Shia musulmonai - vaikams

Padėka tėvams

Brangūs draugai, ar jūs kada nors galvojote apie daugybę malonių, kurias jums suteikia jūsų tėvai, ar tiesiog laikote tai savaime suprantamu dalyku? Galų gale, jūs niekada neprašėte atvedami į šį pasaulį. Jie yra tiesiog priemonės, kuriomis Visagalis Allah atvedė jus į šį pasaulį.

Jie suteikia jums pastogę, maisto, drabužius ir mokslą. Be to, jie duoda jums jaukią aplinką su meile, saugumu ir priklausomybės jausmu. Kai tik jūs sergate, jie rūpinasi jumis ir aukoja savo brangų miegą guosdami jus. Jie netgi lieka alkani, kad tik jūs turėtumėte ką valgyti. Ar jūs kada nors įvertinote visą tai, ką jie daro dėl jūsų?

Kodėl jūs visada raukotės ir prašote daugiau ir geresnių dalykų? Jūs skundžiatės dėl kiekvieno mažyčio namų ruošos darbo, kurį jie paprašo padaryti. Jums tai yra didelis nuobodulys, laiko, pastangų ir energijos švaistymas. Namuose jūs visada pykstatės su savo jaunesniais broliais ir sesėmis, o mokykloje esate nedrausmingi ir nežiūrite į savo mokslus rimtai.

Kaip jūs galite nueiti ir atnešti malkų, vandens arba nueiti į kioską ar turgų parnešti namams reikalingų dalykų? Jums reikia ilsėtis, bet mama prašo jūsų padėti jai virtuvėje arba nuvaryti gyvulius į ganyklą. Kodėl jie negali pasamdyti daugiau tarnų namuose, kurie padarytų tuos darbus?

Visi jūsų draugai eina žiūrėti televizijos laidas, lankosi diskotekose, turi vaikinus ar merginas, rūko cigaretes ir kartais pavartoję narkotikų, o jums vis tiek nėra leidžiama surizikuoti. Kaip jūs pažinsite pasaulį, jei neišbandysite jo malonumų? Jūs netgi jaučiate didžiulę įtampą iš mokyklos ir jums reikia to atsipalaidavimo. Vis tiek didelis NE sugadina viską.

Jūsų rūbai nėra paskutinės mados. Jie perka jums dėvėtus drabužius ir prašo būti pakantiems. Jūsų tėvai yra senamadiški ir neturi jokio supratimo apie šiuolaikinę erą. Iki dabar jūs jau turėtumėte vairuoti mašiną, bet jūsų tėvas turi tik dviratį.

Maistas, kurį valgote namuose, yra toks pats kasdien. Aš jie negali pasiimti jūsų į išvyką ar kažkur įdomiau? Tikrai, atrodo, kad jūsų tėvai paprasčiausiai jūsų nekenčia. Kaip gi kitaip jie galëtų tikėtis, kad jūs gyvensite tokį nuobodų gyvenimą, kai visi jūsų draugai laiką leidžia puikiai?

Jeigu tokios yra jūsų mintys, tada mano brangūs draugai, pakeiskite jas dabar ir branginkite viską, ką jie daro dėl jūsų. Kai tik įmanoma, padėkite su šypsena veide, nes kitaip jūs turėsite rimtų problemų su Allah (S.W.T.).

Rimtai mokydamiesi, jūs gausite galimybę padaryti juos laimingais. Prisiminkite, rytoj jūs taip pat tapsite tėvais ir kai jūsų vaikai neklausys jūsų, jūs prisiminsite savo pačių piktadarybes, bet bus jau per vėlu.

Jaunasis Hussayni

Ali yra pradinės mokyklos pirmos klasės mokinys. Vieną dieną jis grįžo iš mokyklos ir rado savo motiną, apsirengusią juodais rūbais. Jis nustebęs į ją pasižiūrėjo. Jis pasižiūrėjo į sieną ir pamatė, kad jo motina ant jos užkabino juodą audeklą. Kai jo tėvas grįžo iš darbo, Ali pastebėjo, kad ir jis apsirengęs juodais marškiniais. Stebėdamasis jis paklausė motinos:

Ali: Mama, kodėl tu dėvi juodus drabužius?

Motina: Šiandien yra pirmoji Muharram mėnesio diena.

Ali: (Stebėdamąsis) Ką reiškia Muharram?

Tėvas: Tai yra mėnuo, kurio metu buvo žiauriai nužudytas mūsų Imamas Hussaynas (a.s.) ir mes liūdime dėl šio baisaus įvykio.

Ali: Tėve, kodėl mes liūdime?

Tėvas: Jis yra Šventojo Pranašo (s.a.w.w.) dukros Fatimos az Zahros (a.s.) ir Imamo Ali (a.s.) sūnus. Jį, nekaltą žmogų, nužudė jo priešai.

Ali: Paaiškink man Imamo Hussayno (a.s.) nužudymą.

Tėvas atpasakojo savo sūnui Karbalos įvykius. Jis pasakė:

Imamas Hussaynas (a.s.) su savo šeima ir kompanionais keliavo iš savo senelio miesto (Medinos) į Kufą, po to kai iš to miesto gavo kvietimo laiškus, kuriuose buvo prašoma atvykti pas juos, nes juos engė Ummayyadai, Yazidas ir valdytojai. Paskutiniąja minutę jie jį paliko (išdavė), kai Umayyadų armija Karbaloje jį apsupo. Jie neleido jam, jo šeimai ir kompanionams gauti vandens tris dienas ir galiausiai jie nužudë visus vyrus, o visas moteris ir vaikus paėmė į nelaisvę.

