Jei norite perskaityti,

 

prašau i biblioteka:

 

(2017m.)

 

Vytas Sabaliauskas

Apie likimo upę ir Vėją

(Gyvenimo įstatymų atodangos)

ISBN 9955-665-46-7 *  2006m. * 525 psl.

Tema:

Socialinė filosofija


 

T U R I N Y S

 

Įžanga


Ašaros ir lietus

 

Atvaizdas šukėje ▪ Keleiviai naktyje  ▪ Bevertis žmogus  ▪ Godumo demonas  ▪ Lygybės nelygybė  ▪ Nevertas gyventi gyvenimas


Pilkų veidų siena


Purvini šviesos rūbai  ▪ Tuštumos neviltis  ▪ Dorybės ir nuodėmės noras  ▪ Melo kvotos  ▪ Tarp gėrio ir blogio


Bausmės nusikaltimas


Lopšio kvapas  ▪ Sulūžusios sielos  ▪ Teisės antroji pusė  ▪ Karoliai ant siūlo  ▪ Lietaus abejingumas


Kas yra tiesa?


Dienos tiesa ▪ Savi netikintys  ▪ Tūkstančiai tiesos vardų  ▪ Įkalinti tiesoje  ▪ Minios prievarta  ▪ Piktžodžiautojo dvasia ▪ Atsisveikinimas su tiesa


Pasiklydę kryžkelėse


Keliavimas pakraščiu  ▪ Toleruoti ar atjausti?  ▪ Vienu keliu  ▪ Skausmo laiptai  ▪ Kur blogio pradžia?


Ilga pabaiga


Senatvės nelaimė  ▪ Bausmė už troškimus  ▪ Per vėlu ir per trumpa  ▪ Rytojus taip pat miršta  ▪ Gyvenimas akimirkoje



Ištrauka iš knygos:

388 - 403pp.:

Likimo vaikai: Troškimų riba

Vaikas ateina į pasaulį ir pareiškia, kad nori būti mylimas. Vis dėlto jis negali tikėtis, kad būtinai kas nors jį išgirs. Net jei jis ir piktinsis, kad privalo kartu su kitais laukti eilėje, niekas jo neklausys. Medis negali pasirinkti nei tos žemės, kuri jį maitins, nei tos vietos, kurioje užaugs. Vieta, kur jį pasodins, gali būti net ir dykvietė be vandens.

Vieniems likimas padovanojo daug saldumynų, žaislų ir erdvų nuosavą kambarį. Jiems gyvenimas davė viską, nors jie ir turi įtarimų, ar gavo iš tikro viską, kas priklauso pagal lydintįjį sąrašą. Kiti teturėjo baimingas mintis: ar turėsiu už ką nusipirkti maisto, ar, atėjus šalčiams, rasiu šiltą drabužį... Kai kuriems pasirinkti iš dviejų bėdų jau buvo neblogas pasiūlymas.

Gyvenimas yra pilnas atsitiktinumų, kurie tik patvirtina, kad kitaip negalėjo būti. Vis dėlto tie netikėtumai, kurie lankosi pilyse, retai užklysta į varganą palėpę. Skirtingų žmonių rūpesčiai nors ir yra panašūs, bet kartu labai ir skirtingi: vienų sriuba pernelyg skysta, o kitų brangakmeniai per smulkūs.

Galbūt ir manau, kad gyvenu ypač palankioje geografinėje vietoje: tarp pietų ir šiaurės, tarp vakarų ir rytų. Net jeigu savo kaime būsiu šauniausias vaikinas, bet likimas galbūt jau nuo gimimo man paskyrė būti antrarūšiu trečio pasaulio žmogumi. Į tą patį klausimą: „Būti ar nebūti?“ – skirtingi žmonės skirtingose vietose įdeda vis kitokią prasmę.

Kiekvienas vos užgimę tampame turinčios savus tikėjimus, savas tradicijas bei labiau jai įprastas suktybes visuomenės nariai. Ši kultūrinė aplinka įperša tam tikrą idėjų bagažą, išmoko tarti ribotą žodžių skaičių. Kasdienės kalbos žodžiai taip pat turi atspalvius, kuriuos aplinka perduoda tik savo įnamiams.

Visuomenė išmokė atminti savas „svetimas istorijas“, už kurių deklamavimą mokykloje gaudavome aukštus įvertinimus. Visgi dažnai ši visuomenė nors mokė sakyti tiesą, bet pati melavo. Vaikai, kuriems buvo meluojama, tampa meluojančiais suaugusiais.

Pirmą kartą išgirstos pasakos skiriasi kaip ir mūsų drabužiai. Skiriasi taip pat ir kiekvieno mūsų užimama vieta vištidėje. Ant apatinių kartelių tupintys nešioja dvokiančius drabužius ir jų tėvų sekamos pasakos dažniausiai neturi geros pabaigos. Vienų svajotos svajonės, paveldėti tikėjimai ir pačių pažintos tiesos pasiliko ir pasiliks uždaryti mažame ir priplėkusiame kambaryje, kur visada trūksta oro. Jeigu pasakų fėja pažadėtų išpildyti tris norus, tikriausiai jie paprašytų porcijos ledų. Kitų svajonės, tikėjimai ir tiesos lakioja erdviuose rūmuose.

