Tarp

Šėtono ir Dievo

Sostų

Turinys

Pratarmė
I. Tarp dviejų pasaulių
        1. Ten, kur mokslas neišaugo iš vaikiškų kelnaičių
        2. Paskendęs dulkėse pasaulis
        3. Kaip susikalbėti?
        4. Slenksčio filosofija
        5. Nosce te ipsum
        6. ‘Dievo Žiežirba’, kuriai baisu negyventi
II. Ar yra Šėtono ir angelų pasaulis
        1. Pasaulio padalijimas į dvi puses
        2. Naujasis Testamentas sako ‘taip’
        3. Jėzus sako ‘taip’
        4. Pirmykštė Bažnyčia sako ‘taip’
        5. Teologai ir filosofai
        6.Literatai?
        7.Psichoanalitikai?
        8. Kasdienybė?
III. Antikristas
        1. Žvėries veidas
        2. Antikristo žingsnių aidas
IV. Gyvenimas Šėtono šešėlyje
        1. Nuodėmė - ‘paišdykavimas’ ar mistinis sandėris?
        2. Ką gali Šėtonas?
        3. Circumsessio - materialistinių nuotaikų apsiaustyje
        4. Obsessio - masinių psichozių pavojus
        5. Possessio - tapimas Šėtono kūno nariu
V. Ką daryti?
        1. Gelbstintis Šviesos ilgesys
        2. Kaip atpažinti dvasias?
        3. Kaip priimti blogio iššūkį?
        4. Tikėjimo šansas
Užsklanda

Pratarmė

Ante omnia norėčiau praskleisti kortas. Jokiu būdu nesistengsiu puslapis po puslapio skaitytoją tempti prie savo tiesos. Kiekviena tiesa, kurią galima užrašyti juodu ant balto, yra šio, turinčio ribas pasaulio tiesa. Noriu tik atkreipti dėmesį, t. y. sugrąžinti į apžvalgos lauką tokius dalykus, į kuriuos šiandieną daugelis žiūri įtariai arba atsargiai.

Nesisavinsiu nei psichologo, nei filosofo, nei teologo tribūnos. Šėtono tema yra egzistencijos problema, kurią ne tik galima, bet ir privalu matyti iš skirtingų aukštumų. Nesistengsiu kurti teorijų. Manau, nebus priekabiaujama, jog pažeidžiu kam nors mielas tiesas. Nors šiuo ypač didelės ir labai įtartinos tolerancijos laiku gali visko atsitikti. Kur toleruojamos įvairiausios perversijos, kalbos apie Velnią gali pasirodyti nepadorios.

Visuomenė išdidžiai numoja ranka į protu nesuvokiamus klausimus. Kai jie netelpa į modernaus žmogaus galvą, tai kam veltui gaišti laiką. Vis dėlto norėčiau pakviesti mielą skaitytoją, kad būtų atsargesnis ir nepasiduotų valandos nuotaikai. Pereinant kelią, verta pasižiūrėti į abi puses.

Ši knyga būtų bandymas paprasto žmogaus akimis žvilgtelėti už ‘ribos’. Tai jokiu būdu nėra sotaus žmogaus užgaida surasti ką nors ‘nekasdieniško’ ir ‘stebuklingo’. Greičiau - pavargusiojo dar viena pastanga pažinti gyvenimo spalvas.

Blogis yra toks pat realus kaip ir pasaulis, kuriame jisai pasireiškia. Velnio tema šiandien yra aktuali. Vienas žmogus rašė: “Pats didžiausias šio pasaulio kunigaikščio atsiekimų yra tai, jog sudaryta iliuzija, kad Šėtono nėra. Na o jeigu ir yra, tai atskirų žmonių vaizduotėje jis yra daugiau juokingas, negu kenksmingas veikėjas”.

Anapusinė tikrovė dažnai pati prievartingai įsiveržia į mūsų pasaulį nuojautomis, vizijomis, sapnais. . . Ir taip sudėtingas gyvenimas tampa dar klampesnis. Ši pilnačio patirtis yra ypač dažna per dvasines krizes. Todėl žmogus, kuris blaškosi tarp dviejų pasaulių ir šmėklas paskelbia neegzistuojančiomis, dažnai nugrimzta į dar didesnę, susijusią su psichopatologija, vidinę sumaištį.

Deja, mūsų modernioje visuomenėje Blogis neturi oficialaus vardo. Pati sąvoka įgavo subjektyvumo ir privatumo atspalvį. Niekas net nemano, kad galima susitikti Blogį veidas į veidą. Kiekvienas gali pasirinkti, ar šį žodį vartoti ar išmesti. Gėris taip pat yra iš gilumos išplaukiantis ir tarp dantų užstringantis žodis. Kalbos apie suasmenintus gėrį ir blogį, apie angelus ir demonus mūsų laikais laikomos “tamsiųjų viduramžių” dvelktelėjimu. Šioje srityje nomina sunt odiosa. Todėl atsargesni žmonės, bijodami nesusipratimo, vengia vartoti tokius žodžius, kaip ‘Šėtonas’ ir ‘piktosios dvasios’.

Tačiau kaip pasielgti su ta patirtimi, kuri per prievartą įsiveržia į žmogaus sąmonę ir su griaunančia jėga sudaužo pačio žmogaus susikurtų bei visuomenės patvirtintų pasaulėvaizdžių pilis, pasišaipo iš pastangų jas moksliškai pakrikštyti? Tokios akimirkos tampa tamsiausia žmogaus gyvenimo patirtimi.

Filosofas Nietzsche, nors ir vadindamas save ateistu, pasakoja apie gąsdinantį padarę, pasirodžiusį už jo kėdės ir skleidusį šiurpius neartikuliuotus garsus. Arba rusų filosofo Solovjovo vizija: jis, 1898 m. plaukdamas į Egiptą laivu Velykų dieną pamatė bjauraus žvėries pavidalu Šėtoną. Solovjovas jį paklausė: “Ar tu žinai, kad Kristus prisikėlė?” Neatsakydamas Velnias puolė rašytoją, kurį vėliau surado gulintį ant žemės. Ar tai tebuvo haliucinacijos? Vargu ar kam nors pasiseks taip paprastai vienu brūkšniu nubraukti anapusinės Tikrovės įsiveržimus į mūsų kasdienybę.

Niekada pasaulyje nebuvo tiek daug demoniškų priemonių sužlugdyti žmogų dvasiškai, kaip šiandien. Todėl šiuose puslapiuose stengsiuosi pirštų galais apčiuopti tas dvasines būtis, nuo kurių taip daug priklauso mūsų gyvenimas.

Knygoje pabandysiu atskirti tuos darinius, kurie sukelia mumyse puvimą bei atneša mirtį ir tuos, kurie padeda augti ir išsiskleisti. Neieškosime logiškų atsakymų į kybančius ore klausimus, bet tiktai prisiliesiu prie jų.

Apie Dievą daugiausia pasakome, kai tylime. Tyla yra buvimas. Tylos viduje yra Tas, kuris yra visa tyluma, visa ramybė ir visas svoris. Jeigu Dievas yra neišmatuojama gelmė, tai tamsa turi kontūrus. Todėl šioje knygoje daugiau dėmesio skirsime Šėtono temai. Scientia mali non malum, sed usus est. Į bloga palinkusių nelaimė yra ta, kad jie mažai  pažįsta tai, kas yra bloga ir daug kvailysčių pridaro protinga veido išraiška. Pajutę mus supančios tamsos tirštumą, galbūt daugiau trokšime Šviesos.

Jėzus sakė: “Šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs”(Jn. 12, 31, 32). Šioje knygoje iš po užmaršties skraistės ištrauksime Šėtoną ir pastatysime jį šalia Dievo, kad suprastume, kuris yra mums svarbesnis. Šiandien įprasta lauk išmetinėti Jėzų. Ar tai nebus lemtinga klaida? Gal žmogus yra ne prietarų atsisakęs, bet paprasčiausiai pakeitęs savo gyvenimo atskaitos tašką? Atsistosime eilėn ir mes. ‘Šėtonas’ ir ‘Dievas’, atrodo, yra žodžiai, kurių iš dainos neišmesi. Ar toks neišmetamas daiktas yra ir žmogus?

Yra tiesų, kurias nuolat reikia atrasti iš naujo. Kiekvienas laikmetis ir kiekvienas žmogus joms suteikia naują skambesį. Kiekvienas žmogus, remdamasis savo patirtimi ir išsivystymu, žodį “Dievas” gali suprasti skirtingai. Ir ateistas, ieškantis tiesos, ir humanistas, siekiantis humanizmo. . . - visi jie, nors ir atmeta žodį ‘Dievas’, iš tikrųjų jį pripažįsta, nes turi savo dievybes. Šiam žodžiui suteikia didžiausios pagarbos ar meilės verto objekto prasmę.. Kiekvienas visiškai taip pat jaučia priešą, kuris graso atimti tai, kas brangu. Žmonės jį taip pat vadina tūkstančiais vardų. Žodis pridengia tiesos nuogumą. Kur ji?

Tegul ex invisibile factum erit visibile. Mes visi jaučiame, koks yra sudėtingas ir bekraštis mūsų materialus pasaulis. Prieš mūsų akis tvyro ne tik bekraštė visata, bet prasiveria ir paslaptingas dvasių pasaulis.

I. Tarp dviejų pasaulių

1. Ten, kur mokslas neišaugo iš vaikiškų kelnaičių

Buvo laikas, kai daugelis manė, jog žino beveik viską apie pasaulį. XIXa. pabaigoje, XX a. pradžioje buvo paplitęs tikėjimas, kad žmogų  ir jo aplinką galima pažinti, pasitelkus Niutono fizikos dėsnius, devyniasdešimt dviem  įsivaizduojamais tarsi maži akmenukai atomais ir Darvino evoliucijos teorija. Yra žmonių, kurie iki šių dienų gyvena įklimpę į šias žydras iliuzijas. Šiandien iš tikrųjų tai tiktai svajonės. XX amžiaus vidurio mokslininkai nedvejodami atsisakė vidutinioko savimeilę glostančio tikėjimo. Tokių tyrinėtojų, kaip N.Boras, V.Haizenbergas, A.Einšteinas ir kt., atradimai sužlugdė  amžiaus pradžios mokslininkų viltį, jog bus galima prieiti prie galutinių tiesų apie pasaulį ir žmogų.

Atomai buvo suskaidyti į dar mažesnes daleles, kurių pėdsakai atvedė ligi energijos. Šis žodis, pasirodė buvo toks pat paslaptingas kaip ir Sniego Žmogus. Daug kas matė jo pėdsakus, tačiau į zoologijos sodą dar neatvežė. Taigi pats žodis apibūdina ne dalyko esmę, bet jo pasireiškimus bei santykį su kitais reiškiniais. Yra fizikų, kurie, skaidydami elementarias daleles, pasiekė beveik šmėklų pasaulio slenkstį. Gerokai į priekį pažengusi technologija pasidarė sunkiai, bent jau išoriškai, atskiriama nuo magijos.

