl Allah‘as sako savo Pranašui: „Negi tu priversi, liepsi žmonėms tikėti? Net jeigu Allah‘as jų neverčia“.

Likimo ir numatymo iš anksto negalima laikyti kaip prievarta duotą žmonėms iš viršaus. Allah‘as numatė kiekvieno žmogaus likimą priklausomai nuo jo dvasinio veržimosi, protinių galimybių. Allah‘as linki ir nori kiekvienam įvykdyti jo sumanymus, priklausomai nuo jo užsiėmimų tipo ir stengimosi įvykdyti savo tikslus. Allah‘as neturi dviveidiškumo. Tai, ką Allah‘as duoda žmogui, - tai jo, žmogaus, tikslus pasirinkimas, todėl kad Allah‘as kiekvienam išrenka tai, ką jis myli (mėgsta) ir prie ko veržiasi. Kaip pasakyta Korane: „Kas veržiasi į sėją būsimam gyvenimui, tam Mes padidinsim jo pasėlius, o kas nori pasėlio dabartiniam – Mes duosim jį jam“ (42:20).

„Jų sielose ligos. Tegu gi Allah‘as padidina jų ligą“ (2:10).

„O tiems, kas nuėjo tiesiu (teisingu) keliu, Jis sustiprino tiesumą“ (47:17).

Kreipdamasis į belaisvius, iš kurių paėmė išpirką ir paleido, Allah‘as sako: „Jeigu Allah‘as sužinos apie gėrį jūsų širdyse, Jis dovanos jums geriau, nei tai, kas paimta iš jūsų“ (8:70).

Allah‘as numato ir nukreipia žmogaus likimą tokiu keliu, kuris atitinka jo ketinimus: jeigu ketinimai geri, tai geru keliu, jei blogi, tai blogu. Tai reiškia, kad nėra dvigubumo (dviveidiškumo). Likimo numatymas – tai tikslus pačio žmogaus pasirinkimas, nėra dviveidiškumo ir prieštaravimo, Allah‘as numato mūsų likimą priklausomai nuo mūsų ketinimų. Todėl nėra spaudimo, prievartos prieš žmogaus valią. Kaip pasakyta Korane: „Bet tas, kas davė ir bijojo, ir laikė tiesa nuostabiausią, - tam Mes palengvinsime iki lengviausio. O tam, kas šykštėjo ir turtėjo, ir laikė melu nuostabiausią, - tam Mes palengvinsime į sunkiausią“ (92:5-10).

„Ir ne tu numetei, kai tu metei, o Allah‘as numetė!“ (8:17). Šis posmas pasakoja apie Badr mūšį, kur Pranašas, taika jam, metęs žemės grumstą į priešų pusę, juos apakino.

Čia į vieną susiliejo du norai: vergo noras ir Allah‘o noras. Tai ir yra raktas likimo supratimui, veržimasis įvykdyti priklauso nuo vergo, o duoti jam galimybę tai įvykdyti priklauso nuo Allah‘o: jeigu gerą tai blogu.

Žmogiškoji laisvė – nepastovi ir priklausoma aukštybė: ji gali keistis priklausomai nuo aplinkybių. Žmogus gali praplėsti savo laisvės ribas žinių pagalba: išrasdamas darbo instrumentus, judėjimo ir susisiekimo priemones. Jis gali sumažinti išsiskyrimą, nugalėti laiko ir erdvės apribojimus. Studijuodamas jį supančią aplinką, žmogus gali viešpatauti joje ir valdyti ją. Žmogus sužinojo kaip gali nugalėti karštį, šaltį, tamsą, pavergti nepasiekiamas aukštumas ir tuo pačiu praplėsti savo veiklos ribas.

