Jei norite perskaityti,

 

prašau i biblioteka:

 

(2017m.)

 

Vytas Sabaliauskas

Apie likimo upę ir Vėją

(Gyvenimo įstatymų atodangos)

ISBN 9955-665-46-7 *  2006m. * 525 psl.

Tema:

Socialinė filosofija


 

T U R I N Y S

 

Įžanga


Ašaros ir lietus

 

Atvaizdas šukėjeKeleiviai naktyje  ▪ Bevertis žmogus  ▪ Godumo demonas  ▪ Lygybės nelygybė  ▪ Nevertas gyventi gyvenimas


Pilkų veidų siena


Purvini šviesos rūbai  ▪ Tuštumos neviltis  ▪ Dorybės ir nuodėmės noras  ▪ Melo kvotos  ▪ Tarp gėrio ir blogio


Bausmės nusikaltimas


Lopšio kvapas  ▪ Sulūžusios sielos  ▪ Teisės antroji pusė  ▪ Karoliai ant siūlo  ▪ Lietaus abejingumas


Kas yra tiesa?


Dienos tiesaSavi netikintys  ▪ Tūkstančiai tiesos vardų  ▪ Įkalinti tiesoje  ▪ Minios prievarta  ▪ Piktžodžiautojo dvasiaAtsisveikinimas su tiesa


Pasiklydę kryžkelėse


Keliavimas pakraščiu  ▪ Toleruoti ar atjausti?  ▪ Vienu keliu  ▪ Skausmo laiptai  ▪ Kur blogio pradžia?


Ilga pabaiga


Senatvės nelaimė  ▪ Bausmė troškimus  ▪ Per vėlu ir per trumpa  ▪ Rytojus taip pat miršta  ▪ Gyvenimas akimirkoje



Ištrauka knygos:

Lopšio kvapas

 

Vaikai greitai paliauja teplioti sienas ir viešai rodyti tai, ką įprasta slėpti. Visuomenė sugeria šviežią papildymą: paaiškina, kas yra gerai ir kas blogai, išmoko prie stalo naudoti įrankius ir dresuoja oficialios kultūros aptvare. Vaikai aistringai puola skinti gėles suaugusiųjų išgalvotame pasaulyje.

Greitai suaugusiųjų žaidimų aikštelėje pasijaučiame nejaukiai. Suaugusiųjų pasaulis pasirodo esąs užgriozdintas grubiomis iliuzijomis ir laikosi ant susvetimėjimo pamatų, jame tvyro bekraštė prieblanda, kurią kartkartėmis nušviečia ambicijų pliūpsniai. Nors gyvenimas tarsi būtų nuostabus, bet nelabai. Pasaulis retai būna nepaprastas ir ne visiems. Jis dargi nėra draugiškas ar priešiškas, jis – spengiančiai abejingas.

Prieblandos pasaulyje viskas yra proziškai paprasta. Brisių niekas nepaduoda į teismą, bet paprastai nušauna atokioje vietoje. Tigras ir stirna niekada nesiginčija tarpusavyje. Jie žino savo kelius ir stengiasi nesusitikti, bet jeigu takai susikerta, šie daro tai, ką turi daryti. Ar gali vilkas nežudyti ir vagis nevogti? Mes esame ten, kur privalome būti, ir darome tai, ką privalome, nes kitaip negalime.

Tegul karvė duoda pieną, ji turės atiduoti ir mėsą, tegul avis dalinasi vilna – ji vis vien bus dar ir papjauta. Jau daug anksčiau, nei prasideda gaudynės, būna nuspręsta, kuris toje visuomenėje taps stabu, o kuris bus padėtas ant altoriaus kaip auka. Pogromai bei civilizuotos ritualinės žmogžudystės reikalauja tinkamos aukos. Jeigu eiliniam žmogeliukui nenusišypsos laimė tapti auksu papuošta auka, jis galo sulauks proziškai.

Žmonės pagrįstai abejoja, ar Dešimt įsakymų galioja, pavyzdžiui, karo laiku. Tokiomis skalsiomis dienomis pajaučiame esą atsitiktiniai ir nesvarbūs, o įstatymai pernelyg iškilūs, tarsi ne mums rašyti. Aš ir ant akmens plokščių užrašytas žodis tarsi esame iš skirtingų ir nieko bendro vienas su kitu neturinčių pasaulių. Tokiomis sukrėtimų dienomis pasijaučiame esą neverti laikytis įstatymų.

Žmogus tampa baisus, kai pradeda aiškintis, iš kur atsiranda įstatymai. Jis noriai išsilaisvina iš įstatymo ir tradicijų jungo net ir nespėjęs pats sau užduoti klausimo: ar reikia gelbėtis iš šios prievartos? Išsilaisvinę nuskęsta sąmonės sumaištyje: jie nežino, ar norisi paklausyti muzikos, ar ką nors nužudyti. Žmogiškos prigimties tyrinėtojai atkreipia dėmesį į stiprų ir dargi aistringą malonumą, kurį žmogus jaučia žudydamas. It atsitiktinė nuotaika užklysta laukiniai instinktai.

Žmogus yra toks, koks buvo sutvertas, tačiau kartais jis būna daug blogesnis. Jo žiaurius darbus sunku su kuo nors palyginti. Žvėrys niekada nežudo tyčia. Jeigu jie tai darytų iš anksto apsisprendę, elgtųsi labai jau žmogiškai. Žmogus gi, nors jo vardas ir skamba išdidžiai, suvokia, kad žudo, ir mato tarsi iš šalies klaikius darbus. Suteik žmogui visas žmogiškas teises, ir jo barbariška prigimtis tučtuojau pabandys nusimesti tradicijų ir įstatymų suvaržymus.

Tik žmogus, būdamas blaivaus proto, sugeba išgalvoti naujus kankinimo būdus ir suteikti mirčiai skalsumo. Tai jis daro ne tik siekdamas naudos ar neapykantos įaudrintas, bet būna akimirkų, kai žudo vien tik dėl to, kad jam yra malonu matyti bejėgiškas aukos akis, tai daro sielai palinksminti. Jei būna susinervinęs ir makabriška kūryba neįkvepia, jis šaudo iš karto. Bendroje panoramoje kartais esti tokių detalių, kurių nepajėgiame matyti, nes negalime sutikti, kad šie baisumai gali atsitikti.

Mes išore esame panašūs į žvėris. Dargi yra manančių, kad kilome iš jų. Tada kriminalinis elgesys nėra nenormalumas, bet tik bandymas spręsti problemas senoviniu būdu. Arba – sugrįžimas prie prigimtinio būdo, kai mokykloje išmokti būdai nepasiteisina, neduoda rezultatų. Visgi esame pakankamai civilizuoti ir bent naktimis kaukti nesiryžtame.

Pikti, negailestingi ir žiaurūs žmonės, kuriais mes skundžiamės, esame mes kitiems. Kaip ir sutariame, kad kito gyvybė yra tokia pat vertinga kaip ir asmeninė, netgi pasiryžtame mylėti „savo artimą kaip save pačius“, bet jei reikia savų interesų apgynimui paaukoti kitą, turintys galimybę rinktis be ilgų svarstymų tai ir padaro. Nelaimėliams belieka nuoširdžiai piktintis anų netinkamu pasirinkimu, piktinamės ir mes, jei kiti kėsinasi į privačias gyvybes. Jeigu būna koktu gyventi, tai mirti yra ne mažiau atgrasu.

Daug yra tų, kurie nusipelnė mirties, tačiau gyvena, o tiems, kurie miršta, daugelis linkėjo ilgo ir laimingo gyvenimo. Nuskriausti ir būti nuskriaustam įprasta šiame pasaulyje, kuriame nuo seno ginklas yra laikomas patikimiausia bendravimo priemone. Prievartos santykiais persigėręs pasaulis pateikia du priešingus pasirinkimus ir būna sunku išpildyti juos abu kartu.