Dabar mokslininkai linkę kalbėti tik apie hipotezes, t. y. apie teorijas, kurios priimamos tik todėl, kad būtų galima paaiškinti naujus faktus ir sujungti juos į sistemą, kuri rytoj gali būti pakeista į naują. Šiandienos mokslininkai nedrįsta kategoriškai neigti to, ko dar nepastebėjo per mikroskopą, nes jie supranta, kad rytoj tai gali būti padaryta. Visi sutaria, jog didžiausia kvailystė yra smerkti tai, ko nesupranti.

Viltys sužinoti viską tirpsta kaip pavasario sniegas. Kuo daugiau paslapčių atskleidžiama, tuo labiau grimztama į nežinią. Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Tai sakau ne džiūgaudamas, jog dar liko neištirtų pelkių, kur galėtų pasislėpti vandeniai ir raganos, bet perspėdamas, kad pajūryje pastatytas smėlio pilis nuplaus bekraščio paslapties vandenyno bangos, o vaikai pasiliks rymoti su ašarų pilnomis akimis.

Dvasių pasaulio entuziastus nepasisekus įtikinti, kad jie yra tamsuoliai, kritikai joja ant kito arkliuko. Jie būtinai pažers, jog šie žmonės - kvailiai. Sakys: tik nenormalus žmogus gali domėtis dvasių pasauliu. Čia norėčiau stabtelėti ir paklausti: kas yra normalus žmogus? Pasirodo šis dažnai vartojamas žodis tėra abstrakcija, kuri susikuriama stebint daugumos elgesį. Ją ypač mėgsta plepios kaimo bobelės. Toks bendrojo vardiklio žmogus keičiasi kas pusšimtį metų ar net kas dešimtmetį.

Šiandieninis normalus žmogus - tai žmogus be dvasinės dimensijos. Tokiam žmogui anapusinė tikrovė geriausiu atveju tegali būti preke, kurią įsigijęs jis viliasi patirti pasitenkinimą.

Psichologijoje materialistiniam ir idealistiniam pasaulio suvokimui atstovauja Z. Froido ir K.G. Jungo pasaulėžvalga. Pirmasis kalba apie libido - seksualinį potraukį. Žmogus, jo nuomone, tėra tik gyvulys ir gali sublimuoti šią energiją. Jis tokiu būdu  išgyvena kilnesnius  jausmus ar net kūrybinį polėkį. Šiam psichologui religinės paieškos ir bandymas pažvelgti anapus ribos tėra liguistas, neurotiškas bėgimas nuo realybės. Toks yra pasaulis, jeigu žiūrėsime į jį iš materialistinių pozicijų.

Visiškai kitaip mąsto Jungas. Jis kalba apie libido - archetipinę energiją, kurią galima desublimuoti, t. y. realizuoti per kūniškus potraukius. Taigi žmogus gali nusiristi iki gyvulio. Jis mano, kad normaliu žmogumi tegali būti tas, kuris gyvena dvasinį gyvenimą. Toks neužsitveria nuo anapusinės tikrovės.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, jog mes galime pasirinkti, kokiomis akimis žiūrėsime į pasaulį. Neatmesdami Froido gan svarbių psichologijai atradimų, jo ideologinę nuostatą laikykime pernelyg primityvia. Kvailumas turi daug veidų.

Taigi ši knyga materialistui tebus nesuprantamų svaičiojimų krūva. Jų didžiausia iliuzija yra ta, jog jie mano, kad gyvena be iliuzijų. Ateistui reikia begalinio tikėjimo, kad galėtų priimti visas tiesas, kurias ateizmas pateikia.

Tuos skaitytojus, kurie nepabijos, kad vartotojiška visuomenė gali apšaukti ‘nenormaliais’, kviečiu kartu žengti dvasių pasaulio link. Nebūkime maži vaikai, kurie žaidžia materialistinės pasaulėžvalgos kambarėlyje ir guodžiasi: lauke per daug šalta, o keliai pilni vilkų.

2. Paskendęs dulkėse pasaulis

Žmonės jaučia dvasinį alkį. Jį išugdė XIX - XX šimtmečiais žmonių protuose karaliavusi narciziška, t. y. savimi pernelyg besigrožinti materialistinė orientacija. Ji sugebėjo  pasipriešinti viskam, išskyrus pagundą. Ėję su vėliava: “nosce occasionem”, neatėjo į žadėtąjį aukso amžių.

Žmogus, kuris maitino savo dvasią įvairiais pusfabrikačiais, pamiršo, kas yra tikrasis dvasios maistas. Galų gale jis tapo skeptiku: “O Viešpatie, jeigu tu esi, išgelbėk mano sielą, jeigu aš ją turiu”. Plūduriavimas tarp dangaus ir žemės šiandieniniam net ir dar nenaudojančiam medicininių ir kitokių nervus raminančių tablečių žmogui tapo nepakeliama našta.

Jis kūlversčiais puola kiton pusėn. Dabar madinga būti tikinčiam. Vis dėlto mada diktuoja savus įstatymus. Dvasinė sritis pakluso rinkos dėsniams. Vartotojiška visuomenė, atrodo, padarė neįmanomą dalyką: neapčiuopiamą dvasią  įspraudė į grubius paklausos ir pasiūlos rėmus Širdies polėkiui patenkinti prekeiviai turi į lentynas sudėję visą vakarietiškų bei rytietiškų religijų kolekciją.. Vis dėlto ten, kur iš šventų dalykų daromas pinigas, turime naują - ‘dvasinį materializmą’. Nuo kūniško prie dasinio materializmo? Ar tai didelė pažanga?

Mūsų amžius - cinizmo amžius. Viskas turi savo kainą. “Dievu mes pasitikime, - skelbia šiandieninis moto, - visi kiti moka grynais”. Tačiau nupirktu dalyku sunku numaldyti dvasios alkį. Žmogaus prigimtis nepasitenkina tuo, ką galima įsigyti už keletą litų.

Kad ir kaip šventus dalykus niokotų cinizmas, atsiranda žmonių, kuriems dvasingumas nėra paviršutinis mados reikalas. Jie norėtų surasti gyvenimo prasmę ir išgyventi ekstazę, save realizuoti per unionem cum virtute universali. Vidinio  nerimo išreiškimui yra begalės žodžių.

Ne vienas iš jų turi dvasinės patirties, apie kurią nedrįsta papasakoti kitiems, kadangi mano, jog dauguma jų nesupras. Tie žmonės, kurie nepasitenkina paviršiniais jausmais ir norėtų įkvėpti tyro oro, pažadėtosios žemės ieško daugelyje pasaulių - pradedant narkotikų vartojimu ir baigiant charizmatiniu judėjimu bei rytietiškomis religijomis.

Ne vienas tyrinėtojas pastebėjo, kad vartojantys stipresnius ar silpnesnius narkotikus jaunuoliai į šį aklagatvį atėjo vedini religinių paskatų. Daugelis norėjo ištrūkti iš įprastinės erdvės ir laiko egzistencijos ir patirti tai, kas visose religijose vadinama žodžiu ‘rojus’. Jie ėjo ir nešėsi plakatą: ‘ingredi via regia’. O tai nebuvo lengva. Daugelis jų pajutę, kad neturi pakankamai dvasinės stiprybės  įeiti pro pagrindinį įėjimą, bandė prasmukti, kaip vagys, pro užpakalines duris.

Kiti ieško laimės salos, tyrinėdami viršgamtines žmogaus jėgas, arba trokšta susirišti spiritizmo seansuose su mirusiaisiais. Kuris iš mūsų neskaitė ar bent negirdėjo apie R. Moody knygą, kurioje aprašyti atgaivintų iš klinikinės mirties žmonių išgyvenimai. Panaši lektūra įpila dar daugiau alyvos į paieškų ugnį. Atbunda domėjimasis magija ir egzorcizmu. Netgi katalikų religijoje įsisiūbuoja charizmatinis ir panašūs judėjimai. . .

Žmonės bet kokia kaina trokšta ekstazės. Jei dvasiniai mokytojai šį fenomeną laiko pakeleivingu ir mažareikšmiu, tai daugeliui šiandieninių žmonių tai yra tikslas. Nesvarbu kas, svarbu, kad ateitų ir pavergtų ir kad padėtų užmiršti savo vidinė šaltį.

Daugeliui gyvenimas tėra margarinas. Panašus į sviestą, bet ne sviestas. Žmogus pasimetė vidinio pasaulio labirinte. Jis norėtų ko nors geriau, tačiau likimas pakiša tik antrarūšę prekę. Griūvant seniesiems ideologiniams kelrodžiams ir išsisklaidant, tarsi rytiniam rūkui, amžiaus pradžios iliuzijoms,  daugelis trokšta tvirčiau atsispirti į tiesaus kelio tvirtą žemę. Bet kur ji? Susiduriame su būtinybe ‘skirti dvasias’, arba, kitaip tariant, išsiaiškinti, kokia yra vieno ar kito patyrimo kilmė ir vertė. Ko verti tie gabalėliai, iš kurių susideda mūsų gyvenimas?

Šiandien mes gyvename tokiame pasaulyje, kuris daugeliu atžvilgių panašus į verdantį katilą. Viskas spraga ir kunkuliuoja, bet niekas nežino, ar jame kartais nėra tos košės, kurios niekas nenorės kabinti. Svyruoja tikėjimas kosminiu aukso amžiumi ir mirtį nugalėsiančia medicina, šio pasaulio valdovu žmogumi ir neatpažįstamais skraidančiais objektais. Žmogus lieka vienas su savo abejonėmis ir nuoširdžia meile valgymui.

Jį kartkartėmis atlanko šmėklos. Jos žada, vilioja... Ar tai tėra tiktai iliuzijos? Ar jos ateina tik iš žmogaus psichikos gelmių? Ar tai tėra tiktai žmogiška patirtis? Galbūt šis patyrimas atsiranda peržengus psichikos ribą? Gal jis ateina iš tikrovės, kuri siekia mus sunaikinti, o gal tai - Dievo dvasios dvelktelėjimas mūsų pasaulyje?

Žmogus viliasi, kad pajėgs surasti kelią, vedantį, į tiesą ir apsisaugos dar nuo vieno aklagatvio. Tam reikia tiek nedaug - suvokti, iš kur ateina nauji išgyvenimai:  iš angeliškų ar demoniškų Galių, iš Šv.Dvasios ar iš Griovimo Dvasios. Tik įdėmiai apsidairius, galima rasti modus optimus vivendi.

3. Kaip susikalbėti ?

Pasaulyje apstu blogio. Tai - žemės drebėjimai, epidemijos, badas. . . Karai, vergovė, skurdas... Baimė, vidinis netikrumas, vienatvė. . . Bažnyčiose po šiai dienai giedama giesmė: “nuo karo, maro, bado ir netikėtos mirties saugok mus, Viešpatie”. Šiandien galima būtų giesmę papildyti keletu naujų posmų su žodžiais: “nuo depresijos, vidinės tuštumos, kaltės jausmo. . .gelbėk mus, Viešpatie”.

