Shia musulmonai

Maldos atlikimas

 

 

 Kaip atliekamas tajammum?

1.      Tajammum‘o vykdymui būtina turėti ketinimą atlikti būtent šį ritualinio apsivalymo būdą.

2.      Abu delnus prispaudžiaum prie švarios, sausos žemės.

3.      Po šito valom veidą, kaip parodyta nuotraukoje.

4.      Po to kairės rankos delnu perbraukiam dešinės rankos plaštaką ir dešinės rankos delnu – kairės plaštaką.

 

Azanas (kvietimas maldai)

Žodžiai, parašyti žemiau, buvo atsiūsti mūsų Pranašui iš Dievo, kaip kvietimas maldai. Norint pranešti žmonėms, kad atėjo maldos laikas, garsiai, gražiu balsu yra skaitomas azanas. Ar būtina skaityti azaną? Ne, bet tai geras veiksmas.

 

Kaip skaitomas kvietimas maldai

Garsiai, gražiu balsu skaitomi toliau parašyti žodžiai:

اَللهُ اَكبَر

„Allahu akbar“ – 4 kartus  (Allah‘as didis)

 

أشهَدُ أنْ لا إلهَإلا الله

“Ašhadu an lia illaha illa – Llah!” – 2 kartus (Liudiju, kad nėra dievybės išskyrus Allah’ą)

 

أشهَدُ أنَّ مُحَمَّداً رَسوُلُ الله

“Ašhadu anna Muhammadan rasulu - Llah!” – 2 kartus (Liudiju, kad Muhammad’as (tegu palaimina Allah’ą jį ir jo giminę) Allah’o Pasiuntinys)

 

أشْهَدُ أنَّ أميرَ الْمؤمنِينَ عَلِياً وَلِيُّ الله

“Ašhadu anna amiral mu’minina Allijan valiju - Llah!” – 2 kartus (Liudiju, kad tikinčiųjų vadovas Ali (tegu būna taika su juo) – Allah’o vali (patikėtinis)” (Šis sakinys nebūtinas, bet pageidautinas)

 

حَيَّ عَلَي الصَلوة

“Chaija ‘alia-ssoliat!” – 2 kartus (Skubėkite maldai)

 

حَيَّ عَلَي الْفَلاح

“Chaija ‘alial-faliach!” – 2 kartus (Skubėkite į išsigelbėjimą)

 

حَيََّ عَلَي خَيرِ الْعَمَل

“Chaija ‘alia chairyl ‘amal!” – 2 kartus (Skubėkite atlikti gerą darbą)

 

اللهُ أكبَر

“Allahu akbar!” – 2 kartus (Allah’as didis)

 

لا إلهَ إلا الله

“La illaha illa-Llah!” – 2 kartus (Nėra dievybės išskyrus Allah’ą).

 

Iš tokių nuostabių žodžių sudarytas azanas! Pastebėkite, pirmasis žodis jame – Allah ir paskutinysis – Allah.

Kaip mes paminėjome, frazė “liudiju, kad tikinčiųjų vadovas Ali (tegu būna taika su juo) – Allah’o vali (patikėtinis)” neįeina į privalomą azano dalį. Pranašui (tegu palaimina Allah’as jį ir jo giminę) grįžtant iš paskutiniosios jo piligriminės kelionės į Meką, jo šviesybė sustojo Ghadir – Hume, kuris yra tarp Mekos ir Medinos, po to, po Aukščiausiojo Allah’o paliepimo paskyrė Ali (lai būna taika su juo) visos islamo nacijos vadovu. Allah’o Pasiuntinys paskelbė, kad Ali yra vadovas ir valdovas tų, kurių vadovas ir valdovas yra jis, Muhammad’as (tegu palaiminas Allah’as jį ir jo giminę). Todėl mes, kviesdami musulmonus maldai, liudijam apie šį vadovavimą.

 

Ikamat

Ikamat‘o tekstas yra toks pat kaip azano tik skirtumas tas, kad ikamat‘o pradžioje žodžiai „Allahu akbar“ sakomi ne 4, o 2 kartus, o po žodžių „Chaija alia chairil amal“ sakoma „Kadd komati-ssoliat“ du kartus.

 

اَللهُ اَكبَر

„Allahu akbar“ – 2 kartus  (Allah‘as didis)

 

أشهَدُ أنْ لا إلهَإلا الله

“Ašhadu an lia illaha illa – Llah!” – 2 kartus (Liudiju, kad nėra dievybės išskyrus Allah’ą)

 

أشهَدُ أنَّ مُحَمَّداً رَسوُلُ الله

“Ašhadu anna Muhammadan rasulu - Llah!” – 2 kartus (Liudiju, kad Muhammad’as (tegu palaimina Allah’ą jį ir jo giminę) Allah’o Pasiuntinys)

 

أشْهَدُ أنَّ أميرَ الْمؤمنِينَ عَلِياً وَلِيُّ الله

“Ašhadu anna amiral mu’minina Allijan valiju - Llah!” – 2 kartus (Liudiju, kad tikinčiųjų vadovas Ali (tegu būna taika su juo) – Allah’o vali (patikėtinis, įgaliotinis)” (Šis sakinys nebūtinas, bet pageidautinas)

 

حَيَّ عَلَي الصَلوة

“Chaija ‘alia-ssoliat!” – 2 kartus (Skubėkite maldai)

 

حَيَّ عَلَي الْفَلاح

“Chaija ‘alial-faliach!” – 2 kartus (Skubėkite į išsigelbėjimą)

 

حَيََّ عَلَي خَيرِ الْعَمَل

“Chaija ‘alia chairyl ‘amal!” – 2 kartus (Skubėkite atlikti gerą darbą)

 

قَدْ قامَتِ الصَلوة

“Kad komati-ssoliat!” – 2 kartus (Stokite maldai)

 

اللهُ أكبَر

“Allahu akbar!” – 2 kartus (Allah’as didis)

 

لا إلهَ إلا الله

“La illaha illa-Llah!” – 1 kartus (Nėra dievybės išskyrus Allah’ą).

 

Kaip atliekama ritualinė malda

Mes, nuolankūs tik Vienintelio Allah‘o vergai, stovėdami priešais Jį, atsukę veidus į kiblą (Kaabos pusę, Mekos mieste), atliekame maldą.

Niijat (ketinimas):

Maldos skaitymui, pavyzdžiui rytinės, mes, ketindami įvykdyti Allah‘o nurodymą, sakome: „Aš ketinu skaityti rytinę maldą, kad priartėčiau prieš Allah‘o“.

Takbiratul ichram (Allah‘o garbinimas):

Kaip parodyta fotografijoje, pakėlus rankas iki ausų lygio, ištariame „Allahu akbar“ ir nuleidžiame rankas.

 

Sura „Hamd“ (Al-Fatiha)

(pirmoji Korano sura „Atidarančioji“)

 

بِسمِ اللهِ الرَّحْمنِ الرَّحيِم

Bismi Llahi ar-rahmani r-rahim (Vardan Allah‘o Maloningojo, Gailestingojo)

 

ألْحَمْدُ لِلّهِ رَبَّ الْعالَميِن 

Al-hamdu li Llahi Rrabi al-aliamina, (Šlovė Allah’ui, pasaulio Valdovui)

 

الرَّحمن الرَّحيِم

r-Rahmani r-Rahim, (Maloningajam, Gailestingajam,)

 

مالِكِ يَومِ الدِينِ

Maliki iaumi d-din, (Teismo Dienos Valdovui)

 

إيّاكَ نَعبُدُ وَ إيّاكَ نَستَعِين

uiijakia nabudu ua ujakia nastainu, (Tau vieninteliam meldžiamės ir tik Tavęs vieno prašome pagalbos)

 

إهدِنَا الصِّراطَ المُستَقيمِ

ihdina as-syrat al-mustakyim, (Vesk mus teisingu keliu)

 

صِراطَ الَّذِينَ أنْعَمْتَ عَلَيِْهِم غَيْرِ المَغضُوبِ عَلَيهِم وَ لا الضّالِين

sirat alliazijna anamta aleikim, gheir al-magdubi aleijhim ua lia d-dallyn (keliu tų, kuriuos Tu apdovanojai Savo gėrybėmis, net ų, kurie užsitraukė Tavo nemalonę, ir net ų, kurie paklydime).

 

 

Sura “Ichlas” (“Apsivalymas”)

 

بِسمِ اللهِ الَّرَحْمنِ الرَّحِيم

Bismi Llahi ar-rahmani r-rahim. (Vardan Allah’o Maloningojo, Gailestingojo)

 

أحَدٌ قُلْ هُوَ اللهُ

Kul: huallahu ahad (Sakyk: Jis yra Allah’as Vienintelis)

 

اللهُ الصَّمَدُ

Allahu s-sama’d (Allah’as – amžinas)

 

لُْم يَلِد وَ لَمْ يُولَد

Lam jalid ua lam juled (Jis negimdė ir nebuvo pagimdytas)

 

َو لَمْ يَكُن لَهُ كُفُواً أحَد

Ua lam jekun l-lahu Kufu an ahad (Ir niekas Jam neprilygsta).

 

Ru’ku (nusilenkimas)

 

Nusilenkiant rankas dedam ant kelių ir tariam:

 

سُبحانَ رَبِّيَ العَظِيمِ وَ بِحَمدِهِ

Subhana rabbijal azym ua bihamdeh (Garbė mano Didžiajam Viešpačiui)

 

Arba tris kartus:

سُبْحانَ اللهِ

Subhana Llah (Garbė Allah’ui)

 

Po to, atsitiesdami iš ru’ku padėties, ištariame:

 

سَمِعَ اللهُ لِمَنْ حَمِدَه

Semia Llahu liman hamidah (Girdi Allah’as tuos, kurie garbina Jį)

 

اللهُ أكبَر

Allahu akbar! (Allah’as didis)

 

 

Sadžda

 

Po ru’ku nusilenkiame iki žemės ir ištariame:

 

سُبْحانَ رَبِّيَ الأعْلى وَ بِحَمدِه

Subhana rabbi al-alia ua bihamdeh (Šlovė mano Viešpačiui Aukščiausiajam)

 

Arba triskart:

 

سُبحانَ اللهِ

Subhana Llah (Garbė Allah’ui)

 

Žemo nusilenkimo metu septynios kūno dalys turi liesti žemę: kakta, delnai, keliai, didieji kojų pirštai.

Po to, kaip parodyta fotografijoje, sėdamės ant žemės ir sakom:

 

أستَغْفِرُ اللهَ رَبِّي وَ أتُوبُ إلَيهِ

Astagfiru-Llahi rabbi ua atubu ileich. (Galima sakyti tik “Astagfirullah” – Viešpatie, atleisk.)

 

Ši frazė nebūtina, bet rekomenduojama. Po to antrą kartą nusilenkiame iki žemės ir pakartojam tuos pačius žodžius:

 

سُبْحانَ رَبِّيَ الأعْلى وَ بِحَمدِه

Subhana rabbi al-alia ua bihamdeh (Šlovė mano Viešpačiui Aukščiausiajam)

 

Arba triskart:

 

سُبحانَ اللهِ

Subhana Llah (Garbė Allah’ui)

 

Vienas raka’at’as jau baigtas, pakylame antrajam raka’at’ui sakydami:

 

بِحَوْلِ اللهِ قُوَتِهِ وَ أقُومُ وَ أقْعُدُ

Bihaili-Llahi ua kuvvatichi akumu ua ak’ud (ši frazė nebūtina, bet pageidautina pasakyti).

 

Antrasis raka’at’as skaitomas taip pat, bet perskaičius “Atidarančiąją” surą  ir surą einančią po jos, skaitome kunut.

 

 

Kunut

 

Pakeliam rankas į veido aukštį ir tariame:

 

اللّهُمَ صَلِّ عَلَي مُحَمَّدِ وَ آلِ مُحَمَّدٍ

Allahu’mma sa’lli a’lia Muhammad ua ali Muhammad (Dieve, palaimink Muhammed’ą ir Muhammed’o giminę)

 

Po to galima perskaityti tokią Korano dua:

 

رَبَّنا آتِنا فِي الدُّنْيا حَسَنَةً وَ فِي اْلآخِرَةِ حَسَنَةً وَ قِنا عَذابَ النارِ

Rabbana atina fi-dunya chasana ua fil achirati chasana vakina ‘azaba-nnar.

 

Po to seka ruku, tada stovėjimas, o po to seka žemas nusilenkimas du kartus, paskui pasilikus sėdėti skaitome tašahhud.

 

 

Tašahhud (liudijimas)

 

الْحَمْدُ للهِ أشْهَدُ أن لا اِلهَ إلا اللهُ وَحْدَهُ لا شَريكَ لَهُ وَ أشْهَدُ أنَّ مُحَمَّداً عَبْدُهُ وَ رَسُولُه اللّهُمَ صَلِّ عَلَي مُحَمَّدِ وَ آلِ مُحَمَّدٍ

Alhamdulillah. Ašchadu an lia iliaha ilia Llahu ua ašchadu a‘nna Muhammadan abduhu ua Rasuluhu. (Šlovė Allah‘ui.  Liudiju, kad bėra kitos dievybės, tik Allah‘as ir liudiju, kad Muhammed‘as – Jo tarnas ir Jo pasiuntinys).

 

 

Taslim (pasveikinimas)

 

Po tašahhud‘o vis dar sėdėdami ištariame pasveikinimą:

 

السَّلامُ عَلَيْكَ أيُّهَا النَبِي وَ رَحْمةُ اللهِ وَ بَرَكاتُهُ

As-saliamu ‘aleikia ‘aiiuha n-nabiiju ua ra’chmatu Lla’hi ua barakiatu(-hu) (Tebūnie taika tau, Pranaše, Allah’o malonė ir Jo palaiminimas)

 

السَّلامُ عَلَيْنا وَ عَلَي عِبادِ اللهِ الصّالِحِين

As-saliamu ‘aleina ua ‘alia ‘ibadi Llahi as-sa’lihina (Tebūnie taika mums ir tikriesiems Allah’o tarnams)

 

السَّلامُ عَلَيْكُم وَ رَحْمَةُ اللهِ وَ بَرَكاتُهُ

As-saliamu a’leikum ua rahmatu Llahi ua barakiatu(-hu) (Taika jums, Allah’o malonė ir Jo palaiminimas)

 

Paskutinįjį sakinį kartojame du kartus, pirmą kartą galvą pasukę į dešinę pusę, o antrą – į kairę.

 

Po to triskart ištariam:

 

اللهُ أكبَر

Allahu akbar! (Allah’as didis)

Kiekvieną kartą rankas pakeldami į ausų aukštį, t.y. atliekam tris takbir (nebūtinas veiksmas).

 

Mes išmokome atlikti rytinę maldą, susidedančią iš dviejų rakat’ų. Ši malda skaitoma auštant. Kitos maldos atliekamos šitaip:

Zuhr malda (vidurdienio) – 4 rakat’ai;

Asr malda (pavakario) – 4 rakat’ai;

Maghrib malda (vakaro) – 3 rakat’ai;

Iša malda (nakties) – 4 rakat’ai.

 

Maghrib malda iš pradžių skaitoma kaip rytinė, bet vietoj taslim skaitymo atsikeliame ir skaitome:

 

سُبْحانَ اللهِ وَ الْحَمدُ لِلّهِ وَ لا إلهَ إلاَ اللهُ و اللهُ أكبَر

“Subhana Allah ua alhamdu lillah ua lia iliaha ilia Llahu ua Allahu a’kbar” – 3 kartus arba surą “Hamd”. Po to, kaip įprastai: ruku, sadžda, taššahud ir salam.

 

Iša malda skaitoma kaip ir maghrib, bet iki tašahhud’o ir taslim’o skaitymo yra skaitomas dar vienas rakat’as (toks pats kaip maghrib trečiasis).

 

Veiksmai, būtini maldos atlikimui, be kurių malda negalioja

 

1.      Niijat (ketinimas).

2.      Takbiratul-ihram (Allah’o garbinimas).

3.      Kiraat (skaitymas).

4.      Ru’ku (nusilenkimas per liemenį).

5.      Sadžda (žemas nusilenkimas) dukart.

6.      Zikr (minėjimas).

7.      Kijam (stovėjimas).

8.      Tašahhud (liudijimas).

9.      Taslim (pasveikinimas).

10.  Tartib (maldos eigos veiksmų tęstinumas).

11.  Muvallat (nepertraukiamumas).

12.  Kūno nejudamumas.

 

Veiksmai, paverčiantys maldą negaliojančia

 

1.      Judesiai, pakeičiatys maldos būdą (pavyzdžiui, šuoliukas).

2.      Tyčinis ištarimas žodžių, kurių nėra maldoje, bet Korano arba dua (maldos) skaitymas nepadaro maldos negaliojančia.

3.      Juokas balsu, bet šypsena maldos nepadaro negaliojančia.

4.      Verkimas dėl pasaulietinių liūdnų dalykų, bet ašaros dėl baimės prieš Allah’ą arba iš meilės Jam, maldos neanuliuoja.

5.      Gėrimas, valgymas, netgi mažo kiekio, bet jei yra praryjama maisto gabaliukai, likę tarp dantų, nebaudžiama.

6.      Rankų sukryžiavimas ant pilvo arba ant krūtinės Korano ajatų skaitymo metu arba kai keturis kartus yra šlovinamas Allah’as, kaip tai daroma trečiajame ir ketvirtajame rakat’uose, yra draudžiama, nes to nedarė mūsų Pranašas Muhammed’as (tegu palaimina Allah’as jį ir jo giminę).

7.      Žodžio “Amin” (amen) ištarimas po “Hamd” suros skaitymo, nes tai taip pat neateina nuo mūsų Pranašo (tegu palaimina Allah’as jį ir jo giminę).

 

 

Privalomųjų maldų formos

 

Jos šešios:

1.      Kasdieninės maldos (rytinė, vidurdienio, pavakario, vakaro ir nakties).

2.      Švenčių maldos su Imamo Mahdi pasirodymu taps privalomomis.

3.      Ayat malda (esant saulės ar mėnulio užtemimams, žemės drebėjimams ir kitiems gamtos kataklizmams)

4.      Džuma (penktadienio) malda, su Imamo Mahdi atėjimu, pasidarys privalomas.

5.      Pažadėtoji malda (pavyzdžiui, jei žmogus pažadės, kad sėkmingai pasibaigus kažkokiam reikalui perskaitys dviejų rakat’ų maldą, tai privalo būtinai ją perskaityti).

6.      Maldos, kurias tėvas praleido arba neperskaitė, būtinos vyriausiajam sūnui.

 

 

Maldos atlikimo vietai būtinos sąlygos

 

-         Maldos vieta neturi būti užimta (užpildyta kažkuo per daug);

-         Turi būti nejudanti, bet jei nėra išeities, pavyzdžiui judančiame transporte, maldą skaityti galima;

-         Vieta turi būti ganėtinai erdvi, kad būtų galima atlikti ir sadžda, ir ru’ku, ir stovėjimą

-         Vieta turi būti pakankamai švari. Jei yra nešvari, tai turi būti sausa, kad nešvarumai neišteptų besimeldžiančiojo;

-         Vietos, kurią kakta liečiame žemo nusilenkimo metu, aukštis neturi būti didesnis negu 4 suspausti pirštai nuo tos vietos, kur liečiame žemę keliais ir kojų pirštų galiukais.

Tegu Viešpats priima mūsų maldas, garbinimą ir nuolankumą Jam. Nepamirškite po maldos prašyti Allah’o gerovės tikintiesiems ir tėvams. Insha-Allah!

 

Pasakojimas apie tolimą šalį

 

Kartą laivas, kuris keliavo jūra, priartėjo prie vienos salos. Staiga galinga banga smogė laivui ir sudaužė jį į šapelius. Visi keliautojai žuvo, išsigelbėjo tik viena moteris su krūtimi maitinamu kūdikiu, kuri sugebėjo užlipti ant medinės laivo nuolaužos. Vėjas juos nunešė prie salos. Saloje motina, palikusi naujagimį po medžiu, patraukė ieškoti prieglobsčio, kais taiga iš krūmų iššliaužė gyvatė ir įgėlė moteriai. Ji tuojau pat mirė. Likęs vienas kūdikis pradėjo verkti. Išgirdusi jo balsą atėjo antilopė. Pamačiusi nelaimingąjį tokioje padėtyje, ji nusinešė jį pas save ir pradėjo maitinti jį savo pienu. Kūdikis augo ir po kelių metų tapo stipriu jaunuoliu. Jis nebijojo jokio žvėries ir jausdamasis stiprus ir nenugalimas, pradėjo didžiuotis savimi. Viskas priėjo iki to, kad jis pradėjo kankinti silpnus gyvūnus ir, pamatę jį, gyvūnai išsigandę išsibėgiodavo. Kartą, užlipęs ant aukšto kalno, jis garsiai užriko: “Aš – negailestingas ir stiprus žmogus! Aš galiu nunerti odą tigrui, aš galiu uždusinti liūtą viena ranka! Aš – dykumos karalius ir šios salos valdovas, ir jūs visi mano vergai! Jo balsas aidu atsimušė į uolas. Ir atsakymas jam buvo keistas balsas, atėjęs iš dangaus. Šis balas pasakė: “O žmogau!”, pasisukęs į balso pusę, žmogus suprato, kad su juo kalba saulė “- O silpnas sutvėrime!”. Jaunuolis atsakė: “Taip aš silpnas, nes negaliu žiūrėti į tavo švytėjimą!”. Saulė pridengusi savo vaizdą, tęsė: “O žmogau, tu gi silpnas sutvėrimas, tai kodėl gi pasikliaudamas savo jėgą, didžiuojiesi? Negi tu nežinai, kad truputį priartėjusi, aš galiu sudeginti tave, o jeigu truputį atsitrauksiu, tai nuo šalčio tu pavirsi į ledą”.

Iš po kalno pasigirdo kitas balsas: “O žmogau!”, pasisukęs į balsą, jaunuolis suprato, kad tai kalba upė: “- O silpnas sutvėrime! Nejaugi pasitikėdamas savo jėga, tu didžiuojiesi savimi? Kodėl nedėkoji už vandenį, kuriuo naudojiesi? Jei nebūtų vandens, ar galėtum tu gyventi? Ne! Tu mirtum iš troškulio!”.

Po to žmogaus balsu prabilo oras: “O žmogau! Nepasitikėk per daug savo jėga! Jeigu nebūtų manęs, tu nei minutės nepragyventum. Tai malonė už kurią tu turi būti dėkingas”.

Nespėjo oras baigti savo kalbos, kai jūra pradėjo jaudintis ir garsiai prabilo: “Aš išnešiau tave į sausumą, ant savo bangų. Jei nebūčiau aš tavęs išnešusi, tu būtum tapęs jūros gyvūnų ir žuvų maistu!”

