Al-Horras, Yazido Al-Riyahi sūnus
Al-Horras, Yazido Al-Riyani sūnus, buvo drąsus didikas iš Tamim genties. 61 metais po hidžros, Ubaidullah, Ziyado sūnus, pasiuntė jį su tūkstančiu raitelių sustabdyti Imamą Hussayną (a.s.), kad jis nepatektų į Kufą, kuri yra Irake. Buvo Muharram 10-osios vidurdienis, kai jis nukeliavo ten, kur buvo Imamas.
Šventasis Imamas (a.s.) paprašė jo kompanionų duoti jiems vandens. Kai atėjo vidurdienio maldos metas, Imamas Al-Hussaynas (a.s.) paklausė Horro: „Ar tu nori vadovauti savo vyrams maldoje?“ Horras atsakė: „Ne, tu vesi maldą, o mes seksime tavimi.“ Po maldų Horras nuėjo į savo palapinę. Atėjus popietei, Imamas pasakė savo žmonėms pasiruošti keliauti, bet Horras jiems pasakė: „Mums buvo įsakyta nuvesti jus pas Ubaidullah‘ą.“ Imamas pasakė jam: „Aš geriau mirčiau nei daryčiau tai, ką tu prašai manęs padaryti!“ Tada jis liepė savo kompanionams keltis ir joti šalin. Horras suriko jiems, kad jie nekeliaus nei į Kufą, nei į Mediną!
Tuo metu, kai Kufos armija susirinko ir norėjo kovoti prieš Imamą Hussayną (a.s.), Horras drebėjo iš baimės! Jis nuėjo pas Omarą, Saado sūnų, kuris buvo vyriausiasis armijos vadas, ir paklausė jo: „Ar tu žadi kautis prieš Hussayną?“ Omaras atsakė: „Taip, mes nužudysime juos visus.“ Galiausiai Horras suprato, kad Imamas Hussaynas (a.s.) buvo teisingoje pusėje. Jis sėdo ant savo arklio ir nujojo į Imamo Hussayno (a.s.) stovyklos pusę, kai Omaras jį pašaukė ir paklausė, ar jis joja pulti Imamo Hussayno stovyklą, Horras nieko neatsakė. Omaras matė, koks įsitempęs tapo Horras ir paklausė jo: „Tu drebi iš baimės, nors esi drąsiausias žmogus Kufoje, kas tau nutiko?“ Horras atsakė: „Aš renkuosi tarp pragaro ir rojaus. Aš nesirinksiu nieko kito, tik rojų.“
Atvykus prie Imamo Hussayno (a.s.) stovyklos, jis pasakė: „O Allah, aš prašau atleidimo už tai, kad atnešiau baimę Tavo šventojo Pranašo (s.a.w.w.) vaikams.“ Tada jis atsisuko į Imamą Hussayną (a.s.) ir atgailaujančiai pasakė: „O šventojo Pranašo sūnau, aš neleidau tau grįžti atgal ir aš atėjau prašyti atleidimo, ar įmanoma, kad man būtų atleista?“ Imamas atsakė jam: „Taip, Allah atleis tau.“ Tuo tarpu jis nuëjo ir atsistojo prieš Omaro armiją, ir paklausė jų: „Ar jūs norite kautis prieš Hussayną (a.s.) ir jo kompanionus ir neduoti jiems vandens?“ „Tegul Allah neduoda jums vandens Teismo Dieną,“ pridūrė jis.
Kai priešai pamatė, kad Horras paliko juos, jie pradėjo kovoti su juo. Jis kovėsi drąsiai, nukaudamas keletą jų vyrų, bet jie apipylė jį strėlėmis ir galiausiai nužudė jį. Jo nukankintas kūnas buvo nuneštas pas Imamą Hussayną (a.s.). Šventasis Imamas (a.s.) nuvalė jo veidą ir pasakė jam: „Tu esi laisvas, o Horrai, taip, kaip tavo motina tave pavadino. Tu esi laisvas šiame pasaulyje ir anapus.“ Tokia buvo jo kankinystė. 61 metais po hidžros, Muharram mėnesio 10-ąją jis tapo didžiu šahidu, tą pačią dieną, kaip ir Imamas Hussaynas (a.s.) buvo nužudytas.
