Apie:

F. Dostojevskis buvo vienas iš nedaugelio rašytojų, labiausiai veikusių XX a. literatūros, filosofijos, teologijos mąstytojus, Rusijos ir viso pasaulio skaitytojus bei kritikus. Dabar šis intravertas yra laikomas literatūros klasiku ir tikrai ne be reikalo.

F. Dostojevskis gimė 1821 m. lapkričio 11 d. Maskvoje. Jo tėvas, Michailas Dostojevskis, dirbo vargšų ligoninėje gydytoju, o motina buvo paprasto pirklio duktė vardu Marija Načiajeva. Fiodoras būdamas penkiolikos metų neteko mamos, o netrukus ir tėvo. Mokėsi namie, pensionuose, baigė karo inžinerijos mokyklą Peterburge.

1849 m. išleidęs savo pirmąjį romaną Vargo žmonės, F. Dostojevskis buvo areštuotas už dalyvavimą nelegalios M. Petraševskio bendrijos susirinkimuose bei už cenzūros uždrausto Belinskio laiško Gogoliui skaitymą. Mirties bausmė paskutiniu momentu buvo pakeista katorga ir vėliau tarnyba eiliniu kariuomenėje iki gyvos galvos. Vis dėlto po dešimties metų rašytojas sugrįžo į Peterburgą ir išleido apysakas Dėdulės sapnas, Stepančikovo kaimas ir jo gyventojai, romaną Pažemintieji ir nuskriaustieji, Užrašus iš mirusiųjų namų”. Kartu su broliu Michailu leido žurnalus „Vremia” ir „Epocha”.

Katorga ir sunkus gyvenimas turėjo daug įtakos F. Dostojevskio kūrybai. Jo kūriniuose žmogus visada ieško savęs, analizuoja savo ir aplinkinių žmonių gyvenimus, o ir pats rašytojas daugelio kritikų yra vadinamas racionaliu etiniu intuityviu intravertu. Jam būdinga savianalizė, didelis psichologizmas, gili filosofija. Kasdieninį gyvenimą F. Dostojevskis visada siejo su „amžinosiomis” žmonijos egzistencijos problemomis, todėl kūrybai būdingas minimalus buities vaizdavimas, ir gilus skverbimasis į žmogaus psichiką, idėjos dominavimas meniniame paveiksle, psichologinis groteskas, veiksmo dramatiškumas, detektyvinio romano elementai. Prieš skaitytojo akis – tarsi drugio krečiamo pasaulio vaizdas. Susigaudyti jame galima tik suvokus visumą, išgirdus autoriaus balsą.

Kūryba rašytojui buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, tačiau jis niekuomet dėl pinigų nevaizdavo to, kas jam pačiam neatrodė aktualu. F. Dostojevskis nuolat akcentuodavo rašytojo atsakomybę ir jo reikšmę visuomenei. Jis atskleidė savo politines, visuomenines ir etines pažiūras beletristikoje – apysakoje Užrašai iš pogrindžio, romanuose Nusikaltimas ir bausmė, Idiotas, Velniai, Jaunuolis, Broliai Karamazovai ir kt. Savo kūrinius leisdavo maždaug kas du – keturis metus.

Broliai Karamazovai buvo paskutinis F. Dostojevskio kūrinys – įtempto trejų metų darbo ir viso gyvenimo apmąstymų bei ieškojimų rezultatas. Romanas atskiru leidiniu pirmą kartą išėjo 1880 m. gruodžio mėnesį. 1881 m. vasario 9 d. rašytojas mirė.

Iki šių dienų F. Dostojevskis daugeliui yra neaiški charizmatinė asmenybė ir labai sunkiai suvokiamas rašytojas. Jaunoji karta dažnai išgirsta jo vardą ir numoja ranka – per sudėtinga, sena, nuobodu. Tokia nuomonė yra klaidinga – F. Dostojevskis buvo vienas iš genialiausių ir unikaliausių visų laikų rašytojų, o jo kūryba privertė susimąstyti ir pažiūrėti į pasaulį kitomis akimis ne vieną. Literatūros klasikas ir genialus intravertas, XIX a. rusų literatūros ir kultūros pažiba – toks yra ir  buvo F. Dostojevskis.