Vieni mokėmės universitetuose, kiti – gatvėje. Kaip žinome, vieni esame talentais apdovanoti, kiti – dauguma, kuri esą užkasa savo talentus. Betgi norėtųsi paklausti: kaip žemė gali savyje išlaikyti tiek užkastų gerų dalykų? Šios kalbos tėra menka paguoda tam, kuris nenori matyti ir vengia įžiūrėti savo vietos pasaulyje siauras ežias. O savo vietą pamatyti nėra sunku, galime net ir patys be paraginimų: „Žinok savo vietą“ ją atspėti, bet slogu būna susitaikyti su mintimi, kad tik šios vietos esame verti. Kai kiti pardavinėja savo talentą, tegali pardavinėti savo sąžinę...

Vieni vilkime senus suplyšusius drabužius, valgome apgedusį maistą ir gyvename kampan įsispraudę. Šių nelaimėlių likimas akivaizdžiai yra užrašytas su grubiomis klaidomis. Ką reiškia būti visuomenės dugne nesupras tas, kuriam neteko ten gyventi. Apačioje yra nyku bei šalta ir visai ne dėl to, kad nemokėtume naudotis kalendoriumi. Iš ten pargrįžti jau neįmanoma, nors ir netikėtai išplaukęs pražuvėlis sakytų, kad „Aš esu vis tas pats, mano tik plaukai pabalo“.

Čia vieni negali gauti net sunkiai dirbdami to, ką mano nusipelnę, o kiti gauna viską net ir nespėję to panorėti. Paprasčiausiai atsitinka taip, kaip turi atsitikti. Tik sapnais apie laimę esame panašūs. Prabudę panašūs jau neatrodome. Neįmanoma palyginti nepalyginamų dalykų. Kai kurie esame tokie maži, kad mūsų be galo didelio išdidumo niekas net nepastebi.

Kodėl šiame pasaulyje vieni yra turtingi, kiti – vargšai, vieni gyvena prabangoje, o kiti kenčia vargą? Kodėl vieniems turtai tarsi mana krinta iš dangaus, kiti duoną kasdienę privalo užsidirbti veido prakaitu? Kodėl vieni suserga sunkiomis ligomis, kiti yra sveiki visą amžių ir numiršta taip ir nepažinę skausmo? Vieni yra mylimi, kiti – neapkenčiami vos tik spėję gimti? Vieni turi polinkį žudyti, vogti ir griauti, o kiti tiki, kad gimė mylėti ir aukotis: „Aš šviesiu kitiems pats sudegdamas!“

Vienoje vietoje matome atsitiktinumą, kitoje įžiūrime priežastis. Dargi manome, kad be priežasties plyta ant galvos nenukrenta. Ypač bepročiai visur randa tikras priežastis. Jie kiekvieną rytą mato septynių kelių sankryžą ir kiekvieną kartą sugeba pasirinkti kelią, kuris veda į niekur.

Žmonės sukūrė daug svetimų istorijų, kad paaiškintų ypač tiesos ieškantiems vaikams, kodėl vieni gimėme karaliaus šeimoje, kiti – alkoholiko ir isterikės šeimoje, kodėl vieni valgėme saldainius pilna burna, o kiti dar būdami maži bandėme atspėti, kodėl suaugusiųjų mieliausias užsiėmimas yra mosikuoti diržu. Tačiau net sudėtingiausi išvedžiojimai apie buvusius gyvenimus ir atsakomybę už prieš gimstant padarytus prasikaltimus nepajėgia apginti tikėjimo į teisingumą akyse tų, kurie labai nori jį įžiūrėti, tačiau niekaip nepajėgia jo pamatyti.

Grožis visuose namuose yra laukiamas, o bjaurumas slepiasi tamsiausiuose akligatviuose ir yra įleidžiamas į anų svetaines tik kaip juokdarys ar menininkų nudailintas sienos papuošimo elementas. Kodėl vieni esame gražūs, kiti atrodome bjauriai? Kodėl vienus net į paskutinę kelionę išlydi verkdamos minios, o kitus paprasčiausiai užkasa?

Nors visi tarsi ir esame vienodi, tačiau skiriamės išoriniais bruožais ir vidinėmis savybėmis. Medis pažįstamas jau nuo šaknies. Savo veido bruožus atsinešame gimdami. Ne mes renkamės akių spalvą ar ūgį. Tarp vilkų gyvenant, gimsta vilkai, tarp avių – avys. Tikrame gyvenime bjaurusis ančiukas užauga ir tampa tik antimi.