Jaunuolis nuleido galvą ir pagalvojęs tarė: “Taip, iš tikrųjų aš silpnas sutvėrimas. Tai kodėl gi aš toks nedėkingas už malones suteiktas man?”. Ir tada saulė, medžiai, jūra, upė, oras – visi kartu pasakė: “O žmogau! Sukūrė mus visus – Allah’as. Allah’as mus sukūrė, kad mes tarnautume tau. Todėl būtent Jam tu turi dėkoti už visas tau suteiktas malones”. Tada jaunuolis, jausdamasis dėkingas, žemai nusilenkė. Juk Allah’as apdovanojo jį daugybe malonių, nieko nereikalaudamas už tai. Ir visi pritarė jo poelgiui: “O žmogau! Tu pasielgei teisingai”.

 

Malda – tikinčiojo pakylėjimas prie Allah’o.

Islamo Pranašas (tegu palaimina Allah’as jį ir jo giminę) pasakė: “Viena privaloma malda, lygi tūkstančiui didelių ir mažų piligriminių kelionių, kuriuos Allah’as priima”.

---

 

Ritualinės maldos atlikimo mokymas

su įrodymais iš Korano ir Sunnos

 

Įvadas

 

Islamas kaip religija davė žmonėms žinias visame savo tobulume, būtinas tam, kad išmokytų ir auklėtų žmones, duotų žmonės postūmį ištrūkti iš materialiojo gyvavimo gelmių į dvasinės didybės begalines aukštumas, kur kievienas žmogus galėtų save laikyti jo sekėju, priartėti prie Dievo gerovės, prieinamos kiekvienam nuoširdžiai trokštančiam tiksliai tame lygyje, kokiame jis pats to nori. Žmogaus kūniškų norų sulaikymas būtinai priveda prie jo natūralaus taurumo didėjimo moralės srityje, kuri palaipsniui žmogaus protą išveda į suvokimo kelią ir padeda pasiekti aukštesnių gyvenimo vertybių. Tam, kad įeitų į dvasinės palaimos pasaulį žmogus turi pasiekti tam tikrą dievobaimingumo ir nuolankumo lygį. Visos ankstesnës religinės doktrinos, ypač judėjų ir krikščionių mokymai, kaip taisyklė, apsiribojo kažkokiomis ekstremaliomis savanoriško savimaršiško pamaldumo ir asketizmo formomis, išeinančiomis už natūralių žmonių visuomenės gyvenimo sąlygų ribų. Tokio pobūdžio ekstremalios garbinimo formos, netgi turint laisvę jas rinktis, galėjo būti pasiekiamos tik tų nedaugelio, kurie dėl užsibrėžto tikslo nusprendė visiškai atsisakyti savo žemiško gyvenimo. O dauguma tuo metu tęsė klimpimą veidmainiško formalaus religinių paliepimų ir ritualų vykdymo liūne.

Islamas kaip praktiška religija, visapusiškai reguliuojanti žmogaus gyvenimą, pirmiausia, imasi žmogaus dvasios susitaikymo, įteigiant jai supratimą apie jos priklausymą nuo Sukūrėjo ir tokiu būdu, jos pažadinimas visiškai paklūsta Jo valiai, kad ji galėtų garbinti Jį visiškai atitinkant jos kuklią padėtį. Tuo pačiu Islamas perneša žmogų dalyvaujant jo Viešpačiui. Pirmu, pagrindus padedančiu, Islamo paliepimu yra ‚salat‘ – malda, kurios dėka žmoguje vystosi būtinas ryšio su Dievu pojūtis ir nustatomas tiesioginis kontaktas su Absoliučios Dievybės atributais.

Malda, kuri yra bendravimo su Allahu raktas, leidžia tikintiesiems turėti pastovų kontaktą su didžiuoju Kūrėju, tai ryšys su Allah‘u ir priemonė pas Jį gauti prieglobstį ir pagalbą. Jiems atsiveria kelias į kitą pasaulį, į antgamtinį pasaulį. Jie nulenkia galvas tik prieš Allahą ir išreiškia nuolankumą tik vienam didžiajam būties pasaulio Sukūrėjui. Jų gyvenime nėra vietos nuolankumui ir vergystei prieš engėjus ir tironus. Per maldą jie prašo Geranoriškumo ir Mielaširdingumo Šaltinio pagalbos ir palaikymo.

Tokie žmonės jaučia, kad stovi laipteliu aukščiau nei visos kitos būtybės, nes jiems suteikta garbė kreiptis į Allahą ir tiesiogiai kalbėti su Juo. Būtent tai yra pirmiausia būtina religiniam auklėjimui. Tikintieji savo nuoširdžiu tikėjimu, gerais darbais, nuoširdumu ir malda užsitarnavo ypatingos, išskirtinės malonės ir gailesčio, kurių neturi visi netikintieji.

Žmogus, kuris su atvira širdimi ir siela penkis kartus per dieną kreipiasi į Allahą ir nuoširdžiai taria maldos žodžius, suteikia savo mintims, veiksmams ir kalbai dalelytę Dieviškos šviesos. Ir negi gali toks žmogus įvykdyti kažką, kas gali iššaukti Allaho nepasitenkinimą? Dieviškieji paliepimai ir religiniai įstatymai Islame tarnauja žmonių gerovei ir jų teisių apsaugai. Jie neturi kito tikslo. Tais nustatymais Allahas nukreipia žmones į kūno ir dvasios apsivalymo pasiekimą.

Maldos pagalba žmogus iš tikrųjų nustato ryšį su amžina Jėga, tai yra Allahu, kuriam nėra sudėtingų problemų ir sudėtingų padėčių.

Ar gali būti silpnam ir bejėgiam žmogui patikemesnis ir trumpesnis kelias pas Maloningąjį ir Visagalį Allahą, nei pagalbos prašymas, išreikštas per maldą?

 

Maldos reikšmė ir būtinumas

 

Malda – tai vienas iš Islamo stulpų, suartėjimo su Allahu priemonė, nuolankumo Jam išraiška, dėkingumas už Jo begalinę malonę, sekimas šventojo Pranašo ir tyrųjų imamų pavyzdžiu, tvirta gija, jungianti žmogų su Dievu, o taip pat durys, kurios pastoviai atidarytos prašymams ir pagalbos gavimui iš Allaho ir uždarytos klaidoms ir nuodėmingumui. Malda – tai vienintelė išėjimas, per kurį tikėjimas, gyvenantis mūsų širdyse, gali išsilieti į veiksmus, pažadėdamas įžengimą į amžinos laimės pasaulį ir žemėje, ir danguje.

Maldos ritualo vertei paskirta nemažai ajatų Šventajame Korane ir daugybė pasisakymų, kuriuos cituoja musulmonų šaltiniai. Pirmaeilę maldos reikšmę patvirtina daugelis tiek racionalinio, tiek ir religinio plano išvadų.

Žemiau mes pateikiame velionio knygos „Džavachir al-kalam“ (t.7, psl.1) autoriaus mintis. Jo pamąstymai grindžiami Korano posmų turiniu ir eile patikimų hadisų.

„Malda – tai veiksmai, padedantys išvengti liūdnų ir netinkamų poelgių įvykimo. Maldos metu atvėsta pragaro liepsnos, o tikintis švaria siela nustato ryšį su Allahu, kurio dėka gauna dvasinio tobulumo pasiekimo galimybę. Kaip vandens srovė, kuri nuplauna nešvarumus nuo kūno, malda nuo tikinčiųjų nuplauna jų nuodėmes, o jos atlikimą penkis kartus per dieną galima palyginti su daugkartiniu apsiplovimu po ta srove. Juk ir didžiajam Jėzui, ir kitiems pranašams Allahas liepė melstis visą gyvenimą.

Malda – tai vienas iš Islamo stulpų. Tai geriausias iš poelgių ir svarbiausias iš ritualų (lieptų Islamo). Ji tarnauja kaip visų kitų žmogaus veiksmų matas. Tokiu būdu, tik atlikęs pilną maldos ritualą, žmogus gauna pilną atpildą už savo kitus veiksmus, todėl kad visi jo geri darbai yra priimami Dangaus tik kartu su malda. Kaip centrinis stulpas, ant kurio laikosi visa palapinė, malda yra stulpas, palaikantis visus kitus ritualus ir apeigas, ir visą religiją bendrai. Todėl pirmasis mirtingojo darbas, kuris bus sveriamas Kitame gyvenime ir už kurį ten jo bus paklausta, - tai malda. Jeigu jo malda bus priimta, tai ir visi likę jo (geri) darbai, kuriuos jis įvykdė savo žemiškajame kelyje, bus pamatuoti pagal jų vertę ir priimti. Bet jeigu ji bus atmesta, tai likę jo geri veiksmai net nebus peržiūrimi ir nepriimti grįš pas jį. Apgalvojant tai, kas pasakyta, neverta stebėtis, kad tas, kuris nepaiso maldos, gauna ‚netikinčiojo‘ pavadinimą. Ir tai atitinka tiesą, ypač, jeigu maldos neatlikimo priežastis yra pačios religijos nepriėmimas. Imamo Sadiko žodžiais, jis nežino nieko geresnio, aukštesnio ir vertingesnio Allahui, nei malda. Tas, kas meldžiasi visus penkis kartus tiksliai nustatytu metu, Teismo Dieną susitiks su Allahu, nes jis rankose turi susitarimą, pagal kurį jis, kasdieninės maldos dėka, turi teisę būti rojuje. Bet tas, kuris vengia (neatlieka) būtinos maldos arba neatlieka jos laiku, turės laukti Allaho sprendimo: atleisti jam arba nuteisti. Tokia malda geriau nei 20 hadžų, iš kurių kievienas, savo ruožtu, vertingesnis, nei pilnas kambarys aukso, išdalyto kaip labdara vardan Allaho. Būtina malda geriau, nei tūkstantis hadžų, iš kurių kiekvienas yra vertingesnis, nei visas pasaulis su viskuo, kas ant jame yra. Iš tikrųjų, nuolankumas Allahui yra tarnavimas Jam žemėje, o joks tarnavimas negali susilyginti su malda. Todėl angelas ir atnešė Zacharijui garąją žinią būtent maldos metu šventovėje. Kai žmogus ruošiasi maldos atlikimui, Dangus apgaubia jį savo gėrybėmis, o aplink jį susirenka angelai. Ir angelas paskelbia, kad jeigu šis besimeldžiantis vergas žinotų, ką savyje turi malda, jis nei už ką nebandytų jos išvengti...

Aštuntasis Imamas, Jo šviesybė Ridha, rašė apie problemas, kilusias Muhammedui Ibn Sananui, kad maldos reikšmė yra paaiškinama tuo, kad ji parodo, kad žmogus pripažįsta Allaho Visagalio ir Garbingojo Valdžią ir neigia Jam lygaus egzistavimą. Atlikti maldą, reiškia nuolankiai, nusižeminus ir susitaikius stoti prieš Aukščiausiąjį Allahą ir prašyti Jo atleidimo už įvykdytas nuodėmes. Maldos metu žmogus keletą kartų kakta paliečia žemę, tai yra Aukščiausiojo šlovinimo ir Jo pastovaus prisiminimo ženklas. Allahui skirta malda apsaugo tikintįjį nuo blogio ir padeda jam išvengti bet kokių nemoralių poelgių ir nuodėmių“ (Džavachir al-kalam, t.7, psl.1).

Allaho Pasiuntinys, kreipdamasis į tikinčiųjų Vadovą Ali Ibn Abu Talibą, pasakė: „Yra trys požymiai, kurie leidžia atskirti tikintįjį: malda, pasninkas ir išmalda. Yra ir požymiai, išduodantys veidmainį: jeigu jis pasakys, tai pameluos, jeigu pažadės, tai nesilaikys pažado, o jeigu jam parodys pasitikėjimą, jis apgaus“ (Bichar al-anvar, t.77, psl.53, 3 hadisas).

Koranas, aprašydamas dievobaiminguosius ir pamaldžiuosius, sako: „Šis Raštas (t.y. Koranas), nėra abejonės jame, vadovavimas dievobaimingiesiems, kurie tiki slaptu (šventu) ir atlieka maldą“ (Sura Al-Bakara (Karvė) - 2:2). Todėl pamaldžiu gali būti laikomas tik tas, kas meldžiasi.

Prašome Gailestingojo ir Maloningojo Allaho priimti šį kuklų darbą ir atleisti už galimą aplaidumą ir klaidas. Tikimės Aukščiausiojo Allaho apdovanojimo tą dieną, kada nieko brangesnio nebus užskaitoma, nei geri darbai, nuoširdžiai vykdomi šiame mūsų gyvenime.

Zeinalovas Nazimas Alievičius - 2003-10-24

 

Ideologiniai ir praktiniai Islamo aspektai

 

Brangus skaitytojau! Religiniai principai dalijami į dvi grupes:

1 – Pagrindiniai (pamatiniai) religiniai principai (Usul ad-din).

2 – Antraeiliai religiniai principai (Furus ad-din).

Usul ad-din – tai įsitikinimų eilė, kurie sudaro Islamo pagrindą, prie jų priskiriama:

a.) Tauhid (monoteizmas) – tikėjimas tuo, kad Allahas Vienas (Vieningas) Savo esybe ir atributais; Šventajame Korane sakoma: „Jis – Dievas, nėra dievo, išskyrus Jį. Valdovas Jis, Švenčiausias, pasaulį dovanojantis...“ (Sura Al-Hašr (Susirinkimas) - 59:23).

'Adl (teisingumas) – tikėjimas tuo, kad Allahas Teisingas, Šventajame Korane sakoma: „Iš tikrųjų, Allahas niekur neparodo neteisingumo žmonėms...“ (Sura Iynus - 10:44).

b.) Nubuvvat (pranašystė, pranašavimas) – tikėjimas tuo, kad Išmintingiausias Allahas, norėdamas nukreipti žmones į tikrąjį kelią, siuntė pranašus ir pasiuntinius ir kad Adomas (taika jam!) pirmasis iš jų, o Muhammedas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) paskutinysis: „...Prisiminkite malonę, suteiktą jums Allaho, kai paskyrė Jis pranašus jūsų tarpe...“ (Sura Al-Maida - 5:20).

Imamat (dvasinis ir pasaulietinis vadovavimas) – tikėjimas tuo, kad po Pranašo Muhammedo (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) mirties, Allahas paskyrė dvylika Imamų (vadovų) iš Pranašo giminės (taika jiems!), saugoti Islamo visuomenė nuo nukrypimų nuo tiesaus kelio. Islamo Pranašas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Iš tikrųjų, nesibaigs trukmė šio įsakymo (Islamo įsakymo) iki to laiko, kol nesibaigs dvylikos kalifų valdymas...“ (Sahih Buhari (skyrius Al-Ahkam); Sahih Muslim (skyrius Al-Amarat); Sahih Tirmizi, t.2, psl.35; Mustadrak as-Sachichain, t.4, psl.501; Cheisami knygoje „Madžma“, t.5, psl.190; Mutahi Hindi knygoje „Kanz al-Ummal“, t.3, psl.205; „Al-Fitan“, t.6, psl.201; „Musnad“ imamo Ahmed Ibn Hanbal, t.1, psl.398 ir t.5, psl.92; „Chiliat al-Aulija“ Abu Naim, t.4, psl.333; „Tarih al-Hulafa“ Džalaladdin Sijuti, psl.14-15).

c.) Ma'ad (prisikėlimas) – tikėjimas tuo, kad Aukščiausiasis Allahas prikels žmones iš mirusiųjų, kad jie atsiskaitytų už šiame gyvenime įvykdytus poelgius; Šventajame Korane sakoma: „O tiems, kurie netiki ateinančiu gyvenimu, [pranešame] apie tai, kad Mes parengėme jiems kankinančią bausmę“ (Sura Al-Isra' - 17:10).

Musulmonu yra laikomas tas, kas tiki aukščiau paminėtais principais (Tauhid, Nubuvvat, Ma'ad), o tas, kas neigia juos – nėra musulmonas.

Kiekvienas žmogus pats turi suvokti pagrindinius savo religijos principus ir jų iškraipymas neleistinas.

Prie antraeilių klausimų (Furus ad-din) yra praktiniai paliepimiai ir būtent:

1 – As-salat – malda.

Šventajame Korane pasakyta: „Iš tikrųjų, malda tikintiesiems įsakyta griežtai nustatytu laiku“ (Sura An-Nisa (Moterys) - 4:103).

Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Malda (salat, namaz) – jūsų religijos atrama“.

2 – Saum – pasninkas, kurį įvedė Visagalis ir Didingasis Allahas kaip būtinybę Pranašo Muhammedo (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) visuomenei, kaip ir tiems, kas gyveno iki jų, nes Šventajame Korane pasakyta: „O tie, kurie įtikėjo! Įsakytas jums pasninkas, kaip jis buvo įsakytas tiems, kas buvo iki jūsų, galbūt jūs būsite dievobaimingi“ (Sura Al-Bakara - 2:183).

Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Allahas pasakė: „Visi Adomo sūnų veiksmai jam pačiam, išskyrus pasninką. Pasninkas Man ir Aš atsilyginsiu jam““.

3 – Chums – vienos penktosios pelno išmokėjimas, pagal nustatytus įstatymus, Pranašo (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) skurstantiems palikuonims (Pranašo Muhammedo (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) palikuonis vadina saydais). Aukščiausiasis Korane apie Chums sako: „Ir žinokite, jei jūs kažką paėmėte kaip laimikį, tai Allahui – penktoji dalis, ir pasiuntiniui, ir pasiuntinio giminaičiams, ir našlaičiams, ir vargšams, ir keliautojui,...“ (Sura Al-Anfal (Laimikis) - 8:41).

Kai šalia Imamo Kazimo (lai būna taika su juo!) perskaitę ajatą apie chumsą, jis leido sau pasakyti: „Tai, kaas Allahui, tai šitai pasiuntiniui ir tai, kas pasiuntiniui, tai šitai mums“.

4 – Zakat – mokestis, nustatytas Korane ir privalomas visiems musulmonams. Turtas, nuo kurio reikia mokėti zakatą yra: auksas, sidabras, kviečiai, miežiai, datulės, razinos, kupranugariai, karvės ir avys. Zakato ir chumso išmokėjimas turi nustatytas sąlygas. Šventasis Koranas apie zakatą sako: „O tai, ką jūs duodate apsivalymui (zakat), trokšdami Allaho atvaizdo, - tai tie, kurie padvigubina“ (Sura Ar-Rum - 30:39). Daugkartiniuose hadisuose iš tyriųjų Pranašo giminės Imamų (taika jiems!) sakoma: „Tie, kas vengia mokėti zakatą, už religijos“.

Imamas Sadikas (lai būna taika su juo!) malonėjo pasakyti: „Nėra priimama malda to, kas neduoda zakato, ir nėra priimamas zakatas to, kas nebijo Allaho“.

5 – Chadž – piligrimystė į Šventąją Meką, būtina tiems, kas turi galimybę įvykdyti tai ir esant nustatytoms sąlygoms. Apie chadžą Koranas sako: „...ir paskelbk tarp žmonių apie chadžą: jie atvyks pas tave pėsčiomis ir ant kupranugarių iš pačių tolimiausių gyvenviečių“ (Sura Al-Chaddž“ - 22:27).

Imamas Ali (lai būna taika su juo!) malonėjo pasakyti: „Chadžas yra kiekvieno silpnojo džihadas“.

6 – Džihad – šventasis karas norint sustiprinti dieviškuosius įsakymus. Šventajame Korane apie džihadą sakoma: „Iš tikrųjų, tie kurie įtikėjo, kurie išsikeldino ir kovojo Allaho kelyje, tie tikisi Allaho malonės...“ (Sura Al-Bakara - 2:218).

Imamas Ali (lai būna taika su juo!) pasakė: „Džihadas yra religijos atrama ir laimingųjų (žmonių) kelrodis“.

Imamas Sadikas turėjo tokį posakį: „Po būtinųjų paliepimų (maldos, pasninko, chadžo, zakato) Šventasis karas – tai geriausia, kas yra Islame“ (Al-Kafi, t.5, psl.3).

7 – Al-amr bil-masruf – kvietimas gėriui.

8 – An-nahj an al-munkar – kelio užkirtimas blogiui. Šventasis Koranas apie tuos du sako: „Jūs buvote geriausia iš bendruomenių, kuri buvo tarp žmonių: jūs įsakydavote (vykdyti) gėrį ir sulaikydavote (vykdymo) blogio ir tikėjote Allahu...“ (Sura Ali Imran (Imrano giminė) - 3:110).

Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) malonėjo pasakyti: „Tas, kuris kviečia vykdyti gėrį ir užkerta kelią blogiui, yra Allaho atstovas ir Jo pasiuntinio atstovas“.

9 – At-tavalli li aulijaillah – mylėti Allaho draugus ir sekti jais (tyrųjų Pranašo giminės Imamų, taika jiems, keliu).

„Tie, kas ieško Allaho apsaugos, Jo Pasiuntinio ir įtikėjusiųjų [įeina į Allaho partiją], - iš tikrųjų esmė [šalininkai] Allaho partijos turės pergalę!“ (Sura Al-Maida - 5:56).

10 – At-tabarri min asdaillah – (priešiškumas) atsižadėjimas Allaho priešų. Šventajame Korane sakoma: „Allaho ir Jo pasiuntinio politeistų išsižadėjimas...“ (Sura At-Taūba (Atgaila) – 9:1).

 

Taharat – ritualinis apsiplovimas

 

Šventajame Korane sakoma: „...[Neatlikinėkite maldos] būdami susiteršę, kol neatliksite [įsakyto] apsiplovimo, jeigu tik jūs nesate kelyje. Jeigu jūs sergate arba keliaujate, arba išėjote dėl natūralaus poreikio, arba su moterimi santykius (lytinius) turėjote ir jeigu jūs nesurasite vandens, tai atlikite apsiplovimą švariu, smulkiu smėliu ir aptrinkite juo savo veidus ir rankas. Iš tikrųjų Allahas – Atleidžiantis, Pateisinantis (Dovanojantis)“ (Sura An-Nisa (Moterys) - 4:43).

Pagal Aukščiausiojo Allaho valią, išdėstytą keliose Korano vietose, atsidavusio vergo bendravimas su Aukščiausiuoju turi vykti nepriekaištingoje švaroje, kurios pasiekimą nurodo taharato taisyklės. Akivaizdu, kad būtent būtiname maldos ritualo sukūrime pasireiškia Dievo vergų dėkingumas savo Viešpačiui už Jo paliepimą jiems melstis, esant rituališkai apsišvarinusiems.

Taharat (kūno ir supančios aplinkos švara) Islame turi didžiulę reikšmę. Kiekvienas žmogus turi susilaikyti nuo nešvarių (šventvagiškų) dalykų valgymo ir gėrimo, o kūnas ir drabužiai norint atlikti maldą, kuri yra geras tarnavimo Dievui būdas, turi būti švarūs. Viskas pasaulyje yra švaru, išskyrus vienuolika dalykų ir to, kas susilietus su jais, tampa suterštais. Tai šlapimas, ekskrementai, sperma, dvėsena, kraujas, šuo, kiaulė, svaiginantys gėrimai, alkoholinis alus, bedievis, gyvūno prakaitas, vėmalai. Nes mūsų religijos – Islamo – pagrindas yra švara, todėl Allahas liepia mums švarinti savo mintis ir veiksmus nuo nuodėmių, o kūną, drabužius, namus ir maistą nuo purvo ir nešvarumų. Didysis Islamo Pranašas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) malonėjo pasakyti: „Islamas – švaros religija. Švarinkitės, nes į rojų įeis tik švarus“.

