Pranašo Yusufo (a.s.) sapnas išsipildo!
„Kai Yusufas pasakė savo tėvui, „Tėve, aš mačiau vienuolika žvaigždžių ir saulę, ir mėnulį – aš mačiau juos besilenkiančius man.“ – Šventasis Koranas (12:4)
Pranašas Yaqubas (a.s.) turėjo dvylika sūnų. Yusufas, kuris gimė priešpaskutinis, buvo brangiausias savo tėvui. Allah (S.W.T.) apdovanojo Yusufą didžiu grožiu ir žavesiu.
Kai Yusufui buvo devyneri, jis susapnavo neįprastą sapną. Ryte jis linksmas nuėjo pas savo tėvą ir pasakė: „O mano brangus tėve, praėjusią naktį aš sapnavau nuostabų sapną. Aš mačiau vienuolika žvaigždžių, saulę ir mėnulį besilenkiančius prieš mane.“
Jo tėvas, laimingas, bet bijodamas jo brolių pavydo, pasakė: „Brangus sūnau! Šis sapnas yra tikras regėjimas ir parodo tavo nuostabią ateitį. Prisimink, kad tu turi nieko nesakyti savo broliams apie tai. Jie gali surengti ką nors pikto prieš tave.“
Jo broliai sužinojo apie sapną! Bėgant dienoms jie darėsi vis labiau ir labiau pavydūs. Tiksliai taip, kaip jų tėvas buvo nuspėjęs, jie surezgė piktus planus prieš Yusufą.
Vieną dieną jie primygtinai prašė, kad tėvas leistų jiems pasiimti Yusufą į dykumą. Galiausiai Pranašas Yaqubas (a.s.) sutiko, nors ir nenorėdamas, pasakė: „Aš nesu laimingas, kad jis mane palieka. Be to, aš bijau, kad ji gali suplėšyti vilkas, kai jūs juo neprižiūrėsite.“ Yusufo broliai atsakė: „Mes esame drąsūs ir prisiimame atsakomybę dėl visko, kas gali jam nutikti.“
Sekantį rytą, Yusufas (a.s.) lydėjo savo brolius. Kai jie pasiekė šulinį, jie įmetė jį į vidų. Tada jie grįžo pas savo tėvą, nešdamiesi Yusufo marškinius, kuriuos jie sutepė paukščio krauju, ir pasakė jam: „Vilkas sudraskė Yusufą.“ Yaqubas (a.s.) tik pažiūrėjo į savo sūnus ir ramiai pasakė: „Jūsų pavydas ir neapykanta privertė jus įvykdyti blogį. Aš būsiu kantrus ir prašysiu Allah‘o pagalbos.“
Mūsų brangūs draugai, kaip jūs žinote, Allah (S.W.T.) yra Viską Matantis. Jis padeda tiems, kurie yra nuoširdūs savo veiksmuose! Atsitiktinai, karavanas, keliaujantis į Egiptą, ėjo pro šulinį. Keliautojai nusprendė praleisti čia naktį. Vienas iš jų nuėjo atnešti vandens. Jis nuleido savo kibirą į šulinį ir tada ištraukė jį į viršų. Jo nuostabai, jis pamatė labai gražų berniuką, kuris buvo įsikibęs į kibirą! Jie nusprendė parduoti jį Egipte kaip vergą. Karalius Azizas nusipirko jį ir gyveno su juo rūmuose. Iš visų vergų, su Yusufu (a.s.) buvo elgiamasi geriausiai.
Metai bėgo greitai ir Yusufas užaugo į puikų, patrauklų vyriškį. Nutiko taip, kad karaliaus žmona keletą kartų bandė jį suvilioti nuodėmei. Yusufas buvo pasiryžęs nepasiduoti jos vilionėms. Iš tikrųjų, jis geriau buvo pasirengęs būti įkalintas nei pasiduoti nuodėmei. Toks stiprus buvo jo tikėjimas Allah‘u (S.W.T.). Jis daug meldėsi, sakydamas: „Mano Viešpatie, kalėjimas man yra mielesnis nei tai, ką jie mane kviečia daryti.“
Galiausiai, Azizo žmona jį įtikino, kad Yusufas (a.s.) nusidėjo. Gaila, bet jis buvo pasodintas į kalėjimą. Būdamas ten, Yusufas susidraugavo su dviem kitais kaliniais, vienas iš jų buvo karaliaus vyresnysis liokajus, o kitas jo virėjas. Jis paaiškino jiems jų sapnus, kurie ir išsipildė lygiai taip, kaip buvo sakyta...
Vieną naktį, karalius Azizas susapnavo labai nerimą keliantį sapną. Jis matė septynias plonas karves, kurios ėdė septynias storas karves ir septynias žalias kviečių varpas bei septynias nuvytusias. Kai karalius aptarė savo sapną rūmuose, vienas iš jo žmonių, kuris buvo kalėjime kartu su Yusufu, patarė jam pasiųsti Yusufo, nes tik jis vienas turėjo puikius sugebėjimus ir galėjo paaiškinti jo sapną. Galų gale, visi kiti negalėjo to padaryti. Karaliaus žmonės buvo pasiųsti išlaisvinti Yusufą (a.s.). Nuostabu, bet jis atsisakė palikti kalėjimą, sakydamas: „Aš nepaliksiu šio kalėjimo, kol karalius nežinos tiesos.“
Atėjo laikas karaliui sužinoti apie Yusufo nekaltumą. Galiausiai, karaliaus žmona pripažino, kad ji melavo ir kad Yusufas nekaltas. Jis buvo nedelsiant išlaisvintas ir paskirtas asmeniniu karaliaus patarėju. Vėliau, jis paaiškino karaliaus sapną. Jis pranešė jam apie didžiulį badmetį. Taip pat jis jam patarė, kaip jis galėtų išgelbėti savo žmones nuo to. Karalius paklausė jo patarimo ir padarė jį atsakingu už žemės ūkį.
Dėl baisios sausros dykumoje, Yusufo broliai nuvyko į Egiptą nusipirkti grūdų. Jie neatpažino savo brolio. Yusufas nusprendė į savo brolio Benjamino maišą įdėti karaliaus auksinį puodelį. Tada jis pasakė: „Tas, kuris pavogė puodelį, turi likti čia.“ Taigi, Benjaminas liko ten, kai kiti iškeliavo namo. Pranašas Yaqub (a.s.) labai pyko ant jų ir privertė juos grįžti atgal į Egiptą, pažiūrėti kaip laikosi Benjaminas. Jiems atvykus, Yusufas pasirodė savo broliams ir priminė jiems apie jų karčią praeitį. Jie visi iš gėdos nuleido galvas ir atsiprašė jo. Atleisdamas jiems, jis pasakė: „Jums yra atleista ir tegul Allah (S.W.T.) atleidžia jums, Jis yra Gailestingiausiasis. Paimkite šiuos mano marškinius ir apdenkite jais mano brangaus tėvo veidą: jis atgaus regėjimą. Tada grįžkite pas mane su savo šeimomis.“
Jie greitai paėmė jo marškinius ir grįžo į Kanaaną. Jiems parvykus, Yaqubas (a.s.) pasakė: „Aš užuodžiu Yusufo kvapą.“ Bet jo vaikai paaiškino, kad tai tik Yusufo marškiniai, kuriuos jie parnešė. Jie uždengė jais jo veidą. Subhanallah! Jo rega grįžo ir jo kūnas atgavo jėgą! Tada jie visi iškeliavo į Egiptą.