Charakterius nulemia gimstant atsinešti palinkimai ir begalė kartais net ir nepastebimų aplinkos bakstelėjimų. Jeigu tai, kas manyje kreiva, pastebime ir savo tėvuose, tai nėra tik patogus būdas pasiteisinti. Paveldėtos žinios ir auklėjimo aplinka nemažiau sąlygoja mūsų mintis, jausmus ir veiksmus. Vieni labiau sugebame kriuksėti, kiti – urgzti.

Mes pasirenkame vieną ar kitą taką tiktai todėl, kad paveldėtos asmeninės savybės, įvairios socialinės, psichologinės, politinės, auklėjimo, kultūrinės ir ekonominės jėgos tai pasirinkti pasiūlo ir nenori girdėti atsisakymo. Žinoma, galiu rinktis bet kokį gyvenimo kelią, tačiau gausiu leidimą eiti tik vienu būtent man skirtu taku.

Viskas įvyksta kitaip nei tikiuosi: vieno noriu, tačiau gaunu kitką. Žiūrėk likimas neša mane tarsi aklą kačiuką skandinti. Esu ramus, ir išsivaizduoju, kad galėsiu plaukti tarsi gulbė ežero paviršiumi, ir nervinuosi kai kažkas pamato ir priglaudžia tik šiltuose namuose. Kartais likimas mane išmeta iš rūmų tarsi seną šunį, o aš džiaugiuosi, nes manau, jog einu į apdovanojimų įteikimo ceremoniją. Taigi, negauti norimo, dažniausiai ir yra didžiausia likimo dovana.

Likimas nukreipia į reikiamą kelią ir parodo kryptį, o ypač besipriešinančius paspiria, kad įgautų reikiamą pagreitį. Nors lėlių namuose niekas garsiai nekalba apie siūlus, tačiau visi žino, kad kojos ir rankos, protas ir širdis seka nematomų siūlų judesius.

Prieblandos pasaulyje atsisakius tikėjimo „laisva valia“, neliks atsakomybės už tai, ką darome? Nebent mūsų „teisingumas“ galutinai prarastų veidą... Prieblandos pasaulyje vargu ar įmanoma atsakomybė už tai, ką darau. Bausmė ir nusikaltimas jau seniai nevaikščioja kartu, jei jie iš viso kada nors kartu buvo susitikę akis į akį. O jeigu pabandyčiau nieko nesvarstyti ir negalvoti? Rankos pačios suras darbą, o kojos – kelią. Kyla keistas įspūdis: tarsi darbai ateitų į rankas, o kelias pats judėtų į mane. Gyvenimas pasirodo esąs upė, kuri pati plaukia.

Mūsų pastangos surasti įrodymus ir surinkti faktus, kad „teisingumas nugali“, tėra virš mūsų esančio įstatymo nuolankus pripažinimas. Tikėjimas į faktus gi akimirksniu pražudo šį mūsų vaikišką tikėjimą. Aš turiu būti toje vietoje, kurioje esu, kad lėlių teatre vaidinimas vyktų toliau ir kad pasaulis turėtų šansą išlikti.

Vieni užimame aukštas vietas ir turime didelę galią tik dėl to, kad bejėgiai ir vargšai jaučia pagarbą kilmingiesiems; yra daug badaujančių, nes ne mažiau yra tų, kurie garbina duoną, vieni tik trokšta turtų, kiti juos plėšia ir prievartauja, tarsi išpildytų anų neryžtingųjų valią... Nei vienas žodis, nei viena mintis, nei vienas darbas neprapuola. Visa susipina į visumą, kuria yra Prieblandos pasaulis.

Likimai mus sujungia šiai kosminės pusiausvyros paieškai. Tiesa, vieni šioje dieviškoje komedijoje kursto pragaro ugnį, augina Bedugnės dvasią, kiti gyvena dėl to, kad šią ugnį užgesintų; vieni didina sumaištį, kiti neša taiką; vieni kaupia turtus, kiti miršta nuskurę iš bado...

Žmogžudystės, plėšimai, melas ir kitoks aklos aistros siautulys po kiek laiko it žvarbi audra nurimsta. Po audros šėlsmo lieka neturtas, ligos, nerimas, skausmas... Visi šie dalykai išsirikiuoja į tvarkingą eilę. Net kokios bjaurasties, kurią tikiuosi patirti, kartais būna tiesiog neįmanoma sulaukti, jeigu ji nepriklauso šiai rikiuotei.

Ilgainiui ramybės sukaustytas ežeras pradeda dvokti, todėl net toks sujudimas kaip karai, žudymai ir prievarta pasauliui yra tarytum gėris. Neapykanta, pavydas ir kitokia sumaištis išjudina pusiausvyrą ir sukelia Prieblandos pasaulio vandenyne bangas. Atjauta, gamtos grožis, atviras žvilgsnis… – nuramina ir atstato pusiausvyrą.