Ritualinė švara (taharat) musulmonui būtina: 1 – bendraujant su Aukščiausiuoju maldos metu (išskyrus maldą už mirusįjį); 2 – atliekant ritualinį ėjimą aplink šventąją Kaabą chadžo metu; 3 – liečiant Šventojo Korano užrašus ir Allaho vardą. Po veiksmų susijusių su žmogaus fiziologija:

1 – atlikus gamtinius reikalus;

2 – vyrams po sėklos išsiveržimo;

3 – pasibaigus moterų menstruacijoms ir pogimdyviniam kraujavimui.

Korane nurodoma, kad ritualinės švaros galima pasiekti šiais metodais:

1 – Vudu metodu (dalinis tam tikrų vietų apsiplovimas);

2 – Gusl būdu (ritualinis viso kūno apsiplovimas);

3 – Tajammum metodu – sausas apsitrynimas, kai neįmanoma atlikti gusl ir vudu, kai nėra švaraus vandens arba yra kažkokios kliūtys apsiplovimo atlikimui.

 

Mažasis apsiplovimas – vudu

 

Šventajame Korane kalbama apie būtinybę nustatytomis sąlygomis atlikti tik tam tikrų kūno dalių apsiplovimą:

„O jūs, kurie įtikėjote! Kai ruošiatės atlikti ritualinę maldą, nuprauskite savo veidus ir rankas iki alkūnių, perbraukite [šlapia ranka] per galvą ir kojas iki kulkšnių...“ (Sura Al-Maida - 5:6).

Vudu ritualas, kaip ir bet kuris kitas garbinimo būdas, prasideda ketinimu (nijat), kuris turi būti nuoširdus, be lašo veidmainystės, tik norint pasiekti Aukščiausiojo malonės. Žodžiais tai galima išreiškti taip: „Atlieku vudu, kad priartėčiau prie Aukščiausiojo Allaho“.

 

Mažojo apsiplovimo (vudu) atlikimo veiksmų paaiškinimas

 

Atliekant mažąjį apsiplovimą (vudu) pradžioje vieną arba du kartus yra plaunamas veidas. Plauti veidą reikia dešine ranka iš viršaus į apačią, t.y. nuo viršutinės kaktos dalies, kur auga plaukai, iki smakro galo. Dešinės rankos delnu pasėmus vandens yra nuplaunamas veidas, apimant jį delno pločiu, nuo pirštų galų iki delno pabaigos. Prieš šią procedūrą einantys rankų delnų plovimas, gerklės ir nosies ertmės praskalavimas nėra būtini, bet skatintini.

Po veido plovimo, reikia plauti rankas. Pirmiausia yra nuplaunama dešinė ranka, po to kairė. Pasėmus kairiuoju delnu vandens yra plaunama dešinė ranka pradedant nuo alkūnės iki pirštų galiukų. Norėdami būti tikri, kad alkūnės nuplautos turime pradėti plauti truputį aukščiau jų. Nors būna, kad rankas iki riešo plauna pradedant apsiplovimą, bet vis tiek vykdant vudu būtina nuplauti savo rankas nuo alkūnių iki pirštų galiukų. Nes jei rankos bus nuplautos tik iki riešų, toks apsiplovimas laikomas negaliojančiu.

Nuplovę kairę ranka, tuo pačiu būdu nuplauname ir dešinę.

Po rankų plovimo drėgna dešine ranka perbraukiame per galvos viršų. Tai turi būti padaryta taip, kad iš šalies būtų aišku, kad žmogus ranka perbraukia galvą, o ne galva ranką. Pageidautina galva perbraukti trimis suglaustais pirštais ir per vieno piršto ilgį. Braukiame nuo viršugalvio iki kaktos.

Po to būtina šlapiomis rankomis perbraukti kojų viršų iki kulkšnių. Iš pradžių perbraukiame dešinę koją dešine ranka, po to kairę koją kaire ranka. Būtina paminėti, kad galva ir kojų paviršius prieš perbraukiant turi būti sausi.

 

Atliekant apsiplovimą (vudu) būtina griežtai laikytis šių taisyklių:

 

a – vanduo turi būti švarus ir atsargumo dėlei jis neturi būti sutepta dalykais, kurie yra laikomi švariais, bet iššaukia pasibjaurėjimą

b – vanduo turi būti leistinas naudoti (pagal šariatą), neturi būti uzurpuotas;

c – vanduo neturi būti sumaišytas su kažkuo, todėl peiktina (smerktina) apsiplovimui naudoti sultis, arbatą, kavą ir t.t.;

d – indas apsiplovimui turi būti leistinas (ne uzurpuotas);

e – indas apsiplovimui neturi būti auksinis ar sidabrinis;

f – kūno dalys, kurias mes plauname vudu metu arba aptriname, turi būti švarios;

g – neturi būti kliūčių vandens patekimui ant kūno dalių (dalių, plaunamų per vudu);

h – vudu turi būti atliekamas su nuoširdžiu ketinimu, be apsimetinėjimų

i – vudu metu būtina viską atlikti tokia seka, kaip buvo pasakyta;

j – vudu veiksmai turi būti atlikti nenutrūkstamai ir nuosekliai;

k – žmogus pats turi atlikti vudu be kažkieno kito pagalbos, išskyrus atvejus, kai jis pats savarankiškai negali jo atlikti;

l – vandens naudojimas neturi jam pakenkti (jo sveikatai);

m – laiko tinkamumas vudu atlikimui.

Laikantis šių nurodymų vudu yra laikomas galiojančiu, bet jei nors vienas iš šių nurodymų nebus įvykdytas, tai tokiu atveju vudu negalioja.

Apsiplovimo metu pageidautina pasakyti šiuos žodžius:

Matant vandenį:

الْحَمْدُ لِلَّهِ الَّذِى جَعَلَ الْمَاءَ طَهُورًا وَ لَمْ يَجْعَلْهُ نَجِسًا

Transkripcija:

Al-hamdu lillahi liazi dža'alial maa tahura va liam iadža'lat nadžisa

Vertimas:

Šlovė priklauso tik Allahui, kuris davė vandenį apsiplovimui ir nepadarė jo suterštu!

Rankų plovimo metu:

بِسْمِ اللَّهِ وَ بِاللَّهِ اَللَّهُمَّ اجْعَلْنِى مِنَ التَّوَّابِينَ وَ اجْعَلْنِى مِنَ الْمُتَطَهِّرِينَ

Transkripcija:

Bismillahi va billahi Allahumma dž'alni min al-tuabina va dž'alni min al-mutahirin

Vertimas:

Allaho vardu ir su Allahu, Dieve padaryk mane (vienu) iš atgailaujančiųjų ir padaryk mane (vienu) besišvarinančių!

Po gerklės praskalavimo:

اَللَّهُمَّ لَقِّنِى حُجَّتِى يَوْمَ أَلْقَاكَ وَ أَطْلِقْ لِسَانِى بِذِكْرِكَ

Transkripcija:

Allahuma liakini chudžati iauma alkaka va atlaka lisani bizikrika

Vertimas:

Dieve, duok man įrodymą dieną, kai Tu dalinsi jį, atrišk liežuvį mano, kad aš minėčiau Tave.

Po nosies ertmės skalavimo:

اَللَّهُمَّ لاَ تُحَرِّمْ عَلَىَّ رِيحَ الْجَنَّةِ وَ اجْعَلْنِى مِمَّنْ يَشُمُّ رِيحَهَا وَ رَوْحَهَا وَ طِيبَهَا

Transkripcija:

Allahuma lia tucharrim aliaja richal džannati vadž'alni mimman iašummu ruhaha va rauchaha va tijbaha

Vertimas:

Dieve, neuždrausk man rojaus kvapo ir padaryk mane (vienu) iš tų, kurie pajaus jo kvapą, (pajus) jo vėją ir aromatus!

Veido plovimo metu:

اَللَّهُمَّ بَيِّضْ وَجْهِى يَوْمَ تَسْوَدُّ فِيهِ الْوُجُوهُ وَ لاَ تُسَوِّدْ وَجْهِى يَوْمَ تَبْيَضُّ فِيهِ الْوُجُوهُ

Transkripcija:

Allahuma baiid vadžhi iauma tasvaddu fihil vudžuh va la tusavvid vadžhi iauma tabiiaddu fihil vudžuh

Vertimas:

Dieve, apšviesk mano veidą dieną, kai patamsės veidai, ir neužtamsink jo dieną, kai prašviesės veidai!

Dešiniosios rankos plovimo metu:

اَللَّهُمَّ اعْطِنِى كِتَابِى بِيَمِينِى وَ الْخُلْدَ فِى الْجَنَانِى بِيَسَارِى وَ حَاسِبْنِى حِسَابًا يَسِيرًا

Transkripcija:

Allahuma a'tyni kitabi bijamini val chulda fi al-džanani bi-jasari va chasibni chisaban jasiran

Vertimas:

Dieve! Duok užrašus (darbų) mano į dešinę (ranką), amžiną (gyvenimą) rojuje – į kairę, ir padaryk mano atsiskaitymą lengvu!

Kairiosios rankos plovimo metu:

اَللَّهُمَّ لاَ تُعْطِنِى كِتَابِى بِشِمَالِى وَ لاَ مِنْ وَرَاءِ ظَهْرِى وَ لاَ تَجْعَلْهَا مَغْلُولَةً إِلِى عُنُقِى وَ أَعُوذُ بِكَ مِنْ مُقَطِّعَاتِ النِّيْرَانِ

Transkripcija:

Allahuma lia ty'tini kitabi bi šimali va lia min varai thahri va lia tadž'alha maghlulatan ilia 'unuki va a'uzu bika min mukatti'nin nijran

Vertimas:

Dieve! Neduok laiško (mano darbų) man į kairiąją (ranką) ir ne iš nugaros, ir neįkalink mano sprande, ir ieškau išsigelbėjimo pas Tave nuo ugnies laužų (pragaro)!

Braukiant ranka per galvą:

اَللَّهُمَّ غَشِّنِى بِرَحْمَتِكَ وَ بَرَكَاتِكَ وَ عَفْوِكَ

Transkripcija:

Allahuma ghašini birahmatika va barakatika va 'afvika

Vertimas:

Dieve! Apdenk mane Savo malone, gerove ir atleidimu!

Perbraukiant per kojas:

اَللَّهُمَّ ثَبِّتْنِى عَلَىَّ الصِّرَاطَ يَوْمَ تَزِلُّ فِيهِ الْأَقْدَامُ وَ اجْعَلْ سَعْيِى فِي مَا يُرْضِيكَ عَنِّى يَا ذَا الْجَلاَلِ وَ الْإِكْرَامِ

Transkripcija:

Allahuma sabitni aliaias ssirata iauma mazullu fihil akdam vadž'al sa'ii fi ma iiurdika anni ja zal džalali val ikram

Vertimas:

Dieve! Sustiprink dėl manęs tiltą tą dieną, kai slys ant jo kojos ir padaryk taip, kad aš būčiau stropus tame, kas Tau patinka. O, Turėtojau didybės ir malonės!

Baigiant apsiplovimą:

اَللَّهُمَّ إنِّى أَسْأَلُكَ تَمَامَ الْوُضُوءِ وَ تَمَامَ الصَّلاَةِ وَ تَمَامَ رِضْوَانِكَ وَ الْجَنَّةَ

 وَ الَحَمْدُ لِلَّهِ رَبِّ الْعَالَمِينَ

Transkripcija:

Allahuma inni as-aluka tamamal vudui va tamamas saliati va tamama ridvanika val džannata val chamdu lillahi rabi al'aliamin

Vertimas:

Dieve! Iš tikrųjų, aš prašau Tavęs pilno apsiplovimo ir pilnos maldos, ir pilno Tavo pasitenkinimo, ir rojaus. Šlovė Allahui, pasaulių Viešpačiui!

 

Gusl – viso kūno ritualinis apsiplovimas

 

Aukščiausiasis Allahas sako Šventajame Korane:

„...o jeigu jūs susiteršę (po lytinio akto), tai apsišvarinkite...“ (Sura Al-Maida - 5:6).

„...(Neatlikinėkite maldos) nešvarumo būsenoje, kol neįvykdysite (įsakyto) apsiplovimo...“ (Sura An-Nisa (Moterys) - 4:43).

 

Kūno ritualinio apsiplovimo atlikimo procedūra

 

Ar tai būtų privalomas kūno apsiplovimas (pavyzdžiui, gusl-džanabat – apsiplovimas po lytinio akto), ar pageidautinas (pavyzdžiui, gusl-džum'a – penktadieninis apsiplovimas) būtina pilnai išplauti galvą, kaklą ir kūną. Kitais žodžiais, visos gusl kategorijos jų atlikimo būdu nesiskiria, o skiriasi tik jų atlikimo ketinimas.

Gusl galima atlikti dviem būdais, atliekant gusl-tartibi (apsiplovimas dalimis pagal griežtą tvarką) ir gusl-irtimasi (vienu metu nuplaunant visą kūną).

Atliekant gusl-tartibi ir įvardijus jį kaip tokį, būtino atsargumo tvarka, būtina iš pradžių išplauti galvą ir kaklą, po to visą kūną ir pageidautina iš pradžių plauti dešiniąją kūno pusę, o po to kairiąją.

Ritualinis apsiplovimas gusl-irtimasi bus tikras, jeigu įvardinęs jį kaip tokį, apsiplaunantysis iš karto pilnai pasiners į vandenį arba ners palaipsniui, kol visas kūnas pilnai bus po vandeniu. Gusl-irtimasi vykdymui būtinas toks vandens kiekis, kad žmogus galėtų pilnai jame pasinerti.

 

Teisingo gusl atlikimo sąlygos

 

Visos tos sąlygos, kurios yra būtinos atliekant vudu, kaip vandens švara ir jo priklausymas apsiprausiančiajam, taip pat yra būtinos ir atliekant gusl ritualinį apsiplovimą. Kita vertus, atliekant gusl apsiplovimą nėra būtinybės plauti kūną nuo viršaus į apačią, taip pat kaip ir vykdant gusl-tartibi nėra būtinybės po vienos kūno dalies nuplovimo iš karto pradėti plauti kitą kūno dalį.

Tas, kas privalo atlikti kelis kūno apsiplovimus, gali, ištaręs visų jų ketinimus, atlikti vieną bendrą gusl.

Atlikusiam ritualinį kūno apsiplovimą po lytinio akto gusl-džanabat, nereikia atlikinėti vudu, kad galėtų melstis ir su kitais kūno apsiplovimo būdais taipogi gali melstis (netgi po pageidautino gusl-mustahab), bet su kūno apsiplovimu, kuris buvo atliktas dėl menstuacijų (kūno apsiplovimas, įtakotas menstruacijų, liečia moteris) gusl-istihada-mutavassita, negalima atlikti maldos ir būtina taipogi atlikti vudu.

Kūno apsiplovimo vienu metu gusl-irtimasi arba apsiplovimo dalimis gusl-tartibi metu, nėra būtina, kad visas kūnas būtų švarus ir jei kūnas pasidarys švarus pasinėrus į vandenį ar po apsipylimo vandeniu su ketinimu apsiplauti kūną, tai apsiplovimas bus laikomas teisingu.

 

Privalomi kūno apsiplovimai

 

Privalomi kūno apsiplovimai būna 7 rūšių:

1 – gusl-džanabat – ritualinis kūno apsiplovimas po lytinio akto;

2 – gusl-mass maiit – ritualinis apsiplovimas prisilietus prie mirusiojo;

3 – gusl-maiit – ritualinis mirusiojo apiplovimas;

4 – gusl-haid – apsiplovimas po menstruacijų

5 – gusl-istihada – apsiplovimas po menstruacijų, kai moteris nėra įsitikinusi, kad jos jau tikrai baigėsi;

6 – gusl-nifas – apsiplovimas dėl pogimdyvinio kraujavimo;

7 – gusl-nazr – apsiplovimas, kuris tampa privalomu dėl duoto pažado ar priesaikos.

 

Tajammum – ritualinio apsiplovimo atlikimas žeme arba smėliu

 

Tajammum – tai vienas iš apsivalymo būdų, lygiavertis gusl-ui arba vudu, kuris nurodytas Šventajame Korane:

„...Jeigu jūs sergate arba jūs esate kelyje, arba atlikote gamtinius (natūralius) reikalus, arba su moterimi santykius (lytinius) turėjote ir jeigu nesurasite jūs vandens, tai vykdykite apsiplovimą švariu, smulkiu smėliu ir apsitrinkite juo savo veidus ir rankas. Iš tikrųjų, Allahas – Atleidžiantis, Išteisinantis“ (Sura An-Nisa - 4:43).

Iš šio ir kitų Šventojo Korano ajatų matome, kad esant tam tikroms aplinkybėms būtina vietoj vudu atlikti tajammum, o būtent:

a – kai nėra vandens arba kai nėra galimybės gauti vandens;

b – kai yra pavojus pakenkti sveikatai;

c – atveju, kai žmogui sunaudojus vandenį gusl ar vudu atlikimui, dėl to jis pats, žmona, vaikai, draugai arba tie, kurie turi su juo kažkokį ryšį (netgi gyvūnai, esantys jo globoje), numirs nuo troškulio arba susirgs, arba tai atves prie baisaus troškulio, kurį sunku iškęsti;

d – atveju, jei jo rūbai ar kūnas tapo suteršti (nadžis), o vandens užtenka tik to suteršimo pašalinimui ir jis neturės kitos aprangos, išskyrus šią

e – atveju, jei laiko bus labai mažai, kai vykdant vudu arba gusl, nustatytas maldos laikas bus besibaigiantis, ir visa malda arba dalis maldos bus atlikta pasibaigus nustatytam maldos laikui.

Tajammum atlikimas pradedamas nuoširdžiu vidiniu ketinimu – nijat, kurį pavyzdžiui galima išreikšti tokiais žodžiais:

أَتَيَمَّمُ قُرْبَةً إِلَى اللهِ تَعَالَى

„Atajammamu kurbatan ilallahi ta'alia“.

„Atlieku tajammum, kad priartėčiau prie Aukščiausiojo Allaho“. Po to reikia savo rankų delnais paliesti dalyką, kuris atstoja vandenį. Tai gali būti žemė, smėlis, molis, akmenys, gargždas, bet su ta sąlyga, kad jie yra švarūs.

Po to rankų delnais paliesti viršutinę savo kaktos dalį ir link antakių iš viršaus į apačią perbraukiame iki tarpuakio lygio.

Po ko kairiosios rankos delnu perbraukiame dešinosios rankos išorinę delno pusę nuo riešo iki pirštų galiukų. Tą patį padarome ir kairiosios rankos delno paviršiui, perbraukdami jį dešinės rankos delnu nuo riešo iki pirštų galiukų.

Norėdamas atlikti tajammum-ą žmogus nuo pirštų turi nusiimti žiedus ir pašalinti bet kokią kitą kliūtį, esančią ant tų kūno dalių, kurios yra naudojamos atliekant tajammum-ą.

Visi tajammum-o veiksmai turi būti atliekami su ketinimu atlikti tajammum-ą ir vardan Aukščiausiojo įsakymų vykdymo. Nėra būtinybės pasakyti, kad tajammum yra atliekamas vietoj gusl ar vietoj vudu, išskyrus vieną atvejį, kai yra atliekami du tajammum-ai.

Šalia svarbiausių taharat-o taisyklių, kurios nustatytos Islamo teisėje (fikh), taip pat yra kai kurios nustatytos sąlygos, kurios liečia maldos laiką, besimeldžiančiojo aprangą, atsisukimą kiblos kryptimi meldžiantis, maldos vietą.

 

Abejonės, kylančios atliekant maldą

 

Kartais gali atsitikti taip, kad besimeldžiantysis turės abejonių dėl kažkokios maldos dalies atlikimo; pavyzdžiui, nežinos ar jis perskaitė tašahhud, ar ne, arba nežinos, ar atliko vieną sadžą, ar du, o kartais jį gali apnikti abejonės dėl atliktų rak'atų skaičiaus, - pavyzdžiui, jeigu besimeldžiantysis nežinos trečią ar ketvirtą rak'atą jis atlieka tuo momentu. Dėl abejonių, kurios kylą atliekant maldą, yra specialūs nurodymai, ir visi jie yra detaliai aiškinami, bet nenorint išsiplėsti šiame skyrelyje, mes juos pateikiame sutrumpintoje formoje.

Abejonės dėl maldos dalių atlikimo

Jeigu besimeldžiantysis turės abejonių dėl maldos kažkokios dalies atlikimo, t.y. jis tiksliai nežinos, ar jis atliko tą maldos dalį, ar ne, ir jei taip nutikus jis dar nepradėjo atlikinėti kitos dalies, o yra padėtyje tos maldos dalies, dėl kurios jis turi abejonių, tai privalo atlikti ją (pakartoti tą dalį iš naujo). Kita vertus, jei jį aplankė abejonės dėl maldos dalies atlikimo po to, kai jis jau pradėjo atlikinėti sekančią maldos dalį, tai tokiu atveju jis neturi kreipti ypatingo dėmesio į abejonę ir privalo tęsti maldą, ir ta malda bus laikoma teisinga.

Jeigu besimeldžiantįjį apims kažkokios abejonės, ar jis teisingai atliko jau įvykdytą maldos dalį, tai šioje situacijoje jis neturi suteikti ypatingos reikšmės abejonei, o privalo tęsti maldą iki galo ir tokia malda yra laikoma galiojančia.

Abejonės, anuliuojančios maldą

Jeigu atliekant būtinas dviejų arba trijų rak'atų maldas, kaip pavyzdžiui rytinę maldą arba vakaro, besimeldžiantysis pradės abejoti apie atliktų rak'atų skaičių, tai jo malda anuliuojasi (reikia melstis iš pradžių).

Jeigu besimeldžiančiąjam kils abejonių tarp pirmojo ir kitų rak'atų pavyzdžiui tarp pirmojo ir antrojo rak'atų arba tarp pirmojo ir trečiojo rak'atų, tai jo malda anuliuojasi.

Jeigu atlikdamas maldą besimeldžiantysis nežino, kiek rak'atų jis atliko, tai jo malda anuliuojasi.

Abejonės, kurios neanuliuoja maldos

Devyniais atvejais, atliekant keturių rak'atų maldą, jeigu besimeldžiančiąjam kils abejonės dėl atliktų rak'atų skaičiaus, tai jo malda nėra anuliuojama, o turi gerai pagalvoti, o po to jei bus įsitikinęs ar numanys, kad priėmė teisingą sprendimą, tai privalo pagal tą sprendimą, užbaigti maldą. O jeigu besimeldžiantysis nėra įsitikinęs arba abejoja jo priimto sprendimo teisingumu, tai pagal aukščiau nurodytus paliepimus, jis privalo pratęsti maldą ir jo malda bus laikoma teisinga. Iš devynių abejojimo atvejų, apie kuriuos buvo pasakyta aukščiau, dažniausiai pasitaiko keturi. Mes čia duosime paaiškinimus tik tų, kurie dažniausiai pasitaiko:

1. Jeigu besimeldžiančiąjam, po antro sadžo atlikimo, atsiras abejonė, du rak'atus jis atliko ar tris, tai jis privalo galvoti, kad įvykdė tris rak'atus, po to atlikti dar vieną rak'atą ir užbaigti maldą. Po maldos, dėl būtinojo atsargumo, būtina atlikti vieno rak'ato maldą – ihtijat.

