Shia musulmonai
Musulmonai šiitai Lietuvoje
Pokalbis iš širdies arba per dyglius į žvaigždes -
Dievo pažinimas
Drauge mano, gal būt tave dažnai apninka toks klausimas:“Kodėl mes turime gaišti savo laiką Dievo pažinimui?“
Atsakymas labai paprastas: „Įsivaizduok, kad sėdi draugų rate, už dosniai apkrauto stalo, su įvairių rūšių patiekalais, gėrimais ir saldumynais. Tuo metu, kai tu užsiėmęs pokalbiais su draugais, nepastebimai ateina nepažystamasis, iš karto atsisėda prie stalo ir pradeda valgyti. Po to, kai ji spavalgė, netgi nesusipažinęs su šeimininku ir jam nepadėkojęs, atsistoja iš vietos ir išeina. Ar tu, būdamas šios scenos stebėtoju, nepradėtum jo teisti? Žinoma, kad taip! Ir tu pagalvosi apie save:“Keista! Neišauklėtas ir nemandagus žmogus! Atėjo, be leidimo atsisėdo prie stalo ir pavalgė. Dar daugiau, net nesusipažino su šeimininku, nepadėkojo jam ir išėjo!“ Negi ne taip?
O dabar, mano drauge, atkreipk dėmesį į tave supantį pasaulį. Ir tu jį pamatysi, kad jis panašus į dosnų stalą. Jis pilnas stebuklų! Pažiūrėk į dangaus okeaną – mėlyną dangų ir jame plaukiančius debesis, kuriuos draugiškai neša vėjas ir kviečia tave su jais. Saulė šildo šiltais spinduliais, o spindinčios žvaigždės kiekvieną naktį mirksėdamos tau linki labos nakties.
Atkreipk dėmesį į mūsų planetą – didingi snaudžiantys miškai, o juose galingi lapingi medžiai, kurie aprūpina mus deguonimi. Gyvūnų karalystė, pripildanti gyvenimą grožio primena tau – „Žmogau, tu turi protą, naudokis juo kaip priklauso!“
Paukščiai, skraidantys aukštai danguje, moko tave kilti. Bangų garsai, šniokščiančios jūros, nori pasakyti tau: „Atsibusk!“ Kalnai, besididžiuojantys savo galybe, kviečia tave būti tvirtam.
Derlinga žemė duoda turtingą derlių. Neišsemiami žemės gelmių turtai duoda gyvybiškai svarbias iškasenas, didžiulės vandens atsargos aprūpina kartą po kartos. Iš tiesų, išvardinti visas dovanas keletoje eilučių neįmanoma. Kokia didybė! Ir visa tai tau, man, mums! Tarp kita ko! Mes, žmonės, naudojamės nesuskaičiuojamomis dovanomis. Kaip tu manai, ar neturėtumėm klausinėti – kas gi šių gėrybių šeimininkas? Gamta, neturinti intelekto, ar vis dėlto už viso šito stovi Visagalė jėga, turinti daugiau nei antgamtišką protą? Aš žinau, sielos gilumoje tu tiki šia jėga. Tu žinai, kad tik Dievas mums gali padovanoti šias dovanas. Tai argi neturėtumëme mes būti dėkingi Jam? Turime! Kitaip mes būsime tokie, kaip tas neišauklėtas, nemandagus žmogus, kuris nevertas pagarbos.
Taigi, brangus drauge, tau telieka tik pagalvoti ir pasirinkti teisingą kelią.
Pagalvok!
Kas yra šeima?
Vyras vėlai grįžo namo po darbo pavargęs ir sudirgęs ir rado savo 5-etį sūnų laukiantį jo prie durų.
SŪNUS: „Tėveli, ar galiu tavęs kai ko paklausti?“
TĖVAS: „Taip, žinoma. Kas yra?“ atsakė vyras.
SŪNUS: „Tėveli, kiek tu uždirbi per valandą?“
TĖVAS: „Tai ne tavo reikalas. Kodėl tu klausi tokio dalyko?“ piktai pasakė vyras.
