*********************************************************
Šėtono ir Dievo
Sostų
Turinys
Pratarmė
I. Tarp dviejų pasaulių
1. Ten, kur mokslas neišaugo iš vaikiškų kelnaičių
2. Paskendęs dulkėse pasaulis
3. Kaip susikalbėti?
4. Slenksčio filosofija
5. Nosce te ipsum
6. Dievo Žiežirba, kuriai baisu negyventi
II. Ar yra Šėtono ir angelų pasaulis
1. Pasaulio padalijimas į dvi puses
2. Naujasis Testamentas sako taip
3. Jėzus sako taip
4. Pirmykštė Bažnyčia sako taip
5. Teologai ir filosofai
6.Literatai?
7.Psichoanalitikai?
8. Kasdienybė?
III. Antikristas
1. Žvėries veidas
2. Antikristo žingsnių aidas
IV. Gyvenimas Šėtono šešėlyje
1. Nuodėmė - paišdykavimas ar mistinis sandėris?
2. Ką gali Šėtonas?
3. Circumsessio - materialistinių nuotaikų apsiaustyje
4. Obsessio - masinių psichozių pavojus
5. Possessio - tapimas Šėtono kūno nariu
V. Ką daryti?
1. Gelbstintis Šviesos ilgesys
2. Kaip atpažinti dvasias?
3. Kaip priimti blogio iššūkį?
4. Tikėjimo šansas
Užsklanda
Pratarmė
Ante omnia norėčiau praskleisti kortas. Jokiu būdu nesistengsiu puslapis po puslapio skaitytoją tempti prie savo tiesos. Kiekviena tiesa, kurią galima užrašyti juodu ant balto, yra šio, turinčio ribas pasaulio tiesa. Noriu tik atkreipti dėmesį, t. y. sugrąžinti į apžvalgos lauką tokius dalykus, į kuriuos šiandieną daugelis žiūri įtariai arba atsargiai.
Nesisavinsiu nei psichologo, nei filosofo, nei teologo tribūnos. Šėtono tema yra egzistencijos problema, kurią ne tik galima, bet ir privalu matyti iš skirtingų aukštumų. Nesistengsiu kurti teorijų. Manau, nebus priekabiaujama, jog pažeidžiu kam nors mielas tiesas. Nors šiuo ypač didelės ir labai įtartinos tolerancijos laiku gali visko atsitikti. Kur toleruojamos įvairiausios perversijos, kalbos apie Velnią gali pasirodyti nepadorios.
Visuomenė išdidžiai numoja ranka į protu nesuvokiamus klausimus. Kai jie netelpa į modernaus žmogaus galvą, tai kam veltui gaišti laiką. Vis dėlto norėčiau pakviesti mielą skaitytoją, kad būtų atsargesnis ir nepasiduotų valandos nuotaikai. Pereinant kelią, verta pasižiūrėti į abi puses.
Ši knyga būtų bandymas paprasto žmogaus akimis žvilgtelėti už ribos. Tai jokiu būdu nėra sotaus žmogaus užgaida surasti ką nors nekasdieniško ir stebuklingo. Greičiau - pavargusiojo dar viena pastanga pažinti gyvenimo spalvas.
Blogis yra toks pat realus kaip ir pasaulis, kuriame jisai pasireiškia. Velnio tema šiandien yra aktuali. Vienas žmogus rašė: Pats didžiausias šio pasaulio kunigaikščio atsiekimų yra tai, jog sudaryta iliuzija, kad Šėtono nėra. Na o jeigu ir yra, tai atskirų žmonių vaizduotėje jis yra daugiau juokingas, negu kenksmingas veikėjas.
Anapusinė tikrovė dažnai pati prievartingai įsiveržia į mūsų pasaulį nuojautomis, vizijomis, sapnais. . . Ir taip sudėtingas gyvenimas tampa dar klampesnis. Ši pilnačio patirtis yra ypač dažna per dvasines krizes. Todėl žmogus, kuris blaškosi tarp dviejų pasaulių ir šmėklas paskelbia neegzistuojančiomis, dažnai nugrimzta į dar didesnę, susijusią su psichopatologija, vidinę sumaištį.
Deja, mūsų modernioje visuomenėje Blogis neturi oficialaus vardo. Pati sąvoka įgavo subjektyvumo ir privatumo atspalvį. Niekas net nemano, kad galima susitikti Blogį veidas į veidą. Kiekvienas gali pasirinkti, ar šį žodį vartoti ar išmesti. Gėris taip pat yra iš gilumos išplaukiantis ir tarp dantų užstringantis žodis. Kalbos apie suasmenintus gėrį ir blogį, apie angelus ir demonus mūsų laikais laikomos tamsiųjų viduramžių dvelktelėjimu. Šioje srityje nomina sunt odiosa. Todėl atsargesni žmonės, bijodami nesusipratimo, vengia vartoti tokius žodžius, kaip Šėtonas ir piktosios dvasios.
Tačiau kaip pasielgti su ta patirtimi, kuri per prievartą įsiveržia į žmogaus sąmonę ir su griaunančia jėga sudaužo pačio žmogaus susikurtų bei visuomenės patvirtintų pasaulėvaizdžių pilis, pasišaipo iš pastangų jas moksliškai pakrikštyti? Tokios akimirkos tampa tamsiausia žmogaus gyvenimo patirtimi.
Filosofas Nietzsche, nors ir vadindamas save ateistu, pasakoja apie gąsdinantį padarę, pasirodžiusį už jo kėdės ir skleidusį šiurpius neartikuliuotus garsus. Arba rusų filosofo Solovjovo vizija: jis, 1898 m. plaukdamas į Egiptą laivu Velykų dieną pamatė bjauraus žvėries pavidalu Šėtoną. Solovjovas jį paklausė: Ar tu žinai, kad Kristus prisikėlė? Neatsakydamas Velnias puolė rašytoją, kurį vėliau surado gulintį ant žemės. Ar tai tebuvo haliucinacijos? Vargu ar kam nors pasiseks taip paprastai vienu brūkšniu nubraukti anapusinės Tikrovės įsiveržimus į mūsų kasdienybę.
Niekada pasaulyje nebuvo tiek daug demoniškų priemonių sužlugdyti žmogų dvasiškai, kaip šiandien. Todėl šiuose puslapiuose stengsiuosi pirštų galais apčiuopti tas dvasines būtis, nuo kurių taip daug priklauso mūsų gyvenimas.
Knygoje pabandysiu atskirti tuos darinius, kurie sukelia mumyse puvimą bei atneša mirtį ir tuos, kurie padeda augti ir išsiskleisti. Neieškosime logiškų atsakymų į kybančius ore klausimus, bet tiktai prisiliesiu prie jų.
Apie Dievą daugiausia pasakome, kai tylime. Tyla yra buvimas. Tylos viduje yra Tas, kuris yra visa tyluma, visa ramybė ir visas svoris. Jeigu Dievas yra neišmatuojama gelmė, tai tamsa turi kontūrus. Todėl šioje knygoje daugiau dėmesio skirsime Šėtono temai. Scientia mali non malum, sed usus est. Į bloga palinkusių nelaimė yra ta, kad jie mažai pažįsta tai, kas yra bloga ir daug kvailysčių pridaro protinga veido išraiška. Pajutę mus supančios tamsos tirštumą, galbūt daugiau trokšime Šviesos.
Jėzus sakė: Šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs(Jn. 12, 31, 32). Šioje knygoje iš po užmaršties skraistės ištrauksime Šėtoną ir pastatysime jį šalia Dievo, kad suprastume, kuris yra mums svarbesnis. Šiandien įprasta lauk išmetinėti Jėzų. Ar tai nebus lemtinga klaida? Gal žmogus yra ne prietarų atsisakęs, bet paprasčiausiai pakeitęs savo gyvenimo atskaitos tašką? Atsistosime eilėn ir mes. Šėtonas ir Dievas, atrodo, yra žodžiai, kurių iš dainos neišmesi. Ar toks neišmetamas daiktas yra ir žmogus?
Yra tiesų, kurias nuolat reikia atrasti iš naujo. Kiekvienas laikmetis ir kiekvienas žmogus joms suteikia naują skambesį. Kiekvienas žmogus, remdamasis savo patirtimi ir išsivystymu, žodį Dievas gali suprasti skirtingai. Ir ateistas, ieškantis tiesos, ir humanistas, siekiantis humanizmo. . . - visi jie, nors ir atmeta žodį Dievas, iš tikrųjų jį pripažįsta, nes turi savo dievybes. Šiam žodžiui suteikia didžiausios pagarbos ar meilės verto objekto prasmę.. Kiekvienas visiškai taip pat jaučia priešą, kuris graso atimti tai, kas brangu. Žmonės jį taip pat vadina tūkstančiais vardų. Žodis pridengia tiesos nuogumą. Kur ji?
Tegul ex invisibile factum erit visibile. Mes visi jaučiame, koks yra sudėtingas ir bekraštis mūsų materialus pasaulis. Prieš mūsų akis tvyro ne tik bekraštė visata, bet prasiveria ir paslaptingas dvasių pasaulis.
I. Tarp dviejų pasaulių
1. Ten, kur mokslas neišaugo iš vaikiškų kelnaičių
Buvo laikas, kai daugelis manė, jog žino beveik viską apie pasaulį. XIXa. pabaigoje, XX a. pradžioje buvo paplitęs tikėjimas, kad žmogų ir jo aplinką galima pažinti, pasitelkus Niutono fizikos dėsnius, devyniasdešimt dviem įsivaizduojamais tarsi maži akmenukai atomais ir Darvino evoliucijos teorija. Yra žmonių, kurie iki šių dienų gyvena įklimpę į šias žydras iliuzijas. Šiandien iš tikrųjų tai tiktai svajonės. XX amžiaus vidurio mokslininkai nedvejodami atsisakė vidutinioko savimeilę glostančio tikėjimo. Tokių tyrinėtojų, kaip N.Boras, V.Haizenbergas, A.Einšteinas ir kt., atradimai sužlugdė amžiaus pradžios mokslininkų viltį, jog bus galima prieiti prie galutinių tiesų apie pasaulį ir žmogų.
Atomai buvo suskaidyti į dar mažesnes daleles, kurių pėdsakai atvedė ligi energijos. Šis žodis, pasirodė buvo toks pat paslaptingas kaip ir Sniego Žmogus. Daug kas matė jo pėdsakus, tačiau į zoologijos sodą dar neatvežė. Taigi pats žodis apibūdina ne dalyko esmę, bet jo pasireiškimus bei santykį su kitais reiškiniais. Yra fizikų, kurie, skaidydami elementarias daleles, pasiekė beveik šmėklų pasaulio slenkstį. Gerokai į priekį pažengusi technologija pasidarė sunkiai, bent jau išoriškai, atskiriama nuo magijos.
Dabar mokslininkai linkę kalbėti tik apie hipotezes, t. y. apie teorijas, kurios priimamos tik todėl, kad būtų galima paaiškinti naujus faktus ir sujungti juos į sistemą, kuri rytoj gali būti pakeista į naują. Šiandienos mokslininkai nedrįsta kategoriškai neigti to, ko dar nepastebėjo per mikroskopą, nes jie supranta, kad rytoj tai gali būti padaryta. Visi sutaria, jog didžiausia kvailystė yra smerkti tai, ko nesupranti.