Tagul Allah (S.W.T.) palaimina visus tuos, kurie paaukojo savo gyvybes Islamo labui šventąją Ašuros dieną. Tegul mes būsime tarp mūsų gyvenančiojo Šventojo Imamo Al-Mahdi (a.s.) draugų ir padėjėjų. Tegul Allah (S.W.T.) paskubina jo pasirodymą!
Zuhair bin Qain (r.a.)
Tarp Karbalos didvyrių ir asmenybių, kurios spindės amžinai, vienas iš tų, kurie gynė Allah (S.W.T.) religiją ir parėmė Imamo Hussayno (a.s.) misiją savo tyru krauju, yra Zuhairas bin Qain bin Qais al Bidža. Jis dalyvavo Islamo užkariavimuose ir galiausiai prisijungė prie Imamo Hussayno (a.s.) vilkstinės.
Kai Hašimitai ir jų šalininkai keliavo link Karbalos, jis taip pat vadovavo grupei, keliaujančiai į tą pusę. Jis ėjo netoli nuo Imamo Hussayno (a.s.) grupės, bet su jais visiškai nesuartėjo. Hussaynas (a.s.) nusiuntė kažką pas Zuhairą ir pakvietė jį su juo papriešpiečiauti. Zuhairas kurį laiką tylėjo, kol jo žmona jam pasakė: „Šventojo Pranašo (s.a.w.w.) sūnus tave kviečia ir tu jam neatsiliepi jam, Subhanallah! Eik pas jį ir išklausyk, ką jis nori tau pasakyti.“ Tada jis nuėjo pas Imamą Hussayną (a.s.).
Kai jis pasiekė Aba Abdillahil Hussayn (a.s.) stovyklą ir išgirdo jo nuostabius žodžius, jis nesudvejojo ir prisijungė prie jo palaimintos vilkstinės. Imamas padarė jį savo armijos dešiniojo sparno lyderiu. Jis labiau už visus norėjo likti su savo šeimininku, nepaisant to, kad Imamas davė jam pasirinkimą likti arba pasitraukti. Jis atsistojo ir pasakė jam: „Aš prisiekiu Allah‘u; būti nužudytam man yra tūkstantį kartų geriau nei palikti Šventojo Pranašo (s.a.w.w.) sūnų ir jo šeimą.“
Mūšio dieną jis nuėjo į Ibn Saado stovyklą ir pasakė jiems: „Aš perspėju jus apie Allah kančią ir aš nuoširdžiai jums patariu kaip musulmonas musulmonams, vis dėlto mes visi tikime viena dyn (religija).“ Tačiau jie išplūdo jį ir išgyrė tironą Ubaidallah bin Ziyadą, Kufos valdytoją, ir patvirtino savo ketinimą nužudyti Hussayną (a.s.). Šimras, neapykantos vadovas, šovė į jį strėlę, sakydamas: „Tylėk. Mes niekada nesiklausysime tavo žodžių.“
Imamas Hussaynas (a.s.) pasiuntė kažką pas Zuhairą, sakydamas jam, kad šitie žmonës niekada nepasinaudos patarimu ir geriausia neliesti jų.
Kai prasidėjo mūšis, Zuhairas kovėsi kaip piktas liūtas, nuoširdžiai pildydamas savo pareigą savo Imamui iki paskutiniojo kraujo lašo. Jis nužudė daug Umayyadų armijos kareivių, kol galiausiai jį nužudė Kathiras bin Abdillah Asshaaby. Kai jis parkrito, Imamas sušuko: „Tegul Dievas prakeikia tavo žudikus, o Zuhairai.“
Jis yra prisimenamas Imamo Zamano (a.s.) ziyarate (žinomame kaip Ziyarat-e-Naabiya), kuris buvo įžymus dėl jo aukštos padėties ir statuso.
Muslim ben A'awsadžah
Muslimas ben A'awsadžah buvo vienas iš ištikimų ir didžių Šventojo Pranašo (s.a.w.) kompanionų. Jis buvo dievobaimingas žmogus, kuris garbino ir bijojo tik Visagalio Allah (S.W.T.). Jis buvo „Hafidh ul Qur'an“. Tarp daugelio jo gerų savybių, jis buvo narsus žmogus. Jis dalyvavo daugelyje Islamo užkariavimų, įskaitant ir Azerbaidžano užkariavimą 22-iais metais po hidžros. Allah (S.W.T.) apdovanojo jį tokiu ilgu gyvenimu, kad jis buvo tarp gerbiamų Aba-Abdillahil Hussayn (a.s.) kompanionų.