Žinios – tai būdas išsilaisvinti iš grandinių, galimybė duoti valią laisvei... Bet pagrindinis laisvės ribų išplėtimo būdas yra tikėjimas. Priartėjimo prie Allah‘o dėka žmonės gauna gauna didelę laisvę, gauna iš Jo apreiškimą ir pagalbą. Šiuo būdu naudojosi pranašai ir jų įpėdiniai. Allah‘as džinus (sutvėrimus, nepatomus žmogaus akiai) padarė pavaldžius Suleiman‘ui ir leido jam valdyti vėją, dovonojo paukščių kalbos supratimą – visa tai su Allah‘o pagalba. Musa (Mozė), taika jam, sustabdė Nilo judėjimą. Isa (Jėzus), taika jam, atgaivindavo mirusiuosius, vakščiojo vandeniu, gražindavo regėjimą akliesiems, gydė sergančius raupsais ir t.t. – ir visa tai su Allah‘o pagalba.

Mes skaitome apie stebuklus, kuriuos darė pranašai, apie įpėdinius – stebukladarius, turėjusius dovaną sutrumpinti atstumą. Tai tokie žingsniai, pasiekiami nuoširdžiu darbu, maksimaliu dvasios priartėjimu prie Allah‘o ir nepamatuojama meile Jam. Tokiems žmonėms Allah‘as dovanojo žinias ir sugebėjimus, kurie nepasiekiami kitiems. Iš tikrųjų, tos žinios – Allah‘o dovana.

Abu-Chamid Hazali išdėstė žmogaus likimo problemą kitais žodžiais: „Žmogus laisvas tame, kad jis žino, ir nelaisvas tame, kad nežino“.

Iš to seka, kad žmogus kiekvieną kartą praplėsdamas savo žinias, praplečia savo laisvės ribas, nepriklausomai nuo to, ar jo žinios subjektyvios ar objektyvios, gautos iš Allah‘o.

Materialistai giliai klydo, parodydami žmogų kaip istorijos neišvengiamumo kalinį. Jie žmogų padarė vienu jungtimi tiksle, kuri negali išsilaisvinti iš jo ir pabėgti, nenusilendamas ekonomikos ir visuomenės vystymosi įstatymams, tartum žmogus būtų šiaudelis vėjyje, ne rankų, be norų.

Šios pozicijos šalininkai nenuilstamai kartoja, kad tai „neišvengiamybės ir klasių kovos“ įstatymas. Bet šis tvirtinimas klaidingas iš mokslo pusės, todėl kad nėra neišvengiamybės žmonių santykių terpėje. Daugumoje atvejų tai spėliojimai. Tame ir skirtumas tarp žmogaus ir mašinos.

Galima nustatyti saulės užtemimą sekundės tikslumu, galima nustatyti jos judėjimą orbita daugybei dienų ir metų į priekį, bet niekas negali pasakyti, kas bus su žmogumi rytoj, ką jis išsaugos savo dvasioje. Tai galima tik spėti.

Markso prognozės neišsipildė. Neprasidėjo komunistinė revoliucija išsivysčiusiose kapitalizmo šalyse, kaip kad jis rognozavo, o įvyko revoliucija pačioje senoje, atsilikusioje šalyje Rusijoje.

Ir nesuaštrėjo kova taro kapitalizmo ir komunizmo, kaip tikėjosi Marksas, jie veržiasi prie taikaus sambūvio, ir negana to, komunistinės šalys pirmosios atkėlė savo vartus ekonominiam bendradarbiavimui su kapitalistais. Taipogi nepaaštrėjo nesutarimai ir kapitalistinėje visuomenėje, neprivedė kapitalizmo prie kracho, kaip tikėjosi Marksas, o kaip tik priešingai, kapitalistinė produkcija žydi. Nesutarimai ir priešiškumas atsirado pačiame socialistiniame lageryje.

Visas šis materialistinio požiūrio neteisingumo liudijimas žmonijos vystymosi istorijos supratime ir klaidingame ateities įsivaizdavime.

Visumoje – tai gilus paklydimas. Materialistai žmogų laiko muse neišvengiamybės voratinklyje ir visiškai pamiršo, kad žmogus laisvas ir kad jo laisvė reali.