SŪNUS: „Aš tik noriu žinoti. Prašau, pasakyk man, kiek tu uždirbi per valandą?“
TĖVAS: „Jeigu tau reikia žinoti, aš gaunu 20 dolerių per valandą.“
„O,“ mažasis berniukas atsakė nuleidęs galvą. Pažiūrėjęs į viršų jis pasakė: „Tėveli, prašau, paskolink man 10 dolerių?“
Tėvas įsiuto: „Jeigu vienintelis dalykas, dėl ko tu paklausei, yra tik dėl to, kad tu galėtum pasiskolinti pinigų nusipirkti kažkokį kvailą žaislą ar kokią kitą nesamonę, tada žygiuok tiesiai į savo kambarį ir į lovą. Pagalvok, kodėl tu esi toks savanaudis. Aš kiekvieną dieną sunkiai dirbu dėl tokio vaikiško elgesio.“
Mažasis berniukas tyliai nuėjo į savo kambarį ir uždarė duris. Vyriškis atsisėdo ir pradėjo netgi dar labiau pykti dėl berniuko klausimų. Kaip jis drįsta uždavinėti tokius klausimus tik tam, kad gautų pinigų? Po kokios valandos vyriškis nurimo ir pradėjo galvoti: Gal jam tikrai reikia kažką nusipirkti už tą 10 dolerių ir jis tikrai nelabai dažnai prašo pinigų.
Vyriškis nuėjo prie mažojo berniuko kambario durų ir jas atidarë.
„Ar tu miegi, sūnau?“ jis paklausė. „Ne, tėveli, aš nemiegu,“ atsakė berniukas.
„Aš galvojau, gal aš per stipriai sureagavau anksčiau,“ pasakė vyras. „Buvo ilga diena ir savo pyktį aš išliejau ant tavęs. Štai 10 dolerių, kurių tu prašei.“
Mažasis berniukas atsisėdo šypsodamasis. „O, ačiū tėveli!“ jis sušuko.
Tada iš po pagalvės jis ištraukė kelis susiglamžiusius banknotus.
Vyriškis matydamas, kad berniukas turėjo pinigų, vėl pradėjo pykti.
Berniukas lėtai suskaičiavo savo pinigus ir tada pažiūrėjo į savo tėvą.
„Kodėl tu norėjai daugiau pinigų, jei tu jau jų turi?“ sugriaudėjo tėvas.
„Todėl, kad aš neturėjau pakankamai, bet dabar turiu,“ atsakė mažasis berniukas.
„Tėveli, aš dabar turiu 20 dolerių. Ar aš galiu nusipirkti valandą tavo laiko? Prašau, grįšk rytoj anksti namo. Aš norėčiau papietauti su tavimi.“
Pasidalink šia istorija su brangiais žmonėmis... Bet dar geriau, pasidalink 20 dolerių vertu laiku su tais, kuriuos tu myli. Tai tik trumpas priminimas taip sunkiai dirbantiems.
Mes neturime leisti, kad laikas prabėgtų ir mes nepraleistume nei jo dalies su tais, kurie mums tikrai yra svarbūs, tais, kurie artimi mūsų širdžiai.
Jei mes rytoj mirtumėme, firma, kurioje mes dirbame, lengvai mus pakeistų per kelias dienas.
Bet šeima ir draugai, kuriuos mes paliekame, jaus praradimą visą jų gyvenimą. Ir pagalvok apie tai, mes labiau atsiduodame savo darbui nei šeimai. Tikrai neprotinga investicija!
Taigi, kas yra šeima?
ŠEIMA = (Š)VELNUMAS + (E)SMINGUMAS + (I)ŠTIKIMYBĖ + (M)EILĖ + (A)RTUMAS
Puikios istorijos
Ir mano mama…
Zakariyya atėjo pas Imamą Dža'fer’ą As-Sadiq’ą, taika jam, ir pasakė: “Aš buvau krikščionis, bet dabar tapau musulmonu. Tai, kas mane įtikino, buvo Koranas!”
Imamas pasakė Zakariyya’ai:
“Tikrai, Allah atvedė tave į Islamą ir privertė tavo širdį švytėti jo šviesa.”
“Bet mano tėvai nėra musulmonai, O Imame!” Zakariyya pasakė.
Imamas atsakė:
“Pasirūpink savo motina. Būk geras ir malonus jai…”
Kai jis grįžo namo, jis rūpinosi savo motina ir buvo jai net švelnesnis ir malonesnis nei anksčiau. Jo mama pastebėjo pasikeitimą sūnaus elgesyje ir pasakė:
“Kokia yra priežastis to, kad tu taip labai mane gerbi po to, kai tu tapai musulmonu?”
Zakariyya papasakojo jai tai, ką Imamas Dža'fer As-Sadiq’as, taika jam, sakė.
Ji atsakė:
“Mano sūnau! Tavo religija yra geresnė negu mano. Pamokyk mane, galbūt aš tapsiu musulmone.”
