Prisimenant Ašurą ir „laisvų žmonių tėvo“ nukankinimą
Sutartyje tarp Imamo Hassano (a.s.) ir Muawijos, kuri buvo sudaryta 40-iais metais po hidžros, buvo susitarta, kad Muawija po savo mirties grąžins kalifatą šventąjam Imamui. O iš karto po jo, jis būtų teisėtai perduotas 3-iąjam Imamui Al-Hussaynui (a.s.). Taip pat buvo ir kitų svarbių klausimų, kuriuos jis sutiko įvykdyti ir laikytis.
Nepaisant visko, tai buvo Muawija, kuris niekada nesilaikė savo žodžio! Vien jau savo pirmajame pamoksle, kurį jis pasakė, kai nuvyko į Kufą, jis pareiškė: „Aš nekovoju su jumis tam, kad jūs atliktumėte hadžą arba pasninkautumėte, bet tam, kad valdyčiau jus!“
Su šia sutartimi, Imamas Hassanas (a.s.) demaskavo tikrasias Muawijos spalvas. Taip pat jis parodė ir Banu-Ummayyah kalifato motyvus. Muawija mėgino nužudyti Šventojo Pranašo (s.a.w.w.) kompanionus ir iškreipė tikruosius Islamo bei paskutiniojo Allah Pasiuntinio mokymus.
Muawija ne tik iškėlė daugybę neteisingų tvirtinimų, bet ir liepė savo šalininkams viešai užgaulioti Imamą Ali (a.s.), jo šeimos narius ir jų kompanionus. Tartum to nepakaktų, jis įsakė sugriauti jų namus ir išgrobstyti jų turtą.
Jis tikrai buvo negailestingas, despotiškas valdytojas! Jam nerūpėjo musulmonų gerovė ir jis švaistė iš Baytul Maal. Yazidas, jo sūnus, buvo paskirtas jo įpėdiniu. Tik reikia paminėti, Yazidas buvo labai žymus dėl alkoholio vartojimo, lošimo ir svetimavimo. Tikriems tikintiesiems tais laikais buvo labai sunku gyventi. Žmonės buvo pasirinkę klaidingą kelią, o Islamo buvo atsižadėta. Kai Yazidas pakeitė savo tėvą, jie neturėjo kur kreiptis. Apimti nevilties, jie kreipėsi į Imamą Hussayną (a.s.) vadovavimo ir pagalbos. Taigi, šventajam Imamui (a.s.) atėjo laikas sukilti ir sugrąžinti Islamo valdymą jo teisėtai paskirtiems valdytojams.
Per 40 metų trukusį Muawijos valdymą, jis pakeitė dieviškuosius Islamo mokymus. Dėl to Imamas Hussaynas (a.s.) neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik tvirtai stoti prieš neteisybę ir nukrypimą, kad sugrąžintų pamirštą Šventojo Pranašo (s.a.w.w.) mokymą. Vienintelis būdas Islamo atkūrimui, buvo sukilti ir kovoti su šia neteisybe.
Šioje vietoje aplanko klausimas, jeigu Banu-Umayyah atstovavo tikrąjam Islamui, tai kodėl jie nužudė Imamą Hassaną ir Imamą Hussayną (a.s.)? Šventasis Pranašas (s.a.w.w.) taip juos išgyrė, sakydamas: „Hassanas ir Hussaynas (a.s.) yra jaunuolių Rojuje šeimininkai“. Kodėl jie paliko šventąjį Imamą (a.s.) jo pažįstamus ir gimines bei ištikimus kompanionus be vandens tris dienas? Lyg to būtų maža, jiems nebuvo leista gauti geriamo vandens iš Eufrato upės! Kodėl jie nužudė Imamo šešių mėnesių žindomą kūdikį? Nei jaunuolių, nei senukų, kurie gynė Imamą Hussayną (a.s.) ir Islamą, nebuvo pasigailėta! Jie buvo nužudyti, o moterų hidžabai (šydai, apdangalai) nuplėšti.
Iš įvykių, kurie nutiko Karbaloje, mes galime geriau suprasti, ką pasakė Šventasis Pranašas (s.a.w.w.): „Hussaynas (a.s.) yra iš manęs ir aš esu iš Hussayno.“ Imamas sukilo! Jis pakeitė žmonijos istoriją! Per savo didžius pasiaukojimus, džihadą ir gero liepimą, draudžiant blogą, jis sugebėjo grąžinti Islamo Dyn (religiją), kuri buvo seniai pamiršta ir prarasta. Karbalos tragedija suteikė naują gyvenimą visiems tiems, kurie norėjo sekti tuo keliu, kurį paliko Hussaynas (a.s.).
Be jokių abejonių, Banu-Umayyah nuo pat pradžių kovojo prieš Šventąjį Pranašą (s.a.w.w.). Jie niekada nepakeitė savo krypties, netgi po Mekos užkariavimo! Iš tikrųjų, jie liko didžiausiais Islamo priešais. Bet tik laikas galėjo pasakyti! Tyla turëjo būti nutraukta. Tai įvyko mūsų 3-ojo šventojo Imamo (a.s.) metu, kai jis, kartu su savo ištikimais kompanionais ir šeima, atliko džihadą Allah (S.W.T.) kelyje. Karbalos įvykis aiškiai įrodo priešų neapykantą Ahlul Bayt‘ui (a.s.).
Net jei jie nužudė Imamą Hussayną (a.s.), didis mūšis tikrai buvo Islamo pergalė. Visi tie, kurie yra nukankinti Allah‘o (S.W.T.) kelyje, yra gyvi, nes jų dvasia, mintys ir mokymas lieka gyvi. Tai, iš tikrųjų, yra pažadas, kurį Allah (S.W.T.) davė tikintiesiems. Nesvarbu, kas nutiks, tiesa visada nugalės!
Šventojo Pranašo (s.a.w.w.) verksmas dėl Imamo Hussayno (a.s.)
Umm-Salama pasakojo, kad ji kartą matė Šventąjį Pranašą (s.a.w.w.), glostantį Imamo Hussayno (a.s.) galvą ir karčiai raudojantį. Kai ji jo paklausė, kodėl jis verkia, jis atsakė: „Angelas Džibra'yl (a.s.) atėjo pas mane su skaudžiomis žiniomis. Jis pasakė, kad mano sūnus Hussaynas bus nužudytas tolimoje vietoje, kuri vadinasi Karbala.“
Tada jis į Umm Salamos delną supylė saują raudonos žemës ir pasakė: „Tai yra iš Karbalos, kur jis bus nužudytas. Kai tai pavirs į kraują, tu žinosi, kad jis buvo nužudytas.“ Ji laikė tą žemę butelyje ir sakydavo: „Diena, kai ši žemė pavirs į kraują, be abejo, tai bus didžiulio pasiaukojimo ir nelaimės diena.“
Jie yra Islamo gėlės
MUHARRAM 10-OJI, YAUMUL-AŠURA
Imamo Hussayno (a.s.) kankinystės paminėjimas
Brangūs draugai, kova tarp tiesos ir netiesos tęsiasi nuo pirmojo Allah kūrinio žemėje. Ir taip liks, kol Allah visa tai užbaigs ir Allah‘o tikintieji bei Jo Pasiuntiniai laimės kovą prieš netiesą, kurią gina Šėtono kariuomenės: „mušrikyn“ (politeistai) ir „munafiqyn“ (veidmainiai).
