Ką Biblija sako apie Islamo Pranašą Muhammedą (taika jam)
Remiantis Biblija, Dievas pasakė Mozei (taika jam):
Aš iškelsiu jiems pranašą tokį, kaip tu, iš jų brolių tarpo; Aš įdėsiu savo žodžius į jo burną ir jis pasakys jiems viską, ką Aš jam įsakysiu. (Šv. Biblija, deuteronijos skyrius 18, eilutė 18).
Pranašas, apibūdintas minėtoje eilutėje, turi pasižymėti šiais bruožais:
1. Jis bus kaip Mozė.
2. Jis bus iš Izraelitų brolių tarpo, t.y., iš Ismaelitų.
3. Dievas Pranašo burnoje patalpins žodžius ir jis paskelbs tai, ką Dievas jam įsakė.
Pažiūrėkime apie kurį pranašą kalbėjo Dievas.
1. Pranašas kaip Mozė
Kai kurie žmonės mano, kad tai skirta Pranašui Jėzui (taika jam). Bet, nors Jėzus (taika jam) tikrai buvo Dievo Pranašas, jis nėra tas pranašas, apie kurį čia kalbama. Jis gimë stebuklingai ir, galiausiai, Dievas užaugino jį stebuklingai. Iš kitos pusės, Muhammedas (taika jam) yra panašesnis į Mozę (taika jam); abu jie gimė natūraliu būdu ir abu mirė natūralia mirtimi.
2. Iš Ismaelitų tarpo
Abraomas (taika jam) turėjo du sūnus, Ismaelį ir Izaoką (taika jiems) (Būties knyga, 21 skyrius). Ismaelis (taika jam) tapo arabų tautos seneliu (protėviu), o Izaokas tapo žydų tautos seneliu. Pranašas, apie kurį buvo kalbama, nekilo iš pačių žydų, bet iš jų brolių, Ismaelitų. Muhammedas (taika jam), Ismaelio palikuonis, tikrai yra tas Pranašas.
3. Dievas Savo žodžius įdės į jo burną
„Nei apreiškimo turinys, nei jo forma nebuvo Muhammedo išradimas. Tai buvo perdavė angelas, o Muhammedo užduotis buvo tik pakartoti tai, ką jis girdėjo.“
(Pasaulio religijos nuo senovės istorijos iki dabarties, autorius Geoffrey Parrinder, p. 472).
Dievas pasiuntė angelą Gabrielį (taika jam), kad jis išmokytų Muhammedą (taika jam) tikslius žodžius, kuriuos jis turi pakartoti žmonėms. Taigi, žodžiai nėra jo paties, jie nekyla iš jo paties minčių, bet angelas įdėjo juos į jo burną. Jie yra surašyti Korane žodis po žodžio, tiksliai taip, kaip buvo gauti iš Dievo.
Dabar mes žinome, kurio Pranašo mes turime klausyti, nes, remiantis Biblija, Dievas sako: “Aš nubausiu kiekvieną, kuris atsisakys paklusti jam.”
(Gerų Naujienų Biblija, Deut. 18:19).
Ką Jėzus (taika jam) pasakė apie Kalėdas?
Kalėdų patirtis
Tobula eglutė yra nupirkta. Papuošta žaisliukais ir blizgučiais, ji stovi prie lango. Parduotuvės sausakimšos nuo pirkėjų, kurie ieško dovanų, o mažieji nekantriai laukia Kalėdų senelio.
Ar apimti Kalėdų karštinės jūs kada nors pagalvojote, ar Biblija arba Jėzus kada nors ką nors sakė apie Kalėdas? Pamąstykite apie šį Kalėdų panagrinėjimą ir tiesa taps aiškesnė ir aiškesnė.
Ar Kalėdos turi įrodymą Biblijoje?
Žodis „Kalėdos“ neegzistuoja Biblijoje. Biblija nekalba apie visą Kalėdų puotą, išskyrus vieną dalyką, medžio puošimą. Pati Biblija kritikuoja medžių puošimą:
„Žmonių papročiai yra beverčiai, jie nukerta medį miške ir amatininkas apdailina jį, jie papuošia jį sidabru ir auksu, jie pritvirtina jį plaktuku ir vinimis, kad jis nesvyrinėtų.“ (Jeremijas, 10-3,4).
Europos ikikrikščioniškieji pagonys prietaringai tikėjo, kad žali medžiai turėjo ypatingų apsaugančių galių. Iš tikrųjų, Kalėdų eglučių naudojimas prasidėjo tik 17-ame amžiuje Strasbūre, Prancūzijoje ir iš ten išplito Vokietijoje, Britanijoje ir tada Jungtinėse Valstijose.
“Medžių garbinimas buvo paprastas religijų bruožas senovės germanų ir skandinavų žmonių tarpe Šiaurės Europoje prieš jų tapimą krikščionimis. 85 vokiečių naujakuriai atsivežė Kalėdų eglutės paprotį į Amerikos kolonijas 17-ame amžiuje. 19-ame amžiuje jos naudojimas buvo gana plačiai paplitęs.” (Compton's Encyclopedia, 1998 m. leidimas).
Ar Jėzus gimė gruodžio 25-ąją?
Nei gruodžio 25-oji, nei kokia kita Jėzaus gimimo data nėra minima Biblijoje. Tik 530 metais vienuolis Dionisas Eksigus nustatė Jėzaus gimimo datą gruodžio 25-ąją.
„Jis neteisingai nurodė Kristaus gimimo datą pagal romėnų sistemą (t.y. 754 metais po Romos įkūrimo) kaip 753 m., gruodžio 25-ąją.” (Encyclopedia Britannica, 1998 m. leidimas). Ši data buvo pasirinkta, kad atitiktų į pagonių tikėjimus jau įskiepytas šventes.
Romėnų pagonys gruodžio 25-ąją švęsdavo jų šviesos “deivės”, Mitros, gimimą.
„2-ąjame amžiuje po Kristaus mitraizmas Romos imperijoje buvo įprastesnis nei krikščionybė, dėl ko atsirado daug panašumų.“ (The Concise Columbia Encyclopedia, 1995 m. leidimas).
Kiti pagonių “dievai”, kurie gimė gruodžio 25-ąją, yra: Herkulis, Dzeuso sūnus (graikų), Bakchas, vyno “dievas” (romėnų), Adonis, graikų “dievas” ir graikų-romėnų pagonių “dievas” Freyris.
Kas
Jeigu ateiviai nusileistų Kalėdų laikotarpiu, jie neabejotinai pamanytų, kad Kalėdos tai Kalėdų senelio gimtadienis. Žodžių “Kalėdų senelis” nėra niekur Biblijoje.
Tačiau, Šventasis Nikolas buvo realus asmuo, vyskupas, kuris gimė praėjus 300 metų po Jėzaus. Pagal legendą, jis buvo nepaprastai malonus ir naktimis nešdavo dovanas skurstantiesiems.
Vėliau karalienė Viktorija perkėlė šventės dieną iš gruodžio 6-osios į gruodžio 24-osios vakarą.
Ar Jėzus arba jo kompanionai šventė Kalėdas?
Jeigu Jėzus būtų norėjęs, kad jo sekėjai švęstų Kalėdas, jis būtų užsiëmęs tuo pats ir įtraukęs savo sekėjus. Visoje Biblijoje nėra paminėta, kad kuris nors iš jo sekėjų būtų šventęs Jėzaus gimtadienį kaip krikščionys daro šiandien.
„Bažnyčia nešventė Kalėdų iki 4-ojo amžiaus.“ (Grolier's Encyclopedia).
Taigi, mes matome, kad nei Biblija, nei Jėzus ar jo kompanionai nieko nesako apie Kalėdų šventimą, kurios šiuo metu yra sukomercintos, apima išlaidavimą ir neturi jokios dvasinės svarbos.
Dabar paanalizuosime tikrą Jėzaus (taika jam) asmenybę, atsižvelgiant į Biblija ir Islamą.
Ką Jėzus sakė apie save?
Daugybėje Biblijos vietų, Jėzus, minėdamas save kaip Pranašą, pasakė:
“Pranašas nėra be garbės, išskyrus savo paties šalį ir savo paties namus.” (Matas,
“
Jėzus gavo Dievo apreiškimą
“Taip pat, Jėzus Kristus, kaip Pranašas, gavo apreiškimus iš Dievo: “Bet dabar tu sieki mane nužudyti, žmogų, kuris pasakė tau teisybę, kurią aš girdėjau iš Dievo.” (Jonas,
Jėzus meldėsi savo Dievui
“Ir kai jis (Jėzus) nusiuntė mases šalin, jis nuėjo į kalną nuošaliai pasimelsti.” (Matas,
Akivaizdus klausimas: Jeigu Jėzus buvo Dievas, tai kam jis meldėsi?
Jėzus save laikė lygiu su kitais žmonėms Dievo akyse
„Mano tėvas ir jūsų tėvas, mano Dievas ir jūsų Dievas.“ (Jonas, 20:17).
Dievas neturi Dievo, bet Jėzus turėjo Dievą! Be to, Evangelijos rašytojai mini Jėzų Kristų (taika jam), kaip „žmogaus sūnų“, Evangelijose tai padaryta apie 85 kartus, ir nei karto jis aiškiai savęs nepavadino „Dievu“ ar „Dievo sūnumi“, ar kaip nors panašiai.
Jėzus skelbė Dievo vienybę
Jėzus Kristus, kaip tikras Dievo Pranašas, mokė monoteizmo. Kai jo paklausė: „Koks yra pirmasis įsakymas?“ Jėzus atsakė:
„...Pirmasis iš visų įsakymų yra, Klausyk, O Izraeli; Viešpats mūsų Dievas yra vienas Dievas.“ (Markas, 12:29).
„Ir tai yra amžinas gyvenimas, kad jie galėtų žinoti Tave, vienintelį tikrą Dievą ir Jėzų Kristų, kurį Tu siuntei.“ (Jonas, 17:3).
Dievo Pranašai
Dievas, iš Savo malonės, siuntė daugybę Pranašų istorijos tėkmėje visoms tautoms kaip vedlius ir pavyzdžius. Kai kurie iš Pranašų buvo Nojus, Abraomas, Ismaelis, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Jėzus ir Paskutinysis Pranašas Muhammedas (taika jiems visiems). Jie visi nešė tą pačią pagrindinę žinią, kuri yra Dievo Vienybė, be jokių partnerių, sūnų ar dukterų.
Šią Dievo Vienybę, pilnoje esmėje, skelbė visi pranašai, bet vėliau kai kurios žmonijos dalys tai iškraipė ir tuos ‘iškraipymus’ pavadino ‘religijomis’, jie paliko tikėjimą vieninteliu tikru Dievu ir pakeitė jį žmonių, karvių ir ugnies garbinimu. Kad apvalytų žmoniją, Dievas pasiuntė Savo paskutinįjį Pranašą Muhammedą (taika jam) kaip gidą visai žmonijai ir per jį apreiškė Savo paskutiniąją žinią, Koraną:
“Jie priėmė savo mokslininkus ir vienuolius kaip viešpačius šalia Dievo ir (taip pat) Kristų, Marijos sūnų, nors jiems buvo įsakyta tarnauti tik vienam Dievui. Nėra kito dievo, tik Jis. Šlovė Jam! Jis yra virš to, ką jie (Jam) priskiria…” (Koranas,
Šis didžiausias nuolankumas ir vieno Dievo garbinimas, jo tikriausia prasme, formuoja Islamo pagrindą. Visas Koranas buvo užfiksuotas milijonų pasaulio musulmonų atmintyje ir apsaugotas Paties Dievo nuo bet kokių pakeitimų, skirtingai nei ankstesni raštai, kad būtų suteiktas vadovavimas visiems laikams.
Ko moko Islamas?
Islamas kviečia žmoniją tarnauti Vienam, Visagaliui Kūrėjui (arabiškai 'Allah'). Islamas moko žmoniją vienybės Dievo akyse, nepaisant išorinių skirtumų, tokių kaip rasė ar tautybė. Islame baltaodžiai neturi pranašumo prieš juodaodžius ar atvirkščiai. Viskas, kas suardo visuomenės darną ar atitraukia žmones nuo vieno tikrojo Dievo garbinimo, Islame yra nemėgiama. Taip Islamas suvokia alkoholio, narkotikų, ikisantuokinio lytinio gyvenimo, lošimo ir t.t. blogį ir pataria žmonėms laikytis atokiai nuo šio šėtono rankų darbo. Islamas toliau pateikia detalius nurodymus dėl žmogaus santykių su Dievu, jo šeima ir visuomene. Taigi, joks žmogaus gyvenimo aspektas nėra nepatenkantis į Dievo pateiktą pamokymą.