Kai tik Yusufas (a.s.) pamatė savo tėvus, jo akys prisipildė džiaugsmo ašaromis. Jis padėjo atsisėsti jiems savo soste, kai tuo tarpu, visi jo broliai puolė žemėn prieš savo Viešpatį, dëkodami Jam. Yusufas atsisuko į savo tėvą, sakydamas: „O tėve, tai yra mano sapno paaiškinimas, kurį mano Viešpats išpildė. Jis buvo maloningas man. Jis išlaisvino mane iš kalėjimo, davė man visus aruodus, išvedė tave iš dykumos ir sujungė mus! Visa tai iš Jo, Jis yra Viską Žinantis, Išmintingiausiasis.“
Pranašo Ayyub (a.s.) vargai
„Ir prisiminkite Mūsų tarną Ayyub, kai jis šaukėsi savo Viešpaties; Šėtonas kamuoja mane sielvartu ir kančia. Trenk su koja, čia yra (vandens), kuriuo gali nusiprausti, atsigaivinti ir atsigerti.“ Sura Sad: 41-42
Brangieji! Ar jums kada nors atėjo į galvą, kodėl mes žmonės susiduriame šiame gyvenime su sunkumais? Kodėl mūsų Gailestingasis Viešpats nori matyti Savo tarnus skausme ir kančiose? Ar tai tikrai reiškia, kad Jis nemyli mūsų pakankamai, kad skirtų mums kitokius išbandymus? Per Pranašo Ayyub (a.s.) gyvenimą mes turėtume sugebėti suprasti gyvenimo išbandymus!!!
Allah (S.W.T.) vargus žemėje padarė tam, kad patikrintų Savo ištikimus tarnus.
Kantrusis gaus amžinąjį Rojų (Džannah), o netikintieji – amžinąjį pragarą (Džahannum).
Kai žmogaus tikėjimas didėja, didėja ir jo išbandymai. Štai kodėl Pranašai, kurie yra Allah išrinktieji, buvo labiausiai išmėginami.
Allah Pranašas Ayyub (a.s.) iškentė daug skausmo, kai jis buvo išbandomas, ir jis įveikė išbandymus. Ir nei karto jis neniurnėjo ir nesiskundė. Jis yra labai geras „sabr“ (kantrybės) pavyzdys. Nors jis prarado viską, tame tarpe turtą ir pinigus, jis vis tiek dėkojo Allah‘ui (S.W.T.). Visas jo kūnas pasidengė žaizdomis, kol kaimiečiai išmetė jį, bet vis tiek jis nenustojo dėkoti Allah‘ui. Jo ištikimoji žmona liko su juo ir nešė jam maistą iš kur tik galėjo jo gauti.
Šėtonas matė jos kantrybę ir pavydėjo. Jis užsimaskavęs prisiartino prie jos ir patarė, kad ji paliktų Ayyubą (a.s.). Ji liko tvirta savo tikėjime, nepaisant piktų vilionių.
Kai jo problemos ir skausmas didėjo, jo priešai džiūgavo. Savo vienatvėje, jis kreipėsi į savo Viešpatį, nuolankiai prašydamas:
„O mano Viešpatie, aš esu kamuojamas bėdų, o Tu esi Gailestingiausiasis.“
Ir jį pasiekė kreipimąsis:
„Pakelk savo galvą, tavo maldavimas yra atsakytas; trenk savo pėda, čia yra vėsi prausimosi vieta ir gėrimas.“
Ayyub (a.s.) nuskubėjo prie šalia esančio šaltinio, nusimaudė ir atsigėrë. Taigi, Allah (S.W.T.) pašalino jo skausmą ir kančią. Jis vėl tapo jaunu, stipriu ir dailiu, taip kad jo žmona jo neatpažino, kai vėl pamatė. Allah ją taip pat atjaunino ir ji pagimdė 26 vyriškos lyties vaikus ir dar grąžino jiems 7 sūnus ir 7 dukteris, kurie mirė nelaimės metu.
Ayyubo (a.s.) kančios prasidėjo, kai jam buvo 73 metai, taigi, Allah jam pridėjo dar 73 metus. Jis kentėjo 7 metus, dėl to Allah pagerbė jį ir pagyrė, kad jis buvo „Awwab“ – tas, kuris dažnai grįžta pas Allah.
AS'HAABUL FYL
Vardan Dievo, Gailestingojo, Maloningojo.
1. Ar jūs neapgalvojote, kaip jūsų Viešpats pasielgė su dramblio žmonėmis?
2. Ar Jis neįtakojo jų blogų darbų žlugimo?
3. siųsdamas prieš juos kregždžių būrius,
4. kurios apmėtė juos mažais molio gabaliukais
5. paversdamos juos į (kažką), kas atrodė kaip gyvulių nuganytos žolės likučiai.
Šventasis Koranas, Sura Al-Fyl (Dramblys)
Tuojau po to, kai Abraha tapo Jemeno karaliumi, jis stengėsi sustiprinti krikščionybę. Jis buvo labai nustebęs, kai pamatė, kad arabai atlieka tawaf aplink Šventąją Kaabą Mekoje. Kai jis tai pamatė, jis nusprendė pastatyti naują Kaabą Jemene, kad žmonės būtų nukreipti vykti atlikti piligrimystę ten, o ne Mekoje. Jis papuošė ją auksiniais kupolais ir brangakmeniais ir apdengė ją brangiais ir nuostabiais apdangalais. Be abejo, tai nepaveikė žmonių! Niekas nekreipė dėmesio į jo naująją Kaabą, kuri jam kainavo tiek daug pinigų. Visi žmonės vis dar vyko į Meką, atlikti hadžo, kaip visada.
Tuo tarpu, arabai supyko, kai sužinojo, kad Abraha Jemene pastatė naują garbinimo vietą piligrimams. Jie šį veiksmą laikė įžeidimu ir ieškojo būdų atsiteisti.
Tuo metu, nakties tamsoje vyras iš Kinanah genties apsilankė Jemene. Kai tik jis nuvyko ten, jis nuėjo tiesiai prie naujosios Kaabos ir nusilengvino joje.
Kitą rytą, kai Abraha įėjo į savo Kaabą, jis siaubingai išsigando, pamatęs savo Kaabos būklę. Jis buvo toks įsiutęs, kad netgi jo lūpos virpėjo. Jis tučtuojau pakvietė savo tarnus ir paklausė jų: „Kas tai padarė!?“ „Žmogus iš senosios Kaabos Mekoje žemių.“ Jie visi atsakė. Jis dar labiau supyko ir pasakė: „Aš prisiekiu savo krikščionišku tikėjimu, aš sunaikinsiu tą Kaabą ir padarysiu tą vietą lygia, kad niekas niekada ten daugiau neis!!!“ Tada jis paruošė savo armiją karui. Abraha patraukė su savo armija į Meką, jo armijoje buvo milžiniškas dramblys, kad jie galėtų sugriauti Allah‘o (S.W.T.) šventąją garbinimo vietą – Šventąją Kaabą.