Rinkdamiesi teisingą kelią, būtinai pasidomėsime kur link jis veda. Retas trokšta to teisingo kelio, kuris atveda į kankinystės garbę. Jei yra galimybė pasirinkti, retas ilgai dvejos, kas yra geriau: būti nusikaltėliu ar auka. Jis gi dažnai net neturi šio pasirinkimo galimybės.

Gyvenimas pašaukia mumyse keistą potraukį naikinti gyvybę: žolės, medžio, gyvulio, žmogaus... Įniršio priepuolyje vieni žudo kitus, nes taip tikisi nužudyti save, kiti žudo save, siekdami tokiu būdu pakenkti kitam. Ten, kur retos žmogžudystės, gausu savižudybių. Savižudybė nėra nuoširdžiausia savęs kritika, kaip girdėti sakant. Ši agresija nukrypsta prieš kitą, kuris pamišėliui dar kažką reiškia. Kai jis jau nebegali gyventi, stengiasi apkartinti gyvenimą kitam. Tam, kuris ruošiasi žudytis, leisk ką nors nugalabyti, ir jame atlėgs mirties troškimas.

Mesti darbą ar palikti mokyklą yra paprasčiau nei „mesti gyvenimą“. Pasaulis dūžta it stiklas ir pjausto savižudžio sielą. Nusižudėlis nėra linkęs „išeiti ir užsimiršti“, tai yra tik rasti džiaugsmo skrydyje kiek virvė leidžia. Jų fantazijos yra lakesnės. „Manau, tu esi patenkinta?” – dažnai nusižudėlio raštelyje nuskamba kitam gerklę suspaudžiantys žodžiai.  Jis, save žudydamas, nori priversti dar labiau nei jis pats kentėti jam brangų žmogų.

Jiems savo poelgiu labiau rūpi dvasiškai suluošinti, depresijoje paskandinti „artimą savo“ nei save nužudyti. Savižudis jaučia, kad šis jo poelgis skaudžiai užgaus kitą, kuris jam vis dar yra svarbus. Dažnas eidamasis kartis pasiima duonos kepaliuką, nes nežino, kaip ilgai reikės kabėti kilpoje, kol kerštinga jo siela nurims. Savižudžiai turi slaptą viltį, kad virvė nutrūks. Žiūrėdamas į jo neryžtingus bandymus, kitas galėtų labai taikliai patarti: „Karkis arba palaisvink taburetę kitam atsisėsti”.

Vaikai žaidžia karą. Vargu bau jų lopšio polinkis į tapybą natūraliai išsirutulioja į agresyvaus vyro kultą. Tai visuomenė juos nukreipia reikiama vaga ir užaugina jų karą. Žiaurumas yra užkrečiamas it maras. Žudymo gerai ir daug pamišimą Pasaulio dvasia išnešioja tarsi vėtra gaisrą. Žinoma, ne visi valgo su sugniaužtais kumščiais. Vieni stengiamės pažinti būties trapumą dar prieš iššaudami, kiti – šaudydami.

Kartais atrodo, kad esame kalti, nes savyje auginame priešiškumo vienas kitam sėklą. Betgi ar taip viskas ir paprasta? Jeigu neturėsiu kvailų minčių, nepadarysiu ir netikusių darbų? Betgi už niekšiškiausių poelgių nesislepia jokių minčių ar sumanymų. Ten tvyro visiška minčių tuštuma, „Niekas“. Ten – keistas nykus vakardienos kvapas.

Nepajėgiame perprasti sielos gelmes ir suprasti, dėl kokių priežasčių žmonės žudo vienas kitą. Galbūt savisaugos instinktas liepia nužudyti kitą, kol jis nenužudė manęs... Gal kyla pavojus mano vertybėms, ant kurių stovi viltimi aprūpinančios tikimos istorijos? Gal tiks ir kriminalinių istorijų banalus atsakymas... Žiaurumą pakursto ne tik įžeidūs kito asmens darbai, bet ir ano geradarystės. Žudynėms priežasties nereikia, paprastai visada užtenka ir preteksto.

Pasaulį nėra reikalo užkariauti. Paprasčiausiai ten, kur yra medžioklinių šunų, privalo būti ir vilkų... Mokslas daro svaiginančią pažangą ir pasiūlo vis subtilesnių žudymo įnagių, taigi daugelis nerimsta savo kailyje juos išbandyti gyvenime, patirti jų dovanojamą žudymo klaikumą. Daugelis vis dar gyvename tik todėl, kad žudyti pagal bendrą susitarimą negalima, yra nelegalu.

Kariuomenės, sako mūsų vaikiški tikėjimai, gina savo kraštą. Mes tik ginamės, net jei ir bet kuris karas paprastai prasideda rėksmingais taikos reikalavimais. O jeigu su peiliu rankoje ką nors užsipuolame, tai tik todėl, kad esame įžvalgūs, nes puolimas geriausiai tarnauja gynybai. Ir nesvarbu, kad atominiai, cheminiai ir biologiniai ginklai suteikia sadizmui sparnus. Nors šie ginklai mus padaro kuo toliau, tuo labiau bejėgius sustabdyti karą, tačiau galabinimo žinovai ir užsidegėliai ruošiasi ir toliau tik gintis. Naikinimo dvasia nekantriai laukia savo valandos.

Kiti žmonės nėra nusistatę prieš mane, bet tik labiau rūpinasi savimi. Tada kas jiems sumaišo protą, apverčia jausmus ir juos prispiria judinti pasaulio, kuriame gyvena, pamatus? Pastanga neištirpti slogioje veidmainiškoje visuomenės kasdienio gyvenimo rutinoje? Noras patirti daugiau gyvenimo? Dažnas praregėjimo akimirkomis sakosi ne gyvenąs, bet tik kaip šmėkla klajoja iš darbo į namus, iš parduotuvės į lovą. Gal pastangos sunaikinti tokį pasaulį yra noras save apčiuopti, atgauti jausmus? Tekantis kraujas visada buvo ir bus geriausias įrodymas, kad vis dar esame gyvųjų pasaulyje.

Pyktis visada yra nuoširdus, kai tuo tarpu juokas dažnai būna apsimestinis. Einantys žudyti trokšta patirti ką nors nenuduoto, nori išgyventi kažką tikro kaip ankstyvo ryto gaiva. O pastovėjimas petys į petį tegul ir su svetima mirtimi atveria naujus tikrumo horizontus jų susikurtame miražų pasaulyje? Gal jiems sukelia šį entuziazmą ėjimas bedugnės kraštu?

Keistas džiaugsmas apvaldo žmones, kai paskelbiamas karas kitai valstybei ar klanui, nes daugeliui tai reiškia vienatvės Raudonųjų žibintų kvartale pabaigą. Karas, pasirodo, bent pirmą savaitę yra smagus dalykas, ir apie tai liudija ne tik be perstojo pučiamųjų orkestrų griežiami maršai. Pačioje karo pradžioje, kaip rašo istorikai, daugelis džiaugsmingai atsidūsta: „Pagaliau sulaukėme...“ Džiūgaujama, nes darosi aišku, kas yra draugai ir į kurią pusę privalu šaudyti, taip pat prasikiša artėjantį plėšimą jaučiančios širdies virpulys.

Nesvarbu, kad yra žmonių, kurie nenori kovoti idiotiškų kovų svetimuose frontuose, tačiau dar daugiau yra tokių, kurie trokšta patirti naikinimo įtampą, svaigintis neapykantos narkotiku, nes juos šeimyninės dramos, verslo konfliktai ir gausus valgymas bei nuogybės jau „neveža“. Bombų sproginėjimai ir automatų pliūpsniai užgožia vidinius konfliktus. Pragaras išoriniame pasaulyje bent laikinai apgina nuo šmėklų sieloje, nes jos persikelia į išorinį pasaulį.