Ši liūdna istorija labai nuliūdino Ali. Jį stipriai įskaudino Imamo Hussayno (a.s.) kančios ir jis skaičiavo dienas iki Muharram 10. Tą dieną jis atsibudo labai liūdnas. Jo motina jį pašaukė:

Motina: Ali, mano sūnau, ateik pusryčiauti.

Ali: Aš nenoriu valgyti, mama.

Jis išėjo į sodą ir sėdėjo svilinančioje saulėje iki priešpiečių, kai jo tėvas paklausė:

Tėvas: Kur Ali?

Motina: Aš manau jis išėjo į lauką žaisti. Aš įsitikinusi, kad jis labai alkanas, jis nevalgė pusryčių.

(Tėvas pašaukė Ali iš sodo)

Tėvas: Ali, mano sūnau, ateik.

Mama padavė priešpiečius.

Ali: Ačiū mama, bet aš nenoriu valgyti.

Tėvas: Kodėl, mano sūnau? Tu nei valgei, nei gėrei net puodelio pieno nuo pat ryto. Tu turi būti ir alkanas, ir ištroškęs.

Ali: Taip, aš alkanas ir ištroškęs... (jis pradėjo verkti)

Tėvas: Mano brangus sūnau, kodėl tu verki? Ar kas nors tau atsitiko?

Ali: Ne, mano tėve, bet aš noriu būti tarp Imamo Hussayno (a.s.) šalininkų.

Tėvas apkabino sūnų.

Tėvas: Tegul Allah (S.W.T.) palaimina tave, mano sūnau. Bet dabar tu turi pavalgyti ir atsigerti.

Ali: Aš noriu būti alkanas ir ištroškęs, ir jausti saulės kaitrą kaip Imamo Hussayno (a.s.) maži vaikai.

Tėvas: Tai labai kilni mintis ir gražus dalykas, mano sūnau, bet su sąlyga, kad tu elgiesi pagal Imamo Hussayno (a.s.) paliepimą. Tu turėtum melstis, patarti daryti gerą ir uždrausti blogą, padėti silpniems ir vargingiems ir visada sakyti tiesą.

Ali: Taip, mano tėve. Aš seksiu Imamo Hussayno (a.s.) paliepimais, kad galbūt galėčiau tapti vienu iš jo kompanionų, Inša-Allah (Dievui norint).

Ištikimybė

Ali, jaunas našlaitis berniukas buvo labai protingas vaikas! Kai jis buvo tik ketverių metų amžiaus, jo motina siųsdavo jį į mečetę, kur jis patarnaudavo ir padėdavo žmonėms, ypač tvarkant mečetę. Mu'alim Šeichas Hamza išmokė jį skaityti „Adhan“ ir kelias Šventojo Korano suras. Ne vien tik tai, jis dar išmoko „akhamus“ ir skaitymo bei rašymo pagrindus prieš mokyklinį amžių.

Vieną rytą, kai Ali atidarė savo namų duris, ruošdamasis eiti į mečetę, jis pamatė kelis vaikus, kurie apsirengę naujomis mokyklinėmis uniformomis ir nešdamiesi kuprines, ėjo į mokyklą. Tai buvo pirmoji mokyklos diena. Jis labai nuliūdo ir atsisėdo, nuleido žvilgsnį, o jo skruostais tekėjo ašaros. Jis prisiminė savo motinos žodžius: „Mano sūnau Ali... tu žinai, kad mes neturime nieko kito, tik Allah. Norint eiti į mokyklą reikia pinigų nupirkti uniformai, knygoms ir raštinės reikmenims, ko aš neįstengiu. Taigi, prašau, būk kantrus, mano sūnau.“

Jis skausmingai atsiduso... Uždarė duris ir lėtai nuėjo į mečetę. Jis atsisėdo ant mečetės laiptų ir liūdnai žiūrėjo, kaip dar daugiau vaikų eina į mokyklą. Po kiek laiko atėjo Šeichas ir pamatė Ali sėdintį ant laiptų. Jis priėjo arčiau prie Ali ir paklausė jo: „Ali mano sūnau, kodėl tu sėdi čia? Ar tu neturėtum būti mokykloje su savo draugais?!“ Tai dar labiau padidino jo skausmą ir labai liūdnu, trūkinėjančiu balsu jis atsakė: „Aš negaliu eiti į mokyklą.“

Kad ir kaip jis stengėsi būti stiprus, jis negalėjo; ašaros tekėjo jo skruostais... Šeichas tučtuojau suprato kodėl ir tikrai norėjo padėti šiam jaunam berniukui patekti į mokyklą. Vildamasis ir pasitikėdamas Allah‘u, jis pasakė: „Ne... ne... neverk, tu eisi į mokyklą rytoj, Inša-Allah.“

Šeichas visais būdais stengėsi įsitikinti, kad Ali nurimo. Taigi, jis tęsë: „Gal tavo mama nori pamatyti, kaip labai tu myli mokyklą. Dabar ateik, tu turi Šventojo Korano pamoką.“

Po vidurdienių maldų, Šeichas paprašė, kad keli turtingi miestelio verslininkai pasiliktų mečetėje. Jis pradėjo aptarimą, primindamas jiems: „Jūs visi žinote Ali ir jis yra labai protingas berniukas. Nors jis yra labai jaunas, bet jis jau įrodė, kad yra sektinas pavyzdys. Jo bendraamžiai pradėjo lankyti mokyklą, bet jis negali eiti kartu su jais dėl jo motinos finansinės padėties.“

Vienas iš minios pasakė: „Taip, tikrai man buvo gaila jo šį rytą, kai aš mačiau jį tokį netekusį vilties ir liūdną, kai jo draugai skubėjo į mokyklą.“ Šeichas stengėsi paaiškinti vieną dalyką, kad apgailestavimas neišspręs jo problemos, kad vietoj to jie turi sugalvoti, kaip išspręsti berniuko neviltį!

