Keletas J. Tamošiūno eilėraščių
Motinai
Sušukt į Tave noriu,
Brangioji mano motina.
Paveikslas karsto.
Kaip širdį
drasko, sopina.
Sudužo viltys, tikslas
Koks tu
žiaurus gyvenime!
Nemiela, niūru viskas,
Mane kankina nerimas.
Buvai man turtas, džiaugsmas,
Šviesios vilties pavasaris.
Širdyje liko skausmas,
O tau - per amžius
atilsis.
Pavasaris grįžta per tundrą,
Jau saulutė pakyla aukščiau,
Kodėl širdyje vis dar liūdna,
Ar taip liūdna pasauly visur?
Tikėjau - tikrai maniau paskutinis,
Pavasaris kuris praėjo.
Rašiau ilgą laišką mamytei:
-Sugrįšiu šiais metais Kalėdom.
Ir štai! Dešimtas pavasaris
Per tundrą, per šachtas ateina,
Išvargusios sužvilga akys,
Prabėgo jaunystė - kaip gaila.
Vilties dešimt metų! Be proto,
Koks tolimas tolimas kelias,
Sugrįžt į tėvynę kaip noriu.
1954 V 15
Sveikas, broli!
Sveikas, broli!
Spaudžiu ranką kietai.
Pažiūriu į liūdną jo veidą,
Ir klausiu: kas naujo, ką gero žinai?
Kur dirbi, šachtoj ar zonoj?
Kuriam barake gyveni?
Kokį tu katilą gauni?
Alkanas visad esi?
Nieko - atsako, naujesnio,
Šįmet laiškų negavau,
Šachtoje dirbu, pavargstu,
O alkį visad matau.
Sudiev broli!
Spaudžiu ranką kietai.
Sugrįžtu į tvankų baraką,
Sušalęs, išalkęs labai.
Kryželių žemė
Kasdien gilyn į juodą liūną
brendam,
Rūsčiais veidais, pageltę, alkani,
Valdžias prakeikę vietos sau nerandam,
Tarytum mus valdytų svetimi.
Nėra tiesos, doros, tikrumo, meilės,
Tik melas, apgaulė, gudri klasta,
Vienam baugu - banditų siaučia gaujos,
Apgint tave nesugeba valdžia.
Gilus lovys garbėtroškom vilingas,
Namai, gamyklos, žemė, pinigai,
Tautos vertybės niekšams išdalytos,
O tu skurdi, apiplėšta likai.
O kaip jie šaukė, rėkė ir melavo,
Vardan gerovės, laisvės ir tiesos,
Vargšus kaimiečius, naivuolius apgavo,
Privedę savo kraštą prie lazdos.
O, Lietuva, kryželių šventa žeme,
Korupcijos ir mafijos naguos,
Tikėk, palauk, nors širdį jautrią gelia,
Tauta gyva neleis tavęs parduot.
1993 Kaunas
Sugrįžk
(Skiriu dėdei Vincui Tamošiūnui)
O kaip toli, per ūkanas per miglą,
Per miego sapną naktimis regi,
Gimtus laukus ir mielą Ignaliną,
Lyg ten sugrįžęs vienas pareini
O tėviške, mana! Sustoja širdis
plakus,
Kokia brangi - tik vienas ilgesys
Supras tik tas, kas ašarom praradęs
Karų, maištų, nelaimių ūžesy.
Tikėk viltim - vilties tu, žiburėli!
Svetur išvargęs vienas pareisi,
Rasi namus ir skausmą, grožį, gėrį,
Tėvynės meile ašarą brauksi.
Sugrįžk, sugrįžk, kiek laukia
daug gerumo,
Gimtam krašte kiek meilės, pagarbos,
Kiekvienas čia parodys nuoširdumą,
Apverkiant tik likimą Lietuvos.
Man sapnuojas
Tik užmerkus akis valandėlei,
Ant kietų, aukštų narų medinių,
Man sapnuojas tėvų bakužėlė,
Palikta ji už tūkstančių mylių.
Man sapnuojas balti berželiai,
Gražios žydinčios žalios palaukės,
Ramios parugės lygūs takeliai,
Išmindžiota jaunos geltonplaukės.
Lyg sustoju prie kryžkelės kelio,
Apžvelgiu gimto krašto sodybas,
Suklupstu prie medinio smutkelio,
Nulenkdamas galvą, pražilęs.
Girdžiu balsą malonų mamytės,
Ranka moja palaukėj iš tolo,
Nebijok, vaikeliuk, eik į gryčią,
Pavaišinsiu medum šviežio korio.
Lyg pribėgu, verkiu, ją bučiuoju,
Rankas, veidą liesą apglėbęs,
Lyg kryželį iš duonos paduodu,
Iš davinio savo paėmęs.
Kalbu ir kalbu, nesustoju,
Smurtą, vargą, badą priminęs,
Mamyt, patikėk kaip aš noriu,
Čia gyventi ir mirt dėl tėvynės.
Atmerkiu akis - vėl barakas,
Vargo žmonės išblyškę tie patys,
Šiurpulys kūną nukrečia šaltas,
Tai buvo ne vizija - sapnas.
1952 XII 24
Vorkuta