Nuo pat pradžių Muslimas buvo visiškai atsidavęs Islamui ir Ahlul Bayt (a.s.). Netgi jo garbingas amžius nesutrukdė jam atlikti Dievo suteiktos pareigos ginti Šventojo Korano mokymą ir Pranašo sunną.
62-iais metais po hidžros, Kufa, Irako sostinė, kažkada buvusi Islamo bazė, nebebuvo tokia pat. Neteisybė ėmė viršų, kai tiesą naudojo tik saujelė žmonių. Tokiomis nepakenčiamomis sąlygomis, Imamo Hussayn atstovas, Muslimas ben A'aqil, buvo priverstas slėptis. To meto Kufos valdytojas, Ubaidullah ben Ziyad, išsiuntė pasiuntinį su 3000 dirhamų jį nužudyti. Ieškodamas Muslimo ben A'aqilo, šis pasiuntinys priėjo prie vyro mečetėje. Jis apsimetė, kad myli Imamą Hussayn (a.s.) taip labai, kad jis netgi liejo krokodilo ašaras. Jis padavė tam vyriškiui pinigus ir paprašė, kad jis jį nuvestų pas Muslimą ben A'qilą. Jausdamas pasigailėjimą pasiuntiniui, tas žmogus paėmė pinigus ir padarė tai, kas jo buvo paprašyta! Kai tik jie atvyko į jo slėptuvę, Muslimas ben A'aqilas buvo užpultas ir nužudytas priešo!
Greitai po Muslimo ben A'aqilo nužudymo, Muslimas ben A'awsadžah, kartu su savo pusbroliu Habib ben Madhaheru, pasislėpė. Jį pasiekė naujienos, kad Imamas Hussayn (a.s.) su savo namiškiais pasiekė Karbalos lygumas, taigi, jie nedelsdami patraukė link Karbalos. Jie atvyko Muharram mėnesio 7-ąją.
Kai naktis priartėjo, visi Imamo Hussayn (a.s.) kompanionai susirinko jo stovykloje. Jie laukė daugiau patarimų ir vadovavimo. Tik šį kartą, jis pasakė jiems, kad jie visi gali palikti jį, nes Yazidas trokšta tik jo kraujo! Girdėdamas šitokius graudžius žodžius, Muslimas greitai nubėgo pas Šventąjį Imamą, sakydamas: „Kaip aš galiu tave palikti? Vardan Allah, ne, niekada! Aš kovosiu su priešais iki paskutiniojo atodūsio!“
Naktis nusileido! Buvo visiškai tamsu, tik žvaigždės žibėjo danguje. Šventasis Imamas nusprendė uždegti ugnį už stovyklos, kad priešai jų neužpultų jiems nežinant. Greitai ten pasirodė Yazido armijos vadas, Šimr ben Dhil-Džawšanas, kuris priėjo arčiau prie Imamo sakydamas: „O Pranašo anūke, tu uždegei savo ugnį šiame pasaulyje netgi anksčiau nei anapus?“ Girdėdamas tai Muslimas negalëjo iškęsti ir nubėgo pas Imamą, sakydamas: „O Šventojo Pranašo sūnau, leisk man jį nužudyti.“ Ramia širdimi Šventasis Imamas atsakė: „Ne, niekada! Aš nenoriu būti tas, kuris pradėjo šį mūšį.“
Ilgas mūšis, kurį pradėjo didžiulė ir žiauri Yazido armija, pasiekė aukščiausią tašką. Imamas savo stovykloje turėjo 72 atsidavusius kompanionus. Jie drąsiai kovėsi gindami savo tikėjimą. Bet neilgai trukus, Omaras ben Al-Hadžadž, kuris vadovavo vyrų grupei, nuožmiai užpuolė Muslimą ir jie jį nugalėjo. Deja! Jis mirštantis parkrito ant žemės!
Imamas Hussayn (a.s.) kartu su Habibu nuskubėjo į jo pusę, sakydami: „Tegul Allah pasigaili tavęs.“
Habibas jam pasakė: „Mano pusbroli, pasakyk norą prieš palikdamas šią žemę.“ „Aš prašau tavęs stovėti šalia Imamo Al-Hussayn (a.s.), atsakė į tai Muslimas. „Taip, tikrai!“ Habibas prisiekė Allah‘ui tai padaryti ir pažadėjo jam niekada nepalikti Hussayno (a.s.) vieno.