Susirinkusieji ten jautė Ali skausmą. Brolis Khalidas greitai pakilo palaikydamas Šeicho patarimą. Jie visi jautė pareigą padėti Ali, nes jis buvo toks, kaip jų pačių vaikai.

Po ilgų pasitarimų, Šeichas patarė, kad kiekvienas iš jų paaukotų po 10 dinarų jo mokyklos mokesčiams ir išlaidoms, kol jo mokymas bus baigtas. Maša Allah! Jie visi sutiko.

Kai tik Šeichas Hamza išejo iš masdžid pasibaigus vakaro maldoms, jis nuėjo tiesiai į Ali namus, susitikti su jo mama ir močiute ir pranešti joms nuostabių žinių. Naujienos buvo didelis siurprizas joms! Pirmąjį kartą Ali buvo taip nustebintas ir taip džiaugėsi, kad jo veido nepaliko plati šypsena! Kitą rytą jis prisijungė prie savo draugų, kurie ėjo į mokyklą.

Bėgo metai ir Ali parodė savo sugebėjimus. Su Allah (S.W.T.) pagalba jis įstojo į universitetą, kur jis mokėsi mediciną. Studijas jis baigė su aukščiausiu pagyrimu! Vienas iš jo profesorių patarė jam tęsti mokslus mieste ir ten gyventi. Ali, būdamas protingas ir atsakingas asmuo, labai mąstė apie tai ir galiausiai atsakė: „Mano mokslinis laipsnis nėra mano nuosavybė, aš pasiekiau tiek daug, nes man padėjo mano miestelio gyventojai. Jie mokėjo už mano mokslus, kol aš baigiau universitetą ir tapau gydytoju. Ar būtų išmintinga, jei aš juos apleisčiau ir nusisukčiau nuo jų, kai jiems reikia mano paslaugų?“

Ali grįžo į savo miestelį dirbti savo žmonėms! Jis atidarė kliniką viename iš mečetės kambarių ir gydė savo miestelio žmones. Tokiu būdu, jis atsimokėjo jiems už jų gerus veiksmus ir parodė jiems savo ištikimybę.

Nepaprasta žodžių galia

Grupė varlių keliavo per miškus ir dvi iš jų įkrito į gilią duobę. Visos likusios varlės susirinko aplink duobę. Kai jos pamatė, kokia gili yra duobė, jos pasakė dviems įkritusioms varlėms, kad joms nėra vilties išlipti. Tos dvi varlės nekreipė dėmesio į jų komentarus ir iš visų jėgų stengėsi iššokti iš duobės. Varlių grupė nesustojo sakyti joms, kad jos nustotų, nes tai neįmanoma. Galiausiai, viena iš varlių atkreipė dėmesį į tai, kas buvo sakoma ir pasidavė. Ji nukrito ir mirė.

Antroji varlė vis dar stengėsi iššokti taip stipriai, kaip tik galëjo. Ir vėl varlių grupė jai rėkė, kad ji nustotų kankintis ir tiesiog mirtų.

Ji šoko netgi dar stipriau ir pagaliau jai pavyko. Jūs matote, ta varlė buvo kurčia, taigi, negalėjo girdėti, ką kitos sako. Ji manė, kad jos ją drąsina visą tą laiką.

Liežuvis turi gyvenimo ir mirties galią. Padrąsinantis žodis tam, kuris yra nuliūdęs, gali įkvėpti jį ir padėti nugyventi dieną.

Griaunantis žodis tam, kuris yra nuliūdęs, gali pražudyti jį. Būkite atsargūs kalbėdami. Kalbėkite gražiai, padrąsinančiai su tais, kuriuos sutinkate savo kelyje. Padrąsinantis žodis gali labai padėti. GALBŪT JŪSŲ ŽODŽIAI BUS PALAIMINIMAS KAŽKAM ŠIANDIENĄ.

Zaidas ir aidas

Zaidas buvo berniukas, kuris mėgo atrasti naujus dalykus, todėl ankstyvą popietę jis eidavo į šalią esantį mišką ir apžiūrinėdavo ten viską.

Vieną dieną, kai jis vaikščiojo miške, jis pradėjo dainuoti pats sau.

Zaidas: Tai yra mano principai...

O žmonės, išgirskit mane...

Dainuodamas jis išgirdo balsą, kuris kartojo jo žodžius.

Balsas: Tai yra mano principai... O žmonės, išgirskit mane...

Jis labai nustebo ir norėjo išgirsti poemos tęsinį, bet negirdėjo nieko.

Zaidas: Pirmasis yra tauhid...

Balsas: Pirmasis yra tauhid...