Bet materialistų tvirtinimai apie supančios aplinkos ir visuomenės įtaką žmogui ir kad žmogus negyvena vienas, ir kad jo laisvė nejuda...

Mes atsakysime, paneigdami šiuos tvirtinimus apie supančios aplinkos įtaką visuomenei, kaip prieštaraujančius individualiai laisvei, patvirtina dialektinę laisvės reikšmę, o ne neigia laisvę. Individuali laisvė negali savęs įrodyti be pasipriešinimo (kontrasto), kurį reikia pašalinti. Jeigu prieš žmogų keletas kelių, iš kurių jis gali pasirinkti vieną, tai šitai iš tikrųjų tikroji pasirinkimo laisvė.

 

Kodėl Allah‘as leidžia blogį

 

Tęsdamas ataką, mano draugas pasakė:

- Kaip jūs tvirtinate, jūsų Allah‘as tobulas, gailestingas, dosnus ir Jis sukūrė visą šį blogį pasaulyje: ligas, senatvę, mirtį, žemės drebėjimus, vulkanus, mikrobus, nuodus, šaltį, vėžines ligas, kurios negaili nei naujagimio, nei senuko? Jeigu Allah‘as mylintis, geras, tai kodėl Jis sukūrė blogį?

Problema, kurią palietė mūsų draugas, vienas iš labiausiai ginčytinų filosofijos klausimų ir nuomonių šiuo klausimu daug, ir aš pasakiau jam:

- Allah‘as, iš tikrųjų, Gailestingas, Atlaidus, Jis niekada neįsako daryti bloga, bet Jis leido įvykti blogiui dėl išminties, kaip pasakyta Korane: „Iš tikrųjų, Allah‘as neįsako bjaurasties! Nejaugi jūs pradėsite kalbėti apie Allah‘ą tai, ko nežinote?“, „Liepė mano Viešpats teisingumą“ (7 .28).

Allah‘as valdo tik teisingumu, meile geram ir Jis būna patenkintas tik geru.

Bet kodėl Allah‘as palieka tironą, žudiką, vagį nenubaustą? Todėl, kad Allah‘as nori, kad mes būtumėm laisvi ir nėra jokio tikslo laisvėje, jeigu mes neturėsime teisės rinktis tarp teisingo ir neteisingo, tarp nuolankumo ir nuodėmingumo.

Iš principo, Allah‘as visus gali padaryti gerais ir nuolankiais, bet dėl to Jis iš mūsų turi atimti laisvę.

Allah‘o taisyklėse sakoma, kad laisvė, nors ir karti, geriau, nei laiminga vergystė! Todėl Allah‘as paliko mus klystančius, sergančius ir besimokančius – tai ta išmintis, kuri leidžia blogį. Dėl to Allah‘as pasakė: „Jeigu Allah‘as išieškotų iš žmonių už tai, ką jie įsigijo, Jis nepaliktų ant jos paviršiaus jokio gyvūno, bet jis atideda iki tam tikro laiko“ (35:45).

Kartu su tuo sažiningas žvilgsnis mums atvers tai, kad gėris iš esmės tai pagrindas, o blogis yra išimtis. Mes didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžiame sveiki, o liga mus paliečia tik neilgam periodui. Panašiai yra ir su žemės drebėjimu – jis iš viso tęsiasi tik kelias žemės rutulio, kuris egzistuoja milijonus metų, gyvenimo minutes. Taip pat ir karai – tai trumpi susidūrimai tautų gyvenime, kurių taikus gyvenimas tęsiasi daugybę metų.