Viltys sužinoti viską tirpsta kaip pavasario sniegas. Kuo daugiau paslapčių atskleidžiama, tuo labiau grimztama į nežinią. Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Tai sakau ne džiūgaudamas, jog dar liko neištirtų pelkių, kur galėtų pasislėpti vandeniai ir raganos, bet perspėdamas, kad pajūryje pastatytas smėlio pilis nuplaus bekraščio paslapties vandenyno bangos, o vaikai pasiliks rymoti su ašarų pilnomis akimis.
Dvasių pasaulio entuziastus nepasisekus įtikinti, kad jie yra tamsuoliai, kritikai joja ant kito arkliuko. Jie būtinai pažers, jog šie žmonės - kvailiai. Sakys: tik nenormalus žmogus gali domėtis dvasių pasauliu. Čia norėčiau stabtelėti ir paklausti: kas yra normalus žmogus? Pasirodo šis dažnai vartojamas žodis tėra abstrakcija, kuri susikuriama stebint daugumos elgesį. Ją ypač mėgsta plepios kaimo bobelės. Toks bendrojo vardiklio žmogus keičiasi kas pusšimtį metų ar net kas dešimtmetį.
Šiandieninis normalus žmogus - tai žmogus be dvasinės dimensijos. Tokiam žmogui anapusinė tikrovė geriausiu atveju tegali būti preke, kurią įsigijęs jis viliasi patirti pasitenkinimą.
Psichologijoje materialistiniam ir idealistiniam pasaulio suvokimui atstovauja Z. Froido ir K.G. Jungo pasaulėžvalga. Pirmasis kalba apie libido - seksualinį potraukį. Žmogus, jo nuomone, tėra tik gyvulys ir gali sublimuoti šią energiją. Jis tokiu būdu išgyvena kilnesnius jausmus ar net kūrybinį polėkį. Šiam psichologui religinės paieškos ir bandymas pažvelgti anapus ribos tėra liguistas, neurotiškas bėgimas nuo realybės. Toks yra pasaulis, jeigu žiūrėsime į jį iš materialistinių pozicijų.
Visiškai kitaip mąsto Jungas. Jis kalba apie libido - archetipinę energiją, kurią galima desublimuoti, t. y. realizuoti per kūniškus potraukius. Taigi žmogus gali nusiristi iki gyvulio. Jis mano, kad normaliu žmogumi tegali būti tas, kuris gyvena dvasinį gyvenimą. Toks neužsitveria nuo anapusinės tikrovės.
Apibendrinant būtų galima pasakyti, jog mes galime pasirinkti, kokiomis akimis žiūrėsime į pasaulį. Neatmesdami Froido gan svarbių psichologijai atradimų, jo ideologinę nuostatą laikykime pernelyg primityvia. Kvailumas turi daug veidų.
Taigi ši knyga materialistui tebus nesuprantamų svaičiojimų krūva. Jų didžiausia iliuzija yra ta, jog jie mano, kad gyvena be iliuzijų. Ateistui reikia begalinio tikėjimo, kad galėtų priimti visas tiesas, kurias ateizmas pateikia.
Tuos skaitytojus, kurie nepabijos, kad vartotojiška visuomenė gali apšaukti nenormaliais, kviečiu kartu žengti dvasių pasaulio link. Nebūkime maži vaikai, kurie žaidžia materialistinės pasaulėžvalgos kambarėlyje ir guodžiasi: lauke per daug šalta, o keliai pilni vilkų.
2. Paskendęs dulkėse pasaulis
Žmonės jaučia dvasinį alkį. Jį išugdė XIX - XX šimtmečiais žmonių protuose karaliavusi narciziška, t. y. savimi pernelyg besigrožinti materialistinė orientacija. Ji sugebėjo pasipriešinti viskam, išskyrus pagundą. Ėję su vėliava: nosce occasionem, neatėjo į žadėtąjį aukso amžių.
Žmogus, kuris maitino savo dvasią įvairiais pusfabrikačiais, pamiršo, kas yra tikrasis dvasios maistas. Galų gale jis tapo skeptiku: O Viešpatie, jeigu tu esi, išgelbėk mano sielą, jeigu aš ją turiu. Plūduriavimas tarp dangaus ir žemės šiandieniniam net ir dar nenaudojančiam medicininių ir kitokių nervus raminančių tablečių žmogui tapo nepakeliama našta.
Jis kūlversčiais puola kiton pusėn. Dabar madinga būti tikinčiam. Vis dėlto mada diktuoja savus įstatymus. Dvasinė sritis pakluso rinkos dėsniams. Vartotojiška visuomenė, atrodo, padarė neįmanomą dalyką: neapčiuopiamą dvasią įspraudė į grubius paklausos ir pasiūlos rėmus Širdies polėkiui patenkinti prekeiviai turi į lentynas sudėję visą vakarietiškų bei rytietiškų religijų kolekciją.. Vis dėlto ten, kur iš šventų dalykų daromas pinigas, turime naują - dvasinį materializmą. Nuo kūniško prie dasinio materializmo? Ar tai didelė pažanga?
Mūsų amžius - cinizmo amžius. Viskas turi savo kainą. Dievu mes pasitikime, - skelbia šiandieninis moto, - visi kiti moka grynais. Tačiau nupirktu dalyku sunku numaldyti dvasios alkį. Žmogaus prigimtis nepasitenkina tuo, ką galima įsigyti už keletą litų.
Kad ir kaip šventus dalykus niokotų cinizmas, atsiranda žmonių, kuriems dvasingumas nėra paviršutinis mados reikalas. Jie norėtų surasti gyvenimo prasmę ir išgyventi ekstazę, save realizuoti per unionem cum virtute universali. Vidinio nerimo išreiškimui yra begalės žodžių.
Ne vienas iš jų turi dvasinės patirties, apie kurią nedrįsta papasakoti kitiems, kadangi mano, jog dauguma jų nesupras. Tie žmonės, kurie nepasitenkina paviršiniais jausmais ir norėtų įkvėpti tyro oro, pažadėtosios žemės ieško daugelyje pasaulių - pradedant narkotikų vartojimu ir baigiant charizmatiniu judėjimu bei rytietiškomis religijomis.
Ne vienas tyrinėtojas pastebėjo, kad vartojantys stipresnius ar silpnesnius narkotikus jaunuoliai į šį aklagatvį atėjo vedini religinių paskatų. Daugelis norėjo ištrūkti iš įprastinės erdvės ir laiko egzistencijos ir patirti tai, kas visose religijose vadinama žodžiu rojus. Jie ėjo ir nešėsi plakatą: ingredi via regia. O tai nebuvo lengva. Daugelis jų pajutę, kad neturi pakankamai dvasinės stiprybės įeiti pro pagrindinį įėjimą, bandė prasmukti, kaip vagys, pro užpakalines duris.
Kiti ieško laimės salos, tyrinėdami viršgamtines žmogaus jėgas, arba trokšta susirišti spiritizmo seansuose su mirusiaisiais. Kuris iš mūsų neskaitė ar bent negirdėjo apie R. Moody knygą, kurioje aprašyti atgaivintų iš klinikinės mirties žmonių išgyvenimai. Panaši lektūra įpila dar daugiau alyvos į paieškų ugnį. Atbunda domėjimasis magija ir egzorcizmu. Netgi katalikų religijoje įsisiūbuoja charizmatinis ir panašūs judėjimai. . .
Žmonės bet kokia kaina trokšta ekstazės. Jei dvasiniai mokytojai šį fenomeną laiko pakeleivingu ir mažareikšmiu, tai daugeliui šiandieninių žmonių tai yra tikslas. Nesvarbu kas, svarbu, kad ateitų ir pavergtų ir kad padėtų užmiršti savo vidinė šaltį.
Daugeliui gyvenimas tėra margarinas. Panašus į sviestą, bet ne sviestas. Žmogus pasimetė vidinio pasaulio labirinte. Jis norėtų ko nors geriau, tačiau likimas pakiša tik antrarūšę prekę. Griūvant seniesiems ideologiniams kelrodžiams ir išsisklaidant, tarsi rytiniam rūkui, amžiaus pradžios iliuzijoms, daugelis trokšta tvirčiau atsispirti į tiesaus kelio tvirtą žemę. Bet kur ji? Susiduriame su būtinybe skirti dvasias, arba, kitaip tariant, išsiaiškinti, kokia yra vieno ar kito patyrimo kilmė ir vertė. Ko verti tie gabalėliai, iš kurių susideda mūsų gyvenimas?
Šiandien mes gyvename tokiame pasaulyje, kuris daugeliu atžvilgių panašus į verdantį katilą. Viskas spraga ir kunkuliuoja, bet niekas nežino, ar jame kartais nėra tos košės, kurios niekas nenorės kabinti. Svyruoja tikėjimas kosminiu aukso amžiumi ir mirtį nugalėsiančia medicina, šio pasaulio valdovu žmogumi ir neatpažįstamais skraidančiais objektais. Žmogus lieka vienas su savo abejonėmis ir nuoširdžia meile valgymui.
Jį kartkartėmis atlanko šmėklos. Jos žada, vilioja... Ar tai tėra tiktai iliuzijos? Ar jos ateina tik iš žmogaus psichikos gelmių? Ar tai tėra tiktai žmogiška patirtis? Galbūt šis patyrimas atsiranda peržengus psichikos ribą? Gal jis ateina iš tikrovės, kuri siekia mus sunaikinti, o gal tai - Dievo dvasios dvelktelėjimas mūsų pasaulyje?
Žmogus viliasi, kad pajėgs surasti kelią, vedantį, į tiesą ir apsisaugos dar nuo vieno aklagatvio. Tam reikia tiek nedaug - suvokti, iš kur ateina nauji išgyvenimai: iš angeliškų ar demoniškų Galių, iš Šv.Dvasios ar iš Griovimo Dvasios. Tik įdėmiai apsidairius, galima rasti modus optimus vivendi.
3. Kaip susikalbėti ?
Pasaulyje apstu blogio. Tai - žemės drebėjimai, epidemijos, badas. . . Karai, vergovė, skurdas... Baimė, vidinis netikrumas, vienatvė. . . Bažnyčiose po šiai dienai giedama giesmė: nuo karo, maro, bado ir netikėtos mirties saugok mus, Viešpatie. Šiandien galima būtų giesmę papildyti keletu naujų posmų su žodžiais: nuo depresijos, vidinės tuštumos, kaltės jausmo. . .gelbėk mus, Viešpatie.
Gamtoje viskas tarpusavyje susiję. Augalai maitinasi mineralais, gyvūnai - augalais. . . Sakoma, jog žmogaus kvėptelėjimas paliečia dangaus žvaigždes. Ar neturime nuojautos, kad mūsų veiksmų, žodžių ir minčių moralumo tonai, tarsi upėje akmenėlio sujudintos bangos, nuvilnija net už šio pasaulio ribų? Spalvos persipina ir užlieja viena kitą. Jei toliau šitaip medituosi, pasijusi besąs beorėje erdvėje.
Ne vienas, norėdamas savo padrikoms mintims suteikti moksliškumo įspūdį, pasako: tiek blogi, tiek geri, mus palietę dalykai yra atsitiktinumas. Pasaulis ir mes, jame besistumdantys, esame aklos loterijos tai apdovanojami, tai skriaudžiami. Todėl negali būti jokios kalbos nei apie gyvenimo prasmę, nei tuo labiau apie gėrį ir blogį. Visa tai yra aklo gamtos jėgų žaismo padarinys arba geriausiu atveju bendro susitarimo reikalas. Vis dėlto tokie pasvarstymai yra tik tuščiaviduriai postringavimai, kuriais šį pasaulį ir žmogų bando aiškinti nenorintis juos suprasti žmogus.