Zakariyya pamokė ją Islamo pagrindų ir ji tapo musulmone. Ji pasimeldė Dhuhr, Asr, Maghrib ir Isha maldas tą dieną, kaip ją mokė jos sūnus ir mirë kaip musulmonė tos dienos vidurnaktį.
Azazyl
Jo vardas buvo Azazyl. Jis taip pat yra žinomas kaip Iblis. Jis daug melsdavosi ir netgi skaitydavo paskaitas angelams.
Vieną dieną danguje pasirodė įspėjimas, kuris pranešė, kad kažkam bus liepta palikti dangų.
Visi angelai buvo labai susirūpinę, nes galvojo, kad tai gali būti vienas iš jų. Jie nuėjo pas Džibrayl, kuris buvo vienas iš svarbiausiųjų angelų, paklausti ar jis negalėtų padaryti ko nors. Džibrayl atsakė, kad jis taip pat yra susirūpinęs, nes tai gali būti ir jis pats.
Džibrayl patarė nueiti pas Azazyl‘į, nes jis buvo labai protingas.
Azazyl‘is pasakė jiems visiškai nesijaudinti, nes jis meldėsi Allah‘ui už visus juos. Jis pamiršo save patį, nes jis galvojo, kad jis yra geriausiasis ir, kad tai niekada negalėtų būti jis. Jis buvo kibr (didžiavosi savimi).
Allah sukūrė pirmąjį žmogų – Pranašą Adomą, taika jam. Jis pasakė visiems angelams, tame tarpe ir Azazyl‘iui, nusienkti prieš Pranašą Adomą, taika jam.
Iblis nepakluso Allah‘ui ir atsisakė nusilenkti, sakydamas, kad jis yra geresnis už Pranašą Adomą, taika jam, ir dėl to jis nedarys sadžah (žemo nusilenkimo).
„Aš esu sukurtas iš ugnies, o jis yra sukurtas iš žemės!” pasakė jis Allah’ui.
Jūs matote, jis žiūrėjo tik į išorę, o ne į vidų ir svarbiausia – jis nepakluso Allah’ui.
Jis buvo išsiųstas iš dangaus.
Pasitikėjimas
Kai Henry Ward Beecher’is buvo jaunas berniukas mokykloje, jis išmoko pasitikėjimo savimi pamoką, kurios jis niekada nepamiršo.
Jis buvo paviestas deklamuoti prieš klasę. Jis buvo vos tik pradėjęs, kai mokytoja kategoriškai įsiterpė: „Ne!” Jis pradėjo iš naujo ir vėl mokytoja sugriaudėjo: “Ne!” Pažemintas Henry’is atsisėdo.
Sekantis berniukas pakilo deklamuoti ir vos tik jis pradėjo, mokytoja suriko: “Ne!”
Henry’is supyko: “Aš deklamavau taip pat kaip ir jis,” jis nusiskundė mokytojai. Bet mokytoja atsakė: “Nepakanka žinoti savo pamoką tu privalai būti tikras. Kai tu man leidai tave sustabdyti, tai reiškė, kad tu abejojai. Jeigu visas pasaulis sako: “Ne!”, tai yra tavo pareiga sakyti: “Taip!” ir įrodyti tai.”
Pasaulis sakys “Ne!” tūkstančiu kelių.
“Ne! Tu negali to padaryti.”
“Ne!” Tu klysti.”
“Ne! Tu esi per senas.”
“Ne! Tu esi per jaunas.”
“Ne! Tu esi per silpnas.”
“Ne! Tai niekada neveiks.”
“Ne! Tu neturi išsilavinimo.”
“Ne! Tu neturi kvalifikacijos.”
“Ne! Tu neturi pinigų.”
“Ne! Tai negali būti padaryta.”
Ir kiekvienas “Ne!”, kurį tu išgirsi, turi galią sunaikinti tavo pasitikėjimą po truputį, kol tu viską mesi.
Net jeigu pasaulis tau šiandien sako “Ne!”, ar tu nuspręsi sakyti “Taip!” ir įrodyti tai?”
Man reikia lempos priekyje
Kartą gyveno turtingas, senas žmogus, kuris nemėgo duoti pinigų labdarai.
Jis turėjo
Senasis žmogus pasakė savo sūnui, kad jis galės atiduoti juos visus po jo mirties.
Sūnus pasakė jam, kad tai būtų per vėlu tėvui, kad jis turėtų atiduoti juos dabar, kad galėtų gauti atlygį po anapus.
Senasis žmogus tiesiog nesiklausė.