Prieblandos pasaulyje karas niekada nesibaigia, tik ilsisi ir laukia tinkamos progos vėl sukilti. Jis visada gyvena tarp mūsų ir mumyse. Karas yra mūsų likimas, arba jam ruošiamės, arba kariaujame. Jokio karo neįmanoma laimėti, jį įmanoma pralaukti, galima jame išgyventi, nuo jo pabėgti į kitą pasaulio kraštą, tarsi nuo ugnikalnio išsiveržimo ar žemės drebėjimo. Praeities žiaurumai tėra tik įvadas į tai, kas mūsų laukia. Karais remiamės netgi skaičiuodami laiką: „Prieš Antrą pasaulinį karą...“ Jį matome praeityje, o ir regime ateityje. Jis yra mums keistai svarbus.

Varžybos ginkluojantis, milijoninės bet kada pasiruošusios išmarširuoti armijos... Įtampa auga, o iškrova atidėliojama. Visuomenės susispiečia ir tarsi bangos jungiasi bei auga. Bendrumo pajautimas yra tarsi tapsmas bangos ketera: esame viršuje ir dideliu greičiu judame pirmyn. Banga pavargsta ir silpsta. Mes susvetimėjame, nutolstame vienas nuo kito, pakrinkame... Banga nuščiūva karo mūšoje ir kraujo putose. Kuo didesnė banga užauga, tuo iškrova tampa pražūtingesnė.

Pogromai buvo ir yra ir, be abejo, bus mūsų pasaulio panoramos neatskiriama dalis. Istorikai kalba apie „žudymo epidemiją”. Apkratas visada slypi kažkur giliai mumyse ir laukia valandos kada siela nusilps. Katastrofos nuojauta, dargi jos troškimas perspėja apie epidemijos kilimo grėsmę. Būdami bangos papėdėje jaučiame jos keterą, dargi trokštame bangos išsipildymo, atbaigimo. Katastrofa, dėl kurios niekas nesijaustų kaltas, yra daugelio žmonių svajonė. Ir jeigu ne visiško sunaikinimo grėsmė (kai kurie menininkai paskelbė atominę bombą „šventąja“, nes ji saugo mus nuo mūsų pačių), mūsų karta būtų jau bent porą karų kariavusi.

Taika vadinama tokia padėtis, kai karas vyksta kur nors kitur. Taika yra tik pietų pertrauka, arba tiksliau būtų pasakyti, kad tai yra pertrauka ginklų kalimui ir galandimui. Taika neturi nieko bendro su taikingumu: visi žinome, kad jeigu Prieblandos pasaulyje verta už ką nors kovoti, bus kovojama, ir net purvinai. Sunku pasitikėti tokia taika, kuri rankoje nešiojasi peilį.

Taika gyvuoja tik gerai apsiginklavusi (kas nežino šios tiesos). O šiandien ji apsiginklavo pernelyg stipriai. Taigi sunku pasitikėti nykštuku, kuris yra didelis. Norinčiai išgyventi visuomenei liko vienintelė viltis – išmokti nekovoti. Bet kaip tada su ilgametėmis kraujo liejimo tradicijomis? Čia niekada nebuvo visuotiniu planetos gyventojų sutarimu patvirtinto draudimo medžioti žmones sezono.

Retas nori karo, todėl dažnas leistų ir visus žmones vardan šio kilnaus tikslo iššaudyti. Kuomet viena tauta neseno karo metu subombardavo civilius, kitos pasaulio valstybės išgyveno šoką. Tačiau greitai šios kitos valstybės jau žudė civilius dar didesniais kiekiais, tik šį kartą vardan „gerų tikslų”. Karas nuo seno yra įteisintas kaip tinkama priemonė kovoti „už žmonių teises”.

Žmonės jau seniai stengiasi ištirti pasaulį sprogstamųjų medžiagų pagalba. Žemę galintys sunaikinti ginklai suteikia dabar ir čia galios jausmą – jeigu negaliu nupirkti viso pasaulio, galiu jį sunaikinti. Ginklas trokšta karo, nes tik jame gali būti pritaikytas. Savo „žvaigždžių valandos“ laukia pačios pasirenkančios taikinį bombos. Joms jau nereikalingas priedas – žmogus, kuris jas nukreiptų.  Atominės bombos naikina viską neišrankiai. Žmonių galabintojų liaupsių sulaukė bombos, kurios sunaikina gyvybę, bet išsaugo pastatus...

Kiekviename naujame kare naudojami vis tobulesni žudymo būdai. Kyla įspūdis, kad gyvenimas nesustoja, auga keistas pasitenkinimas, kad civilizacija žengia pirmyn ir gyvenimas gerėja. Bet jei žmogėdra išmoksta valgyti su peiliu ir šakutėmis, ar jis tampa labiau civilizuotas? Civilizuotas barbarizmas yra pats nuožmiausias.

Jeigu kuo didesnis nelaimėlių skaičius užsivelka uniformą ir išmoksta šaudyti, ar dėl to tampame kažkuo daugiau nei buvo pirmykštis žmogus? Kuo mūsų betoninės slėptuvės yra geresnės už anų akmeninius urvus? Tiek vienos, tiek kitos vienodai patikimai saugo nuo laikmečio ginklų. Kuomet nutyla sprogimai ir keiksmažodžiai, mūšio lauke pasilikę pūti kūnai visais laikais dvokia vienodai bjauriai.

Mieliausias karo meto vaizdas yra matyti besimėtančius po kojomis priešų lavonus. Nugalėtojai tiesia rankas į pralaimėjusiųjų turtus, prievartauja jų žmonas ir dukteris. Kraujo ir dulkių pėdsakas nuo neatmenamos senovės driekiasi ligi šiandienos ir niekada visiškai neišdžiūsta. Žmogui turėtų darytis šiurpu dėl to, ką makabriško ir kaip lengvai jis gali padaryti.

Tikime į garbės, teisingumo, pareigos įstatymus, bet jų nevykdome. Mes tarsi ir laikomės jų raidės, tačiau mūsų veiduose nėra tikrumo, ar ir kitas jų laikysis. Negalima žudyti žmogų? Bet kas yra tas žmogus, kurį draudžiama žudyti? Ar tėvynės priešas yra žmogus? Ar nesuvokiantis savęs kaip asmens vaikas ir proto invalidas yra žmonės? Ar biologinis buvimas suteikia ir teisę gyventi?

Žudymas karo metu, mirties bausmė nusikaltėliui, savižudybė, dar nespėjusio gimti savalaikis nužudymas ir nepagydomai sergančio numarinimas – mūsų aplinkoje nėra laikoma nusikaltimu. Visuomenė laiku ir vietoje atimti gyvybę nedraudžia. Už „gerą nužudymą“ dargi yra mokami atlyginimai, įteikiami apdovanojimai, netgi žmogžudžių pagerbimui sakomos jausmingos kalbos. Tiesa, šiose kalbose jie nevadinami žmogžudžiais. Taigi įsakymas „nežudyk” turi daug „išskyrus”. Būsime neatidūs ir nepaminėsime tų atvejų, kai tai daryti dargi yra privaloma.

Ne visada sutampa noras nužudyti ir galėjimas tai padaryti. Vis dėlto jeigu elitinės visuomenės dalies gerovė ar valstybės garbė reikalauja, žudymui uždegama žalia šviesa. Ir nesvarbu, kad karas kilo dėl to, kad tarp agurkų išaugo ananasas, kurį karaliai nesugebėjo pasidalinti derybų keliu. Prieblandos pasaulyje kažkurių gerovė priklauso nuo eilinių žmonių kančių. Priežastys visada yra tinkamai įvardijamos ir skamba kilniai.