Kai kurie pasaulio panoramos potėpiai erzina. Tačiau net bjaurūs daiktai ir kreivi poelgiai turi savo vietą. Jie yra visumos, kurioje yra vietos taip pat mūsų visų viltims ir troškimams, dalis. Šis pasaulis yra tarsi scena, ant kurios kiekvienas nors ir stengiamės vaidinti svetimą rolę, atliekame tik savą. O ji yra ypatinga, nes net dangus ir žemė nuščiuvę žiūri ir klausosi. Net jeigu įsivaizduosiu esąs savo gyvenimo scenaristas, tai vis dėlto bus tik iš aukščiau paskirta man rolė.

Už žodžių nėra kalbančiojo, už minties nėra mąstančio, už darbų nesislepia tas, kuris dirba. Žodžiai ir kalbantis, mintys ir jas mąstantis, darbas ir jį atliekantis yra viena. Todėl vietoje to kad sakytum: aš mąstau, aš darau, tiksliau būtų tarti: mintis ateina, žodis ištariamas, darbas įvyksta. Raidė po raidės susirenka tvarkingai į žodžius, žodžiai susiburia į sakinius dieviškosios komedijos knygos puslapiuose.

Mums norisi tikėti, kad pasaulis yra tvarkingai sudėliota žmonių ir reiškinių lentynėlė. Visi daiktai turi savo vietą ir žmonės savo valandą... Ką gali žinoti, gal taip ir yra, nors mes neturime pakankamai skvarbių akių tai pamatyti. Man nereikia niekuo rūpintis – belieka tik viskuo džiaugtis. Nors liks ir kels nerimą abejonė, ar koks katinas nežaidžia su likimo siūlų kamuoliu.

„Visi į rinkimus!“ Atrodo, tarsi minčių lavina, fantazijos ir svajonių mišinys būtų likimo kalvė. Aš galiu suteikti bet kokį pavidalą savo gyvenimo keliui, galiu padaryti begalę gyvenimo kelių ir patį geriausią pasilikti sau. Į visus kraštus pasipila jausmų žiežirbos ir, aidint minčių smūgiams, įvyksta pasirinkimas iš dviejų kandidatų.

Gal ir įsivaizduoju, kad man vadovauja protas, tačiau esu varganas savo pykčio ir visokiausių kitų geismų šeimininkas. Nuo akių nukrinta uždanga ir patiriu, kad tik stengiuosi pažinti tą vienintelį kelią. Tarsi kūjį kilnotų kieno kito, tačiau ne mano rankos. Minčių ir jausmų dūmai prislėpė prieš šimtus metų pastatytą tiltą virš Nebūties. Pats takas tarsi pasikloja po negalinčio sustoti kojomis. Argumentai, priežastys ar laisvas apsisprendimas tėra likimo bakstelėjimai lazda, kad žiūrėčiau po kojomis.

Kad atlikčiau tai, ką privalau, nereikia grumtis su likimu, nes man pakeliui su juo. Prieš verždamasis ką nors primušti, turėčiau giliai įkvėpti ir nurimti bei pasistengti tai pamiršti. Ateina laikas ir būtinybė duoda geriausią patarimą. Net jei aš atsitiktinumus pasipūtėliškai pavadinu tik atsitiktinumais, jie pirštu duria į tai, kas man tuo metu yra geriausia. Šventasis neturi planų, bet priima viską ką siunčia Dangus.

Jeigu lyja – tegul lyja, tegul pavyduolis pavydi, o piktas  nekenčia. Kiekvienas paprasčiausiai daro tai, ką jis tą akimirką pajėgia daryti. Likimas maišo kortas, o mes tik žaidžiame. Kartais viską pastatome ne ant tos kortos ir tampame kankiniais, o kartais laimime to net labiau ir nenorėdami.

Aš turiu laisvą valią savo nuožiūra naudoti laiką ar pasirinkti užsiėmimą? Likimą, gyvenimo kelią susikuriu pats savo rankomis? Ne, pirmiausia ne pats susikuriu likimą, toliau – ne rankomis, ir tikrai ne savomis. Mano mintys ir jausmai atspėja likimą. Naujas kelias gimsta kažkur giliai viduje. Išorėje pasirodo tik tai, kas jau mirė. Prieblandos pasaulyje žiežirbos tik gęsta.

Pasirinkti kitaip?

Tikėjimas į „laisvą valią“ yra tik gražus tikėjimas... Kartais jis būna vienintelis teisingas. Šitoks galvojimas vėlgi yra likimo dovana. Mes galime tikėti į laisvą valią, dargi privalome, nes visos mūsų knygos rašo apie ją ir neturime kitokio pasirinkimo. Tikėjimas į laisvą valią daugelyje mūsų yra gyvas, nors mums niekas ir niekada nepateikia visų būsimų pasirinkimų katalogo.