Tai supykdė Zaidą ir jis pasakė pats sau „šis vaikas yra labai nemandagus, jis erzina mane, aš pamokysiu jį.“

Taigi jis suriko labai garsiai...

Zaidas: Tu labai nemandagus... kodėl tu mane kopijuoji?

Balsas: Tu labai nemandagus... kodėl tu mane kopijuoji?

Zaidas: Tu labai nemandagus ir dar melagis!

Balsas: Tu labai nemandagus ir dar melagis!

Po šito Zaidas nuliūdęs nuëjo namo. Jo mama, pamačiusi jį, paklausė jo, kodėl jis liūdnas ir jis jai papasakojo, kas nutiko miške.

Mama: Rytoj eik į mišką ir sakyk berniukui gerus dalykus. Jeigu jis atsakys tau mandagiai, tai ir tu jam atsakyk mandagiai.

Kitą dieną Zaidas nuskubėjo į mišką išbandyti naują savo taktiką.

Zaidas: Sūnau, tvirtai laikykis Ali, nes jis yra geriausiasis iš vadovų.

Balsas: Sūnau, tvirtai laikykis Ali, nes jis yra geriausiasis iš vadovų.

Zaidas: Tu esi malonus berniukas ir tu man patinki.

Balsas: Tu esi malonus berniukas ir tu man patinki.

Zaidas: Draugaukime.

Balsas: Draugaukime.

Zaidas nuėjo namo labai džiaugdamasis, kad jis turi naują draugą. Jis papasakojo mamai, kas nutiko.

Mama: Sūnau, jeigu tu sakai gerus dalykus, tu girdėsi gerus dalykus. Bet jeigu tu sakai blogus dalykus, tu girdėsi blogus dalykus. Tas balsas, kurį tu girdėjai miške, buvo tavo paties balso aidas.

Brangieji, pasimokykime iš šito, kad norėdami girdėti gerą apie mus, mes turime kalbėti gerai apie kitus!

Hidžabas

Suadai ką tik suėjo devyneri ir dabar ji jau buvo baligha – kas pagal Islamą reiškia, kad ji tapo atsakinga ir turi vykdyti visas Islamo pareigas, tame tarpe ir nešioti hidžabą.

Per jos gimtadienį, tėvai pakvietė į namus visus giminaičius ir Suada buvo labai laiminga dėvėdama hidžabą, nes dėl jo ji jautėsi kaip jauna panelė. Tačiau, bėgant dienoms, ji pamatė, kad nebegali ilgiau žaisti su savo pusbroliais be hidžabo. Ji nuliūdo.

Vieną dieną, Suada nuėjo pas savo mamą, atrodydama labai nelaiminga. Matydama jos liūdną veidą, jos mama paklausė: “Kas negerai, mano brangioji? Tu atrodai nelaiminga. Ar viskas gerai?”

Suada atsakė: “Taip, mama… Bet ar galiu tavęs paklausti?”

Jos mama greitai atsakė: “Taip, žinoma, brangioji! Klausk kiek tik nori!”

Taigi, Suada paaiškino tai, kas ją neramino. “Kodėl aš turiu dengtis prieš svetimus berniukus ir vyrus?”

Jos mama tučtuojau suprato, kokia yra problema. “Na, Allah (S.W.T.) padarė tai privalomu moterims dėl pagarbos ir saugumo joms pačioms,” švelniai pasakė ji.

“A! Bet man nusibodo jį dėvėti!” dejavo Suada.

Mama atidžiai pažiūrėjo į ją ir tada pasakë: “Gerai, tu gali jį dabar nusiimti, bet vėliau tu dėl to gailėsiesi! Tu taip pat suprasi, kaip tai yra svarbu.”

Tą vakarą Suados mama galvojo, kaip ji gali paaiškinti hidžabo svarbą savo dukrai. Galiausiai ji sugalvojo šį tą, kas, jos įsitikinimu, turėjo padėti! Kitą rytą ji paskubomis nuėjo į juvelyrinių dirbinių parduotuvę ir nupirko du vienodus auksinius žiedus.

Juvelyro ji paprašė, kad jis vieną žiedą supakuotų į dėžutę, o kitą jai duotų be dėžutės. Grįžusi namo ji nesupakuotą žiedą davė Suadai, o dėžutę su kitu žiedu paliko ant stalo. Suada padėkojo mamai už gražią dovaną ir laiminga užsimovė jį ant piršto. Tada Suada pamatė ant stalo dovanų dėžutę ir paklausė mamos, kas joje.

“Ten žiedas, toks pats kaip tavo,” mama pasakė jai.

“Ar galiu jį pamatyti?” smalsiai paklausė Suada.

“Kodėl?” atsakė jos mama. “Jis lygiai toks kaip tavo!”

Suada nebeturėjo, ką atsakyti ir nusprendė daugiau nebeklausinėti. Bėgant dienoms, jos smalsumas nugalėjo ir vieną popietę, ji nuėjo pas savo mamą ir pasakė: “Mama, ar aš galiu gauti kitą žiedą?”

Jos mama nuslėpė šypseną, kai klausė, kodėl ji nebenori savo gražaus žiedo. “Man jis nepatinka!” pareiškė Suada. “Aš noriu to, kuris yra dėžutėje!”

“Bet jis lygiai toks pats kaip tavo,” šūktelėjo jos mama.

“Tai kodėl tu jį slepi?” paklausė Suada.