Gamtoje viskas tarpusavyje susiję. Augalai maitinasi mineralais, gyvūnai - augalais. . . Sakoma, jog žmogaus kvėptelėjimas paliečia dangaus žvaigždes. Ar neturime nuojautos, kad mūsų veiksmų, žodžių ir minčių moralumo tonai, tarsi upėje akmenėlio sujudintos bangos, nuvilnija net už šio pasaulio ribų? Spalvos persipina ir užlieja viena kitą. Jei toliau šitaip medituosi, pasijusi besąs beorėje erdvėje.

Ne vienas, norėdamas savo padrikoms mintims suteikti moksliškumo įspūdį, pasako: “tiek blogi, tiek geri, mus palietę dalykai yra atsitiktinumas.” Pasaulis ir mes, jame besistumdantys, esame aklos loterijos tai apdovanojami, tai skriaudžiami. Todėl negali būti jokios kalbos nei apie gyvenimo prasmę, nei tuo labiau apie gėrį ir blogį. Visa tai yra aklo gamtos jėgų žaismo padarinys arba geriausiu atveju bendro susitarimo reikalas. Vis dėlto tokie pasvarstymai yra tik tuščiaviduriai postringavimai, kuriais šį pasaulį ir žmogų bando aiškinti nenorintis juos suprasti žmogus.

Daugelis, išgirdę apie anapusinę tikrovę, mosteli ranka ir susiraukęs pasako: “Tai misticizmas“. Toks drėbtelėjimas išduoda, jog žmogus prarado gebėjimą susikalbėti paveikslais apie gyvenimą ir jo prasmę. Jeigu norime apmąstyti gyvenimo iššūkius ir kitam papasakoti savo patyrimą, reikalinga įvaizdžių kalba. Juolab reikia sugebėti nupiešti paveikslą, jei reikia kitam ką nors suprantamo pasakyti apie dvasinę realybę. Šiandieninis žmogus pamiršo tą kalbą, kuria seniau žmonės susikalbėdavo svarstydami anapusinius reiškinius. Tai legendų, sapnų ir religinių simbolių kalba.

Gyvenimas yra nesudėtingas tiems, kurie jį skirsto į ‘mano’ ir ‘ne mano’. O ką daryti tiems, kurie visą pasaulį vadina ‘mano’ arba ‘ne mano’. Yra, manyčiau, ‘veikiantis’, t. y. suteikiantis šiems žmonėms galimybę orientuotis ir susikalbėti, pasaulėvaizdis. Pagal jį veikia dvi jėgos. Viena puoselėja visa kas gyva, padeda augti ir išsiskleisti. Kita - naikina ir žlugdo su jomis į kontaktą suėjusius gamtą ir žmogų.

Yra du mąstymo būdai. Vienas - loginis. Antikinėje Graikijoje padėti šio mąstymo pagrindai padėjo suprasti išorinį pasaulį. Tiktai šiam mąstymo metodui galime būti dėkingi už dabartinius mokslo laimėjimus. Tačiau šis metodas yra nepajėgus ką nors daugiau pasakyti apie vidinį pasaulį. Šiandien toli pajudėję išorinio kosmoso įvaldymo keliu, testovime prie baikščiai atvertų vidinio pasaulio durų. Iš tikrųjų dvasios dalykai būtų labai jau maži, jeigu apie juos galėtume kalbėti lygiai taip kaip ir apie sulčių spaudimo mašiną. Vadinasi, derėtų vengti riboti bekraščius dvasinio pasaulio horizontus materialaus mąstymo ribomis.

Jeigu kalbėsime apie protą, tai jis tepripažįsta, arba kitaip sakant, ‘teįkerta’ tik loginį mąstymą, jeigu apie išmintį - ji atskleidžiama neturinčia loginio ryšio simbolių kalba. Jeigu mes norime galais pirštų paliesti anapusinę tikrovę, privalome atsisakyti noro ką nors kam nors ‘suprantamai’ paaiškinti. Bet koks bandymas logiškai kalbėti apie savo esme nelogiškus dalykus - tai pastanga šakėmis kabinti smėlį. Todėl ir nesistengsime čia dar kartą pabandyt atlikti neįmanomą dalyką, - surasti loginį atsakymą į klausimą, iš kur kyla blogis ir pan. Mūsų tikslas yra - įsižiūrėti ir išplėšti iš nežinios miglos nematomo pasaulio kontūrus.

Dievas, kaip moko mistikai, stovi virš visų kategorijų ir dėl to yra anapus visų sąvokų ir šia prasme yra grynas ‘Niekas’. Jo aplinkuma taip pat šalinasi sotaus žmogaus postringavimų. Todėl kad pajėgtume ką nors daugiau ‘suuostyti’, reikia ryžtis kalbėti ‘neprotingai’. Todėl norisi kartu su šv. Augustinu pasakyti: “A logica libera nos Domine”. Kad peržengtume šmėklų pasaulio slenkstį, reikalingas naujas, arba, tiksliau sakant, tas jau daugelio mūsų išmestas į šiukšlyną senasis kalbėjimo būdas - kalbėjimas paveikslais ir simboliais. Šį būdą naudoja menininkai paveiksluose, literatai knygose, liaudis legendose ir juo prabyla mūsų sapnai.

Skaitant liaudies pasakas, legendas, antikos mitus, galbūt, ne vienas modernus žmogus pamanys, jog taip protiškai neišsivystę žmonės bandė paaiškinti juos supantį pasaulį. Galbūt, ne vienas pamatęs Velnio drožinį, pamanys, kokia liaudis buvo kvaila. Tai būtų lengvabūdiškos mintys. Tiek legendos, tiek medžio figūrėlės nėra bandymas ką nors paaiškinti. Žmonės kažką nuojautos rankomis apčiuopė, ir kad to nepamirštų įvilko į vaizdinio rūbą. Pasak Homero: “Ko nėra akyse, to nėra ir prote”. Liaudies kūryboje yra sukaupta didi išmintis, kuri neretai per kvailokas legendas ir per kampuotus paveikslus stengiasi išsakyti tai, ką pajėgė išplėšti iš to pasaulio, prie kurio tegalima prisiartinti nuojautų taku.

Žinoma, nesirengiu įrodinėti, kad visokiausi liaudies tikėjimai  raganomis, vilkolakiais ir slibinais yra tapatūs Naujojo Testamento piktųjų dvasių ir angelų aprašymams. Betgi vis dėlto neturėtume tučtuojau mesti akmenį į liaudį ir apkaltinti ją naivumu. Liaudis visais laikais mėgo ir mėgsta užmegzti mazgelius ant savo atminties virvės. Kuo spalvingiau nutapomas piktosios dvasios paveikslas, tuo jis ilgiau pasilieka žmogaus atmintyje. Tikriausiai būtų neprotinga bandyti uždrausti liaudžiai dvasines esybes piešti savo akims mielais paveikslais. Sunku būtų skaityti ir šią knygą, jeigu vėl kalbėtume tik apie ‘autonominius kompleksus’ ir ‘archetipus’.

Klystų taip pat tas, kuris manytų, kad tiek legendos, tiek mitai tėra skirti laisvalaikio paįvairinimui. Tai būtų taip pat trumparegis pasakojimų apie raganas ir vilkolakius įvertinimas. ŠI, vadinamoji, naivi liaudies kūryba, yra sudėtingas  komunikacijos būdas. Tai bandymas dvasines realijas įvilkti į materialų rūbą, kad jos būtų geriau prisiminamos ir kitam parodomos.

Psichoanalitikai sako, kad mituose atsispindi Realybės modeliai - archetipai. Ypač nuodugniai šiuos klausimus yra išanalizavęs Jungas. Cituodamas jo mintis šia tema, manau, nukrypčiau pernelyg į šoną nuo pasirinktos šios knygos temos.

Žmonės turi abu mąstymo būdus. Ne vienas iš mūsų dieviname logiką ir manome, kad visą laiką pagal ją gyvename. Vis dėlto loginis mąstymas mūsų asmenybės name turi tiktai mažą kambarėlį. Mūsų galvosena dažnai tėra tik mūsų širdies istorija. Žmonės mąsto nesąmoningai tais pačiais vaizdiniais, kaip ir jų senoliai. Išvada paprasta, - abu kalbėjimo būdai yra vertingi, tačiau reikėtų skirti, koks drabužis labiau pritinka išoriniam ir koks labiau vidiniam kosmosui.

4. Slenksčio filosofija

Pažvelgę į gyvenimo sūkurius, tūkstančius kartų matome, kaip nugali neteisybė ir triumfuoja blogis. Kai žmogus peržvelgia savo praeitį, daug kur nori pasakyti: “Kaip aš galėjau taip pasielgti?” Ir kyla įtarimas, jog viename ar kitame istorijos įvykyje, vienoje ar kitoje žmogaus gyvenimo niekšybėje dalyvavo ir dalyvauja antgamtinės jėgos. Mes, net tai ir neigiantys, tikime į Tamsos jėgas. Sugrįžus septyniasdešimt dviems mokiniams, Jėzus sakė: “Mačiau Šėtoną kaip žaibą krintantį iš dangaus”(Lk 10, 18). Ar, turėdami jautresnes dvasines akis, ir mes nepajėgtume daug ką svarbaus išplėšti iš nežinojimo nakties?

Ar kelionės iš šio paliečiamo ir matomo pasaulio į beformių darinių, į šmėklų sodus yra egzotika? Ar šešėlių vizitai pas mus ir mūsų žingeidūs žvilgsniai anapus ribos tėra realizmo jausmą praradusiojo svaičiojimai?

Vaikai skuba pabėgti iš tėvų namų. Jie nori tarsi antrą kartą užgimti, savo dvasia ištrūkti iš tėvų dvasios įsčių. Toks gyvenimas. Negerai yra tik tai, jog iš tėvų žinios ištrūkęs jaunas žmogus šalinasi laisvės. Psichologai kalba, jog jam trūksta savojo ‘aš’ sąmonės. Retas jaunuolis išdrįsta pasijusti vienui vienas prieš visą pasaulį. Jis, nors ir turi tvirtą kūną, tačiau jo dvasia yra dar neišsiskleidusi. Todėl ir jaučia didelį poreikį paklusti svetimai įtakai. Kiek daug yra net ir pagyvenusių žmonių, kurie nekenčia laisvės.

Kūnas ieško galybės, kuri pavergtų. Ar jaunimo taip mylimose diskotekose lingavimas į taktą pagal ritmingą muziką neverčia prisiminti primityviosios kultūros žmonių? Tiksliau sakant, ar paaugliai neišgyvena tą patį grupinės dvasios jausmą? Ar juos neapsėda iš už scenos atslinkusi dvasia - svečias? Ar juodojo roko muzikantai nesijaučia galintys pavergti kitų dvasią šamanai? Ar dvasia, parkviesta iš už sąmonės durų į šviesos iliuminacijose skendinčią salę, nekvėpuoja aitriu degėsių tvaiku? Panieka išminčiai ir alkis blizgučiams neleidžia suvokti, kodėl Mėnulis šviečia stipriau už žvaigždes.