Islamo ummoje, Šventasis Pranašas (s.a.w.) buvo simbolis tiesos šalininkams. Aplink jį buvo susirinkę visi ne tokie sėkmingi ir engiami ir jis tikrai kovojo dėl jų reikalų. Iš kitos pusės, Abu Sufyanas, Abu Džahlas ir jų politeistai-stabmeldžiai simbolizavo netiesą.
Kai valdymas teko Tikinčiųjų Vadovui (a.s.) ir jis tapo tiesos bei jos šalininkų šeimininku, neteisingųjų grupė, kuriai vadovavo Muawiyya, stojo prieš jį. Jis naudojo visokius apgaulės būdus, kad paslėptų tiesą. Tai buvo įrodyta Siffin mūšyje.
Po Tikinčiųjų Vadovo (a.s.) nužudymo, Muawiyya tapo valdytoju. Jis tiesai ir jos šalininkams padarė galą, tokiu būdu skatindamas netiesą. Per didesnę dalį iš jo keturiasdešimt metų valdžios, jis nepatyrė jokios pasipriešinimo. Jis pakeitė tiesos svarstykles ir Islamo principus, viską apvertė aukštyn kojomis.
Savo valdymo metu Muawiyya žudė nekaltus, vaikė teisinguosius Allah‘o (S.W.T.) tarnus, griovė jų namus ir nedavė jiems prasimaitinimo. Jo bendrininkai buvo ištikimi jam ir jo politiniams idealams, žemiškųjų malonumų ieškotojai.
Imamas Hussaynas (a.s.) žinojo, kad jo pareiga yra sukilti prieš tokį sugedimą ir paaukoti savo gyvenimą už savo senelio religiją. Tai buvo tada, kai Muawiyya paruošė sostą savo sūnui Yazidui, girtuokliui despotui, nedoram ir kafir (netikinčiajam), kad jis būtų musulmonų valdytoju.
Kankinių šeimininko sukilimas buvo aiškus tikrojo Islamo ženklas, tokio, kokį pateikė Šventasis Pranašas (s.a.w.) visoms ateinančioms kartoms, ir tai aiškiai atskleidė Umayyadų priespaudą visiems ir kiekvienam.
Savo laiške savo broliui Muhammadui Hanafiyyai (r.a.) jis rašė:
„Aš tikrai nesukilsiu tam, kad įtakočiau sugedimą arba priespaudą, o tik norėdamas ištaisyti savo senelio visuomenės būklę. Todėl aš noriu sekti savo senelio ir savo tėvo keliu. Taigi, tam, kas nuoširdžiai mane pripažins, Allah yra tiesos šeimininkas, o tam, kuris atstums mane, aš liksiu kantrus, kol Allah pasakys Savo nuosprendį ir Jis yra geriausiasis Teisėjas.“
Kitais žodžiais jis pasakė:
„Ar jūs nematote, kad tiesos nėra laikomąsi, o netiesa nėra uždrausta? Tikintysis turi prašyti artumo prie savo Viešpaties! Kas dėl manęs, aš mirtį matau kaip laimę, o gyvenimą priespaudoje kaip pražūtį.“
Mano draugai, tai tiesa, kad Yazidas ir jo šalininkai nužudė Hussayną (a.s.), jo namiškius ir kompanionus. Jie naudojo įvairius ginklus kovodami prieš juos. Jie netgi griebėsi trukdymo jiems gauti vandens, kurį Allah‘as padarė prieinamą kiekvienam gyvam daiktui. Jie netgi nepasigailėjo nekalto kūdikio! Tačiau, Hussayno (a.s.) kraujas buvo tartum ugnikalnio išsiveržimas, kuris sudrebino Umayyadų galią, nusviesdamas juos į tamsius istorijos užkaborius.
Karbalos kankinių kraujas suteikë naują, nesibaigiantį gyvenimą Islamo medžiui. Hussaynas (a.s.) Ašuros dieną pasakė:
„Jeigu Muhammado (s.a.w.w.) religija gali išlikti tik man žūstant, tai, o kalavijai, ateikite ir paimkite mane.“
Kurioje vietoje šiandien yra Yazidas, jo tėvas ir Umayyadai lyginant su amžinu Hussayno (a.s.) atsiminimu? Jo vardas yra kiekvieno laisvo žmogaus kalboje ir jis yra visų amžių ir visų kartų revoliucionierių šviesa.
Muharram mėnesio 10-oji yra TIESOS paskelbimas. Mūsų 3-iojo Imamo Hussayno (a.s.) motyvas tikrai buvo tiesos gynimas ir pabaigoje tiesa visada paaiškės!
AMIR AL MU'MINYN (TIKINČIŲJŲ VADOVAS (A.S.), HUSSAYNAS (A.S.) IR LIETUS
Šlovingomis Amir al Mu'minyn (a.s.) kalifato dienomis Kufos žmonės paprašė jo pagalbos, nes juos buvo užklupusi baisi sausra. Žemė išsausėjo dėl vandens trūkumo, o augalai suvyto ir mirė. Tai reiškė maisto trūkumą. Jie paprašė Tikinčiųjų Vadovo melsti lietaus, o jis, savo ruožtu, paprašė savo sūnaus Hussaino (a.s.) melstis.
Imamas Hussainas (a.s.) atsistojo, pašlovinęs Allah‘ą (S.W.T.) ir pasiuntęs palaiminimą Šventąjam Pranašui (s.a.w.w.) ir jo kilniesiems palikuonims (a.s.), jis pasakë:
„O Allah, gėrio Davėjau ir palaiminimo Siuntėjau, atsiųsk vandeniu tekantį dangų.“
Staiga danguje susirinko juodi debesys ir sudundėjus griaustiniui bei švystelėjus žaibui, pradėjo smarkiai lyti, vanduo užpildė visus slėnius. Subhanallah! Viskas pasikeitė, laukai vėl sužaliavo ir atgijo, žmonės, gyvūnai ir augalai, visi gavo gausybę vandens.
Ironiška, bet tam pačiam Hussainui (a.s.) nebuvo duota vandens svilinančiose Karbalos dykumos lygumose. Po karšta saule, įnirtingai iš visų jėgų kaunantis, jis buvo negailestingai nužudytas kartu su jo šeimyna, kompanionais ir ištroškusiu kūdikiu. Jie netgi neparagavo vandens tris dienas ir galiausiai buvo nukankinti Muharram mėnesio 10-ąją dieną – per Ašurą.
„Inna Llilahi wa inna ileihi radžiun.“
(Allah‘ui mes priklausome ir pas Jį mes sugrįšime.) Šventasis Koranas
Brangūs draugai, visada prisiminkime mūsų Imamą, kai gurkštelėjame vandens ir pasimelskime už jį, Inša'Allah!
Mūsų mylimas Islamo Pranašas pasakė:
„HUSSAYNAS YRA IŠ MANĘS IR AŠ ESU IŠ HUSSAYNO“
Džabiras Al Ansasi perduoda štai ką:
„Šventasis Pranašas (s.a.w.w.) kartą pakvietė mus į savo namus pietums. Eidami mes pamatėme Hussayną, žaidžiantį su kitais vaikais. Šventasis Pranašas (s.a.w.w.) ištiestomis rankomis ėjo priešais mus link savo anūko. Hussaynas žaismingai šokinėjo iš kairės į dešinę, kol Pranašas (s.a.w.w.) pagavo jį. Tada viena ranka laikydamas jo smakrą, o kitą uždëjęs ant jo galvos, Šventasis Pranašas (s.a.w.w.) apkabino ir pabučiavo jį, sakydamas:
„Hussaynas yra iš manęs ir aš esu iš Hussayno.