Jos mama nusijuokė ir apkabino Suadą. “Matai, mieloji! Tau nebepatinka tavo žiedas ir tu negali nustoti galvoti apie tą, kuris supakuotas dėžutėje.

Hidžabas yra kaip ši dėžutė. Žiedas tavo rankoje yra toks pats kaip dėžutėje, bet, kadangi tavasis visada yra ant tavo rankos, prieš tave, tau jis nusibodo. Tuo tarpu suvyniotasis buvo paslėptas nuo tavo žvilgsnio, taigi tu negalėjai apie jį negalvoti. Tau buvo smalsu, kaip jis atrodo.

Allah (S.W.T.) sukūrė moterį labai ypatingu būdu. Ir dėl to, kad Jis nori apsaugoti jas nuo blogio, Jis įsakė joms nešioti hidžabą. Tai neleidžia svetimiems vyrams matyti jų grožio ir moko juos gerbti jas kaip žmones! Ar supranti dabar?”

Suada apkabino savo mamą ir pasakė: “Taip, mama, suprantu! Aš pažadu niekada jo nenusiimti ir gerai tuo rūpintis, Inša Allah!”

Kuklumas yra Pranašų savybė

Vieną dieną Pranašas Issa (Jėzus) (a.s.) pasakė savo mokiniams: „Man reikia kažko iš jūsų, bet aš pasakysiu, kas tai yra, tik tada, jeigu jūs pažadėsite elgtis taip, kaip aš pasakysiu.“

Jo ištikimieji mokiniai atsakė: „Tavo noras yra mums įsakymas ir mes paklusime viskam, ką tu mums pasakysi...“

Pranašas Issa (a.s.) tada staigiai atsikėlė ir pradėjo plauti jų kojas vienam po kito!

Nustebę jie prieštaravo: „Tai yra mūsų pareiga, o Allah Pasiuntinį! Ne tavo.“

„Mokytojas turi tarnauti viskam. Aš tai padariau tam, kad jūs, savo ruožtu, būtumėte paprasti (kuklūs) su kitais žmonėmis po manęs.“ Atsakė jiems Pranašas Issa (a.s.).

Jis tęsė: „Išmintis yra sudaryta iš kuklumo, o ne iš išdidumo ir pasipūtimo, taip kaip augalas auga laukuose, o ne ant kalvų.“

Brangieji! Mes visi žinome, ką reiškia būti kukliu, ar ne? Prisiminkite, kad praktikuojantis musulmonas visada stengsis būti geras kitiems. Atlikti gerus veiksmus galima daugybe paprastų būdų. Pagalba kitiems bëdoje, nebuvimas išdidiems, suteikimas kitiems to, ko norėtume sau ir rodymas gerumo bei papildomo rūpesčio vienas kitam, visa tai yra puikios savybės. Šie veiksmai atneša vieningumą, taiką ir meilę ir leidžia mums tapti kelrode šviesa vienas kitam.

Kuklumas yra vienas iš visų mūsų pranašų aukštų ir gerbiamų savybių. Nes dėl šios gražios ypatybės, jie džiaugėsi Allah (S.W.T.) garbinimu.

Pranašai tapo tobulais lyderiais ir sektinais pavyzdžiais. Mūsų Šventasis Pranašas (s.a.w.) buvo geriausiasis iš šių pavyzdžių. Jis tikrai mylėjo ir gerbė savo žmones ir jis visada buvo savo žmonių paslaugoms.

Sponsors

Alkanas kaimynas

„As salamu alaikum – kur yra Ridha? Nemačiau jo šiandien mokykloje,“ Sadžadas paklausė Ridhos mamos. Ji atsakė: „Wa alaikum salam, Sadžad, prašom užeiti.“ Sadžadas, kuris labai norėjo pamatyti savo draugą, greitai paklausė, ar jis galėtų jį pamatyti, ir mama sutiko.

Įeidamas į vidų jis pamatė savo draugą sėdintį namų kampe. Šiek tiek susirūpinęs, jis pasisveikino su juo ir paklausė: „As salamu alaikum, kas nutiko, mano bangus drauge? Aš jaudinausi dėl tavęs.“ Ridha atsakė: „Wa alaikum salam, viskas gerai, aš nesergu.“ Abejodamas, Sadžadas tęsė: „Aš matau, kad tavo veidas išbalęs ir tu atrod silpnas. Prašau, pasakyk man, kas negerai.“ Ridha tada nenoriai atsakė: „Man viskas gerai... bet...“ Sadžadas greitai paragino savo draugą: „Bet kas? Prašau, pasakyk man, aš tavo draugas.“ Ir tada Ridha pasakė tiesą: „Mes nevalgėme jau tris dienas.“

Kai Sadžadas išgirdo savo draugo prblemą, jis nuėjo namo liūdnas, galvodamas, kaip galėtų padėti savo draugui. Jis rado savo tėvą sėdintį prie stalo, kuris buvo nukrautas įvairiais maisto produktais. Pamatęs tai, Sadžadas pasakė savo tėčiui: „Mūsų kaimynai yra nevalgę jau tris dienas-„ bet prieš jam baigiant pasakoti, jo tėtis jį pertraukė: „Tai ne mūsų bėda.“ Sadžadas šį kartą jau gana piktai: „Jie yra mūsų kaimynai, mes turime jiems padėti tokiais atvejais.“ Į tai jo tėvas atsakė: „Aš žinau... bet mes neturime ką jiems duoti.“