Muslimas ben A'awsadžah galiausiai tapo kankiniu. Šalia jo buvo daug kitų ištikimų kompanionų, kurie praliejo savo kraują, kad aukštai iškeltų Islamo vėliavą! Tikrai, Karbalos tragedija visada liks nesenstanti, gyva ir klasikiniais „tikrojo Islamo“ pavyzdžiais tikinčiųjų širdyse, kad jie būtų atidūs!
Malik al-Aštar (r.a.)
Islame mes yra puikių asmenybių. Jie buvo kelrodės žvaigždės ir įkvėpimas kitiems. Tie, kurie buvo ištikimi savo tikėjime, drąsūs, malonūs ir atsidavę Dievo žiniai. Iš tikrųjų, jie buvo tikrieji Šventojo Pranašo (s.a.w.) ir Imamų (a.s.) sekėjai.
Šį kartą papasakosime apie kitą didį žmogų Islame. Jis yra Malikas bin al-Harith, visuomenėje žinomas kaip Malik al-Aštar. Jis buvo didis Imamo Ali (a.s.) sekėjas. Jis buvo išskirtinė asmenybė ir garbingas bei kilnus žmogus. Jis buvo labai drąsus karys ir vienas iš geriausių Imamo Ali (a.s.) armijos vadų. Jis nebijojo nieko kito, tik Allah. Jeigu jis pamatydavo kažką neteisingo, jis tai pasakydavo atvirai. Jis buvo patrauklus kalbėtojas ir buvo pajėgus patarti daugybei žmonių savo pamokymais. Jis visada stojo ir kovojo teisybės pusėje.
Jis buvo tarp tų keleto žmonių, kurie dalyvavo ir padėjo Abu-Dhar‘o al-Ghaffaro (r.a.) laidotuvėse. Jis dalyvavo su Imamu Ali (a.s.) daugybėje karų. Jis sekė Imamo nurodymais per jo laiškus. Dėl to Mua'wiyah suplanavo jį nudyti. Jis davė nuodų vienam žmogui, kad tas nužudytų Maliką ir už tai buvo atleistas nuo mokesčių visą savo gyvenimą.
Malikui buvo duoti nuodai su medumi. Kai jis mirë kankinio mirtimi, Imamas Ali (a.s.) pasakė: „Malikas man užėmė tokią vietą, kaip aš Šventąjam Pranašui (s.a.w.).“
Šventasis Pranašas Muhammedas (s.a.w.) net nematęs jo patvirtino: „Tikrai, jis yra tikras tikintysis.“
Hadhrat Abu Talib (r.a.)
Abu Talibo vardas buvo Abd-Manaf. Jis buvo Abdul-Muttalibo ben Hašemo ir Fatimos bint A'amr sūnus. Jo brolis Abdullah buvo Šventojo Pranašo (s.a.w.) tėvas.
Jis gimė dievobaimingoje šeimoje, Mekoje, o vėliau vedė
Abu Talibas (r.a.) tvirtai tikėjo Allah’u (S.W.T.) ir buvo didžiai gerbiamas. Tarp jo dorybių buvo išmintis, kilnumas ir drąsa. Greitai po savo tėvo mirties jis tapo Kuraiš genties vadovu. Jis buvo įžymus tuo, kad duodavo vandens piligrimams.
Abu Talibas didžiai mylėjo savo sūnėną – Pranašą (s.a.w.) –
Vieną dieną Kuraiš lyderių grupė atėjo pas jį ir pasakė: “Tavo sūnėnas prakeikia mūsų stabus ir įžeidžia mūsų religija. Arba sustabdyk jį, arba leisk mums su juo tvarkytis.” Abu Talibas labai ramiai atsakė: “Aš peržiūrėsiu reikalą.” Ėjo mėnesiai ir niekas nepasikeitė. Kitą kartą jie vėl atėjo pas jį, sakydami: “Mes atsivedėme Umarą, Walido sūnų, geriausią Kuraiš jaunuolį. Pasiimk jį ir duok mums Muhammedą!” Jis pasakė: “Dėl Allah, tai yra blogiausias pasiūlymas, kokį tik galėjot padaryti. Jūs norite, kad aš pasiimčiau, maitinčiau ir saugočiau jūsų sūnų ir duočiau jums savo sūnų nužudyti? Tai niekada negali įvykti!”
