Informacinis puslapis labradorų mylėtojams

Dresura. Is esmes labradorai-jautrus sunys,todel tikrai nereiketu ant ju rekti.Jei seimininkas suni musa ir daznai ant jo rekia,suo tampa bailus ir itin jautrus.Taciau pasitaiko tikrai neklusniu sunu,tada geriau kreiptis i dresuotoja.Kiekvienas suo turetu moketi pagrindine komanda "pas mane".Jos ismokyti nesunku-maza suniuka reikia kviesti "pas mane",o jam ivykgdzius komanda apdovanoti skanestu.Atminkite,kad "pas meane" negali buti maisomas su suns vardu.Suns vardas tariamas tada kai norite atkreipti suns demesi,o ne pakviesti pas save.Antroji labai svarbi komanda-"fu" (arba kitas trumpas zodis,kai "ne" ar pan.)Sia komanda tarkite grieztai,jei suo neklausdo galima svelniai plekstelti per snukuti.Tokias komandas kaip "sedet","greta","gulet","i vieta" ir geretu ismokinti suni,tai zymai palengvins jusu bendravima.Kol suniukas dar mazas,uz atlikta komanda ji pagirkite kokiu nors zodziu,kuri tarkite svelniai,kaip tarkim "geras suo",ir paskatinkite skanestu.Veliau suniuka tik girkite,o poto jis ismoiks komandas ir vykdys jas ir be skanesto mar pagyrimo.

 Sveikata:Labradorai,kaip ir auksaspalviai retriveriai,nukentejo nuo savo populiarumo.Sios veisles pakankamai jautrios ir neretai suserga,o kaikurias ydas paveldi is tevu.Tad reiketu zinoti budingas veislei ligas.Ipatingai zalingas labradorui yra nutukimas,tuomet suniui gali sutrikti sirdies veikla,issivystyti sanariu ligos.Tad stenkites neperserti savo augintinio,taippat stenkites daugiau judeti.Kartais labradorai turi padidejusi akiu ar ausu jautruma: is akiu buna isskyru,ausys nuolat purvinos.Tuomet pasistenkite valyti jas bent jau karta per savaite (ausis),ir akis,priklausomai nuo ju sveikumo.
  Irodyta,kad daugiau nei puse vyresniu nei 3 metai sunu kencia nuo dantu ir dantenu ligu.Siaip dantys issivalo suniui kanors grauziant,bet jei to nepakanka,gali prireikti sunu dantu valymo reikmenu arba specialiu kaulu,skirtu burnos higienai.

 Mityba:Zinoma,patogiausia-sausas maistas.Bet nepamirskite,kad nors jis ir aprupina suni visomis butinomis maistinemis medziagomis,bet jis niekuomet neatstos sviezos mesos ar kaulu!Sunui neduokite jokiu budu neduokite paukstienos kaulu,geriau pasirinkite stambesnius,pavyzdziui,jautienos.Kiaulienos suniui irgi neduokite.Klaidinga butu manyti,kad tai,kas tinka zmonems,tinka ir sunims,todel bukite protingi,neserkite suns maisto likuciais,tai gali sutrikdyti jautru suns skrandi.Suo visgi yra mesedis,o kam sautu i galva vilka serti grudais? Jei renkates sausa maista,isririnkite gera,kokybiska.Kol suniukas dar mazas,sausa edala suvilgykite siltu vandeniu.Nepamirskite svarbiausios taisykles: suniui visada turi buti paduota salto sviezio vandens.Truputis pieno suniui nekenks,bet bukite saikingi,juk sunys netoleruoja laktozes,esancios jame.Atsispirkite pagundai lepinti augintini saldzias kasneliais-jis gali nutukti arba gali imti gesti dantys.Cukrus sunims tikrai netinka!Suraus,astraus ir pan,maisto irgi neduokite,geriau tegu suo valgo nevirta ir nekepta bei be priedu-tarkim,zalia mesa;retkarcias-morka ar obuolys.
                                                                                                                         
 Prieziura: Is esmes daug prieziuros labradoras nereikalauja,uztenka ji ismaudyti ir sukuoti.Susirupinti reiketu,jei suo turi blusu arba odos problemu.Nuo pat mazens ismokinkite suniuka ramiai leistis jums apkirpti nagus,sukuoti,valyti ausis.Sukavimui pasirinkite specilias trumpam kailiui skirtas sukas,ir stenkites nesuzaltoti jomis suns odos.Jei atsirado blusu,veterinarijos klinikoje nusipirkite joms naikinti skirtu prieziuros priemoniu.Sunu,turinciu toki kaili kaip labradorai,maudyti daznai nereikia,nes gali nebeblizgeti kailis ir atsirasti pleiskanu.Uztenka vieno kito karto per mensesi.Ten,kur miega suo,geriausia patiesti lengvai plaunama pleda.Vieta suns guoliui geriausia parinkti toliau nuo silumos saltiniu,ramesneje vietoje.Tokios patalpos kaip valgomasis ar virtuve-netinkamos,nes ten visuomet daug zmoniu,o suo turi tureti galimybe niekam netrukdomas pailseti.

