Pirmą kartą; mažieji skalikai buvo paminėti 1481 m. Julianos Berner laiškuose. Nuo to laiko mažieji skalikai evoliucionavo, o XVI amžiuje tapo ypač vertinami Anglijos aristokratijos. Karalienė Elžbieta I išvedė ypatingai mažų, nesiekiančių nei 20 cm, biglių tipą. Pagrindinis mažiuko biglio veisimo kriterijus buvo tas, kad į krepšį, tvirtinamą; prie balno, tilptų septyni šuniukai. 

Iki XIX amžiaus anglų aristokratija tobulino šią mažųjų skalikų veislę. 1879 m. buvo pristatytas kalytės Barmaid eksterjeras, kuris beveik atitiko šių dienų biglio standartą. 1891 m. bigliai pirmąkart dalyvavo parodoje.

 1890 m. Anglijoje įkurtas Anglijos Biglių klubas; 1891 m. – Harjerių ir Biglių Savininkų Asociacija (Association of Masters of Harriers and Beagles). Nuo klubo įkūrimo prasidėjo veislės standartizavimas. Kaip ir daugelis veislių, buvo veisiami trumpaplaukiai, ilgaplaukiai ir šiurkščiaplaukiai bigliai, tačiau laikui bėgant ilgaplaukiai ir šiurkščiaplaukiai šuniukai tapo nepopuliarūs ir buvo eliminuoti iš tolimesnio veisimo.

 XIX amžiaus antroje pusėje bigliai eksportuoti į Prancūziją, kur tapo viena populiariausių veislių. Dėl savo draugiškumo ir meilumo bigliai, deja, tapo ne tik  draugais ir kompanijonais, bet ir laboratorinių tyrimų objektu.

     Pirmojoje pokarinėje šunų parodoje, 1920 m., nepasirodė nei vienas biglių veislės atstovas. Susirūpinta veislės išlikimu, tačiau 1945 m., po II Pasaulinio karo, šunų parodoje vėlgi užsiregistravo tik vienas biglis. Tikrojo populiarumo veislė sulaukė tik XX amžiaus pabaigoje. Kūrėsi veislynai, bigliai eksportuoti į Ameriką, kur tapo itin populiarūs (Amerikos Kennel Klub šiuo metu užregistruota apie 1000 veislės atstovų). Europoje šiuo metu bigliai taip pat populiarūs ne vien tik Didžiojoje Britanijoje. Ši puiki veislė vertinama Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje. Biglių klubo specializuotos parodos Suomijoje pritraukia virš 200 veislės atstovų. 

Parengta pagal žurnalo “Przyjaciel Pies dla milosnikow psow”,

(Lenkija) 2003 m. Nr.5,  straipsnį “Beagle. Figlarz z charakterem”