Klausimo neišgvildensime, jeigu transo ar panašią psichikos būseną, šiandien taip mėgstamą jaunimo, pavadinsime isterija, kuria per hipnozę užsikrečia šokantys, skambant ausų būgnelius plėšiančiai muzikai. Taip šioje lygtyje vieną nežinomąjį pakeisime kitu. Žodis ‘hipnozė’ išvedamas iš graikiško žodžio, ‘miegas’ ir reiškia būseną, panašią į normalų miegą. Daiktų pervardijimas neatskleidžia jų esmės. Netgi apie paprasčiausio miego prigimtį sukurta mažai ir labai abstrakčių teorijų.

Jeigu mūsų atominio šimtmečio mokslas nieko esminio nepajėgia pasakyti apie tokį paprastą ir kasdieninį reiškinį kaip gimimas, tai ką jis gali pasakyti apie tuos reiškinius, kurie paėjus porą šimtų metrų už miego ribos? Šiandieniniai mokslininkai, tyrinėjantys vidinį kosmosą, tėra pirmykščiai ką tik ietį išradusieji žmonės. Jie didžiuojasi, kad gali daug, tačiau visi matome, kad taip nėra.

Jeigu yra taip sunku perprasti sąmonės  pokyčius, tai dar sunkiau yra suvokti pasąmonės sritį. Tai paslaptingas ir nenorintis įsileisti tyrinėtojų pasaulis. Kur yra jo riba? Mes per dieną šimtus kartų vaikščiojame per šią sieną, tačiau ją pažymėti žemėlapyje nedrįsta joks psichologas. Jų bendru sutarimu manoma, jog sąmonė yra mažas asmenybės pasaulio plotelis. Daug paslaptingų ir nesuprantamų dalykų dedasi anapus sąmonės ribos. Iš ten sužadinami mums netikėti potraukiai, iš ten pučia nuotaikų vėjai ir atslenka neurotiniai jausmai.

Kaip mažai žinome apie dvasios kelius. Atidžiau apsidairę pamatysime daug durų, pro kurias mes vaikščiojame į anapusinį pasaulį ir daug plyšių pro kuriuos pas mus atsilanko švarios ir nešvarios dvasios, sąmonės - pasąmonės sienoje.

Psichologai sako, jog tamsiąją mūsų asmenybės dalį valdo nepriklausomos psichinės realybės - archetipai. Tai žodis, kuriuo antikos filosofai vadindavo ‘pirminius paveikslus’, t. y. visų šiame pasaulyje esančių dalykų pirmavaizdžius. Šią mintį rutuliojo Platonas, kalbėdamas apie ‘idėjas’, ją į psichologijos mokslą atnešė Jungas. Jeigu apibrėžti moksliškai: archetipai - tai senoviniai visiems žmonėms bendri elgesio modeliai ir simboliai, kuriais kolektyvinė pasąmonė įtaigoja kiekvieno žmogaus elgesį. Prieš jų nosį retas žmogus suspėja užtrenkti savo vidinio pasaulio duris. Taigi svetimkūniai ateina iš svetur ir šeimininkauja po mūsų stogu? Man labiau patinka šių nekviestų svečių liaudiškas apibrėžimas - tai ne šio pasaulio šmėklos.

Dažnai galima išgirsti pasakymą: “Tu turi daug kompleksų”. Šiandieną žmonės turi daug psichokompleksų, senovėje - juose gyvendavo įvairios dvasios. Tiek jie, tiek jos galėdavo ir gali sukelti destruktyvių polinkių arba gydyti ir raminti. Iš anapus ateinančios šmėklos paskleisdavo ir rojaus, ir pragaro kvapus. Nors piktosios dvasios beveik prieš šimtą metų buvo perkrikštytos į kompleksus, tačiau šie dariniai neprarado savo senų kvapų. Daugelis jų lygiai taip pat kaip ir senovėje skleidžia svilėsių kvapą.

Skaitant Jungo raštus matyti, jog psichologas daugelį pavadinimų subrandino tyrinėdamas senovinę mitologiją. Jeigu mes pasielgtume atvirkščiai, - žodį ‘archetipas’ pakeistume žodžiu ‘demonas’, o sąvoką ‘autonominis kompleksas’ - ‘dvasia’, vėlgi šioje lygtyje vieną nežinomąjį pakeistume kitu. Žodis ‘demonas’ yra toks pat išplaukiantis ir be konkretaus turinio kaip ir žodis ‘archetipas’. Tačiau mums, įpratusiems prie religinio mitologinio mąstymo labiau nei prie mokslinio teoretinio, viskas nušvis daug aiškesne šviesa.

Galbūt kai kam ir pasirodys, jog iš šiandieninio atominio amžiaus sugrįžtame į tamsiuosius viduramžius. Ir iš tikrųjų ar taip jau yra svarbu, kaip pavadinsime iš tamsos išnyrančius darinius? Galbūt vieniems labiau patinka mūsų kūno akims neprieinamą pasaulį vadinti pasąmone, iš kurios atsėlina archetipai, kitiems galbūt labiau patiks kalbėti apie rojų ir apie šmėklų bedugnę, iš kurių atsilanko gerosios ir blogosios dvasios. Bent jau durims yra tas pats, kokiais vardais save vadina jas stumdantys ir daužantys praeiviai. Manyčiau, kad sutiksite, jog kalbėjimo būdą turime teisę pasirinkti patys.

Kalbėjimo būdas išduoda pasaulėžvalgos gylį. Apie žmogiškosios dvasios pavergimą galima kalbėti froidiškai: tai procesas, kuomet žmogiškąjį ‘aš’ nori apvaldyti tėvo ar motinos imago - paveikslas. Tai pusšimčio metų senumo teorija, apie kurią, jei neskaičiuosime mažos grupės psichologų, mažai kas girdėjo bei retas kuris ją vertina. Apie minimus dalykus galima kalbėti jungiškai: atskilę autonominiai kompleksai siekia įsitvirtinti mumyse. Šios teorijos ištakos siekia antikos laikus, tačiau reikalauja, kad ją suprastume, tam tikro psichologijos žinių bagažo. Galimas trečias kalbėjimo būdas - žmogaus dvasią naikina demonai ir ją gydo bei stiprina Dievo angelai. Šis kalbėjimo būdas yra senas kaip ir pats žmogus, jis yra mielas bei suprantamas ir šiandieniniam žmogui. Nedera gėdintis to kas amžina.

5. Nosce te ipsum

Biblijos Pradžios knyga pasakoja, kaip Dievas kvėpė iš savęs kvapą į molio gabalą ir naujas jo atgijo. Galima būtų manyti, kad  ši, kaip krikščionių mistikai sako ‘Dievo žiežirba’ - dvasia visiškai kontroliuoja padėtį. Ji juk atėjo Iš pačio Dievo. Iš tiesų žmogiškasis ‘aš’ jaučiasi tremtyje. Jis pasimetęs ir nežino, kas esąs - liūtas ar avinas.

Legenda pasakoja, kad kartą per mažą bažnytkaimį keliavo čigonų taboras. Klajūnams už godžių akių užkliuvo į pievas nuklydęs mažas geltonplaukis vaikutis. Jie nutarė jį pavogti. Nors berniukas ir labai šaukėsi pagalbos, tačiau buvo per toli nuklydęs nuo namų, kad kas nors jį išgirstų. Jis pats tegirdėjo kviečiantį vidudienio maldai bažnytėlės varpą.

Prabėgo metai. Vaikas suaugo į vyrą. Tėvų veidai jo atmintyje išbluko, pamiršo jis ir savą gimtinę. Tačiau į jo atmintį buvo įsirėžęs varpo gausmas, kuris nedavė ramybės. Jis vis primindavo apie kažko labai svarbaus praradimą. Todėl žmogus paliko taborą ir leidosi ieškoti tėviškės. Jis eidavo per kaimus ir klausydavo bažnyčios varpų skambėjimo.

Mūsų ‘vidinis žmogus’ yra tarsi tas mažas pagrobtas iš dangaus tėviškės vaikas. Jis daug pamiršo, tačiau slogi nuojauta, kad yra kažkas labai svarbaus, ko jis nežino, tarsi bažnyčios varpo aidas neduoda ramybės. Kyla klausimai: iš kur atėjau ir kur einu? Kur mano namai? Kas aš esu?

Šv. Raštas teigia, jog žmogus  - vėjo blaškoma nendrė. Tai gili mintis. Asmuo, kol jame nesustiprėja dvasia, arba, kitaip tariant, neišsiskleidžia vidinis ‘aš’, jis tėra įvairių dvasių arba, kaip psichologai sako,  ‘autonominių kompleksų’ pereinamasis kiemas. Tokį asmenį kiekviename žingsnyje mini Jungas. Psichologai, kurdami gan trapią sistemą, kalba apie tai, jog kuomet žmogaus vidinis ‘aš’ nesusidoroja su gyvenimo iššūkiais, jame formuojasi ‘autonominis kompleksas’. Šis tarsi parazitas, įsitvirtinęs sąmonėje, stengiasi kreipti suvokimo ir jausmų upę nauja vaga. Kompleksai, peraugę į neurozę, gali įgauti tokią galią, kai žmogaus ‘aš’ paliauja kontroliuoti padėtį ir praranda laisvę. Į autonominį kompleksą persiliejusi libido - psichinė energija jį padaro visagaliu.

Vadinasi, prie žmogaus dvasios prilimpa naujas savarankiškas darinys, kuris, geria jos kraują. Ar šį piktybinį auglį negalime drąsiai pavadinti ‘piktąja dvasia’? Minėtą reiškinį anksčiau žmonės vadindavo paprastai - jiems tai buvo piktosios dvasios įtaka ar apsėdimas. Ir iš tikro, kuo geriau skamba ‘autonominis kompleksas’ už ‘piktąją dvasią’? Viskas reliatyvu. Žiūrint iš psichologinės sistemos bokšto, šį faktą galima vadinti taip, žvelgiant iš religinės ar mitologinės sistemos bokšto - kitaip. Manyčiau, kad ginčytis, kuris bokštas  aukštesnis, yra neprasminga. Daug svarbiau yra  išsiaiškinti, kuris iš jų padeda lengviau susiorientuoti praktiniame gyvenime.

Psichologai sako, jog vidinę sumaištį negalima išgydyti tabletėmis, iš jos, tarsi iš vaikiškų kelnaičių, reikia išaugti. Piktosios dvasios apsėdimus liaudis taip pat negydydavo žolelėmis. Jungas nurodė vienintelį vaistą - ‘individualizaciją’. Tik tuomet, kai žmogaus vidinis ‘aš’ individualizuojasi ir sustiprėja, jis pajėgia valdyti visą asmenybės lauką, atsisakydamas ‘autonominių kompleksų’ pagalbos. Kitais žodžiais tariant, - kad pajėgtume šeimininkauti savo namuose be neaiškios kilmės jėgų paslaugų, reikia augti savąja dvasia.. Apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, ‘vidinis žmogus’ privalo diena iš dienos atsinaujinti. Išsiskleidusi naujoji ‘aš - sąmonė’ išvaduoja žmogų iš liguisto poreikio pasiduoti svetimos dvasios įtakai ar įsilieti į minią. Nepadės jokie egzorcizmai, jie neapsaugos nuo tamsos karalystės apkrato, jei žmogaus dvasia nesimaitins dieviška šviesa ir neaugs.