Sadžadas nuėjo į savo kambarį ir paėmė savo taupyklę. Jis ten rado 250 šilingų. Kalbėdamas su savimi, jis pasakė: „Šito pakaks nupirkti Ridhai ir jo tėvams maisto.“ Saugiai į kišenę įsidëjęs visas savo santaupas, jis nuėjo į prekyvietę ir nupirko įvairių maisto produktų, mėsos ir vaisių. Užsidėjęs ant pečių visus pirkinius, jis viską nunešė į draugo namus. Kai jis atėjo, Ridhos mama buvo sukrėsta matydama mažą berniuką, nešantį tiek daug produktų ir paklausė: „Kas tai? Iš kur tu gavai visą šį maistą?“ Sadžadas, pridengdamas savo tėtį, pasakė: „Mano tėtis pasiuntė tai. Jis paleido mane čia ir nuėjo šalin.“

Vakare, po Džumah maldų, mečetės Imamas atsistojo ir pasakė: „O tikintieji, Šventasis Pranašas (s.a.w.) pasakė: „Kas miega pilnu skrandžiu, o jo kaimynas yra alkanas, nėra musulmonas.“

Sadžado tėvas sukrėstas nuleido galvą ir tyliai galvojo, kad Imamas kalba apie jį. Jis tęsė savo pamokymą ir pasakė: „Vienas iš mūsų musulmonų brolių buvo nevalgęs tris dienas ir Sadžado tėvas sužinojo apie tai.“ Po šito Sadžado tėvas, kuris nežinojo, ką jo sūnus padarė, pradėjo prakaituoti iš gėdos. Bet didžiulei jo nuostabai, Imamas tęsė: „Sadžado tėvas paklausė Šventojo Pranašo (s.a.w.) nurodymo ir jis nunešė maisto jiems. Mes prašome Allah apdovanoti jį už jo gerus veiksmus.“ Nors ir buvo suglumęs, bet Sadžado tėvui palengvėjo dėl įvykių eigos. Tada Ridhos tėvas atsistojo ir stipriai jį apkabino, dėkodamas jam už parodytą Islamo šviesą.

Kai Sadžado tėvas grįžo namo, jis paprašė savo sūnaus paaiškinti, tada pagyrė jį už jo gerus veiksmus ir atsilygino jam, grąžindamas visus tuos pinigus, kuriuos jis išleido maisto pirkimui kaimynams, ir padovanojo brangią dovaną. Tada jis pasakė: „Nuo šios dienos, inša'allah, aš padėsiu savo neturitngiems kaimynams, kaip tik galėsiu.“

Brangūs draugai, padėkime savo kaimynams bėdoje, kaip tik galime.

Vargšas

Tai buvo įprastas susirinkimas. Pranašas (taika jam) buvo savo vietoje ir jo kompanionai buvo susibūrę aplink jį, kad girdėtų išminties ir pamokymo žodžius. Staiga pasirodė varganas žmogus, apsirengęs skarmalais ir pasveikino susirinkusiuosius:

„As salamu alaikum“, tada susirado laisvą vietą ir patogiai įsitaisė. Pranašas (taika jam) mokė juos, kad visi musulmonai yra broliai ir susirinkime turėtų sėdėti bet kur, kur tik randa laisvą vietą, nepaisant jokio statuso. Dabar atsitiko taip, kad tas vargšas žmogus atsisëdo šalia labai turtingo žmogaus. Turtingasis žmogus pasijautė sutrikdytas ir stengėsi susirinkti savo rūbų kraštus arčiau savęs, kad vargšas neliestų jų. Pranašas (taika jam) pastebėjo tai ir turtingajam žmogui pasakė:

„Gal tu bijai, kad jo skurdas tave kaip nors paveiks?“

„Ne, O Allah Pasiuntinį,“ jis atsakė.

„Tai gal tu baiminiesi, kad dalis tavo turto pabėgs pas jį?“

„Ne, O Allah Pasiuntinį.“

„Ar tu bijai, kad tavo drabužiai susiteps, jei jis palies juos?“

„Ne, O Allah Pasiuntinį.“

„Tai kodėl tu tada patraukei savo drabužius ir pats pasitraukei nuo jo?“

Turtingasis žmogus pasakė: „Aš pripažįstu, kad pasielgiau netinkamai. Tai buvo klaida ir aš prisipažįstu. Dabar, norėdamas tai ištaisyti, aš atiduosiu pusę savo turto šiam musulmonui broliui, kad man būtų atleista.“

Kai tik jis tai pasakė, vargšas pakilo iš vietos ir tarė: „O Allah Pasiuntinį, aš nepriimu jo pasiūlymo.“

Visi susirinkusieji nustebo. Jie galvojo, kad vargšas yra kvailas. Bet jis paaiškino:

„O Allah Pranaše, aš atsisakau priimti jo pasiūlymą, nes bijau, kad galiu tapti išdidus ir pradėti elgtis su savo musulmonais broliais tokiu būdu, kaip jis pasielgė su manimi.“

Berniukas ir obelis

Seniai seniai buvo didžiulė obelis. Mažas berniukas mėgdavo ateiti prie jos ir žaisti aplink per dieną. Jis užlipdavo į medžio viršūnę, valgydavo obuolius ir pamiegodavo pokaičio jos šešėlyje. Jis mylėjo medį ir medžiui patikdavo žaisti su juo.

