|

|
|
KOLEKCIONAVIMO
PRADMENYS COLLECTABLE
ELEMENTS
|
Kolekcionavimo pradmenys |
2004-08-13 | |
|
Pirmiausia
trumpai paaiškinsiu, kuo rinkėjas
skiriasi nuo kolekcionieriaus.
Pirmasis žo- dis labiau taikomas
asmenims ką nors renkantiems,
tačiau nekruopščiai, nesistemingai
ir nekryptingai, be aiškesnio
tikslo. Nemažai žmonių vaikystėje,
jaunystėje ar brandžiame amžiuje
ką nors renka, bet taip ir nesurenka
įdomios, vertingos, kuo nors
ypatingos ko- lekcijos. Antrasis
žodis taikomas žmonėms, surinkusiems
vertingą paveikslų, monetų,
medalių, atvirukų, ar dar kokią
kitą kolekciją, galinčią pasitarnauti
visuomenei, menui, mokslui,
kultūrai. Beje, šie abu terminai
gali būti vartojami kaip sinonimai.
|
|
|
Rūšies pasirinkimas |
2004-08-11 | |
|
Kolekcionuoti
kas po ranka papuolė - nenaudinga, nes toks
rinkimas tampa paviršuti- nišku, mažiau
laiko tenka skirti vienai kuriai nors šakai
ir greit nusibosta. nenaudinga rin- kti
ir vadovaujantis mada (ką kiti - tą ir aš),
nes tai dažniausiai būna tarsi priverstinis
rin- kimas, ne pagal savo skonį. Taip renkant,
nesidomima eksponatais, į juos neįsižiūrima,
neįsigilinama, ir eksponatas tampa paprastu
daiktu: gavau - padėjau.Toks kolekcionavi-
mas greit atbaido ne tik nuo "madingos"
šakos, bet ir nuo kolekcionavimo aplamai.
Todėl jau pirmieji būsimojo
kolekcionieriaus žingsniai turi būti apgalvoti,
kryptingi. Nuspręsti, ką rinkti, iš karto
sunku (čia dar įtakos turi ir vaikiški rinkiniai).
Dažnai net ir suaugę kolekcionieriai keičia
temą ar rūšį, todėl pasirinkti, ką kolekcionuoti,
ne taip pap- rasta. Tai priklauso nuo daugelio
aplinkybių.
|
|
Kruopštumas, kantrumas |
2004-08-13 | |
|
Gautas eksponatas beveik
niekada nebūna naujas. Jis galbūt
buvo vartojamas buityje, kilnojamas
iš vienos vietos į kitą, ar
savaime per laiką aptrupėjo,
sunyko, atitrūko kokia detalė
ir pan. Todėl kiekvieną eksponatą
reikėtų pertvarkyti: išlyginti
užlenktus kampus ar kraštus
(pašto ženklų, banknotų), priklijuoti
detalę, užsegimą (ženklelių),
nutrinti pieš- tuko žymes ar
kitus nešvarumus (nuo atvirukų)
ir atlikti daug kitokių "restauravimo"
dar- bų. Tokiam smulkiam remontui
reikia turėti įrankius - buitinius
ir specialius - ir su jais mokėti
dirbti. Niekada nereikia
skubėti "restauruoti"
eksponato. Yra nerašyta taisyklė,
kad muziejinė vertybė tegu geriau
lieka tokia, kokia yra, negu
blogai, nemokšiškai, be supratimo
"suremontuota". Nereikia
skubėti ir rizikuoti restauruojant
eksponatą. Todėl vienas patarimas
pradedančiajam kolekcionieriui:
niekada nestokoti kantrybės
ir kruop- štumo. Visus nesudėtingus
eksponatų "restauravimo"
darbus reikia daryti neskubant,
atidžiai, kantriai ir kruopščiai:
vienas neatsargus ir neapgalvotas
judesys eksponatą gali paversti
nieku. Reikia turėti kantrybės
palaukti, kol įgysite reikiamų
žinių, kol išsiugdysi- te restauravimo
įgūdžių, kol gausite reikiamą
detalę, medžiagą, įrankį, o
gal rasite geres- nį ir tokį
patį eksponatą.
|
|
|
|
|
Kiekvieną eksponatą
kolekcionierius turi atidžiai apžiūrėti:
ar jis neįplėštas, neįdaužtas, nesuteptas,
ar netrūksta kokios dalies, ar jis per daug
neaptrintas, nenublukęs. Pasitaiko, kad
vienos rūšies eksponatai, būna leidžiami
labai dideliu tiražu (ir dar ne vieną kartą),
dažnai turi kai kurių nukrypimų nuo pagrindinio
pavyzdžio (etalono). Tai atsitinka dėl daug
įvairių priežasčių, bet dažniausiai dėl
to, kad spausdinama ne vienoje spaustuvėje,
gaminama ne vienoje dirbtuvėje, todėl skirtingos
gamybos sąlygos, skirtinga technologija
ir gamybai naudojami ne vienas, o keli štampai,
kuriuos autoriai ar gamintojai po kurio
laiko dar koreguoja, taiso. Todėl dažniausiai
skiriasi spalvos, popierius, metalas, šriftas,
smulkios detalės. Tokie eksponatai vadinami
abartais. Pasitaiko gauti ir bandomųjų vie-
netų, kai prieš gaminant bandomi atspalviai,
medžiaga ir kt. Į pagrindinę kolekciją abar-
tai ir bandomieji egzemplioriai nededami,
bet juos reikia saugoti, įtraukti į sarašą,
nuro- dant skirtumus. Kai jų susikaupia
daugiau, tada kolekcijoje galima įsivesti
atskirą skyrių. Pasitaiko,
kad į kolekcijas patenka ir netikrų daiktų:
tai dažniausiai retų eksponatų mu- liažai,
įvairūs padirbti daiktai, eksponatai, su
pritaikytomis kitų eksponatų detalėmis.