Šuns valymas ir šukavimas

Patariama šunį šukuoti ir valyti kasdieną. Tam tikslui naudojamas šepetys, grandiklis šepečiui išvalyti, kempinė ar švarūs skudurėliai bei įvairios šukos. Šukuojant ir valant šuns kailį, iš jo pašalinamos dulkės ir pleiskanos, pagerinama kraujo apytaka. Jei šuo pasivaikščiojimo ar darbo metu labai išsitepa, šukuojamas ir valomas dar kartą. Ypač kruopščiai valomi ir šukuojami ilgaplaukiai, bute laikomi šunys.
Stipriai reaguojantys, agresyvūs šunys prie valymo ir šukavimo pripratinami palaipsniui. Iš pradžių šunį atsargiai glostome ranka, o po to - šepečiu.

Šuns maudymas patalpose ir lauke

Šukuojant ir valant šunį, neįmanoma visiškai pašalinti dulkių ir pleiskanų,todėl jį reikia maudyti. Tačiau reikia nepamiršti, kad negalima per dažnai maudyti šuns su cheminėmis priemonėmis, nes išsiplauna riebalai, kurie tepa odą ir plaukus (oda tampa sausa, o plaukai pradeda lūžinėti). Todėl maudyti šunį su šampūnu ar vaikišku muilu galima ne dažniau kaip kartą per mėnesį. Be cheminių priemonių galima šunį maudyti kiek norima.
Lauke laikomus šunis maudome tik šiltu oru, kai vandens temperatūra pasiekia 13 laipsnių. Ką benaudotume, muilą ar šampūną, reikia švariai nuplauti putas, kad cheminės medžiagos nesuerzintų odos. Jauną šuniuką su cheminėmis priemonėmis pradedame maudyti nuo šešių mėnesių amžiaus. Jei šunį maudome kambaryje, reikia jį nušluostyti sausu skuduru. Jei lauke- šluostyti nereikia, nes šuo visą vandenį ištaško energingai purtydamasis. Po to, kol išdžius, reikia pavedžioti už pavadėlio, kad atsigulęs neišsipurvintų.

Dažnai nepastebima šunų liga - artritas

 Artritas– tai lėtinis sąnarių uždegimas, kurį gali sukelti traumos, nusidėvėję sąnariai ar per didelis  krūvis. Šunų osteoartritas labai panašus į žmonių artritą: vienas ar keli sąnariai būna apimti uždegimo, skausmingi. Šunys nenori judinti skausmingų sąnarių, šie pasidaro nelankstūs. Laikui bėgant būklė vis blogėja
Teigiama, kad šia liga pasaulyje serga maždaug kas penktas šuo, tačiau dauguma jų nėra gydomi, nes šeimininkai nepastebi šios ligos simptomų arba palaiko juos tiesiog šuns senatvės požymiais.

   Pasak veterinarijos gydytojos Jurgitos Januškauskienės tai, kad šuo serga osteoartritu, galima įtarti iš pakitusio jo elgesio:

• nejudrus;
• šlubuoja;
• nenori ilgai vaikščioti, greitai nuvargsta;
• sunkiai atsistoja ryte po miego ar ilgiau pagulėjus;
• nenoriai lipa laiptais, nenoriai įšoka į automobilį.

 

     Osteortritu sergantys šunys dėl skausmo gali tapti piktesni, dažniau loja ar kaukia. Neretai jie praranda aktyvumą, laižo skaudamas vietas – sąnarius. Būna, kad šuo nebesileidžia glostomas nei liečiamas, nes bijo, kad tai jam sukels dar didesnį skausma.
Osteortritas dažnesnis tarp vyresnio amžiaus, nutukusių, stambesnių veislių šunų. Ypač dažnai osteoartritu suserga Lietuvoje labai populiarūs auksiniai retriveriai, labradorai ir rotveileriai.

 
  Jei pastebėjote, kad jūsų šuniui būdingas bent vienas iš čia išvardintų ligos požymių, reikėtų nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją.