Laikas bėgo, mažasis berniukas suaugo ir nebežaisdavo prie jos per dienas.

Vieną dieną berniukas atėjo prie medžio atrodydamas liūdnas.

„Ateik ir žaisk su manimi,“ medis paprašė berniuko.

„Aš nebesu vaikas, aš daugiau nebežaidžiu aplink medžius,“ berniukas atsakė.

„Aš noriu žaislų. Man reikia pinigų jiems nusipirkti.“

„Atsiprašau, aš neturiu pinigų, bet tu gali surinkti visus mano obuolius ir parduoti juos. Taigi tu turėsi pinigų.“

Berniukas buvo toks susijaudinęs. Jis čiupo visus medžio obuolius ir laimingas nuėjo. Kai pasiėmė obuolius, jis daugiau nebegrįžo. Obelis liūdėjo.

Vieną dieną berniukas, kuris jau buvo tapęs vyru, grįžo ir medis labai džiaugėsi.

„Ateik ir žaisk su manimi,“ medis pasakė.

„Aš neturiu laiko žaisti. Aš turiu dirbti dėl savo šeimos. Mums reikia namo prisiglaudimui. Ar gali man padėti?“

„Atsiprašau, bet aš neturiu jokio namo. Bet tu gali nukirsti mano šakas ir pasistatyti savo namą.“ Taigi vyras nukirto visas medžio šakas ir laimingas nuėjo. Medis džiaugėsi matydamas, kad vyras laimingas, bet jis nebegrįžo atgal. Obelis vėl buvo viena ir liūdna.

Vieną karštą vasaros dieną vyras grįžo ir medis apsidžiaugė.

„Ateik ir žaisk su manimi!“ pasakė medis.

„Aš senstu. Aš noriu paplaukioti, kad atsipalaiduočiau. Ar gali man duoti valtį?“ pasakė vyras.

„Panaudok mano kamieną valties statyboms. Tu galėsi plaukioti ir būti laimingas.“

Taigi vyriškis nukirto medžio kamieną valties statyboms. Jis plaukë paplaukioti ir nebepasirodė ilgą laiką.

Galiausiai, po daugelio metų, vyriškis grįžo. „Atleisk, mano berniuk. Bet aš tau nieko daugiau nebeturiu. Nebeturiu tau obuolių,“ medis pasakė. „Tai ne problema, aš neturiu dantų, kad galėčiau atsikąsti,“ atsakė vyriškis.

„Nebeturiu kamieno, kuriuo tu galėtum lapioti.“ „Aš per senas tam dabar,“ atsakė vyras.

„Aš tikrai nieko negaliu tau duoti, vienintelis likęs dalykas yra mano mirštančios šaknys,“ su ašaromis pasakė medis.

„Man dabar nereikia daug, tik vietos pailsėti. Aš esu pavargęs po visų tų metų,“ atsakė vyras.

„Gerai! Seno medžio šaknys yra geriausia vieta atsisėsti ir pailsėti, ateik, pasėdėk su manimi ir pailsėk.“

Senasis vyras atsisėdo, o medis džiaugėsi ir šypsojosi su ašaromis.

Ši istorija yra kiekvieno žmogaus. Medis yra kaip mūsų tėvai. Kai mes buvome maži, mums patikdavo žaisti su Mamyte ir Tėveliu. Kai mes užaugome, mes palikome juos; ir grįžtame pas juos tik tada, kai mums ko nors reikia arba kai mus ištinka bėda. Nieko nepaisant, tėvai visada tave priims ir duos viską, ką gali tik tam, kad tu būtum laimingas.

Gal tu manai, kad berniukas žiauriai pasielgė su medžiu, bet tai yra taip, kaip mes visi elgiamės su savo tėvais. Mes laikome juos savaime suprantamu dalyku; mes nevertiname to, ką jie daro dėl mūsų, kol būna per vėlu. Wallahi, lai Allah atleidžia mums už mūsų ydas ir lai Jis veda mus.

Maža Didelė Pelė

Kartą maža pelytė kopė į didelę kalvą, kuri pasitaikė jos kelyje einat į sūrio parduotuvę. Bet kai ji užkopė ant viršūnės, kalva sujudėjo.

„Ai!“ suriko ji. „Žemės drebėjimas!“

Bet tai nebuvo žemės drebėjimas. Kaip vėliau paaiškėjo, kalva visai net nebuvo kalva. Tai buvo didžiulis liūtas!

Didžiulis liūtas pašoko ir pačiupo pelytę už uodegos.

„Mmmm,“ pasakė liūtas. „Koks skanus mažytis kąsnelis. Manau, aš galiu suvalgyti šį skanėstą prieš pietus.“

Bet maža pelytė nenorėjo būti suvalgyta. Ji ruošėsi surengti didžiulį sūrio vakarėlį tą naktį ir labai to laukė.

Taigi tuo metu, kai didžiulis liūtas jau ruošėsi mesti ją į savo burną, ji pasakė, „Prašau, nevalgyk manęs! Jeigu tu mane paleisi, aš atsilyginsiu ir pagelbėsiu TAU vieną dieną!“

Kai liūtas tai išgirdo, jis sustojo ir pradėjo kvatoti. Tai buvo juokingiausias dalykas, kokį jis kada nors girdėjo.

„Ką, mažytė pelytė kaip tu? Padės dideliam liūtui kaip aš? Tai taip juokinga!“

Liūtas dar juokėsi, kol jam šonus pradėjo skaudėti.

