Shia musulmonai - vaikams

Sayyidos Zainab (a.s.) meilė jos broliui Hussaynui (a.s.)

Trečiąją dieną po Bibi Zainab (a.s.) vestuvių su jos dėdės sūnumi Abdullah bin Dža'faru Tayyaru, Amiras al Mu'minyn Ali (a.s.) pasiuntė Bibi Fiddha su dovana pas Bibi Zainab (a.s.).

Kai Bibi Fiddha įėjo, nešdamąsi dovaną, ji rado Bibi Zainab (a.s.) verkiančią taip stipriai, kad jos akys buvo raudonos. Fiddha paklausė jos: „Mano ponia, tu ką tik ištekėjai, kodël tavo akys tokios raudonos nuo ašarų?“ Bibi Zaynab (a.s.) atsakė: „Fiddha! Mano širdis liūdi, nes man tenka būti atskirai nuo savo brolio Hussayno (a.s.), nes nemačiau jo tris paskutines dienas.“

Įkvėptas dviejų anūkų akhlaq

Senas žmogus atėjo daryti wudhu. Du jauni berniukai jį stebėjo ir jie pamatė, kad jo wudhu atliktas neteisingai. Berniukai buvo ne kas kitas kaip Imamai Hassanas ir Hussaynas (a.s.). Jie nesiryžo jam to pasakyti tiesiogiai. Gal senukas pasijaustų pažemintas, jeigu du berniukai jį mokytų, o galbūt jis netgi prarastų domėjimąsi garbinimu.

Būdami šalia jo, jie pradėjo atlikinėti wudhu ir tai darant Imamas Hassanas (a.s.) pasakė: „Mano wudhu yra teisingas ir tikslesnis nei tavo, o Hussayn.“ Imamas Hussaynas (a.s.) atkakliai tvirtino, kad jo wudhu geresnis nei jo brolio. Galiausiai jie pasakė: „Paklauskime šio pono. Jis vyresnis už mus ir galės pasakyti skirtumą.“

Senukas kantriai klausėsi ir žiūrėjo. Berniukai dar kartą atliko wudhu. Kai jie baigė, jis suprato, kad berniukų atliktas wudhu buvo planingas ir teisingas. Atsisukdamas į Imamus Hassaną ir Hussayną (a.s.), jis švelniai pasakė: „Wudhu, kurį jūs, berniukai, atlikote, yra visiškai teisingas, mano toks nebuvo. Aš esu dëkingas, kad jūs pamokėte mane tokiu gražiu būdu.“

Ir tikrai tavo kasdieninė duona ateina iš Jo!

Kartą Imamas Ali (a.s.) nuėjo į mečetę pasimelsti ir paprašė, kad vienas žmogus pasaugotų jo arklį. Bet kai tik Imamas įėjo į mečetę, vyriškis nunešė vadeles į turgų ir pardavė jas. Kai šventasis Imamas išėjo į lauką, jis laikė 2 dinarus, norėdamas juos duoti tam žmogui, bet jis jau buvo dingęs. Taigi, jis padavė pinigus vienam iš savo kompanionų ir paprašė, kad jis nueitų į turgų nupirkti vadelių arkliui. Turguje atsitiko taip, kad žmogus rado tas pačias vadeles ir nupirko jas už 2 dinarus ir grįžo su jomis atgal prie mečetës. Kai Imamas išgirdo tai, jis pasakė: „Žmogus atėmė iš savęs teisingą pragyvenimo šaltinį dėl savo nekantrumo ir neįgijo daugiau nei Allah buvo jam paskyręs.“

Kadhimo ul Ghaidh susitvardymas

(Tas, kuris suvaldo savo pyktį)

Kartą Medinoje buvo žmogus, kuris erzindavo mūsų 7-ąjį Imamą Musą al Kadhim (a.s.) užgauliodamas jį. Kur tik susitikdavo, jis įžeisdavo Imamą Ali (a.s.). Imamas Kadhimas (a.s.) pasiteiravo apie jį, kur jis gyvena ir ūkininkauja.

Imamas nujojo į jo ūkį, pamatęs jį, vyriškis suriko: „Ei, žiūrėk, kur tu joji! Tu trypi mūsų pasėlius!“ Imamas prisiartino prie jo ir linksmai, su šypsena pasakė: „Kiek tu nori už savo apgadintus pasėlius?“ Jis atsakë: „Šimto dinarų.“ Imamas padavė jam 300 dinarų mažame pinigų maišelyje, sakydamas: „Tavo pasėliai yra tavo ir Allah tave jais išlaikys.“ Susigedęs vyriškis atsistojo, pabučiavo Imamo ranką ir paprašė jo atleidimo.