Allah myli tą, kuris myli Hussayną.
Hassanas ir Hussaynas yra du Gailestingumo anūkai.
Tikrai, Hassanas ir Hussaynas yra Rojaus jaunuolių vadovai.“
Prisimenant Imamą Sadžadą (a.s.)
Imamas Ali (a.s.), Imamo Hussayno (a.s.) sūnus, yra ketvirtasis šventasis Imamas iš Ahlul Bayt (a.s.) šeimos, kuriais sekti Šventasis Pranašas (s.a.w.) liepė tikintiesiems. Jam duotų vardų pakanka, kad sužinotume apie jo gyvenseną. Jis buvo vadinamas „Zain ul Abidyn“ (geriausias iš garbintojų) ir „Sayyid us Sadžidyn“ (besilenkiančiųjų šeimininkas).
Mūsų Imamas (a.s.) buvo Karbalos tragedijos liudininkas. Tuo metu jis sirgo ir negalėjo kautis. Jis po Imamo Hussayno (a.s.) tapo Dievo paskirtu lyderiu. Imamas Sadžad (a.s.) buvo labai malonus vargšams ir skurstantiems. Nakties tamsoje jis nešdavo maišą duonos ir kitokio maisto vargingiems Medinos žmonėms. Jis rūpinosi 100 šeimų. Jis pasakė: „Slaptai duodama sadaqa nuramina Viešpaties pyktį.“
Žiūrėdami į jo iškilų elgesį, mes pastebime Pranašų elgesį. Imamo (a.s.) pozicija atžvilgiu tų, kurie nuskriaudė jį, buvo jiems atleisti ir daryti gerą. Istoriniai pranešimai sako, kad Imamas Sadžad (a.s.) Ramadano mėnesio metu kasdien skersdavo ožką, pagamindavo iš jos mėsos patiekalus ir išdalindavo vargšams ir tiems, kuriems mažiau pasisekė.
Kai Imamas Ali Zein ul Abidyn (a.s.) stodavo melstis, jo jausmai ir širdis būdavo nukreipti vien tik Allah‘ui (S.W.T.). Jis nepastebėdavo pasaulietinių dalykų. Žmonės gerbë jį už jo tvirtumą ir pamaldumą. Priešingai, Umayyadai buvo labai sunerimę dėl to. Jie pavydėjo Imamui dėl jo dosnumo, dievobaimingumo ir tvirtumo. Walidas sakydavo: „Aš neturėsiu ramybės, kol Ali bin Hussayn yra gyvas šiame pasaulyje!“ Taigi, kai jis tapo valdytoju, pasinaudojęs vienu iš savo sąjungininkų Medinoje, jis nunuodijo Imamą (a.s.) ir jis paliko pasaulį Allah‘o (S.W.T.) malonei.
„INNA LILLAHI WA INNA ILEIHI RADŽIUN“
„Allah‘ui mes priklausome ir pas Jį mes sugrįšime“.
Brangieji, pasistenkime būti iš sadžidyn...
Akla Ansar moteris atgavo regėjimą
Kol buvo Mekoje, Šventasis Pranašas (s.a.w.) niekada nebuvo paliktas ramybėje. Jis gyveno siaubingomis sąlygomis ir tai buvo Kuraiš lyderių rankų darbas. Dėl jų besitęsiančio palaikymo žmonės garbino stabus ir Meka buvo pilna įvairių rūšių blogio. Tuo periodu Allah (S.W.T.) įsakė Šventajam Pranašui (s.a.w.) persikelti į Mediną. Brangieji, dabar pažiūrėsime, kas nutiko, kai jis atvyko.
Kai jis atvyko į naują miestą, visi susibūrė aplink jį ir visi norėjo priimti palaimintą Pranašą (s.a.w.) savo namuose. Ši diena buvo pilna didžiulio džiaugsmo, jaudulio ir vilties pasveikinti jį. Savo ruožtu, jis buvo priblokštas dėl jų svetingumo!
Greitai minia pasidarė dar didesnė, kai jie stengėsi paimti Šventojo Pranašo (s.a.w.) kupranugario vadeles.
Pralenkus daugybę namų gatvėse, nelauktai, kupranugaris atsiklaupė priešais Abu Ayoub Al Ansari namus. Jis buvo labai varganas, bet labai kuklus žmogus, kuris rūpinosi savo silpna ir akla motina mažytëje lūšnelėje. Abu Ayoub Al Ansari be galo džiaugėsi galėdamas priimti mylimiausią Allah (S.W.T.) tarną ir jo tyrą šeimą.
Umm Abu Ayoub džiaugdamąsi išėjo į priekį pasveikinti šį ypatingą svečią. Nors ji galėjo giliai savo širdyje jausti malonią aplinką, ji tik norėjo pamatyti jo spindintį, dangišką veidą!
Šventasis Pranašas (s.a.w.) žinojo jos beviltišką norą. Tada jis uždėjo savo palaimintus delnus ant jos aklų akių ir išpildė Umm Abu Ayoub norą! Nustebusi ir sukrėsta ji atsimerkė ir pamatė Šventojo Pranašo šviesų, dailų veidą! Subhanallah! Tai buvo Pranašo stebuklas, kurio liudininkais tapo Yathrib žmonės!
Imamas Al-Hadi (a.s.)
Imamas al-Hadi (a.s.) yra mūsų dešimtasis Imamas. Jo vardas yra Ali bin Muhammed. Jis gimė 212 metais po hidžros, Dhul Hidža mėnesio 27 dieną. Kai jam buvo šešeri metai, tironas Abbasidų kalifas, Al Mu'tasim, nunuodijo jo tėvą Imamą Muhammedą al-Džawad (a.s.). Taigi, Imamatas jam buvo perduotas, kai jis buvo labai jaunas.
Nunuodijęs Imamą, al-Mu'tasimas pasiuntė jam mokytoją mokyti jį ir įdiegti neapykantą Ahlul Bayt‘ui. Jo vardas buvo al-Džunaidi. Jam buvo liepta laikyti Imamą atokiai nuo jo tėvo sekėjų, neleisti jam matyti jų ir su jais susisiekti. Kai al-Džunaidi pradėjo mokyti Imamą, jis pastebėjo, kad Imamas būdamas toks jaunas, buvo labai protingas. Tai stebino jį.