Naujienos pasiekė Mekos miestą, kai arabai rengėsi karui. Abraha tęsë savo piktą planą! Jis peržiūrėjo skirtingus maršrutus, kad galėtų pasiekti tikslą greičiau. Kai jie pasiekė netoli Mekos esančią vietovę, kuri vadinosi „Al-Maghmas“, jis įkūrė stovyklą ir nedelsdamas pasiuntė kelis vyrus į Meką, kad jie nueitų ir pagrobtų viską, ką tik gali užmatyti!
Jie pavogė daugiau kaip du šimtus kupranugarių, kurie priklausė Abdul-Muttalibui, kuris tuo metu buvo savo genties vadas. Meka pavirto į chaotišką vietą. Paskui Abraha pasiuntė atverti Abdul-Muttalibą. Buvo taip, kad pasiuntinys nuėjo pas Abdul-Muttalibą ir pasakė: „Karalius Abraha tvirtina, kad jis atėjo ne pralieti tavo kraują, o sugriauti Kaabą. Taigi, jeigu tu nesipriešinsi, jis nekovos su tavimi; taigi, tu greitai eik su manimi su juo susitikti.“ Į tai Abdul-Muttalib atsakė: „Vardan Allah, mes nenorime kautis su juo. Mes neturime žmonių, kad galėtume tai padaryti.“ Pasiuntinys vėl atkakliai laikėsi savo ir sakė: „Tada einam, karalius įsakė man pristatyti tave pas jį.“
Abdul-Muttalibas, kartu su savo delegacija, aplankė Abrahą. Kai jie atvyko į jemeniečių stovyklą, Abraha atsistojo parodydamas didžią pagarbą Abdul-Muttalibui ir pakvietė jį atsisėsti šalia jo. Tada jis paprašė jo pasakyti savo norus. Atsakydamas į tai, Abdul-Muttalibas pasakė: „O karaliau, aš atėjau paprašyti savo dviejų šimtų kupranugarių, kuriuos pagrobė tavo kareiviai.“
Ramiai, bet šiurkščiai Abraha ištarė: „Kai aš pradžioje tave pamačiau, tu man patikai. Aš persigalvojau, kai tu paprašei savo kupranugarių!“
Kai Abdul-Muttalibas paklausė, kokia priežastis tokio neteisingo pareiškimo, karalius atsakė: „Aš tikėjausi, kad tu ginsi savo religiją ir bandysi mane sulaikyti, kad nesugriaučiau jūsų Kaabos, o tu, mano nuostabai, paprašei savo kupranugarių!“ Į tai jis išmintingai atsakė: „Aš esu tik tų kupranugarių savininkas, o Šventoji Kaaba turi savo Savininką, Jį, Kuris saugo ją Pats!“
Abraha dėl to taip įsiuto, kad net liepė grąžinti kupranugarius Abdul-Muttalibui! Tuo tarpu, vyrai, kurie lydėjo Abdul-Muttalibą, maldavo Abrahą, kad jis persigalvotų, siūlydami jam daug pinigų. Jis atsisakė! Jie visi nusivylė nuėjo atgal.
Mekoje Abdul-Muttalibas įsakė žmonės palikti savo namus ir ieškoti prieglobsčio kalvų ir kalnų viršūnėse. Tai suteikė dar daugiau siuto ir nerimo Abrahai. Anksti sekantį rytą, auštant, Abraha parengė savo armiją puolimui ir nukreipė neįtikėtinai didelį dramblį link šventojo Mekos miesto. Nuostabu, bet dramblys atsisakė žengti net vieną žingsnį link Mekos! Jie išbandė viską, bet vis tiek nepavyko jo priversti! Tada jie pabandė nukreipti dramblį link Jemeno, kiekvieną kartą tai bandant, jis nedelsiant pradėdavo eiti, bet kai tik jie pasukdavo jį Mekos link, jis iš karto sustodavo! Galiausiai, Abraha nusprendė tęsti savo piktus kėslus be dramblio!
Saulei tekant, kai Abraha įžygiavo į šventąjį miestą, didžiulis kaip debesis paukščių būrys pasirodė danguje, kiekvienas paukštis savo mažyčiame snapelyje nešėsi po akmenuką ir metė juos ant kareivių ir kareiviai akimirksniu krito negyvi. Dalis sumišusios armijos bėgo tolyn į kalvas. Galiausiai, atėjo laikas Abrahos mirčiai ir jo nebuvo pasigailėta! Jis taip pat mirė. Tai tikrai buvo stebuklingas įvykis, kuris priminė žmonėms apie Allah Galią ir Didybę bei Jo Šventosios garbinimo vietos neliečiamumą!
Nuo to įvykio, tie metai tapo žinomi kaip „A'amul Fyl“ ‚Dramblio metai‘. Tai yra tie patys metai, kuriais gimė paskutinysis Allah‘o Pasiuntinys.
Šventas Eid-ul-Ghadyr įvykis
Dhul Hidža 18-oji
Mes jau minėjome Eid-ul-Ghadyr anksčiau, šį kartą pakalbėsime apie jį plačiau. Be abejonės, Eid-ul-Ghadyr yra vienas iš didingiausių įvykių Islamo istorijoje. Musulmonai buvo liudytojai Allah‘o (S.W.T.) palaiminimo visai žmonijai, kai Jis visiškai išbaigė Islamą, paskirdamas Imamą Ali (a.s.) kaip teisėtą Šventojo Pranašo (s.a.w.) įpėdinį.
Šią nepaprastą dieną Allah (S.W.T.) pasakė Savo paskutiniąjam Pranašui:
„O Pasiuntinį! Perduok tai, kas tau buvo apreikšta iš tavo Viešpaties; jeigu to nepadarysi, tai būsi nepristatęs Jo žinios.“
Tai buvo 10 metais po hidžros, Dhul Hidža mėnesio 18-ąją dieną vietovėje, kuri vadinasi Ghadyr-e-Khum, kai Šventasis Pranašas (s.a.w.) keliavo iš savo paskutiniojo hadžo (Hadžatul Widah).
Ta vieta yra sankryža, iš kurios yra keliaujama į Jemeną, Iraką, Damaską ir Egiptą. Jis pakvietė musulmonus, kad galėtų pasakyti viešą pranešimą. Buvo vidurdienis. Buvo nepaprastai karšta, kad žmonės turėjo pasidėti savo rūbus sau po kojomis, kad apsisaugotų nuo deginančio smėlio. Iš balnų buvo padarytas paaukštinimas Šventąjam Pranašui (s.a.w.). Jis atsistojo ant jo ir kreipėsi į didžiulę minią: „O žmonės! Mano laikas jūsų tarpe eina į pabaigą ir aš palieku tarp jūsų du svarius dalykus, Allah‘o knygą (Šventąjį Koraną) ir mano namiškius Ahlul Bayt. Jie du neatsiskirs iki pat Teismo Dienos. Jeigu jūs tvirtai jų laikysitės, jūs niekada nepaklysit.“
Tada jis sušuko: „Ar aš nesu šeiminikas (ponas) visiems tikintiesiems, aukščiau už juos pačius?“. „Taip, dėl Allah, tu esi,“ jie atsakė pasitikinčiai. Pakeldamas Imamo Ali (a.s.) ranką, kad visų akys tai matytų, jis pasakė: „Kam aš esu šeimininkas, tai ir Ali yra jo šeimininkas. O Allah, padėk tiems, kurie padeda jam, kovok su tais, kurie kovoja su juo, saugok tuos, kurie saugo jį ir apleisk tuos, kurie apleidžia jį. Leisk visiems esantiems čia pasakyti tiems, kurių čia nėra.“
Baigdamas savo kalbą jis paprašė, kad musulmonai pasveikintų Imamą Ali (a.s.) dėl jo paskyrimo. Jie visi džiugiai tai padarė, įskaitant ir jo „Sahabas“ (kompanionus) ir jų žmonas. Neilgai trukus po šio įvykio buvo apreikštas ajatas:
„Šiandien Aš užbaigiau jūsų religiją ir Aš suteikiau jums Savo palaiminimą, ir Aš parinkau Islamą kaip jūsų religiją.“
Tuo metu, kai Pranašas (s.a.w.) atvyko į Mediną, jo žymus pasakymas, „Kam aš esu šeimininkas, tam ir Ali yra šeimininkas.“ pasklido toli ir plačiai.