Pats pasirinkti nepajėgčiau, net jei pradžioje, man gražiai paprašius, vis dėlto „būtų paskelbtas visas sąrašas“. Kartais norisi ką nors daryti, bet nėra būtinumo, kartais reikėtų, bet nesinori. Vos gimę gauname didelę dovaną, kuri padeda išspręsti „būti ar nebūti” klausimą, – likimą. Antraip tektų daug svarstyti, o dėl to galbūt ir visai nepradėčiau gyventi.

Pamatysiu vis tą patį pasaulį ar pasižiūrėsiu per kairį ar per dešinį petį. Jeigu nejaustume aplinkybių prievartos, būtų neįmanoma gyventi. Kaip įmanoma pasirinkti, jei vis vien reikės gailėtis? Jei prieš mane nebūtų pirmą pasaulio sukūrimo dieną pakloto kelio, sunku būtų žengti ir žingsnį.

Viskas taip persipina, kad sunku nuspręsti, kas yra geriau: badas ar nuolatinis persivalgymas, nepriteklius ar apstumas. Kartais yra reikalingas badas, kad ir vėl maistas taptų skalsus, būna, kad kančia būtina, kad ir vėl džiaugsmas pargrįžtų. Tačiau kokiu santykiu? Pasirinkimo galimybė tarsi akmuo nukristų ant galvos, o ji, žiūrėk, ir neatlaikytų. Niekas taip nesuparalyžiuoja, kaip žodžiai: „Daryk ką nori”. Vargu bau tai būtų gera dangaus dovana, greičiau – pasityčiojimas. Arba dangus nori kažką svarbaus nuslėpti. Miglos apie begalę galimybių pūtimas į akis prislepia tikrąją dalykų esmę.

Nė vienas pasirinkimas nebus teisingas, arba – tai dar blogiau – visi pasirinkimai bus teisingi. Jei man pasisektų nutverti tik malonumus, gyvenimas galutinai prarastų skonį, persisotinimas ir nuovargis malonumą paverstų skausmu. Rinktis kančią vėlgi ranka nepakiltų... Jei galėčiau rinktis gyvenimo kelią, tai padaryti tikrai būtų per sunku. Šalia to, pasiūlytos pasirinkimo galimybės yra pernelyg skurdžios. Čia visada trūks to malonumo, kuris nesuderinamas su gyvenimu.

Ar galėjau pasirinkti kitaip nei pasirinkau? Vargu bau. Tūkstančiai rodyklių parodo kelią: vertybės, praeitų dienų patirtis, nežinia iš kur užklydę norai... Virš savęs, arba, tiksliau sakant, savyje jaučiame įstatymą, kuris viską sudėlioja savaip. Šis įstatymas susipratusius veda ir priešgyniaujančius tempia. Kol esu upėje, tol krantai rodo man kelią.

Jeigu ypač didelėje parduotuvėje dar ir kyla įspūdis apie pasirinkimo galimybę, tai aukštesniame lygmenyje gyvename instinktyviai. Karščiuojantys valios protrūkiai žingsniu aplenkia ir tik antrina tai, kas turėjo įvykti. Vidinės nuojautos parodo kelią. Bendra minios siela nusprendžia už mane, kaip turiu matyti pasaulį, kaip jį jausti ir ko jame geisti.

Apie tikruosius elgesio motyvus mažai žinome. Mes galime spėlioti ir net parašyti storą knygą bandydami paaiškinti „dėl ko ir kodėl“, tačiau ką nors neužginčijamo pasakyti neįmanoma. Nors ar taip jau ir įdomu, kas už ką yra atsakingas... Tai yra svarbu nebent nervingam žmogui, kuris laiko rankoje akmenį ir karštligiškai ieško į ką jį sviesti.

Žvilgteliu atgal ir negaliu suprasti, kas buvo anksčiau: mano noras, o gal gyvenimo žemėlapyje jau prieš tūkstančius metų pažymėtas vingis. Protas kartais labai nori paaiškinti tai, kas įvyko, tačiau ir prieš tai ir po to jis tepajėgia vartyti savo pamėgtą svetimų istorijų knygą ir ieškoti atitikmens pasakų herojų gyvenimuose. „Priežastinga seka neįmanomų numatyti atsitiktinumų“? Kvailumas yra dangaus dovana, ypač kai kyla noras ką nors paaiškinti sau ar kitiems apie tai, kas buvo ar bus.

Aš lipu į kalnelį ir leidžiuosi į daubą. Atrodo, kad jeigu bandyčiau pasipriešinti, tai pajausčiau savąją ranką šalia einančio nematomo žmogaus rankoje. Abejonių valandomis tarsi ši svetima ranka labiau suspaudžia manąją ir kažkas pasako, kad „taip reikia“. Neapleidžia mintis, kad mano gyvenimo kelyje pasitaikiusios kalvos, ant kurių pasilipęs jaučiausi pakylėtas į dangų, yra daug žemesnės, nei tada maniau, o nusikaltimo duobės nėra tokios gilios.