Vieną dieną Medinos valdytojas susitiko mokytoją ir paklausë jo apie Imamą. „Jis labiau žinantis nei aš,“ jis atsakė. Valdytojas negalėjo tuo patikėti ir pamanė, kad al-Džunaidi tik juokauja. Taigi, mokytojas jam pasakė: „Kai tik aš užvedu kokią temą, jis pradeda pasakoti man detalią paskaitą apie tai ir su tokia informacija, apie kurią aš niekada negirdėjau. Tai yra, tartum jis būtų mokytojas, o aš jo mokinys.“
Po kiek laiko valdytojas vėl susitiko al-Džunaidi ir paklausė jo apie Imamą. Mokytojas atsakė: „Aš prisiekiu Allah‘u, jis yra labiausiai žinantis žmogus žemėje, nėra tokio klausimo, kurį aš jam galėčiau užduoti, o jis neturėtų jam atsakymo. Kartais, prieš einant į klasę, aš patikrinu jį, liepdamas padeklamuoti Šventojo Korano Suras, kurių aš dar jo nemokiau. Jis žino visą Koraną širdyje.“
Pamažu mokytojas suprato, kad Ahlul Bayt (a.s.) yra tikrieji vadovai, kuriuos paskyrė Allah. Jie yra tobuli žmonės, kurie turi tapti Šventojo Pranašo (s.a.w.) įpėdiniais ir vesti žmones tikruoju keliu. Jis galiausiai pripažino jų teisę būti Šventojo Pranašo (s.a.w.) įpėdiniais ir tapo Ahlul Bayt (a.s.) šalininku bei sekėju.
Imamas Al-Baqir (a.s.)
Imamas Al-Baqir yra Muhammedas, Imamo Ali sūnus, Imamo Husseino sūnus, Imamo Ali bin Abi Talibo (a.s.) sūnus. Šventasis Pranašas (s.a.w.) pavadino jį „Baqir al-Ilm“ dėl jo didžiulių žinių. Jis gimė 57 metais po hidžros Medinoje. Jam buvo ketveri metai, kai jo senelis, Imamas Husseinas (a.s.), buvo nužudytas Karbaloje. Jo motina yra ponia Fatima, Imamo Hassano (a.s.) dukra. Jis buvo mirė kankinio mirtimi 114 metais po hidžros, būdamas 57 metų amžiaus. Kartą Šventasis Pranašas (s.a.w.) pasakė Džabirui al-Ansari (r.a.): „O Džabir, tu gyvensi, kad pamatytum mano sūnų Muhammedą bin Ali. Jis žinomas Toroje (Senajame Testamente) kaip Baqir. Kai tu sutiksi jį, perduok jam mano pasveikinimą.“
Umayyadų kalifo viešpatavimo metu, Hišamas bin Abdul Malikas privertė Imamą keliauti į Damaską. Imamas išvyko su savo sūnumi, Imamu Dža'faru al-Sadiq (a.s.). Kai jie įëjo į Hišamo kiemą, jie ten rado Umayyadų vyresniuosius žaidžiančius su lankais ir strėlėmis. Hišamas pakvietė Imamą prisijungti prie žaidimo, bet Imamas atsisakė sakydamas: „Aš jau per senas šiam žaidimui, atleiskite man.“ Hišamas norėjo pažeminti Imamą prieš visus, taigi jis atkakliai reikalavo, kad Imamas prisijungtų. Jis pasakė vienam iš ten esančių: „Duok jam lanką ir strėlių“. Imamas paėmė lanką ir strėles ir paleido pirmąją strėlę, ji nuskriejo tiesiai į taikinio centrą. Tada jis iššovė antrąją strėlę ir ji perskėlė pirmąją į dvi dalis, trečioji strėlė padarė tą patį. Hišamas labai supyko dėl to ir pasakė: „Ar gali tavo sūnus Dža'far padaryti tą patį?“ Imamas atsakė: „Mes paveldime tobulumą ir vientisumą, kuriuos Allah suteikė Savo Šventąjam Pranašui (s.a.w.) ir niekas, išskyrus mus, negali pasiekti šio tobulumo.“ Šis įvykis tikrai be galo įpykdė Hišamą. Jis parašė savo vyrams Medinoje, kad jie nunuodytų Imamą. Visa tai buvo iš neapykantos ir pavydo Imamui. Imamas gyveno tik kelias dienas po to, kai grįžo į Mediną, jis buvo nužudytas Hišamo nuodais. „Iš Allah mes ateiname ir pas Allah mes grįžtame.“
Amyr al-Mu'minyn (a.s.) ir vadas
Mūsų Šventasis Pranašas (s.a.w.) ir Imamai (a.s.) yra tarsi švyturiai, kurie mus veda į taikos ir saugumo uostą. Jie galbūt mirė, bet Šventasis Koranas mums sako: “Ir nesakykite apie tuos, kurie nužudyti Allah’o kelyje, “jie mirę”, greičiau jau jie yra gyvi, bet jūs nežinote.”
Allah (S.W.T.) paskyrė Imamą Ali (a.s.) teisėtu Šventojo Pranašo (s.a.w.) įpėdiniu ir su juo Islamo religija buvo užbaigta.
Mūsų veiksmai turi atspindėti Šventojo Pranašo (s.a.w.) ir Imamų (a.s.) mokymą po jo, nes jie yra stipriausias saitas su mūsų Kūrėju. Jie padeda mums ir gelbėja mus pavojaus metu šiame gyvenime ir Anapus.
Irako vakaruose kadaise buvo gentis, kuri vadinosi “Ilwaniyyin.” Jie nekentė Ahlul Bayt (a.s.) ir atvirai rodė jiems ir jų sekėjams priešiškumą.
Vieną dieną Ilwaniyyin genties vadas išvyko pas kaimynystėje esančią gentį su reikalais. Ši gentis gyveno dykumoje ir jis jodamas pas juos pasiklydo!
Įstrigęs smėlynų viduryje po svilinančia saule, be maisto ir vandens, jis mastė kaip jis iš viso gali rasti kelią ir likti gyvas.
Jis stovėjo sumišęs milžiniškoje geltono smėlio jūroje, kuris buvo visur aplink, kai staigus ūžesys įspėjo jį, kad artėja smėlio audra.
Jis staigiai uždengė apklotu save ir arklį ir palaukė, kol viskas baigsis. Kai jis vėl apsižvalgė aplink, jis pamatė, kad audra sunaikino net jo paties pėdsakus! Artėjant nakčiai jo baimė padidėjo. Galiausiai, alkanas ir ištroškęs jis užmigo.
Kitą rytą jis buvo toks silpnas, kad beveik negalëjo stovėti. Jis žinojo, kad jei liks dar vieną dieną dykumoje, jis mirs.
Vidurdienį jis prarado visas viltis išgyventi ir laukė mirties. Tuo metu jis žiūrėjo į dangų ir nuoširdžiai meldėsi: “Mano Viešpatie, aš esu silpnas Tavo tarnas. Aš tikiu Tavimi ir Tavo Šventuoju Pranašu (s.a.w.). Tu matai, kad aš esu pasiklydęs šioje dykumoje, alkanas ir ištoškęs. Aš prašau Tavęs pagal Tavo kalifo, tavo Pranašo pusbrolio ir Ponios Fatimos vyro, Ali ben Abi-Talibo (a.s.) teisingumą, prašau išgelbėk mane!”
Pasakęs šiuos žodžius jis užsimerkė. Staiga jį išgąsdino triukšmas ir jis pamatė vyrą, švytinčiu veidu, jojantį link jo. “Ar aš sapnuoju? Kas yra šis žmogus?” Jis nustebęs mąstė.
Žmogus sustojo netoli jo ir šypsodamasis, jis parodė kryptį, duodamas suprasti, kad jis turi joti į tą pusę. Neviltyje, vadas greitai paruošė savo arklį ir nujojo į tą pusę.
Vadas atpasakojo savo stebuklingąją istoriją ir, kai kaimiečiai išgirdo ją, jie garsiai pradėjo deklamuoti “salawat”! Vadas pripažino savo meile Ahlul Bayt’ui (a.s.) ir visa gentis tapo Ahlul Bayt (a.s.) sekėjais.
