Shia musulmonai
Musulmonai šiitai Lietuvoje
Zaynab (a.s.) kaip 'saulė', švytinti Islamo istorijoje
"Zaynab" vardas panašus į "saulę", švytinčią Islamo istorijoje. Ką mes žinome apie jos gyvenimą ir jos asmenybę yra nepakankama ir vis dar yra daug dalykų, kuriuos galima sužinoti. Jos žadantis sėkmę gimimas įvyko Džamadi-ul-Aval 5-ąją, 5 ar 6 metais po hidžros. Ji buvo Imamo Ali (a.s.) ir Islamo garbingos ponios Fatemos Zahros (a.s.) dukra. Pranašas [s.a.w.] pavadino ją "Zaynab" paaiškindamas, kad šis vardas yra dviejų žodžių kombinacija, "Zayn" ir "ab", kas reiškia tėvo puošmeną, kitaip tariant ji tartum Imamo Ali (a.s.) būdo (asmenybės) apspindys.
Šventasis Allah’o Pranašas [s.a.w.] pasakoja:
Vieną dieną
"Mano brangus vaike. Šiam mano vaikui, Zaynab, teks susidurti su tūkstančiu ir viena didžiule nelaime ir stoti prieš rimtus sunkumus Karbaloje."
Jos produktyvaus gyvenimo metu, ji susidūrė su daugybe liūdnų įvykių, tokių kaip Šventojo Pranašo mirtis (s.a.w.), jos šventosios motinos (a.s.) kančia, jos šventojo tėvo (a.s. nukankinimas), o paskui jos šventojo brolio kankinystė, 3-iojo šventojo Imamo ir 2-ojo musulmonų lyderio, Imamas Hassano ibn Ali (a.s.).
Šitie liūdni įvykiai paruošė pagrindą įniršiui
Jos išraiškingos kalbos ir pasigėrėtinas elgesys Karbalos įvykyje parodė, kad ši garbinga Ponia (a.s.) turėjo aukštą paklusnumo Allah’o (S.W.T.) valiai laipsnį, kas buvo viena iš svarbiausių Allah’o (S.W.T.) ir Pranašų (taika jiems visiems) numylėtinių savybių.
Ponios Zaynab (a.s) kalba Kufoje – 1 citata
"Ar jūs užmiršote, kurį Allah pasakė:
"Ar nemano tie, kurie netiki, kad Mes suteikiame jiems
"Žinokite (Kufos žmonės), kad jūs esate kalti
Anglo-saksų kronikos ir Ponia Zaynab [a.s.]
Straipsnyje anglo-saksų kronikos ir Ponia Zaynab [a.s.] yra parodoma kad Britanijos istorijoje, įrašytoje anglo-saksų kronikose sakoma:
685 metais [po Kristaus]:
"685. Šiais metais Britanijoje lijo krauju, o pienas ir sviestas pavirto krauju."
Ponios Zaynab (a.s.) kalboje Kufoje tais pačiais metais sakoma:
"Turint omenyje visus šituos veiksmus, ar jūs stebėtumėtės, jei iš dangaus pradėtų lyti krauju?"
Ponios Zaynab (a.s) kalba Kufoje – 2 citata
"O Kufos žmonės, sielvartas jums. Ar jūs suvokiate, kokią Pranašo Muhammado širdies dalį jūs atkirtote, kokį pažadą jūs sulaužėte, kieno kraują jūs praliejote ir kieno garbę jūs išniekinote?
Jūs tikrai padarėte tokį nusikaltimą, už kurį dangus gali nukristi ant žemės, žemė gali suskilinėti ir kalnai sutrupėti į dalis. Nužudydami savo Imamą, jūs padarėte nepaprastai piktą maištingo elgesio veiksmą ir nepaisėte garbingumo.
Turint omenyje visus šiuos veiksmus, ar jūs stebėtumėtės, jei iš dangaus pradėtų lyti krauju?
Bet kokiu atveju jūs turėtumėte prisiminti, kad Kito Pasaulio bausmė bus sunki. Tokiu metu nebus nieko, kas padėtų jums. Nevertinkite laiko ir galimybių, kuriuos jums davė Allah, kaip mažų ir nesvarbių, ir nebūkite patenkinti tuo, nes jei Allah neveikia greitai, tai nereiškia, kad Jis negali. Jam nėra jokios baimės, kad keršto laikas praeina. Allah tikrai atidžiai stebi jus".
Klausymiesi šios Ponios Zaynab (a.s.) kalbos žmonės raudojo, kai kurie įsikišdami savo pirštus į burnas ir kąndžiodami juos. Neapeliuodama į gailesčio jausmą, ji parodė jiems jų pačių ir jų blogų veiksmų realybę. Akys, kurios buvo pakeltos laukiant šventimo, dabar buvo nuleistos žemyn iš gėdos
Karbaloje
Karbaloje aplink ją ir jai įvyko daug tragiškų įvykių. Jos sūnų nukankinimas, taip pat jos brolių vaikų nukankinimas ir svarbiausia, jos brolio Imamo Hussaino (a.s.) kankinystė greta jo ištikimų kompanionų, kas suteikė šiai didžiai Poniai (a.s.) baisų smūgį.
Nors pakluso Allah valiai, ji niekada nepasidavė priespaudai ir neteisingumui. Iš tikrųjų, Karbalos istorija yra grįsta dviem stipriais faktoriais, Imamas Hussaino (a.s.) ir Ponios Zaynab (a.s.) sukilimu.
Zaynab (a.s.) socialinė darbuotoja ir pedagogė
Socialiniu aspektu, be gilaus bendravimo su žmonėmis, ji buvo aktyvi žmonių mokyme, jų problemų sprendime ir taip pat pagalboje skurstantiems. Pavyzdžiui, gyvendama Kufoje, ji mokė moteris Korano interpretacijos. Visi žinojo, kad ji (a.s.) buvo drąsi ir energinga ponia, ir tai buvo aišku iš jos trumpų, efektyvių ir karštų kalbų Ibn Ziado ir Yazido rūmuose prieš juos.
Daugybė Ponios Zaynab (a.s.) vardų
Ponia Zaynab (a.s.) turėjo daug vardų. Kai kurie iš jų yra svarbesni istoriniuose dokumentuose nei kiti. "Umm Kulthum" yra vienas iš jos garsiausių vardų. Priežastis, kodėl ją vadino Zaynab Kubra (Zaynab Vyresnioji) buvo tai, kad jos sesuo turėjo tą patį vardą ir pravardę. Todėl šis Zaynab vardas skyrė ją nuo jos sesers. Tačiau, kai kuriose knygose, tokiose kaip "Ibn Šahr Ašub" ir "Nahdžolbilaqih paaiškinimas", galima sužinoti, kad būtent jos seserį vadino "Umm Kulthum Vyresniąja." "Umm Abdullah" ir "Umm-ul-Hasan" yra iš daugelio jos kitų vardų. Dera paminėti, kad pagal to meto arabų tradiciją, daugelis vardų būdavo nustatomi individui jo ar jos ankstyvoje vaikystėje.
Daugiamatė asmenybė
Jos daugiamatė asmenybė leido jai gauti daug vardų, kai kurie iš jų paaiškinami toliau:
Ponia Zaynab (a.s.) buvo vadinama "Banihašemų Aqileh" ir "Aqileh Talebin", kur Aqileh reiškia dora ponia, su kuria švelnia elgiasi šeimos nariai ir jos palikuonys. Jos kiti vardai yra: "Sadiqeh", "Esmat-e Soqra (Esmat, jaunesnioji)", "Mahbubat-ul-Mostafa", "Šarikat ul Hosein", "Zahedeh" (dora ponia), "Aqeleh" (išmintinga ponia) ir taip toliau.
Hadrat Zainab (a.s.)
"O, aš žinau apie Damaską,
Kur Zaynab žvaigždė švyti.
"Zaynab" puiki "Ali" duktë,
Kuri globojo žmoniją
Nuo Karbalos visą laiką,
Kad išlaikytų Islamą gyvą.
Žmonija dainuoja taiką ir džiaugsmą kartu
Kiekvienam, kas atrodo vis dar mylintis
Pamatyti žydinčius tiesos medžius
Ir pasaulis bus atsikratęs tamsos.
Jei yra vienas dalykas, kuriuo dalinasi visa visata,
Tai yra Zaynab gyvenimas, kad skaitytų ir rūpintųsi,
Svajonės ir viltys išsipildys,
Kai Zaynab ir jos tikslai bus suprasti.
Mumyse yra Allah’o meilės šiluma
Kai mes galvojame apie Zaynab, "kantrią princesę",
Štai kodėl Rasulallah (Pranašo) Ahlul-Bayt
Yra išgelbėtojų šviesa čia ir po šio gyvenimo.
Pasiaukojusios Imamo Husaino (a.s.) kariuomenės moterys
Dr. Ibrahim Ayati
Neturėtų būti užmirštamas faktas, kad šiame amžiname ir svarbiame įvykyje, kuris įvyko 61 metais po hidžros, taip pat dalyvavo ir aukojosi kai kurios didžios ir kilniadvasiškos moterys. Taip, kad kai kuriuos iš jų netgi buvo nukankintos šiame kelyje, o jų garbingi vardai buvo paminėti šlovingoje Imamo Husayno sukilimo istorijoje su šlove ir pagarba.
Dabar čia paminėsime šitų didžių moterų vardus pagal istorinę tvarką ir vaidmenį, kurį jos atliko. Ponia Dulham: pirmoji, kurios vardą dera prisiminti su pagarba, buvo Zuhayro bin Qayno Badžali žmona. Ji buvo moteris, kuri įgijo garbingiausią padėtį Islamo istorijoje visiems ateinantiems laikams. Žmogus iš Bani Fazara genties sako:" Mes grįžome iš Mekos kartu su Zuhayru bin Qaynu Badžali ir tolia keliavome į Iraką. Tuo metu Husaynas bin Ali taip pat keliavo į Iraką. Tačiau, mes nenorėjome sustoti toje pačioje poilsio vietoje, kurioje buvo apsistojęs Husaynas. Taigi, kai Imamas Husaynas paliko tą vietą, mes apsistojome ten, o kai jis sustojo sustojo kitur, mes judėjome toliau. Tačiau, vienu metu taip atsitiko, kad mes privalėjome sustoti toje pačioje vietoje, kurioje Husaynas bin Ali sustojo. Mes pastatėme savo palapines vienoje pusėje, o jis savo pastatė kitoje. Tuo metu, kai mes valgėme ten, netikėtai atėjo Imamo pasiuntinys. Jis pasisveikino su mumis ir pasakė: "O Zuhayrai bin Qayn! Husaynas bin Ali kvietė tave".
Mums taip nepatiko šis pranešimas, kad mes padėjome tuos maisto gabaliukus, kuriuos mes turėjome rankose, ir visi buvome suglumę. Tačiau, Dulham, Amro duktė, kuri buvo Zuhayro žmona, pasakė jam: "Allah’o Šventojo Pranašo sūnus pasiuntė kažką pas tave ir pakvietė tave; ar tu nesi pasiruošęs nueiti pas jį? Šlovė Allah’ui! Kokia tau atsitiks blogo, jei tu nueisi ir pamatysi jį, išgirsi tai, ką jis turi pasakyti ir paskui grįši!" Šios moters žodžiai turėjo
Iš tikrųjų, Allah yra saugotojas tų, kurie tiki. Jis perkelia juos iš tamsos į šviesą. (Surah al-Baqarah, 2: 257)
Zuhayras išėjo su Imamu ir sutiko kankinio mirtį, o jo žmona sugrįžo pas savo giminaičius.
Kitas garbingas dalykas, kuris yra įrašytas istorijoje apie šią moterį, buvo paminėtas knygoje, kuri vadinasi Tazkira-e Sibt. Pagal ją, kai Zuhayras buvo nukankintas, jo žmona pasakė jo vergui: "Eik ir apdenk įkapėmis savo šeimininką". Vergas nuėjo ir pamatė Imamą be neapdengtą. Jis pasakė sau: "Ar aš turėčiau apdengti savo šeimininką ir palikti Imamą neapdengtą? Vardan Allah, aš nepadarysiu tokio dalyko". Tada jis pirmiausiai apdengė šventą Imamo kūną, o paskui jis apdengė savo šeimininką.
Ponia Umme Wahab: antroji ponia, kuri yra verta pagyrimo už jos didingą asmenybę ir pasiaukojimą, buvo Abdullah bin Umayro Kalbi žmona. Abdullah bin Umayras buvo Kufos gyventojas ir priklausė Bani Ulaym genčiai. Vieną dieną jis pamatė, kad didelė kariuomenė susirinko Kufos datulių sode. Jis pasiteiravo apie kariuomenę. Jam buvo pasakyta, kad tie žmonės ruošiase kovoti prieš Husayną, Fatimos, Šventojo Pranašo dukros, sūnų. Abdullah pasakė: "Allah žino, kad aš troškau kovoti prieš politeistus
Moteris matydama besikaunantį savo vyrą taip pat paėmė palapinės strypą ir prisijungė mūšio lauke. Ji pasakė savo vyrui: "Gal mano tėvai būti išpirkti už tavo auką
Ponia Rubab: trečioji ponia, kurios žymus vardas buvo įrašytas Ašuros istorijoje, buvo Rubab, Imraul Qayso dukra, Šventojo Imamo žmona. Ji buvo Imamo žmona, kuri lydėjo jį jo kelionėje į
Taip pat nėra minima ir Dža'faro bin Husayn motina, kuri priklausė Quza'a genčiai. Karbalos įvykiuose nėra minima ir Fatimos, Husayno dukros, motina, t.y. Umme Ishaq, Talhos bin Ubaydullah Taymi duktė. Nors jos duktė
Umaro kalifato periodu jis priėmė Islamą. Pačią pirmąją dieną kalifas padarė jį Quza'a genties vadovu. Be tapimo musulmonu ir Islamo genties vadovu garbės, jis taip pat gavo ir kitą dovaną. Jis turėjo tris dukteris ir vieną iš jų jis ištekino už Ali, antrą už Hasano, o jauniausiąją, būtent Rubab, už Imamo Husayno. Tokiu būdu jis tapo trijų Imamų uošviu.
Ponia Rubab turėjo vieną dukterį ir vieną sūnų nuo Imamo Husayno, kuriuos pavadino Sukayna ir Abdullah. Sūnus, kuris buvo dar žindomas kūdikis, buvo nužudytas Ašuros dieną, o ji pati ir jos duktė Sukayna paimtos į nelaisvę. Ketvirtoji ponia, kurios vardas gali būti paminėtas ryšium su Ašuros popietės įvykiais, buvo iš Bakr bin Wa'il genties. Ji užima iškilią padėtį Karbalos tragedijos aprašyme. Ji istorijos puslapiuose keliais žodžiais nupiešė tikslų priešų niekšybės paveikslą.
Ji su savo vyru buvo Ibn Sado kariuomenėje. Tačiau, kai ji pamatė, kad Kufos kareiviai nuskubėjo prie Imamo Husayno vaikų palapinių ir netgi plėšė (grobė) moterų sukneles, ji pakėlė kalaviją, nuėjo prie Imamo Husayno palapinių ir sušuko: "O Bakro bin Wa'ilo vaikai! Jūs esate gyvi ir nepaisant to, šitie žmonės plėšia Šventojo Pranašo dukterų palapines. Allah yra vienintelis Arbitras. Ateik ir atkeršyk už kraujo praliejimą". Šiais trumpais žodžiais ji parodė, kaip žemai puolė priešai. Atrodo, tarytum šios ponios riksmas vis dar aidi prie įėjimų į Imamo Husayno palapines.
Studijuodami Ašuros istoriją mes randame daugelio didžiadvasiškų moterų vardus, kurios sukilo, kad nuoširdžiai palaikytų tiesą ir pamaldžius asmenis ir tai nėra tik tos keturios moterys, kurias paminėjome. Tačiau kaip niekas iš kankinių, ar hašimitų ar nehašimitų, nepaisant jų didybės, didžiadvasiškumo ir pasiaukojimo, negali pasiekti Imamo Husyano padėties, kuris buvo šios revoliucijos lyderis, niekas iš šitų didžiųjų moterų, kurios iškiliai pasirodė kankinių nukankinimo metu ar būdamos nelaisvėje, negali įgyti tokios padėties, kuri prilygtų poniai Zaynab, vyriausiąjai Imamo Ali dukrai. Būtent ji galėjo iš tikrųjų perimti savo brolio vietą būnant nelaisvėje ir sekė tuo pačiu judėjimu nuo Ašuros popietės iki jos atvykimo į Mediną. Ji iš tikrųjų sekė tuo, ką jos brolis pasakė: "Beviltiškumas ir pažeminimas yra toli atskirti nuo mūsų, Ahlul Bayt". Ji tokiu būdu įvykdė jai pavestą atsakomybę. Mes galime sakyti, kad tai buvo
Ar ponia Zaynab nebuvo tos pačios ponios Khadidžos dukraitė ir ar kelias, kuriuo ėjo Imamas Husaynas, nebuvo religijos pažangos kelias ir Šventojo Pranašo kvietimo atgaivinimas? Vadinasi, tuo atveju, jeigu reikėjo, kad dėl teisingos Islamo religijos ir Šventojo Korano, moterys taptų belaisvėmis ir to pasekmėje kreiptųsi į žmones turguose ir gatvėse, kad paverstų niekais nepagrįstą priešo propagandą ir atskleistų žmonėms tikrovę, kas galėjo labiau tikti šiai užduočiai nei Imamo Ali dukra, kuri iš Khadidžos, didingiausios pasiaukojusios ponios Islame, paveldėjo pasiaukojimą, ir Imamo Ali, kuris buvo didingiausiasis Allah’o Pranašo šalininkas. Ponia Zaynab, kuri buvo Ali ibn Abi Talibo dukra ir Khadidžos dukraitė, kreipėsi į žmones Kufos turguje ir kalbėjo išraiškingai kaip jos tėvas. Galetų būti sakoma, kad ji kalbėjo Imamo Ali liežuviu. Parodydama žmonėms ženklą, ji privertė juos nutilti, tarytum jie būtų nustoję kvėpuoti, ir numalšino sujudimą.
Ahmad bin Tahir Baghdadi (m. 280 metais po hidžros) savo knygoje Balaghatun Nisa pateikė tris jos kreipimosi versijas, iš kurių viena, kaip pranešama, nusileido iš Imamo Sadiqo.
Umme Kulsum, Zaynab sesuo taip pat kreipėsi į žmones Kufos turguje. Abi seserys smarkiai priekaištavo Kufos gyventojams, kurie buvo taip sujaudinti, kad pradėjo raudoti ir dejuoti.