Kai Nu'maan bin Al Harith išgirdo apie tai, jis nuėjo į mečetę ir metë Šventąjam Pranašui (s.a.w.) iššūkį sakydamas: „Tu sakei mums, kad tai yra Allah įsakymas paliudyti, 
kad nėra kito dievo, tik Allah ir kad tu esi Jo paskutinysis Pasiuntinys; mes paklusome. Tu pašaukei mus džihadui, piligrimystei, pasninkui, maldoms ir zakaatui ir mes pripažinome visa tai! Tu vis dar nesi patenkintas; tu dabar paskyrei savo pusbrolį būti mūsų valdytoju? Ar tai taip pat Allah įsakymas, ar tavo?“ „Dėl Allah, nėra kito Viešpaties, tik Jis, tai yra Jo įsakymas.“ Jis atsakė. Al Nu'maan tada pasakė: „Dėl Dievo, jei tai, ką tu sakai, yra tiesa, tai tegul Allah apipila mus akmenimis iš Dangaus!“ Išeinant iš mečetės, staiga, ant jo galvos krito akmuo, akimirksniu jį nužudydamas! Tada buvo apreikštas šis ajatas:
„Vienas reikalaujantis pareikalavo, kad bausmė kristų ant netikinčiųjų – niekas negali išvengti to – iš Allah, pakylėtųjų padėčių Viešpaties.“ (Šventasis Koranas, Sura Ma'arij, ajatai 1-3)
Brangieji, kai mes džiaugsmingai minime šį įvykį, yra didžiai rekomenduojama visiems tikintiesiems spausti vieni kitiems rankas ir sakyti: „Ačiū Allah, Kuris padarė mus Amir Al Mu'minin ir kitų šventųjų Imamų sekėjais!“
Akhlaq patarimas
Iš to, kas atsitiko Nu'maanui, mes pasimokome, kad turime būti labai atsargūs dėl to, kur, kaip ir su kuo mes kalbame!!!
Didysis Eid-ul-Ghadyr įvykis
„Šiandien Aš užbaigiau jums jūsų religiją ir Aš išbaigiau jums Mano palaiminimą, ir Aš patvirtinau Islamą kaip jūsų religiją.“ (Šventasis Koranas, Maidah: 3)
Šį kartą papasakosime, kas įvyko 10 metais po hidžros, Dhulhidža mėnesio 18-ą dieną, grįžtant iš Pranašo (s.a.w.) atsisveikinimo piligrimystės. Prisiminkime ir įvertinkime tai, kas nutiko Ghadyr Khume!
Šventasis Pranašas paskelbė, kad tai bus jo paskutinysis hadžas, todėl daugybė musulmonų lydėjo jį ir dalyvavo kartu su juo jo paskutiniojo hadžo metu. Sakoma, kad piligrimų skaičius buvo daugiau nei 120 tūkstančių.
Šventasis Pranašas (s.a.w.) tik užbaigė savo hadžą ir keliavo atgal į Mediną, kai vietoje, žinomoje kaip Ghadyr Khum, jį pasiekė dangiškasis apreiškimas:
„O Pasiuntinį! Perduok tai, kas tau buvo apreikšta iš tavo Viešpaties; ir jeigu tu to nepadarysi, tai tu nebūsi perdavęs Jo žinios.“
Ghadyr Khum yra sankryža, kurioje piligrimai turėjo išsiskirti ir visi patraukti į skirtingas puses, grįždami į savo miestus ir namus. Kai dieviškasis apreiškimas pasiekë Šventąjį Pranašą, jis liepė musulmonams susiburti. Tai įvyko dalyvaujant daugiau nei 124 000 žmonių, pirmiausia Pranašas pravedė Dhuhr maldą, o tada atsistojo ir pasakė verčiančią susimąstyti kalbą.
Po savo ilgos kalbos, jis musulmonams liepė prisiekti, kad jie tiki jo žinią (Islamu) ir visomis jo taisyklėmis bei nurodymais. Tada jis paklausė musulmonų: „O žmonės, kas yra tikinčiųjų viršininkas?“ Jie atsakė: „Allah ir Jo Pranašas žino geriau.“ Tada jis pratęsė: „Allah yra mano Šeimininkas, o aš esu tikinčiųjų šeimininkas (vadovas, ponas). Ir kuriam tik aš esu šeimininkas, Ali yra jo šeimininkas.“ Jis tai pakartojo tris kartus, laikydamas Imamo Ali (a.s.) dešiniąją ranką. Tada jis pasakė: „O Allah, palaikyk jo palaikytojus ir priešinkis tiems, kurie priešinasi jam, nekęsk tų, kurie nekenčia jo ir mylėk tuos, kurie myli jį, gink tuos, kurie gina jį ir apleisk tuos, kurie apleidžia jį. Išlaikyk tiesą visada su juo. Leisk tiems, kurie yra čia, informuoti tuos, kurių čia nėra.“
Kai jis užbaigė šią svarbią kalbą, jis gavo naują apreiškimą: „Šiandien Aš užbaigiau Islamo religiją jums ir Aš daviau jums Savo palaiminimą, ir Aš patvirtinau Islamą kaip jūsų religiją.“
Po to Šventasis Pranašas pasakė: „Dievas yra didis, dėl mano žinios užbaigimo ir Allah‘o malonės, dėl Ali paskyrimo mano įpėdiniu.“ Didžiulė musulmonų minia nuskubėjo pasveikinti Imamą Ali (a.s.) dėl to, kad jis buvo pasirinktas Šventojo Pranašo įpėdiniu. Tarp pirmųjų žmonių, kurie atėjo jo pasveikinti, buvo Abu Bakr ir Omar, kurie sakė: „O Abu Talibo sūnau, sveikinimai, sveikinimai, tu tapai mūsų valdytoju ir kiekvieno musulmono valdytoju, vyro ir moters.“ Taigi, šią dieną mes turėtume džiaugtis ir būti laimingi dėl didžios dovanos, kurią Allah mums suteikė. Ir ta dovana priėmimas ir tikėjimas Imamo Ali įpėdinyste (wilayah), po Šventojo Pranašo, Al-Hamdu-lillah.