Kitą rytą jie visi patraukė į šventąjį Nadžaf miestą, kuriame ilsisi Imamo Ali (a.s.) kūnas ir atliko Imamo (a.s.) ziyarat prieš grįždami namo. Iki šios dienos dauguma jų palikuonių yra tvirti Ahlul Bayt (a.s.) sekėjai!
HADITHUL – KISA
Apsiausto hadisas
Ar jūs kada nors girdėjote arba skaitėte Hadithul – Kisa istoriją (Apsiausto hadisą)? Tai nuostabi istorija ir jums turėtų patikti ją skaityti.
Vieną dieną, kai Šventasis Pranašas (s.a.w.) buvo savo žmonos Umm Salamos namuose, jis atsigulė ir užsisklojo apsiaustu iš Khaybar. Tuo tarpu, mūsų Šviesos Ponia, Hadhrat Fatima Al-Zahra (a.s.) atėjo ir atnešë jam karštos sriubos.
Pranašas (s.a.w.) buvo labai patenkintas matydamas savo mylimą dukrą ir pasiteiravo apie jos vyrą, Imamą Ali (a.s.). Fatima (a.s.) pasakė, kad jis yra namuose. Tada jis paprašė, kad ji pakviestų jį ir du jų sūnus, Hassaną ir Hussainą (a.s.).
Jiems atėjus, Pranašas (s.a.w.) pasisodino Ali (a.s.) savo dešinėje ir Fatimą (a.s.) savo kairėje, o Hassaną ir Hussainą (a.s.) glaudė prie krūtinės.
Tuo metu buvo apreikštas Šventojo Korano ayatas: “Allah tik nori saugoti jus nuo nešvaros, o namų žmonės! Ir apvalyti jus (visapusišku) apvalymu.” (Skyrius 33: posmas 33).
Šventasis Pranašas (s.a.w.) visus juos apdengė savo apsiaustu (Kisa). Tada jis pakėlė rankas ir pasakė du'a: “Jie yra mano Ahlul Bayt (namiškiai, šeimyna), apsaugok juos nuo bet kokios nešvaros ir apvalyk juos.” Jis tai pasakė tris kartus.
Umm Salama pasakė: “Matydama juos visus kartu, aš norėjau prie jų prisijungti, bet Šventasis Pranašas (s.a.w.) sustabdė mane. “Nesijaudink,” jis pasakė. “Tu taip pat iš teisingųjų tarpo.”
Imamas Ali (a.s.) Souq’e
Jo kalifato metu, Imamas Ali (a.s.) gyveno tarp žmonių kaip vienas iš jų. Jis skatino juos daryti
Vieną dieną, kai mūsų Imamas (a.s.) vaikščiojo Souqul-Ibl (Kupranugarių Turguje), jis pasakė žmonėms: “Pirkite ir parduokite, bet neprisiekinėkite. Prisiekinėjimas sumažina naudą ir pašalina to palaiminimą.” Tada jis nuėjo į vietą, kurioje buvo pardavinėjamos datulės, ir patarė pardavėjui: “Pamaitink vargšą ir tavo pelnas padidės.”
Eidamas toliau, jis pamatė verkiančią tarnaitę. Jis paklausë jos: “Kas nutiko?” “Aš už 1 dirhamą nupirkau datulių iš to vyro, bet mano šeimininkas jų nebenori, “ ji atsakė.
Imamas (a.s.) pasakė datulių pardavėjui: “Prašau, pasiimk atgal savo datules ir atiduok dirhamą. Ji tik tarnaitė, kuri paklūsta savo ponui.” Bet išdidus pardavėjas atsisakė.
Kitas žmogus atėjo ir pamatė netvarką. Atsisukdamas į pardavėją, jis paklausė: “Ar tu nepažįsti šio žmogaus?” “Ne,” atsakė pardavėjas. Pritrenktas
Pardavėjęs pasijautė be galo sugėdintas ir greitai padarė tai, kas jam buvo pasakyta. Tada jis atsisuko į Imamą (a.s.) sakydamas: “Aš maldauju man atleisti!”
Mūsų Imamas (a.s.) sušuko: “Aš būsiu tavimi patenkintas tol, kol tu tenkinsi Allah’o (S.W.T.) ir žmonių teises.”
Mūsų didis aštuntasis Imamas: Al-Ridha (a.s.)
Mudžtaba paklausė savo tėvo: “Kieno yra ši didinga šventovė su auksiniu kupolu ir aukštais minaretais?”
Ir jo tėvas jam atsakė: “Ši šventykla, mano sūnau, yra aštuntojo Imamo, Imamo Ali bin Musa Al-Ridha (a.s.). Jis gimė Medinoje, 147 metais po hidžros. Jis buvo savo meto pats išmintingiausias, pamaldžiausias ir dievobaimingiausias žmogus. Jis žinomas kaip Ahlul-Bayt (a.s.) mokslininkas. Jis visą savo gyvenimą nugyveno gindamas tikrąjį Islamo mokymą.
Jis vedė pokalbius su skirtingų religijų ir grupių įvairiais mokslininkais. Visi tie, kurie dalyvavo tose diskusijose, pripažino, kad jo žinios įvairiose srityse buvo labai plačios. Jis galėjo atsakyti į visus užduotus klausimus.
Mūsų Imamo elgesys buvo aukščiausio lygio. Jis niekada nenusisuko nuo nei vieno. Jis sėdëdavo prie vieno stalo su savo tarnais ir valgydavo iš vieno indo. Jį mylėjo visi už jo sąžiningumą.
Jo puiki reputacija buvo viena iš priežasčių,
Imamas mirė kankinio mirtimi 203 metais po hidžros, Safar mėnesio 30 dieną.”
Doro tikinčiojo malda
Imamo Ali (a.s.) kalifato Kufoje dienomis, Imamas užlipo į sakyklą ir prisiekė Allah‘u, kad kas tik Ghadir Khume girdėjo, kaip Šventasis Pranašas (s.a.w.) pasakė: „Kam tik aš esu jo ponas (vadovas), Ali yra jo ponas.“, turėtų atsistoti ir paskelbti tai. Dvylika Šventojo Pranašo (s.a.w.) sekėjų atsistojo ir paskelbė, kad jie tai girdėjo. Taip pat ten buvo ir daugiau žmonių, kurie dalyvavo Ghadir Khumo įvykiuose, bet jie neatsistojo paliudyti. Vienas iš tų žmonių buvo Anas. Imamas Ali (a.s.) jo paklausë: „Tu neatsistojai paliudyti, ar tu nedalyvavai tame įvykyje?“ Jis atsakė: „Aš jau senas ir pamiršau daug dalykų.“ Po šito Imamas iškėlė rankas ir pasakė: „O Allah, jeigu jis meluoja, padaryk jo galvą ir veidą baltus, kad jis negalėtų jų paslėpti savo turbanu.“
Po šio įvykio Maliko galvą ir viršutinė veido dalis pabalo nuo raupsų. Nors jis bandė tai paslėpti, vis tiek tai mantėsi ant jo veido ir kai žmonės jo klausė apie tai, jis atsakydavo: „Tai yra doro tikinčiojo malda.“
Nuo to laiko, kai tik jo paklausdavo apie hadisą, kuris buvo palankus Imamui Ali (a.s.), jis paskelbdavo jį ir paliudydavo, kad girdėjo tai iš Šventojo Pranašo (s.a.w.).