Ir todėl kiekvienas iš šių dalykų turi ir gerąją pusę. Liga gimdo kantrybę. Kančios išugdo dvasios tvirtybę, sustiprina kantrumą. Žemės drebėjimas – vidinis žemės rutulio kvėpavimas nuo milžiniško vidinio spaudimo (slėgio). Jis apsaugo žemės apvalkalą nuo sprogimų ir sugrąžina kalnus į jų vietas, kaip gravitacijos diržai, laikantys žemę savo vietoje. Vulkanas išmeta klodus ir brangenybes, paslėptus jo gelmėse, apvelka žemę vulkaniniu derlingu apvalkalu. Kariai sudaro karines sąjungas ir įtvirtina karinį tribunolą dėl skundų ir susitaikymo. Karo metu yra daugiau padaroma atradimų, naujovių: penicilinas, atomas, reaktyviniai lėktuvai – visa tai atsirado karo periodu. Iš gyvatės nuodų gauna vertingus vaistus, iš mikrobų daro vakcinas. Jeigu nebūtų mirties, tai mes dabar nebūtumėme savo vietose. Blogis pasaulyje – kaip prietema portrete, kai ją apžiūri iš arti, ji atrodo nereikalinga, bet kai žiūri į ją iš tolo visa apimančiu žvilgsniu, tai paaiškėja, kad ji ne tik kad būtina, bet nuo tos prietemos priklauso paveikslo grožis. O liga? Ar saugotume mes sveikatą, jei nesirgtume? Sveikata – tai karūna, puošianti mūsų galvas, kurios mes nematome ir branginame tik ligos metu.

Mes taipogi nežinotume ir grožio, jeigu nebūtų bjaurasties! Mes nepastebėtume pasaulio (gyvenimo) malonumų, patogumų, jeigu nebūtų stichinių nelaimių. Todėl Abu Hamid‘as Hazali sako: „Iš tikrųjų, pastovus trūkumas (nepriteklius, negerovė) pasaulyje yra jo tobulybė, panašiai kaip lanko susilenkimas, kuris yra pagrindinė lanko dalis“.

Sunkumai gyvenime iššaukia žmogiškosios natūros savybes, kaip sako vienas poetas: „Jeigu ne sunkumai, visi žmonės pasidarytų ponais (viešpačiais), dosnumas (kilnumas) susilpnėtų, o drąsa būtų mirtina“.

Iš tikrųjų, sunkumai – tai išbandymas mums, savotiškas patikrinimas, pagal kurį nustato mūsų reikšmės laipsnį prieš Allah‘ą.

„Nudžiugink kantriuosius, kurie ištikus nelaimei sako: „Iš tikrųjų, mes priklausome Allah‘ui ir iš tikrųjų, mes pas Jį sugrįšim“, - pasakyta Korane.

Iš tikrųjų, visas pasaulio gyvenimas, tai tik viena iš ilgo romano dalių, už kurios seka ir kitos dalys. Ir mirtis tik to begalinio romano pradžia. Negalima spręsti apie spektaklį vien tik iš vienos jo dalies ir negalima atmesti knygos dėl to, kad jos pirmasis puslapis jums nepatiko. Įvertinimui to nepakanka. Rezultatas tampa žinomas tik gale. Ir ko nori mūsų draugas, kuris juokiasi iš mūsų, nori gyvenimo be širdgėlos, be skausmo, be senatvės ir mirties? Jis nori gyvenimo pilnatvės (aukščiausio laipsnio prabangos). Bet gyvenimo pilnatvė tik pas Allah‘ą. Tobulas tik Allah‘as Vienintelis. Ir kodėl Jis turi būti nevienintelis, jei Jis neturi trūkumų.

Esmė tokia: mūsų draugas nebus patenkintas, kol pats netaps Dievu, o tai pasikėsinimas. Mūsų darugas – daktaras iš tokių žmonių skaičiaus, kuriuos sunku nustebinti. Jis nori jau paruošto rojaus be pastangų ir sunkumų. Bet ką jis padarė, kad būtų vertas to rojaus? Ką padarė tas mokslų daktaras dėl žmonijos, kad galėtų tapti visagaliu Dievu, kuriam užtenka tik panorėti – ir viskas išsipildys.