Kiek daug žmonių besusirinktų ir kaip garsiai begrotų orkestrai, karas tėra didelio masto žudynės. Karo metu leidimas žudyti praktiškai yra neribojamas: „Privalai žudyti kiek pajėgi ir dar daugiau“. Šiokias tokias ribas nustato tik ginklo kalibras. Ateina dienos, kai užslėptas ir prislopintas priešiškumas sprogsta. Jis aplink it suglamžytas šiukšles išmėto visas padoraus elgesio taisykles. Karo metu bet kokios mintys apie artimo meilę yra pražūtingos.

Tiesa, nėra visiškai ir ligi pabaigos aišku, dėl kokių priežasčių įvyko tas ar kitas karas. Spėliojimų yra, tačiau dažniausiai būna taip, kad sugenda žmonių nuotaika: ar tai norisi muzikos paklausyti, ar ką nors nužudyti... Ateina laikas, ir mėtomi akmenys, ateina laikas jie vėl iš tyko renkami. Mes ir sakome: „Ruošiamasi karui“, bet niekada nesakome: „Ruošiu karą“.

Neužtenka tik paskelbti karą, nes gali niekas nesusirinkti. Karui įtemptai ruošiamasi taikos metu ne tik ginklus gaminant, bet ir žmonių sielose auginant pamišimo nuotaikas. Kuomet mūsų širdys tampa užsistovėjusiomis ir pūvančiomis moralinio pakrikimo pelkėmis, išaušta ši diena, kai galiausiai prasideda bėgimas į niekur. Daug istorijoje buvo karų, kuriuos įvyksiant daugelis nesitikėjo. Karų neįmanoma paaiškinti protu. Paprasčiausiai atsitinka, kad kuomet situacija tampa pernelyg sudėtinga ir ore tvyro įtampa, nuskamba pirmasis šūvis ir toliau  viskas rutuliojasi įprasta vaga: išsikrauti padeda šautuvai.

Sako, kad Skandinavijos kraštuose gyvena žiurkės – „lamingai“. Atsitinka taip jog viena iš jų ima bėgti per laukus. Prie jos jungiasi kitos... Taip būrys lamingų blaškosi po pusiasalį, kol, atsimušę į krantą, puola į bangas. Minia, net jei ji ir seka iš paskos, tėra tik kvaila minia. Paskutinėms šiame bėgime iš viso nebūna ką veikti, tačiau būrio dvasia ir jas nusitempia nuo skardžio. Karuose nėra nieko didvyriško, karai neatneša išsigelbėjimo, bet tėra masinės savižudybės būdas. Tai tik pamišėliškas blaškymasis po pasaulį ant peties nešant šautuvus ir iš paskos tempiant patrankas.

Karas yra ne tik bandymas perkirsti taikos metais susikaupusių problemų mazgą. Žmonės žudomi dėl maisto, dėl pinigų ar šiaip dėl paties žudymo. Net taikingu metu ne vienas neatlaiko padaryti ką nors bloga įtampos ir pasako sau: „Nužudykime ką nors? Kodėl gi ne?” – o paskiau tai ir padaro.

Nužudymas neleistinu būdu, būtent savarankiškai bei nepriklausomai nuo kitų pamišimo laipsnio, dažniausiai baudžiamas nužudymu. Nužudymas visgi gali būti ir teisėtas. Toks įspūdis, kad mirtis yra tarsi koks narkotikas, kurį visuomenė nors ir draudžia, bet tam tikromis progomis dalina nemokamai.

Ne karo laiku žudymai yra reglamentuojami įstatymo knygose, nes siekiama pažaboti didžiausią žmonijos aistrą. Kad patenkintų geidulį žudyti dažnam užtenka įtarimo, kad kitas gyvas sutvėrimas atrodo kaip antis, vaikščioja kaip antis ir kvaksi kaip antis. Žmonėms niekada nebuvo sunku surasti kaltus ir priešus. Dažniausiai užtekdavo spėti iš trijų kartų.

Knygos ir jose aprašytos „svetimos istorijos“ praverčia kai kyla noras tarp žmonių surasti ne žmones. Jose galime rasti įvairiausių apibūdinimų kaip atrodo „tikras“ žmogus: žmogus privalo turėti bent minimalią inteligenciją, save suvokti ir kontroliuoti, galėti bendrauti su kitais, būti kūrybingas... Dar keli bruožai ir mes jau žinome, kas yra žmogus. Kiti nors iš išorės ir atrodo žmonėmis, bet esant progai ir kilus dideliam norui gali būti paskelbiami esą antimis. Toks yra ir kažkada buvusios populiarios medicininio žudymo teorijos pritaikymo kelias.

Galime kalbėti ir apie ideologinį žudymą: „tikras žmogus“ privalo turėti ar bent garsiai išpažinti tam tikras politines ar ideologines nuostatas. Jeigu jis stovi ant šio bendro visiems „ideologinio pagrindo“, turi teisę gyventi. Ant šio pagrindo mirties akivaizdoje neretas atsistotų, žmonės visada mielai išsigindavo savo tikėjimų, bet šiandien net ir išdavystės galimybė retai pasiūloma. Prieš keletą dešimtmečių koncentracijos stovyklose buvo žudomi tūkstančių tūkstančiai atsitiktinių žmonių, nes jie buvo „svetimi“.

Vidurio amžiaus baisumus išgyvenome ir savotiškai juos „priėmėme“. Kas buvo neįsivaizduojama, pasirodė yra įmanoma. Iš karo niekas negrįžta toks, koks į jį išėjo. Mūsų visuomenės po karo taip pat pasikeitė. Kai pasakos pabaisa paleidžiama iš narvo, ji dar ilgą laiką skraido ratais. Kai liūtis išsilaisvina upę, ji negrįžta atgal kol nenusiaubia apylinkių. Kitą kartą jau žinome, kaip toli gali skristi ši pabaisa ir kaip plačiai gali išsilieti upė. To tikimės ir tam ruošiamės.

Vienus nusikaltimus nustumia į užmarštį kiti nusikaltimai. Šioje eilėje, kurioje vieni įvykiai vadinami nusikaltimais, o kiti bausmėmis, dar kiti – žygdarbiais, nelieka vietos laisvai valiai ir atsakomybei. Kolektyvinė atsakomybė ir minios valia dovanoja suvokimą, kad viskas dar nėra pakankamai žiauru. Žudymas ir griovimas tampa savitiksliu dalyku, bėgimu lenktynėse dėl pačių lenktynių. Vieni pragaištį sėja kokiame nors tamsiame akligatvyje, kiti šimtus kartų žudymą atkartoja mintyse ar „serga“ už žudikus žiūrėdami veiksmo filmus.

Visuomenės abejotinų vertybių debesis pridengia pusę pasaulio. Paklusniai prarandame save minios upėje. Kuomet žmonės pradeda vienas kitą šaudyti, smeigti, durti, sunku darosi atpažinti „kas yra kas“ šiose skerdynėse. Vėliavos suplyšta ir kiti priklausomumą kokiai nors ideologinei stovyklai liudijantys ženklai susipurvina. Matosi tik mirę ar dar ne kūnai. Žmonės pradeda nesigaudyti vardan ko ir dėl ko jie miršta. Vienintelė jų viltis yra sulaukti, kol ši pamišimo migla pasitrauks ant kitos pasaulio pusės.

Tarsi iš oro pasaulio dalį apsėda demonai. Jiems atiduodame savo protus ir jausmus, atkeliame sielos vartus. Žmonės sapnuoja, kad jie dega ir apšviečia kitus. Iš tiktųjų demonų skersvėjai jų sielas supučia it dulkes į krūvą – minios kūną. Minioje jau esame ne mes, bet „kiti“. Niekas nepajėgia sielas praradusiems uždrausti žudyti, juolab kad mūsų rankos jau vaikystėje įprato laikyti lazdą, o atmintis yra sutverta taip, kad mieliau atsimena nuoskaudas.