Taip pat jis sakydavo Imamo Ali (a.s.) garbei „Tai yra pamaldumo vadovas Teismo Dieną. Aš prisiukiu Dievu, aš girdėjau tai iš Šventojo Pranašo (s.a.w.).“
Nepamirštamas reiškinys
Viena diena Mekos gyventojų sielose ir mintyse liko amžiams. Jos įvykiai realizavosi kiekvieno iš jų mintyse bėgant metams. Tą dieną Mekos gyventojai įsitikino, kad stebuklas įvyko, taigi kiekvienas iš jų stengėsi surasti paaiškinimą savo nustebimui.
- O, mano broli...
Kvapnus muskusas, smilkalų ir ambros kvapas jaučiamas visur?!..
- Aš girdėjau kažką, kas labiau stebina nei tai... Prieš valandą Abdul-Mut-talib nelauktai suko ratus aplink Kaabą!
Tada stabai netikėtai griuvo ir išsibarstė, o taip pat ir didysis stabas nukrito ant savo veido...
Tai, kas paskatino Abdul-Mut-talib‘ą paskubomis išeiti iš Kaabos, tartum tai, kas įvyko prieš jo akis, buvo ženklas jam, kad svarbus dalykas nutiko... Svarbus dalykas! ! Koks? ! Aš nežinau!
Žmonės liko tokioje padėtyje... Iki Abdul-Mut-talib‘o pasirodymo, tada Mekos gyventojai susirinko aplink jį ir su didele nuostaba klausinėjo apie šį įvykį... Tuo tarpu jis buvo laimingas ir gerai nusiteikęs ir kalbėjo su jais.
Vienas iš jų paklausė: Taigi tu matei Muhammed‘ą? !
- Ne... Aš paklausiau Aminos apie jį, kai aplankiau ją... Ji man pasakė: yra kliūtis tarp jo ir manęs... ir aš girdėjau šauksmą, kuris sakė: Nesijaudink dėl savo kūdikio... Jis bus tau sugrąžintas po trijų dienų.
Mekos moterys nuėjo aplankyti ir pasveikinti Wahab‘o dukros Aminos, jos buvo labai nustebusios, kodėl ji nepasiuntė pakviesti jų gimstant jos vaikui. Ji atsakė joms: aš buvau labai nustebusi, kai keturios aukštos moterys pasirodė pas mane... Muskuso ir ambros kvapai sklido nuo jų, jos buvo užsidengusios šydais... Ir jos turėjo baltus krištolinius puodelius savo rankose...
Taigi aš pradëjau žiūrėti į jas, aš nepažįstu nei vienos iš jų... Jos prisiartino prie manęs ir paliepė man: „O Amina, gerk šio gėrimo...“, kai aš atsigėriau, ryški šviesa švystelėjo ir spindintis švytėjimas į mano veidą... Tada aš paklausiau jų, kas man nutiko, nes buvau nustebusi... Jos pasakė man: būk linksma su didžiausiųjų ir seniausiųjų šeimininku.
Muhammed „Al-Mustafaa“, Abdullah‘os sūnus, Abdul-Mut-talib‘o sūnus, lai Dievo palaiminimas ir taika būna su juo, mes atėjome padėti tau, taigi nesirūpink dėl savo padėties...
Tada valandas sėdėjo aplink mane... Ir mane apėmė snaudulys...
Tada aš užmigau ir aš atsibudau tik tada, kai radau kūdikį ir jis jau buvo padėjęs kaktą ant grindų lenkėsi Dievui ir laikė savo smilių ištiesęs į dangų bei kartojo: Nėra kitos dievybės, tik Dievas po trijų dienų...
Jo senelis Abdul Mut-talib‘as davė jam vardą... ir padėjo jo akivaizdoje... Ir jis buvo laimingas, gerai nusiteikęs su juo, ir kartojo: Garbė Dievui, kuris davė tave po to, kai Jis pažadėjo mums tavo atėjimą...
Jis nutilo... Tada pridūrė: Po šios dienos man nesvarbu, jeigu aš mirsiu.
Tada jis atsisuko į Aminą ir pasakė: O, Amina, saugok šį mano sūnų, jis bus didžiai svarbus! ! ! Visa tai nutiko. Kas privertė Mekos gyventojus pasirūpinti Muhammed‘u, taika jam. Ir bėgant laikui, žmonės žinojo, kad jis yra vienintelis, kuris yra apibūdinamas puikiomis savybėmis, kurių svarbiausios buvo teisingumas ir sąžiningumas. Taigi, jis gerai žinomas tarp jų, kai „teisingasis“ ! ! !
Vieną dieną gausūs potvyniai atplūdo nuo aukštų kalnų viršūnių, kurie supa Meką, Muharreameh... Dėl jų įvyko incidentas, kuris privertė Mekos gyventojus suglumti, taigi jie žiūrėjo į tą srautus, kurie pateko į Šventąją Kaabą ir privertė jos sienas sutrūkinėti, todėl būtinai reikėjo suorganizuoti susitikimą dėl Kaabos, vienas iš jų pasakė: Kokie yra jūsų patarimai dėl Kaabos pakėlimo ir atnaujinimo? Mes galime padidinti jos plotį arba aukštį... Kitas pareiškė ir dauguma susirinkusiųjų palaikė jį... Bet staiga trečiasis asmuo įsiterpė ir pasakė: Palaukite! Ar jūs nebijote, kad mes būtime nubausti iš dangaus, jeigu mes pradėsime jos ardymą?.. Tikrai, tai koks gi yra sprendimas? !
Visi jie tai pasakė ir baimė įsėlino į jų širdis... Taigi jie išsigando panaudoti savo kirtiklius, nes galėjo susilaukti bausmės iš dangaus... Ir kol jie buvo tokioje situacijoje, vienas žmogus, vardu Al-Walid, Al-Mughryrah‘o sūnus, jiems pasakė: O, žmonės, mums nereikia nieko. Bet pataisymas... Žiūrėkit, aš užlipsiu ant Kaabos viršaus ir nuversiu akmenį prieš jus. Al-Walid‘as pradėjo lipti Kaabos siena, kol atsistojo ant jos. Ir Mekos gyventojai sužiuro į jį, kai jis tiesę ranką norėdamas pajudinti akmenį... Staiga! ! !
Tada žmonių tarpė pasigirdo verksmai ir juos apėmė baimė, taigi jie pradėjo melstis Dievui: O, Allah, mums reikėjo tik sutaisyti!.. Didžiulė ir baisi gyvatė išlindo iš sienos, dėl to Al-Walid‘as išsigandęs staigiai atsidūrė ant žemės. Ir ne tik tai, taip pat ir saulė užtemo dėl to...
Šį kartą senas žmogus aukštu balsu jiems pasakė: O žmonės... O žmonės, tikrai Dievas nesutiks, kad jūs išleistumėte pinigus, kuriuos jūs gavote uždraustais būdais, taigi kiekvienas žmogus iš jūsų turėtų dalintis priimtinais ir teisėtais pinigais. Žmonės padarė taip, kaip jiems patarė senasis žmogus... Kai jie surinko pinigus, jie pasakė: Mes išleisime šiuos pinigus Šventosios Kaabos statybai... Ir saulė tada pasidarė vėl kokia buvusi.