2. Jeigu iškils abejonės tarp antrojo ir ketvirtojo rak'atų, po antrojo sadžo atlikimo, tai besimeldžiantysis turi priimti sprendimą, kad jis atliko keturių rak'atų maldą ir tuo užbaigti maldą, o po to stovėdamas turi atlikti dviejų rak'atų maldą – ihtijat.

3. Jeigu kils abejonės tarp trečiojo ir ketvirtojo rak'atų, tai kad ir kokioje maldos dalyje jos kiltų, besimeldžiantysis turi manyti, kad jis atliko keturių rak'atų maldą, o po to stovėdamas turi atlikti vieno rak'ato maldą – ihtijat arba sėdėdamas, dviejų rak'atų maldą – ihtijat.

4. Jeigu stovėjimo padėtyje, besimeldžiančiąjam kils abejonės tarp ketvirtojo ir penktojo rak'atų, tai jis turi atsisėsti ir perskaityti tašahhud ir taslim, o po to stovėdamas turi atlikti vieno rak'ato maldą – ihtijat arba sėdėdamas dviejų rak'atų maldą – ihtijat.

Abejonės, į kurias nereikia kreipti dėmesio:

1. Atliekant pageidautinas maldas.

2. Atliekant bendruomeninę maldą.

3. Po maldos atlikimo.

4. Pasibaigus maldos laikui.

Jeigu besimeldžiančiajam kils abejonių dėl rak'atų skaičiaus, atliekant pageidautiną maldą, t.y. jei jis tiksliai nežinos, ar jis atliko vieną rak'atą, ar du, tai šiuo atveju jis gali pasirinkti bet kurią abejonės pusę, t.y. gali galvoti, kad perskaitė tik vieną rak'atą ir tada privalo perskaityti dar vieną, arba gali manyti, kad atliko jau du rak'atus. Jeigu besimeldžiantysis tiksliai nežinos, ar jis toje pageidautinoje maldoje atliko du rak'atus ar tris, tai tuo atveju, besimeldžiantysis turi manyti, kad atliko tris rak'atus.

Jeigu atliekant bendruomeninę maldą, maldos – džama'at imamas abejos dėl maldos rak'atų, bet stovintysis už imamo jokių abejonių neturės ir leis imamui suprasti, kurį rak'atą meldžiasi, tai džama'ato imamas neturi savo abejonėms suteikti reikšmės. Jeigu besimeldžiantieji turi abejonių dėl maldos rak'atų, bet džama'ato imamas šių abejonių neturi, tai besimeldžiantieji turi atlikti maldą taip, kaip ją atlieka imamas, ir tokia malda bus laikoma teisinga.

Jeigu besimeldžiantysis, po maldos atlikimo, suabejos maldos atlikimo teisingumu, pavyzdžiui, suabejos tuo ar atliko jis ruku, ar ne, arba suabejos tuo ar perskaitė keturis rak'atus, ar penkis, tai tokiu atveju neturi kreipti jokio dėmesio į savo abejones, bet jei jo abejonė iš abiejų pusių bus neteisinga, t.y. po keturių rak'atų maldos atlikimo besimeldžiantysis abejos tuo, ar jis atliko tris rak'atus, ar penkis, tai tokiu atveju jo malda anuliuojasi.

Jeigu abejonės apniks po to, kai pasibaigs maldos laikas, ir besimeldžiantysis nežinos ar atliko jis maldą, ar ne, arba įtars, kad neperskaitė maldos, tai nėra būtinybės atlikti tą maldą iš naujo. Jeigu abejonės aplankė iki to, kol maldos laikas nėra pasibaigęs ir įtars, kad neatliko jos, tai privalo atlikti tą maldą, net jeigu įtars, kad maldą atliko, vis tiek turi ją atlikti.

Jeigu besimeldžiantįjį apniks viena iš tų abejonių, kurios anuliuoja maldą, tai jis turi iš pradžių pagalvoti ir, jei nieko nesugebės prisiminti, ir abejonės išliks, tai gali nutraukti atlikimą.

 

Malda-ihtijat (malda atsargumo dėlei)

 

Tais atvejais, kai malda-ihtijat tampa privaloma, kaip pavyzdžiui, atsiradus abejonėms tarp trečiojo ir ketvirtojo rak'atų, jeigu tos abejonės negadina maldos vaizdo ir neįvykdo veiksmų, kurie anuliuoja maldą, tai besimeldžiantysis po to, kai pasako taslim, privalo be azano ir ikamato skaitymo greitai nusistatyti ketinimą maldos-ihtijat atlikimui, pasakyti takbirat al-ihram ir po to atlikti maldą-ihtijat.

 

Skirtumas tarp ihtijat maldos ir kitų maldų

 

1. Ketinimo atlikti ihtijat maldą negalima ištarti garsiai.

2. Atliekant maldą-ihtijat yra skaitoma tik sura „Al-Fatiha“. Jokia kita sura ir kunut ihtijat maldoje nėra skaitoma (net jeigu ta malda bus dviejų rak'atų).

3. Ypatingo atsargumo pagrindu, surą „Al-Fatiha“ ihtijat maldos metu reikia skaityti tylomis.

Jeigu vieno rak'ato ihtijat maldos atlikimas bus būtinas, tai po antrojo sadžo besimeldžiantysis turi perskaityti tašahhudą ir taslimą. Jeigu maldos ihtijat dviejų rak'atų atlikimas bus būtinas, tai pirmajame rak'ate besimeldžiantysis, atlikęs du sadžus, neturi skaityti tašahhudo ir taslimo, o turi atlikti dar vieną rak'atą ( be takbirat al-ihram) ir tik po tau jau turi perskaityti tašahhudą ir taslimą.

 

Sadža „sachv“ (nusilenkimas iki žemės iš išsiblaškymo)

 

Tais atvejais, kai tampa privaloma, kaip pavyzdžiui turint abejonių dėl ketvirtojo ir penktojo rak'atų, besimeldžiantysis sėdimoje padėtyje, po to, kai ištars taslim, privalo atlikti sadžą „sachv“ ir perskaityti:

بِسْمِ اللهِ وَ بِاللهِ السَّلاَمُ عَلَيْكَ أَيُّهَا النَّبِىُّ وَ رَحْمَةُ اللهِ وَ بَرَكَاتُهُ

„Bismillahi va billahi as-salamu aleika ajjuhan-nabijju va rachmatullahi va barakatuhu“ arba „Bismillahi va billahi Allahuma salli 'alia Muhammad va ali Muhammad“.

Vertimas:

„Vardan Allaho, su Allaho pagalba, taika tau Pranaše, Allaho malone ir Jo gerovė“, po to dera atsisėsti, o po to atlikti antrąjį sadžą, kurį atliekant būtina perskaityti vieną iš zikrų, nurodytų aukščiau, po to atsisėsti ir perskaityti tašahhud ir taslim.

 

Keliautojo malda

 

Šventajame Korane pasakyta: „O kai jūs keliaujate po žemę, tai jums nėra nuodėmės, kad jūs trumpinate maldą...“ (Sura An-Nisa - 4:101).

Situojami Abu Chureiros žodžiai, kad jis pasakė: „O žmonės! Iš tikrųjų, Garbingiausiasis ir Vetingiausiasis Allahas paskelbė jums jūsų Pranašo lūpomis, kad malda tėvynėje (gimtinėje) – keturi rak'atai, o kelionėje – du rak'atai“ (Musnad Ahmedo ibn Chanbalos, t.3, psl.115, hadisas 8947 – musnad Abu Chureiri).

Žmogus, esantis kelyje, vietoj keturių rak'atų turi atlikti du rak'atus, su sąlyga, kad ta kelionė bus nearčiau kaip 44 kilometrai.

Jeigu keliautojas nuo tos vietos, kurioje atliko pilną keturių rak'atų maldą, t.y. ten, kur jis pastoviai gyvena, išvažiuos, o po to vėl grįš, su sąlyga, kad jo kelionė bus netrumpesnė nei 44 kilometrai, tai jis kelionėje privalo atlikinėti keliautojo maldą pavyzdžiui, jeigu jo kelionės ilgis bus 25 kilometrai į vieną pusę ir 20 atgal.

Jeigu žmogus išvažiuos iš savo gimtinės, tai privalo atlikti dviejų rak'atų keliautojo maldą tada, kai jis bus nutolęs nuo savo gyvenamosios vietos tiek, kad gyventojai tos vietovės, kur jis gyvena, jo nematys, o jis taipogi nematys jų. Jeigu keliautojas nutols nuo namų ne taip toli, kaip buvo pasakyta aukščiau, tai privalo melstis, kaip paprastai, t.y. keturis rak'atus.

Tas, kas išvažiuoja į kelionę ne iš savo gimtinės, pavyzdžiui, svetimoje vietovėje prabuvęs dešimt dienų ir per savo buvimo laiką ten atlikinėjęs pilną keturių rak'atų maldą, o dabar nori palikti tą vietą, tai po to, kai nuspęs palikti tą vietovę, privalo atlikinėti keliautojo maldą.

Jeigu žmogus išvažiuoja į kelionę ir iki jo tikslo veda du keliai, iš kurių vienas yra trumpesnis nei 44 kilometrai, o kitas 44 kilometrų ilgio ar ilgesnis, tai jeigu važiuos keliu, kuris yra 44 kilometrų ar ilgesnis, privalo atlikinėti keliautojo maldą. O jeigu jis važiuos tuo keliu, kuris yra trumpesnis nei 44 kilometrai, tai privalo atlikinėti pilną keturių rak'atų maldą pavyzdžiui, jeigu iš pastovios gyvenamosios vietos važiuoja į kaimą, bet ta kryptis turi du kelius, iš kurių pirmojo ilgis 22 kilometrai, o antrojo – 16 kilometrų, tai jeigu važiuos pirmyn ir grįš atgal pirmuoju keliu, tai privalo kelyje ir kaime atlikinėti keliautojo maldą. O jeigu keliautojas važiuos pirmuoju keliu, o grįš antruoju arba į abi puses važiuos antruoju keliu, bet kadangi visa jo kelionė bus trumpesnė nei 44 kilometrai, tai ir kelyje, ir kaime turi atlikti pilną keturių rak'atų maldą.

 

Sąlygos, kurioms esant keliautojas privalo atlikinėti keturių rak'atų maldą:

 

1. Jeigu keliautojas, iki tol, kol bus nuvažiavęs 44 kilometrus, pravažiuos pro savo gimtinę ir užtruks ten arba pasiliks kažkokioje kitoje vietoje mažiausiai dešimčiai dienų.

2. Jeigu keliautojas iš pradžių neketino nuvažiuoti 44 kilometrų ir be ketinimo nuvažiavo daugiau nei 44; pavyzdžiui, žmogus, kuris pasiklydo.

3. Jeigu keliautojas pakeis savo ketinimus ir nebaigęs kelionės grįš namo, t.y. iki tol, kol nutols nuo savo gyvenamosios vietos mažiau nei 44 kilometrus, pakeitęs sprendimą grįš atgal.

4. Tas žmogus, kurio profesija susijusi su pastoviomis kelionėmis; pavyzdžiui, traukinio mašinistas, tolimųjų reisų vairuotojas, pilotas, gidas ir t.t.

5. Tas žmogus, kurio darbo arba mokslo vieta yra toli nuo jo pastovios gyvenamosios vietos ir jis kiekvieną dieną arba kartą per dvi dienas yra priverstas važiuoti ten, o po to grįžti, pavyzdžiui, studentas, kuris norėdamas gauti žinių, kasdien išvažiuoja iš namų, o po to grįžta.

6. Tas žmogus, kuris važiuoja į uždraustą kelionę, pavyzdžiui, ruošiasi Islamo priešams parduoti ginklus.

 

Vietos, kuriose būtina atlikinėti pilną keturių rak'atų maldą:

 

1. Gimtinėje.

2. Toje vietoje, kur ketina išbūti dešimt dienų arba žino, kad jo buvimas toje vietoje tęsis dešimt dienų.

3. Toje vietoje, kur abejodamas prabuvo trisdešimt dienų, t.y. visą tą laiką nebuvo aišku ar paliks jis tą vietą, ar ne ir tokioje padėtyje, nepalikdamas tos vietos visas trisdešimt dienų išbus ten, tai praėjus trisdešimčiai dienų privalo toje vietoje atlikinėti pilną keturių rak'atų maldą.

 

Kokia vieta yra įvardijama kaip Gimtinė (Tėvynė) (pagal šariato nurodymus)?

 

Gimtinė – tai vieta, kurią žmogus pats pagal savo norą pasirinko savo gyvenimui, nesvarbu ar ta vieta yra, kur jis gimė arba jo tėvų gimtinė, arba vieta, kurią jis pasirinko savo pastoviam gyvenimui.

Jeigu žmogus nusprendė kažkokį trumpą laiką likti toje vietoje, kuri nėra jo gimtinė (pagal šariatą), o po to išvažiuoti iš ten, tai ta vieta nebus laikoma jo gimtine.

Jeigu žmogus atvažiuos į tą vietovę, kuri anksčiau buvo jo gimtinė (pagal šariatą), bet dabar ta vieta nėra jo gimtinė, t.y. jis neketina grįžti pastoviai ten gyventi, tai šiuo atveju, jis neprivalo toje vietoje atlikinėti pilnos keturių rak'atų maldos, net jeigu iki to laiko žmogus neturi pasirinkęs savo nuolatinio gyvenimo vietos.

Keliautojas, grįžtantis į tėvynę, iki tol, kol nepasiekė jos, privalo atlikinėti keliautojo maldą. Lygiai taip pat turi daryti ir tas, kuris ketina kažkokioje vietoje išbūti dešimt dienų, bet dar tos vietovės nepasiekė.

 

Dešimties dienų viešėjimo ketinimas

 

Keliautojas, kuris nusprendė kažkokioje vietojėje išbūti dešimt dienų, jeigu dėl kažkokios priežasties ten pasiliks ilgesniam laikui, tai iki to laiko, kol nepaliks tos vietovės, privalo atlikinėti ten pilną keturių rak'atų maldą. Nėra jokios būtinybės iš naujo priimti sprendimą ten likti dešimčiai dienų.

Jeigu keliautojas pakeitė savo pradinį sprendimą apie tai, kad liks toje vietovėje dešimčiai dienų arba abejoja ar jis išbus ten dešimt dienų, arba paliks tą vietovę kol dar nesibaigė šis laikotarpis, tai tokiais atvejais:

A: Jeigu keliautojas pakeis savo sprendimą arba suabejos prieš atliekant keturių rak'atų maldą, tai jis privalo atlikinėti keliautojo maldą.

B: Jeigu keliautojas pakeis savo sprendimą arba suabejos jau atlikęs keturių rak'atų maldą, tai tol, kol jis bus toje vietovėje, privalo atlikinėti pilną keturių rak'atų maldą.

 

Malda-kada (praleista malda)

 

Malda-kada – tai tokia malda, kurią atlieka pasibaigus jos laikui.

Žmogus privalo atlikti maldas griežtai joms nustatytu laiku, nes maldos neatlikimas savu laiku be svarbios priežasties yra nuodėmė, todėl žmogus turi gailėtis, o tada atlikti praleistą maldą.

Dviem atvejais praleistos maldos atlikimas yra būtinas:

A. Jeigu privaloma malda nebuvo atlikta jai skirtu laiku.

B. Jeigu žmogus pasibaigus maldos laikui supras, kad jo atlikta malda yra negaliojanti.

Žmogus, kuris privalo atlikti praleistą maldą, neturi parodyti nerūpestingumo tos maldos atlikimui, bet nėra būtinybės nedelsiant atlikti tą maldą.

Jeigu žmogus dėl kažkokios priežasties neatliko kasdieninių maldų, tai visai nebūtina jas atlikti jų eilės tvarka, išskyrus tas maldas, kurias reikia atlikti paeiliui; pavyzdžiui, jeigu kažkurią dieną nebuvo atlikta vidurdienio ir pavakario malda, tai pirmiausia reikia atlikti praleistą vidurdienio maldą, o jau po to pavakario.

Jeigu žmogus turi atlikti praleistas maldas, bet nežino tikslaus jų skaičiaus, pavyzdžiui, tiksliai nežino ar jis praleido keturias maldas, ar penkias, tai tuo atveju visiškai pakanka atlikti mažesnį praleistų maldų kiekį.

Praleistas maldas galima atlikti kartu su bendruomenine malda ir nesvarbu, ar džama'ato imamas atlieka maldą-kada, ar ne. Nėra jokios būtinybės, kad imamas ir tie, kas stovi už jo, atlikinėtų vieną ir tą pačią maldą, pavyzdžiui, jeigu žmogus atlikinės praleistą rytinę maldą su imamu, kuris tuo metu atlieka vidurdienio maldą, tai tame nėra nieko peiktino.

Jeigu žmogus kelionės metu neatliko keliautojo maldų, kurios turėjo būti dviejų rak'atų, kaip pavyzdžiui Salat al-Zuhr arba Salat al-'Asr, arba Salat al-Iša maldos, tai tuo metu, kai atlikinės tas praleistas maldas, privalo jas atlikti dviejų rak'atų, nepriklausomai nuo to, ar jis bus kelionėje, ar namuose.

Jeigu žmogus kelionės metu norės atlikti maldas, kurios anksčiau, iki kelionės buvo praleistos, tai privalo Salat al-Zuhr, Salat al-'Asr, Salat al-Iša atlikti kaip pilnas, t.y. keturių rak'atų.

Praleistas maldas galima atlikti betkokiu patogiu metu, pavyzdžiui, praleistą rytinę maldą galima atlikti dieną arba naktį.

 

Maldos, kurias praleido tėvas

 

Iki to laiko, kol žmogus gyvas, net jeigu jis negalės atlikti maldų, tai vis tiek niekas kitas neturi teisės atlikti jas už jį.

Po tėvo mirties, jo praleistas maldas ir nesilaikytus pasninkus, kuriuos jis privalėjo atlikti per savo gyvenimą, bet neatliko ne dėl savo nepaklusimo Allaho įstatymams, bet dėl kažkokių svarbių priežasčių, ypatingo atsargumo tvarka, turi atlikti jo vyresnysis sūnus.

 

Bendruomeninė malda

 

Islamo bendruomenės vienybė – tai vienas iš tų klausimų, kuriam Islame suteikiama didelė reikšmė. Tos vienybės išlaikymui ir sustiprinimui yra turimos specialios programos, viena iš kurių yra bendruomeninė malda (malda-džama'at).

Atliekant bendruomeninę maldą vienas iš besimeldžiančiųjų, turintis nustatytas geras sąvybes, atsistoja džama'ato priekyje, o likusieji už jo suformuoja tvarkingas eiles ir sekdami jį atlieka maldą.

Žmogus, bendruomeninės maldos metu stovintis eilių pradžioje, yra vadinamas džama'ato imamu, o tas, kuris stovi už imamo, yra vadinamas „Ma'mum“, t.y. stovintis už imamo.

Pageidautinas Zuhr ir Asr, Maghrib ir Iša maldų sujungimas atliekant bendruomeninę maldą. Tai patvirtinta daugelio hadisų:

عن سعيد بن جبير عن ابن عباس، قال: صلى رسول الله (صلى الله عليه و اله) الظهر و العصر جميعاً و المغرب و العشاء جميعاً في غير خوف و لا سفر.

Sa'id Ibn Džubeir perduoda nuo Ibn Abbasso, kad Allaho Pasiuntinys (lai palaiminas Allahas jį ir jo giminę!) atliko Zuhr ir Asr maldas kartu, o taip pat Maghrib ir Iša maldas kartu be baimės ir nebūdamas kelionėje (Sahih Muslim, „As-salat“ skyriuje, poskyris „Al-Džam' bain as-salatain fil hadar“, Musnad Ahmed ibn Chanbal – musnad Abdallah ibn Abbass, 1921 hadisas).

Svarbiausios bendruomeninės maldos reikšmės

Be to, kad hadisuose labai daug pasakojama apie tai, kad už bendruomeninės maldos atlikimą žmogus gauna didelį apdovanojimą, atidžiai peržiūrėjus kai kurias pozicijas, liečiančias bendruomeninę maldą, sužinome apie šio garbinimo svarbą.

Pageidautinas dalyvavimas džama'at maldoje, ypač tiems, kurie gyvena šalia mečetės.

Pageidautina, jei žmogus parodys kažkiek kantrybės tam, kad atliktų bendruomeninę maldą.

Džama'at maldos atlikimas geriau, nei maldos-furada atlikimas (malda-furada – tai nebendruomeninė malda), net jeigu bendruomeninė malda prasideda ne pačioje paskirto laiko pradžioje.

Malda-džama'at, kuri atliekama be pageidautinį veiksmų, geriau nei furada malda, kuri atliekama pilnai (su pageidautinais veiksmais).

Žmogui nepridera, be svarbios priežasties, nedalyvauti džama'at maldoje.

Yra draudžiama kažkam nedalyvauti džama'at maldoje dėl to, kad jis tam reikalui nesuteikia didelės reikšmės.

Bendruomeninės maldos sąlygos

Džama'at maldos metu būtina laikytis šių sąlygų:

1). Ma'mum neturi stovėti prieš imamą. Jeigu ma'mum bus ne vienas, o jų bus keletas, tai būtino atsargumo tvarka, jie turi stovėti šiek tiek toliau už imamo nugaros.

2). Vieta, kur yra imamas maldos metu, neturi būti aukščiau nei ta vieta, kur yra ma'mumai.

3). Atstumas tarp imamo ir ma'mumų, o taip pat tarp besimeldžiančiųjų eilių, neturi būti didelis. Būtino atsargumo pagrindu, atstumas tarp tos vietos, kurioje ma'mumas atlieka sadža ir tos vietos, kur stovi imamas, neturi būti didesnis už vieną didelį žingsnį.

4). Tarp imamo ir ma'mumų, o taip pat tarp ma'mumų eilių neturi būti nieko tokio, kas juos skirtų, pavyzdžiui, siena, užuolaida ar stiklas, bet jei tas barjeras bus užuolaida skirianti vyrų ir moterų eiles, tai tame nebus nieko peiktino.

Džama'ato imamas turi būti pilnametis, teisingas ir turintis teisę atlikti maldą.

Prisijungimas prie bendruomeninės maldos

Jeigu žmogus dėl kažkokios priežasties pavėluos į džama'at maldos pradžią, tai bet kuriame rak'ate tarp kiraat ir ruku jis gali prisijungti prie džama'at maldos (t.y. sekimui paskui imamą). Jeigu jis pavėluos ir nespės su visais, sekant imamu, atlikti ruku, tai gali sekančiame rak'ate prisijungti prie džama'at maldos. Jei besimeldžiantysis spės su visais atlikti ruku, tai tas rak'tas jam yra užskaitomas kaip pilnai atliktas, net jei jis jame ir neatliko kiraato.

