Justinas Marcinkevičius. Sapnas
Sapnavau, sapnavau, Kad Mėnulyje buvau.
— Ką gi tu matei Mėnuly?
— Ten saldainių krūvos guli, Plaukia upės limonado, Stovi kalnas Šokolado,
O ledų, o ledų — Vos gali paeit — slidu! Puoliau valgyt ir laižyti, Net širdis apsalo... Bet pažadino mamytė: Pusryčiai ant stalo.
Sapnavau, sapnavau, Kad Mėnulyje buvau. Va saldainių popierėliai Kišenėlėj šnara. Mama, kam mane prikėlei? Kaip Mėnuly gera!
Man mamytė veidą prausia Ir šypsodamasi klausia: — Ar tik tu nėjai į spintą, Kur saldainiai guli? Šiandien spinta užrakinta — Skrisk sau į Mėnulį.
Va tai tau, va tai tau, Iš Mėnulio nukritau.
--------------------------------------------------------------------------------
Antanas Drilinga. Kol
Kol saulė, kol vėjas,
Kol lietūs žolėj.
Kol stiebias į dangų
Sidabro gėlė.
Kol paukštis padangėj,
O žemėj dangus.
Kol krenta į žemę,
Griaustinis sunkus.
Kol skausmas ir laimė,
Nelaimė greta.
Kol mylinti moteris
Meilės verta.
Kol bręstančių grūdų,
Alsuoja laukai,
Kol bėga per lauką,
Ir laiką vaikai.
Kol žemėje esam,
Dar ne vieni.
Kol aš gyvenu,
Kol tu gyveni.
--------------------------------------------------------------------------------
Juozas Erlickas. Privaloma vasara
Pabeldė laikrodin Birželis,
Nušokęs naktį nuo dangaus,
Ir pedagogai kaip paukšteliai
Išskrido paatostogaut.
Per dangų tartum gervės traukia
Su lagaminais į Pietus...
Atostogos visiems suaugusiems —
O tau atostogų — nebus!
Nes su žaliaisiais vadovėliais
Birželio traukiny žaliam
Atūžia Vasara kaip vėjas —
Privaloma visiems vaikams.
Reiks Vasaros mokyklą žalią
Dabar lankyti būtinai.
Rugpjūtį, Liepą ir Birželį
Reikės išmokt atmintinai.
Irklavimas, turistų žygiai
Su palapinėm ir laužais,
Plaukimas, futbolas, žvejyba —
Visiems visiems ir — būtinai!
Prie vandenų, žaliuos pušynuos
Laikys egzaminus visi,
Jau kepa pažymiai kaip blynai
Ant pievos — mėlyni, žali...
Kur kaip klaustukas upės vingis,-
Jeigu nušokti kas išdrįs
Be parašiuto nuo tramplino -
Tam upė penketą rašys.
Jeigu sutikęs skruzdėlytę
Tu jai pirmasis kelią duosi,
Nes ji — dama, nes ji – mažytė,
O tu — tik svečias jos namuos,—
Pats Raudonviršininkas girios
Kepurę prieš tave nukels,
Ir Uodas — didis karo vyras
Praskris pro šalį — neįgels.
Bet jei pro siaurą telelangą
Žiūri tu filmus nuobodžius —
Tuoj pastaba: tėveliai brangūs,
Nelanko Vasaros sūnus...
Bet aš žinau, kad ją lankyti
Lig sutemų tau nepabos!..
Ir taip išmoksi tu Vaikystę,
Kad nepamirši niekados...
--------------------------------------------------------------------------------
Juozas Erlickas. Išeiti, ar – ne?
Kai lendu į upę šaltą
Ar lakstau kieme be palto,
Kai skaitau per naktį knygą,
Ar, parodęs vartams špygą,
Įlendu į sodą dėdės,
Tučtuojau įspėja tėtis:
,,Ką, vaikeli, tu darai?!
Ar iš proto išėjai?!"
Taip tos kalbos nukankino,
Kad keista mintis man gimė —
Sykį reik išeit iš proto,
Pažiūrėt, kaip ten atrodo!
Neblogai tenai, matyt,—
Viską galima daryt!.
Tik baisoka — kelio gal
Neberasiu grįžt atgal...
--------------------------------------------------------------------------------
Juozas Erlickas. Eina Vasara
Eina Vasara graži tarsi mama
Su vaikais, su paukščiais žaisdama,
Supasi ant laikrodžio rodyklių
Saulės sūnūs — spinduliai — išdykę.
Nemiegok ilgai — praeis pro šalį,
Nepavysi, neberasi kelio...
Tam kely su antpečiais geltonais
Jau budės Rugsėjis kapitonas.
O! Kad vasara nepasibaigtų.
Bet Rugsėjis puola — bėkim gelbėt –
Laikrodžių neturim — turim laiko
Daug daugiau, nei laikrodyje telpa,
Bet pastoja kelią varnos pilkos...
Verkia pasilikusi viena
Voro siūlu pririšta prie smilgos
Paskutinė Vasaros diena...
--------------------------------------------------------------------------------
Juozas Erlickas. Lietus. Kas jis toks yra
Lietus — į ką jis panašus, mėginkim
Atspėt. Galbūt jis panašus į ylą —
Įsminga žemėn taip giliai ir tyliai,
Neklausdamas, ar žemei tas patinka,
O gal jis panašus į ploną siūlą,
Kurs riša mūsų žemę prie dangaus,
Kad žemė nepakiltų kaip Mėnulis,
Kurį aš vakar skrendantį mačiau.
O gal jis panašus į muzikantą,—
Klajūną muzikantą neturtingą,
Stogų fortepijonais tyliai skambinantį
Melodiją rudens nesudėtingą,
Gal panašus lietus j abėcėlę,—
Tik tu skaityt lietaus raidžių nemoki,
Bet skaito pievoj jas nustebę gėlės...