 

  Osteortrito gydymo planą sudaro trys būtinos dalys:

• treniruočių programa, sumažinanti sąnarių sąstingį ir šuns kūno svorį, lėtinanti osteoartrito progresavimą;
• kūno svorio kontrolė, sumažinanti krūvį, tenkantį sąnariams;
• gydymas vaistais, kurie numalšina skausmą ir leidžia šuniui aktyviau judėti, treniruotis.

 

     Beje, yra skanių tablečių, kurių nereikės siūlyti šunims – jie patys jų prašys.
     Daugelis šeimininkų, įvertinę gydymo rezultatus, prisipažįsta tik tada supratę, kaip buvo pablogėjusi šuns gyvenimo kokybė.

 

Erkės ir blusos

Erkės

Erkės tai voragyviai (ne vabzdžiai), kurie siurbdami žmonių ir šunų kraują gali perduoti visą eilę pavojingų susirgimų. Patelės yra prisitaikę siurbti žmonių ir gyvūnų kraują: kūnas siurbiant kraują gali padidėti kelis kartus (pav. dešinėje), turi duriamojo-siurbiamojo tipo burnos aparatą, kuriuo erkė laikosi prisisiurbusi prie gyvūno. Šuninė ir taiginė erkės paplitusios visame pasaulyje. Gyvena miškuose, soduose, ganyklose. Erkės būna prikibusios ant augalų – ypatingai geros joms gyventi sąlygos aukšta nešienauta žolė. Į žmogaus ar gyvūno kūną erkė įsisiurbia be skausmo, nes erkės seilėse yra nuskausminančiųjų medžiagų. Lietuvoje erkės aktyviausios balandžio–spalio mėnesiais. Erkės platina pavojingas ligas: erkinį encefalitą, Laimo ligą, babeziozę, erlichiozę. Šiomis ligomis gali sirgti ir žmogus, ir šuo.

Erkinį encefalitą sukelia virusas esantis erkių seilėse. Encefalito metu yra pažeidžiama galvos ir nugaros smegenų dangalai. Pasireiškia karščiavimu, pusiausvyros sutrikimais, vėmimu, vangumu, apatiškumu. Negydant šuo gali žūti.

Laimo ligą sukelia borelijos. Liga pasireiškia raumenų, galvos skausmais, temperatūros pakilimu, gyvūnas pasidaro apatiškas, vangus. Specifinis Laimo ligos simptomas – avietinės spalvos dėmė erkės įkandimo vietoje. Ligos negydant pažeidžiami sąnariai, galvos ir nugaros smegenys. Gyvūnas gali žūti.

Babeziozę sukelia pirmuonis. Įkandus erkei šie pirmuonys patenka į kraują ir parazituoja eritrocituose – raudonuosiuose kraujo kūneliuose. Eritrocitai organizme pradeda irti. Liga pasireiškia karščiavimu, seilėtekiu, vangumu, gelta. Dėl eritrocitų irimo gali vystytis inkstų nepakankamumas – blogas prognostinis ženklas – tamsus šlapimas. Padidėja blužnis.

Kitas ne mažiau pavojingas parazitas jūsų augintiniui – tai blusos.

Blusos

Blusos šuns kailyje yra maždaug smeigtuko galvutės dydžio šokinėjantys vabzdžiai. Blusų rūšys: žmoginė, šuninė ir katinė. Šuninė blusa aplink burną ir pirmajame krūtinė segmente turi kietus šerelius padedančius blusom laikytis šuns ar katės kailyje. Blusų kojos yra gerai išvystytos, todėl blusos gali šokinėti – gali nušokti atstumą 100 kartų ilgesnį nei blusos ūgis. Blusos pastoviai negyvena ant šuns kūno – jos tik periodiškai prisisiurbia šuns kraujo. Suaugusioms patelėms kraujas reikalingas, kad užtikrinti dauginimosi ciklą, mažoms blusoms kraujas reikalingas augimui. Blusa per savo gyvenimą, o jis trunka iki 56 dienų, gali padėti iki 2000 kiaušinėlių.Pradžioje išsirita lervos, paskui vystosi lėliukės ir vėliau formuojasi suaugėlės. Raida gali trukti nuo 19 iki 500 dienų (vasarą vidutiniškai apie 25 dienas). Blusos gali ilgai išgyventi drėgnoje aplinkoje be maisto.