A'ad žmonės
Pranašo Nuh (Nojaus) (a.s.) laiku, Allah (S.W.T.) sunaikino netikinčiuosius per didžiulius potvynius. Laivas plūduriavo ant vandens, kuris buvo uždengęs žemę, daugybę dienų, tada nustojo lyti ir galiausiai laivas liko ilsėtis ant Džudi kalno. Pranašas Nuh (a.s.) ir saujelė tikinčiųjų, kurie sekė juo, išlipo iš jo ir susikūrė naują gyvenimą, taikingai garbindami Vieną Dievą, Allah (S.W.T.).
Praėjo daug metų ir iš jų palikuonių kilo nauja grupė – A'ad. Jie buvo įvilioti į piktus šėtono planus ir jie pradėjo garbinti stabus bei padarė daugybę nuodėmių.
Taigi, Allah (S.W.T.) pasiuntė jiems gidą iš jų tarpo, jų brolį – Hud – parodyti jiems teisingą kelią, kad pasiektų išsigelbėjimą.
Jis kreikėsi į juos: „O mano žmonės! Tarnaukite Allah‘ui, jūs neturite kito Dievo, tik Jį ar nebūsite jūs tada apsaugoti (nuo blogio)?“ (7:65)
Deja! Jo žodžiai buvo skirti kurčioms ausims. Jie pasakë: „Ar tu atėjai pas mus, kad mes tarnautume vienam Allah‘ui ir paliktume tai, kam tarnavo mūsų tėvai? Tada atnešk mums tai, ką tu mums pažadėjai, jeigu tu sakai tiesa.“ (7:70)
Nors Pranašas Hud (a.s.) tęsė pranešimą ir perspėjo juos apie Allah‘o (S.W.T.) nepasitenkinimą, jie vis tiek atkakliai liko netikinčiaisiais. Jie juokėsi iš jo, sakydami: „Tikrai mes matome tave kvailybėje ir mes manome, kad tu esi iš melagių!“ (7:66)
A‘ad žmonės buvo aukšti, dideli ir stiprūs ir dėl to jie jautėsi geresni už kitus.
Jie metė Hud‘ui iššūkį, sakydami: „Kas yra stipresnis už mus?“ (41:15) Jie nesuprato, kad jų galią suteikė Allah (S.W.T.) ir niekas kitas. Jeigu Visagalis būtų norėjęs, Jis būtų galėjęs atimti tai iš jų bet kada!
„Ar jie nematė, kad Allah, Kuris juos sukūrė, buvo galingesnis už juos?“ (41:15)
Kai Hud (a.s.) suprato, kad jie nenori būti mokomi (vedami), jis beviltiškai atsisuko į Allah (S.W.T.) pagalbos verkdamas: „O mano Viešpatie! Padėk man, nes jie vadina mane melagiu.“ (23:39) Allah (S.W.T.) atsakė: „Greitai jie tikrai gailėsis.“ (23:40) Greitai Allah‘o (S.W.T.) pykčio ženklai pasirodė. Nustojo lyti daugeliui metų ir jų žemės tapo nederlingos. Vieną dieną jie pamatė artėjančius tamsius debesis ir labai nudžiugo, kad pagaliau pradės lyti!
„Tai debesis, kuri tikrai duos mums lietaus!“ Jie išskubėjo iš savo namų.
Tačiau, tai buvo Allah‘o (S.W.T.) pažadėta bausmė: „Ne! Tai yra tai, ko jūs norėjote sau, vėjo šuoras, kuriame yra skausminga bausmė.“ (46:24) Šėlstanti audra krito ant jų, įvarydama siaubą jiems.
Šventasis Koranas sako: „Jis įsakė siautėjimą prieš juos septynioms naktims ir aštuonioms dienoms be pertraukos, kad tu galėtum matyti žmones gulinčius ant žemės, tartum jie būtų tuščiaviduriai palmių kamienai.“ (69:7)
Taip baigėsi tiems, kurie nepakluso ir netikėjo Allah‘o (S.W.T.) įsakymais ir nesekė Jo siųstais pasiuntiniais.
Thamudo žmonės
„Mes pasiuntėme Salihą pas jo brolius, Thamud gentį, jis jiems pasakė: „Garbinkite Dievą, vienintelį savo Viešpatį. Patikimi įrodymai pasiekė jus iš jūsų Viešpaties ir ši kupranugarė yra jums įrodymas iš jūsų Dievo. Leiskite jai ganytis Dievo žemėje (krašte). Nesukelkite jai jokių nepatogumų, nes skausminga kančia smogs jums.“ (Sura Al-A‘raf: 73)
Allah (s.w.t.) pasiuntė Pranašą Salihą (a.s.) pas Thamudo žmones. Tuo metu jam tebuvo 16 metų. Tie žmonės buvo pagonys ir turėjo 70 stabų, kuriuos jie garbino.
Pranašas Salih (a.s.) labai stengėsi pamokyti savo žmones, kad jie garbintų vieną Dievą, Allah, bet tai nedavė naudos. Vėliau Pranašas metė jiems iššūkį pasiūlydamas du dalykus. Kad jie pasakytų jam bet ką, kas jiems ateina įgalvą, ir jis to paprašytų Allah‘o ir tuo pačiu metu jis paprašytų jų stabų, jei šiuo atveju, tai būtų išpildyta, jis paliktų jų miestą. Jie visi su tuo sutiko ir paskyrė susitikimo laiką.
Thamudo žmonės paėmė savo stabus ir pasakė Salihui (a.s.) „Prašyk jų, ko tik nori!“ Pranašas Salih (a.s.) paprašė didžiausio stabo, bet nieko negavo, kiti taip pat nedavė jokios naudos.
Taigi, jis pasakė savo žmonėms: „Jūs matėte, kad aš prašiau kiekvieno iš jų, bet be jokios naudos.“ Jie pasakė jam, kad jis prašytų iš naujo, jis tai padarė, bet vėlgi be jokių rezultatų. Jis pasakė: „Diena beveik baigėsi, o jūsų stabai taip ir neatsakė man. Dabar jūsų eilė pasakyti tai, ko jūs norite, kad aš galėčiau paprašyti, kad Allah duotų tai.“ Iš jų tarpo buvo išrinkta 70 jų atstovų. Jie pasakė: „Jeigu šie žmonės paprašys ir tavo Dievas išpildys jų prašymą, mes visi patikėsime tavimi ir seksime tavo religija.“
Jie nuėjo prie netoliese esančio kalno ir paprašë, kad Allah jiems atsiųstų raudoną kupranugarę, kuri lauktųsi kupranugariuko. Pranašas Salih (a.s.) pasakė jiems: „Jūs paprašėte didžiulio dalyko, bet Allah‘ui tai tėra paprasta užduotis.“ Taigi, jis meldėsi Allh‘ui. Staiga kalnas sugirgždėjo ir sudrebėjo. Žiūrėkite! Jie pamatė kuptanugarę išeinančią iš ten!!! Thamudo žmonės buvo labai nustebę: „Tavo Viešpats išpildė mūsų prašymą labai greitai. Dabar paprašyk Jo, kad kalnas atiduotų ir kupranugariuką.“ Salih (a.s.) vėl pasimeldė ir iš kalno išėjo kupranugariukas. Tada Pranašas Salih (a.s.) paklausė: „Ar jūs norite paprašyti dar ko nors?“ 70 žmonių atsakė: „Ne! Ne! Mes esame patenkinti.“
Kai jie prisijungė prie likusių žmonių, 65 iš jų nebetikėjo tuo, ką jie matė ir tvirtino, kad tai magija, ir tik 5 žmonės pripažino Saliho stebuklą ir paliko stabų garbinimą. Pranašas Salih (a.s.) pasakė savo žmonėms: „Leiskite jai ėsti iš žemės ir gerti jūsų vandenį. Ji gers vieną dieną ir atiduos jums visą savo pieną sekančią dieną.“ Iš pradžių jie leido jai ėsti ir gerti, o vėliau melžė ją tiek, kiek norėjo, bet po kurio laiko kai kurie žmonės pradėjo reikšti nepasitenkinimą kitiems: „Kodėl mums jos nepapjovus ir viskas būtų baigta. Mes negalime tęsti to vandens davimo jai vieną dieną ir mūsų visų gėrimo kitą dieną.“ Taigi, jie nustatė apdovanojimą tam, kuris ją paskers.