Ir žmonės pamatė erelį, kuris leidosi ant Kaabos... Jis pagriebė gyvatę ir pakilo su ja į aukštį.
Iš to, kas įvyko jų akivaizdoje, jie suprato, kad Dievas (S.W.) leido jiems padaryti tai, ką jie nusprendė. Taigi jie ėmėsi veiksmų.
Žmonės įniko griauti suskilinėjusias Šventosios Kaabos sienas, kol pasiekė pamatus, kuriuos padėjo Alkhalil-Abram‘as (taika jam). Jie bandė juos patraukti, kad galėtų padidinti Kaabą, bet kai jie pradėjo, įvyko neįmanomas dalykas, kurio jie net negalėjo įsivaizduoti, tai buvo, kad žemė sujudėjo po jų kojomis... Ir Meką apėmė didžiulė tamsa, kas juos vėl privertė išsigąsti. Jie suprato, kad tai, kas nutiko, buvo dėl to, kad jie bandė išjudinti pamatus, taigi jie paliko juos ramybėje.
Kaabos sienos pakilo į naują pastatą, taigi jie nupirko medžio jos stogui uždengti ir puošmenų jos padailinimui. Ir kai atėjo juodojo akmens įdėjimui į jo vietą laikas, Kuraiš gentys susiginčijo tarpusavyje... Kiekviena gentis norėjo užimti aukštą vietą dedant juodąjį akmenį į vietą, kuris buvo labai svarbus prieš Dievą (S.W.) ir kiekviena gentis sakė: Mes esame vertesni tai padaryti... Mes įdėsime jį... Ir kol jie buvo tokioje padėtyje, vienas iš jų suriko: O žmonės, palaukite... O žmonės, palaukite... Visi nutilo ir sužiuro į jį, kol jis tęsė savo kalbą: Ką jūs manote, jeigu mes leistume viską nuspręsti tam, kuris pirmasis įeis Bani Šaibeh duris (vartus)? Po tylos ir tarpusavio diskusijų, jie visi sutiko.
Staiga! ! ! Kaaba pražydo švytėjimu ir esencija pasklido... Taip pat visi pradžiugo. Tai Muhammed‘as, taika jam, pasirodė prieš juos, taigi Kaaba švytėjo jo kilnaus veido žydėjimu. Ir vyrai pradėjo kartoti: Tikrai jis yra teisingas, ištikimas... Teisingas, ištikimas... Paskirk jį būti sprendėju mūsų tarpe... Ir kai jie papasakojo jiems problemą, jis (taika jam) patiesė savo apsiaustą ant žemės, tada jis pakėlė juodąjį akmenį ir padėjo ant apsiausto ir pasiųlė jiems, kad iš visų genčių gali ateiti po vieną vyrą ir paimti po vieną apsiausto kampą. Taigi vienas iš jų buvo Autbeh‘as, Rabia‘os sūnus ir Abd Šams, Al-Aswad‘as, Al-Mut-Talib‘o sūnus iš Bani Asad, Abu-Huthaifeh‘as, Al-Mughireh‘o sūnus iš Bani Maghzum ir Kais‘as, Audai sūnus iš Bani Sahm... Šie vyrai pakėlė Pranašo apsiaustą iki kol juodasis akmuo buvo savo vietos aukštyje, tada Pranašas paėmëjį į savo rankas ir įdėjo į jo vietą ir gavo dėl šio atvejo pagarbą, kuria Allah (S.W.) jį apdovanojo dar iki jo šventos misijos...
Ali gimimo stebuklas
Radžab yra vienas iš trijų ypatingų Islamoškojo kalendoriaus mėnesių. Be to, mūsų pirmasis Šventasis Imamas, Imamas Ali, taika jam, gimė Radžabo 13-ąją! Mūsų Pranašas, taika jam, buvo be galo laimingas 
tą dieną, nes jo padėjėjas, brolis ir įpėdinis galiausiai gimė!
Aš jūs žinote nuostabų jo gimimo stebuklą? Kai Imamas Ali, taika jam, turėjo gimti, jo mama meldėsi šalia Kaabos. Kai ji suprato, kad jos ypatingas kūdikėlis ruošiasi gimti, ji paprašė Allah (S.W.T.) padėti jai.
Staiga, Kaabos siena prasiskyrė ir ji išgirdo balsą iš vidaus, kuris kvietė ją užeiti!
Siena, jai įėjus, užsivėrė ir niekas negalėjo patekti į vidų, kol ji pati neišėjo iš jos po trijų dienų, nešdamasi ant rankų Imamą Ali, taika jam!
Kitas ypatingas dalykas apie jo gimimą yra tai, kad Imamas, taika jam, neatmerkė akių, kol Šventasis Pranašas, taika jam, jo nepaėmė, taigi pirmasis veidas, kurį jis išvydo šiame pasaulyje, buvo jo mylimo pusbrolio.
Visi šie stebuklai įvyko tam, kad parodytų mums, koks puikus asmuo mūsų Imamas, taika jam, buvo. Jį išaugino Šventasis Pranašas, taika jam, ir jis buvo su juo visą laiką, žiūrėdamas į jį ir mokydamasis iš jo.
Kai Pranašas, taika jam, melsdavosi Allah‘ui (S.W.T.), Imamas Ali, taika jam, prisijungdavo prie jo ir jis niekada nefarbino stabų, per visą savo gyvenimą. Dawatul Dhul Ašira metu, kai pirmą kartą buvo pakviesta į Islamą, Imamas Ali, taika jam, buvo dar tik vaikas. Vis dėlto, jis buvo vienintelis, iš visų susirinkusių vyrų, kuris atsistojo palaikyti Pranašą, taika jam.
Bėgant metams Imamas Ali, taika jam, parodë savo ištikimybę Islamui daugeliu būdų. Jis miegojo Šventojo Pranašo, taika jam, lovoje Hidžros naktį, kad išgelbėtų jo gyvybę. Pranašas, taika jam, jį pasirinko kaip savo tikrą brolį, kai Muhadžryn (tie, kurie keliavo su Pranašu į Mediną) ir Ansar (Medinos gyventojai, kurie laukė Pranašo) buvo sujungti Brolybėje. Imamas Ali, taika jam, kovėsi visuose Islamo mūšiuose prieš Mušrikyn (kitatikiai, stabų garbintojai) ir buvo pavyzdinis musulmonų armijos karys ir vadas.
Taip pat jis buvo labai religingas ir mėgdavo leisti laiką melsdamasis arba kalbėdamas su Allah (S.W.T.). Jis atiduodavo visus savo pinigus vargšams, net jeigu jis pats turėdavo likti alkanas. Jam taip pat patikdavo žaisti su vaikais ir palaikyti senukams kompaniją, kai jie būdavo vieniši.
Imamas Ali, taika jam, buvo nuostabus žmogus ir mes turime stengtis iš visų jėgų būti tokiais kaip jis!
Dievobaimingojo kantrybė
Mūsų Šventasis Pranašas Muhammadas (s.a.w.w.) pasakė: „Mano palikuonys yra kaip Nojaus laivas, kas įlips į jį, tas bus išgelbėtas ir kas paliks jį, nuskęs ir nueis klaidingu keliu.“
Viršuje esantis pasakymas aiškiai mums, kaip musulmonams, parodo, ką mes turime sekti. Kiekvienas, kuris praktikuoja tikrąjį Islamo mokymą, iš Ahlul Bayt (a.s.), tvirtai jų laikosi ir myli juos, bus ne tik išgelbėtas, bet ir, neabejotinai, prisijungs prie jų Rojuje.