Pasaulis buvo toks, koks buvo, ir jis bus toks, koks bus. Supratimas, kad gyvenimo kelio vingiai nuo manęs nepriklauso, pripildo sielą ramybės. Visai nesvarbu, ar manęs laukia palankus ar priešiškas likimas, ar likimui lenksiuosi, ar užgauliai vadinsiu neteisybe ir kaltinsiu susidorojimu. Mano nerišlūs šūkaliojimai tebus nevykusi vaidyba pasaulio, kuris tarsi upė ramiai teka toliau savo vaga, scenoje.

Dienos ir metai bėga, o mes išmokstame ne tik nesipriešinti, bet ir pasitikėti likimu. Nors jis viena ranka iškelia savo numylėtinius, o kita skandina aukas nepažvelgdamas į jų akis ir visai nesidomėdamas jų nuopelnais ar nusikaltimais. Kiekvienas mano žingsnis, šiai jėgai priešinantis ar atsiduodant, tėra tik ėjimas ją pasitikti. Likimas nėra tai, ko turėčiau laukti, bet tai, ką privalau siekti net pasiruošęs, kad viskas gali pasisekti.

Galiu viską. Ypač mielai pats sau nuduodu, kad viską galiu: aš pats pasirinkau pasaulį ar net aš pats jį sukūriau. Sapnuose esu savo likimo kalvis. Kas beatsitiktų, aš tai padariau. Vargšas mano likimas ir nelaiminga mano laimė, kai juos pasidedu ant priekalo ir mosuoju kūju... Tačiau pateka pažinimo saulė ir nuleidžiu rankas. Tai kas, kad galiu pasirinkti keletą kelių, jei jie abu niekur nenuveda.

Pajaučiu, kad negerai gyvenu. Tūkstančius kartų prisiekiu, jog gyvensiu kitaip, kad būsiu kitoks, tačiau tai padaryti kartais paprasčiausiai būna neįmanoma. Gyvenimas pasišaipo iš ambicingo svaičiojimo. Tai kas, kad prisiekiu nugalėti likimą, bet jis manęs net nepastebi, nesiteikia net prie manęs sustoti, o aš taip ir pasilieku pats vienas mosikuoti kumščiais. Jis dargi mus visus savo nuožiūra padalija į protingus ir kvailius: kam pasiseka – tas protingas, kam ne – kvailys.

Moliniam indui išvaizdą suteikia prigimties ir aplinkumos rankos. Šis indas sustabarėja kęsmo ugnyje ir tampa paklusniu įrankiu likimo rankose. Už mano širdies polėkių ir proto įtampos uždangos ryškėja pasaulio drobėje mano kelias. Be šio brūkšnio pasaulis stokotų harmonijos. Mus čia laiko ne tik žemės trauka, bet ir kelias.

Senasis žmogus gali ramiai sau pasilikti pasaulyje. Sielos gelmėje užkastas Dvasios deimantas Senąjį žmogų neramindavo fantazijų polėkiais ir tempdavo vis ant naujo tikėjimo kurpalio, tai, pažinęs likimo įstatymą, Senasis žmogus tampa laisvas. Jo niekas daugiau neprievartauja it roplį tapti ereliu, nes jis dabar gali laisvas eiti likimo keliu.

Pasaulyje pasilikęs Išorinis žmogus linki visiems gera, dargi ir nesuprasdamas, kas yra teisingumas ir gerumas. Jis atlieka pareigas ir negalvoja, kad kiti įvertintų. Jis dargi paaukotų gyvybę dėl kitų ir tai padarytų ne artistiškai, nes jis nesvajoja tapti svetimų istorijų didvyriu, jis tik eina savo keliu. Pasilaisvinęs nuo pamišėliškų svajonių Išorinis žmogus susitaiko su mintimi, kad jis yra žemės grumstas pasaulio lauke. Senasis žmogus ne planuoja, bet jaučia visumos įstatymus ir jiems paklūsta. Visuotinė harmonija jį apglėbia ir suteikia galimybę gyvenimo scenoje tobulai suvaidinti savo vaidmenį.

Ateina laikas ir pamatau, kaip upė bėga savąja vaga pati net ir be mano pagalbos. Galiu dėl visko išgyventi. Galiu taip pat pasilikti ramus, nes upė žino savo kelią. Išmintis padeda įsižiūrėti į upės vingius, drąsiai priimti tą vienintelį likimo pasiūlytą atsitiktinumą. Negaliu jo nepriimti, kaip ir negaliu negyventi.

Žmogus eina savo keliu. Jeigu įvyksta dėl mano kaltės nelaimė, pagalvoju, kad rankos padarė ką nors bloga. O gal priešingai: nelaimė tik perspėja apie tą blogį, kurį praeityje padarys mano rankos? Žadintuvas išsklaido visas nakties sapnų problemas. Sako, kad ir mirtis nešiojasi skambutį. Kas išgirsta jos varpelio garsą, turi viską palikti ir eiti paskui ją. Varpelio garsas išbaido visus egocentriškus šio gyvenimo košmarus.