Daugelis, išgirdę apie anapusinę tikrovę, mosteli ranka ir susiraukęs pasako: Tai misticizmas. Toks drėbtelėjimas išduoda, jog žmogus prarado gebėjimą susikalbėti paveikslais apie gyvenimą ir jo prasmę. Jeigu norime apmąstyti gyvenimo iššūkius ir kitam papasakoti savo patyrimą, reikalinga įvaizdžių kalba. Juolab reikia sugebėti nupiešti paveikslą, jei reikia kitam ką nors suprantamo pasakyti apie dvasinę realybę. Šiandieninis žmogus pamiršo tą kalbą, kuria seniau žmonės susikalbėdavo svarstydami anapusinius reiškinius. Tai legendų, sapnų ir religinių simbolių kalba.
Gyvenimas yra nesudėtingas tiems, kurie jį skirsto į mano ir ne mano. O ką daryti tiems, kurie visą pasaulį vadina mano arba ne mano. Yra, manyčiau, veikiantis, t. y. suteikiantis šiems žmonėms galimybę orientuotis ir susikalbėti, pasaulėvaizdis. Pagal jį veikia dvi jėgos. Viena puoselėja visa kas gyva, padeda augti ir išsiskleisti. Kita - naikina ir žlugdo su jomis į kontaktą suėjusius gamtą ir žmogų.
Yra du mąstymo būdai. Vienas - loginis. Antikinėje Graikijoje padėti šio mąstymo pagrindai padėjo suprasti išorinį pasaulį. Tiktai šiam mąstymo metodui galime būti dėkingi už dabartinius mokslo laimėjimus. Tačiau šis metodas yra nepajėgus ką nors daugiau pasakyti apie vidinį pasaulį. Šiandien toli pajudėję išorinio kosmoso įvaldymo keliu, testovime prie baikščiai atvertų vidinio pasaulio durų. Iš tikrųjų dvasios dalykai būtų labai jau maži, jeigu apie juos galėtume kalbėti lygiai taip kaip ir apie sulčių spaudimo mašiną. Vadinasi, derėtų vengti riboti bekraščius dvasinio pasaulio horizontus materialaus mąstymo ribomis.
Jeigu kalbėsime apie protą, tai jis tepripažįsta, arba kitaip sakant, teįkerta tik loginį mąstymą, jeigu apie išmintį - ji atskleidžiama neturinčia loginio ryšio simbolių kalba. Jeigu mes norime galais pirštų paliesti anapusinę tikrovę, privalome atsisakyti noro ką nors kam nors suprantamai paaiškinti. Bet koks bandymas logiškai kalbėti apie savo esme nelogiškus dalykus - tai pastanga šakėmis kabinti smėlį. Todėl ir nesistengsime čia dar kartą pabandyt atlikti neįmanomą dalyką, - surasti loginį atsakymą į klausimą, iš kur kyla blogis ir pan. Mūsų tikslas yra - įsižiūrėti ir išplėšti iš nežinios miglos nematomo pasaulio kontūrus.
Dievas, kaip moko mistikai, stovi virš visų kategorijų ir dėl to yra anapus visų sąvokų ir šia prasme yra grynas Niekas. Jo aplinkuma taip pat šalinasi sotaus žmogaus postringavimų. Todėl kad pajėgtume ką nors daugiau suuostyti, reikia ryžtis kalbėti neprotingai. Todėl norisi kartu su šv. Augustinu pasakyti: A logica libera nos Domine. Kad peržengtume šmėklų pasaulio slenkstį, reikalingas naujas, arba, tiksliau sakant, tas jau daugelio mūsų išmestas į šiukšlyną senasis kalbėjimo būdas - kalbėjimas paveikslais ir simboliais. Šį būdą naudoja menininkai paveiksluose, literatai knygose, liaudis legendose ir juo prabyla mūsų sapnai.
Skaitant liaudies pasakas, legendas, antikos mitus, galbūt, ne vienas modernus žmogus pamanys, jog taip protiškai neišsivystę žmonės bandė paaiškinti juos supantį pasaulį. Galbūt, ne vienas pamatęs Velnio drožinį, pamanys, kokia liaudis buvo kvaila. Tai būtų lengvabūdiškos mintys. Tiek legendos, tiek medžio figūrėlės nėra bandymas ką nors paaiškinti. Žmonės kažką nuojautos rankomis apčiuopė, ir kad to nepamirštų įvilko į vaizdinio rūbą. Pasak Homero: Ko nėra akyse, to nėra ir prote. Liaudies kūryboje yra sukaupta didi išmintis, kuri neretai per kvailokas legendas ir per kampuotus paveikslus stengiasi išsakyti tai, ką pajėgė išplėšti iš to pasaulio, prie kurio tegalima prisiartinti nuojautų taku.
Žinoma, nesirengiu įrodinėti, kad visokiausi liaudies tikėjimai raganomis, vilkolakiais ir slibinais yra tapatūs Naujojo Testamento piktųjų dvasių ir angelų aprašymams. Betgi vis dėlto neturėtume tučtuojau mesti akmenį į liaudį ir apkaltinti ją naivumu. Liaudis visais laikais mėgo ir mėgsta užmegzti mazgelius ant savo atminties virvės. Kuo spalvingiau nutapomas piktosios dvasios paveikslas, tuo jis ilgiau pasilieka žmogaus atmintyje. Tikriausiai būtų neprotinga bandyti uždrausti liaudžiai dvasines esybes piešti savo akims mielais paveikslais. Sunku būtų skaityti ir šią knygą, jeigu vėl kalbėtume tik apie autonominius kompleksus ir archetipus.
Klystų taip pat tas, kuris manytų, kad tiek legendos, tiek mitai tėra skirti laisvalaikio paįvairinimui. Tai būtų taip pat trumparegis pasakojimų apie raganas ir vilkolakius įvertinimas. ŠI, vadinamoji, naivi liaudies kūryba, yra sudėtingas komunikacijos būdas. Tai bandymas dvasines realijas įvilkti į materialų rūbą, kad jos būtų geriau prisiminamos ir kitam parodomos.
Psichoanalitikai sako, kad mituose atsispindi Realybės modeliai - archetipai. Ypač nuodugniai šiuos klausimus yra išanalizavęs Jungas. Cituodamas jo mintis šia tema, manau, nukrypčiau pernelyg į šoną nuo pasirinktos šios knygos temos.
Žmonės turi abu mąstymo būdus. Ne vienas iš mūsų dieviname logiką ir manome, kad visą laiką pagal ją gyvename. Vis dėlto loginis mąstymas mūsų asmenybės name turi tiktai mažą kambarėlį. Mūsų galvosena dažnai tėra tik mūsų širdies istorija. Žmonės mąsto nesąmoningai tais pačiais vaizdiniais, kaip ir jų senoliai. Išvada paprasta, - abu kalbėjimo būdai yra vertingi, tačiau reikėtų skirti, koks drabužis labiau pritinka išoriniam ir koks labiau vidiniam kosmosui.
4. Slenksčio filosofija
Pažvelgę į gyvenimo sūkurius, tūkstančius kartų matome, kaip nugali neteisybė ir triumfuoja blogis. Kai žmogus peržvelgia savo praeitį, daug kur nori pasakyti: Kaip aš galėjau taip pasielgti? Ir kyla įtarimas, jog viename ar kitame istorijos įvykyje, vienoje ar kitoje žmogaus gyvenimo niekšybėje dalyvavo ir dalyvauja antgamtinės jėgos. Mes, net tai ir neigiantys, tikime į Tamsos jėgas. Sugrįžus septyniasdešimt dviems mokiniams, Jėzus sakė: Mačiau Šėtoną kaip žaibą krintantį iš dangaus(Lk 10, 18). Ar, turėdami jautresnes dvasines akis, ir mes nepajėgtume daug ką svarbaus išplėšti iš nežinojimo nakties?
Ar kelionės iš šio paliečiamo ir matomo pasaulio į beformių darinių, į šmėklų sodus yra egzotika? Ar šešėlių vizitai pas mus ir mūsų žingeidūs žvilgsniai anapus ribos tėra realizmo jausmą praradusiojo svaičiojimai?
Vaikai skuba pabėgti iš tėvų namų. Jie nori tarsi antrą kartą užgimti, savo dvasia ištrūkti iš tėvų dvasios įsčių. Toks gyvenimas. Negerai yra tik tai, jog iš tėvų žinios ištrūkęs jaunas žmogus šalinasi laisvės. Psichologai kalba, jog jam trūksta savojo aš sąmonės. Retas jaunuolis išdrįsta pasijusti vienui vienas prieš visą pasaulį. Jis, nors ir turi tvirtą kūną, tačiau jo dvasia yra dar neišsiskleidusi. Todėl ir jaučia didelį poreikį paklusti svetimai įtakai. Kiek daug yra net ir pagyvenusių žmonių, kurie nekenčia laisvės.
Kūnas ieško galybės, kuri pavergtų. Ar jaunimo taip mylimose diskotekose lingavimas į taktą pagal ritmingą muziką neverčia prisiminti primityviosios kultūros žmonių? Tiksliau sakant, ar paaugliai neišgyvena tą patį grupinės dvasios jausmą? Ar juos neapsėda iš už scenos atslinkusi dvasia - svečias? Ar juodojo roko muzikantai nesijaučia galintys pavergti kitų dvasią šamanai? Ar dvasia, parkviesta iš už sąmonės durų į šviesos iliuminacijose skendinčią salę, nekvėpuoja aitriu degėsių tvaiku? Panieka išminčiai ir alkis blizgučiams neleidžia suvokti, kodėl Mėnulis šviečia stipriau už žvaigždes.
Klausimo neišgvildensime, jeigu transo ar panašią psichikos būseną, šiandien taip mėgstamą jaunimo, pavadinsime isterija, kuria per hipnozę užsikrečia šokantys, skambant ausų būgnelius plėšiančiai muzikai. Taip šioje lygtyje vieną nežinomąjį pakeisime kitu. Žodis hipnozė išvedamas iš graikiško žodžio, miegas ir reiškia būseną, panašią į normalų miegą. Daiktų pervardijimas neatskleidžia jų esmės. Netgi apie paprasčiausio miego prigimtį sukurta mažai ir labai abstrakčių teorijų.
Jeigu mūsų atominio šimtmečio mokslas nieko esminio nepajėgia pasakyti apie tokį paprastą ir kasdieninį reiškinį kaip gimimas, tai ką jis gali pasakyti apie tuos reiškinius, kurie paėjus porą šimtų metrų už miego ribos? Šiandieniniai mokslininkai, tyrinėjantys vidinį kosmosą, tėra pirmykščiai ką tik ietį išradusieji žmonės. Jie didžiuojasi, kad gali daug, tačiau visi matome, kad taip nėra.
Jeigu yra taip sunku perprasti sąmonės pokyčius, tai dar sunkiau yra suvokti pasąmonės sritį. Tai paslaptingas ir nenorintis įsileisti tyrinėtojų pasaulis. Kur yra jo riba? Mes per dieną šimtus kartų vaikščiojame per šią sieną, tačiau ją pažymėti žemėlapyje nedrįsta joks psichologas. Jų bendru sutarimu manoma, jog sąmonė yra mažas asmenybės pasaulio plotelis. Daug paslaptingų ir nesuprantamų dalykų dedasi anapus sąmonės ribos. Iš ten sužadinami mums netikėti potraukiai, iš ten pučia nuotaikų vėjai ir atslenka neurotiniai jausmai.