Ahlul Bayt užduotis Kufos turguje priartėjo į pabaigą, o tada jie gavo galimybę kalbėti Ibn Ziyado dvare. Imamo Ali duktė atvyko į dvarą apsirengusi labai paprastą suknelę. Aplink ją buvo jos vergės. Ji nuėjo ir atsisėdo rūmų kampe. Ibn Ziyadas paklausė: "Kas yra moteris, kuri nuėjo ir atsisėdo kampe šalia savo vergių?" Niekas jam neatsakė. Tada jis pakartojo savo klausimą.
Šiuo metu sunki atsakomybė teko Zaynab. Buvo būtina, kad ji panaudotų savitvardą. Ji taip pat turėjo duoti atsakymą Ibn Ziyadui ir neturėjo jam duoti galimybės reikalą padaryti dviprasmišku žmonių akyse.
Ibn Ziyadas pasakė: "Aš dėkoju Allah’ui, kad Jis padarė gėdą jums ir užmušė jus, ir informavo žmones apie jūsų naujus melus". Ibn Ziyadas ištarė tris šventvagiškus žodžius
Nepaisydamas šio skubaus Imamo Ali dukters atsakymo, Ibn Ziyadas vėl pasakė: "Ar tu matei tai, ką Allah padarė su tavo šeima?" Atrodo, kad sakydamas tai Ibn Ziyadas norėjo priminti jai apie tuos, kurie buvo nukankinti prieš dvi dienas, kad ji galbūt susijaudintų ir pasakytų kažką pagal jo norą ar kažko paprašytų. Tačiau, jis buvo užmiršęs faktą, kad Ahlul Bayt darė viską labai protingai ir netarė nei žodžio, kuris nebuvo vertas jų padėties, ir viskas, ką jie sakė, buvo gerai apskaičiuota ir pagal planą, kad tikslas, kurį jie turėjo omenyje, galėtų būti pasiektas.
Į Ibn Ziyado klausimą: "Ar tu matei tai, ką Allah padarė su tavo šeima?" Zaynab atsakė: "Nieko naujo neįvyko. Šitie mūsų šeimos kankiniai buvo asmenys, kuriems Allah buvo numatęs kančią, ir jie įgijo šį palaiminimą, ir priėmė kančią. Tačiau, netrukus ateis diena, kai Allah sukvies jus ir juos atsiskaitymui ir ten jūs grumsitės ir diskutuosite vieni su kitais". Išgirdęs tai, Ibn Ziyadas buvo toks sutrikęs ir susierzinęs, kad jeigu Amr bin Harithas nebūtų papriekaištavęs jam, buvo įmanoma, kad jis galbūt būtų liepęs nužudyti Imamo seserį. Tačiau, kokia nauda iš to galėjo būti jam? Zaynab jau buvo pasakiusi tai, ką turėjo pasakyti. Ji taip pat atpažino ištvirkėlius ir nuodėminguosius ir pristatė tyrą bei šventą Šventojo Pranašo šeimą.
Praėjus mėnesiui ir dar kelioms dienoms, Imamo Ali duktė atvyko į svarbesnį ir subtilesnį susirinkimą. Čia taip pat buvo jos pareiga kalbėti aiškiau. Palyginus su Kufos gyventojais, sirai klydo dar labiau ir labiau nežinojo Ahlul Bayt. Todėl reikėjo, kad ji paminėtų tikrovę ir aiškiau pristatytų Ahlul Bayt. Šis susirinkimas buvo surengtas Damaske, Islamo sostinėje. Čia vėl ponia Zaynab kreipėsi į žmones ir kalbėjo su jais. Ši kalba taip pat buvo paminėta Ahmado bin Tahiro Baghdadi knygoje, Balaghatun Nisa. Jis sako: "Kai Yazidas pamatė kalinius iš Ahlul Bayt stovinčius prieš jį, jis liepė, kad ant padėklo būtų atnešta Imamo Husayno galva. Jis smogė per Imamo Husayno dantis pagaliu, kurį jis turėjo rankoje ir padeklamavo kažkokias poemos eilutes, kuriuos yra apibendrinamos taip: "Aš norėčiau, kad mano protėviai, kurie buvo užmušti Badr, būtų gyvi šiandien, kad jie galėtų matyti dabartines Muhammado palikuonių sąlygas, ir džiaugdamiesi pasakytų: 'O Yazid! Tegul tavo rankų niekada neskauda". Jis pridėjo: "Aš nebūčiau savo protėvių palikuonis, jei aš nekeršyčiau Muhammado vaikams".
Kai reikalai taip pasisuko, o Yazidas, kuris nužudė Imamą Husayną, dabar pakilo, kad galėtų pasipriešinti ir atkeršyti Šventajam Pranašui, ar būtų tada ponia Zaynab pateisinta, jeigu būtų ignoravusi jo žodžius ir veiksmus ir tylėjusi prieš tokį, kuris tvirtino esąs Šventojo Pranašo įpėdinis ir vadovavo kaip toks, ir nužudė religingiausius Islamo asmenis, keršydamas už Mekos politeistų nužudymą, kuriuos Badr mūšyje užmušė Pranašas? Ar ji galėjo tylėti, kai matė, kad sirai priėmė Yazido žodžius kaip tiesą ir tikėjo jais? Neabejotinai, ponia Zaynab negalëjo tylėti tokioje vietoje. Kad ir ką ji pasakė, tai buvo jos pareiga, kurią ji įvykdė. Allah taip pat išsaugojo jos kalbą ir ji nebuvo sunaikinta kaip daug kitų religinių dokumentų. Mes turime būti dėkingi Visagaliui Allah’ui už šį palaiminimą.
Autorius: Syed Zafar Abbas Naqvi
Išaušo Muharram mėnesio 11-osios rytas ir Zaynab užsiėmė pareigomis, kurias Husaynas bin Ali (a.s) paliko jai. Husaynas (a.s.) atliko savo vaidmenį ir nuo šio momento Zaynab priėmė savo svarbų vaidmenį kovoje
Su didžiausia drąsa ir pasiryžimu, ji nusprendė neleisti, kad ją įveiktų širdgėla ir sutraiškytų tragedijos svoris, kuri ištiko jos šeimą, ir su tvirtumu, kurį ji paveldėjo iš savo tėvo ir iš senelio, ji buvo pasiryžusi geriausiai panaudoti kiekvieną galimybę Imamo Husayno (a.s.) misijos skleidimui.
Jos vaidmuo buvo priversti žmones suprasti, kad engėjiškas ir išnaudotojiškas režimas melagingai pateikė Husayną (a.s.) ir jo kompanionus žmonėms kaip Islamo ir jo progreso priešininkus. Ji turėjo padaryti tai žinomu žmonėms, kurie nežinojo tiesos, kad tai Pranašo (s.a.w.) šeima, apreiškimo namai buvo tikrieji Islamo mokymo ištikimi šalininkai ir vertybių šaltinis, kurio apsaugai jie net neatsisakė paaukoti savo gyvybių ir visko, ką jie turėjo. Kankiniai atidavė savo gyvybes ir mirė priespaudos scenoje, bet tai liko moterims ir vaikams, vadovaujant ir globojant šiai didžiai Ali dukrai (a.s.), užsiimti pačia sudėtingiausia ir labiausiai kankinančia misijos dalimi.
Jei ne Zaynab (a.s.), mes nežinotume Husayn bin Ali (a.s.) qiyam’o tikslų. Jo tikslas būtų buvęs prarastas ir šis didelės tragedijos atvejis būtų palaidotas po kalnu iškraipymų ir klaidingų aiškinimų – būtų atsitikęs dalykas, kurį daugelis bandė padaryti, bet jiems apgailėtinai nepasisekė. Taigi, tai buvo atsakomybė, kuri gulė ant Zaynab pečių - didžios moters, kuri dar taip pat buvo mielas ir užjaučiantis šios grupės nelaimingų kalinių lyderis jų kelionėje iš Karbalos į Kufą, iš Kufos į Šaam (Damaskas), iš Damasko į
Darbas reikalavo didelės jėgos ir susitvardymo bei savybių, kurių eilinė moteris neturi. Bet Zaynab nebuvo jokia eilinė moteris; ji buvo Ali (a.s.) dukra ir ją užaugino tokia motina kaip Fatima (a.s.) - tie patys Ali ir Fatima (a.s.), kurie praleido visą savo gyvenimą kovodami ir išsikovojo savo kelią politinių krizių ir sąmokslų viduryje. Zaynab (a.s.) buvo tikra savo motinos dukra, kuri per savo aktyvią ir pasyvią kovą, privertë jos laiko režimą užimti gynybos poziciją ir būsimosioms kartoms parodė kovos būdus sudėtingais laikais, o taip pat ir jų didžiulę vertę, tai faktas, kurį liudija istorija!
Taigi, tai buvo Zaynab (a.s.), tokio šlovingo žmogaus kaip Abdullah bin Dža'feras žmona ir tokių jaunų kankinių kaip 'Aunas ir Muhammadas motina, ir mylima tokio žmogaus kaip Imamas Husaynas (a.s.) sesuo, kuri vykdė misiją su didžiuliu rūpesčiu ir išmintimi, ir kuri pagaliau pasiekė tos misijos kilnią ir vaisingą pabaigą.
Qasimas ibn Hassan Karbaloje
Qasimas ibn Hassan buvo jauniausiasis antrojo šiitų Imamo Hassano ibn Ali ibn Abu Talibo sūnus. Qasimas gimė 47 metais po hidžros, likus trims metams iki Hassano ibn Ali nužudymo. Kai trečiasis šiitų Imamas Hussainas ibn Ali pasiruošė palikti Mediną Radžab mėnesį, 60 metais po hidžros, Qasimo ibn Hassan motina (Umme-e-Farwa) paprašė, kad Hussainas ibn Ali ibn Abu Talibas paimtų ją ir Qasimą su juo. Hussainas ibn Ali sutiko. Qasimas, nors buvo tiktai 13 metų, kaip ir jo pusbroliai Aunas ir Muhammadas, mokėsi fechtuotis iš Abbaso ibn Ali ir Ali Akbar ibn Husayno. Abbasas ibn Ali labai mėgo Qasimą ibn Hassan.
Karbalos mūšyje
Naktį prieš Ašurą, Hussainas ibn Ali ėjo pro Umm-e-Farwos palapinę ir išgirdo Qasimą, sakantį savo motinai, "Mama, rytoj dėdė Abbasas, Ali Akbaras ir aš ginsime dėdę Hussainą. Mama, jei mane nužudys prašau neraudoti manęs." Umm-e-Farwa atsakė, "Mano sūnau, nors aš labai tave myliu, aš neraudosiu tavęs. Niekas neprivers manęs labiau didžiuotis negu matymas, kaip mano sūnus atiduoda savo gyvenimą
Ašuros dieną, kai Aunas ir Muhammadas krito mūšio lauke, Qasimas ibn Hassan atėjo pas Hussainą ibn Ali ir maldavo leidimo kovoti. Dukart Hussain ibn Ali atsakė neigiamai, sakydamas: "Qasimai, tu esi jaunas ir vienintelis savo motinos sūnus." Qasimas ibn Hassan buvo labai nusivylęs. Jis nuėjo pas savo motiną. Kai ji pamatė, kad jos sūnus toks nusivylęs, ji atsiminė, kad kaip tik prieš mirtį Hassanas ibn Ali parašė laišką, duodamas jį Umm-e-Farwai pasakė: “Jeigu kada nors pamatysi, kad Qasimui sunku, duok jam šį laišką." Ji davė Qasimui ibn Hassan laišką. Laiške buvo parašyta, "Mano sūnau Qasimai, ateis diena, kai mano brolui Hussainui teks stoti prieš dešimtūkstantinę priešų kariuomenę. Tai bus diena, kai Islamą reikės gelbėti aukojantis. Tu turi atstovauti man tą dieną."
Qasimas ibn Hassan perskaitė laišką. Jis šypsojosi. Jis nuskubėjo pas Hussainą ibn Ali ir padavė jam laišką. Perskaitęs laišką Hussainas ibn Ali pasakė, "O mano brolio sūnau, kaip aš galiu neleisti tau daryti to, ką tavo tėvas norėjo, kad tu padarytum?"
Hussainas ibn Ali aprišo Hassano ibn Ali turbaną ant Qasim ibn Hassano galvos ir padėjo jam užlipti ant arklio. Qasimas ibn Ali pasakė, "O mano dėdė, prašau neliūdėti. Aš nebijau mirties. Mirtis
Garsiu ir aiškiu balsu Qasimas ibn Hassanas prisistatė ir suriko iššūkį dvikovai. Jis užmušė kelis garsius karius, kurie išėjo į priekį.
Kiekvieną kartą užmušęs priešą, Qasimas ibn Hassanas stodavo savo balnakilpėse, žiūrėdajo atgal ir mojuodavo Abbasui ibn Ali, kaip tik taip, kaip mokinys, atlikęs užduotį, prašytų savo mokytojo pritarimo, Abbasas ibn Ali išdidžiai mojuodavo atgal. Kai priešai pamatė jo drąsą ir suprato, kad jie galbūt negalės jo nugalėti dvikovose, jie priėjo iš už nugaros ir Umaras ibn Nafyl Azdi smogė Qasimui ibn Hassanui kalaviju per galvą.
Qasimas ibn Hassanas bandė tęsti kovą, bet kadangi jis buvo toks jaunas ir labai ištroškęs, jis negalėjo pratęsti kovos.
Ar Qasimo ibn Hassano kūną atnešė į stovyklą jo motinai? Tai nėra visiškai aišku. Pranešama, kad Hussainas ibn Ali nusiėmė savo abaa, patiesė ant žemės ir rinko dalis nuo žemės, kaip renkamos gėles sode, ir paėmė juos į stovyklą.
Ašuros rytas
Autorius: Dr. Ibrahim Ayati
Ašura nakties metu Imamas ir jo kompanionai meldėsi, prašė Dievo atleidimo ir nuolankiai maldavo. Naktis galų gale baigėsi ir atėjo jų garbės dienos rytas. Šeicho Mufido knygoje, kuri vadinasi al-Irshad, ir Tabari knygoje Tarikh rašoma, kad po rytinės maldos Imamas išrikiavo savo kompanionus, iš kurių trisdešimt du buvo raiti ir keturiasdešimt pėsčiomis. Jis patikėjo dešiniojo sparno vadovavimą Zuhayrui bin Qaynui, kairiojo sparno - Habibui ibn Mazahirui, ovėliavą patikėjo savo broliui Abbasui.
Umaras bin Sadas taip pat išrikiavo savo pajėgas tos dienos ryte. Vadovavimą dešiniąjam sparnui jis patikėjo Amrui bin Hadžadžui Zubaydi, kairiąjam sparnui - Šimrui bin Jawšanui, raitininkus - Azrai bin Qaysui Ahmadi, pėstininkus Šithui bin Rabie, o vėliavą padavė savo vergui.
Ašuros dieną Imamas kreipėsi į žmones ir kalbėjo keletą kartų. Tačiau, jis pradėjo dieną maldavimais, skirtais Allah, ir kiekvieną kartą prieš kreipdamasis į priešą, jis Allah’o prašė stiprybės ir pamokymo. Visi Imamo maldavimai ir kreipimaisi yra išdėstyti labai iškalbia ir išraiškinga kalba. Jis kreipėsi į priešo kariuomenės kareivius išlaikydamas tobulai ramią ir santūrią mintį, tarytum jie visi buvo jo draugai ir atsidavę jam ir susirinko, kad padėtų jam, nors jis labai gerai žinojo, kad po šito kreipimosi tie patys žmonės užpuls jį su 30 000 iečių ir nužudys jį. Šitas kalbas pasakė oratorius, kuris buvo ištroškęs ir neturėjo nei lašo vandens, kad sudrėkintų savo lūpas. Jis buvo oratorius, kuris žinojo, kad po trumpo laiko tarpo jo moterys ir vaikai taps jo begėdiškų ir nesutaikomų priešų belaisviais. Jis buvo oratorius, kuris buvo nevalgęs ir ištroškęs, nors Ašuros dieną jis nesiskundė alkiu, nes buvo didinga ir kantri asmenybė, jis tik paminėjo troškulį.
Imamas Sadžadas pasakė: "Pranašo dukters sūnus buvo nužudytas, kai buvo ištroškęs ir alkanas".
Iš tikrųjų stebina tai, kad oratorius, kuris yra alkanas ir ištrokškęs, kalbėtų prieš tūkstančius priešų, kurie yra pasiruošę nužudyti jį. Nors yra daug jo susirūpinimo ir nerimo priežasčių, jis vis tiek kalba tokiu būdu, kad viskas ką jis sako yra iškalbinga ir išraiškinga. Jis kalba išlaikydamas puikią dvasios ramybę ir drąsą. Kad ir ką jis sako, tai yra tvirta ir logiška. Jis retai parodo bejėgiškumą ir sudaužytą širdį. Kai jo kompanionai yra nužudomi ir aplink jį apsiranda daug laisvos vietos, jo kalba
Imamo maldavimas Ašuros rytą
Ašuros ryte priešo raiteliai pradėjo Imamo būrio puolimą. Imamas melsdamasis pakėlė rankas ir pasakė: "O Viešpatie! Aš priklausau nuo Tavęs kiekvienoje bėdoje ir tikiuosi Tavo palaiminimo kiekviename sunkume. Kiekviename sunkume, su kuriuo man tenka susidurti, Tu esi vienintelis mano vaistas ir išsigelbėjimas. Buvo daug sunkumų, kurie susilpnino mano širdį, ir joks vaistas jiems nebuvo pasiekiamas. Draugai nepadėjo man, o priešai džiaugėsi mano nelaime. Tačiau, kai aš nustojau prašyti pagalbos visų, išskyrus Tave ir prašiau vaisto tiktai iš Tavęs, Tu suteikei man paguodą ir palengvėją, ir pašalinai sunkumą. Kiekvienas palaiminimas ir gerumas mums ateina iš Tavęs ir visko turi būti prašoma vien tik iš Tavęs".
Imamo pamokslas Yazido kariuomenei
Imamas atsisėdo ant savo žirgo ir kreipėsi į žmones labai garsiu balsu, kurį galėjo girdėti dauguma: "O Irako žmonės! Klausykite manęs ir neskubėkite mane nužudyti, kad aš galėčiau pasakyti jums tai, ką turiu pasakyti, ir pateikti jums mano atvykimo į Iraką priežastis. Jei jūs priimsite mano pateisinimą, tikėsite tuo, ką aš sakau, ir elgsitės su manimi teisingai, jūs nutiesite sau klestėjimo kelią, o tada jūs neturėsite jokios priežasties nužudyti mane. Ir net jei jūs nepriimsite mano pateisinimo ir nukrypsite nuo teisingo kelio, jūs turite apgalvoti visus klausimo už ir prieš, prieš nužudydami mane, ir neturėtumėte imtis tokios subtilios užduoties neapdairiai ir neapgalvoję. Mano šalininkas yra Visagalis Allah, Kuris apreiškė Koraną. Allah saugo Savo nusipelniusius vergus".