Vieną naktį senasis žmogus norėjo išeiti laukan. Buvo labai tamsu, taigi jis paprašė savo sūnaus pasiimti lempą ir eiti prieš jį, kad jis galėtų matyti.
Sūnus pakluso tėvui, bet įpusėjus keliui jis pradėjo eiti tėvui iš paskos.
Jo tėvas pasakė:
“Kodėl tu už manęs? Aš negaliu matyti, man reikia lempos priekyje.”
Sūnus pasakė:
“Tėve! Tai yra būtent tai, ką aš tau sakiau. Jeigu tu nori šviesos kape, tu turi atiduoti tai, ką tu turi Allaho kelyje prieš savo mirtį, o ne po to.”
Senasis žmogus pagaliau suprato, ką jo sūnus stengėsi jam pasakyti!
Mintis
Du keliaujantys angelai sustojo pernakvoti turtingos šeimos namuose. Šeima buvo atšiauri ir atsisakė leisti angelams apsistoti rūmų svečių kambaryje. Vietoj to angelams buvo duota vieta šaltame rūsyje. Kai jie pasiklojo lovas ant kietų grindų, vyresnysis angelas pamatė skylę sienoje ir sutvarkė ją. Kai jaunesnysis angelas paklausė kodėl, vyresnysis angelas atsakė: “Nevisa viskas yra taip, kaip atrodo.”
Kitą naktį pora apsistojo labai vargano, bet labai svetingo fermerio ir jo žmonos namuose. Pasidalinę savo varganu maistu, jie leido angelams miegoti jų lovoje, kad galėtų gerai pailsėti. Kai saulė patekėjo sekantį rytą, du angelai rado fermerį ir jo žmoną verkiančius. Jų vienintelė karvė, kurios pienas buvo jų vienintelis pajamų šaltinis, gulėjo negyva lauke.
Jaunesnysis angelas buvo įniršęs ir paklausė vyresniojo angelo: “Kaip tu galėjai leisti tam atsitikti!? Pirmasis žmogus turėjo viską, bet tu dar jam padėjai,” jis kaltino. “Antroji šeima turėjo labai mažai, bet mielai dalinosi viskuo, o tu leidai jų karvei nudvėsti.”
“Ne visada viskas yra taip, kaip atrodo,” vyresnysis angelas atsakė. “Kai mes buvome apsistoję rūmų rūsyje, aš pastebėjau, kad toje sienos skylėje buvo supiltas auksas. Kadangi savininkas buvo toks apsėstas godumo ir neketino dalintis savo geru, aš užsandarinau
Kartais tai yra būtent tai, kas nutinka, kai dalykai neįvyksta taip, kaip turėtų. Jeigu tu tiki, tu turi pasitikėti, kad kiekviena pasekmė yra visada tau į
Pagalvok apie tai:
Ar tau sunku užmigti šią naktį Tiesiog prisimink benamę šeimą, kuri neturi lovos, kurioje galėtų gulėti.
Ar tu užstrigai kamštyje; nesisielok. Yra žmonių šiame pasaulyje, kuriems vairavimas nematyta privilegija.
Ar tai yra bloga diena darbe; Pagalvok apie žmogų, kuris neturėjo darbo paskutinius tris mėnesius.
Ar tu sielojiesi, kad tavo santykiai klostosi blogai; Pagalvok apie žmogų, kuris niekada nežinojo, ką reiškia mylėti ir būti mylimam.
Ar tu liūdi, kad baigėsi dar vienas savaitgalis; Pagalvok apie skurstančią moterį, dirbančią dvylika valandų per dieną, septynias dienas per savaitę, už 15 dolerių, kad išmaitintų savo šeimą.
Ar tavo automobilis sugedo ir tu likai kelios mylios nuo pagalbos; Pagalvok apie paraližiuotą žmogų, kuris džiaugtųsi galimybe nueiti tą kelią.
Ar tu pastebėjai naują žilą plauką veidrodyje; Pagalvok apie vėžiu sergantį žmogų, gydomą chemoterapija, kuris norėtų turėti plaukus, kuriuos galėtų apžiūrinėti.
Ar tu pagauni save nelaimingą ir mąstantį apie gyvenimą ir klausiantį: „kokia yra mano paskirtis?“; Būk dėkingas, yra tokių, kurie negyvena tiek ilgai, kad turėtų tokią galimybę.
Ar tau atrodo, kad tu esi žmonių pykčio, nemokšiškumo, mažumo ar nesaugumo auka; Prisimink, tai galėtų būti blogiau. Tu galėtum būti jais!!!