Vyras vardu 'Qaddar' nusprendė tai padaryti. Kai kupranugarė baigė gerti vandenį ir ėjo atgal, jis puolė ją savo kardu ir papjovė ją. Mažasis kupranugariukas išsigando ir pabėgo į kalno viršūnę. Jis jį nusekė ir taip pat papjovė. Visi Thamud žmonės pasidalino mėsą. Pranašas Salih (a.s.) paklausė jų, kodėl jie papjovė kupranugarę ir jos kupranugariuką, bet jie neturėjo ką atsakyti. Allah (s.w.t.) liepė Pranašui perspėti juos apie Jo pyktį ir kerštą po 3 dienų. Jeigu jie atgailautų ir prašytų Jo atleidimo, Jis tai padarytų. Jie pasakė Salihui: „Net jeigu mes visi mirsim, mes netikėsim tavimi ir nepaliksime savo stabmeldystės.“ 3-ąją dieną jų veidai pasidarė atstumiantys ir nakties viduryje jiems smogė liepsnojanti ugnis, kuri juos rėkiančius sudegino iki paskutinio žmogaus.
Toks yra galas žmogaus, kuris netiki Allah‘u ir nepaklūsta Jo taisyklėms.
Pasibelsk prieš įeidamas
„O jūs, kurie tikite! Neįeikite į jokius namus, išskyrus savo namus, nepaprašę leidimo ir nepasveikinę jų gyventojų. Tai yra geriausia jums, galbūt jūs prisiminsite.“ (Sura An-Nur: 27)
Vienas Šventojo Pranašo (s.a.w.) sekėjų buvo vardu Sumra bin Džundub. Jis turėjo palmės medį, kuris augo ant jo kaimyno namų ribos. Kai tik jis norėdavo pasiskinti medžio vaisių, jis įeidavo į savo kaimyno teritoriją nesibelsdamas. Kaimynas paprašė, kad jis belstųsi prieš įeidamas, kad jo žmonai tas atėjimas nebūtų netikėtas. Deja, Sumra atsisakė įvykdyti kaimyno prašymą. Taigi, kaimynas nuëjo pas Šventąjį Pranašą (s.a.w.) ir nusiskundė dėl Sumros elgesio. Šventasis Pranašas (s.a.w.) pasiuntė Sumros ir paklausė apie jo kaimyno skundą. „O Sumra, jeigu tu nori įeiti į savo kaimyno valdas, tu turi pirmiausia pasibelsti ir paprašyti leidimo.“
Vis tiek Sumra nepaklausė Šventojo Pranašo (s.a.w.) patarimo. Kai jis sužinojo, kad Sumra vis dar daro tą patį, jis bandė susitarti su juo. Šventasis Pranašas (s.a.w.) paklausė Sumros: „Ar tu norėtum šią palmę turėti Rojuje?“ Jis atsakė: „Ne!“. Taigi, Šventasis Pranašas (s.a.w.) paklausė dar kartą: „O jeigu tris palmes?“ Ir jis vėl atsakė: „Ne!“. Tada Šventasis Pranašas (s.a.w.) pasakė jam: „Aš matau, kad tu tik bandai erzinti savo kaimyną.“
Tada jis pasakė kaimynui: „Eik ir nukirs medį, pašalink jo pasiteisinimą eiti į tavo valdas.“
Paskolinti Allah (S.W.T.) didelę paskolą!
'Tam, kuris dosniai paskolina Dievui, bus grąžinta skola daug kartų padauginta. Dievas sumažina ir padidina dalykus ir pas Jį jūs visi sugrįšit. '(Šv. Koranas, Sura 2:245)
Perskaitę šį ajatą, jūs tikriausiai stebitės: “Paskolinti Allah (S.W.T.) kažką? Kaip tai gali būti?” Taigi mes pagalvojome, kad būdas tam padaryti yra duoti išmaldą tiems, kuriems jos reikia. Jeigu jūs niekada to nedarėte, tada pabandykite! Už šį veiksmą laukia didžiulis atlygis!
Kartą, kai Šventasis Pranašas (s.a.w.w.) stovėjo Masdžidun-Nabavvy viduje, jo kompanionai susibūrė aplink jį. Staiga jis jiems pasakė: “Kiekvienas, kuris duoda išmaldą, gaus dvigubai Rojuje.”
Pranašo (s.a.w.w.) kompanionai labai maloniai sutiko šią žinią, nes kiekvieno musulmono svajonė yra patekti į Dangų.
Tarp susirinkusiųjų buvo Abu Dahda, kuris buvo iš Ansaro. Jį taip sujaudino Pranašo (s.a.w.w.) žodžiai, kad jis atsiprašė ir pasitraukė į ramų kampą. Ten jis rimtai pradėjo galvoti apie ką nors vertingą, ką jis galėtų duoti kaip sadaką (išmaldą) ir nusipelnyti už tai amžiną Rojų.
Abu Dahda turėjo du sodus pilnus vaismedžių ir datulių palmių. Greitai jam kilo puiki mintis! Eidamas prie Pranašo (s.a.w.w.) jis pasakė: “O Allah Pranaše! Aš turiu du sodus ir jeigu vieną iš jų aš atiduosiu kaip išmaldą, ar aš gausiu du tokius Rojuje?”
“Taip. Tu gausi visko, ką davei išmaldai, po du Rojuje,” atsakė Pranašas (s.a.w.w.).
Abu Dahda labai džiaugėsi šiomis naujienomis. Jis įsivaizdavo save Rojuje su tais savo dviem sodais ir jautėsi nuostabiai. “Bet kokia nauda iš sodų Rojuje be mano žmonos ir vaikų?” staiga jis pagalvojo. Jo pamaldi žmona ir vaikai buvo tokie brangūs jam, kad jis žinojo, kad tas malonumas be jų nebūtų pilnas Rojuje. Susijaudinęs jis grįžo atgal pas Pranašą (s.a.w.w.) ir paklausė: “O Pranaše! Ar aš būsiu su savo žmona ir vaikais Rojuje?”