Kai Imamo kalba pasiekė šį tarpsnį, jis išgirdo savo seserų ir dukterų, kurios girdėjo jį, aimanas ir raudas.
"Ar aš nesu jūsų Pranašo dukters sūnus? Ar wasi (vietininkas) jūsų Pranašo ir jo pusbrolis, ir pirmasis asmuo, kuris išreiškė tikėjimą Allah’u ir patvirtino tai, ką pranešė Jo Pranašas, nėra mano tėvas? Ar kankinių veteranas Hamza bin Abdul Muttalibas nėra mano tėvo dėdė? Ar kankinys Dža'far Abu Talibas, kuris turi du sparnus ir skraido su Allah’o angelais, ne mano dėdė? Ar jūs negirdėjote, kad Šventasis Pranašas pasakė apie mane ir mano brolį:" Šitie du mano sūnūs yra Rojaus jaunuolių vadovai". Jei jūs manote, kad tai, ką aš sakau yra tiesa, tai tuo geriau. Aš prisiekiu Allah’u, kad aš žinau, kad Allah neapkenčia melagių, ir aš niekada nepasakiau melo. Ir net jei jūs netikite mano žodžiais ir neigiate mane, jūsų tarpe vis dar yra šiek tiek Šventojo Pranašo kompanionų, kurie jų paklausus, praneš jums faktus. Paprašykite Džabiro bin Abdullah Ansari, Abu Sa'ido Khudari, Nahlo bin Sadi, Zaydo bin Arqamo ar Anaso bin Maliko, kad jie pasakytų jums, kad jie girdėjo šituos žodžius iš Šventojo Pranašo apie mane ir mano brolį. Ar šios tradicijos nepakanka, kad jūs susilaikytumėte nuo mano nužudymo? Jei jūs abejojate šia tradicija, ar jūs galite abejoti net tuo, kad aš esu jūsų Pranašo dukters sūnus? Aš prisiekiu Allah’u, kad tarp Rytų ir Vakarų nėra jokio kito Pranašo dukters sūnaus, išskyrus mane ar tarp jūsų, ar tarp kitų.
"Jūs turite pasakyti sąžiningai, ar aš nužudžiau ką nors iš jūsų, kad jūs galėtumėte keršyti! O gal aš aš pasisavinau jūsų turtą ir jūs reikalaujate jo? Aš sužeidžiau jus, už ką jūs reikalaujate kompensacijos?" Tačiau niekas iš jų neišėjo į priekį, kad duotų atsakytų į tai, ką Imamas pasakė. Tada jis buvo priverstas kviesti kai kuriuos iš jų vardais ir tarė jiems šiuos žodžius: "O Šabath bin Rabie, Hadžar bin Abdžar, Qays bin Ashath ir Yazid bin Harith! Ar jūs patys nerašėte man laiškų, sakydami: "Vaisiai prinoko ir laukai yra žali bei šviežūs, ir Irako kareiviai yra pasiruošę paaukoti savo gyvybes
Tabari rašo, kad atsakydami Imamui, jie pasakė: "Mes nerašėme jokio laiško ir nežinome apie ką tu kalbi." Nuoširdžiai kalbant, tai yra niekšybės ir nesąžiningo žaidimo aukštumos, kad tie patys asmenys, kurie kvietė jų Imamą, rašydami daugybę laiškų ir pasirašydami tuos laiškus, atsakė jam su didžiausiu įžūlumu, kad jie nei rašė kokius laiškus jam, nei kvietė jį!
Čia supažindiname skaitytojus su vienu iš tų nedorų asmenų, kad jie žinotų, ką žmogus gali padaryti
Kaip gali tie asmenys, kurie neturi mažiausio teisingumo jausmo pelnytis iš dangiškos Husayno bin Ali dvasios ir kaip gali jų netalentingos ir sugadintos sielos gauti bet kokį taurios neklaidingo Imamo sielos atspindį.
Imamas tęsė savo kreipimąsi, kol pasakė: "Vardan Allah, aš neprisieksiu ištikimybės šitiems žmonėms kaip silpni ir šykštūs asmenys ir nebėgsiu iš mūšio lauko kaip vergai, kovodamas prieš nenaudėlius. Aš siekiu Allah prieglobsčio nuo jūsų, žmonės, piktadarybės ir nuo kiekvieno arogantiško asmens, kuris netiki Teismo Diena".
Tuo tarpu palaipsniui prasidėjo pasirengimas mūšiui. Umaras bin Sadas įtempė savo lanką, šovė strėlę į Imamo Husayno kompanionus ir pasakė: "Jūs turėtumėte paliudyti Ibn Ziyadui (gubernatoriui), kad aš pradėjau mūšį anksčiau negu visi kiti".
Smarki kova tęsėsi iki, apytiksliai, vidurdienio. Dauguma Imamo kompanionų buvo nužudyti. Imamas meldėsi vidurdienio maldas kartu su savo išgyvenusiais kompanionais, malda buvo pritaikyta nepaprastiems atvejams (Salatul Khawf), t.y. jie atliko du rakatus. Kova tęsėsi po maldos, kol visi Bani Hašim jaunuoliai buvo nužudyti. Jie sutiko kankinių mirtį vienas po kito. Net maži vaikai ir žindomi kūdiniai tapo kankiniais. Palaipsniui atėjo laikas, kuris pakeitė Islamo istorijos kursą ir istorijos puslapiuose įrašė jiems kankinių mirties garbę. Neabejotinai yra taip ir nėra kitos tokios tragedijos kaip Imamo Husayno tragedija. Tikslus asmenų skaičius, kurie buvo nukankinti Ašuros dieną nėra žinomas. Paprastai sakoma, kad septyniasdešimt du asmenys buvo nukankinti su Imamu Husaynu. Tabari rašo, kad septyniasdešimt du šventojo Imamo kompanionai buvo nukankinti. Šeichas Mufidas rašo, kad Amr bin Sadas nusiuntė Imamo Husayno galvą Ibn Ziyadui tą pačią Ašuros dieną ir liepė atskirti nuo kūnų jo kompanionų ir Ahlul Bayt galvas ir šitų galvų skaičius buvo septyniasdešimt dvi.
Be to, pagerbime (Ziyarat), kuris buvo pacituotas Sayyido bin Tawuso Iqbal-e, buvo paminėti 72 Karbalos kankinių vardai. Šis Ziyarat, kuris kilo 252 metais po hidžros šventojoje Samaros srityje (Irakas), turbūt buvo išleistas Imamo Hasano Askari, o ne Imamo Mahdi todėl, kad tais metais t.y. 252 metai po hidžros Imamas Mahdi nebuvo gimęs, o jo tėvas Imamas Hasanas Askari dar gyveno aštuonerius metus, t.y. iki 260 metų po hidžros. Šiame Ziyarate buvo paminėti septyniolika Bani Hašim šeimos narių vardų, kuriuos sekė penkiasdešimt penki kitų Imamo kompanionų vardai.
Iš tikrųjų reikia pastudijuoti šitų septyniasdešimt dviejų asmenų pasirodymą labai kruopščiai, kad mes galėtume suprasti, kaip ši maža grupelė galėjo padaryti, kad šis nuostabus ir amžinas judėjimas egzistuotų. Jei Imamas Husaynas ir jo kompanionai būtų turėję pasaulietinį motyvą ir būtų buvę nužudyti kaip eiliniai žmonës, siekdami materialaus tikslo, jiems nebūtų buvę įmanoma įsigyti tokią didybę pasaulyje. Be to, pati šio judėjimo forma rodo, kad tai nebuvo materialinis sukilimas, suteptas pasaulietiniais ir asmeniniais motyvais. Svarba, kurią šis judėjimas įgijo Islamo istorijoje, o greičiau pasaulio istorijoje, buvo
Karbalos mūšis
Karbalos mūšis buvo karinis susirėmimas, kuris įvyko 61 metais po hidžros (spalio 10-ąją, 680 m.), Muharram mėnesio 10-ąją Karbaloje, dabartinianme Irake, tarp Pranašo Muhammado vaikaičio Husayno ibn Ali ir Yazid , Umayyadū kalifo, karinių pajėgų. Šis mūšis yra svarbiausias musulmonų šiitų tikėjime. Husayno kankinystė yra apraudama metinio paminėjimo, kuris vadinasi Ašura, metu.
Biografijos faktai ir reziumė
Po Muhammado mirties buvo nesutarimų musulmonų bendruomenėje
Muawiyya bandė užsigarantuoti, kad jo sūnus, Yazidas, būtų pripažintas sekančiu kalifu. Jis pareikalavo, kad visi jo šalininkai prisiektų ištikimybę Yazidui prieš jo mirtį. Prieš užlipdamas į sostą, Yazidas parašė laišką Medinos gubernatoriui, prašydamas, kad jis pareikalautų ištikimybės iš Husayno arba pagrasintų jam mirtimi. Pasakojama, kad Husaynas gavo laiškų iš musulmonų kariuomenės miesto Kufos, kuriuose buvo sakoma, kad jie palaikytų jį, jei jis pareikalautų kalifato. Taigi, jis paliko Mediną ir išvyko į Kufą su apytiksliai 100 šalininkų ir šeimos narių. Tačiau, Husayno šalininkai Kufoje, kurių skaičių Husaynas galbūt buvo didžiai pervertinęs, buvo malšinti anksčiau, negu jis galėjo pasiekti juos, ir jį sustabdė Yazido kariuomenės būrys. Karbalos mūšis įvyko, jame Husaynas ir visi jo žmonės buvo nužudyti, o jo likusi šeima paimta į nelaisvę.
Priežastis,
Mūšio pranešimas, kurį pripažįsta nemusulmonai dėstytojai
Policijos pajėgos, sudarytos iš kelių tūkstančių žmonių, kuriuos surinko gubernatorius, ir 500 lankininkų, apsupo Husayno ibn Ali šeimą ir šalininkus. Mūšis baigėsi kritus Husaynui ir jo būriui. Daugelis detalių, priskirtų įvykiui, yra ginčijamos. Pavyzdžiui, Encyclopaedia Britannica teigia, kad "faktai palaipsniui įsigijo romantišką ir dvasinį atspalvį."
Šiitų versija
Pagal šiitų istorikus, Muhammadas įpareigojo Ali ibn Abi Talibą, o po jo Ali sūnus, Hasaną ir Husayną, vadovauti musulmonų bendruomenei. Tačiau, valdžią užgrobė kiti. Kai Muawiya mirė, vėl atsirado galimybė nustatyti deramą valdžią. Yazidas, naujas vadovas, bijojo, kad Husaynas nebandytų pareikšti savo pretenzijų. Todėl jis nusiuntė pasiuntinį pas Husayną, reikalaudamas jo paklusnumo, jo bay'ah. Husaynas manė, kad jo pareiga atsisakyti ir išvyko iš Medinos į Meką atlikti Hadžą. Kai jis gavo laiškus iš Kufos, kuriuose buvo užtikrinamas Kufos gyventojų palaikymas jam, Husaynas ketino pakelti savo vėliavą ir patvirtinti savo reikalavimą. Pusiaukelėje į Kufą buvo gauta žinia, kad Yazidas nusiuntė savo naują gubernatorių, Ubayd-Allah ibn Ziyada, su kariuomene, ir kad Kufos gyventojai pakluso jam, o ne kovojo. Husaynas tęsė žygį Kufos kryptimi, kai gavo žinią, kad prarado Kufos žmonių palaikymą. Šiitai tiki, kad jis padarė pasiaukodamas, žinodamas, kad jis mirs ir kad jo mirtis parodys Yazido pasaulietinio valdymo blogį. Jis, jo šeima ir jo šalininkai - tik septyniasdešimt du žmonės - pagaliau įsirengė stovyklą Karbaloje, šalia Kufos miesto, dabartiniame Irake.
Husayn yra apsuptas
Yazido gubernatorius, ibn Ziyadas, kaip sako šiitai, prieš Husayną pasiuntė 30 000 žmonių kariuomenę. Jie apsupo jo stovyklą ir paskui pradėjo derybas su Husaynu. Būrio lyderis, Umaras ibn Sa'ad, pagaliau pritarė Husayno pasiūlymui, kad apsiaustis būtų nutraukta, kad Husaynas, jo šeima, ir jo kompanionai galėtų palikti Iraką. Jis nusiuntė pranešimą savo vyresniesiems, prašydamas, kad jie patvirtintų pasiūlymą. Gubernatoriui, ibn Ziyadui, patiko pasiūlymas, bet kitas Umayyadų didikas, Šimr ibn Dhil-Jawšanas, vetavo jį. Umar ibn Sa'adui buvo įsakytą sunaikinti Husayną arba jis pats bus nužudytas. Muharram mėnesio 7-ąją, ibn Sa'adas priartėjo su savo kariais prie Husayno stovyklos, atkirsdamas stovyklą nuo Eufrato upės. Stovykla dabar neturėjo jokio vandens šaltinio ir galėjo būti priversta pasiduoti
Pasirinkimas tarp gyvenimo ir mirties
Muharram 9-ąją stovykla išnaudojo turimą vandenį ir galėjo rinktis tiktai tarp pasidavimo ir mirties. Husaynas paprašė ibn Sa'ado dar vieno susilaikymo, iki kito ryto, kad jis ir jo žmonės galėtų praleisti naktį melsdamiesi. Vėl, ibn Sa'adas patenkino šį prašymą. Husaynas tada pasakė savo žmonėms, kad jis neketina pasiduoti, bet žada kovoti. Kadangi priešininkų skaičius buvo daug didesnis, jie visi buvo įsitikinę, kad mirs. Jis pasakė jiems, kad jeigu jie nori pabėgti iš stovyklos nakties viduryje, užuot pasitikę mirtį, jie gali tai padaryti. Nei vienas iš Husayno žmonių nenorėjo pasitraukti.
Mūšio diena
Kitą dieną, Husayno šalininkai nuėjo į priešakines pozicijas ir vienas po kito kreipėsi į savo giminaičius ir draugus, kurie buvo priešo pajėgose. Jie paprašė, kad jie atsisakytų kovoti. Pats Husaynas irgi kreipėsi į priešo karius. Šiitai sako, kad jo kalba tokia jaudinanti, kad vienas iš Yazido generolų, Hurr, apleido Yazido kariuomenę ir prisijungė prie mažo Husayno būrelio. Ibn Sa'adas bijojo, kad tai gali būti pirmas pasitraukimas iš daugelio, todėl skubėjo pradėti mūšį. Jis šovė strėlę į Husayną ir nelygus mūšis prasidėjo. Pirmiausia Husayno draugai ir šalininkai išėjo kautis. Vienas po kito ištikimi žmonės, tokie kaip Hurr, Habib ibn Mazahir, Muslim ibn Ausadža ir Zohair-e-Qain, iš kurių daugelis kadaise buvo artimi Ali ibn Abu Talibo kompanionai, paguldė savo galvas. Tada atėjo giminaičių eilė. Banu Hašim žmonės, Muhammedo ir Ali klano, išėjo vienas po kito. Tarp aukų buvo Abbas, Husayno įbrolis ir vėliavnešys, Ali Akbar, Husayno sūnus, Qasim, Hasano ibn Ali sūnus ir Husayno sūnėnas ir Aun bei Muhammad, Zainab bint Ali sūnūs.
Moterys ir vaikai buvo susibūrę palapinėse, laukė mūšio pabaigos. Husayno sūnus, Imamas Ali ibn Husayn, buvo ten tarp moterų, todėl, kad jis buvo pernelyg sergantis, kad galėtų kovoti. Kitas sūnus, Ali Asghar, buvo šešių mėnesių amžiaus ir šalia mirties
Rezultatas
Husayno galva buvo pakelta ant ieties, kad visi matytų. Jo kūnas buvo apvogtas, o po to jį trypė raitelis. Kai priartėjo naktis, Yazido kariuomenė puolė Husayno palapines. Jos buvo apiplėštos ir padegtos. Papuošalai ir šydai (hijab) buvo paimti iš moterų, o vaikai mušami. Kitą dieną moterys ir vaikai buvo uždėti ant kupranugarių ir paimti per Kufą į Yazido dvarą Damaske. Šiitai sako, kad belaisviai buvo pažeminti ir išvarginti, kad nuovargis, alkis, ir troškulys buvo pridėti prie jų širdgėlos
Tačiau, kelionės iš Karbalos į Kufa, ir iš Kufos į Damaską metu, Husayno sesuo Zaynab bint Ali ir sūnus Ali ibn Husayn sakė įvairias kalbas, kuriomis buvo pateikiamas Yazido paveikslas ir pasakojama musulmonų pasauliui apie įvairius žiaurumus, įvykdytus Karbaloje. Kai jau buvo atvežta į Yazido dvarą, Zaynab drąsiai pasakė garsią kalbą, kurioje ji paskelbė negaliojančiomis Yazido pretenzijas į kalifatą ir šlovino Husayno sukilimą.
Kaliniai buvo laikomi Damaske metus, per kuriuos Husayno 4 metų duktė, Sakina bint Husayn, kaip manoma, mirė iš širdgėlos ir liūdesio. Damasko žmonės pradėjo dažnai lankyti kalėjimą, o Zaynab ir Ali ibn Husayn naudojo tai kaip galimybę toliau skleisti Husayno pranešimą ir paaiškinti žmonėms Husayno sukilimo priežastį. Kadangi viešoji nuomonė prieš Yazidą pradėjo kurstyti Siriją ir Irako dalis, Yazidas įsakė juos paleisti ir sugrąžinti į Mediną, kur jie tęsė pasakojimus pasauliui apie Husayno priežastis ir Yazido žiaurumą. Tokiu būdu prasidėjo šiitų Ašuros minėjimas ir išliko iki šių dienų.
Šiitų apeigos
Mūšį kasmet pažymi musulmonai šiitai (o dažnai ir musulmonai sunnitai) Muharram mėnesio metu. Gedulo kulminacijos momentas yra Muharram 10-oji, mūšio diena, žinoma kaip Ašurah. Tai yra kalbų, viešų procesijų ir didelės širdgėlos diena. Vyrai ir moterys gieda ir raudoja, apraudodami Husayną, jo šeimą ir jo šalininkus. Kalbos pabrėžia vertybių,
Pietų Azijoje Karbalos mūšis įkvėpė daug literatūros ir muzikos žanrų, kuriuos sukūrė tiek šiitai, tiek ir sunnitai, tokie kaip marsiya, noha ir soaz.
Kas yra Imamas Husainas (a.s.)?