Ar tu turėtum nuspręsti nusiųsti tai draugui; Tu galėtum praskaidrinti kažkieno dieną!
Atsuk savo veidą į saulę ir šešėliai kris už tavęs.
Kelias, vedantis į dangų
Vardan Allah‘o Gailestingojo, Maloningojo!
Brangus skaitytojau!
Tavo rankose knygutė pasakojanti apie kai kuriuos įvykius iš Imamų gyvenimo. Imamas, tai tyras žmogus iš pranašo šeimos, turintis tikras žinias iš Dievo, Dievo Pasiuntinio (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo šeimą!) įpėdinis. Skaitydamas šią knygutę, tu, mano drauge, atsidursi garbingų ir protingų, dosnių ir gerų žmonių pasaulyje, kurių taip mažai mūsų gyvenime. Tu tapsi liudininku to, kaip Imamas Ali (tegu būna taika su juo!) pasirengęs atiduoti paskutinį dirhamą (arabiška moneta) vargšui. Tu sužinosi, kokios plačios Imamo Sadiko (tegu būna taika su juo!) žinios ir koks dosnus Imamas Riza (tegu būna taika su juo!).
Mes privalome imti pavyzdį iš jų, būti tokiais pat užjaučiančiais vienas kitam, dosniais ir gerais.
Pirmyn, siekti žinių, mano drauge!
Stebuklas
Buvo penktadienis. Plati gatvė, iš abiejų pusių apstatyta namais, maudėsi rytinės saulės spinduliuose. Kai kur, prie šulinių, stovėjo palmės su didžiuliais žaliais lapais. Jų lapija buvo panaši į seno linksmo klouno gauruotą peruką. Beribis, švarus Arabijos dangus žadėjo karštą vasaros dieną. Žmonės grįžinėjo iš mečetės, kur kiekvieną savaitę vyko bendra penktadieninė malda.
Ibrahimas, sėdėdamas ant smėlio žaidė su „kiaušiniu-vežimėliu“. Ranka jis padarydavo iš smėlio kalvelę, o nuo ten ridendavo vištos kiaušinį, paverstą į vežimėlį. Taip kiaušinis padarė kelis reisus, kol Ibrahimui šis žaidimas nusibodo. Vaikų gatvėje nebuvo. Berniukas atsiduso, paėmė savo vežimėlį ir ruošėsi eiti namo. Tuo metu už nugaros jis išgirdo malonų vyro balsą:
- Sveikas, berniuk!
Ibrahimas atsisuko ir pamatė Imamą Sadiką (tegu būna taika su juo!) ir kažkokį nepaţystamąjį. Tai buvo Abu-Šakiras, jis atvažiavo iš Egipto norėdamas sužinoti apie islamą. Abu-Šakiras nekantriai paklausė Imamo:
- Kaip Jūs įrodysite, kad Dievas egzistuoja?
Imamas Sadikas atsisuko į Ibrahimą ir pasakë:
- Berniuk, duok, prašau, man šitą kiaušinį.
Ibrahimas ištiesė kiaušinį Imamui ir ėmė įdėmiai klausytis, ką gi Imamas atsakys į tokį įdomų klausimą. Abu-Šakiras nustebęs išsižiojo norėdamas klausti „Kuo čia dėtas kiaušinis?“, bet tuo metu Imamas jau pradëjo aiškinti.
- Pažiūrėk į šį kiaušinį. Jis panašus į tvirtovę. Lukštas – tvirtovės siena – patikimai saugo tai, kas viduje: sidabrinį baltymą ir auksinį trynį. Iš šitos mažutės tvirtovės atsiranda nuostabūs paukščiai su spalvotomis plunksnomis ir nuostabiu balsu. Kaip tu manai, ar gali šis smulkiai apgalvotas gyvybės užgimimo aktas atsirasti savaime?
Pažiūrėk aplinkui – gamta su jos tiksliais įstatymais, augalai ir gyvūnai, tarnaujantys žmogui, kaip aukščiausiam Dievo sutvėrimui – viskas mums, žmonėms! Juk kažkas tai sukūrė! Negi tai nestebuklas?
Abu-Šakiras tylėjo. Pirmą kartą jis pradėjo suprasti, kad viskas šiame pasaulyje valdoma vieno Visagalio, Didingo Dievo.
- Aš liudiju, kad Allah‘as vienintelis ir pripažystu, kad Muhammad‘as – Jo Pranašas, - iškilmingai ištarė egiptietis.