Mano senelė daug išmintingesnė už daktarą, ji sako: „Gėris iš Allah‘o, o blogis iš pačių mūsų“. Nors tai ir paprasti žodžiai, bet jie išsprendžia visas problemas. Allah‘as paleido upes, nukreipė vėją, bet godus kapitonas perpildė savo laivą žmonėmis ir kroviniais, surinko didesnį nei dera svorį, dėl ko laivas nuskendo, o pradėjo kaltinti Allah‘ą ir keikti likimą. Tai kur gi Allah‘o kaltė? Allah‘as paleido upes, nustatė palankų orą plaukimui, bet žmogaus nepasotinamumas ir godumas gėrį pavertė blogiu.

Kokie teisingi ir gražūs šie žodžiai:

„Gėris iš Allah‘o, o blogis iš mūsų pačių“.

 

Kur kaltė tų, kurie nepasiekė Korano?

 

Mūsų draugas pasikasė pakaušį. Matėsi, kad jis ieško kažkokios gudrybės. Ištęsdamas žodžius jis ištarė:

- Gerai, o ką tu pasakysi apie tuos, kurie nepasiekė Korano, kuriems nebuvo apreikštos knygos ir neatsirado pas juos pranašų? Kur jų nuodėmė ir kokioje vietoje jie bus Paskutiniojo Teismo Dieną? Kaip, pavyzdiui, eskimai iš tolimosios šiaurės arba žmonės iš Afrikos džiunglių? Kas jų laukia Paskutiniojo Teismo Dieną?

Aš jam atsakiau:

- Pirmiausia, leisk tave pataisyti. Tu pradėjai uždavinėti klausimus neteisingai. Allah‘as leido mums žinoti tai, kad Jis nepaliko be Savo malonės nieko, apie tai sakoma Korano eilėse: „Nėra jokios tautos, kurios nepasiekė įspėjėjas!“ (35:24).

Tie pranašai, kuriuos mini Koranas, nėra visi pranašai. Yra tūkstančiai pranašų apie kuriuos mes nieko nežinome. Allah‘as pasakė Korane: „Apie kai kuriuos Mes papasakojome tau, apie kitus nepasakojome“ (40:78).

Allah‘as netgi bitei įteigia: „Ir įteigė Viešpats tavo bitei: „Įsirenk kalnuose namus ir medžiuose, ir tame, ką jie stato“ (16:68).

Allah‘o apreiškimai arba įteigimai būna įvairūs: kartais knygos pavidalu, kurią atnešdavo Džibrail, kai kada spinduliu, kurį Allah‘as nusiunčia į savo vergo širdį, kai kada džiaugsmu ir pasitenkinimu širdyje, kai kada išmintimi, kai kada realybe, kai kada nuolankumu, nuolaidumu, baime. Ir kiekvienas, kas turi jausmingą širdį ir aštresnį įžvalgumą, gauna šią dovaną iš Allah‘o malonių.

Bet tiems, kas užsikemša ausis ir uždaro savo širdį, tiems nepadės nei knygos, nei pranašai, nei ženklai, kad ir kiek daug jų būtų. Allah‘as pasakė, kad Jis suteikia kiekvienam, kas nori, savo malonę ir Jis neatsako prieš nieką dėl to, ką Jis daro.

Kartais Allah‘as savo malone vieną apsaugo, o kitą pateisina, priimdamas iš jo net ir patį menkiausią tikėjimą. Ir kas žino, gali būti, kad tik vienas vienintelis necivilizuoto negro žvilgsnis, nukreiptas į dangų bijantis Allah‘o, labiau gelbėjantis ir priimtinesnis nei visos mūsų maldos?