Kaip mažai žinome apie dvasios kelius. Atidžiau apsidairę pamatysime daug durų, pro kurias mes vaikščiojame į anapusinį pasaulį ir daug plyšių pro kuriuos pas mus atsilanko švarios ir nešvarios dvasios, sąmonės - pasąmonės sienoje.
Psichologai sako, jog tamsiąją mūsų asmenybės dalį valdo nepriklausomos psichinės realybės - archetipai. Tai žodis, kuriuo antikos filosofai vadindavo pirminius paveikslus, t. y. visų šiame pasaulyje esančių dalykų pirmavaizdžius. Šią mintį rutuliojo Platonas, kalbėdamas apie idėjas, ją į psichologijos mokslą atnešė Jungas. Jeigu apibrėžti moksliškai: archetipai - tai senoviniai visiems žmonėms bendri elgesio modeliai ir simboliai, kuriais kolektyvinė pasąmonė įtaigoja kiekvieno žmogaus elgesį. Prieš jų nosį retas žmogus suspėja užtrenkti savo vidinio pasaulio duris. Taigi svetimkūniai ateina iš svetur ir šeimininkauja po mūsų stogu? Man labiau patinka šių nekviestų svečių liaudiškas apibrėžimas - tai ne šio pasaulio šmėklos.
Dažnai galima išgirsti pasakymą: Tu turi daug kompleksų. Šiandieną žmonės turi daug psichokompleksų, senovėje - juose gyvendavo įvairios dvasios. Tiek jie, tiek jos galėdavo ir gali sukelti destruktyvių polinkių arba gydyti ir raminti. Iš anapus ateinančios šmėklos paskleisdavo ir rojaus, ir pragaro kvapus. Nors piktosios dvasios beveik prieš šimtą metų buvo perkrikštytos į kompleksus, tačiau šie dariniai neprarado savo senų kvapų. Daugelis jų lygiai taip pat kaip ir senovėje skleidžia svilėsių kvapą.
Skaitant Jungo raštus matyti, jog psichologas daugelį pavadinimų subrandino tyrinėdamas senovinę mitologiją. Jeigu mes pasielgtume atvirkščiai, - žodį archetipas pakeistume žodžiu demonas, o sąvoką autonominis kompleksas - dvasia, vėlgi šioje lygtyje vieną nežinomąjį pakeistume kitu. Žodis demonas yra toks pat išplaukiantis ir be konkretaus turinio kaip ir žodis archetipas. Tačiau mums, įpratusiems prie religinio mitologinio mąstymo labiau nei prie mokslinio teoretinio, viskas nušvis daug aiškesne šviesa.
Galbūt kai kam ir pasirodys, jog iš šiandieninio atominio amžiaus sugrįžtame į tamsiuosius viduramžius. Ir iš tikrųjų ar taip jau yra svarbu, kaip pavadinsime iš tamsos išnyrančius darinius? Galbūt vieniems labiau patinka mūsų kūno akims neprieinamą pasaulį vadinti pasąmone, iš kurios atsėlina archetipai, kitiems galbūt labiau patiks kalbėti apie rojų ir apie šmėklų bedugnę, iš kurių atsilanko gerosios ir blogosios dvasios. Bent jau durims yra tas pats, kokiais vardais save vadina jas stumdantys ir daužantys praeiviai. Manyčiau, kad sutiksite, jog kalbėjimo būdą turime teisę pasirinkti patys.
Kalbėjimo būdas išduoda pasaulėžvalgos gylį. Apie žmogiškosios dvasios pavergimą galima kalbėti froidiškai: tai procesas, kuomet žmogiškąjį aš nori apvaldyti tėvo ar motinos imago - paveikslas. Tai pusšimčio metų senumo teorija, apie kurią, jei neskaičiuosime mažos grupės psichologų, mažai kas girdėjo bei retas kuris ją vertina. Apie minimus dalykus galima kalbėti jungiškai: atskilę autonominiai kompleksai siekia įsitvirtinti mumyse. Šios teorijos ištakos siekia antikos laikus, tačiau reikalauja, kad ją suprastume, tam tikro psichologijos žinių bagažo. Galimas trečias kalbėjimo būdas - žmogaus dvasią naikina demonai ir ją gydo bei stiprina Dievo angelai. Šis kalbėjimo būdas yra senas kaip ir pats žmogus, jis yra mielas bei suprantamas ir šiandieniniam žmogui. Nedera gėdintis to kas amžina.
5. Nosce te ipsum
Biblijos Pradžios knyga pasakoja, kaip Dievas kvėpė iš savęs kvapą į molio gabalą ir naujas jo atgijo. Galima būtų manyti, kad ši, kaip krikščionių mistikai sako Dievo žiežirba - dvasia visiškai kontroliuoja padėtį. Ji juk atėjo Iš pačio Dievo. Iš tiesų žmogiškasis aš jaučiasi tremtyje. Jis pasimetęs ir nežino, kas esąs - liūtas ar avinas.
Legenda pasakoja, kad kartą per mažą bažnytkaimį keliavo čigonų taboras. Klajūnams už godžių akių užkliuvo į pievas nuklydęs mažas geltonplaukis vaikutis. Jie nutarė jį pavogti. Nors berniukas ir labai šaukėsi pagalbos, tačiau buvo per toli nuklydęs nuo namų, kad kas nors jį išgirstų. Jis pats tegirdėjo kviečiantį vidudienio maldai bažnytėlės varpą.
Prabėgo metai. Vaikas suaugo į vyrą. Tėvų veidai jo atmintyje išbluko, pamiršo jis ir savą gimtinę. Tačiau į jo atmintį buvo įsirėžęs varpo gausmas, kuris nedavė ramybės. Jis vis primindavo apie kažko labai svarbaus praradimą. Todėl žmogus paliko taborą ir leidosi ieškoti tėviškės. Jis eidavo per kaimus ir klausydavo bažnyčios varpų skambėjimo.
Mūsų vidinis žmogus yra tarsi tas mažas pagrobtas iš dangaus tėviškės vaikas. Jis daug pamiršo, tačiau slogi nuojauta, kad yra kažkas labai svarbaus, ko jis nežino, tarsi bažnyčios varpo aidas neduoda ramybės. Kyla klausimai: iš kur atėjau ir kur einu? Kur mano namai? Kas aš esu?
Šv. Raštas teigia, jog žmogus - vėjo blaškoma nendrė. Tai gili mintis. Asmuo, kol jame nesustiprėja dvasia, arba, kitaip tariant, neišsiskleidžia vidinis aš, jis tėra įvairių dvasių arba, kaip psichologai sako, autonominių kompleksų pereinamasis kiemas. Tokį asmenį kiekviename žingsnyje mini Jungas. Psichologai, kurdami gan trapią sistemą, kalba apie tai, jog kuomet žmogaus vidinis aš nesusidoroja su gyvenimo iššūkiais, jame formuojasi autonominis kompleksas. Šis tarsi parazitas, įsitvirtinęs sąmonėje, stengiasi kreipti suvokimo ir jausmų upę nauja vaga. Kompleksai, peraugę į neurozę, gali įgauti tokią galią, kai žmogaus aš paliauja kontroliuoti padėtį ir praranda laisvę. Į autonominį kompleksą persiliejusi libido - psichinė energija jį padaro visagaliu.
Vadinasi, prie žmogaus dvasios prilimpa naujas savarankiškas darinys, kuris, geria jos kraują. Ar šį piktybinį auglį negalime drąsiai pavadinti piktąja dvasia? Minėtą reiškinį anksčiau žmonės vadindavo paprastai - jiems tai buvo piktosios dvasios įtaka ar apsėdimas. Ir iš tikro, kuo geriau skamba autonominis kompleksas už piktąją dvasią? Viskas reliatyvu. Žiūrint iš psichologinės sistemos bokšto, šį faktą galima vadinti taip, žvelgiant iš religinės ar mitologinės sistemos bokšto - kitaip. Manyčiau, kad ginčytis, kuris bokštas aukštesnis, yra neprasminga. Daug svarbiau yra išsiaiškinti, kuris iš jų padeda lengviau susiorientuoti praktiniame gyvenime.
Psichologai sako, jog vidinę sumaištį negalima išgydyti tabletėmis, iš jos, tarsi iš vaikiškų kelnaičių, reikia išaugti. Piktosios dvasios apsėdimus liaudis taip pat negydydavo žolelėmis. Jungas nurodė vienintelį vaistą - individualizaciją. Tik tuomet, kai žmogaus vidinis aš individualizuojasi ir sustiprėja, jis pajėgia valdyti visą asmenybės lauką, atsisakydamas autonominių kompleksų pagalbos. Kitais žodžiais tariant, - kad pajėgtume šeimininkauti savo namuose be neaiškios kilmės jėgų paslaugų, reikia augti savąja dvasia.. Apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, vidinis žmogus privalo diena iš dienos atsinaujinti. Išsiskleidusi naujoji aš - sąmonė išvaduoja žmogų iš liguisto poreikio pasiduoti svetimos dvasios įtakai ar įsilieti į minią. Nepadės jokie egzorcizmai, jie neapsaugos nuo tamsos karalystės apkrato, jei žmogaus dvasia nesimaitins dieviška šviesa ir neaugs.
Kodėl kartais jaučiamės esą tarsi kalėjime? Kodėl taip sunku surasti laimę? Gal jos ieškome ten, kur jos nebūna: gyvenimo viršūnėse ir nuostabiuose toliuose, kur auga laimės gėlės. Laimė gi atrodo, kad glūdi tylioj, tamsioj ir giliai paslėptoj vietoj, kuri yra taip arti mūsų ir į kurią mes taip retai nusileidžiame - mumyse pačiuose. Būtent šioje vietoje kažkur yra užslėptos durys į Tėvynę.
Trapus žmogaus giluminis aš, vydūniškai tariant savastis arba krikščioniškai pavadinus - jo dvasia, apsisiaučia ego kiautu, užsideda, kaip psichologai mėgsta vadinti, personą, išvertus - kaukę. Už šių trapių sienų pasislėpusią žmogiškąją esmę dažnai niokoja įvairūs naikinantys iš anapus atūžę vėjai. Daug rečiau žmogus atsiveria gaivinamai ir gydomai dvasinei jėgai. Žmogaus dvasia, tarsi stabtelėjusi pusiaukelėje, nežino, kuriuo keliu eiti.
6. Dievo žiežirba, kuriai baisu negyventi
Kartą gyveno neturtinga moteris. Jos vyras buvo miręs. Teliko mažas vaikutis. Visos atsargos greitai ištirpo ir ji nusprendė palikti kaimą ir eiti ieškoti uždarbio į svetimą kraštą. Eidama pavargo ir išseko. Ji priėjo kalnus. Juose gyvenusi dvasia pamatė ją leisgyvę ir nešiną kūdikiu ant rankų. Jai jos pagailo. Dvasia tarė: Aš atidarysiu vieną uolą. Ten rasi daug brangenybių. Pasiimk kiek tik paneši dėl savęs ir vaiko. Tu turėsi tik valandėlę laiko. Todėl nepamiršk, kas yra brangiausia. Taip ir atsitiko. Atsivėrė uola, ir moteris išvydo didžiulę salę, kurioje apsčiai buvo pripilta aukso, sidabro ir deimantų. Ji tarsi sapne padėjo šalimais vaikutį ir pradėjo rinktis. Lobis užbūrė, ir ji nepastebėjo, kaip greitai bėgo laikas. Kalnų dvasia perspėjo: Tu turi dar porą minučių laiko. Nepamiršk, kas svarbiausia. Kas yra svarbiausia? Ji puolė dairytis dar didesnių brangakmenių. Balsas sušuko dar kartą: Laikas. Nepalik tai, kas tau brangiausia. Moteris metėsi prie išėjimo. Iš paskos uolos užsivėrė. Tik dabar toptelėjo mintis: O kūdikis?