Žmogiškos silpnybės nėra blogio prielaida. Kur silpna, ten nieko negali būti, juolab blogosioms dvasioms nėra kas sunykusioje sieloje veikti. Tuo tarpu čia susiduriame su gaivališka griovime išsipildymą surandančia jėga. Sūnus nušauna tėvus. Keista, bet jis retai save kankina dėl tėvažudystės nusikaltimo. Nužudė tarsi ne jis. Jis tėra „likimo nuskriaustas našlaitis”, jis buvo priverstas. O gal?

Į karą išėję jau nebegrįžta. Vieni žūva, o kiti ten palieka savo sielas. Net ir praėjus po karo daug metų, kareivis sapnuose vienus žudo, o kitus gina. Jis nepajėgia suprasti, kad karo metu žmonės skirstosi ne į kariaujančias puses, bet į gyvuosius ir mirusius, į tuos, kurie vis dar gyvena, ir tuos, kurie jau žuvo. Pastarųjų vardai prapuola suvestinių skaičiuose, nes tai yra tik „karo sąnaudos“. Kas mirė, tas jau neturi vardo.

Poetai sukūrė daug dvasingų, tiesiog įkvepiančių posmų, filosofai parašė begalę knygų apie prasmę, tačiau visa tai kartu paėmus negali pasipriešinti karo kvaituliui. Kadangi mokomės tik iš savų klaidų, vadinasi, karas turi daug šansų ir ateityje. Kiekviena nauja karta susimąsto: „Gal jau laikas?“ Juolab kad mums taip gerai yra suvokiama ir artima laiko išbandyta pirmykštė logika: nėra žmogaus, nėra problemos. Šia tiesa bene visais laikais labiausiai pasitikima.

Kažkas tarsi seka gyvenimą Prieblandos pasaulyje. Kuomet žmogiškose sielose prisikaupia pernelyg daug blogio, kuomet ši vidinė tamsa pasiekia kritišką tašką, – nematoma ranka atidaro ventilį ir, kad pasaulis nesubyrėtų į šipulius, nuleidžia garą: kur nors kyla karas. Bet dar prieš tai atsitinkant, tylėdami ir kitų nepastebimi subręsta tie žmonės, kurie iš gaisravietės išves tautą ir keturiasdešimt metų su jais kartu ieškos išganymo. Tada vėl karas...

Pasaulis padalintas į dvi dalis: vienoje pusėje leista žudyti ir naikinti, čia kankinama ir persekiojama, kitoje pusėje leista tik kurti ir mylėti. Vienoje pusėje akis aštriais ledais žeidžianti audra, kitoje – taika ir ramybė. Jeigu neapkenčiu, mano siela košmariško sapno metu suvaikščioja į „ten“. Tačiau atsikeliu ryte ir noriu padaryti kažką gero. Šias puses per trumpą gyvenimą tenka pakeisti su žibintu rankoje labai daug kartų.

Kyla keista nuojauta, kad upės pasaulyje gėlės taip pat išgalvotos, bet ašaros yra tikros. Taip pat tikros yra tos rankos, kurios padaro užrašą ant kryžiaus. Čia kartais kryžiaus keliai veda ratu, kartais – pirmyn ir atgal, o dažniausiai tik į vieną pusę. Viskas pasilieka po senovei, kas dega, būna sudeginama, kita išsprogdinama. Todėl taip nuoširdžiai ir reikalaujame garantijų, kad anapus „kažkas yra“.

Ne vienas mąstytojas pastebėjo, kad karo audra nusineša moralinį purvą ir žmonių sielos nuskaidrėja. Tautai yra naudinga dažnai prisiminti karą kaip ir paskiram asmeniui mirtį. Kaip mintis apie mirtį suteikia išminties, taip ir karo baimė auklėja visuomenę. Mintys apie karą reikalingos taikai. Galėtume skaičiuoti metus nuo paskutinio karo: prieškariniu laiku, karo metu, aštuntais metais po karo... Šios mintys neleidžia pasimiršti tuštybės turguose, priverčia atidžiau pažvelgti į tai, kuo šiuo metu užsiimame.

 

Sulūžusios sielos

 

Viešai yra žinoma paslaptis, kad vieno laimė persipina su kito nelaime: vieni yra išaukštinami tik todėl, jog kiti tuo metu yra pažeminami, vieni nugali, nes kiti – pralaimi. Ne visiems pasiseka pastatyti gyvenimą ant teisingos kortos, kitiems tenka kankinystės garbė. Kai vieni džiaugiasi pergale, kitų pralaimėjimas atmiešiama baime, kuri priverčia susitaikyti net su kvailiausiais pirmųjų reikalavimais.

Pavydas ir ambicijos padalina į dvi dalis širdį, namus, kaimą, miestą, tautą. Solidarumas, pacifizmas ir kitokie šiandienos tikėjimai nepajėgia pagydyti viduje praplyštančių ir vis kraujuojančių baimės bei įtarumo druska pabarstomų žaizdų, nuslopinti vis beprasiveržiantį pykčio gaisrą. Nenorintis dalyvauti šiame pamišime pasijaučia stovįs su mažu kibirėliu vandens prieš ugnies apimtą pasaulį.

Tikiu, kad žmogžudys, prieš mane nudurdamas, turėtų užjausti ir bent pasiūlyti stiklinę šalto vandens. Vaikystėje skaitytos pasakos įpratino tikėti, kad žmogus iš prigimties yra geras. Žmogus negali nuskriausti žmogaus. Galbūt aš jį pastatau į nepatogią padėtį? Tikriausiai aš esu kaltas, kad kitus aplenkiau ir tapau geru taikiniu?

Nėra nė vieno praktiško argumento mylėti. Tačiau daug priežasčių pastūmėja į neapykantą: baimė valkatauti, prašyti išmaldos, badauti, tapti įstatymų persekiojamais bėgliais… Arba teisuoliškas noras „nuplėšti kaukę“. Dažnai nereikia net dingsčių, nes likimas paprasčiausiai numeta į mūšio lauką. Už šią kovą nebūna atsakingas nei tas, kuris žūva, nei tas, kuris išgyvena.

Neapykanta neleidžia pamiršti ir dovanoti. Ypač gaji yra nebyli neapykanta, kuri užsisklendžia ir susimaišo su gailesčiu sau: „Esu nekaltai nuskriausta auka”. Tokia neapykanta pavirsta ilga kaip gyvenimas pagieža: „Jeigu būčiau žinojęs, kur mano priešas nukris, būčiau bent papylęs stiklų”. Pasibjaurėjimas musėmis net priverčia mylėti vorus.

Viešai ir slaptai mėtomi vienas kitam kaltinimai dar nėra blogiausia „giminystės” išraiška. Kartkartėmis nuskambantys kvietimai draugauti pasirodo tesą slapti planai, kaip nusukti kitam sprandą. Prieblandos pasaulio pergalės laimimos kitų sąskaita, svetimiems suteikus nepatogumo, juos pažeminus ar apiplėšus.

Ne pasakų troliai, bet patys tikriausi žmonės sugriauna ligi pamatų miestus, paverčia dykvietėmis ištisus rajonus, palieka tūkstančius lavonų mūšio lauke, degina artimą koncentracijos stovyklų krosnyse. Neįprastai reguliariai sukylantis siutas nurimsta. Žmonės vėl mylisi ir gimdo vaikus, atstato sugriautus miestus bei tylėdami kuria galingesnius jų išlikimo procentą padidinsiančius ginklus.