Al Šafi'

Perduodama, kad Hadhrat Fatima (a.s.) kartą paklausė savo mylimo tėvo, Šventojo Pranašo (s.a.w.):

„O tėve! Kur aš sutiksiu tave Yawmul-Qiyamat (Teismo Dieną), dieną, kuri pilna nerimo, panikos ir didžiulės baimės?“ Jis atsakė: „O Fatima! Tu pamatysi mane prie Rojaus vartų, laikantį vėliavą, ant kurios parašyta „ALHAMDULILLAH“, nes aš esu savo sekėjų užtarėjas.“

Ji pasakė: „O tėve! O kas, jeigu aš nerasiu ten tavęs?“ Jis atsakė: „Aš stovėsiu prie KAWTHAR šaltinio, nes malšinsiu savo Ummos troškulį.“

Ji paklausė: „O tėve! O jeigu tavęs nebus ten?“ Jis atsakė: „Tada aš stovėsiu prie Takelio (SIRAT), sakydamas, 'O Viešpatie, išgelbėk mano Ummą'.“

Tada ji paklausė: „O jeigu aš nerasiu tavęs ten?“ Jis atsakė: „Tada tu rasi mane prie svarstyklių (MIZAN), sakantį, 'O Viešpatie, išgelbėk mano Ummą'.“

Ir vėl ji paklausė: „O jeigu aš nerasiu tavęs ten?“ Jis galiausiai atsakė: „Tada tu rasi mane ant Džahannum (Pragaro) krašto, stabdantį jo karštą liepsną, kad ji nepasiektų mano Ummos.“

Išgirdusi tai, Hadhrat Fatima nepaprastai apsidžiaugė. (Tegul taika ir palaiminimas būna su Fatima (a.s.), Šventuoju Pranašu Muhammedu (s.a.w.w.), Imamu Ali (a.s.) ir jų tyrais palikuonimis.)

Viskas grįžta atgal

Muhammedas ben Suleiman perdavė: „Al-Hadžadžo dienomis, kažkiek mūsų žmonių palikome naktį Kufą ir keliavome link Karbalos. Kadangi mes neturėjome vietos apsistoti, mes pastatėme lūšnelę ant upės kranto. Kai mes sėdėjome lauke, po atviru dangumi, staiga pasirodė nepažįstamasis ir paklausė, „Ar aš galiu praleisti šią naktį su jumis trobelėje?“ Ir mes visi sutikome! Saulei leidžiantis mes uždegëme ugnį savo stovykloje ir visi prisiminėme liūdną ir tragišką atsitikimą Karbaloje ir didžiulę auką, kurią padarė Sayyidul-Šuhada, Imamas al-Hussayn (a.s.). Mes taip pat prisiminėme, kad niekas neliko gyvas iš tų, kurie nužudė Imamą Hussayn (a.s.) ir jo kompanionus. Visus juos Allah (S.W.T.) arba nužudė, arba nubaudė. Girdėdamas tai nepažįstamasis sušuko, „Kaip jūs drįstate meluoti! Aš buvau vienas iš Imamo Hussayn (a.s.) žudikų ir man nenutiko nieko blogo.“ Jo žodžiai mus sukrėtė ir mes visiškai netekome žado!

Po kurio laiko žibinto ugnis ėmė gesti. Tačiau nepažįstamasis atsistojo jos sutvarkyti. Kai tik jo ranka ir rūbai palietė žibintą, staiga, juos pagavo ugnis! Išsigandęs, jis greitai nubėgo prie upės ir šoko į ją. Visas jo kūnas apdegė ir jis tučtuojau mirė!“ Kokia siaubinga ir ankstyva mirtis!

Tai buvo Mansuro al-Dawaniki metu, kai kartą jis jojo pro vyriškį ir paklausė jo:

„Iš kur tu esi?“

„Iš Nainavos,“ atsakė vyriškis.

Taigi, Mansuras pasakė: „Ar tu pastebėjai, kad nuo to laiko, kai Bani Abbas atėjo į valdžią, Nainavoje nebuvo jokių žemės drebėjimų?“

Vyriškis atsakė: „Allah tikrai yra gailestingas. Jis nesiunčia mums dviejų katastrofų vienu metu. Būna arba Bani Abbas, arba žemės drebėjimai!!!“

Al Hadžadžas ir dievobaimingas žmogus

Vieną dieną Hadžadžas iškeliavo medžioti. Priešpiečių metu jo tarnai jam patiekë labai skanų maistą. Jis įsakė jiems atvesti žmogų, kuris valgytų su juo. Tai jie atvedė beduiną.