Yra įvairios sąlygos, susijusios su prisijungimu prie džama'at maldos

Pirmajame rak'ate:

1- Kiraato atlikimo metu: jeigu kažkas pavėluos į džama'at maldą ir ateis tuo metu, kai yra atliekamas kiraatas, tai ma‘mumas suros „Al-Fatiha“ ir kitos suros tame rak'ate jau neskaito, bet visus kitus veiksmus atlieka paskui imamą.

2- Ruku' atlikimo metu: jeigu ma'mumas ateis ruku' atlikimo metu, tai jis iš karto ruku' ir kitus veiksmus atlieka paskui imamą (nereikia pamiršti apie tai, kad kiekviena malda visada prasideda nuo „tahbirat-al-ihram“, todėl pavėlavusysis į bendruomeninę maldą, pirmiausia turi atlikti „tahbirat-al-ihram“, o po to jau ruku'. Ta taisyklė („tahbirat-al-ihram“ ištarimas) liečia ir visas kitas situacijas).

Antrajame rak'ate:

1- Kiraato atlikimo metu: ma'mumas neturi sakityti suros „Al-Fatiha“ ir kitos suros, bet kartu su imamu atlieka kunut, ruku' ir sadža. Tuo metu, kai imamas skaitys tašahhudą, ma'munas, būtinojo atsargumo tvarka, turi atsitūpti (tas veiksmas vadinamas „Tadžafi“), jeigu ta malda yra dviejų rak'atų, tai antrąjį rak'atą jis turi atlikti savarankiškai ir užbaigti maldą. Jeigu maldą yra trijų ar keturių rak'atų, tai antrojo rak'ato metu būtina perskaityti surą „Al-Fatiha“ ir kokią nors kitą surą, nors čia nedera pamiršti apie tai, kad imamas tuo metu jau atlikinės trečiąjį rak'atą ir, dėl to skaitys tasbihą. Tuo metu, kai džama‘ato imamas baigs trečiąjį rak'atą ir atsikels ketvirtojo rak'ato atlikimui, ma'mumas turi po antrojo sadžo atlikimo perskaityti tašahhudą ir tik po to atsistoti trečiojo rak'ato atlikimui. Kai džama'ato imamas paskutiniame maldos rak'ate perskaitys tašahhudą ir taslimą ir tuo užbaigs maldą, ma'mumas privalo po to atsistoti ir savarankiškai atlikti dar vieną rak'atą.

2- Ruku' atlikimo metu: ruku' yra atliekama kartu su džama'ato imamu, o likusius maldos veiksmus privalo atlikti lygiai tokiu būdu, kaip buvo pasakyta aukščiau.

Trečiajame rak'ate:

1- Kiraato atlikimo metu: jeigu ma'mumas žino, kad tuo metu, kai norės prisijungti prie kitų maldos džama'at atlikimui, laiko suros „Al-Fatiha“ ar kurios kitos suros skaitymui dar užtenka arba laiko liko tik suros „Al-Fatiha“ skaitymui, tai gali prisijungti. Tada jam reikės perskaityti surą „Al-Fatiha“ ir kažkokią kitą surą arba vien tik surą „Al-Fatiha“. Jeigu ma'mumas žino, kad laiko suros „Al-Fatiha“ skaitymui nepakanka, tai būtinojo atsargumo tvarka, turi tęsti iki to laiko, kol džama'ato imamas atliks ruku' ir tada prisijungti prie maldos.

2- Ruku' atlikimo metu: kai ma‘munas prisijungia prie džama'at maldos ruku' atlikimo metu, tai ruku' jis privalo atlikti kartu su džama'ato imamu, o surą „Al-Fatiha“ ir kitą surą jis praleidžia, bet visas kitas maldos dalis jis atlieka taip, kaip buvo pasakyta anksčiau.

Ketvirtajame rak'ate:

1- Kiraato atlikimo metu: šiuo atveju prisijungimo prie maldos sąlygos tokios pat, kaip ir trečiajame rak'ate, ir tuo metu, kai džama'ato metu imamas paskutiniajame rak'ate sėdės ir skaitys tašahhudą ir taslimą, ma'mumas gali atsistoti ir vienas pratęsti savo maldą. Arba tuo metu, kai džama'ato imamas sėdės ir skaitys tašahhudą ir taslimą, imamas turi sėdėdamas sulaukti džama'ato imamo maldos pabaigos, o tada atsistoti ir savarankiškai atlikti savo maldą.

2- Ruku' atlikimo metu: ruku' ir sadža rekia atlikti kartu su džama'ato imamu (bet šalia to dera prisiminti, kad džama'ato imamas atlieka ketvirtąjį rak'atą, o ma'mumas dar tik atlieka pirmąjį rak'atą), o likusias maldos dalis jis privalo atlikti savarankiškai.

Nurodymai bendruomeninei maldai

Jeigu džama'ato imamas atlieka vieną iš būtinų kasdieninių maldų, tai galima prisijungti prie jo ir atlikti bet kurią būtinąją kasdieninę maldą, t.y. jei džama'to imamas atlikinės „Salat al-'Asr“ maldą, tai ma'mumas gali prisijungti ir kartu su juo atlikti „Salat al-Zuhr“ maldą. Jeigu ma'mumas po to, kai savarankiškai atliks maldą „Salat al-Zuhr“, pamatys, kad žmonės renkasi bendruomeninei maldai, tai jis gali prisijungti prie jų ir tuo metu, kai jie kartu su imamu atlikinės „Salat al-Zuhr“ maldą, atlikti kartu su jais savo „Salat al-'Asr“ maldą.

Ma'mumas gali prisijungti, bet kurios savo praleistos maldos atlikimui, prie maldos, kurią atlieka džama'ato imamas, net jei tuo metu džama'ato imamas atlikinės kitą būtinąją kasdieninę maldą, o ne tą, kurią praleido ma'mumas, t.y. džama‘ato imamas gali atlikinėti „Salat al-Zuhr“ maldą, o ma'mumas, prisijungęs prie jo, atlikti savo praleistą „Subh“ maldą.

Džama'at maldą turi sudaryti nemažiau kaip du žmonės, vienas iš jų – džama'ato imamas, o kitas ma'mumas, bet ta taisyklė neliečia penktadienio maldos, o taip pat ir šventinių maldų „Fitr“ ir „Kurban“.

Pageidautinų maldų, būtinojo atsargumo tvarka, negalima atlikinėti džama'atu, išskyrus maldą lietaus prašymui (ta malda vadinasi „salat al-istiska“), o taip pat šventines maldas: „Fitr“ maldą, pasibaigus Ramadano mėnesiui ir „Kurban“ maldą, atliekamą per aukojimo šventę.

Ma'mumas neturi ištarti „takbirat-al-ihram“ anksčiau nei džama'ato imamas, o būtinojo atsargumo tvarka, iki to laiko, kol džama'to imamas nepabaigs ištarti takbiro, ma'mumas neturi tarti jo.

Ma'mumas atlikdamas maldą turi viską tarti pats, išskyrus „Al-Fatiha“ suros skaitymą ir kokios nors kitos suros skaitymą, bet jeigu ma'mumas atlieka pirmą arba antrą rak'atą, o džama'ato imamas tuo metu atlieka trečią arba ketvirtą rak'atą, tai tokiu atveju, ma'mumas turi savarankiškai perskaityri surą „Al-Fatiha“ ir kitą surą.

 

Penktadienio malda

 

Vienu iš kasdieninių musulmonų susirinkimų yra penktadienio malda (Salat al-Džum'a) ir besimeldžiantieji gali penktadienį vietoj maldos „Salat al-Zuhr“ atlikti maldą-džum'a ir ta malda bus vertingesnė, nei malda „Salat al-Zuhr“. Pakanka to, kad apie tos maldos pranašumą kalbama Šventajame Korane suroje „Al-Džum'a“ (Penktadienis): „O tie, kurie įtikėjo! Kai jus kviečia į susirinkiminę maldą penktadienį, parodykite uolumą prisimindami Allahą ir palikite prekiavimo reikalus. Tai geriau jums, jeigu tik jūs galvojate“ (Sura Al-Džum'a - 62:9). Šioje suroje tiesiai sakoma apie visų tikinčiųjų pakvietimą atlikti penktadieninę maldą.

Kaip atlikti penktadieninę maldą?

Džum'a maldą sudaro du rak'atai, kaip ir rytinė malda, bet turi du pamokymus, kuriuos džama'ato imamas pasako prieš pradedant maldą.

Džama'ato imamas, būtinojo atsargumo tvarka, privalo skaityti surą „Al-Fatiha“ ir kokia nors kitą surą garsiai balsu.

Atliekant penktadienio maldą pageidautina pirmajame rak'ate po suros „Al-Fatiha“ perskaityti surą „Al-džum'a“, o antrajame rak'ate po suros „Al-Fatiha“ perskaityti surą „Al-Munafikun“.

Atliekant džum'a maldą pageidautina dviejų kunutų skaitymas, iš kurių vienas yra skaitomas pirmajame rak'ate iki ruku' atlikimo, o kitas antrajame rak'ate po ruku' atlikimo.

Penktadienio maldos atlikimo sąlygos

Atliekant penktadienio maldą turi būti laikomąsi šių sąlygų:

1- Visų tų sąlygų, kurių reikia laikytis atliekant džama'at maldą, reikia laikytis ir atliekant džum'a maldą.

2- Džum'a maldą atlieka bendruomenė. Kai tokią maldą atlieka tik vienas žmogus ji yra laikoma neteisinga.

Mažiausias žmonių skaičius, reikalingas atliekant džum'a maldą, yra penki, t.y. vienas džama'ato imamas ir keturi ma'mumai.

3- Mažiausias atstumas tarp dviejų vietų, kur yra atliekama džum'a malda, turi būti ne mažiau kaip 5,5 km.

Besimeldžiančiojo pareigos atliekant penktadienio maldą

Būtinojo atsargumo pagrindu, ma'mumai turi atidžiai klausytis pamokymo.

Kai imamas skaito pamokymą yra nepageidautini pasikalbėjimai, bet jeigu tas pokalbis trukdys žmonėms klausytis pamokslo, tai tuo atveju, būtinojo atsargumo tvarka, iš viso neleidžiama kalbėtis.

 

Malda, atliekama stichinių nelaimių metu

 

Malda „Ajat“, atliekama stichinių nelaimių metu, yra viena iš būtinų maldų. „Ajat“ maldos atlikimas tampa privalomu šiais atvejais: per mėnulio užtemimą, saulės užtemimą, žemės drebėjimą. Netgi tas, kas nebus išsigandęs, būtinojo atsargumo tvarka, privalo atlikti „Ajat“ maldą. Taip pat ši malda yra atliekama esant griaustiniui ir žaibams, uraganams ir taifūnams, atvejais, kai daug žmonių bus išsigandę.

Kaip atlikti „Ajat“ maldą?

Maldą „Ajat“ sudaro du rak'atai ir kiekvienas rak'atas turi po penkis ruku'. Prieš atliekant kiekvieną iš ruku' dera skaityti surą „Al-Fatiha“ ir dar kokia nors surą iš Korano, t.y. dviejuose rak'atuose dešimt kartų perskaityti surą „Al-Fatiha“ ir kokią nors surą iš Korano. Kita vertus galima vieną surą, bet ne surą „Al-Fatiha“, padalinti į penkias dalis ir prieš kiekvieną ruku' skaityti vieną iš tų dalių, t.y. toje dviejų rak'atų maldoje galima perskaityti dvi „Al-Fatiha“ suras ir dar dvi kokias nors suras iš Korano. Apačioje kaip pavyzdį pateikiame devyniasdešimt septintą Korano surą „Galybė“ ir paaiškinsime, kaip ją padalinus galima atlikti maldą „Ajat“.

Pirmasis rak'atas:

Po „tahbirat-al-ihram“ atlikimo ir „Al-Fatiha“ suros skaitymo, reikia ištarti štai ką:

„Bismillahir-rachmanir-rachim. Inna anzalnahu fi lailatil-kadr“. Po to atliekame ruku' ir po ruku' atlikimo reikia atsistoti ir perskaityti:

„Va ma adraka ma lailatul-kadr“. Po to atliekame antrąjį ruku', paskui atsitiesiame ir skaitome:

„Lailatul-kadri charun min alfi šachr“, po to atliekame trečiąjį ruku', o paskui atsitiesus skaitome toliau:

„Tanazzalul-maliajkatu var-ruhu fiha biizni rabbihim min kulli amr“, po to atliekame ketvirtąjį ruku' ir po jo skaitome paskutinįjį suros „Kadr“ ajatą:

„Saliamun hija hatta matla'il-fadžr“, po to atliekame penktąjį ruku', o po to, kai atsitiesiame, atliekame sadža. Po dviejų sadža atlikimo atsistojame ir pradedame antrojo rak'ato atlikimą.

Antrasis rak'atas:

Antrojo rak'ato atlikimas niekuo nesiskiria nuo pirmojo ir po tašahhudo ir taslimo perskaitymo malda „Ajat“ yra užbaigiama.

Nurodymai „Ajat“maldai

Maldą „Ajat“ turi atlikti tos vietos gyventojai, kur įvyko įvykis, kuris įtakojo „Ajat“ maldos atlikimą. Gyventojams kitų vietų, kur nieko panašaus neatsitiko, maldos „Ajat“ atlikimas nėra būtinas.

Jeigu besimeldžiantysis atlikdamas „Ajat“ maldą pirmajame rak'ate penkis kartus perskaitys surą „Al-Fatiha“ ir kokia kitą surą, o antrajame rak'ate tik vieną kartą perskaitys surą „Al-Fatiha“, o kitą surą padalins į penkias dalis ir taip atliks antrąjį rak'atą, tai tokia malda yra laikoma teisinga.

Pageidautinas kunut skaitymas prieš antrąjį, ketvirtąjį, šeštąjį, aštuntąjį ir dešimtąjį ruku', bet jei kunut bus perskaitytas viso tik vieną kartą prieš dešimtąjį ruku', tai to visiškai pakaks.

Kiekvienas iš maldos „Ajat“ ruku' yra maldos ruku' ir dėl to sąmoningas arba per klaidą jų skaičiaus sumažinimas arba padidinimas anuliuoja maldą.

 

Maldų tipai

 

Norėdami supažindinti su maldų nustatymais ir nurodymais, pirmiausia priminsime, kad egzistuoja būtinosios ir pageidautinos maldos. Būtinosios maldos būna dviejų tipų kai kurios iš jų yra kasdieninė pareiga, kurios turi būti atliktos nustatytu metu, o kai kurios yra atliekamos kai kada dėl ypatingų įvykių ir neįeina į pastovią kasdieninę programą.

Kasdieninių maldų atlikimo laikas

Aukščiausiasis Allahas Šventajame Korane sako:

إِنَّ الصَّلاَةَ كَانَتْ عَلىَ الْمُؤْمِنِينَ كِتَاباً مَوْقُوتاً

„Iš tikrųjų, malda tikintiesiems įsakyta (nustatytu) metu“ (Sura An-Nisa (Moterys) - 4:103).

Kasdieninės būtinosios maldos – tai penkios maldos, kurios kartu sudėjus turi septyniolika rak'atų:

- Rytinė malda (Salat al-Subch) – du rak'atai

- Vidurdienio malda (Salat al-Zuhr) – keturi r.

- Pavakario malda (Salat al-'Asr) – keturi r.

- Vakaro (saulėlydžio) malda (Salat al-Maghrib) – trys r.

- Nakties (povakarinė) malda (Salat al-'Iša') – keturi r.

Rytinės maldos laikas

Rytinės maldos laikas prasideda nuo kvietimo (azan) atlikti rytinę maldą (pradėjus aušti) iki saulės patekėjimo ir per šitą laiko tarpą būtina atlikti maldą, ir kuo anksčiau, tuo geriau (tik prasidėjus maldai).

Pasitraukiant nakčiai danguje atsiranda iš pradžių vos pastebima vertikali šviesi juosta, primenanti lapės uodegą, kuri savo siaura pabaiga remiasi į horizontą. Tai taip vadinama „netikra aušra“. Greitai atsiranda jau gerai pastebima horizontali šviesi juosta, primenanti šviesią giją, esančią kaimynystėje su juoda nakties gija. Ji palaipsniui plečiasi ir visą dangų užlieja skaisti šviesa, pranešdama nakties pabaigą ir dienos pradžią. Tai „tikroji aušra“ ir sulaukus jos galima pradėti rytinę maldą.

Šventajame Korane pasakyta: „...kol neatskirsite gijos baltos nuo juodos gijos...“ (Sura al-Bakara - 2:187).

Viename iš hadisų yra kalbama apie tai, kaip vienas tikintysis vardu Udai ibn Chatam atėjo kartą pas Pranašą (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) ir papasakojo, kaip jis prieš save padėjo baltą ir juodą gijas ir iš visų jėgų į jas žiūrėjo, bet taip ir nepamatė aušros. Pranašas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) iš viso širdies pasijuokė ir pasakė: „O Chatamo sūnau! Kalba eina apie dienos pasaulio baltumą (aušrą) ir nakties tamsą...“ (Madžma' al-bajan, t.2, psl.281).

Vidurdienio ir pavakario maldų laikas

Vidurdienio ir pavakario maldų laikas prasideda vidurdienį (pagal šariatą) ir tęsiasi iki saulės laidos.

Vidurdienį pagal šariatą galima nustatyti, jeigu lazdą ar kitą panašų daiktą vertikaliai įsmeigsime lygioje vietoje, tai tekant saulei jos šešėlis kris į saulės laidos pusę. Saulei kylant aukštyn, jos šešėlis trumpėja. Po vidurdienio, lazdos šešėlis pereina į saulės tekėjimo pusę. Saulei artėjant prie laidos, lazdos šešėlis ilgėja (saulės tekėjimo kryptimi). Iš to darosi aišku, kad laikas, kai lazdos šešėlis trumpėdamas pasieks minimalų ilgį ir tada pradės ilgėti, yra vidurdienis pagal šariatą.

Kasdieninių būtinųjų maldų svarba, ypač vidurdienio maldos, ne kartą yra pabrėžiama Korane, nes malda yra pats efektyviausias žmogaus ryšio su Allahu būdas. Šventajame Korane pasakyta: „Būkite atidūs maldoms ir (ypatingai) vidurinei maldai. Stokite prieš Allahą nusižeminę“ (Sura Al-Bakara - 2:238).

Ir nei karštis, nei šaltis, nei žemiškieji rūpesčiai dėl žmonos ar vaikų sveikatos neturi sutrukdyti šios didžios pareigos atlikimui.

Išsireiškimas „salat al-vusta“ – „vidurinė malda“ nurodo būtent vidurdienio maldą.

Iš karto po vidurdienio, tas laiko tarpas, per kurį galima atlikti keturių rak'atų maldą, liečia tik vidurdienio maldą, ir tas laiko tarpas, kuris lieka iki saulės laidos, ir per kurį galima atlikti keturių rak'atų maldą, liečia tik pavakario maldos atlikimą.

Vakaro ir nakties maldų laikas

Vakaro (maghrib) ir nakties ('Iša) maldų laikas prasideda po saulėlydžio, pranykus raudonui iš horizonto, kuris atsiranda rytuose po saulės laidos, ir baigiasi vidurnaktį. Iš karto po saulės nusileidimo, tas laiko tarpelis, per kurį galima atlikti trijų rak'atų maldą, liečia tik vakaro maldą ir tas laiko tarpas, kuris lieka iki vidurnakčio, ir per kurį galima atlikti keturių rak'atų maldą, liečia tik nakties maldos atlikimą.

Norint nustatyti vidurnakčio laiką, kuris yra galutinis laikas nakties maldos atlikimui, būtina per pusę padalyti laiko tarpą tarp saulėlydžio (vakaro azano) ir aušros (rytinio azano). Šio laikotarpio vidurys yra vidurnaktis.

 

Kibla – maldos kryptis

 

Kaaba, kuri yra šventajame Mekos mieste mečetėje „masdžid-al-charam“, yra musulmonų kibla. Besimeldžiantieji privalo maldos atlikimo metu atsisukti veidu į kiblą.

Tas, kas yra už Mekos miesto ribų arba toli nuo jo, tai jam maldos atlikimui pakanka atsistoti taip, kad iš šalies matytųsi, kad jis atlieka maldą kiblos kryptimi.

Kibla – tai monoteizmo simbolis ir Islamo emblema. „Nahdž al-balaga“ (pamokymas 173) kibla charakterizuojama kaip „skiriamasis ženklas“ ir „tikėjimo antraštė“. Stabmeldžiai ir tie, kas garbino dangaus šviesulius, savo maldose veidu atsisukdavo į stabus, žvaigždes, mėnulį. Islamas, perlipęs šiuos paklydimus, paskelbė Kaabą esant musulmonų kibla. Tokiu būdu, atsisukimas į Šventosios mečetės pusę yra ženklas to, kad tikintysis prisimena Dievą. Kai kurie hadisai primena apie tai, kad Islamo Pranašas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) sėdėjo, kaip taisyklė, pasisukęs veidu į kiblą. Ahl al-beit, Šventosios Pranašo šeimos nariai (taika jiems visiems!), netgi rekomendavo sėdėti, gulėti ir miegoti laikantis tos pusės. Tai laikoma viena iš Viešpaties garbinimo formų. Egzistuoja specialūs, būtinieji nurodymai apie atsisukimą į kiblą atliekant įvairius ritualus. Pavyzdžiui, gyvulį, kurio mėsa bus naudojama maistui, skerdžia pasukę galva į Kaabos pusę. Laidojamo musulmono kūną deda į kapą taip, kad jo galva būtų į Kaabos pusę. Tos krypties laikosi ir besimeldžiantieji atlikdami privalomas maldas. Natūraliųjų (gamtinių) reikalų atlikimas veidu arba nugara į Kaabą yra peiktinas.

Užpildymui viso to, kas pasakyta aukščiau, dera pridurti, kad kibla tarnauja kaip faktorius suvienijantis visus musulmonus. Jeigu mes galėtume pakilti aukštai virš žemės ir pažiūrėti žemyn, tai pamatytume, kad musulmonai penkis kartus per dieną specialiai nustatytu metu atsisuka į kiblos pusę. Daugelio amžių bėgyje Kaaba yra religinių judėjimų ir revoliucinių perversmų centras, įtraukiant ir tuos, kurie buvo susiję su Abraomo ir Pranašo Muhammedo (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) vardais. Paskutinysis šių iškilių asmenybių eilėje stovi Imamas Huseinas (taika jam!). Ir ateityje Imamas Mahdi (lai priartina Allahas jo pasirodymą!) pradės savo kvietimą būtent nuo Kaabos. Kaaba – tai visų musulmonų kibla, kurie nepriklausomai nuo jų buvimo vietos privalo atsisukti į jos pusę maldos metu.

Šventajame Korane pasakyta: „Ir kad ir kur tu bebūtum, atsuk veidą į mečetės Uždraustosios pusę. Štai ji, tiesa iš Viešpaties tavo, ir žino Allahas tai, ką darote jūs“ (Sura Al-Bakara - 2:149).