Nuliūstame kai nužudomi žmonės? O gal vien dėl to, kad tą valandą buvome tik stebėtojai kitoje gatvės pusėje ar prie televizijos ekrano? Gal tik nerimsta aistra žudyti... Gal mes gyvename tik dėka ir vardan blogio, o gėris tėra tuščia vieta, kurios dar nepripildė blogis? Gėris tėra blogio trūkumas, tušti tarpai gyvenimo linijoje? Kiekvieno gyvenime buvo puslapių, kuriuos stengiamės kiek galima rečiau atversti ir nedrįstame garsiai perskaityti.

Galime pakelti visokiausius nuodus jei jų kiekis yra mažas, dargi prie jų priprasti. Vis dėlto kai melo kiekis visuomenėje grėsmingai išauga ir tampa nepakenčiamas, pajuda nuo kalno kovos vežimas. Mąstantys ir užjaučiantys atveda tautas prie revoliucijos slenksčio, jų humanizmo estafetę perima fanatikai. Visiems „saloninis humanizmas“ yra pernelyg ankštas, o ypač jis atrodo tramdomaisiais marškiniais užsimojusiems pataisyti pasaulį. Šie sukelia plataus masto plėšimo vajų, organizuoja visuotinės vagystės verslą ir nenorinčius dalintis paskelbia „broliškumo“ priešais. Revoliucija įsiurbia ir tuos, kurie, ryte prabudę, ruošėsi eiti į kepyklą nusipirkti šviežios duonos. „Laisvės ir brolybės“ tironija visada buvo ir bus žiauriausia prievartos atmaina.

Neramumų laikotarpiais išsitrina taikos metais pripažįstamų dorybių ir vertinamų ydų standartai. Norintys žudyti paprasčiausiai žudydavo ir su pasimėgavimu stebėdavo aukų veidus, norintys plėšti atiminėdavo iš vaikų ir moterų paskutinę duoną, trokštantys garbės priversdavo ginklo galia kitus prieš juos žemintis. Tie, kurie taikos metu nugyventų padoraus miestiečio gyvenimą, visuotinio pamišimo metais tapdavo vilkolakiais.

Liaudis tą, kuris kare nužudo tūkstančius, išaukština tarsi didvyrį. Taigi, kad gautume neribotą leidimą žudyti, tereikia tikėti tuo, ką visi kalba apie tėvynę. Tikėjimo visuomenės idealais narkotikas apramina sąžinę, nors ir aplink žiojėtų didžiausios kraujo balos. Sąžinė tyli ir dargi pagiria, kad įvykdėme pareigą ar net išgelbėjome pasaulį. Ji sugeba pataikauti, jos padedami galime užsiauginti neišmatuojamą „teisuolio“ išdidumą.

Ne vien vagys, valkatos ir alkoholikai sukelia masinius neramumus. Jie, neramumams pasibaigus, sugrąžinami į jų vietą: kalėjimus, patvorius ir prieglaudas. Pasaulį išjudina save nuskriaustais laikančių dorybingų žmonių svajonės apie naują pradžią. Kad ir kaip būtų keista, tačiau dauguma revoliucionierių dar vakar būdavo vidutinių gebėjimų padorūs piliečiai. Jie sunkiai pajėgdavo susigaudyti kas vyksta aplinkui, liguistai rūpindavosi savo sveikata ir stengdavosi gerai maitintis. Tačiau vieną rytą pabunda suvokę savo misiją, kuri pripildo juos išdidumo. Juos tarsi apsėsdavo „dvasios iš oro“.

Paskutinių niekšų tikslas yra tapti pirmaisiais. Jeigu tamsių akligatvių plėšikai būna žiaurūs, tai laikas nuo laiko pasaulį sudrebinantys „gėrio ir tiesos apaštalai“ būna nepaprastai žiaurūs. Jiems pasipriešinę pasipriešina ne jiems, bet jų šventiems lozungams ir privalo jau pagal jų taisykles būti pamokančiai žiauriai sunaikinti. Politiniai, moksliniai ir kitokie revoliucionieriai mieliau paverčia kraštą kapinėmis, jei jis nesutinka būti išgelbėtas jų siūlomu būdu. Jie ne tik nesutiks būti nukryžiuoti, bet mielai kryžiuos kitus. Aukštų idealų skelbėjai anksčiau ar vėliau tampa budeliais ir vadovaujasi „visuomenės statybose“  žemiausiais minios instinktais.

Pasikartojančius visuomenės drebėjimus tiriantys istorikai pastebi, kad išsilavinę žmonės pademonstruoja žiauriausią smurtą. Už visuotinai aukštinamo proto širmos slepiasi išlavintos laukinės aistros. Jie, be abejo, nedaužo langų, bet sugeba padidinti prievartos kokybę ir efektyvumą, sukuria jau nesutelpantį išviršinio padorumo sandėliuose ginklų perteklių ir suplanuoja, kaip juos panaudoti.

Inteligentiški žmonės sutiks nukirsti galvą kitam, kad išsaugotų ant pečių savą. Jie dargi nelaukdami kol kas nors jiems pakenks, patys, baimės pastūmėti, pastums į duobę ar net žudys kitus. Anie gali pakenkti? Ir kuo žmogus protingesnis, tuo daugiau pamato tų, kurie kelia jam grėsmę.

Sapnai apie idealią visuomenę verčia būti negailestingiems tituluotiems ir dideliuose namuose gyvenantiems „broliams ir seserims“ bei pastūmėja eilinio nuosavybės perdalijimo link. Niekas tiek daug blogio nepasėjo, kaip svajonės apie meilės, lygybės ir brolybės rytą. Entuziastų didžiulis troškimas palikti barbarizmo laikus pavedėja tautas ir visuomenes ratu bei grąžina į pradžią. Prabudimas būna staigus ir baisus. Pasirodo, kad šį kartą jau jie klastingai dalija tamsą stovintiems eilėje ir laukiantiems savo laimės gabalėlio.

Jų sapnai apie tūkstantmetę gėrio karalystę jiems padeda išgyventi, jų utopijos gelbsti nuo realaus gyvenimo ligos. Jie nuoširdžiai kovoja su malūnais ir prostitutes laiko širdies damomis. Jie nuoširdžiai tiki, kad jų naujas tikėjimas per vieną dieną pakeis pasaulį... Visus kitus šios iškilios idėjos, kurios baigiasi žodžiais: „Ir jie ilgai, ilgai gyvens”, tegali pirma laiko numarinti.

Sukilimo pergalę vainikuoja giljotina. „Revoliucija suvalgo savo vaikus“. Šio žaidimo taisyklės yra paprastos: laimi tie, kurie išsaugo galvas, pralaimi – jas praradę. Rezultatais paprastai pasinaudoja ėję antrame ešelone ir sugebėję išlikti gyvi prisitaikėliai. Jie nesidomi ir apskritai nenori žinoti, ką reiškia brolybė, lygybė ir kiti vėliavose plazdėję žodžiai. Jie pakelia iš dulkių ankstesnius vilkų visuomenės papročius ir apvalo, kad atrodytų tarsi nauji, bei su kilnia veido mina dovanoja liaudžiai. Jie sugrąžina gyvenimo ratą į pradžią. Pasaulis sugrįžta prie kultūringų ir tradiciškai nusistovėjusių vienas kito apiplėšimo būdų.

Po senos kaip pasaulis svajonės apie prarastą rojų vėliava atėjusi žmonių minia paprastai pasigerina gyvenimą kitų sąskaita. Jie įsitvirtina ir bijodami laukia kitos, jau juos nusinešiančios bangos. Kaip anksčiau, taip ir dabar niekas nenori pasikeisti vietomis savo noru, pasaulis negali būti tvarkomas be kraujo praliejimo, nes čia yra daug dalykų, kurių neįmanoma pasidalinti broliškai. Moralinių tradicijų nepaisymas ir bet kokias ribas peržengiantis godumas žada eilinę rokiruotę.

