Shia musulmonai - vaikams

Fiqh

Alimo atsakymai

Brangieji, yra daugybė dalykų, kurie gali atrodyti kasdieniški, bet yra labai svarbūs mūsų gyvenime ir ypač kaip musulmonams! Kelis iš jų mes rasime sekančiuose klausimuose.

K.: Ar mes galime sukčiauti per mokyklinius egzaminus?

A.: Ne, mums tai nėra leidžiama.

K.: Ar vaikai gali keliauti be tėvų leidimo?

A.: Jeigu kelionė skaudina tėvus, tada tai nėra leidžiama.

K.: Ar leidžiama mušti mokinius mokykloje?

A.: Ne, nebent jie užgavo kitus arba padarė ką nors haram ir tik leidus jų tėvams. Kaip bebūtų, jiems galima suduoti tik tris atsargius kirčius. Oda neturi parausti.

K.: Ar balegh mergaitė gali eiti iš namų, kai jos kulkšnys yra matomos?

A.: Ne, jai tai nėra leidžiama.

K.: Ar balegh mergaitė gali pasikvėpinti ir eiti iš namų?

A.: Ne, jai tai nėra leidžiama.

K.: Ar galima žaisti futbolą, jeigu nėra lažinamasi?

A.: Taip.

K.: Ar galima daryti žmonių ir gyvūnų skulptūras?

A.: Ne.

K.: Ar imtynės ir boksas yra leidžiami, jei nëra lažinamasi?

A.: Jeigu tai neveda prie kūno sužalojimų, tada tai yra leidžiama.

K.: Ar vyrams yra leidžiama skustis barzdas?

A.: Vyrams yra haram skustis barzdas.

Akhlaq

Gerumas yra Sadaqa!

Prieš dvidešimt metų aš buvau taksi vairuotojas. Vieną dieną aš sulaukiau skambučio iš moters. Kai aš atvažiavau maždaug 2.30  ryte, pastatas buvo tamsus, išskyrus vienintelę blausią šviesą pirmajame aukšte. Tokiomis sąlygomis daugelis vairuotojų pasignalizuotų kartą ar du, palauktų minutę ir nuvažiuotų.

Bet aš buvau matęs per daug žmonių, kurie visiškai priklausė nuo taksi, kaip vienintelės transporto priemonės. Nebent aš jausdavau pavojų, kitais atvejais aš visada eidavau tiesiai prie durų. „Galbūt šiai keleivei reikia mano pagalbos,“ galvojau pats sau, kai priėjau prie durų ir pasibeldžiau. „Minutėlę,“ atsiliepė netvirtas senyvas balsas. Kai durys atsidarė, aš pamačiau mažą moteriškę, įžengusią į aštuntąją dešimtį.

Kai aš įėjau, butas pasirodė man toks, tartum niekas čia nebūtų gyvenęs metų metus. Visi baldai buvo uždengti drobulėmis ir nebuvo jokių gyvybės ženklų. „Ar paneštumėte mano krepšį iki mašinos?“ ji paklausė. Aš nunešiau lagaminą į mašiną ir grįžau atgal padėti senajai poniai. Ji paėmė man už rankos ir mes lėtai nuėjome prie mašinos, ji visą laiką dėkojo už mano gerumą. „Tai nieko. Aš tiesiog stengiuosi elgtis su keleiviais taip pat, kaip norėčiau, kad būtų elgiamasi su mano mama.“ Aš pasakiau jai. „O, jūs esate geras sūnus,“ ji pasakė.

Kai mes nuėjome į taksi, ji padavė man adresą, tada paklausė: „Ar jūs nuvažiuotumėte į miesto centrą?“ „Tai nėra trumpiausias kelias,“ greitai jai atsakiau. Ji pasakė man, kad jai tai tinka, nes ji niekur neskuba. Ji važiavo į senelių namus.  Kai aš pažiūrėjau į ją per galinio vaizdo veidrodėlį, jos akys blizgėjo: „Nieko nėra likę iš mano šeimos ir mano gydytojas pasakė man, kad mano dienos yra suskaičiuotos.“ Aš tyliai pasiekiau ir išjungiau skaitiklį.