„Oi! Čia buvo geras juokelis!“

Vieną dieną, po metų, didysis liūtas vaikštinëjo džiunglėse su savo reikalais ir staiga kažkas jį sviedė į orą ir jis liko kabėti ant medžio.

Tai buvo medžiotojo tinklas, o liūtas įkliuvo!

„Padėkite! Padėkite!“ jis šaukė. „Kas nors ateikite man į pagalbą, greičiau!“

Ir atsitiko taip, kad mažoji pelytė kaip tik ėjo pro šalį ir ji išgirdo jo šauksmą.

„Atrodo kažkas pakliuvo į bėdą,“ pasakė ji ir stimgalviais nubėgo į tą vietą. Ji pažiūrėjo į viršų ir pamatė...

„Ei, ar tai ne tu?“ ji paklausė. „Ar tu ne tas didysis liūtas, kuris manęs nesuvalgė?“

Nors didysis liūtas buvo keblioje padėtyje, bet jis pažino ją.

„Tai aš,“ jis pasakė, jo balsas buvo piktas ir išsigandęs. „Greičiau, dabar tu turi galimybę padaryti man paslaugą. Bėk ir pakviesk pagalbą!“

Bet mažoji pelytė išgirdo artėjančius medžiotojų žingsnius.

„Tam nėra laiko,“ ji pasakė. Tada minutėlę pagalvojo ir tada spragtelėjo savo mažais pirščiukais.

„Žinau. Aš pati tave išlaisvinsiu.“

„Ką? Ar išprotėjai?“ pasakė liūtas. „Kaip tokia maža pelė kaip tu gali išlaisvinti mane iš tokio didžiulio tinklo?“

Bet kol jis buvo užsiėmęs skundais, pelytė užbėgo į medį ir graužė tinklą.

„Jau... beveik...“ pūškavo pelytė grauždama ir girdėdama, kad medžiotojai vis arčiau ir arčiau...

Staiga virvės trūko ir liūtas tapo laisvas!

Liūtas atsistojo, galingai suriaumojo ir visi medžiotojai pabėgo.

Kai medžiotojai pabėgo, liūtas ir pelytė paspaudė vienas kito ranką.

Palė pasakė, „Matai? Sakiau tau, kad pagelbėsiu tau vieną dieną!“

„Oho!“ pasakė liūtas. „Aš tikrai džiaugiuosi, kad nesuvalgiau tavęs! O tu greitai sugalvojai, ką daryti!“

Ir nuo tos dienos didžiulis liūtas ir maža pelytė tapo geriausiais draugais. Jis netgi leido jai kartais pasivaikščioti ant jo nugaros – kai norėdavo nugaros pakasymo.

Apie pieštuką

Pieštukų gamintojas pasiėmė pieštuką prieš įdėdamas jį į dėžutę.

„Yra penki dalykai, kuriuos tu turi žinoti,“ pasakė jis pieštukui, „prieš man išsiunčiant tave į pasaulį. Visada juos prisimink ir niekada nepamiršk, ir tu tapsi pačiu geriausiu pieštuku, koks tik gali būti.“

Pirma: „Tu galėsi padaryti daugybę puikių dalykų, bet tik tada, jei tu leisiesi būti laikomas kažkieno rankoje.“

Antra: „Tu patirsi skausmingą drožimą laikas nuo laiko, bet tau to reikia, kad taptum geresniu pieštuku.“

Trečia: „Tu galėsi ištaisyti bet kokias klaidas, kurias tu gali padaryti.“

Ketvirta: „Pati svarbiausia tavo dalis visada bus tai, kas yra tavo viduje.“

Ir penkta: „Ant kiekvieno paviršiaus, ant kurio tu esi naudojamas, tu turi palikti savo žymę. Nesvarbu, kokios yra sąlygos, tu privalai tęsti rašymą.“

Pieštukas suprato ir pažadėjo prisiminti ir pateko į dëžutę širdyje turėdamas tikslą.

Dabar pakeiskime pieštuką tavimi. Visada prisimink šiuos dalykus ir niekad nepamiršk, ir tu tapsi geriausiu žmogumi, kokiu tik gali būti.

Pirma: „Tu galėsi padaryti daug puikių dalykų, bet tik tada, jei tu leisiesi laikomas Dievo rankoje. Ir leisk kitiems žmonėms pasiekti tave dėl daugybės dovanų, kurias tu turi.“

Antra: „Laikas nuo laiko tu išgyvensi skausmingą paaštrinimą, kai turėsi išgyventi įvairias gyvenimo problemas, bet tau jų reikia, kad taptum stipresniu žmogumi.“

Trečia: „Tu galėsi ištaisyti bet kokias klaidas, kurias gali padaryti.“

Ketvirta: „Pati svarbiausia tavo dalis visada bus tai, kas yra tavo viduje.“

Ir penkta: „Kiekviename paviršiuje, kurio tu eini, tu privalai palikti savo žymę. Nesvarbu, kokia yra situacija, tu privalai tęsti savo pareigų atlikimą.“

Leisk šiai pieštuko istorijai padrąsinti tave, kad tu žinotum, kad tu esi ypatingas žmogus ir tik tu vienas gali užpildyti tą tikslą, kurio atlikti tu gimei.

Niekada neleisk sau netekti drąsos ir galvoti, kad tavo gyvenimas yra nereikšmingas ir negalima nieko pakeisti.