Ankstesni idealai ir stabai su giljotinos pagalba išvaryti iš fanatiškų užsidegėlių ir atsivertėlių kūnų vėl blaškysis tarsi neištarti žodžiai, it bekūnės šmėklos, ir ieškos naujų aukų. Jie ištisomis dienomis tūnos šalia ir lauks savo valandos, kai slogioje beprasmybės aplinkumoje dūstantys ir nuo savo protingų kvailysčių pablūdę žmogynai vėl šauksis baisumų.

Nenorinčios, negalinčios ir nepajėgiančios sugyventi visuomenės grupės tik ir laukia progos, kad galėtų dar labiau įsitvirtinti ir išplėsti savo žemes. Kad apgintų save, jie stengiasi kontroliuoti „laisvą žodį“ ir leidžia sau naudingus įstatymus. Kai stiprieji pasiekia apatinį sugedimo ratą ir nusilpsta, ateina revoliucionieriai. Jie nenugriauna sostų, bet, juose pakeitę nuo savų despotizmų pavargusius tironus, griebiasi tų pačių darbų: slopina laisvą žodį ir kuria represines struktūras. Piramidės smaigalys niekada nekabo ore.

Lyg ir esame broliai seserys, bet tai įsisąmoniname tik savos grupės (partijos, bendruomenės, tautos…) susirinkimuose. Demonstracijos mus suartina, suriša šventais minios raiščiais. Aukštiname savo būrio stabus pokyliuose susėdę prie gausiai apkrautų stalų, kartais ir patys pasimatuojame karžygio šarvus, tačiau niekada nepamirštame, kad didvyrius pergyvena jų arkliai.

Jeigu mano būrys negali apiplėšti kito ir vis nesulaukiame propagandos žadėtos pergalės, tuomet  pamirštame kad esame broliai ir sesės. Kai dideliu būriu susitinkame dalintis tik menką grobį, nusilpsta mus vienijantis minios jausmas, dairomės apleisti nevykėlių grupę ir geidžiame įsilieti į sėkmingesnę.

Juodos ir rudos skruzdės naikina viena kitą. Jei mes patys esame toje pačioje miško laukymėje, pirmiausia pasistengiame „pažinti save“. Susipratę kas esame, susiskirstome į grupes ir užsivelkame juodas ar rudas uniformas. Taigi Prieblandos pasaulyje nėra įprasta nuoširdžiai diskutuoti apie neapykantos ir vienas kitam priešiškumo pražūtingumą, nebent pasidomėti, kuri pusė yra stipresnė bei kuri kariuomenė turi didesnius šansus laimėti. Vienoje iš dviejų barikados pusių paprastai stovi daug skystesnis būrys.

Logikos vardu galima sunaikinti žmones, bet neįmanoma jos pagalba šio virsmo paaiškinti. Ne karas ir revoliucija greitina visuomenės pažangą. Kaimynystėje tautos be revoliucijų ir karų pasiekdavo tą pačią pažangą. Mokykloje išmoktos istorijos pamokos daug, o kartu ir nieko nepaaiškina, nes nekalba apie iš pragaro kartas nuo karto išnyrančią pamaišyti visuomenės katilą ranką. Tik tokios demoniškos rankos buvimu galima paaiškinti, kodėl žmonės taip nekenčia vienas kito.

Daug gyvių alsuoja prievarta, tačiau nėra kito tokio gyvio, kuris taip rafinuotai sugebėtų prievartauti kitą, kaip žmogus. Žmogus baisiausius darbus atlieka tarsi pareigą: „Aš privalau tave nužudyti…” Vienintelis apribojimas, kurį pateikia įstatymų knygos, tai žudyti tvarkingai. Visuomenė savinasi teisę kontroliuoti kontrolinius šūvius. Nors bendra atsakomybė yra visiškas atleidimas nuo atsakomybės, tačiau tik tokiu būdu dar šiek tiek įmanoma riboti tai, kas žmonijai taip artima ir sava.

Kuo daugiau pasaulyje gimsta žmonių, tuo labiau kažkokia paslaptinga jėga rūpinasi, kad jie mirtų lengvai kaip musės. Jeigu egzekucijos trunka ilgai, jos jau negąsdina. Istorija pasakoja, kaip karų ir revoliucijų metu žmonės su nepaaiškinama ramybe žengdavo į ešafotą ar dujų kamerą. Atsitikdavo taip, kad teroras jau neterorizuodavo.

Minia būna taikinga, ji stato ir kuria. Minia gali įsiaudrinti, griauti ir naikinti. Archetipai, ar dar kaip protingai bepavadinsime kito pasaulio demonus, įsiveržia į sąmonės lauką kaip sudžiūvusią žemę laistantis lietus ar kaip kviečius ir pelus permaišanti gaivalinga audra.

Neapykantos kitaip galvojantiems arba daugiau turintiems įpūsta „meilės, lygybės ir brolybės“ žiežirba išauga į gaisrą. Jis praūžia, ir visuomenė, pavirtusi į tylią, neapsisprendusią ir baimingą minią, sutinka būti vedama bet kur. Žmones sulygina štai šis vergiškas paklusnumas. Jei mes žodžio „vergas“ nemėgstame, tai jo atitikmuo –  „robotas“ yra dažnas šiandienos „svetimose istorijose“. Veido blyškumas bei paklusnumo priesaikos visus supanašina.

Patriotizmo, klasinio bendrumo ar skelbiamų vertybių iškilūs propagandos žodžiai laimėjusius išteisina, o pralaimėjusiems užčiaupia burnas. Taigi, kalbėdami apie teisingumą, lygybę ir brolybę turėtume žinoti, kad šie žodžiai skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Šiuos žodžius stengiamės perprasti atsižvelgdami į savos grupės norus ir viltis, antipatijas ir neapykantą.

Įgijusios kūną legendos pavaizduojamos vėliavose tų, kurie eina sunaikinti priespaudą ir vergovę. Stabais tapusios formulės suteikia indulgenciją priespaudai, kankinimams ir žudymams. Teisingumo ir brolybės reikalaujančių sukilimų metu žuvo nesuskaičiuojama daugybė vaikų ir aštuoniasdešimtmečių senių.

Žodžiai: garbė, teisingumas, taika, visuotinė gerovė… turi magišką galią. Jie ne tik papuošia viešas kalbas, bet ir sujudina svajones. Stebuklingos formulės suteikia einančių perdalyti pasaulį planams paslaptingo altruistinio švytėjimo. Magiški žodžiai teikia galios nepaklusti senai tvarkai. Taigi „laisvė, lygybė ir brolybė“ buvo ir dar ilgai bus revoliucijų ir karų pranašas: kur skamba šie žodžiai, ten išmintinga apsidairyti, ar neguli šalia užtaisytas ginklas.

Eiliniai žmogiukai nusilenkia tiems, kurie turi galią juos viešai pasmerkti, apiplėšti ar tik nužudyti. Šie turintys galią (bosai, prezidentai, karaliai, stabai…) terorizuoja „brolius ir seseris“, nes pastarieji leidžiasi niekinami bei žudomi. Jų baimingas tylėjimas atriša iškrypėlių rankas. Tiesa, pačių tironų baimė yra dar didesnė. Šie bijo juos garbinančios liaudies slaptų sąmokslų. Baimė visur mato priešus ir stengiasi pirma griebtis peilio.