Ahlul Bayt (a.s.) yra tie, kurie veda žmoniją į gerumą ir dievobaimingumą. Jų tarpe yra ir mūsų 6-asis Imamas, Imamas Džafaras al-Sadikas (a.s.). Jis įsteigė pirmąjį Islamo universitetą ir per jį paskleidė visas Islamo mokslų sritis.
Abu Hanifos buvo kartą paklausta: „Kas yra daugiausiai žinantis žmogus kokį tau kada teko sutikti?“ Jis atsakė: „Džafaras ben Muhammadas al-Sadikas.“
Jis tai žinojo, nes du metus jis buvo Imamo (a.s.) studentas. Kai Abbasidų kalifas, Al-Mansuras, atgabeno mūsų Imamą (a.s.) iš Medinos, jis liepė Abu Hanifai paruošti keletą labai sunkių klausimų jam. Abu Hanifa parengė keturiasdešimt sudėtingų klausimų. Jis nuėjo pas Al-Mansurą, kur jau rado sėdintį Imamą (a.s.). Kai tik Abu Hanifa pažiūrėjo į Imamo al-Sadiko (a.s.) akis, jis supanikavo ir nepaprastai susinervino.
Pasisveikinęs, Imamas (a.s.) parodė jam, kur jis gali atsisėsti. Imamas (a.s.) tada metė iššūkį Abu Hanifai, kad jis gali klausti tiek klausimų, kiek tik pageidauja. Taigi jis taip ir padarė. Mūsų draugai, ar jūs galite atspėti, koks buvo to rezultatas?
Šventasis Imamas (a.s.) į visus klausimus puikiai atsakė, Abu Hanifos ir susirinkusios minios nuostabai, kurie liko be žado!
Musulmonai didžiuodamiesi gali šiandien pasakyti pasauliui, kad mūsų 6-asis Šventasis Imamas al-Sadikas (a.s.) turėjo ir platino begalines visų Islamo mokslų žinias.
Jo Imamato metu, jis buvo atsakingas už tobulos Islamo ideologijos platinimą, tuo metu, kai klestėjo netikros religijos. Jo pastangos turėjo didelę įtaką Ahlul Bayt‘o (a.s.) teisingų žinių platinimui. Jo pastangų dėka, Islamo priešų pikti kėslai buvo demaskuoti.
Abbasidų valdovai negalëjo ramiai sėdėti ir žiūrėti, kaip Imamas (a.s.) platina Islamo mokymą. Taigi, skirtingais būdais jie stengėsi sustabdyti Imamo (a.s.) veiklą. Jie žinojo, kad tai įmanoma padaryti tik nutraukus jo šventą gyvenimą!
Po tūkstančių jo šeimos narių ir šalininkų nužudymo, jie suplanavo ir jį nužudyti. Istorija sako, kad Al-Masuras taip nekentė Pranašo (s.a.w.w.) šeimos, kad net yra cituojamas sakantis: „Iš Fatimos (a.s.) vaikų aš nužudžiau tūkstančius, o gal net daugiau ir dar liko jų lyderis ir Imamas – Džafaras ben Muhammadas. Lai Allah nužudo mane, jei aš leisiu jam gyventi!
Galiausiai, priešas negalėjo palikti mūsų Imamo (a.s.) ramybėje. Jie užnuodijo jo maistą ir taip jį nužudė. Deja! Mūsų Imamas (a.s.) patyrė Šahadat (kankinio mirtį).
Nors fiziškai jo nebėra su mumis, jo dvasia vis dar gyvena mūsų tarpe. Jo išmintingas ir protingas mokymas gyvuoja ir taip liks iki Teismo Dienos, kai Visagalis Allah (S.W.T.) prikels kiekvieną sielą. Jis tada įvykdys teisingumą atlygindamas tiems, kurie buvo engiami ir nubaus tuos, kurie buvo engėjai.
Imamo Džafaro al-Sadiko (a.s.) kankinystė
Žiūrint į Šawal mėnesio svarbias datas, matome, kad 25-ąją jo dieną yra mūsų šeštojo Imamo, Imamo Džafaro Sadiko (a.s.) kankinystės metinės.
Džafari sektos pavadinimas kyla iš Imamo Džafaro Al-Sadiko (a.s.). Jis gyveno paskutinėmis Ummayadų valdymo dienomis ir Abbasidų dinastijos valdymo pradžioje. Kai Ummayadai bandė atstatyto savo griūvančią dinastiją, Abbasidai buvo užsiėmę savo valdžios Islamo pasauliui primetimu. Juos siejo vienas dalykas, tai kad abi pusės rūpinosi savimi.
Tai buvo puiki galimybė Imamui skleisti tikrąjį Islamą musulmonams, kurie buvo nuklydę nuo Šventojo Pranašo (s.a.w.w.) mokymo ir praradę savo tikrąją Islamo tapatybę. Taigi Imamas įkūrė mokyklą, kad galėtų mokyti žmones ir iš naujo atvesti juos į Islamo kelią. Mūsų Imamas įkūrė mokyklą Medinoje, bet bėgant laikui perkėlė ją į Kufą. Kufoje jis padėjo įvairių žinių pamatus, kurie padėtų sudaryti pilną taisyklių rinkinį visoms gyvenimo pusėms klestinčios visuomenės sukūrimui. Ši mokykla turėjo daugiau nei keturis tūkstančius studentų iš įvairių pasaulio vietų. Kai kurie iš tų studentų vėliau tapo kai kurių Islamo grupių vadovais, kaip keturios sunnitų grupės – Maliki, Hanbali, Šafii ir Hanafi. Toje mokykloje buvo mokoma filosofijos, teisės, Šventojo Korano vertimo, etikos, chemijos, astronomijos ir t.t. Kai Imamas padėjo tikrojo Islamo mokymo pamatus, jis pradėjo mokyti kai kuriuos savo studentus skirtingų mokslo šakų. Pavyzdžiui, jis mokė Hišamą bin Al-Hakamą ideologijos, Abaną Bin 
Taghlibą teisės, o Džabirą bin Hayyaną chemijos. Mūsų Imamas taip sėkmingai ruošė didžius mokslininkus savo didžiulių žinių įvairiose srityse, kuklumo ir dievobaimingumo dëka.
Deja, mūsų Imamas negyveno pakankamai ilgai, kad galėtų pamatyti savo didžiulių pastangų vaisius. Abbasidai per tuos metus giliai įleido savo pamatus ir užvaldė Islamo pasaulį po Ummayadų. Jie jau buvo pasirengę stoti Imamo kelyje ir nebeleisti jam skleisti jo žinių.
Pasitaikius pirmai galimybei Abbasidų kalifas, Al-Mansūras al Davaniki, nužudė Imamą panaudodamas nuodus ir neatsižvelgė į Imamo ryšį su Šventuoju Pranašu (s.a.w.w.) bei į jo didžiules žinias ir statusą.
Taigi 148 hidžros metų, Šawal mėnesio 25-ąją dieną mūsų Imamas mirė nuo Abbasidų tirono rankos.
Create a free website at Webs.com