Hadžadžas: „Ateik ir valgyk su manimi.“

Beduinas: „Kažkas dosnesnis pakvietė mane prie savo maisto. Aš pasninkauju.“

Hadžadžas: „Šis maistas yra labai skanus, valgyk šiandien, o pasninkauk rytoj.“

Beduinas: „Ar tu tikrai gali užtikrinti, kad aš gyvensiu iki rytojaus ir duosi man atlygį už pasninką, kaip Allah daro?“

Hadžadžas: „Ne, aš negaliu.“

Beduinas: „Tada valgyk vienas. Tu negali man atlyginti taip, kaip Allah.“

Džuha ir debesis

Žmogus ėjo pro Džuhą, kuris buvo užimtas duobių kasimu dykumoje.

Žmogus: „Ką tu darai?“

Džuha: „Aš paslėpiau savo pinigus dykumoje, o dabar negaliu jų rasti.“

Žmogus: „Tau reikėjo kažkuo pažymėti tą vietą.“

Džuha: „Aš taip ir padariau.“

Žmogus: „Tai kur tada tas žymeklis.“

Džuha: „Žymeklis buvo debesis, kuri metė šešėlį ant tos vietos, bet dabar aš jos niekur negaliu rasti.“

Mua'wiyah ir turtai... Hmm!

Vieną dieną A'mr bin al-A's, vienas iš Mua'wiyos ministrų, paklausė jo:

A'mr: „Tu labai myli pinigus, ar ne?“

Mua'wiyah: „O taip, tiesa! Ir kodėl aš neturėčiau?! Jie leidžia man nusipirkti tokių vergų kaip tu ir priverčia tave parsiduoti ir parduoti savo religiją už juos taip pat!“

PAVOJAUS VARPAS!!! Būkime atsargūs su pinigais ir kitomis vilionėmis. Nebūkime godūs siekdami žemiškų troškimų!

Šventasis Pranašas (s.a.w.w.) ir belaisvė

         Sufana buvo Hatemo al-Tay dukra, kuris buvo žinomas dėl jo dosnumo. Ji buvo viena iš Pranašo (s.a.w.w.) kompanionų tarnų. Kartą jį atėjo pas Šventąjį Pranašą (s.a.w.w.) ir pasakė: „O Muhammadai, aš esu savo genties vado dukra. Mano tėvas valgydindavo alkstančius, aprenkdavo nuoguosius, rūpindavosi kaimynais, padėdavo vargstantiesiems. Palaikė taiką ir pagelbëdavo tiems, kurie turėjo sunkumų. Jis niekada neatsisakė padėti žmogui, kuriam to reikia.“

Išgirdęs tai Pranašas (s.a.w.w.) pasakė: „Tikrai, tavo tėvas pasižymėjo tikro tikinčiojo sąvybėmis. Jeigu jis tik būtų priėmęs Islamą, mes būtume meldęsi už jį.“ Tada jis atsisuko į savo žmones ir pasakė jiems: „Paleiskite ją, nes jos tėvas buvo žmogus, pasižymėjęs labai gerais bruožais.“ Po šio įsakymo jai ir visiem kitiems jos genties belaisviams buvo suteikta laisvė.

Pirmiausia kaimynai!

Mūsų antrasis Imamas, Hassanas al-Mudžtaba (a.s.) pasakė mums štai ką apie du'a skaitymą. Jis sako: „Aš niekada nemačiau, kad mano motina skaityti du'a prašydama tik sau kažko. Ji prašydavo visiems Mu'minin ir savo kaimynams. Kai ji pasimelsdavo už visus kitus, tada ji paprašydavo kažko sau, bet tik pačioje pabaigoje. Kartą, aš domėjausi, kokia jos elgesio priežastis ir ji atsakė: „Mano sūnau, kaimynai eina pirma. Tik pasimeldęs už juos tu turėtum melstis už save ir prašyti to, ko tau reikia.“

Tai yra nuostabi pamoka, kurios mus pamokė Hadrat Fatima al-Zahra (a.s.) – Islamo Pranašo (s.a.w.w.) mylima dukra. Islamas mus moko rūpintis, dalintis ir mylëti kitus, o tik po to galvoti apie save. Mes įsitikinę, kad jūs darysite tą patį!

Apsiausto poema

          Ka'abas ben Zuhairas buvo poetas, kuris savo talentą naudojo norëdamas išreikšti neapykantą Pranašui (s.a.w.w.) ir Islamui. Po Mekos užkariavimo, kai šimtai žmonių priėmė Islamą, Pranašas (s.a.w.w.) įsakė Ka'abą nubausti mirtimi. Kai Ka'abo brolis Budžairas išgirdo apie tai, jis greitai parašė jam laišką, kad jis nueitų ir susitiktų su Pranašu (s.a.w.w.). Budžairas patikino savo brolį, kad jis yra labai malonus žmogus ir niekada neskriaustų svečio.