Įdėmus pirmykščių negrų religijos studijavimas parodo, kad jie turėjo pranašus ir dangiškąsias knygas tokias kaip mūsų šventosios knygos. Pavyzdžiui, mov-mov gentyje tiki dievu, kurį vadina Mužain ir laiko jį vieninteliu, kad jis negimdė ir nebuvo pagimdytas ir jam nebuvo lygių, ir nėra į jį panašių, kad jis nematomas, nežino jo, išskyrus jo pėdas (žingsnius) ir kad jis kūrėjas, duoda visiems maistą, apdovanoja, jis gailestingas, išgydo ligonius, padeda vargšams, atsiunčia lietų, girdi maldas ir, jie tvirtina, kad žaibas – tai jo kardas, o griaustinio aidesys – jo žingsnių garsai. Negi šitas Mužain nėra tas pats Allah‘as? Iš kur juos pasiekė tokios žinios, jeigu jų istorijoje nebuvo pranašo, atnešusio jiems tas žinias? Praėjo amžiai ir, kaip paprastai būna, į tą religiją pateko niekai, šarlataniškumas ir iškraipė tą tyrą religiją.

Niem-niem gentyje tiki vieninteliu dievu ir vadina jį Mubuli. Jie tvirtina: visa kas yra Džiunglėse, juda pagal jo norą, kad jis iššaukia audrą ant blogų žmonių, gerus žmones apdovanoja gyvenimiškomis gėrybėmis, gerais darbais ir ramybe. Ir šailuk gentyje tiki vieninteliu dievu ir vadina jį Žuk ir apibrėžia jį, kad jis slaptas ir akivaizus, kad jis yra danguje, bet jo buvimas yra jaučiamas visur, ir visa sukurta jo.

Danka gentyje tiki vieninteliu dievu, kurį vadina Nijalak, kas verčiant reiškia „kuris danguje“ arba „aukštybėse“.

Kaip dar galima vadinti tas dogmas, jei ne islamu? Ir kas gi tai, jei ne dangiškas apreiškimas šių tautų istorijoje, kuriam buvo pranašas? Iš tiesųk tikėjimas pas mus vienas! Allah‘as sako Korane: „Iš tikrųjų, tie, kurie patikėjo, ir tie, kurie kreipėsi į judaizmą ir krikščionybę, ir sabijai, kurie pradėjo tikėti Allah‘u ir paskutiniąja diena ir darė gerą, - tiems jų apdovanojimas pas jų Viešpatį, jie neturi bijoti, ir nebus jie liūdni“ (2:62). Bet laikui bėgant žmonės iškraipė tyrą tikėjimą.

Visus, kurie tikėjo Vieninteliu Allah‘u, paskutiniąja diena, prisikėlimo ir Teismo diena ir daro gerą, - jų apdovanojimas pas Allah‘ą.

Yra žinoma, kad Allah‘o malonė būna skirtinga. Yra pasaulyje tokių, kurie gimsta akli, yra tokių, kurie gimsta matantys. Yra ir tokių, kurie gyveno Musos (Mozės) (taika jam) laikais ir savo akimis matė, kaip jis su savo lazda sustabdė upės tėkmę, yra ir tokių, kurie gyveno Isos (Jėzaus) laikais (taika jam) ir matė, kaip jis atgaivindavo mirusiuosius. Mes apie tuos įvykius tik girdėjome ir tai, kas yra išgirsta, nepanašu į tai, kas buvo pamatyta. Bet kartu su tuo, tikėjimas nepriklauso nuo ženklų. Užsispyrę savimylos matė savo pranašų stebuklus ir sakė, kad tai burtai. Ir nėra abejonės tame, kad mūsų draugas skaitė tris išverstas knygas: Evangeliją, Bibliją ir Koraną ir tos knygos sustiprino jo abejones, ir kad išeitų iš siunkios padėties, jis pasuko kalbą apie neišprususias džiunglių tautas, kurioms nebuvo apreikštos dangiškosios knygos, ir džiaugdamasis jis paklausė mūsų: „Kokia jūsų nuomonė apie tuos, kas nepasiekė Korano esmės (turinio) ir nebuvo jiems apreikštos knygos?“ – aiškiai atrasdamas trūkumus dieviškajame teisingume arba įsivaizduodamas, kad tai pramoga.