Kodėl kartais jaučiamės esą tarsi kalėjime? Kodėl taip sunku surasti laimę? Gal jos ieškome ten, kur jos nebūna: gyvenimo viršūnėse ir nuostabiuose toliuose, kur auga ‘ laimės gėlės’. Laimė gi atrodo, kad glūdi tylioj, tamsioj ir giliai paslėptoj vietoj, kuri yra taip arti mūsų ir į kurią mes taip retai nusileidžiame - mumyse pačiuose. Būtent šioje vietoje kažkur yra užslėptos durys į Tėvynę.

Trapus žmogaus giluminis ‘aš’, vydūniškai tariant ‘savastis’ arba krikščioniškai pavadinus - jo ‘dvasia’, apsisiaučia ‘ego’ kiautu, užsideda, kaip psichologai mėgsta vadinti, ‘personą’, išvertus - kaukę. Už šių trapių sienų pasislėpusią žmogiškąją esmę dažnai niokoja įvairūs naikinantys iš anapus atūžę vėjai. Daug rečiau žmogus atsiveria gaivinamai ir gydomai dvasinei jėgai. Žmogaus dvasia, tarsi stabtelėjusi pusiaukelėje, nežino, kuriuo keliu eiti.

6. ‘Dievo žiežirba’, kuriai baisu negyventi

Kartą gyveno neturtinga moteris. Jos vyras buvo miręs. Teliko mažas vaikutis. Visos atsargos greitai ištirpo ir ji nusprendė palikti kaimą ir eiti ieškoti uždarbio į svetimą kraštą. Eidama pavargo ir išseko. Ji priėjo kalnus. Juose gyvenusi dvasia pamatė ją leisgyvę ir nešiną kūdikiu ant rankų. Jai jos pagailo. Dvasia tarė: “Aš atidarysiu vieną uolą. Ten rasi daug brangenybių. Pasiimk kiek tik paneši dėl savęs ir vaiko. Tu turėsi tik valandėlę laiko. Todėl nepamiršk, kas yra brangiausia.” Taip ir atsitiko. Atsivėrė uola, ir moteris išvydo didžiulę salę, kurioje apsčiai buvo pripilta aukso, sidabro ir deimantų. Ji tarsi sapne padėjo šalimais vaikutį ir pradėjo rinktis. Lobis užbūrė, ir ji nepastebėjo, kaip greitai bėgo laikas. Kalnų dvasia perspėjo: “Tu turi dar porą minučių laiko. Nepamiršk, kas svarbiausia”. Kas yra svarbiausia? Ji puolė dairytis dar didesnių brangakmenių. Balsas sušuko dar kartą: “Laikas. Nepalik tai, kas tau brangiausia”. Moteris metėsi prie išėjimo. Iš paskos uolos užsivėrė. Tik dabar toptelėjo mintis: “O kūdikis?”

Legenda įtaigiai perteikia mums kiekvienam gyvybiškai svarbią mintį. Pasaulio blizgučiai užburia taip stipriai, jog lengva pamiršti, kas yra svarbiausia. Dvasia tai ir yra tas kūdikis, kuris padėtas kūno uoloje. Kūnas yra tarsi kokonas, kuriame dvasia auginasi sparnus. Tuštybės upė pasiglemžia ir nusineša tarsi šiukšlę žmogaus dvasią. O jis, pamiršęs, kas yra brangiausia, pasilieka stovėti tarsi išsižiojęs kvailys.

Kiekvienam, nesugebėjusiam pasiekti brandumo ir asmenybės vientisumo, išsivysto vienokia ar kitokia neurozės forma. Todėl psichologai pataria nepamiršti savojo ‘aš’ ir jį saugoti. Tai žmogui svarbiausia. Verta rūpintis ne tik viskuo, kas geriausia ir priskirtina matomajai daliai - kūnui, bet dar svarbiau išgyventi dėl vidinės žmogaus ateities..

Dera atverti savo sąmonės duris pasąmonės archetipams, kad jie išbalansuotų sąmonę, arba, jei kalbėsime senoviškai, tyroms dvasioms, kad jos įneštų gaivumo. Yra sukurta įvairių priemonių, kaip sąmonės duris atverti į pasąmonės pasaulį. Tai - meditavimo technika, religiniai ritualai. . . Tai teatras, muzika. . . paveikslai ir kita kūryba. Vis dėlto tai tėra nuoga technika, kuri negarantuoja, jog pro atvertus langus ir duris į mūsų sąmonę neplūstels griaunama archetipinė jėga, tamsos demonai.

Kaip kiekvienas pajuntame, jog savo viduje turime dvasią, lygiai taip šeštuoju pojūčiu apčiuopiame iš anapusinio pasaulio įsiveržusius vėjus. Yra vėjai, kurie atneša šilumą ir išsklaido debesis. Yra vėjai, kurie atneša šaltį ir mirtį. Esu tikras, kad suprantate apie ką kalbu. Tuos saulės spindulius, kurie atgaivina sužvarbusią sielą ir sunykusi kūną, įvairiais laikais skirtingi žmonės mini daugeliu vardų. Skaitytojas gali žvilgtelėti į antropologo, filosofijos daktaro D. D. Harrison sudarytą lentelę:

Fenomeno universalumas

Atradėjas/vartotojas   duotas vardas  apytikslė data

PRIEŠISTORINIAI  ŠALTINIAI

Akon (Vakarinė Gana)    Kara, Sumsum

Aukso Krantas         Malungu

Ituri pigmėjai           Megbe

persai  Huaka

eskimai   Gila

Australijos aborigenai    Arunguiltha

Siouv indėnai        Vakonda

Algonguin indėnai Manitau

ANKSTYVIEJI ISTORINIAI ŠALTINIAI

kinai           Chi   3000 pr. Kr.

japonai         Ki   3000 pr. Kr.

Joga       Prana   3000 pr. Kr.

žydai     Ruach   1000 pr. Kr.

graikai          Pneuma     400 pr. Kr.

musulmonų sufi       Baraka     700 pr. Kr.

krikščionys Šv. Dvasia

MODERNŪS ŠALTINIAI

Paracelsas              Munija         1600 m.

J. Repler         Fakultas formatrix 1700 m.

F. A. Mesmer      Magnetinis fluidas 1775 m.

Ch. Richet     Ektoplazma              19 a.

H. P. Blavatsky         Astralinė šviesa 1888 m.

L. Galvini Gyvenimo jėga         1790 m.

R. Steiner            eterinė kuriamoji jėga              20 a.

H. Bergson     vitalinė Elan         1920 m.

A. Gurwitch     mitogeninė radiacija  1935 m.

C. G. Jung   Sinchroniškumas  1940 m.

N. Reich          Orgonas         1940 m.

G. de la Narr Biomagnetizmas     1967 m.

A. Puharich     Psiplazma, inergija   1965, 1974

A. Worrall      Paraelektra         1970 m.

A. Koestlet    Integruojanti tendencija         1967 m.

Ch. Muses           Neotinė energija  1972 m.

V. Inyushin       Bioplazma         1968 m.

R. Pavlin Psichotroninė energija .......................

(Ch. A. Frye ed., Level Three, London, 1976, p. 138)

Tokia pavadinimų gausybė sako, jog kalbama apie svarbesnį žmogaus gyvenimui nei maistas ir vanduo  reiškinį. Matome, kad visas pasaulis visais laikais jautė ir jaučia, kad yra gyvybę teikianti jėga. Kiekvienas pagal duotą įžvalgos galia bandė ją įvardyti.

Žmogų, tarsi virš dviejų pasaulių slenksčio pakibusias duris, plėšia ir daužo dar vienas ateinantis nuo pragaro pusės viesulas. Kiekvienas lygiai taip pat kaip ir gyvybę teikiančią energiją jaučiame šią žlugdančią įtaką. Ji tokia pat lengvai apčiuopiama, tačiau ją minime rečiau.

Žmogus - siūbuojanti nendrė. Kuo silpnesnis vidinis ‘aš’, tuo jis lengviau pasiduoda iš už nematomos ribos atslinkusių šmėklų įtakai. Sako, jog Skandinavijos kraštuose gyvena žiurkės - ‘lamingai’. Atsitinka taip, jog viena iš jų ima bėgti per laukus. Prie jos jungiasi kitos. . .Taip būrys lamingų blaškosi po pusiasalį, kol, atsimušę į jūros krantą, puola į bangas. Ar panašaus svaigulio apimti panašiai nesielgia ir žmonės? Ar įmanoma vien ūkinėmis priežastimis paaiškinti nacionalsocializmo ir komunizmo fenomenus ? Jungas rašo, jog atsitinka taip, kad grupinė dvasia primityviausiu būdu užvaldo kai kuriuos asmenis ir juos padaro savo marionetėmis. Galima pažinti ex ungue leonem. Vertindami iš etinių pozicijų, šią, masinę psichozę sukeliančią dvasią, galėtume pavadinti blogio dvasia, o žiūrėdami iš religinių - šėtoniška Dvasia. Tai nėra vien tik gaivinančios Dvasios stoka, ar kaip kai kurie teologai sako - gėrio trūkumas. Tai - kažkas gaivališko ir savarankiško, tai - juoda asmeninė jėga.

Kalbame ne apie tai, ar turime priešintis įtaigai. Vargu ar žmogus yra pajėgus tai padaryti. Kaip psichologai pastebi, kasdienybėje mes daug kur elgiamės nesąmoningai pasiduodami reklamos ar dar kokios nors sugestijos valdžion. Klausimas kitoks - kokią įtaigą sveikinti, kokiems vėjams atverti savo širdies duris ir langus. Ar tie vėjai nėra tai, kas žmogų paverčia skėrių būrio dalimi, o gal tai, kas puoselėja asmenybę ir prisideda prie ‘vidinio žmogaus’ augimo.

Sunku atskirti, kur yra ta riba, kur pasibaigia sąmonė ir prasideda pasąmonė, kur yra tas slenkstis, per kurį dvasios įžengia į mūsų pasaulį ir išsinešdina atgal. Gal tai ir nėra taip svarbu. Daug labiau reikia atpažinti šį slenkstį peržengusias Dvasias ir ištirti, ar jos yra Tamsos, ar Šviesos karalysčių pasiuntiniai.

II. Ar yra Šėtono ir angelų pasaulis ?

1. Pasaulio padalijimas į dvi puses

Pasaulis atrodo bekraštis chaosas, kol nepažvelgi į jį pro gėrio ir blogio akinius. Mes paskęstume sumaištyje, jei pasaulio nedalintume į dvi puses. Jeigu paliauji jį skirstyti į ‘mano’ ir ‘ne mano’, pastebi kad stovi tarp dviejų galybių. Žmogus, pasirodo,  yra tarsi vėtrungė, kurią blaško pavasariniai ir rudeniniai vėjai. Ar tokia pasaulėžvalga yra ydinga ?