Gimsta nenuodėmingi!
Islamas moko, kad kiekvienas vaikas gimsta be nuodėmių, su tyra širdimi ir vidiniu polinkiu suvokti Dievo vienybę. Tai tėvai arba aplinka priverčia tą vaiką priskirti partnerius Dievui (daugybės dievų forma) arba visiškai atmesti Dievą.
Nėra tarpininko
Nėra tarpininko tarp Dievo ir žmogaus. Tam nėra reikalo, nes Dievas Viską Žinantis gali girdėti ir atsakyti į mūsų maldas, nepriklausomai nuo mūsų padėties ar vietos.
Išsigelbėjimas ateina paklūstant tyram tikėjimui į Vieną Dievą ir sekant Jo vadovavimu, kaip apreikšta Korane, o ne per nekalto žmogaus pasiaukojimą už svetimas kaltes (nužudymą). Kaip Islamas pasisako už rasinį teisingumą yra aprašoma toliau.
Islamas atmeta rasizmą
Vieno žmogaus pranašumas kito atžvilgiu nėra grindžiamas rase, ekonomine padėtimi ar tautybe, bet jo Dievo-Suvokimu ir charakterio tyrumu. Dievas skelbia Korane:
„O žmonija! Mes sukūrėme jus iš vienos (poros) vyriškio ir moteriškės, ir padarėme iš jūsų tautas ir gentis, kad jūs galėtumėte pažinti vieni kitus, o ne kad galėtumėte niekinti vieni kitus. Iš tikrųjų, labiausiai gerbiamas iš jūsų Dievo akyse yra pats doriausiasis...“ (49:13).
Taip pat ir Pranašas Muhammedas (s.a.w.) paskelbė:
“Arabai neturi jokio pranašumo nearabų atžvilgiu, nei nearabas neturi jokio pranašumo juodaodžio atžvilgiu, nei juodaodis jokio pranašumo baltaodžio atžvilgiu. Jūs visi esate Adomo vaikai, o Adomas buvo sukurtas iš molio.”
Koranas buvo apreikštas arabų kalba, bet jo vertimai yra prieinami įvairiomis kalbomis nearabams. Taip pat ir Islamas nėra skirtas tik rytų žmonėms ar arabams, tai yra visuotinė religija, atskleista visai žmonijai.
Mes kviečiame visus nuoširdžius žmones pastudijuoti Islamą be išankstinio nusistatymo. Nesekite aklai užgaidomis ir mus supančios aplinkos pagoniška įtaka. Dievas suteikė mums šį nuostabų protą, kad ieškotume tiesos ir gyventume pagal ją nes mums visiems reikės atsiskaityti už savo tikėjimus ir veiksmus Teismo Dieną.
Įvadas į Islamą
Vardan Allah, Gailestingojo, Maloningojo.
Gyvenant mūsų šiuolaikinėje visuomenėje, reikia suprasti, kad mūsų kilmė yra skirtinga, todėl yra labai reikalinga tolerancija, supratimas ir pagarba visai tai įvairovei. Ir pirmiausia, mes turime vykdyti dialogą tarp tikėjimų.
Islamas yra viena iš didžiųjų pasaulio monoteistinių religijų. Ir kartu, tai yra labiausiai nesuprasta religija. Ilgą laiką buvo jaučiamas poreikis išleisti literatūros, kuri paaiškintų Islamą nemusulmonams ir pašalintų klaidingą nuomonę apie Islamą, kurią daugelis turi.
Šis straipsnis, nors ir trumpas, bet paaiškina musulmonų pagrindinius įsitikinimus ir praktikas.
Islamas
Islamas yra greičiausiai pasaulyje auganti religija. Vienas iš penkių pasaulio gyventojų yra musulmonas. Bet vis dėlto Islamas yra labiausiai klaidingai suprantama religija. Musulmonai gyvena įvairiose pasaulio dalyse, nuo Kinijos iki Argentinos, nuo Rusijos iki Pietų Afrikos. Daugiausiai musulmonų gyventojų turinti šalis yra Indonezija.
Islamas yra aktyvus paklusnumas Dievui. Tai yra griežtai monoteistinė religija, nes ji griežtai liepia garbinti tik Vieną Aukščiausiąjį Viešpatį, Kuris yra visatos Kūrėjas. Taika (šaknis iš kurios žodis „Islamas“ kilo) yra pasiekiama per visišką paklusnumą Dievo įsakymams, nes Dievas yra visos ramybės (taikos) šaltinis.
Musulmonai yra tie, kurie tiki Vienu Dievu ir kad Muhammadas yra paskutinysis Dievo Pranašas. Jie paskiria savo gyvenimus tarnavimui Dievui, visatos Kūrėjui ir Išlaikytojui.
Islamas moko, kad Dievas (arabiškai Allah) yra visų kūrinių šaltinis ir kad žmonės yra geriausi iš Jo kūrinių. Jis įkvepia juos daryti gerą ir siunčia Pranašus, kurie pristato Dievo žinią. Musulmonai tiki, kad pirmasis Pranašas buvo Adomas, po kurio sekė ilga Pranašų grandinė, kurie vedė žmoniją. Koranas, pagal musulmonų tikėjimą, yra Dievo žodis, kuris buvo atskleistas Pranašui Muhammadui. Jame minima daug kitų Pranašų. Visi Pranašai nešė tą pačią žinią, t.y. tikėjimą į Vieną Dievą, dorą žmonių elgesį ir tikėjimą atsiskaitymu už žmonių veiksmus pabaigoje.
Jėzus Islame
Musulmonai gerbia Jėzų. Jie laiko jį vienu iš didžiausiųjų Dievo Pranašų, siųstų žmonijai. Koranas patvirtina jo stebuklingą gimimą ir jo stebuklingus gebėjimus. Be to, jo motina Marija yra laikoma viena iš tyriausių ir iškiliausių moterų. Korane sakoma:
“Štai! angelas pasakė: ‘Dievas pasirinko tave ir apvalė tave, ir pasirinko tave iš visų tautų visų moterų. O Marija! Dievas suteikia tau geras žinias iš Jo, jo vardas bus Mesijas, Jėzus, Marijos sūnus, gerbiamas šiame pasaulyje ir anapus, ir vienas iš tų, kurie bus arti Dievo.” (
Islamas savo mokymus laiko ankstesnių monoteistinių mokymų, tokiu kaip krikščionybė ir judaizmas, patvirtinimu ir kulminacija. Taigi, musulmonai tiki, kad Mozė ir Jėzus buvo Dievo Pranašai. Pranašui Muhammadui Korane buvo liepta deklamuoti:
“Sakyk, mes tikime Dievu ir tuo, kas buvo mums apreikšta, ir tuo, kas buvo apreikšta Abraomui ir Ismaeliui, ir Isaokui, ir Jokūbui, ir giminėms, ir tuo, kas buvo patikėta Mozei ir Jėzui, ir Pranašams iš jų Viešpaties. Mes neišskiriame nei vieno iš jų ir Jam mes paklūstame.” (3:84).
Islamas yra paskutinioji religija, kuri buvo apreikšta per paskutinįjį Pranašą, kurio vardas Muhammadas. Jis gimė Mekoje (Saudo Arabijoje) 570 po Kr. Muhammadas buvo labai teisingas ir sąžiningas žmogus. Jis taip pat buvo labai pamaldus ir bjaurėjosi savo visuomenės moraliniu nuosmukiu. Kai jam buvo keturiasdešimt metų, Dievas, per angelą Gabrielių, liepė jam viešai paskelbti Islamo religiją. Dievo žinia žmonijai buvo pateikta Korane, kuris buvo apreikštas Muhammadui. Koraną, kuris yra šventa knyga musulmonams, sudaro 114 skyrių (vadinamų Suromis), musulmonai tiki, kad tai yra grynas (tikras) Dievo žodis, nesufalsifikuotas per 14 amžių. Jame yra nurodomi dalykai, kurie veikia žmones viso jų gyvenimo metu, tokie kaip pamaldumas, doras žmonių elgesys, garbinimas, sukūrimas, dorybinga visuomenė ir etikos pritaikymas.
Islame yra dvi pagrindinės mokyklos – Šiah ir Sunni. Snnitai tiki, kad bendruomenė po Pranašo Muhammado mirties išrinko savo valdytoją, tuo tarpu šiitai tiki, kad Pranašas, Dievo valia, paskyrė Ali savo įpėdiniu. Tokiu būdu, vadovavimą nustato Dievas. Reikia pastebėti, kad šiitus ir sunnitus jungia pagrindiniai tikėjimai, t.y. jie tiki tuo pačiu Dievu, ta pačia knyga, tuo pačiu Pranašu ir meldžiasi ta pačia kryptimi. Skirtumai daugiausia yra teologijoje ir jurisprudencijoje.
Islamo mokymas
Islamas moko, kad žmonės gimsta turi ir be nuodėmių. Niekas nėra atsakingas ir negali prisiimti atsakomybės už kito nuodėmes. Kaip bebūtų, pasigailėjimo durys visada yra atviros tiems, kurie nuoširdžiai gailisi. Dievas Korane mums pakartotinai primena apie Jo begalinį gailestingumą ir užuojautą. Musulmonams yra įsakyta išlaikyti savo vidinį dvasinį tyrumą per nuolatinį Dievo prisiminimą ir maldas. Islamas išlaiko dvasinio aspekto balansą pabrėždamas žmogaus atsakomybę. Žmonių sukūrimas nėra betikslis. Pamaldumo pasiekimas yra tik vienas to tikslo aspektas; aktyvus dalyvavimas teisingos visuomenės sukūrime yra kitas. Musulmonams svarbu, kas nutinka šiame pasaulyje, jie padarė žymų indėlį mokslo plėtotėje, medicinoje, matematikoje, fizikoje, astronomijoje, geografijoje ir literatūroje. Tokie musulmonai kaip Avicena ir Ibn Rušd užėmė svarbų vaidmenį mokslo progrese vakaruose. Pirmąjį universitetą pasaulyje įkūrė musulmonai Kaire, Egipte. Daugybę svarbių dalykų, tokių kaip skaičiai, algebra, pirmasis žemės rutulio žemėlapis ir navigaciniai žemėlapiai, sukurė musulmonai ir vėliau juos perėmė viduramžių europiečiai.
Šalia žmogiškosios atsakomybės, Islamas taip pat moko atsiskaitomybės. Galutinis žmonių tikslas yra pomirtinis gyvenimas. Musulmonai tiki, kad galiausiai visi žmonės bus prikelti ir turės atsiskaityti už savo veiksmus. Tie, kurie darė teisingus (gerus) darbus, bus apdovanoti amžina palaima Rojuje, o tie, kurie darė blogus darbus, bus nubausti pragare.
1. Dievas yra Vienas
Islamo tikėjimas sako, kad NĖRA DIEVYBĖS, IŠSKYRUS ALLAH IR KAD MUHAMMADAS YRA JO PRANAŠAS (LA ILAAHA ILLA-ALLAH MUHAMMADUR-RASULILLAH).
Musulmonai tiki, kad Dievas yra VIENAS. Jie nebuvo nei pagimdytas (sukurtas), nei gimdė. Jis neturi partnerių. Jis yra Pradžia ir Pabaiga. Jis yra Viską Žinantis ir Yra Visur.
Koranas sako, kad jis yra arčiau prie žmogaus nei jo jungo vena, vis dėlto Jis negali būti pilnai suvoktas žmogiškojo proto.
Žiūrėti šiuos Korano posmus:
II:115; II:163; II:255; VI:101; VII:7; XXIII:91-92; XXXVII:4-5; XXXVIII:65-68; CXII:1-4.