Šventasis Pranašas (s.a.w.w.) nusišypsojo atsakydamas, kad jie visi būtų Rojuje su juo. Tai buvo geriausios žinios, kurias Abu Dahda kada nors girdėjo! Jis buvo toks apimtas džiaugsmo ir linksmai pasakë: “O Allah Pranaše! Mano sode yra 600 palmių ir aš jas atiduodu kaip išmaldą Allah (S.W.T.) malonumui. Tai yra geriausias sodas, kokį aš turiu ir aš manau, kad tai yra pats brangiausias dalykas iš mano turto.”
Taigi jis atidavė savo sodą Šventajam Pranašui (s.a.w.w.) ir nuėjo namo jausdamasis nuostabiai. Jis nedelsdamas nuskubėjo namo pasidalinti šiomis džiugiomis žiniomis su savo žmona, kuri pasakė: “Lai Allah (S.W.T.) palaimina tavo veiksmus!”
“Tam, kuris dosniai paskolina Dievui, bus grąžinta skola daug kartų padauginta. Dievas sumažina ir padidina dalykus ir pas Jį jūs visi sugrįšit.”
Pasiuntiniai ir Antakijos žmonės
'Papasakok jiems istoriją apie miesto žmones, pas kuriuos Pasiuntiniai atėjo. Mes pasiuntėme jiems du Pasiuntinius, kuriuos jie atstūmė. Mes juos parėmėme pasiųsdami trečiąjį, kuris pasakė žmonėms, „Mes esame (Dievo) Pasiuntiniai, kurie yra atsiųsti jums.“ '(Šv. Koranas, Sura Ya Sin, 13-14)
Pažiūrėkime suros Ya Sin 13 ir 14 ajatus, kuriuose Allah primena Pranašui (s.a.w.w.) papasakoti Mekos gyventojams apie kaimiečius ir pasiuntinius, kurie buvo siųsti jiems. Galbūt šio įvykio dėka mes tapsime dėmesingesni.
Šiuose ajatuose Allah liepia Pranašui (s.a.w.w.) papasakoti Mekos gyventojams istoriją apie pasiuntinius, kurie buvo pasiųsti Antakijos žmonėms, kad jie galėtų iš jų pasimokyti.
Pranašo Isos (a.s.) laikotarpiu tie žmonės buvo stabmeldžiai. Taigi jis pas juos pasiuntė du savo mokinius, kad jie parodytų jiems tikrąjį kelią. Kai jie priartėjo prie miestelio, jie pamatė seną piemenį, ganantį savo avis laukuose. Jo vardas buvo Habibas al-Nadžaras. Jie pasisveikino. Tada jis jų paklausė: „Kas jūs esate?“ Jie atsakė: „Mus pasiuntė Pranašas Isa (a.s.) pamokyti šio miestelio žmones, kad jie nebegarbintų stabų, o garbintų Allah.“ Po šito senasis žmogus paklausė: „Ar jūs galite įrodyti tai, ką jūs sakote?“ Jie atsakė: „Taip, mes galime išgydyti sergančius ir padaryti taip, kad aklieji praregėtų; jei Allah panorės.“ Jis atsakė: „Aš turiu prie lovos prikaustytą sūnų, kuris serga daugybę metų.“ Jie atsakė: „Nuvesk mus pas jį.“ Taigi jie nuėjo į senojo žmogaus namus ir pamatė jo sergantį sūnų. Jie rankomis valė jo veidą ir kūną melsdamiesi Allah‘ui. Staiga, jo sūnus pakilo iš lovos visiškai sveikas.
Labai greitai mieste pasklido žinia apie pasiuntinius; bet deja žmonės atsisakė klausytis jų žodžių. Taigi Pranašas Isa (a.s.) pasiuntė pas juos trečiąjį pasiuntinį, bet ir tai nepagelbëjo. Jie pasakė jiems: „Jūs negalite būti pasiuntiniai, jūs esat tik žmonės kaip ir mes, jūs nesate angelai.“ Jie atsakė: „Mūsų Viešpats mus atsiuntė pas jus ir mūsų užduotis yra tik perduoti Jo žinią.“ Žmonės nenusileido: „Mes jumis netikime ir jeigu jūs nenustosite pamokslauti, mes jus apmėtysime akmenimis ir kankinsime.“ Jie atsakė: „Jūs tikrai darote blogą sau ir einate klaidingu keliu.“
Karalius, kuris taip pat buvo stabmeldys, išgirdo apie pasiuntinius. Jis įsakė juos atvesti pas jį. Kai jie atvyko, karalius paklausė jų: „Kas jūs esate?“ Jie atsakė: „Mus pasiuntė Pranašas Isa (a.s.) pas tave ir tavo žmones, kad parodytume jums tikrąjį tikėjimą ir kad jūs garbintumėte vieną Dievą.“ Karalius pasakė: „Ar yra koks kitas Dievas šalia mūsų stabų dievų?“ Jie atsakė: „Taip, Jis yra tas, Kuris sukūrė jus ir jūsų dievus.“ Karalius piktai suriko: „Nešdinkitės iš čia, kol aš nuspręsiu, ką su jumis daryti!!!“ Žmonės išmetė juos lauk į gatvę, kankino, kalino ir galiausiai nužudė juos.
Kai senasis avių piemuo išgirdo apie tai, jis atėjo pas savo žmones ir pasakė jiems: „Jie neprašė iš jūsų jokio atlyginimo, tik tikėti vienu Dievu.“ Jis taip pat pasakė: „Kodėl aš neturėčiau tikėti Tuo, iš Kurio viskas ateina. Kaip aš galiu tikėti tuo, kas nei girdi, nei mato (stabais) ir negali man padėti mano bėdose?“ Žmonės jo nesiklausė, vietoj to jie jį sumušė iki mirties. Bet Allah jį apdovanojo Rojumi. Jis pasakė: „Aš norėčiau, kad mano žmonės galėtų matyti, kuo mane Allah apdovanojo už mano tikėjimą!“
Po viso to, Allah pasiuntė bausmę tiems žmonėms ir sunaikino juos ir jų miestą.
Mes turėtume pasimokyti iš šios istorijos. Kiekvienas, kuris netiki Allah‘u ir Jo Pasiuntiniais, turėtų tikėtis Allah bausmės šiame gyvenime ir anapus. Tada kiekvienas iš mūsų atsiskaitys už tai, ką mes padarėme, kai mes būsime prikelti didžiausiąjam Allah teismui.
Pranašas Suleiman (taika jam) ir paukštis – kukutis
Pranašas Suleiman (taika jam) turėjo labai didelę vyrų, džinų ir paukščių armiją. Vieną dieną jis tikrino armiją. „Ir jis pažiūrėjo į paukščius ir pasakė: „Kodėl aš nematau
kukučio ar jo nėra?“ (Sura Naml, 20 eil.). Kukučio pareiga buvo ieškoti vandens, kai armijai jo reikia. Tą dieną jis pradingo nepaprašęs tam leidimo ir Pranašas Suleiman (taika jam) nusprendė jį nubausti, jeigu jis grįžęs neturės gero pasiteisinimo.