Vieną dieną mūsų Šventasis Pranašas (s.a.w.) meldėsi. Jaunas vyriškis įėjo ir metė į jį atliekas. Mušrikyn pradėjo garsiai juoktis ir Pranašas (s.a.w.) nuliūdo dël to. Jis pakalbėjo su savo dėde apie tai ir jis jį užjautė.
Nors Abu Talibui (r.a.) buvo daugiau nei aštuoniasdešimt metų ir
Pranašas (s.a.w.) atėjo atsisveikinti. Jis pabučiavo Abu Talibo kaktą ir liūdnai pasakė: “Dėde, lai Allah (S.W.T.) pasigaili tavęs. Tu lavinai mane, prižiūrėjai mane, kai aš likau našlaičiu, palaikei mane, kai aš užaugau, Islamo labui. Lai Allah (S.W.T.) atlygina tau.” Tada jis pratrūko verkti.
Jis apkabino savo pusbrolį Ali ir jie raudojo kartu.
Hidžr bin A'diy al-Kindy (r.a.)
Ar žinote, kas buvo Hidžr bin A'diy?
Jis buvo tikrai drąsus žmogus, kuris dalyvavo Qadisiyyah mūšyje. Jis buvo Imamo Ali (a.s.) kompanionas ir taip pat dalyvavo Džamal ir Siffin mūšiuose kartu su juo. Jis buvo žinomas dėl jo dievobaimingumo, kuklumo ir žinių. Šventasis Pranašas (s.a.w.) buvo perspėjęs jį, kad jis bus nužudytas gindamas Imamą Ali (a.s.). Jis iškentė daug vargų dėl Mua‘wiyos ir jo vyrų kaltės. Jie plūdo ir užgauliojo Imamą Ali (a.s.) iš sakyklų ir tai labai pykdė Hidžrą.
Vieną dieną, kai Ziyadas, Kufos valdytojas, iš sakyklos įžeidinėjo Imamą Ali (a.s.), Hidžras paėmė kelis akmenis ir metė į jį. Ziyadas supykęs liepė savo vyrams sugauti Hidžrą ir uždaryti jį kalëjime. Tada Ziyadas įsakė savo žmonėms sukurti melagingus kaltinimus, kad Hidžras kvietė nuversti Mua‘wiyą iš sosto ir plūdo kalifą bei nebetiki Allah‘u. Vėliau tie žmonės bandė paneigti savo liudijimus, bet Mua‘wiyah atkakliai jų laikėsi. Tada jis Hidžrą su dar šešiais žmonėmis išsiuntė į dykumą.
Kai jie pasiekė dykumą, jiems buvo duota pasirinkti arba atstumti Imamą Ali (a.s.), arba mirti nuo kardo ašmenų. Jiems atsisakius daryti, tai kas buvo pasakyta, Mua‘wiyos vyrai juos nužudė ir jie mirė kaip Islamo kankiniai. Taika jų sieloms.
Brangieji, matydami Hidžro kovas, išmokome, kad mes turime ginti tiesą ir Islamą, sekdami Šventojo Korano mokymu, nesvarbu su kokiomis kliūtimis gali tekti susidurti. Nepasiduokime!
Umm Salamah
Jos vardas buvo Hend ir ji buvo Hudayfos ir A'atikos dukra. Ji buvo ištekėjusi už Abdullah‘os ir turėjo keturis vaikus, kurių vardai: Salam, Omar, Dorrah ir Zaynab.
Ji ir jos vyras buvo tarp pirmųjų, kurie priėmė Islamą. Dėl priespaudos, kurią pirmiesiems musulmonams teko patirti iš kureišitų pusės, jie persikėlė į Etiopiją. Vėliau, kai jie sužinojo, kad musulmonai nebėra kankinami, jie grįžo į Meką ir pamatė, kad tai netiesa. Tada Pranašo (s.a.w.w.) paliepimu jie persikėlė į Mediną.
Abdullah visada melsdavosi, kad Umm Salamah rastų gerą vyrą po jo mirties. Į jo maldas buvo atsakyta, kai jis buvo nukankintas, Šventasis Pranašas (s.a.w.w.) vedė ją! Ji didžiai mylėjo visus tuos, kuriuos mylėjo Šventasis Pranašas (s.a.w.w.), įskaitant Imamą Ali (a.s.), Hadrat Fatimą (a.s.) ir Imamus Hassaną bei Hussainą (a.s.).