Imamas Ali sako maldoje:
„O Dieve, tikrai aš Tavęs prašau Tavo vardu, Allah vardu, Gailestingiausiasis, Užjaučiantis, Didybės ir Puikumo Valdove, Savaime Gyvenantis, Amžinas, nėra kito dievo tik Tu, O Jis apie Kurį niekas nežino, koks Jis yra arba kur Jis yra, arba kas Jis yra ir vis dėlto mes žinome, kad Jis yra.“
2. Dievo teisingumas
Allah yra teisingas. Korane XCV:8 sakoma: „Ar ne Allah yra pats galutinis iš visų teisėjų?“
Vėl XXI:47: „Ir Mes parūpinome teisingas svarstykles Teismo Dienai. Su jokia siela nebus pasielgta neteisingai jokiu būdu. (Bet koks geras darbas ar blogas darbas), net jei jis būtų mažas, kaip grūdas arba garstyčios sėklytė, bus Mūsų peržiūrėtas (kaip įrodymas). Mes esame atidūs skaičiavime.“
Sunni mokykla laikosi nuomonės, kad niekas nėra geras ar blogas savaime. Ką Dievas mums įsakė daryti, tai tampa geru dalyku Jo įsakymo dėka. Ką jis uždraudė, tas tampa blogu.
Šiitai tiki, kad dalykų esmėje yra ar jis geras, ar blogas. Dievas įsakė mums daryti gerus darbus ir uždraudė blogus. Dievas veikia pagal tikslą ar planą. Žmogaus protas negali suvokti to plano ar tikslo jo visumoje, tačiau žmogus turi visada stengtis suprasti tiek, kiek jis gali.
Prievarta ar laisvė?
Skirtingų mokyklų nuomonės skiriasi.
i. Mutazzilai tiki, kad žmogus yra visiškai laisvas ir Dievas niekaip neveikia jo veiksmų. Tie, kurie pritaria šiai nuomonei, taip pat yra žinomi kaip Kadariyyai.
ii. Mudžabbira mokykla mano, kad žmogus neturi laisvės ir tėra tik įrankis Dievo rankose.
iii. Ašaria mokykla, kuriai pritaria dauguma sunnitų, mano, kad net jei žmogus neturi laisvos valios, jis vis tiek gaus atlygį už savo gerus darbus. Sunnitų mokslininkas Al-Ghazzalli apibendrina šią doktriną taip: „Joks asmens veiksmas, net jei jis padarytas tik dėl jo naudos, nėra nepriklausomas nuo Allah valios dėl savo egzistavimo. Neįvyksta nei fiziniame, nei nežemiškame pasaulyje akies mirktelėjimas, minties šmėkštelėjimas ar netikėčiausias žvilgsnis, jei to neįsakė Allah, Jo Jėga, Noru ir Valia. Į tai įeina blogis ir gėris, nauda ir žala, sėkmė ir nesėkmė, nuodėmė ir teisingumas, paklusimas ir nepaklusimas, politeizmas ir tikrasis tikėjimas.“
iv. Šiitai tiki, kad nėra nei visiškos prievartos, nei visiškos laisvės. Tikroji padėtis yra kažkus per vidurį. Jie teigia, kad Allah turi išankstines žinias apie žmogaus veiksmus, bet neverčia pasielgti būtent vienaip ar kitaip.
Žiūrėti Koraną:
II:284; IV:79 ;VI:17; IX:51; X:107; XI:6; XI:56; XXVII:62; XXX:60; XXXIX:52-54; XLII:30.
3. Pranašavimas
Dievas sukūrė žmoniją tarnauti Jam (LI:56). Jis suteikė žmogui sugebėjimus ir veiksmų laisvę ir iš Savo Malonės bei Teisingumo pasiuntė Pranašus mokyti ir vesti žmoniją. Jokia tauta ar bendruomenė nebuvo palikta be tokio vadovavimo (X:47 ir XVI:36).
Kai kurie iš tų pranašų buvo pasiųsti su Dievo Apreiškimais, raštais ir stebuklais. Pirmasis Pranašas buvo Adomas, o paskutinysis Muhammadas, Pranašų Antspaudas (XXX:40).
Nors Korane yra minimi tik 25 žinomiausi pranašai, bet jame taip pat teigiama, kad jų buvo daug daugiau, nors jų vardai ir nepaminėti Korane (XL:78). Musulmonai tiki, kad pranašų buvo 124 000. Iš jų konkrečiai paminėti yra Adomas, Enochas, Nojus, Abraomas, Izmaelis, Izaokas, Lotas, Jokūbas, Juozapas, Jobas, Mozė, Aronas, Ezekielis, Dovydas, Saliamonas, Jona, Zachariajas, Jonas Krikštytojas, Jėzus ir Muhammadas.
Penki iš šių pranašų atnešė naujus įstatymų rinkinius. Tai buvo Nojus, Abraomas, Mozė, Jėzus ir Muhammadas. Jie yra vadinami “ulu l-azm” pranašai, kas reiškia, didžiai pastovūs (ištikimi, tvirti).
Koranas mini penkias dieviškas knygas:
a. Abraomo Knygą (LXXXVII:19).
b. Psalmes, duotas Dovydui (IV:63 ir XVII:55).
c. Torą, duotą Mozei (II:87, III:3-4, VI:91 ir 154).
d. Evalgeliją, atskleistą Jėzui (V:46).
e. Koraną, apreikštą Muhammadui.
Musulmonas pivalo tikėti visomis Šventosiomis Knygomis (II:4 ir 285). Taip pat jis turi tikėti visais pranašais (IV:152).
Šiitai taipogi tiki, kad visi pranašai buvo neklystantys ir tyri. Ne visi sunnitai pritaria šiam tikėjimui.
4. Prisikėlimas
Pasaulio pabaiga ateis Paskutiniojo Teismo Dieną (Qiyamah), galutiniojo žmonių atsiskaitymo dieną. Visi žmonės bus prikelti ir stos prieš Dievą, Kuris nuspęs jų likimą pagal jų darbus. Gerieji bus apdovanoti Rojumi (džannah), o blogieji bus nubausti pragaru (džahannam) (XXII:6-9 & 1-2; III:185; VI:62). Svarbiausias Jo Teisingumo veiksnys bus Jo Malonė (VI:12).
5. Imaamah (Imamatas)
Vien tik šiitai tiki Imamatu. Paraidžiui „imaam“ reiškia vadovas. Pagal šiitų tikėjimą Imamas yra žmogus, kurį paskyrė Dievas ir pristatė Pranašas, o po to kiekvienas prieš jį einantis Imamas pagal aiškų nurodymą (nass), jis turi vadovauti musulmonų bendruomenei, aiškinti ir saugoti religiją ir įstatymą (šariah) bei mokyti bendruomenę visuose reikaluose.
Imamas yra pirmasis ir svarbiausiasis Dievo Atstovas (Įgaliotinis) ir Pranašo įpėdinis. Jis turi būti tyras ir turėti didžiules (dieviškas) žinias apie Korano posmų reikšmę tiek apie visiems suprantamus posmus, tiek ir apie paslaptingus, mažai kam suprantamus.
Yra daug šiitų atšakų, pav. Zaidi, Ismaili ir t.t. Pagrindinė grupė yra Dvyliktininkai (Ithnašari).
(PASTABA: Šiose pastabose, jei nėra paminėta kitaip, nuorodos į šiitus ir šiitų tikėjimą turi būti vertinamos kaip nuorodos į Šiah Ithnašeriyya mokymą).
Dvyliktininkai tiki, kad po Pranašo buvo dvylika Imamų. Jie yra:
1. Ali ibn Abu Talib (mirė 40 mėnulio metais/659 mūsų eros metais).
Jis buvo Pranašo žentas, vedęs jo dukrą Fatimą.
2. Hassan ibn Ali (mirė 50 mėn.m./669 m.e.m.).
3. Hussain ibn Ali (mirė 61 mėn.m./680 m.e.m.).
4. Ali ibn Hussain (mirė 95 mėn.m./712 m.e.m.).
5. Muhammad ibn Ali (mirė 114 mėn.m./732 m.e.m.).
6. Džafar ibn Muhammad (mirė 148 mėn.m./765 m.e.m.).
7. Musa ibn Džafar (mirė 183 mėn.m./799 m.e.m.).
8. Ali ibn Musa (mirė 203 mėn.m./817 m.e.m.).
9. Muhammad ibn Ali (mirė 220 mėn.m./835 m.e.m.).
10. Ali ibn Muhammad (mirė 254 mėn.m./868 m.e.m.).
11. Hassan ibn Ali (mirė 260 mėn.m./872 m.e.m.).
12. Muhammad ibn Hassan (gimė 256 mėn.m./868 m.e.m.).
Savo tėvo mirties metu 260 mėn.m. dvyliktasis Imamas pasislėpė (Ghaybah), pasirodydamas tik keletui vadovaujančių šiitų. Iki 329 mėn.m./939 m.e.m. jis vykdė Imamo pareigas per atstovus, kuriuos jis pats paskyrė. Tada jis pasislėpė visiškai iki tos dienos, kai Dievas suteiks jam leidimą pasirodyti.
Sunnitų nuomonė
Sunnitai naudoja žodį Imaam kaip kalifo sinonimą. Kalifas gali būti išrinktas arba paskirtas jo pirmtako, arba parinktas komisijos, arba gali įgyti valdžią panaudojęs karinę jėgą. Kalifui nereikia būti tyram (nenuodėmingam). Yra teisėta žmogui, kuris pasižymi žemesnėmis savybėmis, tapti kalifu, nors jų tarpe yra kitas žmogus, pasižymintis aukštesnėmis savybėmis.
Jurisprudencijos ir teologijos raida
A. Šiah mokykla
Jų gyvenimo metu Imamai liko pagrindiniais šarios, Islamo teisės, aiškintojais. Dauguma Imamų, kai leido politinė atmosfera, rengė teologijos užsiėmimus ir taip pat mokė kitų mokslo šakų.
Nuo dvyliktojo Imamo pasislėpimo šiitai turi vadovautis mudžtahidų pamokymais ir sekti taqlyd nurodymais, taip nurodė ne tik dvyliktasis Imamas, bet daugiausiai prieš jį buvę Imamai.
Taqlyd paraidžiui reiškia sekti ar mėgdžioti kažką. Islamo jurisprudencijoje tai reiškia sekti mudžtahidu tais klausimais, kurie yra susiję su teise (XXI:7 ir IX:124).
Taqlyd liečia tik šarios reikalus. Nėra taqlyd’o tikėjimo reikaluose. Musulmonas privalo stengtis pasiekti įsitikinimo savo tiesa per apmąstymus ir racionalius nagrinėjimus.
Madžtahidas turi būti žmogus, kuris mokėsi visų Islamo mokslų. Bet kuriuo metu paprastai yra ne vienas žmogus, kuris yra vadinamas mudžtahidu ir nėra neįprasta, kad vienoje šeimoje du asmenys taqlyd’e pasitiki dviem skirtingais mudžtahidais.
Kiekvienas musulmonas bet kokį teisės klausimą gali adresuoti bet kuriam mudžtahidui, nesvarbu ar jis laikosi to mudžtahido taqlydo, ar ne, o mudžtahidas pateiks fatwaą, išsakydamas savo nuomonę tuo klausimu. Tai būtų pastovus įstatymo pareiškimas, kuris mudžtahido nuomone, yra teisinga įstatymo pozicija. Fatwaa sujungtų visus asmenis to mudžtahido taqlyd’e.
Mudžtahidas taip vadinamas dėl to, kad jis daro idžtehaad’ą, kas reiškia stengtis gauti šarios įstatymus iš jos šaltinių, kurie yra:
1. Koranas;
2. sunnah, kas reiškia Pranašo ir Imamų tradicijos (ahadis) ir praktika;
3. aiškinimas (aql);
4. mudžtahidų sutarimas (idžmaa).
B. Sunni mokykla
Valdantysis kalifas pastoviai prisiėmė pagrindinio šarios aiškintojo atsakomybę.
Po Pranašo mirties praėjus beveik šimtui metų, valdovai (valstybė) paėmė visišką Pranašo pasakymų (ahadis) autentiškumo patvirtinimo, rinkimo ir skelbimo valdymą. Keli nesąžiningi kalifai nesivaržė panaudoti šią jėgą savo piktadarybių pateisinimui, surengdami neautentiškų (abejotinų) ahadis’ų išplatinimą.