Požiūrio, kad yra du dvasių pasauliai, laikosi visos didžiausios religijos. Tačiau kiekviena jų skirtingai dalija pasaulį į juodą ir baltą puses bei nevienodai kalba apie praktinį požiūrį į blogį ir gėrį.

Rytų religijos moko, jog blogis yra tokia pat būtina kosmoso dalis kaip ir gėris, be vieno nėra kito. Jų tarpusavio sąveika pagimdo visa tai, kas yra pasaulyje. Rytų religijos ragina priimti blogį kaip būties neatskiriamą dalį ir prie jo prisitaikyti. Tokia bendra rezignacinė nuotaika atsakinga už tai, kad Azijoje ir Afrikoje, kur žmonių protus valdo būtent šios religijos, yra tiek nedaug padaryta raunant socialines piktžoles. Jeigu nelaikytume azijiečių ir afrikiečių antrarūšiais žmonėmis, tai, atrodo, būtų vienintelis paaiškinimas, kodėl egzistuoja ekonominė - politinė sąvoka ‘trečio pasaulio valstybės’.

Mūsų vakarietiška kultūra puoselėjo krikščionybės pasėtą mintį, jog blogį ne tik galima, bet ir būtina nugalėti. Prieš du tūkstančius metų Žemę išjudino iš senosios prisitaikėliškumo orbitos Jėzaus mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas iš numirusių. Tai buvo ženklas, jog Priešas nėra nenugalimas. Blogį galima nugalėti. Tai buvo mūsų vakarietiškos civilizacijos kertinis akmuo. Jėzus neįrodinėjo, jog nėra blogio, ir nebandė jį kaip nors logiškai paaiškinti bei pateisinti. Jis kūrė žmonėse kovos su juo būtinumo nuostatą. Tokia buvo krikščioniškosios epochos aušra.

Šiandien skelbiama, kad Dievas mirė ir krikščionybės saulė leidžiasi. Vakarų kultūra jau senokai oficialiai pasmerkė tikėjimą į dvasių pasaulius. Prie to iš dalies prisidėjo reakcija į  raganų medžioklę, trukusią nuo ankstyvųjų viduramžių ligi XVIII a. iš dalies - Augusto Comte pozityvizmas bei praktinis materializmas. Šiandien viską, kas nėra įspausta į mokslo sistemų kelnaites, modernusis žmogus išdidžiai atmeta. Jo giliu įsitikinimu tai, ko negalima paliesti ir suprasti, iš viso neegzistuoja. Vis dėlto materialistinė pasaulėžvalga buvo iškelta kaip vėliava tik Vakarų Europoje ir Amerikoje ir tik nuo XIX a. vidurio.

Liaudies protuose tarsi mūšio lauke grumiasi du tikėjimai. Tikėjimą dvasių pasauliu bando išstumti naujas tikėjimas, kuris skelbia, kad egzistuoja tiktai materija. Šis moko, kad mūsų psichika yra viena iš materijos pasireiškimo formų ir ji neturi savarankiškos egzistencijos. Dvasių pasaulis - nesąmonė. Mes esame atsitiktinumas ilgame evoliucijos procese. Tokios yra materialistinio tikėjimo tiesos, kuriomis bandoma ne tiek paaiškinti pasaulį ir žmogų, kiek atsižegnoti nuo visokių moralinių ir etinių prietarų. Tai tiesos, kurios sukuriamos tam, kad suteiktų daugiau vidinio komforto. Taigi ar verta vardan takelio prarasti kelią?

Pernelyg lėkštam ir, galima būtų paprasčiau pasakyti, nemoksliškam vartotojiškos visuomenės pasaulio suvokimui išdrįsta pasipriešinti “religingi” žmonės. Tačiau ir jų tikėjimas yra apneštas šiandieną madingais prietarais. Jie irgi tiki daugiau protą, negu Dievą. Jų Viešpats yra daugiau racionali ir teoretinė sąvoka, nei valdanti juos ir pasaulį Galybė. Daugelis tikinčiųjų stengiasi užmegzti ryšį su šiuo teoretiniu Dievu, tačiau vėlgi tai daryti stengiasi racionaliu būdu. Jie tiesioginį patyrimą išdidžiai pavadina misticizmu.

XIX a. liberalūs teologai bandė lauk išmesti iš šv. Rašto užuominas apie piktąsias dvasias ir demonus. Šiandieną daug teologų ir krikščionių mano, kad, norint geriau suprasti evangelijas, reikia nuo jų nuvalyti visas mitines apnašas, būtent kalbas apie demonus ir angelus. Šiandieną krikščionys kalba apie nuodėmę, blogus polinkius ir sužeistą prigimtį, tačiau Velnio nemini. Jo darbai kaip ir yra, o jo pačio kaip ir nėra. Šitoks samprotavimas yra šiek tiek kai kas vaikiškas. Jei kalbėsime apie nuodėmę ir blogį, tai būtina kalbėti ligi galo arba išvis jų nepastebėti.

Žmonės pasislepia po realizmo vėliava, kuomet ‘praėjusių epochų prietarus’ sutartinai nutyli. Ar taip nenutolstame nuo tikrojo realizmo? Visos kalbos apie žmogaus kovą žemėje padvelkia falšu. Tada mes kovojame, ar bent tikime, jog kovojame tik prieš abstraktybes, o ne prieš tikrą mums pražūtį linkintį Priešą ir gyvatžmogišką prigimtį.

Daugelis išsilavinusių katalikų ignoruoja tikėjimo punktą apie Velnio buvimą arba kai prie jo stabteli, - nukrypsta į abstrakčias interpretacijas. Daugeliui Šėtonas yra daugiau niekas kaip blogio personifikacija ir retorinė figūra. Jeigu pripažintume, kad Šėtonas egzistuoja, tada reikia kalbėti ir apie jo tarnų paskutinę stotelę. Mintis, kad mane ar tave Dievas gali pripažinti nepasisekusiu bandymu, suteikia vidinio diskomforto.

Šiandieninėse religinėse knygose tiek daug rašoma apie tobulumą, kad šis žodis įgauna kartų prieskonį. Būti tobulu? “Fu. . . kokia nuobodybė,” - pasakytų ne vienas modernus žmogus. Atrodo, kad jis yra teisus. Siekti tobulybės, tai stengtis nutverti iliuziją. Ar dėmesio sukoncentravimas į žydrą, bet tolimą idealą nesuteikia čia ir dabar Šėtonui šansą.

Lermontovas rašė: “Siela nuolatos visur norės pasiekti tobulybės”. Ar tobulybės? Galbūt ramybės ir saugumo? Jeigu poetas kalba apie tą Realybę, kurią mes visi pravardžiuojame Dievu, - jis teisingame kelyje, jeigu turi mintyje kažkokį dar elgesio modelį, - jis nuklydo toli į lankas. Tobulybė, jei ją suprantame kaip saviraišką šioje trimatėje erdvėje - tėra šalta žvaigždė. Kalba apie tobulybę, neminint kovos su Šėtonu, - tėra dar viena Velnio apgaulė.

Mūsų prigimtyje yra užsislėpę iškreipti polinkiai. Jei psichologai sako, kad jie kyla iš pasąmonės, tai krikščionys retai kada tesako, jog tai yra Gyvatės gundymai. Modernus krikščioniškas mokymas apie dvasią labai jau priartėja prie nuobodžios psichoanalizės. Dvasinė kova praranda spalvas ir nuskęsta teoretinių ginčų pilkumoje.

Vienas žmogus samprotauja: “109 psalmė rašo: “Sėskis mano dešinėje, aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojomis”. Taigi Dievo priešai, kuriuos mes siunčiame į pragaro amžinas kančias, pasirodo irgi bus danguje atitinkamoje vietoje, nes būtų nesąmonė, kad visas Dievas danguje, o jo kojos pragare”. Šis argumentas išties teologams turėtų sukelti galvos skausmo. Vis dėlto tai yra daugiau argumentum ad hominem. Viskas būtų pernelyg gerai, kad taip Iš tikrųjų būtų.

Kiti žmonės tiki reinkarnaciją. Nesigilindamas į šią teoriją, norėčiau tik pastebėti, kodėl yra tiek daug ją nuoširdžiai ginančių. Atsakymas paprastas - reinkarnacija žada dar vieną galimybę. Ne vienas norėtume pakartoti gyvenimą, jį praeiti gražiau, padaryti mažiau klaidų. Lengva patikėti tuo, ko labai nori. Būtų puiku, jeigu spėjimas apie reinkarnaciją pasitvirtintų. Vis dėlto, nors ją išpažįsta didesnė pusė žmonijos, tačiau ji tėra tikėjimo dalyku. Vėlgi pernelyg gerai būtų, kad Iš tikrųjų taip būtų. Jeigu reinkarnacijos teorija tėra klaida, - tuomet ji yra žiauri klaida, nes egzistencinio nerimo jausmą numaldo melo nuodai. Jeigu žmogus teturi vieną galimybę, tai didžiausias apgavikas yra tas, kuris žada dar kitą.

Ar nekyla abejonė, jog kapstomės kaip vištos savų nuomonių kieme ir pakankamai neįvertiname savo egzistencinės  padėties sudėtingumo? Ar sumodernėjęs mūsų tikėjimas nenuvertina tos kovos, kuri vyksta tarp žmogaus dvasios ir kaip apaštalas Petras sakė “riaumojančio liūto”, asmens prieš asmenį. Ar žmogaus vidus nėra mūšio laukas, kuriame susiduria Šviesos ir Tamsos galybės? Ar mūsų nesusivokimas netampa didžiule pagalba plečiant Šėtono imperiją?

Dabar pakviesiu skaitytoją pasidomėti, ką apie Dvasių pasaulį kalba Naujasis Testamentas, Bažnyčios tėvai, viduramžių teologai ir filosofai, literatai, psichologai. Galbūt išklausę jų nuomonę, galėsime susikurti daug labiau mūsų sudėtingą gyvenimą atitinkančią pasaulėžiūrą.

2. Naujasis Testamentas sako - Taip

Naujasis Testamentas perteikia sodrų pasaulio ir žmogaus paveikslą. Šventraščio knygos bodisi ankšto, sumaterialinto pasaulio suvokimo. Jose kalbama apie Materijos pasaulį ir dvasines būtis, kaip Dievas, angelai, demonai, švarios ir nešvarios dvasios, viešpatystės. Vis dėlto jos neskelbia, kai kalba apie angelus ir piktąsias dvasias negirdėtų dalykų. Krikščionių knygos greičiau šių dvasinių būčių egzistavimą patvirtina.