Legenda įtaigiai perteikia mums kiekvienam gyvybiškai svarbią mintį. Pasaulio blizgučiai užburia taip stipriai, jog lengva pamiršti, kas yra svarbiausia. Dvasia tai ir yra tas kūdikis, kuris padėtas kūno uoloje. Kūnas yra tarsi kokonas, kuriame dvasia auginasi sparnus. Tuštybės upė pasiglemžia ir nusineša tarsi šiukšlę žmogaus dvasią. O jis, pamiršęs, kas yra brangiausia, pasilieka stovėti tarsi išsižiojęs kvailys.
Kiekvienam, nesugebėjusiam pasiekti brandumo ir asmenybės vientisumo, išsivysto vienokia ar kitokia neurozės forma. Todėl psichologai pataria nepamiršti savojo aš ir jį saugoti. Tai žmogui svarbiausia. Verta rūpintis ne tik viskuo, kas geriausia ir priskirtina matomajai daliai - kūnui, bet dar svarbiau išgyventi dėl vidinės žmogaus ateities..
Dera atverti savo sąmonės duris pasąmonės archetipams, kad jie išbalansuotų sąmonę, arba, jei kalbėsime senoviškai, tyroms dvasioms, kad jos įneštų gaivumo. Yra sukurta įvairių priemonių, kaip sąmonės duris atverti į pasąmonės pasaulį. Tai - meditavimo technika, religiniai ritualai. . . Tai teatras, muzika. . . paveikslai ir kita kūryba. Vis dėlto tai tėra nuoga technika, kuri negarantuoja, jog pro atvertus langus ir duris į mūsų sąmonę neplūstels griaunama archetipinė jėga, tamsos demonai.
Kaip kiekvienas pajuntame, jog savo viduje turime dvasią, lygiai taip šeštuoju pojūčiu apčiuopiame iš anapusinio pasaulio įsiveržusius vėjus. Yra vėjai, kurie atneša šilumą ir išsklaido debesis. Yra vėjai, kurie atneša šaltį ir mirtį. Esu tikras, kad suprantate apie ką kalbu. Tuos saulės spindulius, kurie atgaivina sužvarbusią sielą ir sunykusi kūną, įvairiais laikais skirtingi žmonės mini daugeliu vardų. Skaitytojas gali žvilgtelėti į antropologo, filosofijos daktaro D. D. Harrison sudarytą lentelę:
Fenomeno universalumas
Atradėjas/vartotojas duotas vardas apytikslė data
PRIEŠISTORINIAI ŠALTINIAI
Akon (Vakarinė Gana) Kara, Sumsum
Aukso Krantas Malungu
Ituri pigmėjai Megbe
persai Huaka
eskimai Gila
Australijos aborigenai Arunguiltha
Siouv indėnai Vakonda
Algonguin indėnai Manitau
ANKSTYVIEJI ISTORINIAI ŠALTINIAI
kinai Chi 3000 pr. Kr.
japonai Ki 3000 pr. Kr.
Joga Prana 3000 pr. Kr.
žydai Ruach 1000 pr. Kr.
graikai Pneuma 400 pr. Kr.
musulmonų sufi Baraka 700 pr. Kr.
krikščionys Šv. Dvasia
MODERNŪS ŠALTINIAI
Paracelsas Munija 1600 m.
J. Repler Fakultas formatrix 1700 m.
F. A. Mesmer Magnetinis fluidas 1775 m.
Ch. Richet Ektoplazma 19 a.
H. P. Blavatsky Astralinė šviesa 1888 m.
L. Galvini Gyvenimo jėga 1790 m.
R. Steiner eterinė kuriamoji jėga 20 a.
H. Bergson vitalinė Elan 1920 m.
A. Gurwitch mitogeninė radiacija 1935 m.
C. G. Jung Sinchroniškumas 1940 m.
N. Reich Orgonas 1940 m.
G. de la Narr Biomagnetizmas 1967 m.
A. Puharich Psiplazma, inergija 1965, 1974
A. Worrall Paraelektra 1970 m.
A. Koestlet Integruojanti tendencija 1967 m.
Ch. Muses Neotinė energija 1972 m.
V. Inyushin Bioplazma 1968 m.
R. Pavlin Psichotroninė energija .......................
(Ch. A. Frye ed., Level Three, London, 1976, p. 138)
Tokia pavadinimų gausybė sako, jog kalbama apie svarbesnį žmogaus gyvenimui nei maistas ir vanduo reiškinį. Matome, kad visas pasaulis visais laikais jautė ir jaučia, kad yra gyvybę teikianti jėga. Kiekvienas pagal duotą įžvalgos galia bandė ją įvardyti.
Žmogų, tarsi virš dviejų pasaulių slenksčio pakibusias duris, plėšia ir daužo dar vienas ateinantis nuo pragaro pusės viesulas. Kiekvienas lygiai taip pat kaip ir gyvybę teikiančią energiją jaučiame šią žlugdančią įtaką. Ji tokia pat lengvai apčiuopiama, tačiau ją minime rečiau.
Žmogus - siūbuojanti nendrė. Kuo silpnesnis vidinis aš, tuo jis lengviau pasiduoda iš už nematomos ribos atslinkusių šmėklų įtakai. Sako, jog Skandinavijos kraštuose gyvena žiurkės - lamingai. Atsitinka taip, jog viena iš jų ima bėgti per laukus. Prie jos jungiasi kitos. . .Taip būrys lamingų blaškosi po pusiasalį, kol, atsimušę į jūros krantą, puola į bangas. Ar panašaus svaigulio apimti panašiai nesielgia ir žmonės? Ar įmanoma vien ūkinėmis priežastimis paaiškinti nacionalsocializmo ir komunizmo fenomenus ? Jungas rašo, jog atsitinka taip, kad grupinė dvasia primityviausiu būdu užvaldo kai kuriuos asmenis ir juos padaro savo marionetėmis. Galima pažinti ex ungue leonem. Vertindami iš etinių pozicijų, šią, masinę psichozę sukeliančią dvasią, galėtume pavadinti blogio dvasia, o žiūrėdami iš religinių - šėtoniška Dvasia. Tai nėra vien tik gaivinančios Dvasios stoka, ar kaip kai kurie teologai sako - gėrio trūkumas. Tai - kažkas gaivališko ir savarankiško, tai - juoda asmeninė jėga.
Kalbame ne apie tai, ar turime priešintis įtaigai. Vargu ar žmogus yra pajėgus tai padaryti. Kaip psichologai pastebi, kasdienybėje mes daug kur elgiamės nesąmoningai pasiduodami reklamos ar dar kokios nors sugestijos valdžion. Klausimas kitoks - kokią įtaigą sveikinti, kokiems vėjams atverti savo širdies duris ir langus. Ar tie vėjai nėra tai, kas žmogų paverčia skėrių būrio dalimi, o gal tai, kas puoselėja asmenybę ir prisideda prie vidinio žmogaus augimo.
Sunku atskirti, kur yra ta riba, kur pasibaigia sąmonė ir prasideda pasąmonė, kur yra tas slenkstis, per kurį dvasios įžengia į mūsų pasaulį ir išsinešdina atgal. Gal tai ir nėra taip svarbu. Daug labiau reikia atpažinti šį slenkstį peržengusias Dvasias ir ištirti, ar jos yra Tamsos, ar Šviesos karalysčių pasiuntiniai.
II. Ar yra Šėtono ir angelų pasaulis ?
1. Pasaulio padalijimas į dvi puses
Pasaulis atrodo bekraštis chaosas, kol nepažvelgi į jį pro gėrio ir blogio akinius. Mes paskęstume sumaištyje, jei pasaulio nedalintume į dvi puses. Jeigu paliauji jį skirstyti į mano ir ne mano, pastebi kad stovi tarp dviejų galybių. Žmogus, pasirodo, yra tarsi vėtrungė, kurią blaško pavasariniai ir rudeniniai vėjai. Ar tokia pasaulėžvalga yra ydinga ?
Požiūrio, kad yra du dvasių pasauliai, laikosi visos didžiausios religijos. Tačiau kiekviena jų skirtingai dalija pasaulį į juodą ir baltą puses bei nevienodai kalba apie praktinį požiūrį į blogį ir gėrį.
Rytų religijos moko, jog blogis yra tokia pat būtina kosmoso dalis kaip ir gėris, be vieno nėra kito. Jų tarpusavio sąveika pagimdo visa tai, kas yra pasaulyje. Rytų religijos ragina priimti blogį kaip būties neatskiriamą dalį ir prie jo prisitaikyti. Tokia bendra rezignacinė nuotaika atsakinga už tai, kad Azijoje ir Afrikoje, kur žmonių protus valdo būtent šios religijos, yra tiek nedaug padaryta raunant socialines piktžoles. Jeigu nelaikytume azijiečių ir afrikiečių antrarūšiais žmonėmis, tai, atrodo, būtų vienintelis paaiškinimas, kodėl egzistuoja ekonominė - politinė sąvoka trečio pasaulio valstybės.
Mūsų vakarietiška kultūra puoselėjo krikščionybės pasėtą mintį, jog blogį ne tik galima, bet ir būtina nugalėti. Prieš du tūkstančius metų Žemę išjudino iš senosios prisitaikėliškumo orbitos Jėzaus mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas iš numirusių. Tai buvo ženklas, jog Priešas nėra nenugalimas. Blogį galima nugalėti. Tai buvo mūsų vakarietiškos civilizacijos kertinis akmuo. Jėzus neįrodinėjo, jog nėra blogio, ir nebandė jį kaip nors logiškai paaiškinti bei pateisinti. Jis kūrė žmonėse kovos su juo būtinumo nuostatą. Tokia buvo krikščioniškosios epochos aušra.
Šiandien skelbiama, kad Dievas mirė ir krikščionybės saulė leidžiasi. Vakarų kultūra jau senokai oficialiai pasmerkė tikėjimą į dvasių pasaulius. Prie to iš dalies prisidėjo reakcija į raganų medžioklę, trukusią nuo ankstyvųjų viduramžių ligi XVIII a. iš dalies - Augusto Comte pozityvizmas bei praktinis materializmas. Šiandien viską, kas nėra įspausta į mokslo sistemų kelnaites, modernusis žmogus išdidžiai atmeta. Jo giliu įsitikinimu tai, ko negalima paliesti ir suprasti, iš viso neegzistuoja. Vis dėlto materialistinė pasaulėžvalga buvo iškelta kaip vėliava tik Vakarų Europoje ir Amerikoje ir tik nuo XIX a. vidurio.
Liaudies protuose tarsi mūšio lauke grumiasi du tikėjimai. Tikėjimą dvasių pasauliu bando išstumti naujas tikėjimas, kuris skelbia, kad egzistuoja tiktai materija. Šis moko, kad mūsų psichika yra viena iš materijos pasireiškimo formų ir ji neturi savarankiškos egzistencijos. Dvasių pasaulis - nesąmonė. Mes esame atsitiktinumas ilgame evoliucijos procese. Tokios yra materialistinio tikėjimo tiesos, kuriomis bandoma ne tiek paaiškinti pasaulį ir žmogų, kiek atsižegnoti nuo visokių moralinių ir etinių prietarų. Tai tiesos, kurios sukuriamos tam, kad suteiktų daugiau vidinio komforto. Taigi ar verta vardan takelio prarasti kelią?