Ji visada klausydavosi Pranašo (s.a.w.w.) pamokymų ir prisimindavo jo hadisus, tokiu būdu gavo gausybę žinių ir aukštą statusą musulmonų ummoje.
Po Pranašo (s.a.w.w.) nukankinimo ji grūmėsi tikrojo Islamo vardu. Ji buvo šalia ponios Fatimos (a.s.), kuriai teko patirti daug žiaurumo iš to laiko tironų valdovų. Tie žmonės plėšė palikimą, kurį jai paliko jos mylimas tėvas ir Umm Salamah gynė šventąją Ponią (a.s.) visada. Ji primindavo neteisingiems žmonėms Pranašo (s.a.w.w.) pasakymus jo dukros naudai. To rezultate, ji neteko jai teisėtai priklausančių įplaukų visiems metams!
Džamal mūšio metu Aiša pakvietė Umm Salamą prisijungti prie jos kovojant prieš Imamą Ali (a.s.), bet ji atmetė Aišos pasiūlymą, nes mylëjo Imamą (a.s.). Umm Salamah paklausė Aišos: „Kodėl tu kovoji prieš jį, kai visi Ansar ir Muhadžirin palaiko jį ir laikosi jo taisyklių? Grįšk į savo namus ir pamiršk mūšį.“ Po šito Umm Salamah nuėjo pas Imamą Ali (a.s.) ir pasakė jam: „Jeigu tik Šventasis Pranašas (s.a.w.w.) nebūtų mums liepęs likti namuose po jo mirties, aš lydėčiau tave į šį mūšį. Aš raginu tave kautis Allah (S.W.T.) kelyje, nes tu esi teisingame kelyje!“
Po pokalbio su Imamu Ali (a.s.), ji parašė Muavijai primindama jam, kad blogai elgdamasis su Imamu Ali (a.s.), jis blogai elgiasi su Allah (S.W.T.) ir Jo Pranašu (s.a.w.w.), nes Imamas (a.s.) buvo artimas abiems.
Per visą jos gyvenimą, ji buvo sąžininga, pamaldi ir atsidavusi Allah (S.W.T.). Umm Salamah buvo didžiai gerbiama Pranašo (s.a.w.w.) šeimos ir Imamas Ali (a.s.) davė jai savo knygas ir testamentą prieš išvykdamas iš Medinos į Kufą! Po jo nukankinimo, ji perdavė tas knygas mūsų 2-ajam Šventajam Imamui, Hassanui al-Mudžtaba (a.s.).
Džafaras ibn Abi Talibas (r.a.)
Šiame straipsnelyje, brangūs skaitytojai, mes jus supažindinsime su labai drąsiu žmogumi, kuris rizikavo savo gyvybe, kad išgelbėtų Islamą ir kitus. Jis buvo Džafaras ibn Abi Talibas. Iš jo vardo galime matyti, kad jis buvo Abu Talibo sūnus.
Jis buvo Imamo Ali (a.s.) brolis ir Šventojo Pranašo (s.a.w.w.) pusbrolis. Jis gimė Mekoje ir buvo tarp pirmųjų žmonių, kurie priėmė Islamą. Pirmaisiais Šventojo Pranašo (s.a.w.w.) Islamo skleidimo metais Mekoje, kureišitai kankindavo ir žudydavo musulmonus. Tada Šventasis Pranašas (s.a.w.w.) liepė keliems engiamiems musulmonams persikelti į Etiopiją, kur valdė teisingas karalius. Džafaras (r.a.) buvo šios migrantų grupės vadovas.
Kaip kureišitai išgirdo apie jų persikėlimą, jie pasiuntė du vyrus su dovanomis pas karalių, kad jis išsiųstų musulmonus atgal. Jie pasakė karaliui, kad tie žmonės atstūmė jų stabus ir seka naują religiją. Tada Džafaras (r.a.) paaiškino karaliui apie Islamo religiją ir karalius tapo musulmonu. Jis atsisakė perduoti musulmonus Kureišitams ir leido jiems taikiai gyventi savo šalyje.