Imamas Sadikas (tegu būna taika su juo!) grąžino kiaušinį sužavėtam Ibrahimui ir jie nuėjo toliau. Berniukas žiūrėjo į nueinantį Imamą (tegu būna taika su juo!) ir galvojo apie tai, ką jis pasakė:
„Negi tu galvoji, kad visas šis gyvenimas atsirado savaime?“ – skambėjo jo ausyse.
Du dirhamai
Buvo karšta vasaros diena. Vėjelis šlamėjo ant dykumos kelio, skrisdamas karavanu su linksmomis smėlio smiltelėmis. Tolumoje keliu ėjo senas žmogus ir vedė už pavadžio savo arklį. Arklys išsiskyrė protingomis akimis ir lygia oda. Žmogus ėjo neskubėdamas, gėrėdamasis tylios vasaros dienos grožiu, o arklys ramiai žingsniavo į taktą pagal ramią, užtikrintą šeimininko eiseną.
Tu, tikriausiai nori sužinoti, kas gi jis? Tai va, tai buvo jo šviesybė Imamas Ali (tegu būna taika su juo!), Allah‘o Pasiuntinio, Pranašo Muhammad‘o (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!) pusbrolis. Kažkada mūsų Gailestingasis Kūrėjas pasiuntė žmonėms Pranašą Muhammad‘ą (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę!). Jis mokė žmones būti dorais, gerais ir teisingais.
Dabar, mano drauge, tu žinai, kad tai buvo Ali (tegu būna taika su juo!). Štai jis pakėlė galvą ir pažiūrėjo į saulę, kad sužinotų laiką. Skaisti saulė buvo aukštai virš horizonto – buvo laikas dienos maldai. Į šoną nuo kelio pasirodė gyvenvietė su jaukiais moliniais namukais ir mečetės minaretais. Ali (tegu būna taika su juo!) nuskubėjo į tą pusę, kad nepavėluotų pasimelsti. Prie mečetės jis pastebėjo sėdintį vargšą, rankom susiėmusį galvą. Jo šviesybei Ali (tegu būna taika su juo!) pasidarė jo gaila ir jis nusprendė po maldos padėti jam. Ali (tegu būna taika su juo!) priėjo prie jo ir maloniai pasisveikino:
- Salam, drauge. Būk geras, pažiūrėk mano arklį, kol aš būsiu mečetėje.
Vargšas sutikdamas palenkė galvą, o Ali (tegu būna taika su juo!) pasuko į mečetę. Eidamas jis įkišo ranką į kišenę, bet ten rado tik du dirhamus. „Reikia padėti vargšui, jis toks liūdnas“ galvojo Ali (tegu būna taika su juo!).
Tuo metu žmonės pastebėjo vargšą, kuris susidomėjęs apžiūrinėjo gražuolį arklį. Arklys trypė nuo kojos ant kojos, o vargšas vaikščiojo aplink jį, glostydamas stiprią nugarą ir kalbėdamas:
- Ne arklys, o gražuolis! Kokie stiprūs raumenys ir grakščios kojos. Tu būtum nugalėtojas bet kokiose varžybose, žirgeli! Chm... – murmėjo jis, - va būtum tu mano..., o kodėl gi ne?!
Vargšas įtariai pasižiūrėjo į mečetę ir piktai nusišypsojo. Matyt velnias jį gundė viliojančiais pasiūlymais.
„Tu gali būti šio gražuolio arklio šeimininkas – šnibždėjo pasimetusiam varguoliui šėtonas – nagi, nebijok! Kol malda nepasibaigė viskas tavo rankose! Kaip tau visi pavydės! Jie tave vadins gražuolio arklio šeimininku, tu būsi įžymus! O dabar šok ant arklio ir lėk kuo toliau nuo čia!“
Blogos ugnelės užsidegė vargšo akyse. Jis pabalnojo arklį ir sumanë išjoti.
- Na gi, arkliuk, pirmyn! – paragino jis gyvūną.
Bet arklys nepajudėjo nei per žingsnį. Juk jis žinojo, kas jo šeimininkas. Vargšas supyko ir trenkė arkliui į šonus.
- Kas per užsispyręs gyvulys! – sušuko jis.