Pernelyg lėkštam ir, galima būtų paprasčiau pasakyti, nemoksliškam vartotojiškos visuomenės pasaulio suvokimui išdrįsta pasipriešinti religingi žmonės. Tačiau ir jų tikėjimas yra apneštas šiandieną madingais prietarais. Jie irgi tiki daugiau protą, negu Dievą. Jų Viešpats yra daugiau racionali ir teoretinė sąvoka, nei valdanti juos ir pasaulį Galybė. Daugelis tikinčiųjų stengiasi užmegzti ryšį su šiuo teoretiniu Dievu, tačiau vėlgi tai daryti stengiasi racionaliu būdu. Jie tiesioginį patyrimą išdidžiai pavadina misticizmu.
XIX a. liberalūs teologai bandė lauk išmesti iš šv. Rašto užuominas apie piktąsias dvasias ir demonus. Šiandieną daug teologų ir krikščionių mano, kad, norint geriau suprasti evangelijas, reikia nuo jų nuvalyti visas mitines apnašas, būtent kalbas apie demonus ir angelus. Šiandieną krikščionys kalba apie nuodėmę, blogus polinkius ir sužeistą prigimtį, tačiau Velnio nemini. Jo darbai kaip ir yra, o jo pačio kaip ir nėra. Šitoks samprotavimas yra šiek tiek kai kas vaikiškas. Jei kalbėsime apie nuodėmę ir blogį, tai būtina kalbėti ligi galo arba išvis jų nepastebėti.
Žmonės pasislepia po realizmo vėliava, kuomet praėjusių epochų prietarus sutartinai nutyli. Ar taip nenutolstame nuo tikrojo realizmo? Visos kalbos apie žmogaus kovą žemėje padvelkia falšu. Tada mes kovojame, ar bent tikime, jog kovojame tik prieš abstraktybes, o ne prieš tikrą mums pražūtį linkintį Priešą ir gyvatžmogišką prigimtį.
Daugelis išsilavinusių katalikų ignoruoja tikėjimo punktą apie Velnio buvimą arba kai prie jo stabteli, - nukrypsta į abstrakčias interpretacijas. Daugeliui Šėtonas yra daugiau niekas kaip blogio personifikacija ir retorinė figūra. Jeigu pripažintume, kad Šėtonas egzistuoja, tada reikia kalbėti ir apie jo tarnų paskutinę stotelę. Mintis, kad mane ar tave Dievas gali pripažinti nepasisekusiu bandymu, suteikia vidinio diskomforto.
Šiandieninėse religinėse knygose tiek daug rašoma apie tobulumą, kad šis žodis įgauna kartų prieskonį. Būti tobulu? Fu. . . kokia nuobodybė, - pasakytų ne vienas modernus žmogus. Atrodo, kad jis yra teisus. Siekti tobulybės, tai stengtis nutverti iliuziją. Ar dėmesio sukoncentravimas į žydrą, bet tolimą idealą nesuteikia čia ir dabar Šėtonui šansą.
Lermontovas rašė: Siela nuolatos visur norės pasiekti tobulybės. Ar tobulybės? Galbūt ramybės ir saugumo? Jeigu poetas kalba apie tą Realybę, kurią mes visi pravardžiuojame Dievu, - jis teisingame kelyje, jeigu turi mintyje kažkokį dar elgesio modelį, - jis nuklydo toli į lankas. Tobulybė, jei ją suprantame kaip saviraišką šioje trimatėje erdvėje - tėra šalta žvaigždė. Kalba apie tobulybę, neminint kovos su Šėtonu, - tėra dar viena Velnio apgaulė.
Mūsų prigimtyje yra užsislėpę iškreipti polinkiai. Jei psichologai sako, kad jie kyla iš pasąmonės, tai krikščionys retai kada tesako, jog tai yra Gyvatės gundymai. Modernus krikščioniškas mokymas apie dvasią labai jau priartėja prie nuobodžios psichoanalizės. Dvasinė kova praranda spalvas ir nuskęsta teoretinių ginčų pilkumoje.
Vienas žmogus samprotauja: 109 psalmė rašo: Sėskis mano dešinėje, aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojomis. Taigi Dievo priešai, kuriuos mes siunčiame į pragaro amžinas kančias, pasirodo irgi bus danguje atitinkamoje vietoje, nes būtų nesąmonė, kad visas Dievas danguje, o jo kojos pragare. Šis argumentas išties teologams turėtų sukelti galvos skausmo. Vis dėlto tai yra daugiau argumentum ad hominem. Viskas būtų pernelyg gerai, kad taip Iš tikrųjų būtų.
Kiti žmonės tiki reinkarnaciją. Nesigilindamas į šią teoriją, norėčiau tik pastebėti, kodėl yra tiek daug ją nuoširdžiai ginančių. Atsakymas paprastas - reinkarnacija žada dar vieną galimybę. Ne vienas norėtume pakartoti gyvenimą, jį praeiti gražiau, padaryti mažiau klaidų. Lengva patikėti tuo, ko labai nori. Būtų puiku, jeigu spėjimas apie reinkarnaciją pasitvirtintų. Vis dėlto, nors ją išpažįsta didesnė pusė žmonijos, tačiau ji tėra tikėjimo dalyku. Vėlgi pernelyg gerai būtų, kad Iš tikrųjų taip būtų. Jeigu reinkarnacijos teorija tėra klaida, - tuomet ji yra žiauri klaida, nes egzistencinio nerimo jausmą numaldo melo nuodai. Jeigu žmogus teturi vieną galimybę, tai didžiausias apgavikas yra tas, kuris žada dar kitą.
Ar nekyla abejonė, jog kapstomės kaip vištos savų nuomonių kieme ir pakankamai neįvertiname savo egzistencinės padėties sudėtingumo? Ar sumodernėjęs mūsų tikėjimas nenuvertina tos kovos, kuri vyksta tarp žmogaus dvasios ir kaip apaštalas Petras sakė riaumojančio liūto, asmens prieš asmenį. Ar žmogaus vidus nėra mūšio laukas, kuriame susiduria Šviesos ir Tamsos galybės? Ar mūsų nesusivokimas netampa didžiule pagalba plečiant Šėtono imperiją?
Dabar pakviesiu skaitytoją pasidomėti, ką apie Dvasių pasaulį kalba Naujasis Testamentas, Bažnyčios tėvai, viduramžių teologai ir filosofai, literatai, psichologai. Galbūt išklausę jų nuomonę, galėsime susikurti daug labiau mūsų sudėtingą gyvenimą atitinkančią pasaulėžiūrą.
2. Naujasis Testamentas sako - Taip
Naujasis Testamentas perteikia sodrų pasaulio ir žmogaus paveikslą. Šventraščio knygos bodisi ankšto, sumaterialinto pasaulio suvokimo. Jose kalbama apie Materijos pasaulį ir dvasines būtis, kaip Dievas, angelai, demonai, švarios ir nešvarios dvasios, viešpatystės. Vis dėlto jos neskelbia, kai kalba apie angelus ir piktąsias dvasias negirdėtų dalykų. Krikščionių knygos greičiau šių dvasinių būčių egzistavimą patvirtina.
Būtina tolerancija kalbėjimo būdui. Į tą patį fenomeną galima pažiūrėti iš liaudies, iš psichoanalizės, iš teologijos arba dar kitų pozicijų. Galima geriau suvokti dalyką, jeigu jį apžiūrėsi iš visų pusių. Yra daug būdų kalbėti apie tą patį. Žodžių skambėjimas išskiria žmones, jų turinys - vienija.
Naujojo Testamento pasaulį neįmanoma suvokti kitaip, kaip tiktai kovos tarp Dievo ir Šėtono karalysčių aprašymą. Tai galima išversti į psichologinę, filosofinę ar dar kokią kalbą. Bet ar tai reikalinga? Svarbiausia, jog būtent ši pasaulėžiūra labiausiai atitinka gyvenimo dinamiką. Ji suteikia šansą nugalėti. Visai nesvarbu, ar ji bus išdėstyta viduramžiškais žodžiais, ar modernaus mokslo sąvokomis, svarbu, kad suprantamai.
Jeigu išmestume iš evangelijų ir Apaštalų laiškų užuominas apie piktąsias dvasias ir angelus, Šventraštis prarastų gylį, ir mes pasiliktume su vidutinio lygio rytietišku filosofiniu raštu rankose. Jeigu atsisakysime tikėjimo dvasine Realybe, tada ir mūsų pastangos užmegzti ryšį su Dievu bus tik postringavimai apie sąvokas ir teorijas. Šis kelias vestų į niekur, - tai būtų bandymas išmesti į šiukšlyną tuos pasaulėžvalgos lobius, be kurių neišsiverčia nei viena religija ir nei viena kultūra.
Krikščionių šv. Raštas mažai skirtųsi nuo kitų religijų šventraščių, jeigu jame nebūtų raudona gija perpintas raginimas kovoti prieš blogį. Jo pagrindinė mintis : Dievas yra aukštesnis už Šėtoną. Dievo Žodis nugalėjo. Kad galutinai Šėtoną nusviesti į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams (Mt. 25, 41), reikalinga žmogaus pagalba. Žmogus - tai didelio metafizinio mūšio laukas. Jis gali uždaryti savo širdies duris piktosioms dvasioms ir atverti langus dieviškosios šviesos spinduliams.
Naujajame Testamente be jokių išlygų kalbama apie angelus ir demonus, apie gerąsias ir nešvariąsias dvasias. Tai nėra tiktai moralinis gyvenimo reiškinių vertinimas, tačiau kalba apie Realybes, kurios egzistuoja. Šv. Raštas pasakoja, kaip Jėzus skelbė Gerąją Naujieną. Jo žodžiuose buvo tiek ramybės, o darbuose tiek gėrio, kad atrodė jis turėjo patraukti savo pusėn visą pasaulį. Tačiau Šėtonas, šio pasaulio kunigaikštis, budėjo. Akivaizdu, jog Šventraštis kalba ne apie idėjas. Kalba sukasi apie kovą tarp Gyvenimo ir Mirties už gyvenimą ar mirtį.
Šv. Rašte kalbama apie Dievo ir Šėtono angelus. Žodis anggelos kildinamas iš graikiško, reiškiančio pasiuntinys. Bendrinėje kalboje žodis angelas daugiau taikomas gerosioms dvasinėms būtybėms. Piktą darantys ir į pražūtį traukiantys angelai dažniau vadinami piktosiomis dvasiomis. Angelai yra neatskiriami žmonių palydovai. Šventraštis rašo, kad ir Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais(Mt 16,27). Evangelijose ir Apaštalų darbuose angelai minimi net 57 kartus.
Žodis pneuma arba dvasia turi truputį kitokį atspalvį nei žodis angelas. Angelas ateina kaip pasiuntinys. Dvasia daugiau reiškia oro judėjimą ir pažymi žmogaus vidinę būseną. Graikų literatūroje žodis dvasia reiškia gyvybinį principą, kuris gaivina kūną. Naujajame Testamente žodis dvasia turi daugiau, kaip psichologai sako, autonominio komplekso prasmės. Tai dažnai būna raguotas nykštukas, kuris įsikuria žmoguje netoli jo širdies ir bando daryti savo tvarką.
Apaštalas Jonas rašo: Ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo. . Į bloga traukiančios dvasios vadinamos demoniškomis, nešvariomis, piktomis. Evangelistas Lukas pasakoja apie netyrojo demono dvasios apsėstą žmogų(Lk 4, 33). Evangelijose net 13 kartų užsimenama apie demono apsėstuosius. Pats Jėzus ne kartą mini demonų Kunigaikštį, Šėtoną arba Velnią.