Ir dėl to jis paklausė:

- Kodėl Allah‘o malonė nevienoda? Kodėl Allah‘as vieniems parodo Savo ženklus, o kiti apie juos žino tik iš nuogirdų?

- Ne visada ženklai būna malonė, jie būna ir kančia. Negi Allah‘as nepasakė Isos, taika jam, pasekėjams, prašiusiems iš dangaus atsiūsti vaišes: „Pasakė Allah‘as: Aš pasiųsiu jas jums, bet kas iš jūsų dar po to liks netikinčiais, tą aš nubausiu tokia bausme, kokia nenubaudžiu nei vieno iš pasaulių“ (5:115).

Tai todėl, kad po ženklo atsiuntimo visada yra atsiunčiama didelė bausmė tiems, kas nepatikėjo. Ir laimingas tas, kas patikėjo tuo, ką girdėjo, nematydamas ženklo, ir vargas tiems, kurie nepatikėjo.

Koranas įtikinamas įrodymas, argumentas prieš tave ir Teismo Dieną tu gausi kančias, o ne malonę, jeigu tu nevykdysi visų jo reikalavimų. Šio aiškaus argumento nebuvimas eskimams, kurie gyvena šiaurėje, galbūt bus atleidimas, palengvinimu, malone ir išsigelbėjimu Teismo Dieną. Galbūt vienintelis tų eskimų žvilgsnis, nukreiptas į dangų, už visą jų gyvenimą išgelbės juos ir gali būti, Allah‘ui šito pakanka, kad būtų įrodytas jų nuoširdus tikėjimas. O Allah‘o malonė, dovanojama jiems vienam daugiau, kitam mažiau, pagrindžiama tuo, kad Allah‘as pažįsta jų širdis, kaip apie tai sako Koranas: „... ir Jis sužinojo, kas jų širdyse, ir apreiškė jiems Savo [sa-kiną], ir davė jiems kaip dovaną artimą pergalę...“(48:18).

Allah‘as žino apie mūsų troškimus dar prieš mums atsirandant pasaulyje, dar iki mūsų pradėjimo motinos gimdoje, kol mes dar buvome tik sielos aplink Jo sostą. Tarp mūsų yra tie, kurie susibūrė apie Jo šviesybę, yra ir tie, kurie nuo Jo nutolo, besimėgaudami Jo karalyste, ir tapo neatidūs Kūrėjui, ir tapo verti žemiausiojo rango dar nuo tos dienos. Tai sufijų žodžiai.

Tai, ką mes matome šiame pasaulyje per savo trumpą gyvenimą, tai ne viskas. Kiekvienos ligos ir kiekvieno gydymo išmintį žino tiktai Allah‘as ir tiems, kas klausia: kodėl Allah‘as sukūrė kiaulę kiaule, aš galiu pasakyti tik tai, kad Allah‘as jai parinko kiaulės išvaizdą vien tik tam, kad jos siela kieliška ir jos sukūrimas tokia logiškas ir teisingas. Visa, ką mes matom aplink save iš atpildo, tai teisingumas, bet pasiekimas viso ko išminties ir nuo to teisingumo nuimta uždanga, - reikalas, kuris ne kiekvienam pagal jėgas.

Galbūt dėl tos priežasties ir yra tas pasaulis ir svarstyklių nustatymo Dieną mums paaiškins Žinantysis viską, kame pas mus buvo nesutarimai. Ir kartu su tuo aš tau pasakysiu baigiamąjį žodį. Allah‘as pasakė Korane, kad Jis nebaudžia iš anksto, neperspėjęs jų pranašu: „Ir Mes nebaudėme, kol neatsiuntėme pasiuntinio“ (17:15). Šito tau pakanka?