O gal yra jis panašus į lokį?
Tu atsibusi vieną rytą šaltą,
Nustebintas spindėjimo laukų, —
Tai nusipirkęs šiltą baltą paltą
Lietus užmigo ten žiemos miegu...
--------------------------------------------------------------------------------
Juozas Erlickas. Lietūs, panašūs į žmones
Tie lietūs,— jie visai tokie kaip žmonės.
Ilgi, trumpi, maži ir dideli —
Geri jie būna, būna nemalonus,
Kai persekioja nuošaliam kely.
Jie būna susigūžę, išsigandę,
Kai slepiasi nuo vėjo debesy,
Pavargę būna — beldžiasi į langą —
Tik niekada nebūna jie sausi.
Jie lanko naktimis Mėnulio kiną,
O miega neilgai — visai trumpai,
Nes šokinėt nuo debesų tramplinų
Į ežerus jie mėgsta kaip vaikai,
Jie mėgsta su draugais linksmai paūžti —
Nerūpestingai šoka ant asfalto,
Ir mėgsta rudenį tarytum Puškinas —
Klajoja po miškus ir jiems nešalta,
Po visą Lietuvą klajoja lietūs,
Kur laukiami, kur nekviesti svečiai —
O rudenį — lyg paukščiai į pietus jie
Greičiausių vėjų lekia traukiniais.
Ir grumiasi virš mūsų šlapios minios
Lyg Žmonės Palangoj, bet jų namai
Ne danguje yra, o vandenynuos —
Jie tik atostogauja ten — aukštai...
--------------------------------------------------------------------------------
Juozas Erlickas. Ten
Ten už girių, toli,
Aš girdėjau kadais,
Mėlynuoja šalis
Mėlyna kaip linai,
Ten seneliai jauni,
O tėvai — kaip vaikai,
Ten sueina visi
Nukeliauti keliai.
Miega tavo žaislai
Ten toli palikti,
Ir kas buvo seniai —
Ten be galo arti,
Kai vaidenasi toliuos,
Ko niekad nebus —
Tai šalis mėlynoji
Tau siunčia sapnus,
Ką seniai pamiršai,
Ten surasti gali,
Nebuvau aš tenai, —
Bet yra ta šalis...
--------------------------------------------------------------------------------
Juozas Erlickas. Kai užpuola gripas
Nors esu narsuolis Grigas,
Bet mane užpuolė Gripas —
Toks galingas kaip tvirtovė
Lovon jis mane pargriovė.
Lovoj neblogai gulėti,
Lepina mama ir tėtis,
Manų košėm nekankina —
Neša apelsiną.
Apelsiną vieną, kitą
Šokolado plačią plytą —
Šokoladą, marmeladą —
Nenumirsiu gal iš bado...
Šokoladą — šokoluoju,
Marmeladą — marmeluoju
Ir truputį pameluoju,
Kad pasveikęs sirguliuoju.
--------------------------------------------------------------------------------
Henrikas Radauskas . Žiemos pasaka
Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.
Žiūrėki, linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu
Rami šviesa pro švelnią migla
Čiurlena pieno upeliu.
Žiūrėki, sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti.
--------------------------------------------------------------------------------
Ramutė Skučaitė. Dvi mįslės.
Kuo vardu takas?
Yra toks tolimas takas.
Tenai —
Galybė šviesų.
Aš klausiu:
— Esi tu jj mates?
O tu man:
— Taip, mates esu... |
Manau, jį ne vienas sapnavo,
Gal būsi sapnavęs
Ir tu,
Bet niekas is Žemės
Juo nekeliavo —
Net tie,
Kieno jis vardu...
Už viska saldesnis?
Saldu gardu
Kaip du medu!
Bet ant lėkštelės —
Nepadėsi.
Rausvom uogelėm —
Neapdėsi.
Ir — nors tu ką!—
Neparagausi.
Ieškosi nusipirkt —
Negausi.
O šiaip —
Labiau nei du medu
Saldu gardu,
Labai saldu...
--------------------------------------------------------------------------------
Algimantas Baltakis. Ar daug žmogui reikia.
Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.
Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.
Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.
Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai - tik todėl, kad nejaustum žiemos.
Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.
Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.
Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,
Kurioj ne bombonešiai - paukščiai lekios.
Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių -
Vienintelio kelio. Nereikia kelių...
Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia - nors vieno - bičiulio brangaus.
Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku...
Ir maža, ir daug... Atsakyti sunku...
--------------------------------------------------------------------------------
Algimantas Baltakis. Bučinys
Bučinys -
Kad prakalbėtum,
Kai per daug slogi tyla.
Bučinys -
Kad patylėtum,
Kai šneka nebemiela.
Bučinys -
Kad atsibustum
Iš sapnų ir nebūties.
Bučinys -
Kad vėl užpūstum
Žiburį...
Labos nakties!
Bučinys -
Atskleidęs tiesą.
Įspėjimo bučinys,-
Kad žinotum, jog išblėso
Tavo židinio ugnis.
Bučinys -
Aistrų verpetas.
Bučinys -
Tyli versmė.
Viešas pergalės paradas.
Šventas aktas.
Nuodėmė.
Bučinys -
Pasidavimas.
Atspaudas:
Tu kalinys!
Bučinys -
Šviesus žaidimas.
Juodas judo bučinys.
Bučinys -
Bjauri vagystė.
Ar gražiausia dovana.
Nuoširdumas.
Apgavystė.
Meilės prievolė.
Daina.
Niekas bučinys.
Ir viskas.
Žmogų prikelia
Arba
Jį pražudo...
Bučinys juk daugiareikšmis,
Kaip kalba.