Žodis šėtonas, išvertus iš hebrajiško, reiškia priešas. Žodis velnias Šventraštyje visada vartojamas vienaskaitoje. Jis kildinamas iš graikiško žodžio diabolos, reiškiančio apgaviką ir piktžodžiautoją. Mūsų tauta sukūrė kaip reta daug Velniui vardų. Tai - nelabasis, kipšas, pinčiukas, raistinis, bekulnis, raguotasis, nelabasis ir t. t. ir t. t. Ši būtybė ir Šventraštyje minima daugeliu kitokių vardų .Tėve mūsų maldoje Jėzus prašo: gelbėk mus nuo pikto. Šis pikta tai šio pasaulio kunigaikštis (Jn 12, 31; 14, 30; 16,11), šio pasaulio dievaitis(2 Kor. 4,4), Priešas ir riaumojantis liūtas (I Pt 5, 8 ), Belzebulas ( Mt 12, 24 ). Jono Apreiškime blogis pasirodo kaip gyvatė ( 20, 2 ), kaip slibinas ( 12, 7) ir t.t.
Apaštalas Paulius laiške Efeziečiams rašo: Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Ši kova yra reikalinga tam, kad žmogus subrandintų savąją sielą. Atrodo, kad yra reikalinga tamsa, jog žmogus galėtų geriau įžiūrėti savyje Dievo jam duotą, kaip mistikai sako, žiežirbėlę. Šiam, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, vidinio žmogaus išbaigimui yra, pasirodo, reikalinga Velnio pagalba. Kaip kad F. Nyčė rašė: Žmogui yra duoti priešai, kad jis virš jų augtų ir stiprėtų. Naujojo Testamento demonologija laikosi, vaizdžiai tariant, tokios nuomonės: Šėtonas yra bokso maišas, kurį smūgiuodamas vidinis žmogus išskleidžia savo jėgas. Taigi velnias yra kaip ir Dievo leistas, tačiau prisimenant evangelijų mintį, jis neturi neribotos valdžios. Greičiau jis yra Dievo kūrybos plane turintis dideles pretenzijas funkcionierius. Patarlė sako: Dievas stato, o Velnias akmenis nešioja.
Šėtonas Šv. Rašte iškyla kaip įtampos tarp Dievo ir žmonių katalizatorius, kaip juodi apgaubiantys degančius kažkada jungusius Dievą ir žmones tiltus dūmai. Ši tamsi energija gali apsivilkti bet kokį drabužį. Šėtonas užsimaukšlina vis naujas kaukes, jis sugeba apsimesti šviesos angelu(2 Kor. 11, 14). Tačiau visada jis paskui save palieka jį išduodantį pėdsaką: dulkių ir pelenų šleifą.
Demoniškos jėgos Šv. Rašte vaizduojamos taip, tarsi, vadovaujamos Šėtono, organizuotai dirbtų savo darbą. Jeigu angelai iš viso egzistuoja, jie turi tarp savęs ryšį. Tas pats galioja ir demonams. Piktosios dvasios yra Šėtono vergai, jo išraiška ir įrankiai. Kaip rašo teologai, blogieji angelai susijungia į neapykanta sucementuotą kolektyvą, jie sudaro corpus diabolicum. Tai organizacija, kurią suburia vienintelis tikslas - naikinti.
Kur yra Šėtono karalystė? Pragare? Bedugnėje? Lyg ir. Tačiau, pasak Šventraščio, Dievas leido Velniui pasiduoneliauti ir pasaulyje. Naujajame Testamente ypač dažnai pasmerkiamas pasaulis. Mes šiuo žodžiu vadiname matomąjį medžiaginį pasaulį. Apaštalai retai žodį pasaulis vartojo mums įprasta reikšme. Jie kalba apie šio pasaulio išmintį ir klastą. Jėzus dažnai mini šio pasaulio kunigaikštį. Jonas liepia: Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje(1 Jn 2, 15). Atrodo, kad kalbama ne apie apčiuopiamus daiktus, bet apie pasaulio įstatymus ir pasaulio primetamą gyvenimo stilių, t. y. apie visa tai, kur šmėkščioja, kaip ir mes patys jaučiame, kažkas šėtoniško. Anot apaštalo Pauliaus, Šėtonas yra šio pasaulio dievas, jis čia rengia diskotekas, kuriose dauguma šoka.
Blogio dvasia ypač rūpinasi apnuodyti visuomeninio gyvenimo atmosferą. Apaštalas perspėja, kad, laikydamiesi šio pasaulio papročių, nepaklustume kunigaikščiui, viešpataujančiam ore(Ef. 2, 2). Šėtonas yra palikęs daug žabangų (plg. 1 Tm 3, 7). Apaštalas Paulius ragina: Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. . . Imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktajai dvasiai pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti(Ef. 6, 11 - 13). Pagal šv. Raštą tarpusavyje kovoja dvi galybės. Joms reikalingas kovos laukas. Juo yra žmogus. Blogio bakterijos gali stipriai pasidauginti ir išplisti, jei jos suras sau terpę. Apaštalas Paulius ragina: nepalikite vietos velniui(Ef. 4, 27).
Jeigu priimsime Šv. Rašte piešiamą dvasinių jėgų kovos dėl žmogaus paveikslą, pamatysime, kaip tiesiogiai su jomis kontaktuojame. Ypač šiandieną su oru įkvepiame daug materializmo, ateizmo ir savanaudiškumo bacilų. Jeigu modernusis žmogus taip bijo mikrobų, galinčių sukelti jo kūne ligas, tai visai arba mažai tebijo tų piktybinių darinių, kurie į jį patenka iš visuomeninio gyvenimo atmosferos. Ne vienas žmogus jaučia, kad jis viduje nyksta ir kad viduje įsimetęs silpnumas, tačiau nesuvokia savo ligų priežasties. Jis dargi randa kažką romantiško savo progresuojančioje tragedijoje.
Naujajame Testamente demonai minimi nuolat ir pastoviai. Velnias vienu ar kitu vardu minimas net 50 -yje vietų. Taigi negali likti jokios abejonės, jog tikėjimas į gerąsias ir blogąsias dvasias yra neatskiriama Naujojo Testamento autorių palikimo dalis. Šventraštis perduoda blogio ir gėrio jėgų kovos dinamiką, kuri atspindima žmogaus pojūčių veidrodyje.
3. Jėzus sako taip
Jėzaus tikėjimas žmogaus ryšiu su šmėklų pasauliu tarp šiandienos krikščionių nėra dažnai minimas dalykas. Daugelis išsilavinusių krikščionių dargi linkę manyti, jog Kristus, kalbėdamas apie dvasias ir demonus, bandė prisitaikyti prie savo laikmečio supratimo, antraip jo apreiškimo žmonės nebūtų supratę. Argi iš tikro taip? Atsisakę išankstinės nuostatos, šviežiomis akimis pažvelkime į Jėzaus gyvenimą.
Galime drąsiai teigti, jog Jėzaus paveikslas bus stipriai skylėtas, jeigu paneigsime per evangelijas nutiestą raudoną giją: žmogus egzistuoja tarp dviejų pasaulių, kurie gali prisiliesti ar net apvaldyti jo valią. Tiek Jėzaus veiksmai, tiek kalbos liudija, kad jis neabejojo Šėtono galia ir dar mažiau abejojo jo egzistavimu.
Štai keletas pastebėjimų. Jėzus viešojo gyvenimo pradžioje buvo susitikęs su Velniu. Dvasia jį atvedė į dykumą. Tai buvo keturiasdešimt pasninko ir maldos bei Šėtono puolimo atrėmimo dienų. Šėtonui buvo suteikti trys šansai. Jis Jėzui siūlė akmenis paversti duona, atsiklaupti prieš jį ir šokti nuo šventyklos stogo (plg. Lk. 4, 1 - 13). Jeigu Jėzus būtų paklausęs, būtų tapęs galingesniu valdovu nei buvę istorijoje ir būtų valdęs daugiau žmonių nei mūsų šimtmečio diktatoriai. Šiandien prieš jį pagarbiai sukluptų pasaulio galingieji ir turtingieji.
Jėzus pasiūlymus išdidžiai atmetė: Šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas lauk(Jn. 12, 31). Būtent nuo šio momento oficialiai prasidėjo jų kova. Velnias atsitraukė, tačiau visuomet slampinėjo aplinkui, pasėdamas fariziejų ir rašto žinovų širdyse aklą neapykantą, traukdamas Judą ir Petrą į išdavystę. . .
Jėzus visuomet jautė, jog yra karo su Šėtonu būvy. Kai Judas išdavė, jis žinojo, kad apaštalą Šėtonas paveikė (plg. Jn. 13, 27). Kada fariziejai jį niekino, Jėzus sakė, kad jūsų tėvas - Velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas(Jn. 8, 44). Kada Petras norėjo atkalbėti jį nuo kryžiaus aukos, jautė, kas kalba pirmojo mokinio lūpomis (plg. Mt. 16, 23). Kuomet Jėzus mirė ant Golgotos kalno, jis prašė: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką darą(Lk. 23, 34). Jie tėra Velnio įrankiai ir to nejaučia. Tėve, atleisk. . .. Laukinė mėta palieka savo kvapą pade, kuris ją mindo.
Jėzus sakė: Štai aš išvarinėju demonus ir gydau(Lk. 13, 32). Tai ženklas, kad į paskendusį tamsoje pasaulį atėjo pavasaris. Naujai suspindusi saulė išplėšia iš blogio čiuptuvų nualintas žmonių dvasias. Jėzus joms suteikia šansą tapti šviesos vaikais. Pasirodė Dievo Sūnus, kad Velnio darbus sugriautų( 1 Jn. 3, 8). Pas jus - sakė Jėzus, - atėjo Dievo karalystė(Lk. 11, 20).
Šiandieniniai teologai, nors ir gerų intencijų vedami, t. y. norėdami, kad Jėzus neatrodytų šiandieniniam žmogui juokingas, stengiasi nutylėti piktąsias dvasias. Tačiau, iššlavus iš Šventraščio puslapių dvasias, knyga nuskursta, be jų būtų neįmanoma suvokti Jėzaus požiūrio į žmogų.
Kad geriau suprastume Jėzaus požiūrį į asmenybę, prisiminkime, koks yra šiandieninis viešosios nuomonės požiūris. Sugretinę abi pasaulėžvalgas, galėsime patys nuspręsti, kuri iš jų labiau atitinka tikrovę.
Vakarų pasaulyje žmonės visuomeniniame gyvenime vadovaujasi gan naiviu požiūriu. Jis remiasi teorija, kurią sukūrė senovės graikai. Ją galima suformuluoti taip: žmogus yra animal socialis. Žmogus turi laisvą valią ir gali visiškai kontroliuoti save. Jis yra atsakingas už savo veiksmus. Jeigu žmogus žino, kas yra gera ir kas yra bloga, t. y. jeigu jis žino įstatymus, jis visada gali ir privalo pasirinkti teisingą kelią. Jeigu žmogus turi gerą valią, jis laikysis įstatymų, jeigu turi blogą valią - nesilaikys. Blogą valią galima pakeisti bausmės pagalba. Žmogus, jeigu jo protas nesutrikęs, yra visiškai atsakingas už savo poelgius. Vadinasi, tiek visuomenės, tiek ypač tėvų užduotis yra paprasčių paprasčiausia: kad išaugintume gerą pilietį ir gerą žmogų, reikia bausti jo blogos valios pasireiškimus.