Kai pažvelgiu atgal į nueitą gyvenimo kelią, matau, kad visa tai, kas įvyko, turėjo įvykti. Tai, kas atsitiko, priklauso mano gyvenimo knygai. Praeities keisčiausi atsitikimai yra mano ir tik mano gyvenimo knygos puslapiai, kurie neatskiriamai dera vienas prie kito. Kiekvienas gyvenimo knygos puslapis yra būtinas ir skalsus it pati gyvybė.

Neturėčiau vengti priimti tai, kas man nėra malonu, neverta kuo nors skųstis ir bjauru kaltinti kitus. Tai tėra mano keliavimo būdas. Kuomet kratausi man nepatinkančių dalykų, nepriimu ir paties gyvenimo. Jeigu it mažas vaikas, pasipiktinęs, kad negavo saldainio, kūkčiodamas dėstysiu savus planus, galiu tik prajuokinti likimą. Priimti likimo išmaldą reiškia gyventi. Priimti ją dėkingai – tai priimti ne išmaldą, bet dovaną. Reikalauti ko nors daugiau remiantis sutartimi neturime galimybės, nes šios sutarties su mumis niekas nesudarė.

Prieblandos pasaulyje noriai permokame. Kartais dedu tiek daug pastangų ką nors pasiekti, nors šis mano įkarštis būna niekam nereikalingas. Galiu gyventi nemokėdamas Dvasios karščiu už tai, kas man duodama veltui, priimti džiaugsmą ir kentėjimą tarsi dovaną. Gyvenimo taurė per pusę sumaišyta iš skausmo ir džiaugsmo. Bus ir ašarų, tačiau jos išdžius. Tikrai bus dar ir nepatirtos laimės akimirkų. Man yra skirta ne tik išbandymai, bet ir saldžioji taurės pusė – daug džiaugsmo valandėlių, kurių niekas negali atimti iš man skirto likimo ir pasilikti tik sau.

Kartais sugebu išsikapstyti iš beviltiškų situacijų, o kartais pats susikuriu neįmanomas išspręsti problemas. Visgi visos situacijos išsisprendžia pačios, taigi galiu drąsiai rinktis ir neteisingą sprendimą. Kaip ir problemos, taip ir jų sprendimai ateina patys ir tik vėliau išsidaliname apdovanojimus ar paskiriame kaltuosius. Net jei ir labai gundysiu likimą, jis nepastebi nekantrių išsišokėlių...

Mano gyvenimas – akmenėlių dėliojimas. Žiūriu į priekį ir matau begalę galimybių. Šią akimirką dėlioju akmenėlius su užsidegimu, nes tikiu esąs laisvas sukurti dar nematytą tik savo tą vienintelę mozaiką. Pažvelgęs atgal – kartoju: „Akmenėliai turėjo savo vietas”. Du pagrindiniai sielos instinktai tarsi dvi rankos juos sudėlioja reikiama tvarka. Likimas priverčia laisvai pasirinkti.

Ar galėjau vaizduotės drobėje nupiešti savo pasaulį kitonišką ir jame nubraukti į visiškai priešingą pusę vedantį gyvenimo kelią? Vargu pajėgčiau sudėlioti kitokią mozaiką, nes ji yra aš. Taigi ar aš galėjau būti ne aš? Tikriausiai, bet ne čia ir dabar. Nors fantazija iš tų pačių kaladėlių vis dar stato pasakų pilis, bet jose kaprizai seniai išblėso.

Likimas ir asmeninės pastangos yra tarsi tos pačios monetos dvi pusės. Likimas sekioja paskui laisvą valią ir valios pastangos atspėja likimo kelią. Stiprus charakteris, užsispyrimas... – tik gražūs žodžiai, kuriais išlošę ruletėje norime pagrįsti savo sėkmę, kad galėtume sau ir kitiems pasigirti. Visgi nėra taip ir svarbu sužinoti, ar pirmas buvo kiaušinis, ar višta. Man nieko neatsitinka nei per anksti ar pernelyg vėlai, nei per daug ar per mažai... Pasaulis ir aš jame esame tokie, kokie esame, ir rytoj būsime tokie, kokie būsime. Toje vietoje, kurioje esu, ir būtent tuo laiku renkuosi tai, ką galiu.

Galiu pakeisti savo gyvenimą, bet kartu ir negaliu, galiu pakeisti ir pasaulį, bet tam reikia surinkti daug leidimų. Būtent šių minčių kontekste apygilią prasmę įgauna tie anksčiau taip erzinančiai skambėję žodžiai: „Laisvė yra įsisąmoninta būtinybė“. Medis taip pat yra laisvas augti, bet šaknys niekada neleis pakeisti vietos, net jei jis norės tik pasislinkti arčiau vandens.