Imamo Huseino (a.s.) gyvenimas ir statusas Islamo istorijoje yra didžiulis. Is tikrųjų, tai nėra dėl nežinios, o dėl jo indėlio gyvybingumo ir reikšmingumo. Šis pasakojimas tėra labai glaustas jo savybių aprašymas.
Jis buvo Imamo Ali ir Fatimos, Pranašo (s.a.w.) dukros, sūnus. Jo tėvui, Imamui Ali, nereikia jokio pristatymo. Bent jau tikrai apie jį žinoma, kad jį pažinojo ir tolimi, ir artimi ir priešai, ir draugai. Pranašas jį atvirai paskelbė tikinčiųjų vadu. Nereikia net minėti jo žinių, drąsos, tvirtumo, brolybės su Pranašu, teisingumo ir dievobaimingumo.
Fatima buvo brangiausia Pranašo (s.a.w.) dukra. AI-Turmudhi perdavė per Usamah ibn Zaidą, kad Pranašas (s.a.w.) pasakė: “Brangiausias man mano šeimos narys yra
Istorikai Imamo Husaino gimimą aprašė kaip jaudinantį įvykį musulmonams Medinoje, o ypač Dievo Pranašui. Jis netgi buvo susijęs su vardu, kuris buvo duotas jo anūkui. „Husain“. Ir žinia pasklido, musulmonai sveikino vieni kitus su šio vaiko gimimu, kurį Pranašas laikė savo paties sūnumi. Taigi, kartą Pranašas paskelbė: „Husain yra iš manęs ir aš esu iš Husain. O Dieve, būk patenkintas tais, kurie įtinka Husainui.“ Šis pareiškimas nebuvo atsitiktinis arba emocinės įtampos rezultatas, kaip tai kartais yra neteisingai tvirtinama. Šį pareiškimą padarė atsakingas, išmintingas lyderis, Dievo Pranašas, kuris niekada nebūtų padaręs klaidos, vykdydamas savo kaip Pranašo užduotį. Jis pateikė Islamo žinią ir informavo žmones apie tuos, kurie ateityje bus šios Žinios pateikėjai ir saugotojai. Emocijos ir sentimentai nėra palaidi musulmono gyvenime, bet juos kontroliuoja Islamo idėjos ir idealai. Visada yra mėgino ir nemėgimo vertinimo matas, kuris plėtojasi iš gilias šaknis turinčios Islamo koncepcijos. Nors Abu Lahab buvo Pranašo dėdė, jo netikėjimas įtakojo jo prakeikimą iki Teismo Dienos.
Dievo Pasiuntinys padarė ir kitą pareiškimą, kuris nepalieka jokių abejonių dėl Imamų Hasano ir Husaino vaidmens. Jis (s.a.w.) pasakė: „Hasanas ir Huseinas yra jaunimo Rojuje ponai“. Tai buvo pareikšta kaip rekomendacija musulmonų nacijai, kad jie tvirtai laikytųsi savo lyderių.
Tam tikrą laiką musulmonai Medinoje jautė Islamo Žinios šlovę ir gerus rezultatus. Taigi, jie ketino apdovanoti Pranašą už jo pastangas vadovaujant jiems. Dovana, kurią jie įteikė Pranašui (s.a.w.), buvo šiek tiek aukso, kurį jie surinko. Pranašo atsakymas buvo pateiktas šios eilutėmis, kurios buvo apreikštos tos įvykio metu: „Sakyk: ‚Aš neprašau iš jūsų jokio atlygio, išskyrus, kad jūs būtumėte malonūs tiems iš giminės“ (23/42). Al-Kašaaf perdavė, kad kai šis posmas buvo apreikštas, žmonės paklausė Pranašo: “O Dievo Pranaše, kas yra tie iš giminės, pagarbą kuriems šis posmas padaro mums privalomą?” Pranašas atsakė: “Jie yra Ali,
Al-Hakimas perdavė per Abu Saaidą Al-Khidri, kad Pranašas pasakė: “Tą, kuris mūsų nemėgsta, mūsų šeimos, Dievas patalpins jį pragare”. Tai reiškia tuos, kuriems nepatinka Islamo elgesys (vadovavimas) ir gyvenimas.
Džabiras perdavė, kad Pranašas, savo kalboje po paskutiniosios piligrimystės, pasakė: “O žmonės, aš palieku Dievo Knygą ir savo šeimą (Atrah) vadovavimui. Jeigu jūs tvirtai jų laikysitės, tikrai jūs nepaklysite”. Šis hadisas buvo perduotas per maždaug dvidešimt skirtingų šaltinių, per patikimas perdavėjų grandines. Muslimas savo Sahih-e citavo kai kuriuos iš jų.
Kitas įspūdingas hadisas, gautas per Abu Dharą, kuriame jis cituoja Pranašą: “O žmonės, leiskite mano šeimai veikti, kaip jūsų kūno galvai, ir kaip jūsų galvos akims jūsų tarpe.”
Paskutinieji hadisai yra įspūdingi daugeliu atžvilgių. Pirmiausia, jie yra perduoti per skirtingus šaltinius, kas suteikia jiems papildomo svorio. Antra, tas pats visų jų turinys parodo įvykio pastovumą (neprieštaringumą).
Imamas Husainas, kaip jau sakyta, buvo vienas Pranašo šeimos narių. Jis buvo užaugintas Pranašui mokant ir gavo tiesioginį Pranašo rūpestį. Ideali aplinka, kurioje jis augo šalia savo senelio, tėvo, motinos ir vyresniojo brolio, buvo aukščiausio lygio, koks kada nors buvo pasiektas. Taigi, jis įgijo išmintį, kilnumą, drąsą, dievobaimingumą ir literatūrinį išprusimą. Jis užėmė iškilius postus jo tėvui valdant Islamo valstybę. Siaubo ir korupcijos metu, kuri apėmė musulmonų pasaulį, jam patekus į Umayadų rankas, jis buvo vienintelė musulmonų viltis atkurti Islamo įstatymus, kas atneštų jiems dviejų pasaulių klestėjimą, taiką ir laimę. Jis niekada neapvylė musulmonų, bet elgėsi taip, kaip yra tikimąsi iš didžio idėjinio lyderio, ir puikiai įvykdė savo pareigą.
Kas buvo Yazidas?
Yazidas buvo Muawiya ibn Abu Sufyano sūnus, iš Umayyah šeimos, tai viena iš Kuraiš šeimų. Abu Sufyan veikė kaip vadovas netikinčiųjų žygyje prieš Islamą. Muawiyos motina, Hind, suvalgė Hamzos, Pranašo dėdės, kepenis,
Laikas bėgo ir Meką staiga apgulė milžiniškas musulmonų būrys. Mekos netikintieji buvo apstulbę matydami musulmonų kovotojus, kurie pagavo juos nepasiruošusius. Taigi, netikintieji neturėjo kito pasirinkimo kaip tik pamiršti savo pasipūtimą, kuris trukdė jiems priimti Dievo valdžią. Šio įvykio metu, istorikai užfiksavo tam tikras savotiškas istorijas apie Abu Sufyan šeimą. Tačiau, vienas dalykas yra neabejotinas, jie Islamą priėmė nenoromis, ir
Pavyzdžiui, jiems buvo duodamos papildomos aukos, kad jų širdys palinktų link Islamo. Bet ar šis dosnumas kaip nors įtakojo jų materialistinį mastymą, tai jau kitas reikalas. Vėlesni įvykiai parodė, kad jų mąstymo ir gyvenimo būdas nei kiek nepasikeitė.
Yazidas buvo užaugintas šeimoje, kurioje atmosfera buvo įelektrinta jos mirusiųjų, kurie kovėsi prieš Islamą, emocijomis. Be to, jie matė, kad tie musulmonai, kurie juos nužudė, gauna visos visuomenės didžiulę pagarbą. Jau nekalbant apie iššvaistytą turtą, įžeistą išdidumą ir atimtas jų šeimos privilegijas.
Tačiau, Yazidas turėjo unikalių neigiamų savybių. Jaunystėje jis buvo žinomas kaip lėbautojas. Istorikai aprašo jį girtą, svetimaujantį ir bendrai gyvenantį ištvirkėlišką gyvenimą. Kai kurie netgi pacitavo Yazidą sakantį: “Hašim šeima surengė vaidinimą, kad gautų Karalystę. Iš tikrųjų, nebuvo nei žinių iš Dievo, nei apreiškimo”. Netgi mums atmetus šią kraštutinybę, vis tiek neįmanoma pabėgti nuo kitų jo gėdingų veiksmų ir šiurpinančių nusikaltimų. Jau neminint jo neteisėtos pretenzijos valdyti musulmonų pasaulį arba musulmonų pinigų išeikvojimo, arba brovimosi į žmonių orumą bei gyvenimus.
Revoliucijos priežastys
Motyvų revoliucijai buvo visa eilė. Kai kurios buvo bendros, tiesioginės žmonių nuoskaudos, o kitos buvo ideologinės. Akivaizdžiausios buvo šios:
1. Buvo daug ydų ir trūkumų, bet neatidėliotiniausia buvo pasikėsinimas iškraipyti Islamo idėjas ir idealus. Šis aspektas buvo nepaprastai svarbus ir užvaldė atsakingų to meto musulmonų mintis. Hadisų klastojimas buvo labai dažnas dalykas, kas turėjo nuodingą poveikį musulmonų gyvenimams. Visa tai kurį laiką leido Umayadams laisvai vykdyti jų nežmoniškus poelgius ir strategiją. Religingumo kaukė, po kurią jie slėpė savo neislamišką elgesį, buvo be galo pavojinga. Per laiką, tai galėjo pakeisti Islamo valdymo koncepciją ir perversti socialinius idealus. Taigi, tos kaukės nuplėšimas ir tikrojo Umayadų paveikslo parodymas buvo didžiausia būtinybė.
2. Valstybė buvo sudaryta neislamišku pagrindu. Kuraiš buvo gimę valdyti, arabai buvo antrarūšiai gyventojai, o nearabai sudarė žemiausią visuomenės piramidės dalį. Taip atrodė bendra socialinė musulmonų pasaulio situacija valdant Umayyadų dinastijai. Minties ir išraiškos laisvės nebuvo. Kai kas nors išdrįsdavo išreikšti nuomonę, kuri buvo priešinga Umayyadų nuomonei, būdavo įmetamas į kalėjimą, jo nuosavybę būdavo atimta ir net jo gyvybė būdavo pavojuje.
3. Umayyadai musulmonų pasaulį laikė savo nuosavybe. Zakat ir kiti Islamo mokesčiai būdavo surenkami, bet niekas nežinojo ir negalėjo kelti klausimų, kur dingsta tie pinigai. Didžiulės dovanos ir aukos būdavo dovanojamos keliems žiauriems valdytojams ir genčių vadams, kad būtų užtikrinta jų ištikimybė. Didelės pinigų sumos būdavo iššvaistomos žirgų lenktynėms, lošimui, vyno gamybai ir vergių pirkimui, kurios turėjo linksminti aukštos klasės valdžios žmones. Taigi, dauguma musulmonų buvo palikti beveik badaujantys, kai valdančioji grupė mėgavosi socialinėmis ir materialinėmis privilegijomis.
4. Musulmonai bėgant laikui akivaizdžiai priprato prie neislamiško Umayyadų valdymo. Jų pasipriešinimas susilpnėjo ir kai kurie žmonės pradėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų. Taigi, palaipsniui revoliucinė Islamo dvasia pradėjo dingti iš musulmonų gyvenimų ir minčių.
Revoliucijos procesas
Imamas Husainas nepaliko abejonių, kad jis ruošiasi kovoti prieš Umayyadų režimą. Kalbos, kurias jis pasakė Mekoje, buvo nuoseklios. Šalia testamento, kurį jis patikėjo savo broliui Muhammadui ibn Al-Hanafia, kuris liko Medinoje. Tas testamentas, iš tikrųjų, buvo oficiali revoliucijos deklaracija. Jis rašė: “Aš nevykdau kampanijos
Keliaudamas į Karbalą, jis niekada nenustojo nenustojo raginti žmonių, kad jie kovotų dėl socialinio teisingumo ir valdymo Islamo idealų ir kad kariautų prieš nukrypimus nuo Islamo elgesio.
Savo kalboje Karbaloje, jis citavo Pranašą (s.a.w.), kuris pasakė: „Tas, kuris mato, kaip žiaurus valdytojas pažeidžia Dievo įstatymus, laužo savo įsipareigojimus, elgiasi priešingai nei liepia Pranašo tradicija, su žmonėmis elgiasi blogai ir juos slopina, tai jeigu jis nebando pakeisti to valdytojo veiksmu ar kalba; tikrai Dievas tokiam pažadėjo tinkamą vietą pragare. „O žmonės, tie Umayyadai prižadėjo ištikimybę velniui ir apleido paklusnumą Dievui. Jie išplatino korupciją, sustabdė Islamo įstatymų pritaikymą ir pasiėmė sau musulmonų turtą. Šalia to, kad jie draudžia tai, kas yra leistina, ir leidžia tai, kas yra draudžiama.“
Imamo Husaino kalbos tiesiogiai siekė nuplėšti Umayyadų režimo religingumo kaukę. Jis prisistatydavo žmonėms ir aiškindavo tautai savo žinią. Tikrai, Imamo Husaino asmenybė ir jo religinė reputacija nekėlė jokių klausimų ar abejonių. Dėl to nei kiek nestebina, kad jis vykdė tokią didžią užduotį, kai kiti žymūs žmonės nebuvo pasirengę pakelti net pirštą.
Bet koks šios didelės revoliucijos objektyvus studijavimas parodys kažką unikalaus apie jos procedūrą ir rezultatus. Lyderis numato savo paties mirtį netgi prieš leidžiantis į žygį! Bet jis tęsia visą būtiną pasiruošimą savo kampanijai. Imamo Husaino kreipimasis į žmones Mekoje buvo toks: "O žmonės, mano kūną sudraskys į gabalus ietys ir vilkai tarp Al-Nawawis ir Karbalos.
Nekyla jokių klausimų
Būdas, kuriuo kovėsi Imamas Husainas ir jo kompanionai, buvo puiki drąsos ir taurumo charakteristika. Jų buvo tik septyniasdešimt kovotojų prieš tūkstantinę Umayyadų kariuomenę. Net ir esant tokiai kovinės galios nelygybei, Umayyadų armija vis tiek naudojo žiauriausius ir niekingiausius metodus kovodamo su šia mažyte stovykla. Umayyadų armija netgi priėjo iki to, kad neleido jiems pasiekti geriamojo vandens ir tris dienas laikė juos besikankinančius degančiame dykumos karštyje. Bet tvirtas Imamo Husaino ir jo šalininkų tikėjimas jų reikalu niekada nesudrebėjo. Tokiu būdu jie uždegė visada šviečiantį Džihado fakelą prieš nukrypimą nuo Islamo elgesio ir sugriovė Umayyadų mitą, kad yra laikomąsi ištikimybės pakeistam režimui.
Revoliucijos rezultatai
Ką istorijoje reiškė Imamo Husaino revoliucija? Kai kurie žmonės, kurie nėra susipažinę su jos motyvais, nekaltai užklausia apie jos rezultatus. Kiti netgi suabejojo jos išmintimi, nes susidūrimas su galinga Umayyadų armija buvo lemtingas (mirtinas). Nors revoliucijos motyvai jau buvo aptarti, bet trumpa musulmonų Pasaulio pasikeitimų apžvalga po Imamo Husaino revoliucijos šioje vietoje yra tinkama.
1. Imamo Husaino (a.s.), Pranašo (s.a.w.) vaikaičio, nužudymas buvo didelis smūgis visam musulmonų pasauliui. Tai net neminint būdo, kuriuo jis buvo nužudytas, ar elgesio, kuris buvo skirtas jo šeimai, kuri turėjo aukščiausią visų musulmonų pagarbą. Todėl visi musulmonai atsiribojo nuo Umayyadų veiksmų ir politikos. Iš tikrųjų, kas norėtų dalintis tam tikru prakeiksmu su tais, kurie išžudė Pranašo šeimą? Tokiu būdu, ši revoliucija įvykdė užduotį, atskleidė Umayyadų neislamišką būdą plačiajai visuomenei ir nepaliko jokios abejonės jokio asmens širdyje apie Umayyadų esmę. Todėl, idėjos, kurias Umayyadai skleidė, norėdami iškraipyti Islamo idealus, neberado daugiau jokios ausies, kuri jų klausytųsi. Vadinasi, sužlugdė Umayyadų piktadarybes, kurie bandė pakeisti Islamo sąvokas ir idealus.
2. Imamo Husaino revoliucija parodė gyvą musulmonų pareigų, tokiomis sąlygomis, pavyzdį. Tai giliai įsiskverbė į žmonių širdis ir suteikė didelį skausmą
Atėjo Abasidai, bet netrukus jų elgesys buvo atskleistas kaip ne toks, kokį gynė Pranašo šeima. Jie suprato, kad revoliucijos rezultatai buvo pavogti ir prieš tai, negu jie galėjo kažką padaryti, svarbiausi asmenys, kurie vykdė sukilimą, buvo klastingai pašalinti juos nužudant, nunuodijant ir atimant laisvę. Pastangos atkurti Islamo tvarką niekada nenutrauko visos Islamo istorijos eigoje. Karti patirtis ir nutrūkstančios materialinės nesėkmės yra natūralūs kovos rezultatai. Svarbiausias yra Islamo dvasios triumfas prieš įbauginimą ir bandymą aptemdyti jo švytintį vaizdą ir garbę. Nepaliaujamos revoliucijos yra musulmonų gyvenimo tikrovė, kurios Islamo priešai nepajėgė panaikinti. Slaptas šios palaimintos revoliucijos raktas yra pastoviame tikėjime Dievu. Tvirtas įsitikinimas, kuris materialų pranašumą ir naudą palieka žemesnėje padėtyje
Imamo Husaino revoliucija nebuvo tiktai tam, kad pakeistų vyriausybę. Jei būtų buvę taip, tai šitai būtų neteisinga vadinti revoliucija. Imamas Husainas gynė esminį socialinio sudarymo pokytį, ekonominę ir politinę struktūrą ir valė Islamo idėjas nuo užsienietiškų minčių, kurios šliaužė į musulmonų protus ir mintis. Kitaip tariant, Imamas Husainas norėjo pakeisti musulmonų gyvenimą, kad jis atitiktų Islamo įstatymus ir idealus. Iš tikrųjų, tai paaiškina vieną pagrindinę priežastį to, kodėl Imamą Husainą nuvylė Kufos gentys, kai jau buvo pažadėjusios palaikymą, ir kodėl jo kvietimą ignoravo likusioji musulmonų pasaulio dalis. Taigi, revoliucija reiškia esminį žmogaus gyvenimo pokytį arba kolektyvinį gyvenimo pokytį, kai tai taikoma dideliu mastu.