Kai mes važiavome per miestą, ji parodė man pastatą, kuriame kažkada dirbo lifto operatore. Kitoje vietoje ji paprašė manęs sustoti prie sandėlio, kuriame dirbdavo jos vyras. Kartais ji paprašydavo manęs pristabdyti prie tam tikrų pastatų ar vietų. Tada ji įtemptai žiūrėdavo į tamsą nieko nesakydama.

Kai priartėjo aušra, ji paprašė manęs važiuoti greičiau, nes jau buvo pavargusi. Mes važiavome tylėdami iki adreso, kurį ji man davė anksčiau. Tai buvo žemas pastatas, į kurį įvažiavimas ėjo pro kelis medžius. Tarytum jos būtų laukusios jos, dvi pagyvenusios ponios išėjo pažiūrėti taksi, kai tik mes privažiavome. Jos stebėjo kiekvieną jos judesį, kai ji stengėsi išlipti. Aš nusekiau jai iš paskos po kelių akimirkų su jos lagaminu ir radau ją sėdinčią invalidų vežimėlyje. „Kiek aš jums skolinga?“ paklausė ji manęs, kai aš priartëjau. „Nieko,“ atsakiau aš. „Bet jums reikia uždirbti pragyvenimui,“ ji atsakė. „Yra kitų keleivių,“ atsakiau beveik visai negalvodamas. Aš pasilenkiau ir apkabinau ją, tada nuėjau į blausią ryto šviesą.

Tą dieną aš neėmiau daugiau keleivių. Likusią tos dienos dalį aš važinėjausi be tikslo pasiklydęs mintyse ir nekalbėdamas su niekuo! „O kas jei ta moteris būtų gavusi piktą vairuotoją arba kažką, kas būtų nekantravęs baigti savo pamainą? Kas, jeigu aš būčiau atsisakęs važiuoti ilgesniu maršrutu arba būčiau pasignalizavęs kartą ir nuvažiavęs?“ Tie klausimai sukosi mano galvoje, kai aš važinėjausi gatvėmis.

Kaip bebūtų, aš nemanau, kad savo gyvenime kam nors, ko aš nepažįstu, esu padaręs ką nors svarbesnio. Kartais mes linkstame manyti, kad mūsų gyvenimai sukasi aplink didžias akimirkas. Bet didžios akimirkos dažnai mus pagauna neįtariant, gražiai įvyniotos į tai, ką kiti gali palaikyti mažu dalyku.

ŽMONĖS GALI TIKSLIAI NEPRISIMINTI, KĄ TU PADAREI AR KĄ TU PASAKEI, BET JIE VISADA PRISIMINS, KAIP TU PRIVERTEI JUOS JAUSTIS!!!

Amre-bel-Maa'ruf ir Nahye Anel-Munkar

Pakalbėsime apie gėrio įsakymą ir blogio uždraudimą, tai yra, nusidėjėlių kvietimas grįžti prie Allah (S.W.T.) įsakymų.

Visagalis Allah (S.W.T.) primena mums Šventajame Korane:

„Kodėl neturėtų atstovai iš kiekvienos jų grupės išeiti į priekį, kad jie galėtų įgyti (tinkamą) religijos supratimą ir kad jie galėtų perspėti savo žmones, kai jie sugrįš pas juos, kad jie būtų atsargūs?“ Sura Tawbah, ajatas 122

Ir Šventasis Pranašas (s.a.w.w.) pasakė: „Mano sekėjams bus viskas gerai, kol jie lieps gerą ir draus blogą, ir padės vieni kitiems daryti gerą, bet kai jie nustos tai daryti, visas palaiminimas bus atimtas iš jų.“

Ko mes pasimokome ir ką mes suprantame iš minėtų hadiso bei ajato, kad mus Allah (S.W.T.) ir Jo paskutinysis Pasiuntinys pakvietė liepti gerą ir uždrausti blogą. Šis kvietimas galioja visiems! Taigi, kiekvienas musulmonas turi patarti kitiems daryti gerą ir uždrausti blogą. Tai nėra vien tik mokslo žmonių pareiga, bet taip pat ir kiekvieno musulmono pareiga. Mes visi gyvename vienoje didelėje bendruomenėje, taigi, mes visi esame atsakingi už jos gerovę ir klestėjimą.