Po to, kai Bani Abbas atėjo į valdžią 132 mėn.m. (750 m.e.m.), buvo įforminta sunnitų bendruomenės struktūra.
Nors sunnitų mokykla turi daug atšakų ir atšakėlių, bet yra keturios pagrindinės grupės:
1. Hanafi, įkurė Imamas Abu Hanifa an-Nu'maan ibn Thabit (mirė 150 mėn.m./769 m.e.m.). Šį mokslininką didžiai gerbia ne tik jo sekėjai, bet ir kiti sunnitai.
2. Maliki, įkūrė Imamas Abu Abdullah Malik ibn Anas (mirė 179 mėn.m./797 m.e.m.).
3. Šafii, įkūrė Imamas Abu Abdullah Muhammad ibn Idris al-Šafii (mirė 204 mėn.m./819 m.e.m.).
4. Hanbali, įkūrė Imamas Ahmed ibn Muhammad ibn Hanbal (mirė 241 mėn.m./855 m.e.m.).
Nors Sunni mokyklose yra daug nesutaikomų skirtumų, vis dėlto jie sutaria dėl jų doktrinų ir įstatymų pagrindų. Jie visi tvirtina, kad įgijo juos iš šių šaltinių:
1. Korano;
2. Šv. Pranašo Sunnos ir kartais pirmųjų keturių kalifų sunnos;
3. Idžmaa’os (susitarimas tarp Pranašo kompanionų arba religinių lyderių, arba tarp sekėjų);
4. Qiyas’o (išvados iš teisėtų Korano arba Sunnos nurodymų per racionalią analogiją).
Šių keturių sunnitų mokyklų teologinių ir teisinių doktrinų pripažinimo mastas labai priklausė nuo to meto valdytojo polinkio. Pavyzdžiui, nors pats Abu Hanifa neįgijo didelio populiarumo prieš kalifą, jo įpėdinis Abu Yusuf’as tapo galinga figūra rūmuose ir gavo Vyriausiojo Kadhi postą.
Ka dir kaip būtų, kalifas vis dėlto liko galutiniuoju arbitru įstatymo aiškinime, o teisininkams liko tik patarėjų vaidmuo.
Žlugus Ottomanų Imperijai ir panaikinus kalifo pareigybę sunni mokyklos nesivystė taip greitai kaip jiems reikėjo, kad spėtų su socialine, ekonomine, politine ir moksline raida. Kai kurios sunitų atšakos pripažino, kad jiems reikia idžtihaad, kelios susikoncentravo ties idžmaa, kaip prie pagrindinio pertvarkymo instrumento.
Be jų skirtumų jurisprudencijoje, sunnitai ir šiitai laikosi skirtingų teologijos požiūrių dėl įvairių tikėjimo dalykų aspektų, pav. žmogaus pasirinkimo laisvės ir Dievo Teisingumo (aptarta aukščiau), ar Dievas turi fizinį pavidalą. Kai kurios sunnitų atšakos tiki antropomorfizmu.
Kaip bebūtų, šiitai ir sunnitai sutinka dėl pagrindinių tikėjimo principų:
1. Kad Allah yra Vienas ir neturi partnerių
2. Kad Muhammadas yra paskutinysis Dievo Pranašas;
3. Kad bus Prisikėlimas ir Teismas.
Garbinimo veiksmai
Arabiškas žodis, naudojamas apibūdinti garbinimo veiksmus, yra Ibaadah. Tai nereiškia garbinti, tai reiškia tarnavimas. Tarnauti Dievui tokiu būdu, kokiu Jis įsakė savo kūriniams Jam tarnauti, yra Ibaadah. Šis terminas įtraukia dievobaimingumo veiksmus taip pat, kaip ir privalomus garbinimo veiksmus.
Privalomi garbinimo veiksmai, kuriuos pripažįsta tie šiitai, tiek ir sunnitai, yra:
1. Salaah (kasdienės maldos)
Kiekvienas musulmonas, nuo to laiko, kai jis ar ji sulaukia lytinės brandos, privalo atlikti sallah. Išskyrus moteris, kurioms tuo metu yra menstruacijos, joks asmuo nėra atleidžiamas nuo šio garbinimo akto.
Prieš žmogui pradedant melstis, jis privalo atlikti ritualinį apsiplovimą nustatytu būdu. Šis dalykas yra simbolinis pasiruošimas maldai, o ne, kaip dažnai tikima, švarumas. Žmogus turi būti švarus, jei nori atlikti apsiplovimą (wudhu). Tada jis atsistoja veidu į Meką ir pareiškia savo ketinimą atlikti maldą, kad pasiektų artumą su Allah. Po šio ketinimo išreiškimo jis pradeda maldą ir meldžiasi nenutrūkstamai iki jos pabaigos.
Salaah susidaro iš tam tikro skaičiaus dalių, vadinamų rakaah. Kiekviena dalis (rakaah) susideda iš:
i. Korano atidarančiojo skyriaus ir dar kurio kito skyriaus deklamavimo stovimoje padėtyje;
ii. nusilenkimo iki pusės (ruku) ir Dievo šlovinimo toje pozicijoje bei
iii. dviejų nusilenkimų iki žemės, vadinamų sadždaah, kurių metu vėl yra garbinamas Dievas. Tada prasideda sekantis rakaah.
Ryto malda yra atliekama tarp aušros ir saulėtekio, ją sudaro du rakaah, dienos maldos susideda iš keturių rakaah, saulėlydžio iš trijų ir vakaro iš keturių.
Maldos yra baigiamos patvirtinimu, kad Allah yra Vienas ir neturi partnerių, o Muhammadas yra Jo tarnas ir pasiuntinys. Pasveikinimai yra siunčiami Pranašui, visoms teisingoms sieloms ir visiems, kurie dalyvauja maldoje.
Malda yra laikoma ne tik ritualiniu garbinimo veiksmu, bet ir bendravimu su Kūrėju. Tai yra pati svarbiausia ibaadah forma ir liga (kitokia nei psichinė), amžius ar negalia nėra pasiteisinimas maldos neatlikimui.
Praleistos maldos yra skola Allah ir yra pirmoji musulmono laiko ir sąžinės pareiga. Jeigu žmogus numiršta nepasimeldęs savo praleistų maldų, jo vyriausiasis sūnus, o jeigu jo sūnus negyveno ilgiau už jį, tada jo paveldėtojas turi pasimelsti už praleistas maldas arba sumokėti kažkam, kad jis atliktų mirusiojo praleistas maldas.
Sayyd Hussain Nasr rašo savo Islamo Idealuose ir Tikrovėje:
“Kanoninėse maldose žmogus stovi prieš Dievą kaip visų kūrinių atstovas. Jis meldžiasi už visas būtybes ir visų jų vardu.
Iš daugybės Pranašo posakių, atitinkantys klausimą yra šie:
“Salaah yra dvasinis tikinčiojo pakilimas, kur jis bendrauja su Allah.”
“Geri žmogaus darbai nuvalo blogus darbus. Salaah ir kantrybė (sabr) yra geriausieji iš veiksmų.”
Salaah yra dvasinė veikla, kurią atliekantis asmuo yra visiškai pasinėręs, protiškai ir fiziškai, į Dievo atsiminimą (XXIX:45, XXII:34 ir 35, XXVII:1-3, XX:6-7 ir 14, IX:71, LXXIV:38-48, VI:71 ir 72, XV:98 ir 99, XI:114 ir 225).
2. Saum (pasninkas)
Antrasis garbinimo aktas yra Ramadano mėnesio pasninkas, 9-ąjį Islamo kalendoriaus mėnesį. Jis privalomas kiekvienam subrendusiam musulmonui, išskyrus sergantį, keliautoją, moteriai, jos menstruacijų metu ir tuos, kurie yra silpni dėl jų amžiaus.
Pasninkas susideda iš susilaikymo nuo valgymo, gėrimo ir seksualinių santykių nuo aušros pradžios iki saulėlydžio. Bet tai nėra vieninteliai tikslai. Pasninkas yra sąmoningas paklusimas Allah įsakymui. Tai žmogaus pastangos paskirti visą mėnesį tokiai veiklai, kuri pamalonina jo Kūrėją. „Tai yra būdai“, sako Nasr, „kuriais žmogus sulaiko savo gyvuliškas aistras ir supranta, kad jis yra daugiau nei gyvūnas.“
Pasninkas taip pat yra pradedamas nuo intencijos pasninkauti, kad pasiektum artumą su Allah (II:184, 185, 187).
Musulmonui yra privalu žinoti, kodėl jis meldžiasi ir kodël jis pasninkauja. Imamas Ali sako: “Tas, kuris nežino, kodėl jis meldžiasi arba kodėl jis pasninkauja, jo maldos ir pasninkas reiškia tik šiek tiek daugiau nei beprasmės fizinės pastangos, alkis ir troškulys.”
3. Hadž (piligrimystė į Meką)
Kiekvienas musulmonas, kuris sulaukia lytinės brandos ir turi pakankamai išteklių ne tik nukeliauti iki Mekos, bet ir savo išlaikytinių pragyvenimui, kol jo nebus, privalo kartą gyvenime atlikti piligrimystę.
Kaaba yra didingas pastatas, kuris buvo paskirtas Dievui kaip dovana nuo Jo Pranašų Abraomo ir Ismaelio.
Piligrimystės ritualai prasideda vienuoliktojo mėnesio 8-ąją dieną ir baigiasi Aukojimo švente 10-ąją dieną (II:158, 196-203; III:97; V:3; XXII 26:33).
Musulmono kelionė į Dievo Namus ir siekimas ten jo Kūrėjo atleidimo per atgailavimo išreiškimą ir visų ritualų atlikimą dalyvaujant piligrimystėje, yra tokia didžiulė dvasinė patirtis, kad atrodo, jog piligrimo siela patiria apsivalymą.
Piligrimystė turi ir kitą filosofinį aspektą.
Korane, kaip ir Senajame Testamente, yra istorija apie Abraomą, kuriam buvo įsakyta paaukoti savo sūnų. Tačiau Koranas sako, kad tas sūnus buvo Ismaelis.
Tėvas perduoda žinią jaunam berniukui, kuris dar tik sulaukė lytinės brandos. Jaunuolis ragina tėvą įvykdyti dievišką įsakymą sakydamas: “Dievo valia, tu suprasi, kad aš tarp kantriųjų.”
Nežinant motinai, tėvas ir sūnus keliauja į Arafaa lygumas, netoli Mekos. Čia jie praleidžia naktį besimelsdami. Sekančią popietę jie keliauja į Minos miestą, kur turėjo įvykti paaukojimas. Jie praleidžia naktį priemiestyje. Sekantį rytą jie įžengia į Miną.
Kelyje į paskirtą vietą, šėtonas triskart bando juos suvilioti, kad jie mestų šį sumanymą, bet kiekvieną kartą tėvas ir sūnus nuveja jį šalin apmėtydami akmenukais.
Kai jie atvyksta į aukojimo vietą, tėvas užriša sūnaus akis sakydamas, kad jis nenori, kad jaunuolis matytų kančią tėvo veide. Tada jis užriša ir savo akis, įvardydamas to priežastį, kad kaip galėtų bet koks tėvas žiūrėti, kaip miršta jo sūnus?
Diebas išgelbėja Ismaelį pakeisdamas jį avinu ir pasiunčia Savo sveikinimus Abraomui dėl jo paklusnumo. Dievas taip pat pažada Abraomui įamžinti tą įvykį (II:125-127; III:96-97; XXXVII:101-111).
Motina, sužinojusi, kas nutiko, surinka ir krenta be sąmonės nuo minties, kas galėjo įvykti, jei Allah nebūtų įsikišęs ir išgelbėjęs jos mylimo sūnaus. Neilgai trukus po to ji miršta ir yra palaidota netoli Kaabos. Jos palaidojimo vieta yra laikoma įtraukta į šventą žemę, apie kurią piligrimai eina aplink.
Kiekvienas piligrimas eina tuo pačiu maršrutu, kaip ėjo Abraomas ir Ismaelis. Jis taip pat praleidžia pirmąją naktį taip pat, kaip praleido jie, Arafoje, o antrąją naktį prie Minos. Jis taip pat simboliškai mėto akmenukus į šėtoną trijose Minos vietose.