Karbalos tragedijos pamokos
Gedulo ir sielvartavimo filosofija
Kodėl Husainas (a.s.) yra laikomas "kankinių lyderiu"? Taip yra todėl, kad jis nebuvo tik ambicingo vadovo auka. Neabejotina, kad Karbalos tragedija, kai priskiriama žudikams, yra nusikalstamas ir baisus aktas. Tačiau, kai priskirta pačiam Husainui (a.s.), ji parodo sąmoningą konfrontaciją ir drąsų pasipriešinimą
Husaino (a.s.) pasyvumas šioje situacijoje būtų reiškęs Islamo tokio, kokį mes jį žinome, galą. Tokiu būdu Husainas (a.s.) prisiėmė sau visos nacijos atsakomybę. Didžiausia tragedija buvo ta, kad tas, kuris stojo
Ašuros paminėjimas Muharram mėnesio 10-ąją dieną, kasmet tarnauja mums kaip priminimas apie Pranašo (s.a.w.) šeimos aukas (pasiaukojimą). Jis taip pat primena mums apie žmones, tada ir dabar, kurie bandė sunaikinti Islamą ir Pranašo (s.a.w.) šeimą, ir viską, ką jie saugojo (mokė) – o taip pat ir tuos, kurie stebėjo, klausė ir nedarė nieko.
Autorius: Ali Khalfan
Kai Imamas Husseinas (a.s.) ir 72 jo ištikimi kompanionai stojo Karbaloje prieš Yazido, tironiško valdytojo ir kalifato uzurpatoriaus, kareivius, jie tuo siuntė galingus pranešimus žmonijai. Nėra abejonių, kad auka, kurią įvykdė Imamas Husseinas, buvo Dievo planas; tai nebuvo daroma pasaulietinės valdžios labui, bet gelbėjant Islamą iš despotiškų valdytojų nagų. Tokia buvo aiški ir nedviprasmiška Imamo pozicija. Imamas Husseinas, didžiai dievobaimingas ir nusimanantis žmogus, atvirai paskelbė: “Žmogus kaip aš negali prisiekti ištikimybės tokiams žmogui kaip Yazidas”.
Karbalos įvykis, kuris įgavo didžiulę religinę prasmę, gali būti matomas ir iš kito taško. Studijuodami ir sekdami Imamo kompanionų tvirtumą bei nepalaužiamą paramą iš Abbaso pusės, Imamo grupės brolio ir “stuburo”, nesavanaudiškumą ir individualizmo pajungimą Qasimo, jauno Imamo sūnėno, mirties supratimą norą mirti garbinga ir oria mirtimi, o ne gyventi pažeminime, ką parodė Imamas Husseinas ir jo sekėjai, mes galime suprasti, kad Karbala buvo ir yra žmogiškumo tikrosios reikšmės ir vertės nepertraukiamas priminimas mums.
Kokie yra tikrieji žmogaus užmojai ir koks yra jo gyvavimo tikslas?
Pirmiausia, Koranas mums sako, kad mes nesame eiliniai Allah’ kūriniai ir kad Allah mus pagerbė:
“Mes pagerbėme Adomo sūnus; parūpinome jiems transportą ant žemės ir jūroje; davėme jų pragyvenimui gerus ir nesuteptus dalykus; suteikėme jiems ypatingas malones, išaukštinome juos virš daugumos Mūsų kūrinių.” (17:70)
“Mes tikrai sukūrėme žmogų geriausio pavidalo.” (95:4)
“Kas siekia garbės, turėtų žinoti, kad visa garbė priklauso Allah’ui. Geri žodžiai bus pristatyti prieš Jį ir Jis priims gerus darbus. Tie, kurie daro blogus darbus, kentės baisias kančias. Blogi kėslai yra pasmerkti žlugimui.” (35:10)
Dabar peržiūrėkite šiuos posmus ir parašytus toliau ir pamąstykite, kad žmogui buvo suteiktas kitas mastas, kai siela, kuri yra pagal Allah įsakymą, nustatė ypatingą santykį su bedvasiu kūnu:
“Žmogų Mes sukūrėme iš (molio) kvintesencijos; Tada Mes patalpinome jį (kaip lašą) spermos į ramybės vietą, sutvirtintą Tada Mes spermą pavertėme sustingusio kraujo gumulėliu; Tada iš to gumulėlio Mes padarėme gniužulą Tada Mes iš to gniužulo padarėme kaulus ir apvilkome juos mėsa; tada Mes iš to suformavome naują būtybę. Visas palaiminimas priklauso Allah’ui, geriausiąjam Kūrėjui!” (23:12-14)
“Jis suteikė jam tinkamą formą ir įpūtė dvasią. Ir Jis davė jums klausą, regą ir jutimą, bet jūs labai nežymiai Jam dėkojate!” (32:9)
Allamah Tabataba'i tafsyre al-mizan aiškina 23:12-14 eilutes šitaip:
“Eilutės parodo, kad žmogus pradžioje tebuvo materialus kūnas, kuris keitėsi į įvairias formas. Tada Allah tą kūną pavertė kitu kūriniu – kuriniu, kuris įgavo suvokimą ir jausmus; dabar jis supranta, nori, galvoja ir veikia pagal savo mintis ir idėjas. Jis tvarko ir valdo aplink jį esančius dalykus taip, kaip jam patinka. Ta veikla ir įgaliojimai išeina už kūno ir medžiagos galios ribų. Akivaizdu, ta veikla nekyla iš kūno ar medžiagos, o taip pat ir jų atlikėjas. Trumpai tariant, žmogus (esmė, siela) pradžioje yra pats kūnas, tada jis perauga į kitą kūrinį, kol galiausiai
Tie posmai parodo, kad žmogus buvo sukurtas orus ir ta garbė bei prestižas priklauso Allah’ui ir Allah suteikia tai mums su tam tikromis sąlygomis. Taigi, žmonės neturėtų nusileisti neigiamam spaudimui – spaudimui paklusti tam tikrai grupei, norint įgyti pripažinimą ir garbę, ir žemų troškimų spaudimui – Šėtono sąmokslų spaudimui. Mūsų tikslas (išbandymas mums) yra paklusti Allah’o įsakymams ir
Tada Koranas mums primena, kad Šėtonas, kurį Allah nuteisė
“Ir Šėtonas pasakys, kai reikalai bus nuspręsti: ‘Tai Allah jums davė Teisybės pažadą: aš taip pat pažadėjau, bet aš apvyliau jus. Aš neturiu jokios valdžios jums, išskyrus kviesti jus, bet jūs klausėtės manęs: tai priekaištaukite ne man, priekaištaukite savo pačių sieloms. Aš negaliu išklausyti jūsų verksmų nei jūs galite išklausyti manųjų. Aš atstumiu jūsų ankstesnį poelgį, kai jūs prilyginote mane Allah’ui. Nusidėjėliams turi būti sunki bausmė.” (
“Iš tikrųjų, Šėtonas yra jums priešas: taigi laikykite jį priešu. Jis tik kviečia savo šalininkus, kad jie taptų liepsnojančios ugnies kompanionais.” (35:6)
Dabar, kai mes sutelkiame dėmesį į Karbalą, mes matome, kad Imamas Husaynas (a.s.) ir jo kompanionai sukilo prieš Yazido neteisėtą valdymą, norėdami apsaugoti Dievo vertybes žemëje, parodyti mums tikrąją žmogaus vertę ir tikrąją žmogiškumo reikšmę, paaiškinti mums, kad mums, kaip žmonėms, reikia išsaugoti savo orumą, ir būtinumą grįžti pas Allah oriai ir garbingai bei nepasielgus neteisingai su savo siela. Šį Karbalos įvykių užmojį tiksliai atspindi Imamo Husayno šūkis:
“Aš geriau mirčiau oria mirtimi, nei gyvenčiau pažeminime”.
Kai kurie Imamo Huseino charakterio aspektai
Imamo Huseino santykis su Allah
Mes geriau galime suprasti Imamo Huseino (a.s.) santykio su Allah, Aukščiausiuoju, gilumą, jeigu mes nepamiršime fakto, kad pats Pranašas (s.a.w.) jį mokė Islamo ideologijos ir išauklėjo jį dvasiškai taip, kaip jis auklėjo jo tėvą, Imamą Ali, jo motiną, Al-Zahrą, ir jo brolį, Imamą Hassaną (a.s.). Tokiu būdu jo kelias buvo nustatytas ir jo asmenybė buvo suformuota.
Vieną dieną jo buvo paklausta: „Kokio dydžio yra tavo Viešpaties baimė?“
„Niekas negali būti užtikrintas Teismo Dieną, išskyrus tuos, kurie bijojo Allah‘o šiame gyvenime,“ jis atsakė.
Jo veidas išblykšdavo ir virpėdavo apsiplovimo atlikimo metu. Jo buvo paklausta apie tai ir jis atsakė:
„Kas tik stovi Visagalio Allah akivaizdoje nėra kaltas, jeigu jo spalva išblykšta arba jeigu jo galūnės virpa.“
Naktį prieš Muharram mėnesio dešimtąją, Imamas Hussein (a.s.) paprašė Umayyadų armijos atidėti mūšį iki sekančio ryto. Jis pasakė: „Šią naktį mes norime pasimelsti mūsų Viešpačiui, deklamuoti Jo Knygą ir didžiai melsti Jo atleidimo.“
Paskutinės jo žemiškojo gyvenimo dienos kritiškiausiomis ir siaubingiausiomis valandomis, jis suvokë, kad jau buvo vidurdienis ir jis turėjo atlikti savo maldą. Karbalos mūšis buvo pačiame smarkume. Jis paprašė priešų sustabdyti kovą, kad jis ir jo sekėjai galėtų atlikti maldą. Nėra geresnio įrodymo už šį, kuris gali atspindėti, koks gilus ir tvirtas buvo jo santykis su Allah ir jo meilė Jam. Jis deklamuodavo šią maldą: „O Viešpatie! Suteik man kito pasaulio troškimą, kol aš suvoksiu, kad tai yra tikras dalykas mano širdyje, per mano abejingumą šiam pasauliui. O Viešpatie! Suteik man suvokimą ryšium su kitu pasauliu taip, kad aš ieškočiau dieviško apdovanojimo su stipriu troškimu ir bėgčiau nuo blogų poelgių iš baimės Tau, O Viešpatie...“.
Imamo Huseino santykis su žmonėmis
Užtektų žvilgsnio į Imamo Huseino (a.s.) charakterio moralinę pusę, kad pamatytume šviesą, kuri sklinda iš jo santykių su umma, nes jis buvo tobuliausias ir pavyzdingiausias to meto lyderis. Tai nereiškia, kad Imamas Huseinas (a.s.) buvo kitoks nei kiti Imamai, šiuo atžvilgiu. Santykio tarp Imamo ir ummos pobūdį iš tikrųjų apibrėžia Dieviškoji Žinia. Imamai pateikia tai, tai įkūnyjama jų kasdieniniame gyvenime. Toliau pateikiami keli to didžio, aukšto ir nuostabaus santykio pavyzdžiai.
Imamo Huseino kuklumas
Kartą Imamas Huseinas (a.s.) ėjo pro neturtingus žmones, valgančius duonos trupinius ant patiesalo. Jis pasisveikino su jais ir jie pakvietė jį prie savo maisto. Jis atsisėdo tarp jų ir pasakė: „Jeigu jūsų maistas nebūtų išmalda, aš valgyčiau su jumis. Einam namo su manimi,“ jis pakvietė juos. Ten jis juos pamaitino, aprengė ir davė pinigų. Lengvai galima pajusti jo paprastumo gilumą, panagrinėjus šį vaizdingą įrodymą, ypač turint galvoje, kad Imamas Huseinas (a.s.) buvo politinė ir ideologinė figūra, kurį Allah, per Savo Pasiuntinį (s.a.w.) paskyrė teisėtu musulmonų lyderiu. Kas liečia jo socialinę padėtį, jis buvo toks neprilygstamas ir nepakartojamas, kad Ibn Abbas, gerbiamas Šventojo Pranašo (s.a.w.) kompanionas, laikydavo jo arklio balnakilpę, kai jis sėsdavo ant jo. Ibn Abbas buvo vyresnis už Imamą Huseiną (a.s.), bet jis tai darė iš pagarbos jam. Tai dėl jo garbingos socialinės padėties, kad žmonės nulipdavo nuo savo arklių ir kupranugarių, keliaudami į Meką atlikti piligrimystės, tol, kol jis keliaudavo pėsčiomis. Kitas pavyzdys, atspindintis jo kuklią prigimtį, yra tai, kad jis priimdavo kvietimą valgyti su vargingaisiais. Jis susidūrė su daugybe vargšų. Gavę savo maistą, jie skubėjo pakviesti jį valgyti su jais. Jis nulipo nuo savo arklio sakydamas: „Be abejo, Allah nemėgsta išpuikusių.“ Jis paragavo jų maisto ir pasakė: „Aš priėmiau jūsų kvietimą. Ar jūs nepriimsite manojo?“ „Žinoma, mes priimsime,“ jie pasakė. Jis parsivedė juos į savo namus ir pasakė al-Rabab, savo žmonai, „Atnešk mums, ką tu turi atsargose“. Jam rūpėjo žmonės. Jis visada jiems padėdavo net jeigu, dažniausiai, jie nepripažino jo pagrįstos teisės. Pranešama, kad Šu'aib bin Abdul-Rahmanas pasakė: „Al-Taf (Karbalos mūšis, kuriame jis mirė kankinio mirtimi) kelyje žymė buvo matoma ant Huseino bin Ali (a.s.) nugaros. Imamo Zain al-Abidyn (a.s.) (jo vyriausiasis sūnus, tas sūnus, kuris išgyveno mūšį) buvo paklausta apie tai. ‚Tai yra žymė,‘ jis atsakė, ‚nuo maišo, kurį jis užsideda ant nugaros (nešdamas maistą) į našlių, našlaičių ir vargšų namus.“ Šis faktas patvirtina jo nepaprastą kuklumą (paprastumą), jo rūpestį umma, jo atsakomybės supratimą ir gilius jausmus žmonėms.
Imamo Huseino atlaidumas nusidėjėliams
Tai vienas iš kitų jo pagrindinių bruožų. Kartą jo jaunas tarnas padarė kažką, už ką buvo vertas bausmės. Kai Imamas Huseinas (a.s.) norėjo jį nubausti, tarnas pasakė:
„Kas pažabojo jų pyktį.“ „Paleiskite jį“, pasakė Imamas.
„Ir tie, kurie atleidžia savo artimiesiems,“ pridūrė tarnas.
„Aš atleidžiu tau,“ pasakė Imamas.
„Ir Allah myli geraširdiškuosius, pone,“ pasakė tarnas.
„Aš išlaisvinu tave, vardan Allah,“ pasakė Imamas. „Nuo šiol aš žadu duoti tau dvigubai to, ką daviau iki šiol.“
Tai tėra glausti Imamo Huseino (a.s.) charakterio etinės pusės pavyzdžiai.
Imamo Huseino minčių aspektai
Mes manome, kad dera paminėti kai kuriuos jo darbus Islamo minčių sferoje. Tie tekstai liudija jo didžius intelektualinius gebėjimus, kurie yra nugludinti dieviškąja žinia ir kuriuos Allah, Visaglis, nukreipė teisingu keliu. Nafi' bin al-Azraq, Azraqi viršininkas, kurie buvo iš Khawaridžų (tie, kurie maištavo prieš Imamą Ali (a.s.) po Siffyn mūšio), kartą paprašė jo apibūdinti savo Viešpatį, Kurį jis garbina. “O Nafi'!”, pradėjo Imamas Huseinas (a.s.), “Kas tik naudos simbolizmą religijos reikaluose, visada liks sumišime, nukrypęs, nes jis išklys iš tikrojo kelio, laikysis nukrypimo kad ir kur jis beeitų, klysdamas iš tikrosios krypties ir sakydamas blogus, ir bereikšmius dalykus. O al-Azraqo sūnau! Aš galiu apibūdinti Viešpatį tais pačiais žodžiais, kuriais Jis apibūdino save: Niekada neatpažįstamas penkiais pojūčiais. Niekada nesulyginamas su žmogumi. Esantis labai arti, bet ne taip, kad būtų galima paliesti. Esantis labai toil, bet ne taip toil, kad Jis negalėtų būti juntamas. Jis yra Vienas ir negali būti dalijamas. Pažįstamas iš Jo ženklų. Apibūdinamas pagal Jo požymius. Nėra kito dievo, tik Jis, Didysis, Aukščiausiasis.
Tuo metu Ibn al-Azraq pravirko ir pasakė: “Kokie gražūs yra tavo žodžiai.”
Keliaudamas į
“Gyvenimas tikrai pasikeitė ir jo gėris dingo amžiams. Tai tęsėsi, kol likęs gėris savo dydžiu prilygo plonam nuosėdų sluoksniui gėrimo indo dugne. Gyvenimas yra prastas maistas, ganykla, padengta bloga žole. Ar jūs nematote, kad tiesa dabar nėra sekama, o melas nėra varžomas? Tikintysis tikrai turi trokšti sutikti savo Viešpatį dorai. Aš nemanau, kad mirtis yra kažkas kitas nei palaima, o gyvenimas tarp neteisingųjų yra tik kančia ir nuobodulys. Žmonės tikrai yra sužavėti gyvenimu. Tikėjimas yra kažkas, ką jie tik palaižo. Jie gerai juo rūpinasi, kol jis garantuoja jų pragyvenimą. Bet kai tenka atlaikyti sunkius išmėginimus, religingi žmonės nedažnai randami jų tarpe.”
Būdamas aštraus suvokimo, jis apibrėžia skirtingus santykio su Allah lygius. Jis sako:
“Kai kurie žmonės tarnauja Allah’ui trokšdami (Jo apdovanojimų). Tai yra prekiautojiškas garbinimas. Kai kurie žmonės tarnauja Allah’ui iš baimės. Tai yra vergiškas garbinimas. O kai kurie žmonės tarnauja Allah’ui iš dėkingumo. Tai yra laisvųjų garbinimas. Tai geriausia garbinimo rūšis.”
Jis kreipėsi į žmones prieš Karbalos mūšį, apibūdindamas Umayyadų valdymo būdą ir analizuodamas politinę bei administracinę padėtį pagal Islamo požiūrį. Jis pasakė:
“…O žmonės! Allah Pranašas (s.a.w.) pasakė: ‘Kas tik matys neteisingą valdytoją, laikantį Allah’o draudimus leidžiamais, laužantį Allah’o sąlygas, nepritariantį Allah’o Pasiuntinio (s.a.w.) praktikai, besielgiantį su Jo tarnu blogai ir negailestingai, ir jeigu matydamas šias piktadarybes, jis nepasipriešins jam žodžiais ar veiksmais, Allah tikrai jį nubaus kaip Jis malonės.’