Ir dar, mano drauge, aš tau pasakysiu tai, kas baisu tavo klausime, iš pirmo žvilgsnio galima pagalvoti, kad tu tikintis ir tau gaila vargšų negrų, kurių nepasiekė Allah‘o šviesa, Korano malonė ir teisybė, iš tikrųjų juk tai netikėjimas Koranu, jo šviesa, malone ir teisingumu. Tavo klausimai artimi tam, kad jie prives tave iki sunkios bausmės ir apgaulės. Juose priešingybė dvasiai – tai niekšybė. Tu stengiesi rasti įrodymą prieš mus, kurio tu neturi. Negi nematai tu, o mano drauge, kad tavo logika šlubuoja.

 

Rojus ir pragaras

 

Šį kartą mūsų draugas buvo labiau įsitikinęs ir ramiai „kramtė“ žodžius, kad galėtų juos kaip bombas paleisti į mane, jis pasakė:

- Kaip gi Allah‘as mus nubaus, Jis gi gailestingas, maloningas, už tas nuodėmes, kurias mes padarėme per trumputį laiko intervalą, - bausme be pabaigos? „Pragare jie bus amžinai ir visados“ (98:5). Kas mes ir kaip palyginami prieš Allah‘o didybę, kad Jis keršytų mums tokių kerštu? Žmogus kaip dulkelė palyginus su visata, o prieš Allah‘o šlovę jis dar niekingesnis (menkesnis), praktiškai niekas.

- Mes ištaisysime tavo klaidas, mano drauge. Pirmiausia, mes ne dulkelės visatoje ir mūsų reikšmė prieš Allah‘ą ne niekinga, o labai didinga. Negi ne Jis mus įkvėpė Savo dvasia ir ar nenusilenkė mums angelai, ir ar nepažadėjo Jis mums kaip paveldo dangaus ir žemės, ir Jis kalba apie mus Korane: „Mes pagerbėme Adamo sūnus ir nešiojome juos sausuma ir žeme, ir paskyrėme jiems palaiminimą (gerovę, malonę), ir suteikėme jiems pranašumą prieš daugelį, kuriuos sukūrėme“ (17:70).

Taip išeina, kad mumyse yra dalis Allah‘o dvasios ir mes lyginant su visata – nesam dulkelės. Mums atrodo, kad mes dulkelės dėl mūsų mažo dydžio lyginant su visatos nesibaigiamumu. Bet mes perprantame visatą, sužinome dangiškuosius įstatymus, kiekvienai planetai piešiam jos orbitą. O po to astronautai, nusileidę mėnulyje, patvirtina mūsų spėjimus, kuriuos mes nupiešėme, būdami žemėje ir nematydami nieko. Negi tai neparodo to, kad mes savo dvasios pavidalu didingesni už mūsų visatą ir kad mes savyje turime visą visatą, ir teisus poetas, kreipdamasis į žmogų, pasakęs: Tu manai, kad tu mažas kūnelis, bet tavyje sutilpo didžiulis pasaulis!

Iš tikrųjų, žmogus, kaip tvirtina sufijai, - neaprėpiama knyga, o visata – jos puslapiai. Vadinasi, žmogus – didingas sutvėrimas ir didis reikalas. Jame yra dalelė Allah‘o dvasios ir jo reikalai (poelgiai) reikalauja atsiskaitymo.

Žodžiai apie nuodėmę „ribotame laike“, už kuriuos Allah‘as baudžia amžinybe, - tai taip pat klaida. O Allah‘as kalba apie amžinas kančias pragare, kai jie prašys sugrąžinti į baltą pasaulį, kad galėtų padaryti tai, ko nepadarė gyvi būdami: „Jeigu jie būtų sugrąžinti, tai jie sugrįžtų prie to, nuo ko juos sulaikė. Juk jie – melagiai“ (6:28). Iš nuodėmių, tai nėra laike ribotos nuodėmės, o pastovus jų charakteris, kuris vėl ir vėl pasikartoja visais laikais. Ir jeigu jie gyventų amžinai, tai jie amžinai darytų tas nuodėmes. Ir jeigu juos sugrąžintų į žemę, jie vėl grįžtų prie to, ką darė anksčiau. Iš tikrųjų –