Būtina tolerancija kalbėjimo būdui. Į tą patį fenomeną galima pažiūrėti iš liaudies, iš psichoanalizės, iš teologijos arba dar kitų pozicijų. Galima geriau suvokti dalyką, jeigu jį apžiūrėsi iš visų pusių. Yra daug būdų kalbėti apie tą patį. Žodžių skambėjimas išskiria žmones, jų turinys - vienija.

Naujojo Testamento pasaulį neįmanoma suvokti kitaip, kaip tiktai kovos tarp Dievo ir Šėtono karalysčių aprašymą. Tai galima išversti į psichologinę, filosofinę ar dar kokią kalbą. Bet ar tai reikalinga? Svarbiausia, jog būtent ši pasaulėžiūra labiausiai atitinka gyvenimo dinamiką. Ji suteikia šansą nugalėti. Visai nesvarbu, ar ji bus išdėstyta viduramžiškais žodžiais, ar modernaus mokslo sąvokomis, svarbu, kad suprantamai.

Jeigu išmestume iš evangelijų ir Apaštalų laiškų užuominas apie piktąsias dvasias ir angelus, Šventraštis prarastų gylį, ir mes pasiliktume su vidutinio lygio rytietišku filosofiniu raštu rankose. Jeigu atsisakysime tikėjimo dvasine Realybe, tada ir mūsų pastangos užmegzti ryšį su Dievu bus tik postringavimai apie sąvokas ir teorijas. Šis kelias vestų į niekur, - tai būtų bandymas išmesti į šiukšlyną tuos pasaulėžvalgos lobius, be kurių neišsiverčia nei viena religija ir nei viena kultūra.

Krikščionių šv. Raštas mažai skirtųsi nuo kitų religijų šventraščių, jeigu jame nebūtų raudona gija perpintas raginimas kovoti prieš blogį. Jo pagrindinė mintis : Dievas yra aukštesnis už Šėtoną. Dievo Žodis nugalėjo. Kad galutinai Šėtoną nusviesti “į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams” (Mt. 25, 41), reikalinga žmogaus pagalba. Žmogus - tai didelio metafizinio mūšio laukas. Jis gali uždaryti savo širdies duris piktosioms dvasioms ir atverti langus dieviškosios šviesos spinduliams.

Naujajame Testamente be jokių išlygų kalbama apie angelus ir demonus, apie gerąsias ir nešvariąsias dvasias. Tai nėra tiktai moralinis gyvenimo reiškinių vertinimas, tačiau kalba apie Realybes, kurios egzistuoja. Šv. Raštas pasakoja, kaip Jėzus skelbė Gerąją Naujieną. Jo žodžiuose buvo tiek ramybės, o darbuose tiek gėrio, kad atrodė jis turėjo patraukti savo pusėn visą pasaulį. Tačiau Šėtonas, ‘šio pasaulio kunigaikštis’, budėjo. Akivaizdu, jog Šventraštis kalba ne apie idėjas. Kalba sukasi apie kovą tarp Gyvenimo ir Mirties už gyvenimą ar mirtį.

Šv. Rašte kalbama apie Dievo ir Šėtono angelus. Žodis ‘anggelos’ kildinamas iš graikiško, reiškiančio ‘pasiuntinys’. Bendrinėje kalboje žodis ‘angelas’ daugiau taikomas gerosioms dvasinėms būtybėms. Piktą darantys ir į pražūtį traukiantys angelai dažniau vadinami piktosiomis dvasiomis. Angelai yra neatskiriami žmonių palydovai. Šventraštis rašo, kad  ir “Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais”(Mt 16,27). Evangelijose ir Apaštalų darbuose angelai minimi net 57 kartus.

Žodis ‘pneuma’ arba ‘dvasia’ turi truputį kitokį atspalvį nei žodis ‘angelas’. Angelas ateina kaip pasiuntinys. Dvasia daugiau reiškia oro judėjimą ir pažymi žmogaus vidinę būseną. Graikų literatūroje žodis ‘dvasia’ reiškia gyvybinį principą, kuris gaivina kūną. Naujajame Testamente žodis ‘dvasia’ turi daugiau, kaip psichologai sako, autonominio komplekso prasmės. Tai dažnai būna raguotas nykštukas, kuris įsikuria žmoguje netoli jo širdies ir bando daryti savo tvarką.

Apaštalas Jonas rašo: “Ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo. “. Į bloga traukiančios dvasios vadinamos demoniškomis, nešvariomis, piktomis. Evangelistas Lukas pasakoja apie “ netyrojo demono dvasios apsėstą žmogų”(Lk 4, 33). Evangelijose net  13 kartų užsimenama apie demono apsėstuosius. Pats Jėzus ne kartą mini demonų Kunigaikštį, Šėtoną arba Velnią.

Žodis ‘šėtonas’, išvertus iš hebrajiško, reiškia ‘priešas’. Žodis ‘velnias’ Šventraštyje visada vartojamas vienaskaitoje. Jis kildinamas iš graikiško žodžio ‘diabolos’, reiškiančio apgaviką ir piktžodžiautoją. Mūsų tauta sukūrė kaip reta daug Velniui vardų. Tai - nelabasis, kipšas, pinčiukas, raistinis, bekulnis, raguotasis, nelabasis ir t. t. ir t. t. Ši būtybė ir Šventraštyje minima daugeliu kitokių vardų .”Tėve mūsų” maldoje Jėzus prašo:  “gelbėk mus nuo pikto”. Šis “pikta” tai “šio pasaulio kunigaikštis” (Jn 12, 31; 14, 30; 16,11), “šio pasaulio dievaitis”(2 Kor. 4,4), “Priešas ir riaumojantis liūtas” (I Pt 5, 8 ), Belzebulas ( Mt 12, 24 ). Jono Apreiškime blogis pasirodo kaip gyvatė ( 20, 2 ), kaip slibinas ( 12, 7) ir t.t.

Apaštalas Paulius laiške Efeziečiams rašo: “Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose”. Ši kova yra reikalinga tam, kad žmogus subrandintų savąją sielą. Atrodo, kad yra reikalinga tamsa, jog žmogus galėtų geriau įžiūrėti savyje Dievo jam duotą, kaip mistikai sako, ‘žiežirbėlę’. Šiam, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, ‘vidinio žmogaus’ išbaigimui yra, pasirodo, reikalinga Velnio pagalba. Kaip kad F. Nyčė rašė: “Žmogui yra duoti priešai, kad jis virš jų augtų ir stiprėtų”. Naujojo Testamento demonologija laikosi, vaizdžiai tariant, tokios nuomonės: Šėtonas yra bokso maišas, kurį smūgiuodamas “vidinis žmogus” išskleidžia savo jėgas. Taigi velnias yra kaip ir Dievo leistas, tačiau prisimenant evangelijų mintį, jis neturi neribotos valdžios. Greičiau jis yra Dievo kūrybos plane turintis dideles pretenzijas funkcionierius. Patarlė sako: “Dievas stato, o Velnias akmenis nešioja”.

Šėtonas Šv. Rašte iškyla kaip įtampos tarp Dievo ir žmonių katalizatorius, kaip juodi apgaubiantys degančius kažkada jungusius Dievą ir žmones tiltus dūmai. Ši tamsi energija gali apsivilkti bet kokį drabužį. Šėtonas užsimaukšlina vis naujas kaukes, “jis sugeba apsimesti šviesos angelu”(2 Kor. 11, 14). Tačiau visada jis paskui save palieka jį išduodantį pėdsaką: dulkių ir pelenų šleifą.

Demoniškos jėgos Šv. Rašte vaizduojamos taip, tarsi, vadovaujamos Šėtono, organizuotai dirbtų savo darbą. Jeigu angelai iš viso egzistuoja, jie turi tarp savęs ryšį. Tas pats galioja ir demonams. Piktosios dvasios yra Šėtono vergai, jo išraiška ir įrankiai. Kaip rašo teologai, blogieji angelai susijungia į neapykanta sucementuotą kolektyvą, jie sudaro corpus diabolicum. Tai organizacija, kurią suburia vienintelis tikslas - naikinti.

Kur yra Šėtono karalystė? Pragare? Bedugnėje? Lyg ir. Tačiau, pasak Šventraščio, Dievas leido Velniui ‘pasiduoneliauti’ ir pasaulyje. Naujajame Testamente ypač dažnai pasmerkiamas ‘pasaulis’. Mes šiuo žodžiu vadiname matomąjį medžiaginį pasaulį. Apaštalai retai žodį ‘pasaulis’ vartojo mums įprasta reikšme. Jie kalba apie ‘šio pasaulio išmintį’ ir ‘klastą’. Jėzus dažnai mini “šio pasaulio kunigaikštį”. Jonas liepia: “Nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje”(1 Jn 2, 15). Atrodo, kad kalbama ne apie apčiuopiamus daiktus, bet apie ‘pasaulio įstatymus’ ir ‘pasaulio primetamą gyvenimo stilių’, t. y. apie visa tai, kur šmėkščioja, kaip ir mes patys jaučiame, kažkas šėtoniško. Anot apaštalo Pauliaus, Šėtonas yra šio pasaulio dievas, jis čia rengia diskotekas, kuriose dauguma šoka.

Blogio dvasia ypač rūpinasi apnuodyti visuomeninio gyvenimo atmosferą. Apaštalas perspėja, kad, laikydamiesi šio pasaulio papročių, nepaklustume “kunigaikščiui, viešpataujančiam ore”(Ef. 2, 2). Šėtonas yra palikęs daug žabangų (plg. 1 Tm 3, 7). Apaštalas Paulius ragina: “Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. . . Imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktajai dvasiai pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti”(Ef. 6, 11 - 13). Pagal šv. Raštą tarpusavyje kovoja dvi galybės. Joms reikalingas kovos laukas. Juo yra žmogus. Blogio bakterijos gali stipriai pasidauginti ir išplisti, jei jos suras sau terpę. Apaštalas Paulius ragina: “nepalikite vietos velniui”(Ef. 4, 27).

Jeigu priimsime Šv. Rašte piešiamą dvasinių jėgų kovos dėl žmogaus paveikslą, pamatysime, kaip tiesiogiai su jomis kontaktuojame. Ypač  šiandieną su oru įkvepiame daug materializmo, ateizmo ir savanaudiškumo bacilų. Jeigu modernusis žmogus taip bijo mikrobų, galinčių sukelti jo kūne ligas, tai visai arba mažai tebijo tų piktybinių darinių, kurie į jį patenka iš visuomeninio  gyvenimo atmosferos. Ne vienas žmogus jaučia, kad jis viduje nyksta ir kad viduje įsimetęs silpnumas, tačiau nesuvokia savo ligų priežasties. Jis dargi randa kažką romantiško savo progresuojančioje tragedijoje.

Naujajame Testamente demonai minimi nuolat ir pastoviai. Velnias vienu ar kitu vardu minimas net 50 -yje  vietų. Taigi negali likti jokios abejonės, jog tikėjimas į gerąsias ir blogąsias dvasias yra neatskiriama Naujojo Testamento autorių palikimo dalis. Šventraštis perduoda blogio ir gėrio jėgų kovos dinamiką, kuri  atspindima žmogaus pojūčių veidrodyje.