Vakarietiškai suprastas žmogus, tai - padaras, kurį reikia dresiruotis. Jis, jei prisimintume prieškrikščioniškąją išmintį, yra visuomeninis gyvulys, kuriam reikia gero bizūno. Gi dresūra yra instinktinio baimės jausmo įdiegimas. Taigi, parafrazuojant garsų posakį, galima pasakyti, jog mūsų visuomenėje homo homini animal est. Įdomu pastebėti, jog šiuo asmenybės suvokimu remiasi šiandieninė teisė, vaikų auklėjimas ir t. t..
In re ši asmenybės teorija yra naivi, ji neveikia. Bausmėmis retai yra pataisoma bloga žmogaus valia. Ir šalia to, - žmogus padaro daug bloga, vedinas tokių kilnių jausmų, kaip meilė ir pasiaukojimas. Dar daugiau neaiškumo nei emociniai trukdymai paskleidžia psichinis nestabilumas, įvairios neurozės, nuo kurių kenčia, kaip sako psichologai, didesnė pusė žmonijos. Galų gale taip ir nelieka aišku, kur žmogus parodė blogą valią, kur jis paprasčiausiai nepajėgė parodyti gerosios.
Psichoanalitikai moksliškai, jei jums patinka šis žodis, įrodė, jog žmogus padaro daug blogo visai to nenorėdamas. Jungas ne kartą rašė, kad didžiausia žmogiškojo blogio dalis kyla iš pasąmonės. Pasąmonė sąlygoja daug žmogaus veiksmų ir sprendimų. Galima būtų pasakyti, jog žmogų kartais apsėda pasąmonė arba netgi - apsėda Blogis.
Jėzus į žmogų žiūrėjo kitaip. Jo nuomone, žmogus yra daugiau nei gyvulys. Jis turi nemirtingą sielą. Dėl jos varžosi nežemiškos galybės. Jėzus neneigė, kad žmogus turi laisvą valią, tačiau, atrodo, jog manė, jog žmogų gali įtakoti nematerialūs psichiniai ar dvasiniai dariniai. Šv. Raštas dažnai mini angelus ir piktąsias dvasias. Patį Jėzų Dvasia nuvedė į dykumą, kur jis turėjo priešintis velniui. Jeigu vienos dvasios traukia į pražūtį, tai kitos gali suteikti apšvietimų ir pagelbėti. Jėzus tikėjo, kad blogio jėgos gali pavergti žmogaus dvasią. Jeigu jos žmogų sužaloja, tai Jėzaus atstovaujamos galybės - slaugo ir gydo.
Žmogus - siūbuojanti nendrė. Jis pats vienas užsidaręs savojo ego lukšte nepajėgia atsispirti piktųjų dvasių įtakai. Apaštalas Povilas ragina nusimesti senąjį drabužį, t.y. savimi pasitikinčio pasipūtimą, ir apsivilkti nauju šviesos rūbu, t. y. atsiverti Dievo dvasios įtakai. Tik tada žmogus pajėgs atsilaikyti demoniškai jėgai, jeigu jis persigers Dievo dvasia.
Skaitydami evangelijas, matome, kaip dažnai Jėzus gydė ligonius. Kodėl jis taip darė ? Modernūs teologai pateikia daug išvedžiojimų. Tuo tarpu atsakymas būtų labai paprastas - nuodėmė ir per ją ateinanti liga yra Blogio dvasios dvelktelėjimas mūsų pasaulyje. Jėzus visa esybe buvo priešingas Šėtonui ir jo darbams, todėl kur jis žengdavo, ten tamsa, o būtent ligos, nuodėmės traukdavosi.
Jėzus atėjo, kad paskelbtų karą Šėtonui ir jo darbus sugriautų(plg. 1 Jn 3, 8). Ar galima tuo abejoti? Savo kančios išvakarėse Jėzus sakė: Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs(Jn 12, 31, 32). Kitą kartą Jėzus pirštu parodo į savo žudiką: Jau nedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis(Jn 14, 30). Ir jau kančios prieangyje jis kalbėjo: Šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas(Jn 16, 11). Jeigu Šėtonas neegzistuoja, tada visos šios kalbos tėra pamišusio nuo mirties baimės kliedesys. O jeigu jis yra, - šie keletas sakinių atskleidžia Jėzaus gyvenimo žemėje prasmę.
Neįmanoma suprasti Kristaus išganymo misijos, jeigu nutylėsime piktųjų dvasių pasaulį. Blogio dvasias nugalėti ir Šėtono karalystę sunaikinti yra pagrindinis, jei formuosime negatyviai, Jėzaus misijos uždavinys. Jonas rašo: Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad Velnio darbus sugriautų(1 Jn 3, 8). Jei šį tikslą išreikšime pozityviai, - jo paskirtis skleisti malonės šviesą, ja gydyti ir stiprinti palūžusius. Ką mes galime, tai būti gerais laidininkais ir šią šviesą nunešti į tamsiausius pasaulio užkampius. Geriau įsižiūrėję, pamatome, jog apsisprendę už Dievą, mes teigiame save tokiais, kokie esame giliausioje savo prigimtyje. Todėl kova už Dievą nėra kova už kažką svetimą, bet galų gale kova už mus pačius.
Jėzus mūsų visuomenėje prarado svorį. Jis tapo nuginkluotas išties su šėtonišku sumanumu. Šiandien Jėzus yra tolerantiškai priimtas į išminčių ir žmonijos mokytojų panteoną. Tas, kuris tapo muziejų puošmena ir išminties knygų personažu, daugiau neturi teisės ko nors reikalauti. Pasmerkus jį kalėti bažnyčių langų vitražuose, pasmerkėme ir save. Pasaulis nusilaužusį nugarkaulį žmogų tegali paguosti: nesijaudink, vis vien jau laiku nesuspėsi.
Kokios išvados? Pirmiausia - žmonės nėra atsakingi už viso pasaulio blogį. Kai kurie teologai, darydami iš žmogaus atpirkimo ožį, elgiasi pernelyg žiauriai. Evangelijose aprašomi apsėstieji nė puse žodžio nėra pasmerkti kaip nusidėjėliai. Skaitydamas Šventraštį gali jausti, kad Jėzus jų nesmerkė. Tie, kurie kovoja prieš Blogio galybes, dažnai pralaimi. Nepralaimi tik prisitaikėliai. Praktinė išvada būtų tokia, kad prie sužeistojo reikia eiti ne su moralizmo lazda, bet su užuojautos tvarsčiais. Gelbstinčios rankos yra švelnesnės kaip besimeldžiančios lūpos.
Ypač žiauriai elgiasi tas žmogus, kuris Šėtono ištampytą savo artimo sielą dar labiau sužlugdo mosikuodamas savo idealų lazda. Idealai geri pačiam, kitam reikia užuojautos. Tiktai ji gali padėti suluošintajam pakilti ir nugalėti.
Viena moteris laiške rašė: Kaip elgtis su nusikaltėliais? Ar jų nereikia bausti? Kur yra mūsų gailestingumo ir gerumo ribos? Nuolaidžiaudami nusikaltėliams, būsime negailestingi aukoms. Tai keletas sakinių, kurie savyje talpina didžiulį egzistencinį klausimą.
Minėta auklybos teorija nepasiteisina. Rimbo kirčiai negali iš kūno išvaryti blogą dvasią. Baimė gali ją užgožti, bet ji atslūgsta. Šiandieną žmonės visi sutartinai smerkia viduramžių inkviziciją. Tada kankinimais ir kūno sudeginimu buvo bandoma sunaikinti apsėdusią dvasią. Visų keikiama inkvizicijos idėja gyva dabar, šiandieninėje praktikoje. Mūsų moderniajame pasaulyje piktoji dvasia iš žmogaus varoma jau ne laužo ugnyse, bet elektros kėdėje.
Materialistinės visuomenės etikos profesoriai nenori suprasti, jog esmė yra ta pati: fizinėmis priemonėmis kovojame prieš nešvarias dvasias ar, jei viduramžiškas žodis nepatinka, prieš nusiteikimus, prieš psichokompleksus. Jei jie tai supras, tuomet tarp savęs ir inkvizitorių privalės padėti lygybės ženklą.
Kaip geležį paversti auksu? Tai garsusis viduramžių alchemikų klausimas. Vieni jų ieškojo cheminės formulės, kiti dvasinio metodo. Visi mes taip pat ieškome filosofinio akmens. Vieni, kad geležį paverstų auksu, kiti - kad akmenį - širdimi. Paskutiniųjų gyvenimas yra ieškojimas atsakymo į klausimą, kaip padaryti, kad nukentėjusiam ir nenukentėjusiam būtų vienodai sunku.
R. Tagorė rašo:
Keliaujantis pamišėlis ieškojo stebuklingo akmens. Jo kūnas buvo liesas lyg šešėlis, plaukai - dulkėti, nurudavę, susivėlę, lūpos - kietai sučiauptos, tartum užtrenktos jo širdies durys, jo akys degė tartum jonvabalis, ieškantis savo patelės.
Prieš jį riaumojo begalinis vandenynas. Plepūnės bangos be paliovos kalbėjo jam apie nuskendusius turtus ir tyčiojos, kad jis nesupranta bangų kalbos.
Galbūt jo visos viltys jau užgeso, tačiau jis negalvojo apie poilsį, nes šis ieškojimas pavirto jo gyvenimu.
Kaip vandenynas amžinai rankas į dangų tiesia ir ieško to, kas nepasiekiama, kaip žvaigždės skrieja apskritimais ir ieško to, kas nesurandama.
Taip ir tas pamišėlis dulkėtais nurudavusiais plaukais klajojo vienišam krante ir ieškojo stebuklingo akmens.
Vieną kartą atėjo iš kaimo berniukas ir paklausė: Sakyk, iš kur gavai auksinę grandinėlę, kuria tu susijuosęs?
Pamišėlis net krūptelėjo - tikrai jo geležinė grandinėlė virto auksine, tai buvo ne sapnas, bet jis nepastebėjo, kada tai atsitiko.
Jis klaikiai ėmė daužyti kumščiais savo kaktą, - kur, o kur sėkmė aplankė jį, o jis nepastebėjo?
Pamišėlis buvo įpratęs paimti akmenėlį, paliesti juo grandinėlę ir jį numesti, net nepažvelgęs, ar grandinėlė pasikeitė. Taip rado jis, ir taip prarado stebuklingą akmenį.
Saulė leidos vakaruos nuauksintu dangum.
Pamišėlis sugrįžo savo pėdsakais atgal ieškoti iš naujo prarasto lobio išsekusiom jėgom, sulinkusia nugara ir palūžusia širdim. Jis buvo tartum medis, išrautas su šaknim.
Skaitytojas tikriausiai suklus. Juk mes visi taip panašūs į šį keliaujantį pamišėlį. Mūsų akys žvelgia tolyn iš nebūties išplėšdamos vis naujus daiktus, kuriuos dedame prie savo širdies. Gal būt ji jau ne tokia, kokia buvo vakar? Gal jau laikėme rankoje Akmenį?
Žmonės, kurie jaučia savyje Pikto įtaką, negali pasikeisti vien tik dėl savo valios pastangų. Bausmė, kaip kad dažnai būna, gali dar labiau susilpninti žmogų ir pamesti jį lengvu grobiu Tamsos jėgoms. Žmogus pats dažnai jaučia, kad daro blogai, tačiau neturi jėgų pasipriešinti nematomai iš tamsos išnyrančiai ir į pražūtį vedančiai rankai. Kitų žmonių priešiškumas galutinai išmuša žemę iš po kojų.