Visai netikėtai arklys atsistojo piestu ir supykęs pakratė galvą. Vargšas išsigandęs nušoko žemyn. Pasipylė prakeikimai iš pikto žmogaus lūpų. Jis nusivylęs pažiūrėjo mečetės pusėn - iki maldos pabaigos buvo likę viso tik du rakatai, o jo planas pagrobti arklį, nesisekė. Užsispyręs šėtonas tęsė savo darbą: „Na, bent ka nors pasiimk sau! Tu nori nueiti va taip, be nieko?“. Vargšas, kaip į spąstus papuolęs žvėris, ieškojo, ką čia paėmus. Nieko vertingo ant arklio nebuvo, jis skyrėsi tik grožiu ir atsidavimu savo šeimininkui. Ryškus, naujas apynasris patraukė vargšo dėmesį. Atsargiai nuėmė jį nuo arklio ir išsišiepė.
- Bent jau tokia iš tavęs nauda – užsispyręs gyvūne!
Padaręs savo negerą darbą jis nubėgo toliau nuo mečetės – malda jau ėjo į pabaigą ir tuoj tuoj turėjo pasirodyti Ali (tegu būna taika su juo!). O suktas šėtonas džiaugėsi - dar vienas nuodėmingasis, dar vienas žmogus nepaklausė savo kūrėjo – Allah‘o.
- Šiandien aš einu į turgų, šeimininke. Jei norite galiu nupirkti apynasrį. Ankstesnį, tai pavogė - nedorėliai! Ir kaip ši žemė nešioja tuos nuodėminguosius? Kad jie pragare degtų! – verkšleno senas, ištikimas jo šviesybės Ali (tegu būna taika su juo!) tarnas.
- Gerai, gerai. Neverkšlenk – draugiškai jam per petį paplojo Ali (tegu būna taika su juo!). Negerai žmonėms linkėti blogo, net jei jie tavo priešai. Linkėk jiems to, ko nori sau. O tesėjas mums visiems vien tik Aukščiausiasis.
- Jūsų tiesa, šeimininke!
- Aš turiu tik 2 dirhamus. Eik, nupirk ką nors tinkamo.
Tarnas paėmė pinigus ir nuėjo ieškoti apynasrio. Ilgai jis vaikščiojo po turgų ieškodamas „ko nors tinkamo“. Jis žinojo, kad jo šeimininkas nemėgsta prabangių daiktų, pritraukiančių žmonių dėmesį. Staiga jis pastebėjo apynasrį, kuris kainavo kaip tik du dirhamus. Nupirkęs jį, jis nuskubėjo namo. Imamas Ali (tegu būna taika su juo!) nustebęs apžiūrėjo pirkinį ir sušuko:
- Šlovė Allah‘ui! Pažiūrėk, tai tas pats apynasris, kuris prapuolė! O aš norėjau duoti tam vargšui 2 dirhamus. Jis paskubėjo... ir gavo tuos pačius pinigus, tik kitu būdu, nepatinkančiu Allah‘ui. Tegu atleidžia jam Aukščiausiasis!
Kelias, vedantis į dangų
Auksinis šviesulys iškilmingai palikinëjo dangų tamsiai bordinio horizonto fone. Paukščiai nusivylusiais balsais palydėjo saulę. Imamas Rida (tegu būna taika su juo!) ėjo namo atlikęs bendrą maldą mečetėje. Namuose vakarienė buvo paruošta, bet prieš sėsdamas vakarieniauti, jis paklausė:
- Visi parėjo?
Linksmas berniukas didžiulėmis akimis apsidairė aplink ir kaip svarbų dalyką pasakė:
- Visi!
Imamas pagalvojo: „Vadinasi viskas gerai“. Aplink stalą sėdėjo visi namiškiai ir keletas darbininkų, kurie dirbo pas Imamą (tegu būna taika su juo!). Šiuose namuose buvo du ypatingi papročiai. Valgyti sėdo visi kartu – visi, kas buvo namuose: ir šeimos nariai, ir darbininkai, ir svečiai. Ir dar vienas paprotys – prieš pradedant valgyti, Imamas (tegu būna taika su juo!) visada klausdavo ar visi atėjo. Taip buvo ir šiandien. Štai Imamas (tegu būna taika su juo!) sulaužė duoną ir pasakęs: „Vardan Dievo Gailestingojo, Maloningojo“, pradėjo valgyti. Tik po jo prie maisto prisilietė ir likusieji. Šis senas Rytų paprotys – pagarba vyresniajam. Truputį pavalgęs, Imamas (tegu būna taika su juo!) atsistojo, išėjo iš kambario ir grįžo su dideliu padėklu, kuris buvo tuščias. Visi nustebę laukė, kas gi bus toliau. Imamas (tegu būna taika su juo!) pripildė padėklą maisto ir pakvietė vieną iš darbininkų.