Kai paukštis grįžo, jis paaiškino Pranašui Suleiman (taika jam), ką jis matė: „...Aš grįžtu pas tave iš Šebos su tikromis žiniomis. Aš radau moterį, valdančią žmones, jai buvo suteiktas didelis palaiminimas ir ji turi didžiulę valdžią! Aš sužinojau, kad ji ir jos žmonės garbina saulę vietoj Allah‘o...“ (Sura Naml, 22-24 eil.).
Kai Pranašas Suleiman (taika jam) išgirdo apie Karalienę Bilqis ir jos mieste Jemene, jis buvo labai nustebęs ir nusprendė sužinoti ar tai, ką paukštis sakė, yra tiesa.
Jis parašė jai laišką, kuriame prašė, kad ji ir jos žmonės priimtų Allah (S.W.T.) kaip jų Dievą ir nustotų garbinti saulę. Tada jis pasiuntė kukutį pristatyti Karalienei laišką, kad sužinotų jos atsakymą.
Kai Bilqis perskaitė tai, ji nežinojo, ką daryti ir paklausė savo ministrų patarimo. Jos vadai pasakė jai, kad jie yra pasirengę daryti tai, ką ji nuspręs.
Karalienė Bilqis žinojo, kad eilinis karalius butų ištroškęs valdžios ir bandytų užimti jos žemes. Ji nusprendë patikrinti Pranašą Suleiman (taika jam), kad pamatytų ar jis yra tikras Allah (S.W.T.) pranašas, ar jis tiesiog nori jos turtų.
Ji pasiuntė grupę vyrų su aukso, sidabro ir kitų brangenybių dovanomis pas Suleiman‘ą (taika jam). Kai Pranašas Suleiman (taika jam) pamatė visą tai, jis pasakė: „Ką? Ar jūs bandote man padėti turtais? Tai, ką Allah davė man yra geriau, nei tai, ką Jis davė jums, ir jūsų dovanos atrodo vertingos jūsų akims (ne mano).“ (Sura Naml, 36-37 eil.)
Pasiuntiniai grįžo į Šebą su visomis dovanomis ir papasakojo Karalienei Bilqis visus stebuklus, kuriuos jie matė ir girdėjo. Kai Bilqis išgirdo apie įspūdingą Pranašo Suleiman 
(taika jam) karalystę, ji suprato, kad jis yra Allah (S.W.T.) pranašas, kuriam Jis suteikė tokias didingas galias. Ji nusprendė vykti pas jį ir pamatyti jo karalystę savo akimis. Kai Pranašas Suleiman (taika jam) išgirdo apie jos ketinimus, jis norėjo parodyti jai kai kurias malones, kurias jam suteikė Allah (S.W.T.), kad ji patikėtų ir priimtų Vienintelį Dievą. Jis pasakė: „O Vadai! Kuris iš jūsų atgabensite man sostą iki jai atvykstant?“ (Sura Naml, 38 eil.)
Vienas iš Džinų pasisiūlė tai padaryti prieš Pranašui Suleiman (taika jam) atsistojant iš jo sosto, bet vienas iš jo ministrų, Asef ben Barkhia pasakė: „Aš atgabensiu tau jį akimirksniu!“ (Sura Naml, 40 eil.)
Karalienės Bilqis sostas atsirado priešais Pranašą Suleiman (taika jam) net nespėjus jam atmerkti akių, nors atstumas tarp dviejų karalysčių buvo didelis, nes Karalienė Bilqis valdė Jemene, o jis valdė Palestinoje.
Pranašas Suleiman (taika jam) padėkojo Allah (S.W.T.), kai jis pamatė tai! Tada jis įsakė pastatyti pilį, kurios grindys būtų iš skaidraus stiklo. Tos grindys turėjo dengti didžiulį vandens tvenkinį, kad kai žmogus eina jomis, atrodytų, kad jis eina vandeniu!
Kai Karalienė Bilqis atvyko, jis pakvietė ją į šią pilį. Kai ji įėjo pro milžiniškas duris, ji pamatė grindis ir pamanė, kad tai yra vanduo. Truputį pakėlusi savo sijoną, kad jis nesušlaptų, ji žengė žingsnelį į nuostabų kambarį.
Pranašas Suleiman (taika jam) pamatė tai ir nusišypsojo. Jis pasakė jai, kad jai nereikia šito daryti ir paaiškino, kad grindys yra pagamintos iš stiklo ir tik atrodo taip, kad vanduo yra ant jų.
Karalienė Bilqis buvo protinga moteris ir kai tik ji išgirdo tai, ji suprato pamoką, kurią jis bandė ją išmokyti. Ji suprato, kad klydo garbindama saulę, kai ten buvo Tas, Kurio negalėjai matyti, bet Kuris buvo daug didingesnis už saulę – Allah (S.W.T.)! Nedelsiant, prašydama atleidimo, ji nusilenkė Allah‘ui (S.W.T.) sakydama: „Aš paklųstu su Suleiman‘u Allah‘ui, Pasaulių Viešpačiui.“ (Sura Naml, 44 eil.)
Stebuklinga Gyvenimo Knyga –
žinoma, tai Šventasis Koranas
Mustafos mokytojas, ponas Madevu pasakė klasei: „Šiandien mes atliksime nedidelį eksperimentą su mūsų augalais.“ „Taip, taip...“ visi mokiniai šaukė plonais balseliais, šokinėdami aukštyn, žemyn. Jie mėgo daryti eksperimentus, tai buvo toks smagus užsiėmimas atrandant naujus dalykus!
„Gerai, nurimkite vaikai,“ pasakė mokytojas šypsodamasis dėl aiškaus jų džiaugsmo. Jie visi susirinko aplink jį, kai jis paėmė keturis vazonus ir kiekviename iš jų pasodino po vieną kviečio grūdą. Tada keturioms savo mokinėms jis liepë paimti po vieną vazoną ir jais rūpintis. Štai kaip jos tai darė:
Sayadai buvo liepta skaityti Šventąjį Koraną šalia jos augalo, tuo tarpu Haniya turėjo groti tylią muziką savo augalui. Rahimai buvo pasakyta karpyti popierių ir sakyti grubius žodžius jos augalui, tuo tarpu Huda turėjo palikti savo augalą augti savaime. Jos visos tai darė tuo pačiu metu ir tokį pat laiko tarpą.
Po kurio laiko eksperimento rezultatai buvo aiškūs:
Pirmasis augalas,
kuris girdėjo Koraną,
augo aukštas ir stiprus!
Antrasis augalas, 
kuris girdėjo švelnią muziką,
užaugo iki pusės pirmojo aukščio!
Trečiasis augalas,
kuris girdėjo grubius žodžius,
susitraukė!
Augalas, 
kuris buvo paliktas augti savaime,
liko maždaug to paties dydžio!
Brangūs vaikai! Kodėl gi jums nepabandžius auginti ko nors savo namuose, pažiūrėti, koks tai yra stebuklas, kai sėkla išauga į didžiulį augalą ir, žinoma, jūs išmoksite vertinti Allah (s.w.t.) didybę! O augalas taip pat gali būti ir puiki dovana!
Padėkokime dar kartą Allah už visus nuostabius dalykus, kuriuos Jis mums duoda ir visada skaitykite Šventąjį Koraną iš karto po ryto maldos, tai turi būti pirmasis dalykas, kurį darome ryte. Inša‘Allah.
Create a free website at Webs.com