To- kius "pakaitalus" gamina nagingi
(bet nesąžiningi!) meistrai, todėl padirbtą
ar perkompo- nuotą daiktą ne visada lengva
pažinti. Reikia būti labai pastabiam ir
akylam, kad būtų galima atpažinti tikrą
daiktą ir atskirti jį nuo netikro. Reikia
gerai žinoti tą sritį, kuria do- mitės ir
būti dideliu praktiku. Tokius tariamus "eksponatus"
į kolekcijas traukti negalima, juos reikia
pagarsinti, kad jie nekeliautų iš rankų
į rankas, kad nesąžiningų ir negarbingų
verteivų darbai negadintų istorinės tikrovės
ir neklaidintų tų, kurie ateityje domėsis
atitin- kama sritimi.
|
|
Atminties lavinimas |
2004-08-14 | |
Atmintis
- įgimta, tik ją reikia lavinti. Ką
turi atsiminti kolekcionierius ? Pirmiausia
- la- bai gerai žinoti savo kolekciją,
kad nebūtų renkami dubletai. Taip bus
taupomas laikas ir geriau išmanoma pasirinkta
sritis. Kiekvieną naują eksponatą reikia
atidžiai apžiūrėti: nu- statyti jo spalvą,
dydį, medžiagą, detalę, esamus užrašus,
jų šriftą, gerai atsiminti užrašų teksto
turinį. Gerai išstudijavus savos kolekcijos
eksponatus, lengviau pažinti ir abartus,
padirbtus daiktus. Atminčiai lavinti
patariama dažniau peržvelgti visą savo
kolekciją. Jei- gu nėra katalogų, reikia
stengtis prisiminti tuos eksponatus,
kuriuos esate matę kitur, bet savo kolekcijoje
neturite. Gerai būtų juos net nusipiešti
ir aprašyti arba bent pasižymėti, ateityje
pravers: žinosite, kokio jums trūksta.
Be to, kaupsis žinios apie jūsų pamėgtos
srities daiktus, ir tada jūs galėsite
paruošti katalogą. taigi, norint lavinti
atmintį, nepakan- ka eksponatą apžiūrėti
apskritai, reikia ypač gerai įsižiūrėti
į atskiras eksponato detales, pamatyti
ir ištyrinėti kiekvieną smulkmeną ir,
aišku, nevengti "juodo darbo"
- piešti ir aprašinėti.
|
|
Vien pastabumo ar atminties,
tvarkant kolekciją, dažnai nepakanka. Reikia
ir žinių. Pavyzdžiui, padėjus šalia du vienodus
eksponatus, kurie skiriasi tik atspalviu,
nežinodami nepasakysime, kuris iš jų pagrindinis:
tas kuris šviesesnis, ar tamsesnis. Čia
jau reikia remtis žiniomis. Kolekcionuojant
būtinai reikia naudotis visa galima literatūra,
kad kole- kcionavimas netaptų vien daiktų
kaupimu: reikia žinoti, kas, kur ir kokia
proga vieną ar kitą daiktą išleido, pagamino,
kokia jo evoliucija, sūkurimo laikotarpio
istorija, kas buvo jo autorius. Rašytinė
medžiaga, renkant kolekciją, gali būti labai
įvairi. Pirmiausia tinka- mos medžiagos
reikia ieškoti kataloguose, spaudoje, žynynuose,
enciklopedijose. Dau- giausia leidinių bei
atskirų straipsnių skiriama filatelijai,
numizmatikai, kiek mažiau literatūros gali
rasti ženklelių ir popierinių pinigų rinkėjai.
Apie kitas kolekcionavimo temas yra labai
mažai spausdintos medžiagos.
|
|
Akiračio plėtimas |
2004-08-13 |
|
Kolekcionuoti
neįmanoma nebendraujant su kitais
bendraminčiais. Labai svarbu
pasi- keisti ne tik eksponatais,
bet ir informacija, žiniomis.
Ypač vertingų ir įdomių žinių
gali- ma gauti iš patyrusio
kolekcionieriaus. Susirašinėjant
su bendraminčiais išsiugdo įgūdžiai
savarankiškai ieškoti medžiagos,
žinių. 
|
|
|