 

 

Nikolajus Vasiljevičius Gogolis

 

 Gimė Ukrainoje (Poltavos sritis, Bolšije Soročincai), neturtingo dvarininko, buvusio Ukrainos kazoko šeimoje. Vaikystė prabėgo Mirgorodo apskrities Vasiljevkos dvare, kur gyveno ir jo tėvai. Begyvendamas kaime būsimas rašytojas patiria daugybę įspūdžių, kurie vėliau bus naudojami rašant knygas.

Didelės reikšmės jo pasaulėžiūrai turėjo motina, kuri nuo vaikystės sūnaus širdyje įskiepijo meilę tikėjimo tiesoms, pagarbą Dievui. Religinė dvasia buvo būdingiausias Gogolių šeimos bruožas. Ant stalo garbingoje vietoje visada buvo padėta Evangelija ir šeimos kilmės bei kazokiškų tradicijų aprašai, kurie buvo nuolat vartomi ir paskaitinėjami. Mėgo šias knygas ir mažasis N.V. Gogolis. Pradinį išsilavinimą jis įgyja namuose. Jį mokė samdomas seminaristas.

1818 – 1819 m. kartu su broliu Ivanu mokėsi Poltavos srities mokykloje. Baigęs ją, 1920 m. vasarą ruošėsi ir įstojo į Nežino aukštųjų mokslų gimnaziją, kur 1821 – 1828 metais mokosi.

Gimnazijoje, pagal kurios nuostatas buvo griežtai kovojama su europietiškomis laisvamanystėmis, daug laiko buvo skirta religiniam moksleivių švietimui. Bažnyčia, bendros rytmetinės ir vakarinės pamaldos, du kart per savaitę Šventojo Rašto mokymasis, kasdien po pusvalandį (prieš pamokas) Naujojo Įstatymo skaitymai, po pamokų – religinio pobūdžio knygų skaitymas ir t.t. – buvo lavinimosi pagrindas. Taip vienuoliškai moksleiviai buvo auklėjami visus gimnazijoje praleistus metus. Vėliau Gogolis čia įgytą patirtį panaudojo rašydamas apysakas Tarasas Bulba ir Vijus. Mokslai N.V. Gogoliui ėjosi ne kaip. Labiau mėgo skaityti, lankyti teatrą, piešti. Čia parašo pirmus literatūrinius kūrinėlius.

Nuo pat sąmoningo gyvenimo pradžios jį laikė prikausčiusi mintis apie apsigyvenimą Peterburge – svajojo ten pakliūti, įsikurti, dirbti kokį nors valstybinį darbą. Jis buvo nuskendęs iliuzijose ir galvojo, kad dirbdamas valdininku galės visas jėgas skirti savo mylimai Tėvynei. 1828 m., baigus gimnaziją, jo svajonės realizuojasi. Sostinė jį pasitinka nesvetingai: ilgai šlaistosi negaudamas darbo, svajoja tapti rašytoju. Gyvena skurdžiai. Bando tapti aktoriu, imasi teptuko ir bando paišyti. Duoną tenka užsidirbti privačiu vaikų mokymu.

Spaudoje jis debiutuoja du kartus: 1829 m. paskelbia eilėraštį Italija (be autoriaus parašo) ir dar Nežine parašytą epigonišką poemą Hansas Kiuchelgartenas. Pasirašo V. Alovo slapyvardžiu. Knyga buvo rašyta pamėgdžiojant kitus rašytojus ir išėjo prastas kūrinys. Tai buvo daug jam kainavusi klaida. N.V. Gogolį skaudžiai pašiepia kritikai, ir jis, nebegalėdamas apsikęsti, supirkinėja visą knygos tiražą, gabena namo ir degina.

Tik 1829 m. už labai menką atlyginimą jam pasiseka tapti departamento valdininku. Čia dirbo iki 1831 m. Būsimas rašytojas, pamatęs visas valdininkiško gyvenimo tuštybes, greitai pradeda niekinti savo darbą, ironišku žvilgsniu matuoja valdininkijos trumparegystę ir nesąmoningai kaupia medžiagą būsimoms knygoms.

1830 m. žurnalas „Otečestvenyje zapiski“ ("Отечественные записки") pradeda spausdinti N. V. Gogolio apysakas, kurios vėliau įėjo į rinkinį Vakarai viensėdyje prie Dikankos.1830 – 1831 m. apysakos pasirodo atskiru leidiniu ir yra su pasigėrėjimu pripažįstamos ir skaitomos.