Nors, žinoma, apsilankymas Allah Namuose yra didžiai dvasingas, piligrimas taip pat privalo apmąstyti ritualus, kurie padeda puoselėti šeimos vertę, tėvų meilę savo palikuonims, šėtono įveikimą, to, kuris yra žmogaus širdyje, simboliškai apmėtant jį akmenukais, ir apie visą pasiryžimą aukoti Dievo malonumui.
4. Zakah (mokestis nuo turto)
Zakah, kas paraidžiui reiškia apsivalyti arba apsivalymas, yra nedidelio santykio (paprastai 2.5%) mokestis nuo turto visuomenės neturtingųjų naudai. Tai yra laikoma kaip skola Dievui ir turi būti paskirstyta Allah malonumui mažiau laimingiems tarp artimųjų ir našlaičių, skurstančiųjų, ir keliautojų, elgetų, ir vergų išlaisvinimui (II: 2-3, II-43, II:177, IX:11, XXII:41, IX:71, III:91, XIV:91, XXIV:22, XXVI:9, XIV:35-37, XXII:26).
Yra nesuskaičiuojama hadisų galybė, kuriuose Pranašas primygtinai reikalauja, kad zakah mokėtų kiekvienas musulmonas. Imamas Džafaras Sadikas pasakė, kad tas, kuris neduoda zakah, gali nesitikėti, kad Allah priims jo maldą.
Penkių stulpų doktrina:
Daugelis sunnitų teologų, vietoj to, kad išvardytų Tikėjimo dalykus ir Garbinimo veiksmus atskirai, tvirtina, kad tikėjimas Dievu ir Pranašu kaip patvirtinama tikėjime (Kalimah), kartu su aukščiau paminėtais keturiais garbinimo veiksmais, sudaro penkis tikėjimo stulpus.
Šiitai pateikia penkis Tikėjimo veiksmus kaip religijos šaknis (Usul-i-Din), o Garbinimo veiksmus kaip religijos šakas (Furu-i-Din).
Be to, šalia aukščiau paminėtų garbinimo veiksmų, šiitai tiki ir sekančiais garbinimo aktais (Sunnitai juos laiko privalomais dievobaimingumo aktais):
5. Džihad (kova arba siekis)
Džihadas yra dviejų rūšių, didysis ir mažasis.
Didysis Džihadas (Džihad Al-Akbar)
Tai yra kova su savo vidumi (nafs), pavergti ir kontroliuoti savo aistras ir kūniškus troškimus. Pamatinis savasis aš (nafs-i-ammara) privalo būti kontroliuojamas pasitelkiant sąžinę (nafs-i-lawwama) ir tik tada, kai žmogus nugali šioje kovoje, jis pasiekia tobulumo savyje, tampa pats taikoje su savimi (nafs-i-mutmainna). Tiems, kurie pasiekia tokią būseną, Dievas sako:
“O siela ramybėje, atsigręžk į savo Viešpatį, patenkintu Jo geru pasitenkinimu, ir prisijunk prie Mano tikrų tarnų draugijos. Įeik į Sodą!.” (LXXXIX:27-30).
Mažasis Džihadas (Džihad Al-Asghar)
Tai reiškia kautis dėl Islamo. Ne ribų praplėtimui, ne dėl asmeninės kažkokios genties, bendruomenės ar tautos garbės, bet norint apginti Islamą ir apsaugoti jo vertybes. Ši kova gali būti daugelio pavidalų, naudojant pieštuką, naudojant liežuvį arba naudojant kardą. Šis paskutinysis pavidalas yra dažnai minimas Korane kaip Qitaal (karas).
Šiitų teologijoje, visuotinį qitaal gali paskelbti tik Imamas. Mudžtahidas neturi įgaliojimu sukviesti musulmonus į džihadą, apimantį qitaal.
6. Amr Bi L-Ma'Aruf (kitų nukreipimas link gėrio)
Tai yra garbinimo aktas musulmonui patarti ir nukreipti kitus daryti gerus darbus Allah malonumui.
7. Nahy 'An Al Munkir (kitų nukreipimas nuo blogio)
Tai taip pat yra kiekvieno musulmono pareiga patarti kitiems susilaikyti nuo nuodėmių (III:103, 109, 113; VII:199; IX:71, 112; XXII:41; XXI:17).
8. Khums (vienos penktosios mokestis)
Vien tik šiitai tiki šiuo papildomu mokesčiu ir jie laiko jį kiekvieno šiito musulmono pagrindine pareiga. Jį įsteigė Dievas kaip pagarbos simbolį Pranašui ir jo šeimai (VII:1:41; XXXIII:27; LIX:6-9).
Tai yra 20% mokestis nuo viso pelno, kuris lieka atskaičiavus šeimos ir komercines išlaidas.
Khums yra mokamas mudžtahidui ir yra padalinams į dvi lygias dalis. Viena viso surinkto khums dalis yra priklausanti Imamui ir mudžtahidas tą dalį išleidžia pedagoginiams, socialiniams ir ekonominiams projektams, kad pagerintų šiitų bendruomenę. Pirmumas teikiamas tai bendruomenei iš kurios buvo gautas khums. Antroji dalis yra padalinama vargšams ir to vertiems Pranašo palikuonims (sayyd’ams), iš kurių vienas gali gauti tik iki tiek, kiek gali reikėti vienų metų pragyvenimui.
Kiti pamaldumo aktai
Teocentriškumas
Islame nėra sekuliarizmo idėjos. Visi žmogaus veiksmai privalo būti arba pagal įstatymą (šarią), arba pagal nurodytą elgesio kodeksą. Veiksmas, kuris atitinka šiuos, yra dievobaimingumo veiksmas.
Musulmonas turi laikyti šį gyvenimą Žemėje kaip kelionę nuo savo Kūrėjo prie savo Kūrėjo ir turi stengtis, kad jo Kūrėjas būtų patenkintas. „Perduok džiugias naujienas tvirtiesiems, kurie sako... 'Mes esame iš Allah ir pas Jį mes sugrįšime.' Tokie yra tie, kuriems yra siunčiamas palaiminimas iš jų Viešpaties ir pasigailėjimas. Tokie yra vedami tiesiu keliu.“ (II:155-157)
Bet kurio sutvėrimo paskirtis (išskyrus žmones) yra tarnauti žmonijai (XXXI:20; XLV:13; LXVII:5). Žmogus, kuris buvo sukurtas tobuliausiai (XCV:4), neturi tarnauti niekas kitam išskyrus Allah (LI:56-58). Žmogui yra negarbinga ir tai žemina jo statusą, jei jis garbina bet kokią būtybę, daiktą ar jėgą kitą nei Allah.
Dievo Vienybės (kad Dievas yra Vienas) doktrina nėra tik tikėjimo dalykas. Tai yra svarbus faktorius žmogaus savęs supratime ir jo gyvenimo prasmės. Dievas Vienas, Nedalijamas turi būti vienintelis jo Vadovas šioje šio gyvenimo kelionėje.
Šeštasis Imamas, aiškindamas apie Dievo Vienybę, pasakė: “Tikroji žmogaus ibaadah yra garantuoti, kad Dievo Vieningumo esmė slypi tarp jo ketinimo ir jo veiksmo.”
Pranašas pasakė: “Kiekvienas žmogaus veiksmas turi linkti link Allah.”
Islamo moralinis kodeksas yra per didelis ir per platus, kad būtų galima jį pilnai aptarti šiame straipsnyje. Todėl mes apsiribosime paviršutiniška kai kurių elgesio kodekso aspektų peržiūra.
Žinių siekimas
Islamas neišprusimą laiko nešvariu (nadžasah), o žinių įgijimą didžiu pamaldumo veiksmu. „Tas, kuris yra žinantis, niekada negali būti lygus su tuo, kuris yra neišmanantis.“ (XXXIX:9).
Pranašas pasakė:
“Siekti žinių yra kiekvieno musulmono ir kiekvienos musulmonės pareiga.”
“Siek žinių, net jei tau dėl to reikėtų keliauti taip toli, kaip iki Kinijos.”
“Valandos pasėdėjimas išsimokslinusiųjų susibūrime yra geriau nei tūkstantis naktų, praleistų atliekant (neprivalomas) maldas, ir geriau nei stojimas į mūšį Dievo labui tūkstantį katų. Jeigu kažkas palieka namus ketindamas įgyti žinių, už kiekvieną jo žengtą žingsnį Dievas suteiks jam atlygį tokį, koks yra nustatytas pranašui.”
Tėvai
Pagarba, paklusnumas ir gerumas tėvams yra įsakyta musulmonams. Vis dėlto, nepaklusnumas yra pateisinamas, kai tėvai reikalauja padaryti kažkokį netinkamą dalyką (XVII:23, XXIX:8, XXXI:14, XLVI:15-18).
Pranašas pasakė:
“Tai yra garbinimo aktas žiūrėti į kiekvieną iš tėvų su švelnumu ir gerumu.”
“Allah yra patenkintas, kai žmogus padaro patenkintais savo tėvus, ir Allah pyksta, kai žmogus supykdo kurį iš savo tėvų.”
“Rojus guli po jūsų motinų kojomis.”
Labdara
Koranas įsako skirti dalį turto Allah reikalams, vargšui, skurstančiam, vergų išlaisvinimui, sergančiųjų gydymui ir kitiems geriems dalykams. Labdara yra išankstinė sąlyga dievobaimingumo įgijimui (II:195, 215, 245, 254, 261, 262-273; III:92; XXXVI:47; LVII:10, 11; LXIV:15-18).
Yra nesuskaičiuojama galybė Pranašo ir Imamų hadisų apie labdaros vertingumą. Viename iš jų yra sakoma: “Jeigu tu neturi ko duoti, duok malonų žodį ar net teisingą, švelnią šypseną.”
Jei mokslininkas platina žinias, tai yra labdaros veiksmas. Taip pat ir sergančiųjų lankymas.
Rūpinimasis sielvartaujančiu taip pat yra didis pamaldumo veiksmas. Yra hadisas, kuriame reikalaujama, kad šeima ir artimieji arba bendruomenė maitintų artimiausias mirusiojo gamines bent jau tris dienas po užklupusios mirties ir pasiųlytų jiems paguodą bei ramybę.
Priešinimasis priespaudai
Imamas Ali pasakė:
“Pasyviai kęsti priespaudą yra taip pat blogai, kaip ir pačiam būti engėju.”
“Tas, kuris nedaro nieko, kad panaikintų engiamojo kančias, yra pats engėjas.”
Teisingumas
Iš musulmono yra reikalaujama elgtis teisingai visuose reikaluose su kitais žmonėmis bet kokiomis aplinkybėmis (IV:58, 105, 135; VII:29; XVI:90).
Korane IV:135 sakoma:
“O Jūs, kurie tikite, būkite tvirti teisingume… net jeigu tai ne jūsų labui ar jūsų tėvų, ar artimų giminaičių, ir nesvarbu ar jūs turite reikalų su turtingu žmogumi, ar su vargšu. Prisiminkite, Allah yra artimas jiems abiems užuojautoje. Todėl nepakluskite savo žemiems troškimams.”
Gašlumas ir nepadorumas
Šie dalykai yra visiškai uždrausti (XVI:90).
Beprasmis plepėjimas, liežuvavimas ir privatumo pažeidimas
Šie dalykai visiškai uždrausti (XLIX:11 ir 12).
Vergų išlaisvinimas
Tai nėra vien tik dievobaimingumo aktas, bet ir įsakyta kaip pirmaeilė nuobauda už tam tikrus apgalvotus veiksmus arba aplaidumą, pav. pasninko praleidimas arba praleisto pasninko nepadengimas, bet kokio būtino nurodymo sulaužymas, kuris turi būti atliktas piligrimystės metu ir t.t.
Vergų išlaisvinimas taip pat buvo didžiai rekomenduojamas kaip įvairių nuodėmių atpirkimas.
Blogas elgesys su vergais ir tarnais yra taip pat uždraustas.
Yra didžiai rekomenduojama, kad zakaah ir kita išmalda būtų išleidžiama vergų išlaisvinimui (XXIV:33; IX:60; II:177; XC:12, 13).