Kadangi blusos yra gerai prisitaikę parazituoti šuns kailyje, gana sunku yra pamatyti pačią blusą. Todėl apie blusų turėjimą dažnai reikia spręsti iš „įkalčių“, kuriuos blusos palieka. Blusos yra kai kurių plokščiųjų kirmėlių – kaspinuočių tarpiniai šeimininkai. Šiais kaspinuočiais gali užsikrėsti tiek ir žmonės, tiek ir šunys – atsitiktinai prariję blusą. Kirmėlės gali būti vienintelis simptomas, kad šuo turi blusų. Taip pat blusų įkandimo vietoje gali vystytis žaizdelės ir odos alerginės reakcijos į blusų išskiriamas seiles. Jeigu šuo dažnai kasosi, tai gali būti blusų įkandimo pasekmė, tačiau reikia nepamiršti, kad odos niežėjimą gali sukelti ir odos alergija, ir niežai, ir erkės. Jeigu šuo kasosi ir kandžioja kailį užpakalinėje kūno dalyje, ypatingai uodegos ir šlaunų srityse – tada galima įtarti, kad tai yra blusos. Maži raudoni pakilę guzeliai uodegos pamate ir užpakalinėse kojose, sustorėjusi uodegos pamato oda, nusikasymai – tai vis blusų sukeltos odos alergijos simptomai.

Blusų išskyros ant šuns odos primena pipirų pribarstymą – kad atskirti vadinamų „pipirų“ reikia užberti ant popierinio rankšluosčio – jeigu juodi taškeliai atrodo rausvos spalvos – tai blusų išskyros.

Apsauga

Kad apsaugoti šunis nuo blusų ir erkių rekomenduojama naudoti specialias apsaugines ir profilaktines priemones. Tai gali būti antkaklis (dažnai antkaklis turi nemalonų kvapą, dėl ko šeimininkai nelabai jį mėgsta) nuo blusų bei erkių pagamintas specialiai šunims. Negalima naudoti šio antkaklio šuniukams jaunesniems kaip 6mėn., o taip pat nėščioms ir žindančioms kalėms. Jis atsparus vandeniui, todėl antkaklis išlieka efektyvus net šuneliui išsimaudžius Šis antkaklis veiksmingas 5 mėnesius.

Kita gana veiksminga apsauginė priemonė nuo blusų ir erkių tai šuns purškimas specialiais apsauginiais medikamentais. Vienas iš jų tai – Neostomosan® concentrate tirpalas. Jis yra parduodamas be recepto. Preparatas yra absorbuojamas gyvūnų epidermio ir veikia parazituojančius ant gyvūno ar aplinkoje vabzdžius. Preparatas veikia ne tik naudojimo metu, bet gyvūnai ilgai pakartotinai neužsikrečia ektoparazitais. Veikimo trukmė priklauso nuo naudoto preparato kiekio, būdo ir gyvūnų laikymo sąlygų. NEOSTOMOSAN® naudojamas tik išoriškai. Šunys ir katės turi būti apipurkšti arba plauti 1:200 skiestu tirpalu. Esant blusų ar utėlių invazijai, turi būti purškiamas visas kūno paviršius, būda ar guolis. Nuo erkių preparatas saugo 2-3 dienas, todėl prireikus gydoma pakartotinai. Dirbant su preparatu būtina naudoti individualias apsaugos priemones. Preparatas neturi pakliūti į gyvulių akis, kvėpavimo takus ir virškinimo traktą. Tirpalas parduodamas ampulėmis po 5 ml, buteliukais po 200 ml, polimeriniais indais po 1l arba 5l. Dėl vartojimo geriausiai yra pasitarti su veterinarijos gydytoju.

Jeigu jau jūsų augintinis užsikrėtė blusomis ar susirgo nuo erkių įkandimo dėl gydymo geriausiai yra pasitarti su savo veterinarijos gydytoju, nes tik jis gali patarti kokį saugų preparatą vartoti. Imantis gydyti patiems tik galime dar labiau pakenkti savo šuniui – alerginės reakcijos gali pasidaryti didesnio intensyvumo.

Jeigu jau šuo užsikrėtė kirmėlėmis tai dėl medikamentų vartojimo taip pat reikia pasitarti su veterinarijos gydytoju, nes kirmėlių yra įvairių rūšių ir medikamentai dažniausiai veikia tik tam tikras rūšis kirmėlių. Negydykime šunelio patys!