“Tikrai tie žmonės ištikimai paklūsta Šėtonui ir atsisakė paklusnumo Gailestingąjam. Jie vykdė blogybes, nustojo elgtis pagal Islamo įstatymus, paėmė musulmonų nuosavybę sau, haram priskyrę Allah’ui pavertė į halal, o Jo halal pavertė į haram. Aš turiu didesnę teisę už bet kurį kitą (ką nors pakeisti). Jūsų laiškai atvyko ir jūsų pasiuntiniai atėjo su jūsų ištikimybės pasižadėjimais, kad jūs neatiduosite manęs mano priešams ir kad jūs nesužlugdysite manęs. Jūs turėtumėte laikytis savo ištikimybės pažadų, jūs tikrai priėmėte teisingą sprendimą. Aš esu Husein, Ali ir Fatimos sūnus, Allah Pasiuntinio (s.a.w.) dukros. Aš pats esu su jumis ir mano šeima yra su jūsų. Manyje jūs rasite
Tai tėra keli atskiri maži jo didžio mąstymo pavyzdžiai, kurie užima autentiškojo, blaivo Islamo centrą. Jeigu brangus skaitytojas nori sužinoti plačiau apie Imamą Huseiną (a.s.), jis gali paskaityti knygų, kurios nagrinėja jo gyvenimą. Jis supras, kokie didingi ir gilūs buvo Imamo Huseino (a.s.) mąstymas ir tikėjimas.
Svarbus Imamo Hussaino (a.s.) revoliucijos veiksnys
Autorius: Ali Khalfan
„Jūs esate geriausi iš žmonių, užauginti žmonijos naudai. Reikalaujantys to, kas yra gera, ir uždraudžiantys tai, kas yra bloga, ir tikintys Allah...“ (Koranas, 3:110)
Pamąstykite apie šį posmą, ypač atsižvelkite į suteiktą savybę „geriausi žmonės“. Tai yra, tai paprasčiausiai dėl geros ypatybės, kad jie laikosi religinės pareigos ir „reikalauja to, kas yra gera, ir uždraudžia tai, kas yra bloga“, dėl šito jie užsitarnavo šio kilnaus pagyrimo. Taigi, šios ummos (bendruomenės) vertė yra šiame šios pareigos puoselėjime.
Abu 'Amr az-Zubairi perduoda iš as-Sadiq (a.s.) apie Allah žodžius: „Jūs esate geriausi iš žmonių, užauginti žmonijos naudai...“, kad Allah kalba apie ummą, kuriai buvo suteikta Ibrahimo (a.s.) malda; ir jie yra žmonės, iš kurių ir kuriems Allah iškėlė (Savo Pasiuntinį); ir jie yra tarpininkų tauta, ir jie yra geriausia tauta, kuri buvo iškelta žmonėms.“ (Majma'u 'l-bayan; at-Tafsir al-Ayyashi)
Labai priešingai šiam posmui, Allah sako:
“Veidmainiai vyrai ir veidmainės moterys yra visi vienodi; jie liepia blogą ir draudžia gerą, ir sulaiko savo rankas; jie atsižadėjo Allah, tai ir Jis atsižadėjo jų tikrai, veidmainiai yra nusidėjėliai.” (Koranas, 9:67)
Klausimas: Jeigu Yazidas nebūtų pareikalavęs, kad Imamas Hussainas (a.s.) prisiektų ištikimybę jo kalifatui ir jeigu tūkstančiai Kufos musulmonų nebūtų pakvietę Imamo į Kufą, ar Imamo Hussaino (a.s.) revoliucija vis tiek būtų įvykusi?
Kai Imamas paliko Mediną, jis parašė testamentą ir paliko jį savo broliui Mohammadu bin al-Hanafiyah; jo turinyje buvo pareiškimas: „Aš neišvykstu dėl išpuikimo ar dėl nerūpestingumo, ar dėl noro platinti korupciją, ar dėl neteisingumo. Viskas, ką aš ketinu, yra stengtis pertvarkyti (atitaisyti) savo senelio bendruomenę.“ Tai buvo Imamo žygio pagrindinė priežastis. Kitame laiške, kurį jis parašė bin al-Hanafiyai, Imamas paminėjo Yazido reikalavimą jam, kad jis prisiektų ištikimybę, bet nei vienos užuominos apie Kufos gyventojų kvietimą įkurti Kufoje konkuruojantį kalifatą.
Imamas, didžiai dievobaimingas žmogus, atvirai paskelbė: „Žmogus kaip aš (Pranašo (s.a.w.w.) anūkas) negali prisiekti ištikimybės tokiam žmogui kaip Yazidas.“ Tai, kas turima omenyje šiuo skelbimu, kad būvimas Šventojo Pranašo (s.a.w.w.) anūku ir tarnininkų tautos nariu, kuri minima Korane, ir priklausant geriausiai tautai, kuri užauginta žmonių naudai, turėdamas ir atleisdamas pareigą liepti gerą ir uždrausti blogą, jis niekada negali ir niekada neparems Yazido kaip kalifato perėmėjo. Imamo pozicija buvo nedviprasmiška ir aiški.
Nėra abejonės, kad tai, kad Imamas atmetė Yazido despotišką ir represyvų režimą ir jo Islamo pareiga kviesto Kufos gyventojus įkurti Kufoje kalifatą, yra tam tikri įtakojantys faktoriai, kurie nuvedė prie jo revoliucijos, bet pats reikšmingiausias faktorius, kuris buvo jo islamiškoji pareiga ir kiekvieno tikinčiojo, paklusti Allah‘o ir Pranašo (s.a.w.w.) kvietimui liepti gerą ir drausti blogą. Trumpai tariant, jeigu Yazidas nebūtų reikalavęs ištikimybės priesaikos iš Imamo Hussaino ir jeigu Kufos gyventojai nebūtų jo kvietę, revoliucija vis tiek būtų įvykusi. Allah pažada Korane, kad Islamo religija galiausiai dominuos virš kitų religijų ir kad gėris nugalės blogį (9:36, 61:9) ir tai yra tebevykstantis procesas.
Kai kurie žmonės pernelyg išpūtė Kufos gyventojų pakvietimo aplinkybę, kad jie net sudaro įspūdį, kad tai buvo pats svarbiausiasis faktorius. Sakykime, kad Kufos gyventojų kvietimas buvo pagrindinis šio sukilimo veiksnys ir mes žinome, kad Kufos gyventojai nesilaikė savo žodžio. Ar tada Imamas būtų atsisakęs savo sukilimo ir leidęs šiai aplinkybei anuliuoti jo religinės pareigos faktorių liepti tai, kas
Yra dar ir kitas dalykas, kurį verta paminėti. Jeigu Imamas nebūtų teigiamai atsakęs į Kufos gyventojų kvietimą, jis būtų buvęs kritikuojamas, kad neatlieka savo pareigos rūpintis musulmonų reikalas ir greičiausiai dėl tos priežasties Imamas priėmė kvietimą, nors visi požymiai sakė, kad Kufos gyventojai nebuvo pasirengę ir jų ketinimai nebuvo nuoširdūs. Egzistuoja įdomus hadisas, kuriame minima, kad kelyje į Kufą Imamas sutiko žymų poetą, Farazdaq, kuris keliavo į Meką ir Imamas pasiteiravo apie padėtį Kufoje. Farazdaq atsakë: “Jų širdys yra su tavimi, bet jų kardai yra (su Umayyadais) prieš tave”.
Nuo tada, kai Imamas susiruošė keliauti iš Medinos į
“Aš geriau mirčiau garbinga mirtimi, nei gyvenčiau pažeminime”.
Kodėl Ašura neabejotinai priklauso visiems musulmonams?
Tie įvykiai turi didžiausią svarbą visiems musulmonams šiandieną. Šventojo Pranašo (s.a.w.) anūko ir jo kompanionų nužudymas, pasibaigęs jo galvos nukirtimu, tie tragiški įvykiai lieka dar tragiškiau nesuprasti ir neįvertinti daugelio musulmonų.
Kai kurie musulmonai linksta į mąstymą, kad tie įvykiai „priklauso“ tik jiems. Kiti dažnai nepastebi lemiamos tų įvykių reikšmės. O viena mažytė Ummos dalis netgi gina atskalūną Yazidą, kuris surengė šį žvėrišką aktą. Remiantis žinomais musulmonų istorikais ir patikimais hadisais yra įrodoma, kad tie įvykiai lieka lemiami visiems musulmonams šiandieną.
Karbalos žudynės buvo kur kas daugiau nei nusikalstamas ir pasibaisëtinas poelgis; tai taip pat parodo sąmoningą konfrontaciją ir narsų pasipriešinimą dėl švento reikalo – tikrojo Islamo išsaugojimo. Šios žudynės buvo pradžia šios dienos korumpuotų valdytojų, kurie valdo mūsų musulmonų žemes imperializmo vardu. Tie korumpuoti, pseudo-musulmonai valdytojai nuvedė Ummą į pasaulinį politinį ir karinį pralaimėjimą. Tai privertė visą Ummą paklusti kufr ir pastatė ją į didelį pavojų.
61 metai po hidžros vėl sugrįžo; vėl Allah‘o (S.W.T.) Dyn yra grąsinama nauju karu prieš Islamą. Imamo Hussein‘o (a.s.) kankinystė sukūrė sąlygas galutinei Ummos pergalei prieš visus kufr ir tironiją Islamo atgimimo, kurį pagimdė jo pasiaukojimas, dėka.
Musulmonai visur jau uždelsė įsisavinti tikrąją revoliucinę Ašuros esmę, jie turėtų vėl visi kartu žygiuoti ta pačia kryptimi, į tą pačią pusę, prieš bedievišką tironiją. Trumpai tariant, laikas įsissavinti Ašuros palikimą. Štai kodėl Ašura neabejotinai priklauso visiems musulmonams.
Husseinas – meilės ir pasiaukojimo Islame simbolis
Autorius: Sheikh Bahmanpour
Dažnai manoma, kad Islamas supranta Dievą kaip negailestingą pasaulio Valdytoją, piktą Teisėją ir rūstų Viešpatį, Kuris smulkmeniškai ieško nusidėjėlių, kad nubaustų juos. Tiems, kurie nors vieną kartą gyvenime atidžiai perskaitė Koraną, be jokių abejonių, yra labai lengva atmesti tokį požiūrį.
Tačiau, tiems, kurie neperskaitė atidžiai Korano arba neturi būtinų priemonių ar žinių jo posmų nagrinėjimui, gyvuose prisiminimuose yra epizodas, kuris labai aiškiai įkūnija meilės sąvoką tarp Kūrėjo ir kūrinio ir pasiaukojimą bei kančią, kuriuos žmogus gali noriai ir su pasitenkinimu iškęsti dėl mylimo Dievo.
Šis epizodas yra įvykis, kurio metu Husseinas, Islamo Pranašo anūkas, Viešpačiui pasiūlė ne tik savo sielą ir kūną, bet ir savo sūnaus, savo sūnėnų, pusbrolių ir artimiausių draugų ir iškentė širdgėlą dėl iš anksto nuspėjamo jo žmonos, dukterų ir seserų paėmimo į nelaisvę. Tai įvyko 682 mūsų eros metais, Muharram mėnesio 10-ąją dieną, vietovėje, kuri vadinasi Karbala. Kaip Pranašo anūkas ir žmogus, kurį jis be galo mylėjo, Husseinas galėjo gyventi labai patogiai ir pasiturinčiai po savo senelio, labai pagerbtas ir gerbiamas savo amžininkų. Tačiau, jis buvo labai atsidavęs Viešpaties reikalui, susirūpinęs dėl pamokymo, kuris buvo apreikštas jo seneliui, ir troško, kad meilės Dievui kelio neužtvertų godūs, materialistinio tipo žmonės, kurie atėjo į Islamą tik tam, kad patenkintų savo žemas pasaulietines ambicijas.
Ir jis pasirodė gerai. Per vieną vienintelę dieną jis parodë tokio masto meilę ir pasiaukojimą Viešpačiui, kuris sunkiai galėtų būti prilyginamas bet kokiam panašiam įvykiui žmonijos istorijoje. Jis garsiai išverkė savo nepasitenkinimą dėl to, kas vyksta Viešpaties vardu ir naudojantis jo senelio įtaka; verksmas gali būti girdimas netgi ir šiandien per ilgą istorijos tunelį.
Husseinas savo maldose sakydavo:
„Mano Viešpatie! Tu esi Tas, Kuris pašalina visus kitus iš širdžių tų, kuriuos Tu myli, tokiu būdu, kad myli tik Tave ir neieško prieglobsčio pas nieką kitą, tik pas Tave; Tu esi jų artima draugija, kai pasaulio išbandymai juos gąsdina. Mano Viešpatie! Tie, kurie prarado Tave, ką jie randa, ir tie, kurie Tave rado, ką jie praranda?“ Husseinas neturėjo ko prarasti, nes jis rado tokią Meilę, kuri suteikia gyvybę viskam.
Klausimai ir atsakymai, kurie liečia Muharram ritualus
Krūtinės mušimas
Klausimas: Kodėl šiitai muša savo krūtines Muharram metu? Kokia to priežastis?
Atsakymas: Mušimasis į krūtinę yra viena iš svarbių sielvartavimo išraiškų ir priemonė parodyti pasibjaurėjimą bei neapykantą engėjams. Ir ne vien tai, šis veiksmas taip pat atlieka svarbią rolę atkuriant ir tęsiant Imamo (a.s.) tikslus.
Klausimas: Kai kurie vyrai mušdamiesi į krūtinę nusivelka rūbus ir lieka dalinai nuogi prieš moteris. Ar tai leistina?
Atsakymas: Būtina, kad moterys vengtų žiūrėti. Žinoma, jeigu vyrai žino, kad moterys juos matys, tai vyrams nėra leistina nusirengti.
Juodų rūbų dėvėjimas
Klausimas: Ar teisiškai pageidaujama vilkėti juodais rūbais gedint Imamo Husseino ir kitų Neklystančiųjų Imamų (a.s.)?
Atsakymas: Kadangi tai yra laikoma (Allah‘o) ženklų gerbimu, tai teisiškai tinkamiau.
Klausimas: Ar vilkėjimas juodais drabužiais yra makruh (nepageidaujama) verkiant ir gedint dėl Neklystančiųjų kankinystės?
Atsakymas: Kadangi juodų rūbų dėvėjimas yra sielvarto ir gedulo apraiškos ženklas, kas yra labai pageidautina, dėl to melstis, apsirengus juodai, nėra makruh.
Klausimas: Ar leidžiama apdengti mečetę juodu audiniu?
Atsakymas: Jeigu mečetė yra apdengiama juodu audiniu arba uždengiama didele palapine, ruošiantis ten skaityti Madžlis, tai tame nėra nieko blogo, jeigu tai nedaro jokios žalos mečetei, ir jeigu tai netrukdo tiems, kurie ateina melstis.
Azadari
Klausimas: Kokia yra Azadari (sielvarto ir gedulo) dėl Imamo Husseino (a.s.) koncepcija?
Atsakymas: Nėra abejonių, kad Karbalos tragedija, kai priskiriama žudikams, yra nusikalstamas ir baisus poelgis. Tačiau, kai aiškinama iš paties Husseino (a.s.) pozicijų, ji simbolizuoja sąmoningą konfrontaciją ir narsų pasipriešinimą dėl šventos priežasties. Visa tauta nesugebėjo pasipriešinti Yazidui. Jie nusileido jo valiai ir nukrypimas bei grįžimas link priešislaminio gyvenimo būdo augo.
Tokioje situacijoje Husseino (a.s.) pasyvumas būtų reiškęs Islamo, kokį mes jį žinome, pabaigą. Taigi, Husseinas (a.s.) prisiėmė visos tautos atsakomybę. Didžiausioji tragedija buvo tai, kad tas, kuris stojo ginti kilniausiojo reikalo, ginti Islamo, buvo pakirstas tokiu žiauriu būdu.
Dėl šios priežasties Husseino (a.s.) pasiaukojimas yra minimas kasmet po visą musulmonų pasaulį. Mūsų sielvartas niekada nesumažės, nes mes tą tragediją pergyvename iš naujo.
Ašuros paminėjimas kiekvienų metų Muharram mėnesio 10-ąją dieną padeda mums prisiminti Pranašo (s.a.w.w.) šeimos pasiaukojimą. Taip pat mus tai informuoja apie žmones, tada ir dabar, kurie bandė sunaikinti Islamą ir Pranašo (s.a.w.w.) šeimą ir viską, ką jie gynė bei mokė – o taip pat ir apie tuos, kurie žiūrėjo, klausėsi ir nieko nedarė.
Klausimas: Ar liūdėjimas Husseino ir kitų Neklystančiųjų (a.s.) yra rekomenduojamas?
Atsakymas: Taip, tai yra rekomenduojama ir Dievas apdovanos tuos, kurie nuoširdžiai atgaivina savo prisiminimus ir pamini jų kankinystę.
Klausimas: Man kyla klausimų dėl Azadari ir būdų, kuriais mūsų žmonės atlieka Muharram ritualus.
Atsakymas: Pagrindinis gedulo Ašuros metu tikslas yra gerbti ir atkurti religijos simbolius ir prisiminti Imamo Husseino (a.s.) bei jo kompanionų kančias ir jo sukilimą ginant Islamą bei sutrukdant Bani Umayyad dinastijai sunaikinti religiją. Apeigos turi būti atliekamos taip, kad be pasitarnavimo jų tikslui, tai pritrauktų ir kitų dėmesį į šiuos didžius tikslus.
Vėliavos ir muzikos instrumentų naudojimas
Klausimas: Kokia yra fatwa dėl vėliavų, kurios yra naudojamos per Azadari apeigas? Ant kai kurių vëliavų yra linijos ir piešiniai.
Atsakymas: Yra leidžiama jas jaudoti Azadari metu.
Klausimas: Ar būgnų mušimas yra leidžiamas Azadari metu?
Atsakymas: Jeigu yra būgnijama tokiu būdu, kuris tinka pasilinksminimo ir pramogų susibūrimams arba yra vertinamas kaip nepagarba Neklystantiesiems Imamams (a.s.), tada tai yra haram, kitu atveju tai leistina.
Klausimas: Koks yra nutarimas dėl raudotojų būrio, kurie naudoja muzikos instrumentus varžydamiesi su kita grupe?
Atsakymas: Nutarimas dėl muzikos instrumentų jau buvo paaiškintas. Konkurencija ar varžymasis niekaip nepakeičia atsakymo. Tikriau, jeigu varžymasis neįeina į Reya (nenuoširdumas) ir nėra intencijos siekti Dievo artumo, ir tai sukelia kitų nepasitenkinimą, tai nėra leistina.