Mąstymas ir svarstymas
“Ar jie neapgalvos ir nepamąstys apie Koraną, o gal jų protas užrakintas?” (XLVII:24)
“Pasakyk jiems, o Muhammadai: aš raginu jus tik vienam dalykui. Kad jūs pabustumėt Allah labui, dviese ar atskirai, o tada mąstytumėt.” (XXXIV:46).
“Dangaus ir žemės kūrime ir skirtume tarp nakties ir dienos yra ženklai suprantantiems žmonėms. Jie yra tie, kurie prisimena Allah, stovėdami, sėdėdami ir atsilošę, ir apgalvoja dangaus ir žemės sukūrimą (ir tada sušunka): Mūsų Viešpatie! Tu nesukūrei to bergždžiai. Šlovė tau!” (III:190-191).
Aštuntasis Imamas pasakė:
“Garbinimas slypi ne savęs įtraukime į nesibaigiančias maldas ar į gausų pasninkavimą, o įtraukime į Allah darbų apmąstymą.”
Pranašas pasakė: “Allah apdovanojo žmogų pačia brangiausia dovana – protu. Protaujančio žmogaus snaudulys yra geresnis nei neišmanėlio judėjimas.”
Kiti geri darbai
1. Pagarba vyresniesiems.
2. Pagarba mokytojams ir mokslininkams. Ketvirtasis Imamas pasakė: „Jūsų mokytojai tu šias teises. Pirmiausia, visiška pagarba iš jūsų. Antra, kad jūs dėmesingai klausytumėtės jų, kai jie kalba. Trečia, kad jūs niekada nekeltumėte balso jų akivaizdoje.“
3. Svetingumas.
4. Pažadų laikymasis, sandorių ir įsipareigojimų paisymas bei skolų grąžinimas. Visa tai yra privaloma. Dievas V:1 sako: “O jūs, kurie tikite, laikykitės savo įsipareigojimų.”
5. Visų skolų nubraukimas tam, kuris neišgali susimokėti.
Moterys Islame
Islamas nepripažįsta, kad moteris buvo sukurta kokiu nors būdu žemesnė (IV:1) arba, kad tai Ieva pasidavė šėtono raginimams ir nepakluso Dievui. Abiejų kaltė buvo vienoda (VII:20-21).
Moterų vaidmuo yra svarbus ir jos yra lygios vyrų partnerės.
“Moterys yra apdaras (paguoda, papuošimas ir apsauga) jums ir jūs esate apdaras joms.” (II:187; IV:1).
Dukrai turi būti rodomas didesnis švelnumas nei sūnui. Pranašas sako, kad dukra turi gauti dvigubai tiek meilės ir švelnumo, kiek gauna sūnus.
Būdama žmonos vietoje, moteris neprivalo duoti savo vyrui ir vaikams savo uždarbio ar turto. Vyras neša šią atsakomybę. Ką moteris uždirba arba gauna kaip palikimą, arba dovanų, yra jos nuosavybė, kurią ji vienintelė valdo.
Vyras neturi teisės reikalauti, kad žmona atliktų namų ruošos darbus. Jie turi susitarti dalintis darbais.
Vis dėlto moteris turi paklusti teisingam ir sąžiningam vyro vadovavimui.
Kaip motina moteris užima nepaprastą padėtį. Ji yra pastatyta ant švenčiausio pjedestalo. Jai turi būti paklūstama (išskyrus tada, kai paklusnumas lydi į neteisingumą), ji turi būti gerbiama, o jos jausmai niekada neužgaunami. Pranašas pasakė, kad abiems tėvams turi būti paklūstama ir jie turi būti gerbiami, bet tėvo vieta yra trimis laipteliais žemiau nei motinos.
Moteris yra šeimos ašis, o Islamas šeimą laiko svarbiausiu visuomenės vienetu. Nuo gimimo momento iki lytinės brandos sulaukimo, motina formuoja to ateities visuomenės nario protą, mąstymą ir elgesį. Pranašas pakartotinai akcentavo vaikų auklėjimo svarbą ir motinos vaidmenį.
Yra pranešama, kad jis sakė:
„Yra geriau išauklėti savo vaikus, kad jie būtų gerų manierų ir moralūs, nei kad išleisti savo turtą Allah pamaloninimui.“
Taip pat yra keletas Pranašo ir Imamų hadisų apie elgesį su nėščiomis motinomis.
Apranga
Koranas liepia abiems, vyrams ir moterims „nuleisti žvilgsnius ir būti kukliems“.
Toliau moterims liepiama „nedemonstruoti savo puošmenų, išskyrus tai, kas akivaizdžiai matoma, ir dėvėti galvos apdangalus, juos nuleidžiant ant savo krūtinių, ir nedemonstruoti savo puošmenų, išskyrus savo vyrams (ir kitiems savo šeimos nariams, pav. sūnui, tėvui, broliui, dėdėms, išskyrus dėdes iš vyro pusės, ir t.t.)“ (XXIV:30 & 31).
Dievas vėl sako XXXIII:59:
“O Pranaše, pasakyk savo žmonoms ir savo dukroms, ir tikinčiųjų moterims, kad jos apsidengtų išoriniais apdangalais. Taip bus tinkamiau. Jos bus atpažįstamos ir joms nebus trukdoma.”
Kai kurie juristai šiuos posmus interpretavo, kaip reikalavimą užsidengti veidą ir kūną, o kiti, kaip reikalvimą skarele uždengti galvą, plaukus (esminę puošmeną) ir likusį kūną, išskyrus veidą, rankas (delnus) iki riešų, laisvu išoriniu apsiaustu. Skirtingose kultūrose atsirado skirtingų formų moterų rūbai arba šydai, skraistės.
Korano tikslas yra aiškiai matomas, tai moterų apsauga nuo priekabiavimo ir nepagarbos, o ne jų traktavimas kaip žemesnių būtybių.
Santuoka
Santuoka yra oficiali sutartis tarp vyro ir moters, kiekvienam iš jų davus savo sutikimą be jokios prievartos, tapti gyvenimo partneriais džiaugiantis suteiktomis teisėmis ir atliekant įsipareigojimus paskirtus šarios.
Pagrindiniai reikalavimai yra laisvas sutikimas, mahr (dovana nuotakai) ir santuokos formuluotės (aqd) padeklamavimas nurodyta forma, tobula arabų kalba. Mahr yra bet kokios pinigų sumos davimas arba pažadėjimas duoti nuotakai ir/arba įvykdymas bet kokios sąlygos ar įsipareigojimo, kurio nori nuotaka.
Besituokiantieji (abu) turi patys skaityti aqd arba paskirti atstovus, kurie tai padarys už juos.
Pagal kai kuriuos Šiah juristus, nuotaka gali kaip mahr paimti sau teisę į skyrybas arba numatyti turto dalybas skyrybų atveju, arba pasirinkti bet kokią kitą sąlygą, teisę, privilegiją, kurios pagal šarią ji paprastai neturėtų.
Vyro ir žmonos santykiai turi būti grįsti meile ir savitarpio pakantumu.
“Ir iš Jo (Dievo) ženklų yra tai, kad Jis sukūrė jums partnerius ir jūsų tarpo, kad jūs galėtumėte rasti paguodą ir nusiraminimą juose, ir Jis įsakė meilę ir gailestingumą tarp jūsų.” (XXX:21).
Yra daug hadisų ir posakių apie šį dalyką. Du iš jų yra pateikti žemiau:
1. Lai Allah palaimina tą vyrą, kuris stato savo santykių su žmona pamatus ant gerumo. (Imamas Džafaras Sadikas).
2. Vyras privalo gerbti ir mylėti savo žmoną. (Pranašas).
Laikina santuoka (Mutaa)
Šiitų teisė taip pat leidžia ir laikinas santuokas. Tokia santuoka turi tas pačias teises ir pareigas, kaip ir pastovi santuoka, išskyrus, kad ši santuoka baigsis, kai pasibaigs laikas, kurį nustatė (susitarė) abi šalys. Santykiai šioje santuokoje gali būti ir vien tik draugiški.
Poligamija
Vyrui yra leidžiama turėti iki keturių žmonų. Vis dėlto tame yra griežtos sąlygos, kaip kad vienodas ir teisingas elgesys su visomis žmonomis.
Skyrybos
Islamas leidžia skyrybas, kai santuoka nepataisomai griūva. Bet pirmiausia turi būti susitaikymo procesas, kurio metu abiejų šeimų vyresnieji taip pat, kaip ir bendruomenė, turi stengtis, kad norintieji skirtis susitaikytų.
Pranašas yra pasakęs, kad iš visų leistinų dalykų, skyrybos Allah’ui yra pačios nepakenčiamiausios.
Politiniai mokslai
Aukščiausioji valdžia priklauso Dievui. Valdytojas, ar karalius, ar išrinktas atstovas, gali valdyti tik kaip Jo vietininkas, pagal Jo įstatymus (XLII:38; XXII:41).
Kai Imamas Ali galiausiai buvo išrinktas kalifu, jis stengėsi įkurti Islamo vyriausybę, bet deja, jam nebuvo leista ilgai valdyti.
Vis dėlto, per kelis Ali valdymo metus, jis parašė keletą laiškų savo gubernatoriams ir vadams, patvirtindamas Islamo valdymą. Tie laiškai ir instrukcijos buvo surinkti į knygą, pavadintą “Nahdžul Balaaghah”, kuri yra išversta į keletą kalbų. Žymiausias iš tų dokumentų yra Ali laiškas gubernatoriui Egipte, Maalik’ui Aštar’ui, kuriame yra nurodoma eilė dalykų, tokiu kaip administracija, teismų santvarka, elgesys su nemusulmonais, kariuomenė ir valdovo arba jo įgaliotinio elgesys. Laiško įžangoje Ali sako:
“Tai yra tai, ką Allah tarnas Ali įsakė Malik’ui ibn al-Harith al-Aštar’ui, kai jis paskyrė jį Egipto gubernatoriumi, dėl jo (Egipto) pajamų surinkimo, kovojimo prieš jo priešus, siekiant gėrio jo žmonėms ir darant jo miestus tinkamais.”
Koranas ir šiuolaikinis mokslas
Prancūzų autorius Maurice Bucaille parašė knygą “La Bible, le Coran et la Science”. Joje autorius rašo:
“Santykis tarp Korano ir mokslo yra tikras siurprizas, ypač kai paaiškėja, kad juose yra darna, o ne nuomonių skirtumas… Visiškai klaidingi pareiškimai apie Islamą, girdimi Vakaruose, kartais yra nemokšiškumo rezultatas, o kartais metodiško šmeižimo.”
Toliau autorius kalba apie įvairius mokslo objektus ir pateikia nuorodas į Koraną, kuris visiškai atitinka su šiuolaikinio mokslo išvadomis. Nors šiame straipsnyje mes neketiname leistis į detales, vis dėlto gali būti įdomu pateikti čia keletą mokslinių objektų, kuriuos nagrinėjo Bucaille, ir juos atitinkančius Korano posmus, kuriuos jis pacitavo:
Dangus: L:6; XIII:2; XLV:13; X:5.
Planetos: XXIV:35; XXXVII:6.
Dangaus kūnų organizavimas: XXXVI:40; XXXV:13; LI:47.
Kosmoso užkariavimas: LV:33; XV:14 ir 15.
Žemė: II:22; XX:53 ir 54.
Vandens ciklas: XXX:48; VII:57; XXV:48 ir 49.
Gyvybės vandenyje atsiradimas: XXI:30; XX:53.
Augalų ir gyvūnų reprodukcija: XX:53; XII:3; LIII:45 ir 46.
Gyvūnų bendruomenės: VI:38.
Bitės: XVI:68 ir 69.
Vorai: XXIX:41.
Žmonių reprodukcija: LXXXII: 6-8; XVI:4; LXXV:37; XXIII:13; XXII:5; XXIII:14; LIII:45 & 46; XXXV:11.
Islamo jurisprudencija
Šis klausimas taipogi išeina už straipsnio ribų. Islamo jurisprudencijos pagrindiniai šaltiniai yra Koranas ir sunnah, ir ji apima paveldėjimą, santuoką, skyrybas, tėvystę, waqfs (pavedimas, atsakomybė, įgaliojimas), sutartis, baudžiamuosius įstatymus, įrodymus ir procesą.
Islamo kultūra?