Besimeldžiančiojo apranga

Šventajame Korane apie aprangą sakoma: „O Adomo sūnūs! Atsiuntėme Mes jums aprangą, kad pridengtumėte jūs savo dalis nepadorias...“ (Sura Al-A'raf (Aukštybės) - 7:26).

Vyriškosios lyties asmenys atlikdami maldą privalo pridengti nepadorias kūno vietas (aurat) ir geriau, jei drabužiai dengs bent jau nuo bambos iki kelių.

Moteriškosios lyties asmenų drabužiai maldos metu turi dengti visą kūną, išskyrus veidą, rankų plaštakas ir kojų pėdas. Net jei visas kūnas, išskyrus kaktą, bus uždengtas, tai šitai nesudarys kliūčių maldos atlikimui.

Besimeldžiančiojo drabužiai turi atitikti šias sąlygas:

- turi būti švarūs (ne nadžis-as);

- turi būti prieinama (priklausanti, leistina besimeldžiančiąjam) (žiūrint iš šariato pusės), t.y. neturi būti uzurpuota;

- neturi būti pagaminti iš dvėsenos; pavyzdžiui neturi būti iš gyvūno odos, paskersto (papjauto) ne pagal šariato įstatymus, net jei tai būtų diržas ar kepurė (būtinojo atsargumo tvarka), neturi būti pagaminti iš plėšrūno idos ir netgi, būtinojo atsargumo tvarka, neturi būti pagaminti iš tų gyvūnų odos, kurių mėsos, pagal šariatą, negalima naudoti maistui; pavyzdžiui neturi būti pagaminti iš leopardo arba lapės odos, jeigu besimeldžiantysis vyras, tai jo drabužiai neturi būti siuvinėti auksu arba negali būti iš natūralaus šilko.

 

Maldos vieta

 

Vieta, kurioje žmogus atlieka maldą, turi atitikti šias sąlygas:

- turi būti leistina (neuzurpuota),

- neturi būti judanti (suprantama, išskirtinais atvejais: traukinyje, lėktuve, laive ir t.t. reikia atlikti maldą), nes judėjimas bus kliūtis žmogui stovėti, atlikti ruku' arba žemą nusilenkimą (sadža), net ir būtinojo atsargumo tvarka, turi būti nejudanti taip, kad nebūtų trukdoma kūno ramybė,

- neturi būti ankšta, žema, kad galima būtų tinkamu būtu atlikti ruku' ir sadža,

- kakta liečiama vieta, atliekant žemą nusilenkimą, turi būti švari,

- jeigu besimeldžiančiojo vieta tapo nadžis-u, tai jis neturi būti toks drėgnas, kad nesuteptų besimeldžiančiojo rūbų arba kūno,

- kakta liečiama vieta, atliekant žemą nusilenkimą, neturi būti aukščiau arba žemiau per keturis pirštus, nuo tos vietos, kuri yra liečiama kojomis. Kita vertus, jei žemė nestipriai nelygi, tai nėra kliūčių maldos atlikimui,

- būtinojo atsargumo tvarka, moters vieta, maldos metu, turi būti už vyro nugaros.

 

Azan ir ikamat

 

Pageidautina, prieš atliekant penkias privalomas kasdienines maldas, iš pradžių ištarti azaną (kvietimas maldai), o po jo ikamatą (paskelbimas to, kad malda prasideda).

Azanas – kvietimas, paskelbiantis musulmonų bendruomenei apie vienos ar kitos privalomos maldos pradžią

اَلله ُأَكْبَرُ

Allahu akbar – 4 kartus.

أَشْهَدُ أَنْ لاَ إِلَهَ إِلاَّ اللهُ

Ašhadu an lia illaha ilallah – 2 kartus.

أَشْهَدُ أَنَّ مُحَمَّداً رَسُولُ اللهِ

Ašhadu anna Muhammadan rasulullah – 2 kartus.

أَشْهَدُ أَنَّ عَلِياًّ وَلِىُّ اللهِ

Ašhadu anna 'Aliian valiiullah (ši frazė yra pageidautina azano ir ikamato dalis) – 2 kartus.

حَىَّ عَلىَ الصَّلاَةِ

Chaiia 'alia-s-salah – 2 kartus.

حَىَّ عَلىَ الْفَلاَحِ

Chaiia 'alia-l-faliach – 2 kartus.

حَىَّ عَلىَ خَيْرِ الْعَمَلِ

Chaiia 'alia chairyl-'amal – 2 kartus.

اَللهُ أَكْبَرُ

Allahu akbar – 2 kartus.

لاَ إِلَهَ إِلاَّ اللهُ

Lia illaha iliallah – 2 kartus.

 

Ikamat – paskelbimas to, kad malda prasideda

 

Allahu akbar – 2 kartus.

Ašhadu an lia illaha iliallah – 2 kartus.

Ašhadu anna Muhammadan rasulullah – 2 kartus.

Ašhadu anna 'Aliian valiiullah – 2 kartus.

Chaiia 'ala-s-salah – 2 kartus.

Chaiia'alia-l-faliach – 2 kartus.

Chaiia 'alia chairyl-'amal – 2 kartus.

قَدْ قَامَتِ الصَّلاَةُ

Kad kamati-s-salah – 2 kartus.

Allahu akbar – 2 kartus.

Lia illaha iliallah – 1 kartą.

 

Azano ir ikamato vertimas

 

Allahu akbar – Allahas (Dievas) didis.

Ašhadu an lia illaha iliallah – Liudiju, kad nėra dievybės, išskyrus Allahą.

Ašhadu anna Muhammadan rasulullah – Liudiju, kad Muhammadas – Allaho Pasiuntinys.

Ašhadu anna 'Aliian valiiullah – Liudiju, kad Ali – Allaho Vali (žodis „Vali“ turi daug reikšmių, bet šiuo atveju, tariant šį liudijimą, pripažįstama, kad Imamas Ali dvasinės ir pasaulietinės valdžios perėmėjas po Pranašo Muhammedo).

Chaiia 'ala-s-salah – Skubėkite maldai.

Chaiia'alia-l-faliach – Skubėkite į išsigelbėjimą.

Chaiia 'alia chairyl-'amal – Skubėkite prie gero darbo.

Kad kamati-s-salah – Vykdoma malda.

Allahu akbar – Allahas didis.

Lia illaha iliallah – Nėra dievybės, išskyrus Allahą.

 

Maldos atlikimo tvarka

 

Malda prasideda ištariant žodžius „Allahu akbar“ ir baigiasi sveikinimo žodžiais.

Visi veiksmai, atliekami maldos metu, yra arba privalomi, arba pageidaujami.

Privalomi maldos veiksmai susidaro iš vienuolikos dalių, kai kurie iš jų yra „Rukn“, o kiti ne „Rukn“.

 

Privalomieji maldos veiksmai

 

1- Nijat (ketinimas).

2- Takbirat al-ihram (Aukščiausiojo pagarbinimas žodžiais Allahu akbar).

3- Kijam (padėtis stovint).

4- Ruku' (nusilenkimas per liemenį).

5- Sudžud (nusilenkimas iki žemės).

6- Kiraat (skaitymas).

7- Zikr (paminėjimas).

8- Tašahhud (liudijimas).

9- Taslim (pasveikinimas).

10- Tartib (tvarka).

11- Muvalat (nepertraukiamumas).

Rukn-os – tai privalomosios, pagrindinės maldos dalys, kurių neįvykdymas, ar apgalvotai, ar atsitiktinai, padaro maldą negaliojančia. Jeigu tyčia padidinamas rukn-ų skaičius, tai malda bus laikoma negaliojančia, o jeigu užsimiršus bus padaryta daugiau ruku' arba nusilenkimų iki žemės viename rak'ate, tai būtinojo atsargumo tvarka, malda yra laikoma neteisinga(jei per užsimiršimą yra atliekama vienu nusilenkimu iki žemės daugiau tai maldos neanuliuoja, bet dviejais ir daugiau – sugadina maldą).

Maldos ne rukn-os taip pat yra būtinos, bet jei užsimiršus bus sumažintas ar padidintas jų skaičius, tai malda liks galioti. Jeigu vis dėlto tyčia maldos ne rukn-os nebus atliekamos arba padidinamas jų skaičius, tai malda anuliuojasi.

 

Privalomųjų maldos dalių paliepimai

 

Nijat (ketinimas)

Besimeldžiantysis turi žinoti, kokią maldą jis ruošiasi atlikti, o taip pat jis ją turi atlikti vardan pasaulių Viešpaties.

Nėra būtinybės ketinimą ištari balsu. Jeigu vis dėlto ketinimas bus ištartas garsiai, tai tame nėra nieko smerktino.

Malda turi būti atliekama be jokio veidmainiškumo ir apsimetinėjimo, t.y. maldą būtina atlikti vardan Allaho. O jeigu visa malda arba jos dalis bus atlikta apsimetinėjant, tai ji anuliuojasi.

Takbirat al-ihram

Kaip buvo pasakyta anksčiau, malda prasideda žodžiais „Allahu akbar“ ir tai vadinama „tahbirat al-ihram“, nes ištarus takbirą daugelis tų dalykų, kurie iki maldos atlikimo buvo leistini, nuo to momento tampa draudžiami besimeldžiančiajam. Pavyzdžiui, maldos metu negalima valgyti, gerti, juoktis ir verkti (su sąlygomis, kurios bus pasakytos vėliau). Pageidautina, kad maldos metu, besimeldžiantysis tarimo takbirat al-ihram momentu, o taip pat kitų takbirų, pakeltų rankas iki ausų lygio.

Kijam (stovėjimo padėtis)

Besimeldžiantysis, takbirat al-ihram ir kiraat-o tarimo metu, turi būti stovimoje padėtyje ir nejudėti.

Jeigu besimeldžiantysis pamirš atlikti nusilenkimą per liemenį ir po kiraato norės atlikti nusilenkimą iki žemės, bet prieš sudžudą prisimins apie praleistą nusilenkimą per liemenį, tai jis privalo visiškai atsitiesti, tada atlikti nusilenkimą per liemenį, o jau po to atlikti nusilenkimus iki žemės.

Besimeldžiantysis, būtinojo atsargumo tvarka, stovimoje padėtyje turi tvirtai remtis abiejomis kojomis, bet visiškai nebūtina savo kūno svorį sukrauti ant dviejų kojų. Jeigu kūno svoris bus perkeltas tik ant vienos kojos, tai tame nėra nieko peiktino.

Tas, kas jokiomis sąlygomis negali atlikti maldos stovėdamas, net pasiremdamas lazda arba glausdamasis prie sienos, tai turi melstis sėdėdamas, veidu į kiblos pusę. Jeigu visgi negalės atlikti maldos sėdėdamas, tai turi daryti tai gulėdamas.

Atlikus ruku', būtina visiškai atsitiesti, po to atlikti nusilenkimą iki žemės. Jeigu besimeldžiantysis tyčia, po ruku' atlikimo, neatsitiesia, tai jo maldos yra laikomos negaliojančiomis.

Kiraat (skaitymas)

Atliekant pirmuosius ir antruosius maldų rak'atus, būtina pradžioje perskaityti surą „Al-Fatiha“ (pirmoji Šventojo Korano sura), o po jos pilnai perskaityti dar vieną surą iš Korano, pavyzdžiui, surą „Ihlas“ (112 Šventojo Korano sura).

Sura Al-Fatiha

بِسْمِ اللهِ الرَّحْمَنِ الرَّحِيمِ ﴿١﴾ الْحَمْدُ ِللهِ رَبِّ الْعَالَمِينَ ﴿٢﴾ الرَّحْمَـنِ الرَّحِيمِ ﴿٣﴾ مَالِكِ يَوْمِ الدِّينِ ﴿٤﴾ إِيَّاكَ نَعْبُدُ وَ إِيَّاكَ نَسْتَعِينَ ﴿٥﴾ إِهْدِنَا الصِّرَاطَ الْمُسْتَقِيمَ ﴿٦﴾ صِرَاطَ الَّذِينَ أَنْعَمْتَ عَلَيْهِمْ غَيْرِ الْمَغْضُوبِ عَلَيْهِمْ وَ لاَ الضَّالِّينَ ﴿٧﴾

Suros „Al-Fatiha“ transkripcija

Bismillahir-rachmanir-rachim (Vienas iš Imamo Sadiko rėmėjų, Mu'avija ibn 'Ammar, pasakojo, kad kartą jis paklausė Imamo ar jam reikia tarti frazę „bismillahir-rachmanir-rachim“ suros „Al-Fatiha“ pradžioje kiekvieną kartą, kai jis meldžiasi, į ką Imamas jam atsakė: „Taip“. Tada jis paklausė jos, ar reikia ištarti „bismillahir-rachmanir-rachim“ po suros „Al-Fatiha“ prieš pradedant skaityti kitą surą, ir vėl Imamas jam atsakė: „Taip“. – Al-Kafi, t.3). Alchamdu lillahi rabbi al-'aliamin. R-rachmanir-rachim. Maliki iaumi-d-din. Ijakia na'budu va ijakia nasta'in. Ihdina-s-sirat al-mustakim. Sirat al-liazina an'amta alaihim ghair al-maghdubi alaihim va lia-d-dalin.

Suros „Al-Fatiha“ vertimas

Vardan Allaho Gailestingojo, Maloningojo. Šlovė (priklauso) tik Allahui, pasaulių Viešpačiui. Gailestingajam, Maloningajam. Teismo Dienos Valdovui. (Tik) Tave mes garbiname ir (tik) Tavęs prašome pagalbos. Vesk mus teisingu keliu. Keliu tų, kurie nusipelnė Tavo malonės, ne tų, kurie iššaukė Tavo pyktį, ir nepaklydusiųjų.

Sura Al-Ihlas

بِسْمِ اللهِ الرَّحْمَنِ الرَّحِيمِ. قُلْ هُوَ اللهُ أَحَدٌ ﴿١﴾ اللهُ الصَّمَدُ ﴿٢﴾ لَمْ يَلِدْ وَ لَمْ يُولَدْ ﴿٣﴾ وَ لَمْ يَكُن لَّهُ كُفُوًا أَحَدٌ ﴿٤﴾

Suros „Al-Ihlas“ transkripcija

Bismillahir-Rachmanir-Rachim. Kul huva-Llahu achad. Allahu-s-Samad. Liam jalid va liam juled va liam jakun lahu kufuvan achad (Dera pastebėti, kad visos arabų kalbos raidės yra tariamos skirtingai ir rašant transkripciją lietuvių kalboje yra naudojami tik panašaus skambesio garsai. Pavyzdžiui, raidėsص – س – ث transkripcijoje yra rašomos kaip “s”, bet iš tikrųjų jos turi būti tariamos skirtingai. Todėl, visiems yra būtina išmokti taisyklingai tarti arabiškas raides, nes neteisingai ištariant gali pasikeisti žodžio reikšmė, o tai sugadina maldą).

Suros „Al-Ihlas“ vertimas

Vardan Allaho Gailestingojo, Maloningojo. Sakyk: „Jis – Allahas, Vienintelis. Allahas, Amžinas. Negimdė ir nebuvo pagimdytas. Ir niekas Jam neprilygsta.

Atliekant trečiąjį ir ketvirtąjį maldos rak'atą būtina skaityti tik surą „Al-Fatiha“ arba vieną kartą perskaityti „tahbirat-arba'a“ (Allaho pagarbinimas keturis kartus), bet yra geriau „tahbihat-arba'a“ pasakyti tris kartus.

سُبْحَانَ اللهِ وَ الْحَمْدُ لِلَّهِ وَ لاَ إِلَهَ إِلاَّ اللهُ وَاللهُ أَكْبَر

„Tahbihat-arba'a“ transkripcija

„Subchanallahi va al-chamdu lillahi va lia illaha iliallahu va allahu akbar“.

Vertimas

„Šventas Allahas, Šlovė Allahui ir nėra dievybės, išskyrus Allahą, Allahas Didis“.

Nurodymai „kiraat-ui“

Atliekant trečiąjį ir ketvirtąjį maldos rak'atą, būtinojo atsargumo tvarka, surą „Al-Fatiha“ arba „tahbihat-arba'a“ būtina perksityti tyliai.

Atliekant maldų „Salat az-Zuhr“ ir „Salat al-'Asr“ pirmojo ir antrojo rak'ato kiraatą, būtinojo atsargumo tvarka, būtina perskaityti tyliai.

Vyriškosios giminės asmenys atlikdami rytinę, vakaro ir nakties maldas, būtinojo atsargumo tvarka, surą „Al-Fatiha“ ir kitą surą pirmajame ir antrajame rak'atuose turi skaityti garsiai., o moteriškos lyties asmenys, su sąlyga, kad jų balso negirdės svetimi vyrai, gali perskaityti garsiai. Jeigu jų balsą gali išgirsti svetimas vyriškis, tai būtinojo atsargumo tvarka, būtina perskatyti tyliai.

Jeigu kažkas atlikdamas ryto, vakaro ar nakties maldą, kurią būtina atlikti balsu, tyčia perskaitys tyliai, o atlikdamas maldas „Salat az-Zuhr“ ir „Salat al-'Asr“, kurias būtina perskaityti tylomis, tyčia perskaitys garsiai, tai pagal būtinąjį atsargumą, jo maldos anuliuojasi, bet jos šitos klaidos bus padarytos per užsimiršimą arba dėl nežinojimo, tai tokia malda yra laikoma galiojančia.

Jeigu suros „Al-Fatiha“ ir kitos suros skaitymo metu besimeldžiantysis supras, kad jis padarė klaidą, pavyzdžiui, jei vietoj garsaus skaitymo perskaitys tyliai, tai nėra būtinybės skaityti iš naujo to, kas jau perskaityta.

Žmogus turi išmokti maldą taip, kad ją atlikdamas jis nedarytų klaidų. Jeigu kažkas negali išmokti mintinai visos suros „Al-Fatiha“, tai privalo išmokti ir skaityti tiek ajatų, kiek jis sugeba išmokti. Kita vertus, jei tų ajatų skaičius mažas, tai būtinojo atsargumo tvarka, būtina atliekant maldą prijungti prie jų tuos ajatus iš Korano, kuriuos jis gali išmokti. Jeigu visgi negali to padaryti, tai būtina prie suros „Al-Fatiha“ ajatų prijungti tasbihatą. Jeigu kažkas negali mintinai išmokti antrosios suros, tai nėra būtinybės skaityti kažką kitą vietoj tos suros ir dėl pageidautino apsidraudimo geriau, jeigu atlikinės bendruomeninę maldą.

Ruku' (nusilenkimas per liemenį)

Besimeldžiantysis privalo, kiekviename rak'ate, po kiraat, ketindamas atlikti ruku', nusilenkti taip, kad rankų pirštai liestų kelius – tas veiksmas vadinamas ruku'. Ruku' padėtyje būtina ištarti zikr-ą.

Atliekant ruku' būtina ne mažiau trijų kartų pasakyti:

„Subhanallah“ (Šventas Allahas) //سُبْحَانَ اللهِ arba tik vieną kartą ištarti: „Subhana rabbijal 'azim va bichamdi“ (Šventas mano Viešpats, Didingas ir Šlovingas) /سُبْحَانَ رَبِّيَ الْعَظِيمِ وَ بِحَمْدِهِ/ ir geriau, jeigu bus ištartos abi zikr-os frazės.

Zikr-as dera tarti tada, kai kūno padėtis, atliekant nusilenkimą per liemenį, bus rami, be judėjimo.

Jeigu kažkas tyčia ištars zikr anksčiau, nei bus ruku' padėtyje (dar tik lenkiantis) ir jo kūnas pasieks tvirtą ruku' padėtį, tai jo malda anuliuojasi.

Jeigu kažkas tyčia dar nebaigus zikr pakeis kūno padėtį ir atsities, tai jo malda anuliuojasi.

Sudžud (nusilenkimas iki žemės)

Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) malonėjo pasakyti: „Žemė man tapo sudžud vieta ir apvalytoja“ (Sahih al-Buhari, t.1, psl.86, skyriuje „As-Salat“, Sahih Muslim, t.2, psl.64, Sahih an-Nisai, t.2, psl.32, Sahih Abu Davud, t.1, psl. 79, Sahih at-Tirmizi, t.2, psl. 114, As-Sunan al-Kubra, t.2, psl.433 ir 435).

قَالَ رَسُولُ اللهِ (صَلَّى اللهُ عَلَيْهِ وَآلِهِ) جُعِلَتْ لِيَ الْأَرْضُ مَسْجِداً وَطَهُوراً

Besimeldžiantysis, kiekviename rak'ate, po ruku' atlikimo, privalo atlikti du nusilenkimus iki žemės (sadža).

Sadža – tai tokia besimeldžiančiojo kūno padėtis, kai su nuolankumo ketinimais, jo kakta, rankų delnai, keliai, didieji kojų pirštai liečiasi prie žemės. Besimeldžiantysis nusilenkimo iki žemės metu privalo ištarti zikr.

Atliekant sadžą būtina mažiausiai tris kartus ištari „subhanallah“ (Allahas šventas). Taipogi galima tik vieną kartą ištarti: /سُبْحَانَ رَبِّيَ الْأَعْلَى وَ بِحَمْدِهِ / “subhana rabbijal a'lia va bichamdi” (šventas mano Viešpats, Aukščiausiasis ir Šlovingas) ir geriau, jei bus ištarti abu zikr-ai.

Zikr reikia tarti tada, kai kūnas jau bus pasiekęs nusilenkimo iki žemės padėtį ir nebejudės.

Jeigu besimeldžiantysi apgalvotai ištars zikr dar iki to, kol jo kakta palies žemę ir kūnas įgaus nusilenkimo iki žemės padėtį, tai jo malda anuliuojasi. Kita vertus, jei jis taip padarys užsimiršęs, tai privalo iš naujo, kai kūnas ramus, ištarti zikr.

Besimeldžiantysis privalo po atlikimo pirmojo zikr nusilenkimo iki žemės, atsisėsti taip, kad jo kūnas nejudėtų ir tik po to atlikti antrajį sadžą.

Jeigu besimeldžiantysis tyčia, nebaigęs sakyti zikr, pakels galvą ir atsities, tai ta malda bus anuliuota.

Jeigu kažkas atlikdamas zikr nusilenkime iki žemės, pakels vieną iš septynių kūno dalių, kurios turi liesti žemę atliekant sadžą, tai jo malda bus anuliuota. Jeigu tuo metu, kai jis neskaitys zikr, pakels kurią kūno dalį, išskyrus kaktą, ir vėl padės ją ant žemės, tai tame nebus nieko smerktino, išskyrus atvejį, kai kūno ramybė yra sutrikdoma.

Jeigu atliekant nusilenkimą iki žemės, kartu su didžiaisiais kojų pirštais žemę lies ir kiti kojų pirštai, tame nebus nieko peiktino.

Sadžo atlikimo metu besimeldžiančiojo kakta turi liesti žemę arba tai, kas is jos išauga, bet ne kažką valgomą arba drabužius, pavyzdžiui, galima atlikti nusilenkimą iki žemės kakta liečiant medžio lapą.