Ką nemusulmonai sako apie Imamą Husseiną (a.s.)
Mahatma Gandhi (1869 – 1948)
Aš tikiu, kad Islamo pažanga nepriklauso nuo jo tikinčiųjų kardo panaudojimo, bet priklauso nuo didžiausios Husseino, didžio šventojo, aukos.
Charles Dickens (1812-1870)
Jeigu Husseinas kovojo norėdamas numalšinti savo pasaulietinius troškimus, tada aš nesuprantu, kodėl seserys, žmonos ir vaikai jį lydėjo. Visiškai aišku, kad jis pasiaukojo išimtinai dėl Islamo.
Dr. Rajendra Prasad (1884-1963)
Imamo Husseino auka nėra apribota tik vienai šaliai ar tautai, bet tai yra paveldima visos žmonijos brolybės būklė.
Dr. Radha Krishnan (1888-1975)
Nors Imamas Husseinas paaukojo savo gyvybę beveik prieš 1300 metų, bet jo nesunaikinama siela valdo žmonių širdis net ir šiandien.
Swami Shankaracharya
Tai Husseino auka išlaikė Islamą gyvą, kitaip šiame pasaulyje nebūtų likę tokių, kurie vartoja Islamo vardą.
Rabindranath Tagore (1861-1941)
Norint išlaikyti gyvus teisingumą ir tiesą, vietoj armijos ar ginklų, sėkmė gali būti pasiekiama paaukojant gyvybes, būtent taip, kaip padarė Imamas Husseinas.
Pandit Jawaharlal Nehru (1889-1964)
Imamo Husseino auka yra skirta visoms grupėms ir bendruomenėms, teisingumo kelio pavyzdys.
Mrs. Sarojini Naidu
Aš sveikinu musulmonus, kad jų tarpe gimė Husseinas, didis žmogus, kurį prisimena ir gerbia visiškai visos bendruomenės.
Reynold Alleyne Nicholson (1868-1945)
Husseinas parkrito, pervertas srėle, ir jo narsūs sekėjai buvo pakirsti šalia jo, visi iki vieno. Mahometonų tradicija, kuri su retomis išimtimis yra vienodai priešiška Umayyadų dinastijai, laiko Husayną kankiniu, o Yazidą jo žudiku.
Robert Durey Osborn (1835-1889)
Hosainas turėjo vaiką, vardu Abdallah, tik vienų metų amžiaus. Jis lydėjo savo tėvą šiame baisiame žygyje. Sujaudintas jo verksmo, jis paėmė kūdikį į savo rankas ir raudojo. Tą akimirką, priešo strėlė pervėrė vaiko ausį ir jis mirė tėvo rankose. Hosainas padėjo lavonėlį ant žemės. „Mes ateiname iš Dievo ir pas Jį mes grįžtame!“ verkė jis; „O Viešpatie, suteik man jėgų pakelti šias nelaimes!“ Alpdamas iš troškulio ir išsękęs dėl žaizdų, jis kovėsi su beviltiška drąsa, nužudydamas keletą savo priešų. Galiausiai, jis buvo pakirstas iš nugaros; tuo metu ietis buvo įsmeigta į jo nugarą ir pargriovė jį žemėn; kai šio paskutiniojo smūgio atlikėjas ištraukė savo ginklą, nelemtas Ali sūnus apvertė lavoną. Galvą atskyrė nuo kūno; kūną trypė nugalėtojų arklių kanopos; o kitą rytą moterys ir išgyvenęs kūdikis sūnus buvo išgabenti į Kufą. Hosaino ir jo sekėjų kūnai buvo palikti nepalaidoti, toje vietoje, kurioje jie krito. Tris dienas jie liko gulėti neapsaugoti nuo saulės ir nakties rasų, grobuonių ir likučių ieškančių gyvūnų bet tada kaimyninio kaimo gyventojai apstulbę iš siaubo, kad Pranašo anūko kūnas taip gėdingas paliktas nešvariems lauko žvėrims, ignoravo Obaidallah pyktį ir palaidojo kankinio kūną ir jo didvyriškus draugus.
Sir William Muir (1819-1905)
Karbalos tragedija lėmė ne tik kalifato likimą, bet ir Mahometonų karalysčių lemtį dar ilgą laiką po to, kai kalifatas susilpnėjo ir pranyko.
Peter J. Chelkowski
Husseinas sutiko ir iškeliavo iš Mekos su savo šeima ir maždaug septyniasdešimties sekėjų palyda. Bet Karbalos lygumose juos iš pasalos užpuolė kalifo Yazido armija. Nors pralaimėjimas buvo neabejotinas, Husseinas atsisakė prisiekti jam. Apsupti didžiulės priešo kariuomenės, Husseinas ir jo kompanija gyveno be vandens dešimt dienų, deginančioje Karbalos dykumoje. Galiausiai Husseinas, suaugusieji ir kai kurie jo šeimos vyriškos lyties vaikai bei jo kompanionai buvo sukapoti į gabalėlius Yazido armijos strėlėmis ir kardais; jo moterys ir likę vaikai buvo paiimti kaip belaisviai pas Yazidą į Damaską. Žymus istorikas Abu Reyhan al-Biruni teigia: “tada jų stovykla buvo padegta ir kūnai trypiami arklių kanopomis; niekas žmonijos istorijoje nebuvo matęs tokio žvėriškumo.”
Edward G. Brown
Prisiminimą apie krauju nudažytą Karbalos lauką, kur krito Dievo Apaštalo anūkas, iškknkintas troškulio ir apsuptas nužudytų jo gentainių kūnų, bet kada nuo to laiko pakanka tik pažadinti netgi pačiame abejingiausiame ir neatidžiausiame, giliausios emocijos, baisiausias sielvartas ir dvasinis pakilimas, prieš kurį skausmas, pavojus ir mirtis sumažėja iki nepastebimo mažmožio.
Ignaz Goldziher (1850-1921)
Nuo pat juodosios dienos Karbaloje, šios šeimos istorija buvo besitęsianti kančių ir persekiojimų eilë. Tai yra perduodama poezijoje ir prozoje, turtingai išplėtotoje kankinystės literatūroje – šiitų ypatybė – ir iš šiitų susirinkimų objekto, kurie vyksta Muharram mėnesio pirmąjį trečdalį, kurio dešimtoji diena (ašura) yra laikoma Karbalos tragedijos metinėmis. Tos tragedijos scenos yra taip pat vaizduojamos tą minėjimo dieną, dramatiška forma (ta'ziya). “Mūsų šventės (religinės) dienos yra mūsų gedulo susirinkimai.” Taip baigiasi poema apie šiitų princo dėstymą prisimenant daugybę Pranašo šeimos mihan. Verkimas ir sielvartavimas
Edward Gibbon (1737-1794)
Tolimame amžiuje, tragiška Hoseino mirties scenos atmosfera, sukels šalčiausio skaitytojo užuojautą.
Thomas Carlyle (1795-1881)
Geriausia pamoka, kurią mes gauname iš Karbalos tragedijos, yra tai, kad Huseinas ir jo kompanionai buvo tvirti tikintieji Dievu. Jie paaiškino, kad pranašumas skaičiumi nėra svarbu, kai kalbama apie tiesą ir netiesą. Huseino pergalė, nepaisant to, kad jis priklausė mažumai, stebina (žavi) mane!
Dr. K. Sheldrake
Husainas su savo maža kompanija žygiavo ne į šlovę, ne į galią ar turtus, bet į didžiausią pasiaukojimą ir kiekvienas tos narsios grupės narys, vyras ar moteris, žinojo, kad priešininkas yra nenumaldomas, pasirengęs ne tik kautis, bet ir žudyti. Jiems nedavė netgi vandens vaikams, jie liko kankinami troškulio po deginančia saule, įkaitusiuose smėlynuose, vis tiek nei vienas nesusvyravo nei akimirkai ir drąsiai sutiko didžiausius sunkumus be krūpčiojimų.
Ašura
Allah‘o pasiuntinys (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) pasakė: „Bet kokią dorybę galima pranokti, išskyrus vieną: kai tikintysis žūna dėl Didžiojo, Maloningojo Allah‘o“.
Ašura – iš arabiškos šaknies ašr – (būti dešimtu, t.y. 10-oji diena muharram (draudžiamojo) mėnesio – pirmojo musulmonų kalendoriaus mėnesio. Tą dieną, 61 mėnulio hidžros metais, muharram‘o 10 dieną (680 m., spalio 10 d.) įvyko viena didžiausių tragedijų žmonijos istorijoje.
Tą, mums visiems tragišką dieną, mūšyje prie Karbalos kovoje už tikėjimą žuvo Imamas Husein‘as, mylimas Pranašo Muhammed‘o anūkas, antrasis jo dukros Fatimos – Zahros ir imamo Ali sūnus, o taip pat 72 jo bendražygiai, iš kurių 18, įskaitant paauglius ir mažamečius vaikus, buvo brangaus Allah‘o Pasiuntinio tiesioginiai (pirmos eilės) giminaičiai. Gaila, mūsų skaitytojui beveik niekas nežinoma apie šį tamsų puslapį mūsų istorijoje. Mes pasistengsime objektyviai ir suprantamai paaiškinti Jums tai, kaip gi galėjo įvykti šis nusikaltimas. Tai įvyko praėjus beveik 50 metų po Dievo Pranašo mirties.Tam, kad geriau suprasti ir suvokti Ašuros tragediją, mums su Jumis, brangus skaitytojau, teks truputį prisiminti istoriją ir grįžti į tas dienas, kai brangus Allah‘o Pranašas garbingai įvykdęs Dievo paskirtą jam misiją, paliko šį laikiną pasaulį. Būtent nuo to laiko, kaip mano daugelis Islamo mokslininkų, ir prasideda Ašuros ištakos. Nes nuo to momento, kai kurie Pranašo pasekėjai, ignoruodami daugkartinius Pranašo nurodymus, kuriuos jis gavo iš Aukščiausiojo, prisiekė Abu Bakrui, kuris 632 m., birželio 9 d. ir tapo pirmuoju musulmonų kalifu.
Būdamas mirties patale Abu Bakras, prieš savo mirtį, kuri jį ištiko 634 m., rugpjūčio 23 d., raštiškai paskiria Omarą savo įpėdiniu. Antrasis kalifas, po to, kai buvo mirtinai sužeistas, įsakė sudaryti tarybą iš šešių žmonių tam, kad išrinktų savo įpėdinį. Kaip matome iš to kas anksčiau pasakyta, pagrindinė musulmonų dalis buvo nušalinta nuo musulmonų valdytojo rinkimų, o pirmojo ir antrojo kalifų pozicija mums aiškiai parodo, kad jie negalvojo, kad musulmonai turi teisę rinkti sau valdytoją.
Po trečiojo kalifo Osmano mirties 656 m., dvasinė ir politinė valdžia atiteko teisėtai išrinktam valdytojui Ali ibn Abu Talibui (tegu būna taika su juo!). Skirtingai nei pirmų trijų kalifų atveju, į Ali išrinkimą buvo įtraukta tikrai visa liaudis, nes pasiūlyti jam savo priesaikos į jį kreipėsi Medinos žmonės, egiptiečiai, Kufos, Basros gyventojai. Kita vertus, nuo pat pirmų savo valdymo dienų, Imamas Ali susidūrė su daugeliu problemų. Prieš jo teisėtą valdžią sukėlė maištą pirmiausia Talha ir Zubairas, o po to ir buvęs Sirijos valdytojas Muavija.
661m., sausio 19 d. Kufos miesto mečetėje Ali mirtinai sužeidė išdavikas haridžitas Ibn Muldžamas ir po dviejų dienų Imamas Ali paliko šį trumpalaikį pasaulį. Po Imamo Ali nužudymo, laikantis Dievo nurodymų, dvasinė ir politinė valdžia perėjo vyresniajam Pranašo Muhammed‘o anūkui, Fatimos – Zahros ir Ali sūnui, Hasan‘ui Mudžtab‘ui.
Muavija, kuris buvo garsus savo gudrumu ir klasta, pasinaudojo po Imamo Ali mirties susiklosčiusia situacija ir naudodamasis vienur papirkimais, kitur meilikavimu, o dar kitur grasinimais, sugebėjo pašalinti nuo kovos su juo daugelį Imamo Hasan‘o (tegu būna taika su juo!) šalininkų. Visa tai ir privertė Imamą Hasan‘ą sudaryti taiką su Muavija, nes priešingu atveju, prisidengdamas kovos dėl valdžios lozungais, Muavija grasino pačiai Islamo esmei. Pagal Imamo Hasan‘o ir Muavijos susitarimą pastarasis neturėjo teisės po savęs skirti įpėdinį, jo mirties atveju valdžia turėjo pereiti Imamui Hasan‘ui arba Imamui Husein‘ui (tegu būna taika su jais!). 10 metų dvasinis musulmonų valdymas buvo Imamo Hasan‘o reikalas, kurį Muavijos įsakymu nunuodijo jo paties žmona. Po Imamo Hasan‘o mirties ši misija buvo perduota Imamui Husein‘ui. Nors Muavija ir dėjo visas pastangas tam, kad sunaikintų tikrąjį (autentišką) Islamą, Allah‘o Pasiuntinį Muhammed‘ą, bet kadangi jis buvo velniškai gudrus, tai paprastų musulmonų akyse save rodë kaip dorą musulmonų valdytoją, Pranašo pasekėją ir giminaitį. Nežiūrint į susitarimą su Imamu Hasan‘u, Muavija pasiekė, kad kaip įpėdiniui būtų prisiekta jo sūnui Jazidui, kas kalifatą pavertė paveldimu Omejadų turtu.
Imamas Husein‘as neprisiekė nei Muavijai ir tuo labiau niekada nesirengė prisiekti jo sūnui Jazidui, kuris buvo žinomas kaip išgėrinėjimų, azartinių žaidimų, ištvirkusių moterų ir daugelio kitų dalykų, kurie yra griežtai draudžiami Islamo, mėgėjas. Po Muavijos mirties kalifato valdžia perėjo į tokio žemo ir niekingo žmogaus kaip Jazidas rankas, apie tai Imamas Huseinas leido sau pasakyti: „Jei valdžia priklausys tokiam kaip Jazidas, tai galima perskaityti „Fatihą“ Islamui“.
Kita vertus tam, kad savo valdžiai suteiktų teisėtą vaizdą, o taip pat prisimenant tėvo palikimą, Jazidui buvo būtina, kad Imamas Husein‘as jam prisiektų. Tuo kaip ir būtų galima pateisinti visus neteisėtus, antiislamiškus veiksmus, vykusius valstybėje, tokius kaip, pavyzdžiui: nužudymai, kankinimai, tyčiojimasis iš Pranašo pasekėjų, teisybės nebuvimas, ištvirkimas, Islamo įsakymų iškraipymai ir dar daug kitų dalykų.
Jazidas rašo laišką Medinos valdytojui Validui ir reikalauja, kad šis pasiektų Imamo priesaikos, o nepaklusnumo atveju įsakė nužudyti jo šviesybę. Atsakęs Validui ryžtingu ir kategorišku atsisakymu ir sužinojęs Jazido planus, Imamas palieka Mediną, patraukia į Meką. Kelionės į Meką metu Imamas daugkartinių kalbų, pamokslų ir maldų pagalba išaiškina keliauninkams (piligrimams) tikrąjį Jazido režimo veidą, kviesdamas juos stoti ginti Islamo. Jazidas pasiunčia į Meką samdytus žudikus. Nenorėdamas, kad šiame šventame mieste nutiktų tokia šventvagystė, Imamas Husein‘as traukia į Kufos pusę. Kufos miestas buvo užstatytas Umaro valdymo periodu. Ali valdymo metu kalifato sostinė buvo būtent šiame mieste. Kufos gyventojų atstovai anksčiau ne kartą kreipėsi į Imamą prašydami atvykti pas juos ir paimti į savo rankas valdžios vadeles. Imamas pasiuntė į Kufą Muslim‘ą ben Akil‘ą, savo pusbrolį ir Fufos gyventojai prisiekė jam, kaip Imamo Husein‘o atstovui. Kai šios žinios pasiekė Jazidą jis į Kufą pasiuntė Ubaidullah‘ą ibn Ziad‘ą, kuris grasinimais palenkia Kufos gyventojus į savo pusę. Nelygiame mūšyje Muslim‘ą ben Akil‘ą suima ir pasmerkia jį kankinio mirčiai.
Kelyje į Kufą, vietoje, kuri vadinasi Salabijė, Imamas sužino apie savo atstovo mirtį ir aiškiai suprasdamas, kas jų laukia, kviečia jį lydinčius žmones į pasitarimą. Imamas siūlo jiems grįžti, o pats nusprendžia tęsti savo kelionę.
Šiandien daugelis užduoda sau klausimą: „Kodėl gi Imamas Husein‘as žinodamas, kad jų laukia mirtis, nenutraukė savo kovos?“. Atsakymas tik vienas. Taip, Imamas ir jo bendražygiai puikiausiai suprato ir žinojo, kas jų laukia. Bet jie paaukojo savo brangias gyvybes ant laisvės altoriaus, kad Islamo idėjos triumfuotų. Savo kova jie mums visiems parodė pavyzdį, kad niekada nereikia atsitraukti, jei Islamo esmei gresia pavojus. Ir šiandien liūdesys – istorikai bando pateisinti Jazidą ir Ašuros tragediją parodyti kaip nesusipratimą, nelaimingą atsitikimą. Kita vertus, žindomų kūdikių žūtis prie Karbalos, tokių kaip Imamo sūnus, o taip pat žilų senolių – Pranašo bendražygių, tik įrodymas to, kad Jazidas ir tokie kaip jis, kad pasiektų savo tikslą niekada ir nei prieš ką nesustos. Trejų metų trukmės Jazido valdymas aiškiai įrodo tai. Juk be šito nusikaltimo, jo įsakymu be galo žiauriai buvo numalšintas sukilimas Medinoje, kuris įvyko po asmeninės šio miesto atstovų pažinties su Jazidu. Jazido įsakymu buvo sugriauta Šventoji Kaaba karinių veiksmų metu prieš Abdallah‘ą ibn Zubeir‘ą.
Imamas iki paskutinio momento jį apsupusiai armijai aiškino jų veiksmų žalingumą, bandydamas juos apsaugoti nuo būsimos bausmės. Kai kurie, tokie kaip įžymus karvedys Churr‘as, įsiklausė į Imamo žodžius. Churr‘as tapo pirmuoju šahidu mūšyje prie Karbalos. Po jo vienas po kito stojo į mūšį su priešais Imamo bendražygiai, kurie rodydami drąsos ir heroiškumo stebuklus krito mūšyje. Paskutinis šahidas šioje nelygioje kovoje buvo pats Imamas Husein‘as.