Kultūra buvo apibrėžta kaip “socialiai perduodamų elgesio pavyzdžių, meno, tikėjimų, institucijų ir visų kitų žmogaus darbo produktų visuma bei bendruomenės ar gyventojų būdingi bruožai. Tai grupės ar organizacijos bendrų tikėjimų, nuostatų, vertybių ir elgesio modelio rinkinys.”
Iš kitos pusės, religija yra “žmogaus tikėjimo ir pagarbos Dievui ar dievams, kuris/-ie sukūrė visatą ir valdo ją, išraiška.”
Yra naivu manyti, kad kokia nors religija apima kultūros visumą, kaip ir manyti, kad kokia nors kultūra yra išimtinai religijos produktas.
Islamas, kaip ir daugelis kitų religijų, tvirtina visapusiškai susiderinantis su visų savo tikinčiųjų kultūromis numatant, kad religinių įstatymų ribos nebūtų peržengtos.
Islamo taisyklių ir nurodymų parametrai yra platūs ir šių parametrų dėka afrikietis gali likti tiek pat musulmonu, kiek ir pakistanietis ar bengalas, anglas ar škotas, amerikietis ar kinas, ar bet koks asmuo iš bet kurios pasaulio šalies.
Vis dėlto nuomonės nesutampa dėl to ar Islamas turi savo atskirą kultūrą, ar ne. Mokslininkai nesutaria, ar Islamas turi centrinį kultūrinį objektą.
Kai kurie karštai ginčyjasi, kad toks centrinis objektas egzistuoja.
Kiti teigia, kad dėl Islamo universalumo, yra klaidinga atkakliai tvirtinti apie bendrą kultūrinį objektą.
Pastaroji idėjų mokykla įtikinėja, kad kultūra yra istorinis tautos, žmonių ar visuomenės palikimas mene, architektūroje, aprangoje, virtuvėje, kalboje, literatūroje ir kitose kultūrinėse normose. Iš kitos pusės, Islamas susideda iš tikėjimo, garbinimo aktų, elgesio ir jurisprudencijos kodekso. Taigi, jeigu visuomenės kultūra atitinka Islamo tikėjimo parametrus, garbinimo veiksmus, elgesio ir šarios kodeksą, tada kultūra būtų priimtina Islame. Daugybė dailininkų, architektų, poetų, rašytojų ir virėjų, dėl Islamo pritarimo, prisiderino, kad atitiktų Islamo reikalavimus.
Musulmonai Vakaruose
Vakarų šalyse taip pat yra didelė musulmonų bendruomenė ir kartais tarp jų ir kitų bendruomenių kyla konfliktai.
Yra neteisinga rasizmą susieti su religija. Rasizmas yra priešiškumas, paremtas rasiniu išankstiniu nusistatymu. Neskrupulingi politikai ir bendruomenių vadovai dažnai piktnaudžiauja tuo savo tikslų siekimui.
Deja, rasinio nusistatymo ir aukos, ir kaltininkai mėgsta puoselėti įsivaizdavimą, kad tai vyksta dėl religinių tikėjimų skirtingumo. Tai dažnai iššaukia paramą aukų bendruomenei, o kaltininkus parodo kaip ginančius savo tikėjimą.
Tuo pačiu metu vietinių gyventojų tarpe yra baimė, kurią sukuria neatsakinga žiniasklaida, kad Islamas kelia pavojų jų bendruomenei.
Jeigu nebus surastas sprendimas, ir surastas greitai, tai musulmonų bendruomenės bus nuvarytos į kraštutinį etniškumą ir ateities kartos augs kaip benamiai jų pačių šalyje.
Turi būti skatinamas geresnis Islamo supratimas vietos gyventojų tarpe. Dėl to abi bendruomenės turi labai stengtis.
Islamas yra tolerantiška religija. Jis priima krikščionybę ir judaizmą kaip giminingus tikėjimus ir taip pat gerbia kitas religijas. Iš musulmonų yra reikalaujama gerbti bažnyčias, sinagogas ir kitas garbinimo vietas.
Yra būtina užtikrinti, kad abi pusės vertintų kitų religiją, draugiško bendravimo būdu ir kad niekas iš vienos ar kitos pusės neprarastų savo tapatybės.
Kad mėginimas būtų harmoningas, reikia sukurti vieningą tos šalies musulmonų bendruomenę, o ne bendruomenę, susidedančią iš daugybės bendruomenių.
22 dažniausiai apie Islamą užduodami klausimai
1. Kas yra Islamas?
Žodis „Islam“ reiškia taika ir nuolankumas. Taika reiškia būti taikingam su savimi ir tais, kurie aplink tave, o nuolankumas reiškia nuolankumą Dievui ir paklusimą jo įsakymams.
Tai unikali religija, kurios pavadinimas reiškia moralines nuostatas ir gyvenimo būdą. Judaizmo pavadinimas kilęs iš Judo genties, Krikščionybë iš Jėzaus Kristaus, Budizmas iš Goutam Budos ir Induizmas nuo upės pavadinimo. Tačiau, musulmonai neturėtų būti vadinami „Mahometonais“.
2. Kas yra Allah?
Allah yra arabų kalbos žodis, kurias reiškia „vienintelis Dievas“, taip pat kaip Eloh aramėjų kalboje. Allah nėra vien tik musulmonų Dievas. Jis yra visų kūrinių Dievas, nes Jis yra jų Kūrėjas ir Rėmėjas.
3. Kas yra musulmonas?
Žodis „musulmonas“ reiškia tą, kuris paklūsta Dievo valiai. Tai padaroma paskelbiant, kad „nėra dievybės, išskyrus vienintelį Dievą ir Muhammedas yra Dievo Pranašas“. Platesne reikšme, kiekvienas, kuris noriai paklūsta Dievo valiai, yra musulmonas, tokiu būdu visi pranašai, buvę prieš Pranašą Muhammedą (taika jam), buvo musulmonai. Koranas aiškiai sako apie Abraomą, kuris gyveno daug anksčiau nei Mozė ar Jėzus, kad „jis buvo ne žydas ir ne krikščionis, o musulmonas“, nes jis pakluso Dievo valiai. Yra daugybė musulmonų, kurie nepaklūsta Dievo valiai, ir yra musulmonų, kurie daro viską ką gali, kad gyventų Islamo gyvenimą. Niekas negali teisti Islamo pasižiūrėjęs į tuos musulmonus, kurie nešioja musulmono vardą, bet pagal savo veiksmus jie negyvena ir nesielgia kaip musulmonai. Buvimas musulmonu gali būti pagal laipsnį, kaip žmogus paklūsta Dievo valiai savo tikėjime ir veiksmuose.
4. Kas buvo Muhammedas (taika jam)?
Trumpai, Muhammedas (taika jam) gimė kilmingoje Mekkos gentyje (giminėje) Arabijoje 570 mūsų eros metais. Jo protėviai siekia Pranašą Ismaelį (taika jam), Pranašo Abraomo (taika jam) sūnų. Jo tėvas mirė dar prieš jo gimimą, o motina mirė, kai jam buvo šešeri metai. Jis nelankė jokios oficialios mokyklos. Pirmiausia jį augino auklė, nes toks buvo tų dienų paprotys, vėliau jo senelis ir dėdė. Būdamas jaunas vyras jis buvo žinomas kaip teisingas žmogus, kuris mėgdavo medituoti oloje. Sulaukęs 40 metų jis tapo Pranašu, kai angelas Gabrielius pasirodė oloje. Vėliau, jis 23 metų laikotarpyje gavo apreiškimus, kurie yra surašyti knygoje vadinamoje Koranu, kurį musulmonai laiko galutiniu ir paskutiniu Dievo žodžiu. Koranas buvo išsaugotas, nepakeistas, jo pirminėje formoje ir patvirtina Toros, psalmių ir Evangelijos tiesą. Koranas yra vienintelis šiandien egzistuojantis Šventraštis su originaliu arabišku tekstu.
5. Ar musulmonai garbina (sudievina) Muhammedą (taika jam)?
Ne. Musulmonai negarbina Muhammedo (taika jam) ar kokio kito pranašo. Musulmonai tiki visais pranašais, įskaitant Adomą, Nojų, Abraomą, Dovydą, Saliamoną, Mozę ir Jėzų (taika jiems visiems). Musulmonai tiki, kad Pranašas Muhammedas (taika jam) buvo paskutinysis iš Pranašų. Jie tiki, kad tik vienas Dievas gali būti garbinamas ir niekas iš žmonių.
6. Ką musulmonai galvoja apie Jėzų (taika jam)?
Musulmonai gerbia Jėzų (taika jam) ir jo garbingąją motiną, Mariją. Koranas mums sako, kad Jėzus gimė stebuklingai, be tėvo. „Jėzaus panašumas Allahui yra Adomo panašumas. Jis sukūrė jį iš dulkių ir tada Jis pasakė jam: Būk ir jis yra!“ (Koranas 3:59). Jam buvo leista padaryti daug stebuklų kaip pranašui. Tarp jų yra kalbėjimas praėjus trumpam laikui nuo gimimo ginant jo motinos dievobaimingumą. Kitos Dievo dovanos jam įskaitant aklųjų ir sergančiųjų gydymą, mirusiųjų atgaivinimą, paukščio padarymas iš molio ir, svarbiausia, žinia, kurią jis nešė. Dievas suteikė jam tuos stebuklus, kad įrodytų, kad jis yra Pranašas. Pagal Koraną, jis nebuvo nukryžiuotas, bet buvo paimtas į dangų (Koranas, sura Mariam).
7. Ar musulmonai turi daug sektų?
Musulmonai turi sektas (grupes), kaip ir krikščionys. Islame yra dvi pagrindinės grupės – šiitai ir sunnitai. Abi grupės turi daug bendrų dalykų. Jie seka tą patį Pranašą Muhammedą (taika jam). Abi grupės turi penkias kasdienines maldas. Abi pasninkauja Ramadano mėnesį. Jos abi keliauja atlikti hadžo, piligriminės kelionės, į Mekką. Skirtumas tarp šių dviejų grupių yra kaip tas, kuris būna taro dviejų bet kokių skirtingų nuomonių mokyklų. Tie, kurie seka Pranašą Muhammedą (taika jam), remiantis jo pasakymais ir veiksmais, yra vadinami sunnitais, ir tie, kurie be to dar seka Ali (Muhammedo žento), kaip teisėto Pranašo Muhammedo įpėdinio, pasakymais ir požiūriu, yra vadinami šiitais. Šiitas reiškia šalininkas (Ali partija) ir iškilo labiau kaip politinė grupė pagelbėti Ali konflikte su jo politiniais priešininkais. Daugiausia šiitų gyvena Irane ir Irake, kai tuo tarpu likęs musulmonų pasaulis ir pagrinde sunnitiškas. Šiitai sudaro apie 16 procentų musulmonų populiacijos. Priešingai paplitusiam kaltinimui, nei šiitai, nei sunnitai nėra kovotojai. Jų veiksmai kartais yra kaip reakcija į patiriamą engimą.
8. Kas yra Islamo stulpai?
Yra penki tikėjimo įstatai paprastai žinomi kaip penki Islamo stulpai.
Penki Islamo stulpai
• Tikėjimas vienu Dievu ir kad Muhammedas yra Jo Pranašas (Iman)
• Malda, kurią privaloma atlikti penkis kartus per dieną (Salah)
• Pasninkas Ramadano mėnesį (Sawm)
• Labdara, kurią duoda turtingieji vargšų naudai (Zakat)
• Piligriminė kelionė į Mekką bent kartą gyvenime, jei žmogus išgali fiziškai ir finansiškai (Hadž).
Stulpai yra pastato dalis. Šiuo atveju, pastatas yra tobulas žmogus, kuris rūpinasi ir saugo visų kūrinių ir artimų žmonių teises, tokiu būdu steigdamas visuomenę, kurioje svarbiausia teisingumas ir taika.
9. Koks garbinimo tikslas Islame?
Garbinimo tikslas Islame yra padaryti, kad žmogus suvoktų Dievą. Tokiu būdu garbinimas, ar tai yra malda, ar pasninkas, ar labdara, tai yra priemonė pasiekti tikslui, o tikslas yra pasiekti Dievo pasitenkinimą tampant suvokiančiu Dievą mintyse ir veiksmuose. Taip jis yra geresnėje padėtyje Jo dosnumo gavimui šiame pasaulyje ir Anapus.