Atlikti sadžą ant mineralų, tokių kaip auksas, sidabras, agatas, turkis nebus teisinga.

Jeigu nusilenkimas iki žemės yra atliekamas ant to, kas išauga iš žemės ir yra gyvūnų maistas, kaip pavyzdžiui, žolė arba šiaudai, tai šitai nebus teisinga.

Jeigu nusilenkimas iki žemės bus atliktas ant popieriaus ir jis bus pagamintas iš tų dalykų, ant kurių yra leidžiama atlikti nusilenkimą iki žemės, pavyzdžiui iš medvilnės arba lino, tai tame nėra nieko peiktino.

Geriausia yra atlikti sadžą ant žemės, paimtos iš šventosios Karbalos žemės, kur kankinio mirtimi žuvo už tikėjimą Pranašo Muhammedo anūkas Imamas Huseinas (taika jiems!), kuris stojo ginti Islamo prieš despotišką Jazido režimą. Jeigu nebus žemės, paimtos iš Karbalos, tai geriau atlikti nusilenkimą iki žemės ant paprastos žemės, jeigu nebus žemės, tai ant akmens, jeigu nebus žemės ir akmens, tai ant sauso augalo (negalima atlikti nusilenkimo iki žemės ant to, kas tinka maistui ir rūbų gamybai).

Jeigu per pirmąjį sadžą „turbat“ (nedidelė plytelė iš suspausto molio) prilips prie kaktos, tai ja būtina nuimti nuo kaktos ir padėti į vietą, kad būtų galima ant jos atlikti antrąjį nusilenkimą iki žemės.

 

Pareigos to, kas negali atlikti nusilenkimo iki žemės kaip įprastai

 

Tas, kas negali atlikdamas sadžą kakta paliesti žemės, turi pasilenkti tiek, kiek gali ir padėti „tubrat“ aukščiau, ir taip atlikti nusilenkimą iki žemės, bet taip darant jo delnai, keliai, didieji kojų pirštai būtinai turi liesti žemę.

Jeigu besimeldžiantysis iš viso negali pasilenkti sadžo atlikimui, tai jis privalo atsisėsti ir galva padaryti ženklą, kad atlieka nusilenkimą iki žemės, bet dėl pageidautino atsargumo bus geriau, jeigu jis pakels „turbat“ ir priglaus kaktą prie jo.

Korano privalomieji sadžai

Šventajame Korane yra keturi ajatai, po kurių skaitymo garsiai arba tiesioginio klausymosi, reikia atlikti nusilenkimą iki žemės.

Tie ajatai pateikti žemiau:

- 15-as suros „As-Sadža“ ajatas,

- 37-as suros „Al-Fussilat“ ajatas,

- 62-as suros „An-Nadžm“ ajatas,

- 19-as suros „Al-'Aliak“ ajatas.

Jeigu besimedžiantysis pamiršo atlikti sadžą, tai visada, kai prisimins tai, privalo atlikti nusilenkimą iki žemės.

Jeigu žmogus išgirs tą ajatą, po kurio reikia atlikti sadžą, įraše (kasetės, kompaktinio disko ir pan.), tai nėra būtinybės atlikti nusilenkimą iki žemės.

Jeigu žmogus tokį ajatą išgirs per radijo tiesioginę transliaciją, tai privalo atlikti nusilenkimą iki žemės. O jeigu transliacija bus netiesioginė, o įrašas, tai nėra būtinybės atlikti sadžą.

Pasakyti zikr per tokius sadžus nėra privaloma, bet pageidautina.

„Tašahhud“ (liudijimas)

privalomųjų maldų antrajame ir paskutiniajame rak'atuose, atlikus antrąjį sadža, besimeldžiantysis turi atsisėsti ir nejudamoje padėtyje perskaityti „tašahhud“, t.y. turi pasakyti šiuos žodžius:

أَشْهَدُ أَنْ لاَ إِلَهَ إِلاَّ اللهُ وَحْدَهُ لاَ شَرِيكَ لَهُ وَ أَشْهَدُ أَنَّ مُحَمَّدًا عَبْدُهُ وَ رَسُولُهُ اَللَّهُمَّ صَلِّ عَلَى مُحَمَّدٍ وَ آلِ مَحَمَّدٍ

„Ašhadu anlia illaha iliallahu vachdahu lia šarika liahu va ašhadu anna Muhammadan 'abduhu va rasuluhu. Allahuma salli 'alia Muhammadin va ali Muhammad“.

(Liudiju, kad nėra dievynės, išskyrus Allahą, Vienintelis Jis, nėra Jam sukūrėjo ir kad Muhammedas Jo vergas ir pasiuntinys. Dieve! Palaimink Muhammedą ir Muhammedo giminę!).

„Taslim“ (pasveikinimas)

Paskutiniajame maldos rak'ate, po tašahhudo ištarimo, būtina perskaityti taslimą ir tuo užbaigti maldą. Tai yra būtina ištarti šiuos žodžius:

السَّلاَمُ عَلَيْكَ أَيُّهَا النَّبِىُّ وَ رَحْمَةُ اللهِ وَ بَرَكَاتُهُ

„As-saliamu 'aleika ajjuhan-nabijju va rachmatul-lahi va barakatuhu“ (Taika tau, o Pranaše, Allaho malonė ir Jo palaiminimas).

السَّلاَمُ عَلَيْنَا وَ عَلَى عِبَادِ اللهِ الصَّالِحِينَ

„As-saliamu 'aleina va 'alia 'ibadillahis-salichin“ (Taika mums ir teisingiems Allaho vergams).

السَّلاَمُ عَلَيْكُمْ وَ رَحْمَةُ اللهِ وَ بَرَكَاتُهُ

„As-saliamu 'alaikum va rachmatullahi va barakatuh“ (Taika jums, Allaho malonė ir Jo gėrybės).

„Tartib“ (tvarka)

Maldą reikia atlikti šia tvarka: tahbirat al-ihram, kiraat, ruku', sudžud, antrajame rak'ate po sudžudo tašahhudo skaitymas ir paskutiniajame rak'ate po tašahhudo reikia ištarti taslimą.

„Muvalat“ (nepertraukiamumas)

Muvalat – tai maldos nepertraukiamumas, be jaučiamų pauzių ir nutrūkimų nuo jos pradžios iki galo.

Jeigu kažkas maldos metu padarys ilgoką pauzę, kas, kitų manymu, tai nebus laikoma maldos atlikimu, ir prie to pačio nebus išlaikytas nepertraukiamumas, tai ta malda anuliuojasi.

Ruku', sudžudo lėtas atlikimas, didelių Korano surų skaitymas nesugadina maldos nepertraukiamumo.

„Kunut“ (malda – prašymas)

Pageidautina antrąjame rak'ate, po suros „Al-Fatiha“ ir dar kokios suros uš Korano skaitymo, prieš ruku' atlikimą atlikti „kunut“. Tam reikia pakelti tankas iki veido aukščio ir pasakyti maldą arba zikr.

Atliekant kunutą bet kokio zikr pakanka, net jei bus ištartas vien tik zikras „subhanallah“, tai šių žodžių visiškai pakanka, bet dažniausiai yra skaitomas šis ajatas-malda:

رَبَّنَا آتِنَا فِى الدُّنْيَا حَسَنَةً وَ فِى الْآخِرَةِ حَسَنَةً وَ قِنَا عَذَابَ النَّارِ

„Rabbana, atina fil-dunja chasanatan va fil-achirati chasanatan va kina 'azaban-nar“.

Vertimas:

„Viešpatie mūsų, dovanok mums gėrį artimiausiame ir pomirtiniame gyvenime ir apsaugok mus nuo pragaro bausmės“ (Dera pastebėti, kad kunut galima pasakyti bet kuria kalba, nebūtinai arabų).

 

„Ta'kib“ (maldos, kurios yra skaitomos po privalomųjų kasdieninių maldų)

 

„Ta'kib“ – tai reiškia būti užsiėmusiam zikr, maldos ar Korano skaitymu, po to, kai buvo ištartas „talim“-as.

Bus geriau, jeigu žmogus ta'kib-ą atlikinės atsisukęs į kiblos pusę.

Iš to, kas yra labiausiai rekomenduojama „ta'kib“ maldai – tai jos šviesybės, Fatimos Zahros (lai būna taika su ja!), Pranašo Muhammedo (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) dukros, tasbih-as, tam 34 kartus pasakyti „Allahu akbar“, 33 kartus „Al-chamdu lilliah“ ir 33 kartus „Subhanallah“. Taip pat po kiekvienos maldos pageidautina skaityti Šventojo Korano ajatą al-Kursi (suros Al-Bakara 255 ajatas):

اللهُ لاَ إِلَهَ إِلاَّ هُوَ الْحَىُّ الْقَيُّومُ لاَ تَأْخُذُهُ سِنَةٌ وَ لاَ نَوْمٌ لَّهُ مَا فِى السَّمَوَاتِ وَ مَا فِى الْأَرْضِ مَنْ ذَا الَّذِى يَشْفَعُ عِنْدَهُ إِلاَّ بِإِذْنِهِ يَعْلَمُ مَا بَيْنَ أَيْدِيهِمْ وَ مَا خَلْفَهُمْ وَ لاَ يُحِيطُونَ بِشَىْءٍ مِّنْ عِلْمِهِ إِلاَّ بِمَا شَاءَ وَسِعَ كُرْسِيُّهُ السَّمَوَتِ وَ الْأَرْضَ وَ لاَ يَؤُدُهُ حِفْظُهُمَا وَ هُوَ الْعَلِىُّ الْعَظِيمِ.

Transkripcija:

Allahu lia iliaha illia huval chaijjul kajum lia ta'chuzhuhu sinatun va lia naumun ma fis samavati va ma fil ard mann zalliazi iašfa'u 'indahu biiznihi ia'liamu ma baina aiduhim va ma chalfahum va lia juchituna bišai-im min 'ilmihi illia bima šaa vasi'a kursijuhus samavati val-arda va lia jauduhu chifzuhuma va huval 'alijul 'azim.

Vertimas:

Allahas – nėra dievybės, išskyrus Jį, Gyvo, Amžinai egzistuojančio. Jo nevaldo nei snaudulys, nei miegas. Jam priklauso tai, kas danguje, ir tai, kas ant žemės. Kas apsigins prieš Jį, kitaip kaip tik su Jo leidimu? Jis žino tai, kas yra (ir buvo) ir kas (bus) po jų, ir jie nepasiekia nieko iš Jo žinių, išskyrus tai, ką Jis nori. Jo sostas apima dangų ir žemę, Jam nenašta jų apsauga ir Jis – Aukščiausiasis, Didingas!

Ta‘kib skaitymas arabiškai yra visiškai nebūtinas, bet geriau skaityti tas maldas, kurios yra pateikiamos maldų knygose.

 

Veiksmai, kurie anuliuoja maldą

 

Nuo to laiko, kai besimeldžiantysis ištaria „takbirat al-ihram“ ir pradeda maldą, ir iki tol, kol jis ją baigia, kai kurių veiksmų atlikimas jam yra uždraustas. Jeigu maldos metu yra įvykdomas kuris iš tų veiksmų, tai malda anuliuojasi. Draudžiami veiksmai:

1. Pokalbis.

2. Juokas.

3. Verksmas.

4. Nusigręžimas nuo kiblos.

5. Valgymas, gėrimas.

6. Maldos būdo iškraipymas.

7. Ruknų kiekio sumažinimas arba padidinimas.

Nurodymai veiksmams, anuliuojantiems maldą

Pokalbis:

Jeigu besimeldžiantysis tyčia ištars kokį nors žodį (net jei tas žodis tėra iš vienos raidės), kuris ką nors reikškia ir tas žodis neįeina į maldą, tai jo malda anuliuojasi.

Jeigu besimeldžiantysis, per užsimiršimą, maldos atlikimo metu, ištars kokį žodį, pavyzdžiui dėl nedėmesingumo, kad atlieka maldą, tai jo malda nėra anuliuojama. Kosulys arba čiaudulys neanuliuoja maldos.

Maldos atlikimo metu besimeldžiantysis neturi su kažkuo sveikintis, bet jeigu kažkas pasisveikins su juo, tai jis privalo atsakyti į sveikinimą tokiu pačiu būdu, kaip jis jam buvo pasakytas, pavyzdžiui, jeigu jam pasakys „As-Salamu aleikum“, tai ir atsakant reikia sakyti „As-Salamu aleikum“.

Juokas ir verksmas, iššaukti žemiškųjų problemų:

Jeigu besimeldžiantysi tyčia garsiai susijuoks, tai šitai anuliuoja jo maldą.

Šypsena maldos neanuliuoja.

Nusigręžimas nuo kiblos:

Jeigu besimeldžiantysis tyčia nusisuks nuo kiblos taip, kad žmonių nuomone, jo kūnas nebus atsuktas į kiblos pusę, tai jo malda anuliuojasi.

Jeigu besimeldžiantysis, dėl užsimiršimo ar kažkokios kitos priežasties, maldos metu pasisuks į šoną nuo kiblos taip, kad nei iš dešinės nei iš kairės pusės nebus kiblos kryptimi, tai jo malda bus negaliojanti. Jeigu besimeldžiantysis, po maldos atlikimo, bet anksčiau nei baigėsi jai skirtas laikas, supras, kad jis atliko maldą ne kiblos kryptimi, tai tą maldą reikia atlikti iš naujo, bet jei jis apie tai sužinos jau pasibaigus maldos laikui, tai kartoti maldą nėra būtina.

Jeigu besimeldžiantysis, maldos atlikimo metu, nusuks veidą nuo kiblos, bet jo kūnas bus kiblos kryptimi, jei jo kaklas bus pasuktas taip, kad jis galės iš nugaros save matyti, tai šitai bus laikoma nusigręžimu nuo kiblos, apie kurį buvo pasakyta anksčiau.

Valgymas ir gėrimas:

Jeigu besimeldžiantysis, maldos metu, suvalgys arba atsigers kažko, kad apie jį nebus galima sakyti, kad jis atlieka maldą, tai ta malda anuliuojasi.

Jeigu besimeldžiantysis tyčia, maldos metu, suvalgys arba atsigers kažko, ir nors pats maldos vaizdas tuo veiksmu nebus iškraipytas, tai būtinojo atsargumo tvarka, ta malda anuliuojasi.

Veiksmų, kurie iškraipo maldos būdą (vaizdą), atlikimas:

Jeigu besimeldžiantysis maldos metu atlieka veiksmus, kurie pakeičia maldos būdą, pavyzdžiui, pradeda mojuoti rankomis, šokinėti aukštyn ar kažką panašaus ir net jei tie veiksmai bus visiškai dėl užsimiršimo, tai ta malda anuliuojasi.

Jeigu besimeldžiantysis, maldos metu, bus toks tylus ir nekalbus, kad nebus galima pasakyti, kad jis atlieka maldą, tai jo malda anuliuojasi.

Maldos pertraukimas be svarbios priežasties, būtinojo atsargumo tvarka, yra uždrausti, išskyrus padėtis be išeities, kaip pavyzdžiui:

1. Gyvybės gelbėjimas.

2. Turto išsaugojimas.

3. Vengiant kūno sužalojimų arba turtinių nuostolių.

Maldos nutraukimas, norint grąžinti žmonėms skolas, pagal žemiau pateiktas sąlygas, nebus smerktinas:

1. Atliekant maldą neįmanoma grąžinti skolos.

2. Kreditorius prašo grąžinti skolą.

3. Laiko maldos atlikimui dar yra pakankamai, t.y. iš pradžių gali grąžinti skolą, o po to atlikti maldą.

Nepageidautina nutraukti maldą, kad būtų išgelbėtas turtas, kuris neturi didelės reikšmės.

Atliekant maldą nepageidautina atlikti šiuos veiksmus:

1. Užsimerkti.

2. Užsižaisti pirštais arba rankomis.

3. Tylėti suros „Al-Fatiha“ ar kitos Korano suros skaitymo metu, o taip pat ir zikr skaitymo metu, tam kad būtų galima pasiklausyti kažkieno pokalbį.

4. Bet koks veiksmas, kuris yra nekuklus ir nemandagus.

5. Šiek tiek pasukti veidą į kairę ar į dešinę pusę (nes žymus veido nusukimas sugadina maldą).

 

Pageidautinos maldos

 

Yra labai daug pageidautinų maldų, todėl čia bus pateiktos tik kai kurios iš reikšmingesnių:

 

Šventinės maldos

 

Pageidautina švenčių „Fitr“ ir „Kurban“ dienomis atlikti specialias šventines maldas.

Šventinių maldų atlikimo laikas

Šventinių maldų atlikimo laikas nuo saulės patekėjimo iki vidurdienio.

„Fitr“ šventės metu pageidautina po saulės patekėjimo pavalgyti, po to sumokėti zakiat fitr (privalomas mokestis nuo turto vargingų musulmonų naudai, kurį reikia sumokėti „Fitr“ šventės metu), o jau tada atlikti šventinę maldą.

Kaip atlikti šventinę maldą?

Šventinę maldą sudaro du rak'atai ir devyni kunutai, ir atliekama ji tokiu būdu:

- Pirmajame rak'ate po „takbirat al-ihram“, suros „Al-Fatiha“ ir kokios kitos suros skaitymas, geriausia yra ištarti takbir, o tada perskaityti kunut. Po to vėl ištarti takbir ir tada perskaityti kunut, tai reikia pakartoti penkis kartus. Po penktojo kunuto reikia atlikti ruku', o tada du sadžus.

- Antrajame rak'ate po suros „Al-Fatiha“ ir dar vienos suros skaitymo, yra atliekami keturi takbirai ir po kiekvieno iš takbirų yra skaitomas kunut. Po ketvirtojo kunuto reikia atlikti takbir, o po to ruku', du sadžus, tašahhud ir taslim.

- Atliekant šventines maldas, skaitant kunut, galima pasakyti bet kokią maldą arba bet kurį zikr, bet butų geriau perskaityti šitą:

اَللَّهُمَّ أَهْلَ الْكِبْرِيَاءِ وَ الْعَظَمَةِ وَ أَهْلَ الْجُودِ وَ الْجَبَرُوتِ وَ أَهْلَ الْعَفْوِ وَ الرَّحْمَةِ وَ أَهْلَ التَّقْوَى وَ الْمَغْفِرَةِ أَسْئَلُكَ بِحَقِّ هَذَا الْيَوْمِ الَّذِى جَعَلْتَهُ لِلْمُسْلِمِينَ عِيدًا وَ لِمُحَمَّدٍ صَلَّي اللهُ عَلَيْهِ وَ آلِهِ زُخْرًا وَ شَرَفًا وَ كِرَامَةً وَ مَزِيدًا أَنْ تُصَلِّىَ عَلَى مُحَمَّدٍ وَ آلِ مُحَمَّدٍ وَ أَنْ تُدْخِلَنِى فِى كُلِّ خَيْرٍ أَدْخَلْتَ فِيهِ مُحَمَّدًا وَ آلَ مُحَمَّدٍ وَ أَنْ تُخْرِجَنِى مِنْ كُلِّ سُوءٍ أَخْرَجْتَ مِنْهُ مُحَمَّدًا وَ آلَ مُحَمَّدٍ صَلَوَاتُكَ عَلَيْهِ وَ عَلَيْهِمْ. اَللَّهُمَّ إِنِّى أَسْئَلُكَ خَيْرَ مَا سَئَلَكَ بِهِ عِبَادُكَ الصَّالِحُونَ وَ أَعُوذُ بِكَ مِمَّا اسْتَعَاذَ مِنْهُ عِبَادُكَ الْمُخْلِصِينَ.

Allahuma achlial-kibrijai val-azamati va achlial-džudi val-džabaruti va achlial-afvi var-rachmati va alchliat-takua val-maghfirati As'aljuka bihhaki chazal-iaumal-liazi dža'altuhu lil-muslimina ijdan va li Muchammadin sallial-lahu 'alaihi va alihi zuhran va šarafan va kiramatan va mazidan an – tusallija 'ala Muchammadin va ali Muchammad va an tudhiliani fi kulli chairin adchalta fichi Muchammadan va ali Muchammad va an tuhridžani min kulli suin ahradžta minchu Muchammadan va ali Muchammadin salavatuka 'aliaihi va aliaihim adžma'in. Allahumma inni as'aljuka chaira ma saaliaka bihi ibadukas-salihun va 'auzu bika fihi mimma ista'aza minhu ibadukas-salihunal-muchlisun.

Vertimas:

„O Allah! Garbės, didybės, dosnumo, galios Turėtojau, atleidimo, malonės Valdytojau, garbingumo ir atleidimo Turėtojau! Prašau Tavęs šios dienos garbei, kurią tu padarei švente musulmonams, o Muhammedui (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) dosnumu, garbe, gėrybėmis ir pagarba, palaiminti Muhammedą ir Muhammedo šeimą ir vesk mane į visokiariopą gėrį, į kurį vedei Muhammedą ir Muhammedo šeimą, ir išvesk mane iš bet kokio blogio, iš kurio išvedei Muhammedą ir Muhammedo šeimą (Palaiminimas Tavo jam ir jiems visiems). O Allah, prašau Tavęs pačio geriausio gėrio, apie kurį klausė Tavęs Tavo garbingiausieji vergai, ir atbėgu pas Tave nuo pačio blogiausio, nuo kurio atbėgo pas Tave teisingi ir nuoširdūs vergai Tavo“.

 

Kasdieninės pageidautinos maldos

 

Kasdieninės pageidautinos maldos (maldos-nafilia) sudaro 34 rak'atus, iš kurių vienuolika rak'atų yra atliekama naktį atlikus naktinę maldą, du rak'atai prieš maldos „Subh“ atlikimą, aštuoni rak'atai prieš maldą „Zuhr“ ir aštuoni prieš „'Asr“ maldą. Keturi rak'atai po „Maghrib“ maldos ir du rak'atai po „'Iša“ maldos. Tų maldų atlikimas yra gausiai apdovanojamas.

 

Nakties malda (Saliat al-leil)

 

Nakties maldą sudaro 11 rak'atų ir yra atliekama tokia seka:

- du rak'atai su pageidautinos nakties maldos ketinimu,

- du rak'atai su pageidautinos nakties maldos ketinimu,

- du rak'atai su pageidautinos nakties maldos ketinimu,

- du rak'atai su pageidautinos nakties maldos ketinimu,

- du rak'atai su pageidautinos nakties maldos „šaf'“ ketinimu,

- du rak'atai su pageidautinos nakties maldos „vitr“ ketinimu.

Nakties maldos laikas

Nakties maldos laikas yra nuo vidurnakčio iki rytinio azano, bet geriau šią maldą atlikti jos laukui einant į pabaigą, arčiau rytinio azano.

Keliautojas ir tas žmogus, kuriam nakties maldos atlikimas po vidurnakčio yra sudėtingas, gali atlikti šią maldą per pirmąją nakties dalį.

 

Malda-ghufaila

 

Dar viena iš pageidautinų maldų yra malda-ghufaila, kuri yra atliekama tarp vakaro ir nakties maldų.

Kaip atlikti maldą-ghufaila?