Žmogėdrų puotoje, be abejo, dažnai yra kalbama apie humanizmą: „Viskas daroma žmonijos labui“. Net ir tankai, bombos, masinio naikinimo nuodai... Šitokie jų svarstymai apie žmonijos labą nėra tik pastanga pasirūpinti pertrauka virškinimui, bet ir „aukštos kultūros“ požymis. Toks moratoriumas visiems kartas nuo karto būna priimtinas, tačiau žmogiškai prigimčiai yra ankštas. Rusenančios žarijos lūkuriuoja ją įpūsiančio aplinkybių gūsio.

Jau seniai yra pastebėta, kad žmogus yra blogesnis už žvėrį, kuomet jis yra žvėris. Gandai apie žiaurumus nėra išsigalvojimai. Juose nėra nė perdėjimų: viskas, ką galima žiauriausio sugalvoti, kada nors jau buvo padaryta. Egzekucijų laužai, giljotinos, sušaudymai, dujų kameros, – visa tai yra altruizmo aistros vedamų idealistų palikimas pasauliui. Pasaulis šią dovaną priima, patobulina našumo prasme ir pasiūlo kaip patogiausią visų problemų sprendimo būdą ateinančioms kartoms.

Žmogus gali viską, tačiau ne visada tai jį džiugina. Net jei ir laimėsiu žiurkių lenktynes, tuo galėsiu mažai tepasididžiuoti. Jeigu kankinsiuosi manydamas, kad kažkas svetimas grasina, manyje gyvens vienatinis noras: išsaugoti save. Taigi vis dėlto privalėsiu bėgti lenktynėse. O gal tik įsivaizduoju, kad kažkas mane puola, nes man bukliai mielas neapykantos ir baimės jaudulys, nes ir žiurkių lenktynės turi finišą su kaspinais ir gėlėmis. Baimė padeda padaryti žiauriausius nusikaltimus.

Kaip bebūtų keista, tačiau net visos žmonijos neapkenčiančiam yra reikalingi žmonės, kad jis turėtų ko neapkęsti. Kas neapkenčia pasaulio, tas iš tikrųjų neapkenčia nevisavertiškumo patirties nualinto savęs. Jis nepajėgia ką nors pakeisti. Ir apskritai ar galima ką nors pakeisti čia, kur kelio ženklai rodo tik judėjimą ratu? Kad naktyje pasiklydęs galėtų save niokoti sadistiškiausiu būdu, jam reikalingi kiti, kad šie jį keiktų. Atgręžta į priešą ugnis labiau degina jos indą.

Piktavaliai tėra nelaimingi žmonės, kurie geidžia, kad aplink būtų daugiau nelaimėlių. Jie, patys būdami tokie, gerai pasijaučia tik tarp panašių į save. Kas kitas, jei ne tas, kuris jau išgyveno pragarą, sugebės pagelbėti jame esančiam? Net ir jie tikisi, kad kai bus sunku, šalia esantis galbūt paguos ir nuramins. Jie ir čia pasirodo esą kvailiai kaip reta, kurių yra daug. Ten, kur tėra vien tik nuovargis po mažų išdavysčių ir dar po mažesnių džiaugsmų dienos, pažeme it voratinkliai plaikstosi blankios mintys ir toli nenuskriejantys jausmai.

Galbūt esame poetų ir mąstytojų rūšis. Betgi taip pat esame teisėjų bei tironų, garsių ir visai nežinomų nusikaltėlių rūšis. Čia tapo įprasta būti užpultam keturių pusių, kurios visos yra nugaros. Taigi ir stengiamės būti nepasiekiami, norime iškilti kuo aukščiau ar ant pjedestalo užsiropšdami, ar bent kitus priversdami atsiklaupti. Nors žmonijos balsas tarsi lyg ir dangaus ataidi, tačiau sunku būna suprasti, jis gero nori pasakyti, o darbai akivaizdžiai kelią į Prarają grindžia.

Pasaulis ir viskas jame keičiasi. Keičiamės ir mes, paprastai į blogą pusę. Ir kaip blogai apie žmogų begalvosi, vis vien atsiranda progų nusistebėti. Jis sugeba neįtikinamiausiais būdais „prisiimti atsakomybę“. Jei galėtų, žmogus net savo antkapį sviestų į svetimą daržą. Žmonės tampa kažkaip kultūringesni kai susėda aplink stalą... Nors išgerti degtinės ar pasakyti nešvankų anekdotą dar nėra pats patikimiausias žmogiškumo įrodymas.

Kai vieni, sakydami iškilmingas kalbas, kyla laiptais į valdžios Olimpą, antri nusigėrę pasakoja savo vaikams, kaip nugriovė ankstesnio pusdievio sostą ir išžudė jo šeimą, treti viską stebi šono ir tikisi bent menkos naudos sau, tegul tai bus bent laiką užimsiantis smagus reginys. Dar kiti visada įtariai žiūrės į amoralius ir nuožmius valdovus bei vergauti norinčią minią. Jie tokių vietininkų ir tarnų matė pernelyg daug, kad į šiuos paprastus scenos darbininkus pasižiūrėtų rimtai.

Laisvė ir kiti kilnūs idealai turi turtingą gyvenimo istoriją: jie užgimė giljotinoje, daug kartų žadėjo ir kiekvieną kartą apgavo. Visgi su šia išmalda ir verčiamės. heroizmą niekas nesumoka, tik patys herojai galimybę pasidžiaugti aplodismentų ir liaupsių audra atiduoda labai daug, net ir savo sielas. Visgi nors ir blaivioji dauguma garsiai išpažįsta tikėjimą aukštais idealais, tačiau viešoje vietoje vengia išskėsti rankas, nes bijo, kad jos gali būti prikaltos prie medžio. Visi juk gerai žinome, kad viena liaudies mėgstamų pasilinksminimo vietų yra taip pat ir Golgota.

 

==============================

 

 

 

 

 

 

 

Ar mirti yra gėda?


Neužmiršti mirti  ▪ Mirštančiųjų gydymas  ▪ Gyvųjų išduoti  ▪ Mirties atradimas  ▪ Tik kartą mirti  ▪ Mirusieji negali numirti ▪ Gal aš negalėsiu numirti?


Likimo vaikai


Troškimų riba  ▪ Pasirinkti kitaip? ▪ Rytdiena jau buvo ▪ Pavargusio tikėjimas  ▪ Visavertiškumo kompleksas  ▪ Vakardiena sugrįžta


Svajonių krantas


Namas be Vėjo  ▪ Užsispyrusios akys  ▪ Tobulumo iliuzija  ▪ Kelias į laisvę ▪ Kelio į niekur pabaiga


Tegul upė teka


Stebuklo nuojauta  ▪ Esame kas esame  ▪ Išlipti iš gyvenimo upės  ▪ Mirtis prieš mirštant  ▪ Galimybė dar kartą gyventi  ▪ Gyvybės skonis


Pabaiga

Knygoje atmetu keistus save netikinčiu vadinančio žmogaus tikėjimus. Todėl savimi patenkinti "pasaulio vaikai" nepakelia įtampos, spėja, kad bandau atimti sapnus, tegul šie tebus apie maistą ir pastogę, kaltina mane pesimizmu, cinizmu. Tegul... Vieni žaidžia smėlio dėžėse, pasiryžę keliauti, jas palieka.

Pajėgiantys pažvelgti į pasaulį sielos akimis, ras tiesą. Pasiryžėlius drąsinu nebijoti pažinimo skausmo, kuris ženklina Dvasios gimimą. Krantas, ant kurio pasitinka Vėjas, yra čia pat. Šioje knygoje nei karto neminiu žodį "Dievas", visgi ji apie tai.

Ieškančiam pasitikėdamas ištiesiu šią knygą. Džiaugiuosi ja, nes sulaukiu palankų atsiliepimų įvairių visuomenės sluoksnių. Asmeniškai neturėjęs progos padėkoti, tai noriu padaryti dabar.

Vytas Sabaliauskas    E - Paštas