- Abu Nasirai, kai baigsi valgyti, nunešk šį padėklą vargšams.
Imamo (tegu būna taika su juo!) akyse buvo ašaros. Jis nuleido galvą ir pašnibždomis pasakė Korano ajatą: „... paleisti vergą ar bado dieną pamaitinti varguolį iš giminės, arba vargšą beturtį! ... bus jis iš tų, kas įsakys gailestingumą“ (Sura 90, ajatai 11-16).
- Allah‘as Gailestingas! Rojaus durys atsivers prieš mus, jeigu mes išlaisvinsim vergą, arba pamaitinsim vargšą. Štai kelias, vedantis į dangų!
Padėklas, iki kraštų pripildytas maisto, Imamo (tegu būna taika su juo!) žodžiai ir karčios ašaros jo akyse sujaudino sėdinčiuosius. Daugelis tada suprato, koks gailestingas tikrasis Islamas.
Atsitikimas prie kelio
Prie kelio akį džiugino jauni, ką tik pasodinti medžiai. Šviežūs jauni lapai jau tiesėsi į dosnius saulės spindulius. Šalia stovėjo Imamas Husseinas (tegu būna taika su juo!), Imamo Ali (tegu būna taika su juo!) ir Fatimos – Zahros (tegu būna taika su ja!), Pranašo (tegu palaimina Allah‘as jį ir jo giminę) dukters sūnus. Imamas Husseinas (tegu būna taika su juo!) šypsojosi šiems grakštiems kamienams, liaunoms šakelėms ir galvojo: „Greitai šie medžiai užaugs ir džiugins pavargusius praeivius savo žaluma, vėsuma ir pavėsiu“. Jis su palengvėjimu atsiduso, padėjo kastuvą ir atsisėdo ant žemės. Imamas Husseinas (tegu būna taika su juo!) atėjo čia anksti ryte, atsinešė kastuvą, keletą sodinukų ir ryšulėlį duonos. Dabar, kai prie dykumos kelio linksmai šlamëjo medžiai, Imamas atsisėdo pietauti.
Atrišęs ryšulėlį jis pasiėmė gabalėlį duonos, pabarstė druska, ištarė padėką: „Vardan Dievo Gailestingojo, Maloningojo“ ir pradėjo valgyti. Staiga jis išgirdo gailų šuns lojimą. Netoli nuo Imamo sėdėjo šuo. Jo alkanos akys ir iškištas liežuvis sakė, kad vargšas gyvūnas seniai nieko neėdė. Imamas (tegu būna taika su juo!) atlaužė gabalėlį savo skurdaus maisto ir numetė šuniui. Jis pašoko ir duona akimirksniu pradingo jo nasruose. Šuo apsilaižė ir dėkodamas pradėjo linksmai vizginti uodegą. Imamas nusišypsojo ir atsikando truputį duonos.
Vargšas šuneli! Tu seniai nieko neėdei!
Šuo lyg supratęs dar stipriau pradėjo vizginti uodegą. Imamas Husseinas (tegu būna taika su juo!) pradėjo juoktis.
- Imk! – ir dar gabalėlis duonos nuskrido pas šunį.
Jis prarijo duoną ir baikščiai apsidairė. Aplink buvo tyla – tik deginanti saulė ir tylūs namai. Šuo atsisėdo ant žemės. Jo graudžios liūdnos akys pradėjo blizgėti. Jis jautė, kad šis geromis akimis ir dosnia ranka žmogus nenuskriaus jo. Staiga pasigirdo grubus vyriškas balsas:
- Prakeiktas šunie! Tu dar čia? Vyk jį, gerasis žmogau, jis suėdė visus tavo pietus!
Šuo išsigandęs pasislinko į Imamo Husseino (tegu būna taika su juo!) pusę, kai tas žmogus užsimojo pagaliu.
- Sustok! – pasakė Imamas, - palik šunį ramybėje. Tu kalbi apie maistą? Kaip galima valgyti, kai šalia alkanas Dievo kūrinys? Mes skiriamės nuo gyvūnų tuo, kad Dievas mus apdovanojo protu. Tai nejaugi tu gali panaudoti tokią didžiulę dovaną tam, kad nuskriausti Allah‘o kūrinį? Naudok savo jėgą ir protą garbingiems tikslams.
Žmogus nuleido ranką ir paraudo. Jam pasidarė gėda dėl jo žiaurumo ir grubaus elgesio su gyvūnu.
- Dėkoju tau, - ištarė jis ir atsargiai paglostė savo šunį.