Aplinkybių užtvaros ir intuicijos patarimai yra koridoriai Prieblandos pasaulio kalėjime. Kai kuriuos patarimus išklausome tik tam, kad jų neišpildytume, bet ne šiuos, kurie žymi kelią. Gimimo dieną gauname vienokio ar kitokio didumo žygdarbių ir nusižengimų maišus, kurių vėliau jokiomis valios pastangomis nepersiūsi. Jeigu, būdamas rodykle ant stogo, užsispirsiu ir nejudėdamas rodysiu tik vieną kryptį, ar vėjas pūs tik mano nurodoma kryptimi?

Ligos ir nelaimės, dargi polinkiai ir svajonės jau yra užrašytos genuose? Kartais keistai pasijausdavau, tarsi jau būčiau anksčiau žinojęs apie nelemtą gyvenimo posūkį. Jeigu išgirdau iš anksto apie nelaimę, neturėčiau išgyventi. Nelaimės skrieja greičiau už garsą. Taigi, jei nepajaučiau jos anksčiau nei išgirdau apie ją, ji tikrai įrašyta ne į mano sąskaitą.

Pasąmonėje yra daug argumentų, kuriems niekas ir niekada neprieštarauja. Nenumaldomos priežastys tampa kelio ženklais, kurių kryptis kiekvieną dieną keičia aplinkybių gūsiai. Užsispyrėliai neturi ir paskutinės galimybės – atsisakyti žaidimo ir pasitraukti iš žaidimo zonos. Kelias pasiglemžia keliaujantį. Krentant į šią bedugnę maloniausia yra patirti, kad ji neturi dugno.

Mus visus vienodai kažkokia paslaptinga ranka laiko paėmusi už pakarpos virš bedugnės. Tiek plėšikai, tiek besiaukojantys jaučiame šį kablį. Vienintelė mums duota pasirinkimo laisvė yra išsilaisvinti iš šios rankos ar ir toliau baimingai pasilikti kabėti. Jei apsisprendžiu, krisdamas pastebiu, kad prie duobės sienos nėra paremtų kopėčių, o apie laiptus nekyla nė minties. Vis aiškiau suprantu, kad ne duobė yra svarbiausia, bet keistas vidinis poreikis geisti šio kritimo ir jam atsiduoti. Kritimas yra laisvė.

Mintys, jausmai ir įvykiai Prieblandos pasaulyje antrina kritimo įspūdį. Gyvenimo upė plaukia į Nebūtį, ir mes kartu su ja ir joje. Laisva valia yra galimybė, krentant su upe į Nebūties jūrą, ištiesti Dvasios sparnais ir sklęsti. Pasirinkti galime ne daug, bet ypač daug: gyvenimą arba mirtį, Dvasios gimimą ar Nebūtį.

==============================

 

 

 

 

 

 

 

Ar mirti yra gėda?


Neužmiršti mirti  ▪ Mirštančiųjų gydymas  ▪ Gyvųjų išduoti  ▪ Mirties atradimas  ▪ Tik kartą mirti  ▪ Mirusieji negali numirti ▪ Gal aš negalėsiu numirti?


Likimo vaikai


Troškimų riba  ▪ Pasirinkti kitaip? ▪ Rytdiena jau buvo ▪ Pavargusio tikėjimas  ▪ Visavertiškumo kompleksas  ▪ Vakardiena sugrįžta


Svajonių krantas


Namas be Vėjo  ▪ Užsispyrusios akys  ▪ Tobulumo iliuzija  ▪ Kelias į laisvę ▪ Kelio į niekur pabaiga


Tegul upė teka


Stebuklo nuojauta  ▪ Esame kas esame  ▪ Išlipti iš gyvenimo upės  ▪ Mirtis prieš mirštant  ▪ Galimybė dar kartą gyventi  ▪ Gyvybės skonis


Pabaiga

Knygoje atmetu keistus save netikinčiu vadinančio žmogaus tikėjimus. Todėl savimi patenkinti "pasaulio vaikai" nepakelia įtampos, spėja, kad bandau atimti jų sapnus, tegul šie tebus apie maistą ir pastogę, kaltina mane pesimizmu, cinizmu. Tegul... Vieni žaidžia smėlio dėžėse, pasiryžę keliauti, jas palieka.

Pajėgiantys pažvelgti į pasaulį sielos akimis, ras tiesą. Pasiryžėlius drąsinu nebijoti pažinimo skausmo, kuris ženklina Dvasios gimimą. Krantas, ant kurio ją pasitinka Vėjas, yra čia pat. Šioje knygoje nei karto neminiu žodį "Dievas", visgi ji apie tai.

Ieškančiam pasitikėdamas ištiesiu šią knygą. Džiaugiuosi ja, nes sulaukiu palankų atsiliepimų iš įvairių visuomenės sluoksnių. Asmeniškai neturėjęs progos padėkoti, tai noriu padaryti dabar.

Vytas Sabaliauskas    E - Paštas