Lageris
Julius Tamošiūnas
1926 - 1995
Julius Tamošiūnas gimė 1926 m. gegužės 15 d. Utenos apskrityje Žadavainių kaime. Tėvai jam, kaip jauniausiam iš sūnų, norėjo palikti ūkį. Tačiau Juliaus siekiai buvo kiti. Savarankiškai išmokęs skaityti ir norėdamas toliau mokytis, jis baigė Utenos Vytauto Didžiojo gimnazijos penkias klases. Pirmoji sovietų okupacija privertė grįžti į namus (Utenos apskr., Avižienių km.). Iki II pasaulinio karo pradžios dar suspėjo baigti šeštą klasę. 1944 m. rudenį buvo sovietų mobilizuotas į kariuomenę, bet ties Švenčionėliais iššoko iš traukinio vagono, buvo pašautas, slapstėsi miškuose. 1945 m.birželio 17 d. buvo suimtas savo namuose ir apkaltintas pogrindine veikla. Pradžioje kalėjo Utenos kalėjime, rudeniop išvežtas į Vilnių, o iš ten į Rusijos Vorkutos lagerį. Buvo nuteistas 10 metų kalėjimo ir 5 metus tremties. Tų pačių metų lapkričio mėn. Vorkutoje pradėjo dirbti 11 šachtoje (Jačaginskio Olpa), po to 29 šachtoje išdirbo iki 1949 m. balandžio 15 d. Šiek tiek vėliau visus politinius kalinius permetė į 12 šachtą, kurioje Julius išdirbo iki 1954 m. lapkričio mėn.
1956 m. J.Tamošiūnas grįžo į Lietuvą. Įsidarbino Lentvaryje "Kaitros" gamykloje, o po pusmečio - Lentvario kilimų fabrike. Nepasisekus įstoti į Dailės Institutą, jis 1957 m. atvyko į Kauną ir čia eksternu baigė S.Nėries vidurinę mokyklą. Tais pačiais metais pradėjo mokytis Kauno Politechnikos Instituto vakariniame Statybos fakultete. Baigęs tris kursus, toliau nebesimokė. Dirbo įvairiose statybos organizacijose darbų vykdytoju, saugumo technikos inžinieriumi. Lankydamasis kaimo statybose, vienkiemiuose, J. Tamošiūnas pradėjo rinkti spaudinius. Ilgainiui šis užsiėmimas jam tapo svarbiu poreikiu. Jam pavyko išgelbėti daug sunaikinimui pasmerktų spaudinių. Už draudžiamos spaudos rinkimą ir platinimą sovietinės valdžios ne kartą buvo įspėtas ir persekiojamas. Išėjęs į pensiją (1986 m.), daugiau laiko galėjo skirti surinktos bibliotekos tvarkymui ir papildymui.
Sąjūdžio ir atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos metai J. Tamošiūno pomėgiui atvėrė naujas galimybes. 1988-1989 m. vyko jo surinktos periodinės spaudos, parodos. Jų pagrindu parengtas ir išleistas "Lietuviškų periodinių leidinių katalogas" (iki 1940 m.). 1989 m. jis JAV, Amerikos lietuvių kultūros archyve (Putnam) rinko medžiagą savajai periodinių leidinių bibliografinei kartotekai. 1991m. J.Tamošiūnas, įveikęs begalę finansinių ir leidybos sunkumų, parengė bei išleido fundamentalią "Lietuviškų periodinių leidinių Bibliografijos" (1832-1982 m.) pirmąjį tomą, o 1994 m. - antrąjį tomą (1983-1993 m.). Tai tikras stebuklas Lietuvos spaudos vandenyne. Vienas žmogus - nuo enciklopedijos sudarytojo iki išleidėjo - atliko tolygų vos ne lituanistikos instituto darbą. Daugumą aprašytų leidinių jis turėjo savo rinkinyje (apie 2,5 tūkst. pavadinimų). Už šį didžiulės apimties ir svarbos darbą Lietuvos žurnalistų sąjunga 1995 m. jam paskyrė Vinco Rastenio vardo premiją.
Būdamas be galo energingas ir jautrus Lietuvos gyvenimui žmogus, J. Tamošiūnas aktyviai dalyvavo Lietuvos žurnalistų sąjungos, Žmogaus teisių gynimo asociacijos, Liaudies menininkų, 27 knygos mėgėjų ir kitų draugijų veikloje. Mažai kam žinoma, kad jis tapė Lietuvos peizažus, rašė eilėraščius.
Mirė 1995 m. sausio 13 d. Palaidotas Utenos rajono Daugailių kapinėse.