Kai Džafaras (r.a.) grįžo į Mediną, Šventasis Pranašas (s.a.w.w.) labai džiaugėsi jį matydamas po tokio ilgo laiko. Šventasis Pranašas (s.a.w.w.) pasiuntė Džafarą (r.a.) į mūšį su romėnais, kurie planavo užpulti Mediną. Romėnų armija buvo daug didesnë, nei musulmonų armija, bet Džafaras (r.a.) jų visiškai nebijojo.
Mūšis prasidėjo ir jis buvo labai baisus, Džafaro (r.a.) rankos buvo nukirstos ir jis buvo nukankintas. Todėl Allah jas pakeitė sparnais, kad jis galėtų su jais skristi į Rojų ir jis tapo žinomas kaip Džafaras al-Tayyar.
Šventasis Pranašas (s.a.w.w.) sielvartavo dėl šio drąsaus žmogaus praradimo, nes jis buvo vienas iš drąsiausiųjų vadovų mūšyje.
Jis tikrai buvo tikintysis
Vieną dieną, kai Malikas al-Aštaras ėjo per turgų Kufoje, vienas žmogus metė į riešutą į jo nugarą. Malikas nežiūrėjo atgal, o ėjo savo keliu. To žmogaus buvo paklausta: „Ar tu žinai, kas tai buvo?“ Jis atsakė: „Ne, aš nežinau. Kas jis toks?“ „Tai buvo Malikas al-Aštaras, Imamo Ali (a.s.) kompanionas,“ jam buvo pasakyta. Nustebęs vyriškis nubėgo paskui Maliką prašyti jo atleidimo. Jis rado Maliką besimeldžiantį mečetėje. Labai sunerimęs ir bijodamas jis atsisėdo ir laukë. Kai Malikas baigė melstis, tas vyriškis puolė ant kelių prašyti Maliko atleidimo. Malikas atsakė: „Aš atėjau į mečetę pasimelsti dėl tavęs ir paprašyti Allah atleidimo tau.“
Subhanallah, kokią įkvepiančią pamoką mes gavome iš to įvykio! Ar mes lengvai galime atleisti savo artimiesiems ir draugams, ir tiems, kurie mus nuskriaudė?
Brangieji, pasistenkime atleisti tiems, kurie neteisingai su mumis pasielgė ir pasimelskime už juos. Inša'Allah, mes būsime tokie, kokiais Allah ir Pranašas (s.a.w.w.) nori, kad mes būtume: GERAIS TIKINČIAISIAIS!
Al-Asbagh ben Nutaba
Al-Asbagh ben Nutabah buvo vienas iš didvyriškiausių Imamo Ali (taika jam) kompanionų ir be didvyriškumo, jis taip pat buvo labai dievobaimingas ir teisingas.
Po Šventojo Pranašo (taika jam) mirties Asbagh stojo Imamo Ali (taika jam) pusėn ir primindavo žmonėms, kur tik galėdavo, apie Ghadir įvykį ir Imamo Ali (taika jam) teises. Savo gyvenimo metu jis buvo ištikimas jam ir niekada jo nepaliko. Jis niekada nebijojo sakyti tiesą, net jeigu tai buvo pavojinga daryti tuo metu.
Yra pranešama, kad kai Ibn Muidžam (lai Allah prakeikia jį) kirto kardu Imamui Ali (taika jam), grupė žmonių nuėjo jo pamatyti.
Asbagh‘as buvo jų tarpe, jie stovėjo prie Imami (taika jam) namų, kol Imamas Hassan (taika jam) išėjo laukan. Jis padėkojo jiems už atėjimą ir paprašė grįžti namo kuriam laikui, nes jo tėvas ilsisi.
Jie visi išėjo, išskyrus Asbagh‘ą, kuris nepajudëjo ir stovėjo karčiai verkdamas. Kai Imamas Hassan (taika jam) išgirdo jį, jis išėjo laukan ir pasakė: „Ar aš neprašiau tavęs eiti namo?“
Asbagh liūdnai atsakė: „O mylimas Šventojo Pranašo sūnau (taika jam), mano kojos manęs nepaklausė, kai aš bandžiau eiti.“
Imamas Hassan (taika jam) įėjo į vidų ir pasakė savo tėvui apie Abagh, kuris tada leido jam įeiti. Imamas Ali (taika jam) pasakė jam: „O Asbagh, pagal Allah (S.W.T.), tai yra tik Džannah.“
Create a free website at Webs.com