10. Ar musulmonai tiki pomirtiniu gyvenimu?
Dievas yra teisingas ir todėl, norint įvykdyti Jo teisingumą, privalo būti atsiskaitymo sistema. Tie, kurie daro gerą, privalo būti apdovanoti, ir tie, kurie daro blogą, privalo būti atitinkamai nubausti. Dėl to Jis sukūrė Rojų ir Pragarą ir yra patekimo kriterijai į kiekvieną iš jų. Musulmonai tiki, kad šis gyvenimas yra laikinas. Tai yra testas ir, jei mes išlaikysime testą, mes gausime amžino malonumo gyvenimą gerų žmonių kompanijoje Rojuje.
11. Ar netikinčiųjų geri darbai bus atmesti?
Ne. Koranas aiškiai sako, kad „kiekvienas, kuris turi bent dalelytę gerumo, pamatys tai, ir kiekvienas, kuris yra padaręs bent dalelytę blogio, taip pat tai pamatys“. Tai reiškia, kad tie, kurie netiki, bet yra padarę gerą, jie bus apdovanoti šiame pasaulyje už jų gerus poelgius. Iš kitos pusės, tie, kurie daro gerą, jei jie yra musulmonai, jie bus apdovanoti ne tik šiame pasaulyje, bet ir anapus. Kaip bebūtų, galutinis Teismas priklauso nuo Paties Dievo (Koranas 2:62).
12. Kokie yra aprangos principai musulmonams?
Islamas akcentuoja kuklumą. Joks asmuo neturi būti suvokiamas kaip sekso objektas. Rekomendacijos tiek vyrams, tiek moterims yra tai, kad jų rūbai neturi būti nei per daug ploni, nei per daug aptempti, parodantys kūno formas. Vyrai privalo uždengti bent jau kūno dalį nuo kelių iki bambos, o moterų rūbai turi dengti visą kūną, išskyrus rankas iki riešų ir veidą. Tai yra būtina.
13. Kokie yra maisto ir gėrimų draudimai Islame?
Musulmonams yra pasakyta Korane nevalgyti kiaulienos ir jos produktų, nugaišusių gyvūnų ar mėsėdžių gyvūnų mėsos (nes jie minta nugaišusiais gyvūnais) ir negerti svaiginančių gėrimų, tokių kaip vynas ir kt., bei nenaudoti narkotinių medžiagų.
14. Kas yra „Islamo fundamentalizmas“?
Priešingai krikščionybei, Islame nėra „fundamentalizmo“ idėjos. Vakarų visuomenės informavimo priemonės priklijavo šį terminą kaip etiketę tiems musulmonams, kurie nori grįžti prie pagrindinių funfamentalių Islamo principų ir atitinkamai formuoti savo gyvenimus. Islamas yra susivaldymo (santūrumo) religija ir praktikuojantis musulmonas negali būti nei fanatikas, nei ekstremistas.
15. Kas yra islamiški metai?
Islamiškieji metai prasidėjo nuo Pranašo Muhammedo (taika jam) migracijos (Hidžra) iš Mekkos į Mediną 622 mūsų eros metais. Tai yra mėnulio metai, turintys 354 dienas. Pirmasis mėnesis vadinamas Muharram. 2007 mūsų eros metai yra 1428 islamiškieji metai.
16. Kokios yra didžiausios Islamo šventės?
Eid ul-Fitr žymi Ramadano mėnesio pabaigą ir yra švenčiama atliekant visuomenines maldas, vaišinantis ir apsikeičiant dovanomis. Eid ul-Adha pažymi hadžo pabaigą - kasmetinės piligriminės kelionės į Mekką. Po bendros maldos, tie, kurie įstengia, paaukoja avį, ožką, karvę ar kupranugarį pažymėdami Pranašo Abraomo (taika jam) paklusnumą Dievui, įrodytą per jo pasirengimą paaukoti savo sūnų Ismaelį.
17. Kas yra Šaria?
Šaria yra visapusiškas musulmonų įstatymų rinkinys, gautas iš dviejų šaltinių: a. Korano, b. Sunnos – Pranašo Muhammedo (taika jam) tradicijų. Jis apima visus kasdieninio gyvenimo aspektus. Islamo įstatymų paskirtis yra individualių svarbiausių žmogaus teisių apsauga, į tai įeina teisė į gyvenimą, nuosavybę, politinę ir religinę laisvę ir užtikrinimas moterų bei mažumų teisių. Žemas nusikaltimų lygis musulmonų bendruomenėse yra dėl Islamo baudžiamųjų įstatymų pritaikymo. Tačiau jie gali būti taikomi visuomenėje, kurioje yra nustatyti visi kiti Islamo įstatymai, kad būtų garantuotas teisingumas ir kitų teisių apsauga.
18. Ar Islamas buvo išplatintas kardu?
Pagal Koraną: „Religijoje nėra prievartos“ (Koranas 2:256), vadinasi, niekas negali būti verčiamas tapti musulmonu. Nors, tai yra tiesa, kad daugelyje vietų, kur musulmonų kariauna keliavo išlaisvinti žmonių ar žemių, jie nešėsi kardus, nes tai buvo ginklas naudotas tuo metu. Kaip bebūtų, Islamas nebuvo platinamas kardu. Daugelyje vietų, kur dabar yra musulmonų, Tolimuosiuose Rytuose kaip Indonezija, Kinija ir daugybėje Afrikos dalių, nėra jokių įrašų, kad musulmonų armija būtų nukeliavusi ten. Sakyti, kad Islamas buvo platinamas kardu, būtų tas pats, kaip sakyti, kad krikščionybė buvo platinama ginklais, F-16 ir atominėmis bombomis ir t.t., kas nėra tiesa. Krikščionybė buvo platinama krikščionių misionieriškais darbais. Dešimt procentų visų arabų yra krikščionys. „Islamo kalavijas“ negalėjo perversti visų nemusulmonų mažumų į musulmonų teritorijas. Indijoje, kur musulmonai valdė 700 metų, jie vis dar yra mažuma. JAV Islamas yra sparčiausiai auganti religija ir turi 6 milijonus sekėjų, ir jokio kardo ten nėra.
19. Ar Islamas skatina smurtą ir terorizmą?
Ne. Islamas yra taikos bei nuolankumo religija ir pabrėžia žmogaus gyvybės neliečiamumą (šventumą). Korano posmas sako, kad „jeigu kuris išgelbėja vieną gyvybę, tai yra tas pats tartum jis būtų išgelbėjęs visą žmoniją, ir jeigu kuris nužudo kitą žmogų, išskyrus (jei tai būtų už nužudymą ar piktadarybes žemėje), tai tas pats, kaip būtų nužudęs visą žmoniją“ (Koranas 5:32). Islamas smerkia smurtą, kuris kartais yra priskiriamas musulmonams ir kuris kartais yra įvykdomas tų, kurie nešioja musulmonų vardą. Krikščionybė negali būti teisiama pagal smurtą, kuris buvo įvykdytas per Kryžiaus žygius, Ispanijoje, per II Pasaulinį Karą arba pagal žmonių elgesį, tokių kaip Džimas Džounsas, Deividas Korešas, arba pagal žiaurybes, kurias įvykdė krikščionys serbai Bosnijoje. Kiekvienas, kuris smurtauja, smurto metu nepraktikuoja religijos. Kaip bebūtų, kartais smurtas yra žmogiška engiamų žmonių reakcija, kaip tai nutiko Palestinoje. Tie žmonės buvo išstumti iš jų gimtinės, buvo patalpinti į pabėgėlių stovyklas ir matė, kaip jų artimieji buvo nužudyti, ir niekas nekreipia dėmesio į jų sunkią padėtį, nebent jie padaro ką nors, kad gautų žiniasklaidos dėmesį. Nors tai ir yra blogai, tai jiems yra vienintelis būdas pritraukti dėmesį. Egzistuoja daugybė smurto ir terorizmo tose vietose, kur musulmonų nėra. Pavyzdžiui, Airijoje, Pietų Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Šri Lankoje. Kartais smurtas yra dėl kovos tarp tų, kurie turi ir tų, kurie ne, arba tarp tų, kurie yra engiami ir tarp tų, kurie engia. Mes turime išsiaiškinti, kodėl žmonės tampa teroristais. Deja, smurtaujantys palestiniečiai yra vadinami teroristais, bet kai tamilai Šri Lankoje daro tą patį, jie yra vadinami sukilėliais (maištininkais).
20. Kas yra Džihadas?
Žodis „džihad“ reiškia kovoti, stengtis, būti tvirtam dėl Dievo. Bet kokios pastangos atliktos kasdieniniame gyvenime, norint įtikti Dievui, yra laikomos džihadas. Vienas iš aukščiausių džiahado lygių yra stoti prieš tironą ir pasakyti pasauliui tiesą. Savikontrolė, susilaikymas nuo blogų darbų yra didžiausias džihadas. Viena iš džihado formų yra pakelti ginklus ginant Islamą arba musulmonų šalį, kai Islamas yra puolamas. Ši džihado rūšį privalo viešai paskelbti religinis lyderis arba musulmonų valstybės vadovas, kuris seka Koranu ir Sunna.
21. Ar Islamas skatina poligamiją?
Musulmonams vyrams turėti daugiau nei vieną žmoną yra duotas leidimas Korane, bet tai nėra geismų patenkinimui, o socialinių reikmių sprendimui ir taip pat su sąlyga, kad jis pajėgus su jomis elgtis vienodai. Tai nėra įsakymas. Priešislaminiu periodu vyrai turėdavo daug žmonų. Vienas žmogus turėjo 11 žmonų ir, kai jis tapo musulmonu, jis paklausė Pranašo Muhammedo (taika jam): „Ką aš turėčiau daryti su tiek daug žmonų?“ ir jam buvo atsakyta: „Išsiskirk su visomis, išskyrus keturias“. Koranas sako: „Tu gali vesti 2 ar 3 ir iki 4 moterų, jeigu tu gali būti lygiai teisingas visoms iš jų“. Kadangi yra labai sunku būti vienodai teisingam su visomis žmonomis, paprastai, musulmonai vyrai turi tik vieną žmoną. Pats Pranašas Muhammedas (taika jam), būdamas nuo 24 iki 50 metų amžiaus, buvo vedęs tik vieną moterį, Khadidžą. Vakarų visuomenėje, kai kurie vyrai, turėdami vieną žmoną, turi daug nesantuokinių romanų. „U.S.A. Today“ (1988, balandžio 4, D dalis) paskelbė apklausos rezultatus, kuri klausė 4700 meilužių, kokį statusą jos norėtų turėti. Jos atsakė, kad „jos labiau norėtų būti antrosios žmonos vietoje, nei kad „kita moterimi“, nes jos neturi legalių teisių ir finansinės lygybės, kokią turi legaliai ištekėjusios žmonos, ir atsiskleidė, kad jas tie vyrai išnaudojo“. Istoriškai, visi pranašai, išskyrus Jėzų (taika jam), kuris nebuvo vedęs, turėjo daugiau nei vieną žmoną. Taigi tai nebuvo pradėta Islamo; iš tikrųjų, Islamas sureguliavo tai.
22. Ar Islamas engia moteris?
Ne. Priešingai, Islamas išaukštino moterų statusą prieš 1400 metų, duodamas joms teisę į skyrybas, teisę turėti finansinę nepriklausomybę ir paramą bei teisę būti atpažintoms, kaip vertoms pagarbos (orioms) moterims (hidžab), kai likusiame pasaulyje, įskaitant Europą, moterys neturėjo tokių teisių. Moterys yra lygios vyrams visuose dievobaimingumo aktuose (Koranas 33:32). Islamas leidžia moterims pasilikti savo mergautinę pavardę po vedybų, jos uždirba pinigus ir išleidžia juos taip, kaip pačios nori, ir paprašo vyrų būti jų gynėjais, nes gatvėje jos gali būti užpultos. Pranašas Muhammedas (taika jam) pasakė vyrams musulmonams „geriausias iš jūsų yra tas, kuris yra geriausias savo šeimai“. Ne Islamas, o kai kurie musulmonai vyrai engia moteris šiandien. Tai vyksta dėl jų kultūrinių įpročių arba dėl jų religijos neišmanymo.