Amžinas jam atminimas, jo bendražygiams ir visiems, kas atidavė savo gyvybes Dievo kelyje. Imamo Husein‘o kvietimas visiems laisvę mylintiems žmonėms girdimas ir šiandien. Ir šiandien aktualūs Imamo žodžiai apie tai, kad jo kovos tikslas visuomenės ištaisymas ir pastatymas į tiesos kelią, kvietimas į gėrį ir draudimas to, kas baudžiama. Jo šviesybė sakė: „Mirti Allah‘o vardu kankiniu kovoje už tikėjimą – pati garbingiausia mirtis“.
Savo gyvenimu ir savo mirtimi Imamas ir jo pasekėjai įrodė, kad mirtis Allah‘o kelyje – tiesos pasiekimas ir vienas iš tikinčiojo požymių, nes Šventajame Korane pasakyta: „[Tikintieji – tai] atgailaujantieji [prieš Allah‘ą], nusilenkiantieji [Allah‘ui], garbinantieji, pasninkaujantieji, sveikinantys, nusižeminantys, liepiantys daryti gerą ir draudžiantys vykdyti blogą, besilaikantys Allah‘o įsakymų“.
Vardan Allah‘o Maloningojo, Gailestingojo!
„O tu siela nusiraminusioji! Sugrįžk pas savo Viešpatį patenkinta ir įgijusi pasitenkinimą! Įeik su Mano vergais į Mano rojų“ (Koranas, sura 89, ajatas 27-30).
Mėnulio hidžros ketvirtaisiais metais, šaban mėnesio trečiąją dieną gimė antrasis jo šviesybės Imamo Ali ir šventosios Fatimos (lai būna taika su jais!) sūnus, kuris pripildė šviesa ir laime Allah‘o Pasiuntinio Muhammad‘o namus (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!).
Pirmosiomis arba septintąją dieną po šio palaiminto kūdikio gimimo angelas Džabrail (Gabrielius, kuriam buvo patikėtas dieviškasis apreiškimas), nusileido pas jo šviesybę Muhammed‘ą (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) ir pasakė: „Taika tau, o Allah‘o pasiuntinį! Pavadinkite šitą kūdikį Harūn‘o Šubeir‘o jauniausiojo sūnaus vardu, kas arabiškai bus Husein. Nes Ali ir tavo santykiai panašūs į Harūn‘o su Musa Ibn Imran‘u, tik tas skirtumas, kad po tavęs nebebus pranašų“.
Po Husein‘o Ibn Ali gimimo iki Pranašo mirties, kuri ištiko po šešių metų ir keleto mėnesių nuo to laiko, žmonės buvo liudininkai Pranašo bekraštės meilės ir švelnumo, kuriuos jis rodė savo anūkui. Tai rodė aukštą trečiojo musulmonų vadovo padėtį.
Salman‘as Farsi pasakoja: „Aš mačiau kaip Allah‘o Pasiuntinys, pasisodinęs mažąjį Husein‘ą ant kelių, su meile jį bučiavo ir kalbėjo: „Tu didis ir kilnus, sūnus didžio ir kilnaus ir tėvas didžių ir kilnių! Tu – Imamas, Imamo sūnus ir Imamų tėvas, kurių bus devyni po tavęs ir paskutinysis iš jų – Kaim‘as Epochos Imamas [1] („Mukatil“ Harezmi, tomas 1, psl. 146; Šeichas Saduk Kamaladin, psl. 152)“.
Imamas Husein‘as Muavijos valdymo periodu
Jo šviesybė Imamas Hasan‘as paliko šį laikiną pasaulį, prideramai atlikęs savo sunkią vadovavimo žmonėms misiją. Allah‘o Pasiuntinio ir Imamo Ali, o taipogi Imamo Hasan‘o nurodymu Imamatas (dvasinis – politinis šalies valdymas) buvo paskirtas jo šviesybei Imamui Husein‘ui, įgaliotam Aukščiausiojo Allah‘o vadovauti musulmonų ummai [2] (Musulmonų šiitų manymu, vadovauti žmonėms musulmoniškoje valstybėje turi teisę tik tie, kuriuos išrinko Aukščiausiąsis Allah‘as, ir niekas daugiau neturi teisės į dvasinę – politinę valdžią).
Imamas Husein‘as matė kaip Muavija neteisėtai užėmė musulmonų valdymo sostą. Naudodamas Islamo galią savo tikslams, Muavija visaip stengėsi sunaikinti Dieviškuosius įsakymus ir Islamo valstybės pagrindus. Šis griaunantis valdymas labai liūdino ir teikė kančias ir skausmą Imamui.
Imamas Husein‘as žinojo, kad jam tik dera atvirai pasirodyti ir Muavija paskelbs, kad buvo pažeistas susitarimas tarp jo ir Imamo Hasan‘o [3] (Termezi knygoje „Sahih“, t. 2, psl. 306, pateiktas Allah‘o Pasiuntinio hadisas, to hadiso perdavėjai kyla iš Annas‘o Ibn Malik‘o, kuris pasakė: „Allah‘o Pasiuntinio paklausė: „Kas iš jūsų šeimos jums pats mylimiausias?“ Pranašas atsakė: „Hasan‘as ir Husein‘as“. Kreipdamasis į šventają Fatimą Allah‘o Pasiuntinys sakė: „Pakviesk man mano sūnus“. Kai jie ateidavo pas Pranašą, Allah‘o Pasiuntinys apkabindavo ir bučiuodavo juos“.), kurį Imamas Hasan‘as buvo priverstas sudaryti su juo, nes neturėjo pakankamai atsidavusių šalininkų ir karių ir dėl esančios grėsmės iš Romos imperijos, kuri laukė vidinės kovos Islamo valstybėje, kad galėtų lengvai ją užpulti ir užimti. Šiomis sąlygomis nei Imamas Husein‘as, kuriam Imamas Hasan‘as taipogi buvo Imamas, nei pats Imamas Hasan‘as negalėjo pasmerkti tokiam pavojui Islamo valstybės ir milijonų musulmonų gyvybių. Dėl to abu Imamai buvo priversti žengti šį žingsnį ir sudaryti sutartį su Muavija. Vienas iš šios sutarties punktų buvo apie karinių veiksmų nutraukimą ir taikos sudarymą. Pats Muavija viekada nesilaikė nei vieno šio susitarimo punkto. Šio susitarimo anuliavimas buvo įvykdomas mirus vienam iš jo šalių.
Ryšium su šiuo susitarimu, iki to laiko, kol Muavija buvo gyvas, Imamas Husein‘as, kaip ir jo brolis, buvo nusiteikęs susilaikyti nuo atviro susirėmimo su neteisėta valdžia.
Periodu, kai Muavija iš žmonių rinko ištikimybės priesaikas savo sūnui Jazid‘ui, jo šviesybė Imamas Husein‘as atvirai stojo prieš Muavijos neteisėtus veiksmus, jis griežtai atsisakė prisiekti Jazid‘ui kaip musulmonų kalifui. Imamas Husein‘as atvirai pareiškė apie Muavijos neteisėtus veiksmus ir net raštiška forma kritikavo jį dėl įstatymams prieštaraujančių veiksmų [4] (Ridžal Kaši, psl. 94; Kašaf al Gamma, t. 2, psl. 206). Muavija iš savo pusės nesistengė jėga paimti Imamo priesaikos, tai tęsėsi iki to laiko, kol Muavija buvo gyvas.
Imamo Husein‘o sukilimas
Po Muavijos mirties ant pjedestalo užlipo Jazid‘as, kuris save vadino tikinčiųjų valdovu. Tam, kad pateisintų savo neteisėtą valdymą jis priima sprendimą pasiųsti siuntinius žinomiems ir gerbiamiems žmonėms, kuriuose jis kviečia pripažinti jo valdymą, tuo pačiu jis norėjo gauti kažkokį sąlyginį savo valdžios pripažinimą. Jazid‘as parašė laišką Medinos miesto valdytojui, kuriame iš paskutiniųjų reikalavo, kad Imamas Husein‘as (lai būna taika su juo) prisiektų ištikimybę Jazid‘ui, o jei jis atsisakytų tai padaryti, buvo duotas įsakymas nužudyti Imamą. Medinos valdytojas pranešė apie Jazid‘o įsakymą, į ką Imamas atsakė: „Iš tikrųjų mes priklausome Allah‘ui ir pas Jį mūsų sugrįžimas. Reikia atsisveikinti su Islamu, tuo atveju, jei Islamo nacijai vadovaus tokie žmonės, kaip Jazid‘as“ [5] („Maktul“ Horazmi, t. 1, psl. 184; „Lahuf“, psl. 20).
Jo šviesybė Imamas Husein‘as puikiausiai žinojo apie tai, kad nepripažįstant Jazid‘o valdymo, jo tolesnis gyvenimas Medinoje yra pavojingas gyvybei. Todėl jis Aukščiausiojo valia, slapta naktį palieka Mediną ir patraukia į Mekką. Žinia apie Imamo atvykimą ir apie jo atsisakymą prisiekti Jazid‘ui greitai pasklido Mekkoje, be to, ta naujiena greitai pasiekė ir Kufą [6] (Kufa – miestas Irake, islamo mokslų centras Viduramžiais). Kufos gyventojai pradėjo prašyti, kad Imamas atvažiuotų į Kufą ir vadovautų Islamo valstybei. Tada Imamas pas Kufos gyventojus pasiuntė savo įgaliotinį Muslim‘ą Ibn Akil‘ą (Imamo pusbrolis), kad jis, pabuvęs tarp žmonių, praneštų Imamui apie situaciją Kufoje. Kai Muslim‘as pasiekė Kufos miestą, jis susidūrė su karštu jo gyventijų priėmimu, ir daugelis tūkstančių žmonių ėmė prisiekti ištikimybę Muslim‘ui, kaip Imamo Husein‘o pavaduotojui. Tada Muslim‘as parašė laišką Imamui Husein‘ui, kad žmonės pasirengę jo atvykimui. Nežiūrint į tai, kad Imamas Husein‘as gerai žinojo kufiečius, prisiminė jų nuodėmingumą ir religinį silpnumą, bailumą tikinčių vadovo Imamo Ali ir Imamo Hasan‘o valdymo periodu. Imamas taip pat žinojo apie tai, kad negalima tikėti kufiečių žodžių nuoširdumu, bet tam kad visi įsitikintų tuo, o taip pat, kad būtų išsaugotas Islamo Pranašo Muhammed‘o pavyzdys, Imamas priima sprendimą keliauti į Kufą.
Zul hidžo mėnesio aštuntąją dieną, dieną, kai visi piligrimai traukė į Minos slėnio pusę vykdyti vieno iš chadžo ritualų [7] (Zul hidžo mėnesio 8-ąją dieną pageidautina, kad piligrimai trauktų į Miną, anksčiau, šį pageidautiną veiksmą musulmonai vykdė, bet šiais laikais priimta 8-ąją dieną iš karto keliauti link Arafato kalno). O kiekvienas atsilikęs, iš visų jėgų stengėsi pasiekti Mekką. Jo šviesybė Imamas Husein‘as (lai būna taika su juo), kartu su savo šeima ir šalininkais palieka miestą ir patraukia į Kufą. Tuo pačiu Imamas, vykdydamas savo pareigą, norėjo parodyti musulmonams, kad Allah‘o Pasiuntinio sūnus [8] (Kas liečia tai, kad Islamo Pranašo anūkus, kokiais buvo Imamai Hasan‘as ir Husein‘as vadino Allah‘o Pasiuntinio vaikais, egzistuoja vieninga nuomonė tarp musulmonų), nepripažįsta Jazid‘o užgrobtos valdžios, neprisiekė jam ištikimybės, kaip kad padarė daugelis, o sukilo prieš Omejadų tironišką režimą.
Jazid‘as, sužinojęs apie tai, kad Imamo Husein‘o įgaliotinis Muslim‘as ibn Akil‘as patraukė į Kufą, kur jam prisiekė ištikimybę kaip Imamo Husein‘o atstovui, pasiunčia ten Ubaidull‘ą ibn Ziad‘ą, kuris buvo vienas iš niekingų ir purvinų Omejadų dinastijos šalininkų. Ibn Ziad‘as, pasinaudojęs kufiečių tikėjimo silpnumu ir bailumu, įbaugindamas juos, sugebėjo pasiekti, kad žmonės paliktų Muslim‘ą ibn Akil‘ą vieną. Nepasidavęs Ibn Ziad‘o grąsinimams, Muslim‘as stoja į nelygią kovą su kareiviais ir, parodęs vyriškumą bei drąsą, žūsta tame kelyje. Taika, malonė ir Allah‘o pasveikinimas šitam Imamo šalininkui!
Ibn Ziad‘as sugebėjo nuteikti silpnus ir neteisingus kufiečius prieš Imamą Husein‘ą. Ir reikalas priėjo iki to, kad kai kurie iš jų, kurie anksčiau rašė laiškus Imamui Husein‘ui kviesdami atvykti į Kufą, dabar, užsidėję šarvus, laukė Imamo atvykimo, kad nužudytų jį. Jo šviesybė Imamas Husein‘as nuo pat pirmos nakties, kai paliko Mediną, ir per visą laiką, kai jis buvo Mekkoje, o taip pat pakeliui iš Mekkos į Karbalą, kur krito kankinio mirtimi, parodė kaip nežymiai, taip ir atvirai, kad jo tikslas, - parodyti žmonėms engiančiojo antiislamiškojo Jazid‘o režimo tikrąją esmę. O taip pat pažadinimas gėriui ir atitraukimas nuo blogų darbų, pasipriešinimas engimui. Imamas pabrėžė, kad išskyrus tikrosios Korano esmės ir Muhammed‘o (lai palaimina Allah‘as jį ir jo giminę) religijos atgimimą, jis nesiekia jokio kito tikslo savo sukilimu. Imami Husein‘o (lai būna taika su juo) sukilimas buvo religinė pareiga, net jei tas sukilimas pasibaigtų kankinančia Imamo ir jo šalininkų mirtimi, o taip pat Imamo šeimos įkalinimu.
Brangus Allah‘o Pranašas, o taip pat Imamas Ali, ir Imamas Hasan‘as ne kartą kalbėjo apie tai, kad ateityje Imamas Husein‘as bus pasmerktas kankinio mirčiai. Netgi tą dieną, kai Imamas Husein‘as atsirado šiame pasaulyje, Allah‘o Pasiuntinys pasakė apie tai, kad šitas jo anūkas bus pasmerktas kankinio mirčiai Karbaloje [9] („Kamil az Ziarat“, psl. 68; „Mašir al Ahzan“, psl. 9). Jo šviesybė Imamas Husein‘as taip pat numatė, kad jo kelionė į Kufą pasibaigs kankinio mirtimi. Bet Imamas nebuvo tas, kas prieš dieviškuosius įsakymus galvotų apie savo gyvybę arba apie savo šeimą, kuri bus priešų paimta į nelaisvę. Imamas buvo žmogus, kuris negandas Allah‘o kelyje laikė malone, o kankinio mirtį – laime (lai būna amžina taika jo šviesybei Imamui Husein‘ui!).
Kankinanti Imamo Husein‘o mirtis tapo žinoma visame Islamo pasaulyje, ir net paprasti žmonės žinojo apie to tragiško susirėmimo smulkias detales. Viena iš priežasčių buvo tai, kad daugelis žmonių girdėjo apie tai dar iš Allah‘o Pasiuntinio, Ali – tikinčiųjų vadovo ir Imamo Hasan‘o. Dėl to Imamo Husein‘o sukilimas ir jį sekę tragiški įvykiai pastoviai buvo paprastų žmonių mintyse. Imamas sakė: „Kiekvienas, kuris pasirengęs mūsų kelyje atiduoti savo gyvybę ir susitikti su Viešpačiu, tegu keliauja į miestą kartu su manimi“ [10] („Lahuf“, psl. 53). Daugelis iš Imamo Husein‘o pažystamų bandė neleisti Imamo į Kufą. Tie žmonės pamiršo, kad Imamas Husein‘as – sūnus Ali ibn Abi Talib‘o ir brangaus Islamo Pranašo įpėdinis, apie tai, kad Imamas geriau už visus žino savo religines pareigas. Jo šviesybė Imamas Husein‘as tęsė savo kelią nepaisydamas visų aplinkinių nuomonių ir sprendimų. Imamas žuvo kankinio mirtimi kartu su savo ištikimais šalininkais ir vaikais, dera paminėti, kad Imamas nieko nevertė pasilikti su juo. Naktį prieš susirėmimą jo šviesybė sukvietė visus ir pasakė: „Kiekvienas, kas nori gali palikti mūsų stovyklą ir dabar po nakties uždanga geriausias laikas tam, nes dieną jums, galbūt, būtų nepatogu tai padaryti“. Kita vertus visi liko ir niekas neišëjo.
Kiekvienas iš jo šalininkų buvo panašus į skaisčią žvaigždę. Jie žuvo visi, bet savo krauju jie karštą Karbalos žemę pavertė raudona tulpių dykuma, kad mes suprastume – Jazid‘as (o taip pat nuodėmėse paskendusi Omejadų dinastija) nėra Allah‘o Pasiuntinio įpėdiniai ir tikrieji musulmonų valdytojai. Omejadų dinastija ir Islamas – nesuderinami.
Iš tiesų, jei ne Imamo Husein‘o kankinanti mirtis žmonės engėją ir tironą Jazid‘ą būtų laikę Allah‘o Pranašo įpėdiniu ir musulmonų kalifu. Kai iki žmonių būtų atėjusi žinia apie Jazid‘o pasileidimą ir amoralumą, koks jų santykis būtų su Islamu? Nes toks Islamas, kurio kalifas Jazid‘as, daugelio akyse būtų toks pats atstumiantis kaip ir Jazid‘as.
Tyroji brangaus Imamo Husein‘o (lai būna taika su juo) šeima buvo Jazid‘o armijos paimta į nelaisvę. Engiamos Pranašo šeimos šauksmas, pasigirdęs skirtinguose miestuose, turguose, aikštėse, mečetėse ir nuodėmėse skendinčiame Ibn Ziad‘o dvare ir niekingojo Jazid‘o apnuogino ir parodė paprastiems, apgautiems žmonėms tikrąjį engėjų veidą.
Tuo pačiu jie įrodė, kad Jazid‘as, leidžiantis visą savo laiką žaisdamas su šunimis, girtuokliaudamas ir puotaudamas su pasileidusiomis moterimis, neturi teisės į kalifatą. O Imamo sesers kalbos, šventosios Zeinab, užpildė jo šviesybės misiją, sukeldamos audras žmonių širdyse. Jazid‘o vardas visam laikui liko kaip apibūdinimas žemo ir atstumiančio padaro. Imamo sukilimo dėka, visi engėjų planai ir demoniški norai buvo paversti niekais.