Maldą-ghufaila sudaro du rak'atai. Pirmajame rak'ate po suros „Al-Fatiha“ skaitymo reikia skaityti šiuos ajatus:

وَ ذَا النُّونِ إِذْ ذَهَبَ مُغَاضِبًا فَظَنَّ أَنْ لَنَ نُقْدِرَ عَلَيْهِ فَنَادَى فِى الظُّلُمَـتِ أَنْ لاَ إِلَهَ إِلاَّ أَنْتَ سُبْحَانَكَ إِنِّى كُنْتُ مِنَ الظَّالِمِينَ.  فَاسْتَجَبْنَا لَهُ وَ نَجَّيْنَاهُ مِنَ الغَمِّ وَ كَذَالِكَ نُنْجِى الْمُؤْمِنِينَ.

„Va zan-nuni iz zahaba mughadiban fazanna an lian nukdira aleihi fanada fiz-zulamati an lia iliaha illial-lahu illia anta subchanaka inni kuntu minaz-zalimin fastadžabna liahu va naddžainahu minal-ghammi va kazalika nundžil-mu'minin“.

Vertimas:

„Prisimink taip pat Zan-n-nuną, kai jis supykęs paliko (Nineviją) įsivaizduodamas, kad Mes jo nevaldome. Bet jis sušuko tamsybėje: „Nėra dievybės, išskyrus Tave. Šventas Tu! Iš tikrųjų, aš buvau iš neteisingųjų tarpo!“ Mes patenkinome jo maldą ir išlaisvinome jį iš sielvarto. Tai Mes gelbėjame tikinčiuosius“. Antrajame rak'ate po suros „Al-Fatiha“ skaitome sekantį ajatą:

وَ عِنْدَهُ مَفَاتِيحُ الْغَيْبِ لاَ يَعْلَمُهَا إِلاَّ هُوَ وَ يَعْلَمُ مَا فِى الْبَرِّ وَ الْبَحْرِ وَ مَا تَسْقُطُ مِنْ وَرَقَةٍ إِلاَّ يَعْلَمُهَا وَ لاَ حَبَّةٍ فِى ظُلُمَـتِ الْأَرْضِ وَ لاَ رَطْبٍ وَ لاَ يَابِسٍ إِلاَّ فِى كِتَابٍ مُّبِينٍ

„Va indahu mafatichul-ghaibi la ja'liamuha illa huva va ja'liamu ma fil-barri va mafil-bachri va ma taskutu min barakatin illia ja'liamuha va lia chabbatin fi zuliumatil-ardi va lia ratbin va lia abisin illia fi kitabim mubin“.

Vertimas:

„Ir pas Jį raktai nuo paslapčių! Žino jas tik Jis. Žino Jis tai, kas sausumoje ir jūroje. Ir nenukrenta lapas nuo medžio be Jo žinios. Ir nėra nei žirnelio žemės tamsumoje, nieko drėgno arba sauso, apie ką nebūtų pasakyta knygoje aiškioje“.

O atlikus kunut-ą perskaityti sekančius žodžius:

اَللَّهُمَّ إِنِّى أَسْئَلُكَ بِمَفَاتِيحِ الْغَيْبِ الَّتِى لاَ يَعْلَمُهَا إِلاَّ أَنْتَ أَنْ تُصَلِّىَ عَلىَ مُحَمَّدٍ وَ آلِ مُحَمَّدٍ وَ أَنْ تَغْفِرَلِى ذُنُوبِى. اَللَّهُمَّ أَنْتَ وَلِىُّ نِعْمَتِى وَ الْقَادِرُ عَلىَ طَلَبَتِى تَعْلَمُ حَاجَتِى فَأَسْئَلُكَ بِحَقِّ مُحَمَّدٍ وَ آلِ مُحَمَّدٍ عَلَيْهِ وَ عَلَيْهِمُ السَّلاَمُ لَمَّا قَضَيتَهَا لِى

„Allahumma inni as'aluka bimafatihil ghaibi alliati lia ja'liamuha illia anta an tusallija 'alia Muchammadin va ali Muchammad va an taghfirali zunubi (Vietoj išsireiškimo „an taghfirali zunubi“ galima Allaho paprašyti bet ko). Allahumma anta valiju ni'mati val-kadiru 'alia taliabati ta'liamu chadžati fa as'aljuka bichakki Muchammadin va ali Muchammad 'alaihi va alihimus-saliamu liamma kadaitaha li“.

Vertimas:

„Dieve, iš tikrųjų, aš prašau Tavęs paslapčių raktais, apie kuriuos žinai tik Tu, palaiminti Muhammedą ir Muhammedo giminę ir kad Tu atleistum nuodėmes mano. Dieve, Tu mano gėrybių Šeimininkas ir gali išpildyti mano prašymą, Tu žinai mano prašymą, tai prašau vardan Muhammedo ir Muhammedo giminės (taika jiems visiems!) teisingumo išpildyti jį“.

 

Keturiasdešimt hadisų apie maldą

 

Maldos reikšmingumas

 

1 – Allaho Pasiuntinys Muhammedas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) malonėjo pasakyti: „Malda – tai jūsų religijos ramstis“.

2 – Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Religija be maldos, kaip kūnas be galvos“.

3 – Allaho Pasiuntinys Muhammedas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „(Blogiausias būdas) vagystės – tai kai žmogus apvagia savo paties maldą“ (t.y. tas, kuris vengia savo maldos ir su nedora sąžine atlieka nusilenkimus iki žemės ir per liemenį).

4 – Imamas Sadikas (lai būna taika su juo!) malonėjo pasakyti: „Iš tikrųjų, malda bus pats dievobaimingiausas veiksmas Teismo Dieną“.

5 – Imamas Sadikas (lai būna taika su juo!) pasakė: „Iš tikrųjų, pačiu dievobaimingiausiu veiksmu yra laikoma malda, kuri yra paskutinis Pranašų prisakymas“.

6 - Imamas Sadikas (lai būna taika su juo!) pasakė: „Pirmasis dalykas, apie kurį yra klausiama (Teismo Dieną) vergo, yra malda“.

7 - Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Nėra nieko geresnio iš žmogaus atliktų darbų, nei malda, dviejų pusių sutaikymas ir (nėra nieko geriau) aukšta moralė“.

 

Nauda iš maldos atlikimo

 

8 - Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Malda kiekvienam dievobaimingajam padeda priartėti (prie Aukščiausiojo)“.

9 - Allaho Pasiuntinys Muhammedas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) malonėjo pasakyti: „Besimeldžiantysis, didindamas maldų skaičių naktį, tuo pačiu papuošia savo veidą dieną“.

10 - Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Malda - (Dievo) malonės raktas, apsiplovimas maldos raktas, o malda – rojaus raktas“.

11 - Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Malda – tai tikinčiojo šviesa“.

12 – Allaho Pasiuntinys Muhammedas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) malonėjo pasakyti: „Sekančios maldos laukimas yra vienas iš rojaus lobynų“.

13 - Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Malda užtamsina šėtono veidą“.

14 - Allaho Pasiuntinys Muhammedas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Jeigu tu turėsi prašymą, tai atlik du maldos rak'atus, palaimink Muhammedą ir jo giminę, paprašyk ir tave apdovanos“.

15 - Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Atlygis už maldą (duodamas) ant svarstyklių (darbų) ir tik tas, kas ją įvykdys, gali reikalauti apdovanojimo“.

 

Maldos mokymas

 

16 - Allaho Pasiuntinys Muhammedas(lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) malonėjo pasakyti: „Sulaukusius septynerių metų amžiaus savo vaikus raginkite atlikti maldą“.

17 - Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Malda to, kuris neatliks ritualinio apsiplovimo, nusilenkimo per liemenį ir (ir be) pagerbimo, yra laikoma negaliojančia“.

18 - Allaho Pasiuntinys Muhammedas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Kai tik vaikas pradeda suvokti, maldos atlikimas jam tampa privalomu:.

19 - Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Mokykite savo vaikus melstis“.

20 - Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Jeigu norėsi atlikti maldą, tai atlik ritualinį apsiplovimą, atsistok veidu į Šventąją Ka'abą ir ištark „Allahu akbar““.

 

Maldos laikai

 

21 - Allaho Pasiuntinys Muhammedas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) malonėjo pasakyti: „Malda, jos pradžios laiku - geriausias iš darbų“.

22 - Allaho Pasiuntinys Muhammedas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Mano užtarimo (Teismo Dieną) nesulauks tie, kurie atideda maldą laikui po to, kuris yra skirtas jai“.

23 – Imamas Sadikas (taika jam!) pasakė: „Pirmenybė (maldos) pradžios laiko prieš kitą, panaši į pirmenybę anapusinio pasaulio prieš šitą“.

24 – Imamas Rida (lai būna taika su juo!) pasakė: „Geriausia atlikti maldą jos pradžios laiku“.

 

Malda mečetėje

 

25 - Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Sėdėti mečetėje laukiant maldos – tarnavimas Dievui“.

26 - Allaho Pasiuntinys Muhammedas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Nėra kitokios maldos žmogui, gyvenančiam šalia mečetės, kaip tik malda mečetėje“.

27 - Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Nėra maldos tam, kas be (svarbios) priežasties neatlieka maldos mečetėje kartu su (kitais) musulmonais“.

28 - Allaho Pasiuntinys Muhammedas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Bendruomeninė malda dvidešimt penkiais kartais geresnė, nei malda atliekama vienumoje“.

29 - Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Tas, kuris atlieka maldą už mokslininko, panašus į tą, kuris atlieka ją už Pranašo“.

30 - Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Iš tikrųjų, visuomeninės maldos atlikimas pirmoje eilėje, kaip šventasis karas Visagalio Allaho kelyje“.

 

Penktadienio malda

 

31 - Allaho Pasiuntinys Muhammedas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Penktadienio malda – tai varguolių chadžas“.

32 – Imamas Sadikas (taika jam!) pasakė: „Tam, kuris be svarbios priežasties praleis penktadienio maldą, Allahas užanspauduos širdį“.

33 - Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Eiti į penktadieninę maldą, kiekvieno pilnamečio pareiga“.

 

Maldos nepaisymas (aplaidumas)

 

34 - Allaho Pasiuntinys Muhammedas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Tas, kas vengia maldos, nėra laikomas iš mano (bendruomenės)“.

35 - Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Būkite atidūs maldų laikams, nes ne iš mano (bendruomenės) tas, kuris gadina (t.y.vengia ir iškraipo) maldą“.

36 – Imamas Sadikas (lai būna taika su juo!) pasakė: „Negaus mūsų užtarimo tas, kas aplaidžiai žiūri į maldą“.

37 – Pranašas Muhammedas (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) malonėjo pasakyti: „Žmogus, nepaisantis maldos ir laikantis ją nereikšminga, nusipelno anapusinio pasaulio bausmės“.

 

Atsisakymas atlikti maldą

 

38 - Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Beprasmiški veiksmai to, kas be svarbios priežasties praleis (savo) maldą“.

39 - Allaho Pasiuntinys (lai palaimina Allahas jį ir jo giminę!) pasakė: „Nėra skirtumo tarp bedievystės ir tikėjimo, išskyrus tik kaip maldos praleidimas“.

40 – Imamas Sadikas (lai būna taika su juo!) pasakė: „Iš tikrųjų, atsisakęs maldos yra netikintysis“.

---

Salatul Ayaat

 

● Salatul Ayaat, kurios tvarka bus paaiškinta vėliau, tampa privaloma dėl keturių dalykų:

◦ Saulės užtemimo

◦ Mėnulio užtemimo

 

Malda tampa Wadžib net tada, kai saulė ar mėnulis tėra dalinai užtemę ir net tada, kai jie nekelia jokios baimės.

◦ Žemės drebėjimo, kaip būtino atsargumo priemonė, net jei niekas nėra išsigandęs.

◦ Žaibo ir griaustinio, raudonojo ir juodojo ciklono, ir kito panašaus fenomeno, kurie išgąsdina daugelį žmonių taip pat ir dėl sausumos įvykių, tokiu kaip atsitraukiantis jūros vanduo ar griūvantys kalnai, kurie sukelia baimę, todėl tomis aplinkybėmis, kaip būtinojo atsargumo priemonė, yra atliekama Salatul Ayaat.

● Jeigu tuo pačiu metu įvyksta keli nutikimai, dėl kurių Salatul Ayaat tampa privaloma, tai žmogus turėtų atlikti Salatul Ayaat už kiekvieną iš jų atskirai. Pavyzdžiui, jei saulės užtemimas ir žemės drebėjimas įvyksta tuo pačiu metu, tai žmogus turi atlikti atskirą Salatul Ayaat kiekvienam iš tų įvykių.

● Jeigu žmogui yra privalomos kelios qadha Salatul Ayaat, nepriklausomai ar jos tapo privalomomis dėl to paties dalyko, kaip pav. saulės užtemimo, kuris pasirodo tris kartus, ar dėl skirtingų įvykių, tokių kaip saulės užtemimas, mėnulio užtemimas ir žemės drebėjimas, žmogui atliekant qadha maldas nėra būtina nurodyti būtent kuriam įvykiui ta malda yra skirta.

● Salatul Ayaat atlikimas yra privalomas tik tiems, kurių vietovėje tas įvykis nutinka. Ši malda nėra privaloma kitų vietovių gyventojams.

● Salatul Ayaat laikas prasideda nuo užtemimo pradžios ir baigiasi pasibaigus užtemimui. Vis dėlto yra geriau jos neatidėlioti iki užtemimo pabaigos, nes Salatul Ayaat pabaiga gali sutapti su užtemimo pabaiga.

● Jeigu žmogus atidėlioja Salatul Ayaat iki to laiko, kai saulės ar mėnulio užtemimas eina į pabaigą, tai Ada niyyat (t.y. maldimosi laiku) tinka, bet jeigu jis atlieka maldą, kai užtemimas jau yra pasibaigęs, tada jis turėtų padaryti qadha niyyat‘ą.

● Jeigu saulės ar mėnulio užtemimo trukmė duoda laiko vienam ar mažiau Rak‘at, tai Salatul Ayaat gali būti atliekama su Ada niyyat‘u. Taip pat, jei žmogus turi pakankamai laiko užtemimo metu, bet jis atidėlioja iki tada, kai lieka laikui tik vienam Rak‘at atlikti iki užtemimo pabaigos, jis melsis su Ada niyyat‘u.

● Kai vyksta žemės drebėjimas, žaibavimas ir kiti panašūs dalykai, žmogus turėtų atlikti Salatul Ayaat nedelsiant, neleisdamas sau atidėlioti to. Bet jei tie įvykiai užsitęsia, nėra privaloma melstis nedelsiant. Kai žmogus atidėlioja tada, kai jis neturėtų to daryti, tada dėl būtinojo atsargumo, Salatul Ayaat turėtų būti atliekama be ada ar qadha niyyat‘o.

● Jeigu žmogus nežino apie saulės ar mėnulio užtemimą ir sužinojo tada, kai užtemimas jau buvo pasibaigęs, jis turėtų padaryti qadha, jeigu tai buvo pilnas užtemimas. O jeigu jis sužinos, kad užtemimas buvo dalinis, qadha nebus privaloma.

● Jeigu kažkokie žmonės sako, kad saulė ar mėnulis buvo užtemę, bet juos girdintis žmogus nėra įsitikinęs, kaip tikrai taip buvo, todėl nepasimeldžia Salatul Ayaat, jeigu vėliau paaiškėja, kad jie sakė tiesą, tai žmogus turėtų pasimelsti Salatul Ayaat taip, tartum tai būtų buvęs pilnas užtemimas. Ta pati taisyklė galioja, jeigu du žmonės, kurių jis nelaiko Adil, sako, kad saulė ar mėnulis buvo užtemę ir vėliau paaiškėja, kad jie yra Adil.

● Jeigu žmogų patenkina pareiškimas žmonių, kurie žino saulės ar mėnulio užtemimo laiką pagal mokslinius skaičiavimus, jis turėtų melstis Salatul Ayaat. Taip pat, jeigu jie jį informuoja, kad saulė ar mėnulis bus užtemę tam tikru metu ir pateikia jam užtemimo trukmę, jis turėtų priimti jų žodžius ir elgtis atitinkamai, jeigu jis jais pasitiki.

● Jeigu žmogus suvokia, kad jo atlikta Salatul Ayaat yra negaliojanti, jis turėtų atlikti ją iš naujo. O jeigu laikas jau yra pasibaigęs, jis turėtų atlikti tos maldos qadha.

● Jeigu Salatul Ayaat tampa žmogui privaloma vienos jo kasdieninių maldų metu, ir jeigu jis turi joms abiems pakankamai laiko, jis gali atlikti bet kurią iš jų pirma. Jeigu kurios nors iš jų laikas baiginėjasi, jis turėtų tą maldą atlikti pirmiausiai, o jeigu jų abiejų laikas eina į pabaigą, tai jis pirmiausiai turėtų atlikti savo kasdieninę maldą.

● Jeigu žmogus, atlikdamas kasdienines maldas, suvokia, kad Salatul Ayaat laikas eina į pabaigą, ir jeigu kasdieninių maldų laikas taip pat baigiasi, tada jis turėtų pasimelsti iki galo kasdienines maldas ir tada melstis Salatul Ayaat. Bet jeigu kasdieninių maldų laikas nesibaigia, tada jis turėtų nutraukti tas maldas ir pirmiausiai atlikti Salatul Ayaat ir tik tada atlikti kasdienines maldas.

● Jeigu žmogus, atlikdamas Salatul Ayaat suvokia, kad kasdieninių maldų laikas eina į pabaigą, jis turėtų palikti Salatul Ayaat ir atlikti kasdienines maldas pirmiausiai. Atlikęs kasdienines maldas ir nepadaręs jokio veiksmo, kuris maldas padaro negaliojančiomis, jis turėtų pratęsti Salatul Ayaat nuo tos vietos, kurioje jis ją nutraukė.

● Jeigu saulės ar mėnulio užtemimas, žaibai, griaustinis ar bet koks panašus įvykis vyksta, kai moteriai yra menstruacijos ar nifas, tai jai nebus privaloma atlikti Salatul Ayaat, nei jai lieka kokia nors qadha (nereikia melstis vėliau, kaip praleistos maldos).

 

Salatul Ayaat atlikimo būdas

 

● Salatul Ayaat sudaro du Rak‘at ir kiekviename iš jų yra po penkis Ruku. Atliekama taip: po niyyat maldų atlikimui padarymo, žmogus turi pasakyti takbir‘ą (Allahu Akbar) ir padeklamuoti surą al-Hamd ir kitą surą, tada padaryti Ruku. Po to jis turėtų atsitiesti ir deklamuoti surą al-Hamd ir kitą surą ir tada atlikti kitą Ruku. Jis turi tai pakartoti penkis kartus, tada, atlikus penkis Ruku, reikia atlikti du Sadždah, tada atsistoti antrąjam Rak‘at‘ui, jis atliekamas taip pat kaip ir pirmasis. Tada jam reikia pasakyti tašahhud ir Salam (kaip kasdieninėse maldose).

● Salatul Ayaat gali būti atliekama ir taip:

Po niyyat‘o Salatul Ayaat atlikimui padarymo, žmogui yra leidžiama pasakyti takbir‘ą ir deklamuoti surą al-Hamd, o tada padalyti kitos suros eilutes į penkias dalis ir deklamuoti vieną eilutę arba daugiau, arba mažiau ir po to atlikti Ruku. Tada jam reikia atsitiesti ir deklamuoti kitą suros dalį (be al-Hamd deklamavimo) ir tada atlikti kitą Ruku. Jam reikia kartoti tuos veiksmus ir pabaigti tos suros deklamavimą prieš penktąjį Ruku. Pavyzdžiui, jis gali sakyti: Bismillahir Rahmanir Rahim su suros al-Ikhlas deklamavimo niyyat’u ir tada atlikti Ruku. Tada jam reikia atsitiesti ir sakyti, Kul huwallahu Ahad, ir atlikti kitą Ruku. Tada atsitiesti ir sakyti, Allahu Samad, ir atlikti trečiąjį Ruku. Po to jis vėl turi atsitiesti ir sakyti, Lam yalid ua lam yulad, ir atlikti ketvirtąjį Ruku. Tada jam reikia dar kartą atsitiesti ir sakyti, Ua lam yakullahu Kufu uan ahad, tada atlikti du Sadždah ir po to atsistoti sekančiam Rak’at’ui, jis atliekamas tuo pačiu būdu, kaip ir pirmasis. Pabaigoje jam reikia pasakyti tašahhud ir Salam po dviejų Sadždah. Taip pat yra leidžiama surą padalinti į mažiau nei penkias dalis. Tokiu atveju, kaip bebūtų, yra būtina surai pasibaigus deklamuoti surą al-Hamd prieš sekantį Ruku.

● Nėra blogai, jeigu viename Salatul Ayaat Rak‘at‘e žmogus po al-Hamd suros deklamuos kitą surą penkis kartus, o kitame Rak‘at‘e padeklamuos surą al-Hamd, o tada kitą surą padalins į penkias dalis.

● Tie dalykai, kurie yra privalomi ir Mustahab kasdieninėse maldose, yra taip pat privalomi ir Mustahab ir atliekant Salatul Ayaat. Vis dėlto, jeigu Salatul Ayaat yra meldžiamasi bendruomenëje, žmogus gali sakyti „As-salaat“ tris kartus vietoj Adhan‘o ir Iqamah. Jeigu ši malda nėra atliekama bendruomenėje, nėra būtina sakyti kažką iš viso.

● Yra Mustahab, kad žmogus atlikdamas Salatul Ayaat turėtų sakyti takbir prieš ir po Ruku, o po penktojo bei dešimtojo Ruku jis turi pasakyti Sami‘Allahu liman hamida prieš takbir.

● Yra Mustahab, kad qunut būtų skaitomas prieš antrąjį, ketvirtąjį, šeštąjį, aštuntąjį ir dešimtąjį Ruku, bet yra pakankama, kad qunut būtų pasakytas tik prieš dešimtąjį Ruku.

● Jeigu žmogus abejoja, kiek Rak‘at‘ų jis atliko melsdamasis Salatul Ayaat, ir negali padaryti jokios išvados, tai jo malda negalioja.

● Jeigu žmogus abejoja, ar jis atlieka pirmojo Rak‘at‘o paskutinįjį Ruku, ar antrojo Rak‘at‘o pirmąjį Ruku, ir jis negali padaryti jokios išvados, jo Salatul Ayaat yra negaliojanti. Bet jeigu jis abejoja, ar jis atliko keturis Ruku, ar penkis, ir jis suabejoja prieš atlikdamas Sadždah, jis turėtų atlikti tą Ruku, dėl kurio jis abejoja. Bet jeigu jis jau priėjo Sadždah stadiją, jis į savo abejones turėtų nekreipti dėmesio.

● Kiekvienas Salatul Ayaat Ruku yra Rukn, ir jeigu kokie nors papildymai arba nuolaidos bus padarytos juose, malda bus negaliojanti. Taip pat, jeigu praleidimas įvyks netyčia arba, dėl atsargumo, kažkoks priedas yra pridėtas netyčia, maldos bus negaliojančios.

---