Taigi, kai kažkas daro nuodėmę arba suklysta, mūsų pareiga yra stengtis pataisyti jį/ją gerais žodžiais, o ne sakyti: „tai ne mūsų reikalas ir kam tas iš viso rūpi?“ Vietoj to, mes turime stengtis padėti jiems tapti geresniais žmonėmis. Taip pat kai mūsų draugai veda mus į tiesų kelią, mes turime bent jau būti dėkingi dėl to, kad mes jiems rūpim, o ne būti nemandagiais su jais arba kalbėti apie juos blogai.

Yra keli Amr-bel-Maa'ruf lygiai. Žemiausiasis iš jų yra patarti jiems daryti gerą ir padëti kviesti į tiesą. Ar jūs kada nors klausėte savęs: „Kas nutiktų, jeigu mes nustotume rūpintis vieni kitais? Į ką pavirstų mūsų bendruomenė? Ar būtų įmanomas pasisekimas ir išsigelbėjimas?“ Žinoma, ne! Taigi, tam kad būtų sveika bendruomenė arba tauta, kaip atskiri asmenys rūpinkimės vieni kitais darydami gerą ir vengdami visų veiksmų, kuriuos Allah (S.W.T.) uždraudė.

Brangieji, ženkime po vieną žingsnelį ir tapkime geresniais musulmonais! Tai tikrai yra iššūkis kiekvienam iš mūsų, taigi pasistenkime!

AL-MUTTAHIRAAT

Kiekvienas musulmonas privalo žinoti Muttahiraat (apsivalymo priemones). Šie dalykai Nadžis (nešvarius) dalykus padaro Taahir (švariais). Juos sudaro:

1.      ŠVARUS VANDUO. Kai nadžis dalykus nuplauname vandeniu, jie tampa taahir.

2.      SAULĖ. Jos spinduliai padaro žemę, medžius ir vaisius, prieš juos surenkant, taahir. Taip pat ji padaro žemę ir pastatus taahir. Jeigu nadžaasah išdžiūvo ant žemės, saulės pagalba jūs galite padaryti tai taahir. Apliekite tą vietą vandeniu ir leiskite saulei išdžiovinti šlapią vietą. Tada tai tampa taahir.

3.      ZAUALE-AYN-U-NADŽAASAH (nadžaasos pašalinimas nuo kūno dalies). Pavyzdžiui, kraujo pašalinimas iš burnos, ausies ar nosies, padaro tą vietą taahir ir tam nereikia naudoti vandens.

4.      ŽEMĖ. Visi dalykai, kurie yra iš žemės, tokie kaip akmenys, smėlis, dirvožemis, plytos ar cementinės grindys turi apvalančias savybes. Bet vis dėlto yra būtina, kad žemė būtų sausa ir taahir. Kojų/batų padai tampa taahir vaikštant ant žemės arba nuvalant juos į ją, pasirūpinant, kad nadžaasah būtų nuvaloma eigoje.

5.      TAB'EYAT (bendrumo būsena). Jeigu netikintysis (kaafir) tampa musulmonu, jo vaikai savaime tampa taahir.

6.      ISLAM. Kaip Islamas tampa apvalančia priemone? Islamas padaro kaadirą taahir, kai jis ar ji priima Islamą!

7.      GHAYBATE-MUSLIM (musulmono nebuvimas). Tai reiškia, kad kai musulmonas yra toli (išvykęs ir t.t.), visi jo daiktai turëtų būti vertinami kaip taahir.