Pirma pagalba jeigu radote įsisiurbusią į šuns kailį erkę:

• Kuo greičiau reikia įsisiurbusią erkę pašalinti.
• Jokiu būdu netepti riebalais, žibalu (dusdama erkė tik greičiau suleis į organizmą ligų sukėlėjus).
• Geriausiai yra turėti specialų pincetą skirtą traukti erkėms. Tada reikia suimti erkę, kuo arčiau odos ir lėtai traukti sukant prieš laikrodžio rodyklę. Jeigu traukiate su rankomis užsidėti gumines pirštines. Ištrauktą vietą patepti antibakteriniu tepalu. Jeigu nepavyko pilnai pašalinti erkės – liko galvutė, nedraskyti. Patepti antibakteriniu tepalu. Galvutę kaip svetimkūnį organizmas pašalins pats.

Straipsnį paruošė: dr. M. Sriubienė, www.bimas.lt

Kas yra supimo liga?

 

Supimo liga yra gana paplitęs reiškinys, pasireikiantis 1 iš 6 įvairaus amžiaus šunų, tačiau maži šuniukai ar jauni šunys yra jautresni supimui.

 

Naujieji šeimininkai dažnai nustemba, kad jų šunelis ima vemti jau per pirmąją kelionę automobiliu vos tik pradėjus važiuoti. Ši patirtis tiek gyvūnui, tiek šeimininkui nėra maloni bei gali sąlygoti šuns elgesį ateityje: šuo automobilį ima sieti su neigiamomis emocijomis, todėl yra tikimybė, kad kitą kartą važiuodamas automobiliu jis vėl pasijus blogai. Tuo tarpu šuns augintojas, be to, kad jaučia gailestį gyvūnui, išvykas automobiliu taip pat sieja su nepatogumais: papildoma sėdynių danga bei pertraukomis automobilio sutvarkymui, kad galėtų tęsti kelionę.

Nieko stebėtina, kad šeimininkai vengia kelionių automobiliu kartu su savo šunimi, tokiu būdu aukodami smagius įspūdžius ir prisiminimus, kuriais galėtų dalintis su keturkoju šeimos nariu lankydami naujas vietas. Šuo dažnai išauga supimo ligą, tačiau kai kuriuos gyvūnus pykina važiuojant automobilyje ir suaugus.

 

Įprasti supimo ligos simptomai yra: seilėjimasis, neramumas, drebulys, pykinimas ir vėmimas. Šių simptomų priežastys yra kompleksinės – supimo liga pasireiškia daugybiniams vestibuliarinio (lygsvaros) aparato signalams dirginant smegenis. Nerimas ir baimė gali sustiprinti kitų impulsų veikimą, o visi dirgikliai kartu sukelia pykinimą ir galiausiai -  vėmimą. 

 

Daugeliui žmonių kelionės suteikia malonius pojūčius, tačiau šunų šeimininkų, kurių augintiniai kenčia nuo supimo ligos, laisvė keliauti drauge su augintiniu tampa ženkliai apribota. Keletas patarimų šeimininkams, kurių  šunys kenčia nuo supimo ligos:

1.      Teiraukitės savo veterinarijos gydytojo apie naują medikamentą, padedantį išvengti supimo ligos.

2.      Važiuodami praverkite automobilio langus - taip leisite savo šuniui įkvėpti šviežio oro.

3.      Vairuokite ramiai – venkite staigaus stabdymo ar greičio didinimo.

4.      Pasirūpinkite, kad automobilyje nebūtų nei per karšta, nei per šalta. Šunys negali greitai prisitaikyti prie aplinkos temperatūros pokyčių.

5.      Ilgų kelionių metu reguliariai stokite pailsėti bei leiskite šuniui išlipti iš mašinos ir atsigerti.

6.      Pratinkite šunį keliauti automobiliu palaipsniui ilgindami kelionės trukmę.

7.      Jei gyvūnui automobilis ims asocijuotis su smagia pramoga, tokia, kaip pasivaikščiojimas ar žaidimai – tai nerimas ir baimė sumažės.

Stenkitės, kad pačios pirmosios šuniuko kelionės būtų kuo smagesnes ir be streso, nes ši patirtis gali sąlygoti jų savijautą keliaujant ateityje.

 

Iki šiol vienintelis tikrai veiksmingas šios problemos sprendimas buvo tiesiog palikti augintinį namuose, tačiau šiandien veterinarinės medicinos pažanga suteikia galimybę keliauti kartu su savo keturkoju draugu – veterinarijos gydytojas jums gali pasiūlyti naują gydymo būdą, sukurtą specialiai šunims ir nesukeliantį mieguistumo, todėl gyvūnas lieka žvalus ir budrus.

 

 Animal Health