Ka'abas tuo metu jau gailėjosi dėl savo veiksmų ir, kai jis gavo savo brolio laišką, jis nuskubėjo į mečetę. Pasibaigus Salatul-Subh, jis nuėjo pas Šventąjį Pranašą (s.a.w.w.) ir prisistatė: „Aš esu Ka'abas ben Zuhairas. Aš esu pridaręs didžių neteisybių ir baisiai dėl tavęs suklydęs. Dėl to aš atėjau pas tave prašyti tavo pasigailėjimo ir atleidimo; ar priimsi mano nuoširdų atsiprašymą?“ Pranašas (s.a.w.w.), kuris buvo malonus ir atlaidus, atsakė: „Taip.“

Koks palengvėjimas Ka'abui! Tada jis sukūrė naują poemą, liaupsinančią Pranašą (s.a.w.w.). Kai Pranašas (s.a.w.w.) išgirdo tai, jis nusiėmė savo apsiaustą ir padavė jį Ka'abui. Taigi ta poema tapo žinoma kaip „APSIAUSTO POEMA“.

Šėtono draugas

Abdulas Malikas Ben Marvanas kartą pasakė Al-Haidžadžui: „Nėra žmogaus, kuris nežino savo silpnybių. Pasakyk man, kokios yra tavo silpnybės ir neslėpk nei vienos iš jų!“

Haidžadžas pasakė: „Aš esu įkyrus ir pilnas neapykantos.“

Abdulas Malikas tada paklausė: „Ar yra koks nors panašumas tarp tavęs ir šėtono?“

Haidžadžas atsakė: „Kai tik šėtonas mane sutinka, jis sudaro taiką su manimi.“

Mūsų draugai! Ar jūs sudarote taiką su šëtonu kai kuriuose savo veiksmuose? Ar jums geriau nebūti jo priešais?

Kalifas ir Imamas

Vieną dieną Abbasidų kalifas Ma‘munas jojo pro berniukus, kurie žaidė gatvėje. Kai berniukai jį pamatė, jie visi pabėgo iš ten, išskyrus vieną. Kalifas priartėjo prie to berniuko ir paklausė jo: „Kodėl tu nepabėgai kartu su savo draugais, kai pamatei, kad aš artėju?“ Berniukas atsakë: „O kalife, kodėl aš turėčiau jūsų bijoti? Aš nepadariau nieko blogo, o ir gatvė yra pakankamai plati, kad mes galėtume prasilenkti.“ Kalifas liko labai patenkintas dėl berniuko sumanumo ir nuovokumo, taigi jis paklausė: „Kas tu esi?“ Berniukas atsakė: „Aš esu Muhammadas bin Ali bin Musa Ridha.“ Ma‘munas pasakė: „Vienos šeimos palikuonys.“

Princas ir sena moteris

Vieną dieną tironas princas jojo pro seną moterį, kurios nugarą laikas buvo sulenkęs kaip lanką. Jis norėjo iš jos pasijuokti, todël pasakė: „Kiek tu mokėjai už tą lanką?“ Senoji moteris tuojau pat suprato, kad jis nori pasityčioti, taigi ji jam atsakė: „Būk kantrus, mano prince, su amžiumi tu gausi tai už dyką!“

Kilnus berniukas

Vieną dieną vyriškis surengė šventę ir liepė savo sūnui stovėti prie įėjimo ir neįleisti tų, kurių jis nepažįsta. Berniukas jam pasakë: „Aš neturėčiau sutikti, kad tokia būtų mano pirmoji užduotis šiame pasaulyje, neleisti žmonėms užeiti pavalgyti.“ Tėvas pasakė: „Mano brangus sūnau, priesiekiu Dievu, kad tu esi išmintingesnis ir kilnesnis nei tavo tėvas. Atverk duris visiems, kad jie galėtų užeiti ir valgyti.“

Inša'Allah

(Jei Allah nori)

Vieną dieną žmogus nuėjo į turgų pirkti asilo. Pakeliui jis sutiko savo draugą, kuris paklausė, kur jis eina.

Jis atsakë: „Į turgų, pirkti asilo.“ Jo draugas pasakė: „Sakyk Inša'Allah (jei Allah nori).“ Jis atsakė: „Čia ne vieta tam, aš turiu pinigų ir asilas yra turguje.“

Kol jis dairėsi asilo, jo pinigai buvo pavogti. Taigi nusivylęs jis grįžo atgal. Kelyje jis vėl sutiko savo draugą, kuris jo paklausė apie asilą. Jis atsakė: „Inša'Allah (jei Allah nori), mano pinigai buvo pavogti.“ Jo draugas į tai pasakė: „Čia ne vieta sakyti Inša'Allah.“