3. Jėzus sako ‘taip’

Jėzaus tikėjimas žmogaus ryšiu su šmėklų pasauliu tarp šiandienos krikščionių nėra dažnai minimas dalykas. Daugelis išsilavinusių krikščionių dargi linkę manyti, jog Kristus, kalbėdamas apie dvasias ir demonus, bandė prisitaikyti prie savo laikmečio supratimo, antraip jo apreiškimo žmonės nebūtų supratę. Argi iš tikro taip? Atsisakę išankstinės nuostatos, šviežiomis akimis pažvelkime į Jėzaus gyvenimą.

Galime drąsiai teigti, jog Jėzaus paveikslas bus stipriai skylėtas, jeigu paneigsime per evangelijas nutiestą raudoną giją: žmogus egzistuoja tarp dviejų pasaulių, kurie gali prisiliesti ar net apvaldyti jo valią. Tiek Jėzaus veiksmai, tiek kalbos liudija, kad jis neabejojo Šėtono galia ir dar mažiau abejojo jo egzistavimu.

Štai keletas pastebėjimų. Jėzus viešojo gyvenimo pradžioje buvo susitikęs su Velniu. Dvasia jį atvedė į dykumą. Tai buvo keturiasdešimt pasninko ir maldos bei Šėtono puolimo atrėmimo dienų. Šėtonui buvo suteikti trys šansai. Jis Jėzui siūlė akmenis paversti duona, atsiklaupti prieš jį ir šokti nuo šventyklos stogo (plg. Lk. 4, 1 - 13). Jeigu Jėzus būtų paklausęs, būtų tapęs galingesniu valdovu nei buvę istorijoje ir būtų valdęs daugiau žmonių nei mūsų šimtmečio diktatoriai. Šiandien prieš jį pagarbiai sukluptų pasaulio galingieji ir turtingieji.

Jėzus pasiūlymus išdidžiai atmetė: “Šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas lauk”(Jn. 12, 31). Būtent nuo šio momento oficialiai prasidėjo jų kova. Velnias atsitraukė, tačiau visuomet slampinėjo aplinkui, pasėdamas fariziejų ir rašto žinovų širdyse aklą neapykantą, traukdamas Judą ir Petrą į išdavystę. . .

Jėzus visuomet jautė, jog yra karo su Šėtonu būvy. Kai Judas išdavė, jis žinojo, kad apaštalą Šėtonas paveikė (plg. Jn. 13, 27). Kada fariziejai jį niekino, Jėzus sakė, kad “jūsų tėvas - Velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas”(Jn. 8, 44). Kada Petras norėjo atkalbėti jį nuo kryžiaus aukos, jautė, kas kalba pirmojo mokinio lūpomis (plg. Mt. 16, 23). Kuomet Jėzus mirė ant Golgotos kalno, jis prašė: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką darą”(Lk. 23, 34). Jie tėra Velnio įrankiai ir to nejaučia. “Tėve, atleisk. . .”. Laukinė mėta palieka savo kvapą pade, kuris ją mindo.

Jėzus sakė: “Štai aš išvarinėju demonus ir gydau”(Lk. 13, 32). Tai ženklas, kad į paskendusį tamsoje pasaulį atėjo pavasaris. Naujai suspindusi saulė išplėšia iš blogio čiuptuvų nualintas žmonių dvasias. Jėzus joms suteikia šansą tapti ‘šviesos vaikais’. “Pasirodė Dievo Sūnus, kad Velnio darbus sugriautų”( 1 Jn. 3, 8). “Pas jus - sakė Jėzus, - atėjo Dievo karalystė”(Lk. 11, 20).

Šiandieniniai teologai, nors ir gerų intencijų vedami, t. y. norėdami, kad Jėzus neatrodytų šiandieniniam žmogui juokingas, stengiasi nutylėti piktąsias dvasias. Tačiau, iššlavus iš Šventraščio puslapių dvasias, knyga nuskursta, be jų būtų neįmanoma suvokti Jėzaus požiūrio į žmogų.

Kad geriau suprastume Jėzaus požiūrį į asmenybę, prisiminkime, koks yra šiandieninis viešosios nuomonės požiūris. Sugretinę abi pasaulėžvalgas, galėsime patys nuspręsti, kuri iš jų labiau atitinka tikrovę.

Vakarų pasaulyje žmonės visuomeniniame gyvenime vadovaujasi gan naiviu požiūriu. Jis remiasi teorija, kurią sukūrė senovės graikai. Ją galima suformuluoti taip: žmogus yra animal socialis. Žmogus turi laisvą valią ir gali visiškai kontroliuoti save. Jis yra atsakingas už savo veiksmus. Jeigu žmogus žino, kas yra gera ir kas yra bloga, t. y. jeigu jis žino įstatymus, jis visada gali ir privalo pasirinkti teisingą kelią. Jeigu žmogus turi gerą valią, jis laikysis įstatymų, jeigu turi blogą valią - nesilaikys. Blogą valią galima pakeisti bausmės pagalba. Žmogus, jeigu jo protas nesutrikęs, yra visiškai atsakingas už savo poelgius. Vadinasi, tiek visuomenės, tiek ypač tėvų užduotis yra paprasčių paprasčiausia: kad išaugintume gerą pilietį ir gerą žmogų, reikia bausti jo blogos valios pasireiškimus.

Vakarietiškai suprastas žmogus, tai - padaras, kurį reikia dresiruotis. Jis, jei prisimintume prieškrikščioniškąją išmintį, yra ‘visuomeninis gyvulys’, kuriam reikia gero bizūno. Gi dresūra yra instinktinio baimės jausmo įdiegimas. Taigi, parafrazuojant garsų posakį, galima pasakyti, jog mūsų visuomenėje homo homini animal est. Įdomu pastebėti, jog šiuo asmenybės suvokimu remiasi šiandieninė teisė, vaikų auklėjimas ir t. t..

In re ši asmenybės teorija yra naivi, ji ‘neveikia’. Bausmėmis retai yra pataisoma bloga žmogaus valia. Ir šalia to, - žmogus padaro daug bloga, vedinas tokių kilnių jausmų, kaip meilė ir pasiaukojimas. Dar daugiau neaiškumo nei emociniai trukdymai paskleidžia psichinis nestabilumas, įvairios neurozės, nuo kurių kenčia, kaip sako psichologai, didesnė pusė žmonijos. Galų gale taip ir nelieka aišku, kur žmogus parodė blogą valią, kur jis paprasčiausiai nepajėgė parodyti gerosios.

Psichoanalitikai moksliškai, jei jums patinka šis žodis, įrodė, jog žmogus padaro daug blogo visai to nenorėdamas. Jungas ne kartą rašė, kad didžiausia žmogiškojo blogio dalis kyla iš pasąmonės. Pasąmonė sąlygoja daug žmogaus veiksmų ir sprendimų. Galima būtų pasakyti, jog žmogų kartais apsėda pasąmonė arba netgi - apsėda Blogis.

Jėzus į žmogų žiūrėjo kitaip. Jo nuomone, žmogus yra daugiau nei gyvulys. Jis turi nemirtingą sielą. Dėl jos varžosi nežemiškos galybės. Jėzus neneigė, kad žmogus turi laisvą valią, tačiau, atrodo, jog manė, jog žmogų gali įtakoti nematerialūs psichiniai ar dvasiniai dariniai. Šv. Raštas dažnai mini angelus ir piktąsias dvasias. Patį Jėzų Dvasia nuvedė į dykumą, kur jis turėjo priešintis velniui. Jeigu vienos dvasios traukia į pražūtį, tai kitos gali suteikti apšvietimų ir pagelbėti. Jėzus tikėjo, kad blogio jėgos gali pavergti žmogaus dvasią. Jeigu jos žmogų sužaloja, tai Jėzaus atstovaujamos galybės - slaugo ir gydo.

Žmogus - siūbuojanti nendrė. Jis pats vienas užsidaręs savojo ego lukšte nepajėgia atsispirti piktųjų dvasių įtakai. Apaštalas Povilas ragina nusimesti senąjį drabužį, t.y. savimi pasitikinčio pasipūtimą, ir apsivilkti nauju šviesos rūbu, t. y. atsiverti Dievo dvasios įtakai. Tik tada žmogus pajėgs atsilaikyti demoniškai jėgai, jeigu jis persigers Dievo dvasia.

Skaitydami evangelijas, matome, kaip dažnai Jėzus gydė ligonius. Kodėl jis taip darė ? Modernūs teologai pateikia daug išvedžiojimų. Tuo tarpu atsakymas būtų labai paprastas - nuodėmė ir per ją ateinanti liga yra Blogio dvasios dvelktelėjimas mūsų pasaulyje. Jėzus visa esybe buvo priešingas Šėtonui ir jo darbams, todėl kur jis žengdavo, ten tamsa, o būtent ligos, nuodėmės traukdavosi.

Jėzus atėjo, kad paskelbtų karą Šėtonui ir ‘jo darbus sugriautų’(plg. 1 Jn 3, 8). Ar galima tuo abejoti? Savo kančios išvakarėse Jėzus sakė: “ Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs”(Jn 12, 31, 32). Kitą kartą Jėzus pirštu parodo į savo žudiką: “Jau nedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis”(Jn 14, 30). Ir jau kančios prieangyje jis kalbėjo: “Šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas”(Jn 16, 11). Jeigu Šėtonas neegzistuoja, tada visos šios kalbos tėra pamišusio nuo mirties baimės kliedesys. O jeigu jis yra, - šie keletas sakinių atskleidžia Jėzaus gyvenimo žemėje prasmę.

Neįmanoma suprasti Kristaus išganymo misijos, jeigu nutylėsime piktųjų dvasių pasaulį. Blogio dvasias nugalėti ir Šėtono karalystę sunaikinti yra pagrindinis, jei formuosime negatyviai, Jėzaus misijos uždavinys. Jonas rašo: “Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad Velnio darbus sugriautų”(1 Jn 3, 8). Jei šį tikslą išreikšime pozityviai, - jo paskirtis skleisti malonės šviesą, ja gydyti ir stiprinti palūžusius. Ką mes galime, tai būti gerais laidininkais ir šią šviesą nunešti į tamsiausius pasaulio užkampius. Geriau įsižiūrėję, pamatome, jog apsisprendę už Dievą, mes teigiame save tokiais, kokie esame giliausioje savo prigimtyje. Todėl kova už Dievą nėra kova už kažką svetimą, bet galų gale kova už mus pačius.

Jėzus mūsų visuomenėje prarado svorį. Jis tapo nuginkluotas išties su šėtonišku sumanumu. Šiandien Jėzus yra tolerantiškai priimtas į išminčių ir žmonijos mokytojų panteoną. Tas, kuris tapo muziejų puošmena ir išminties knygų personažu, daugiau neturi teisės ko nors reikalauti. Pasmerkus jį  kalėti bažnyčių langų vitražuose, pasmerkėme ir save. Pasaulis nusilaužusį nugarkaulį žmogų tegali paguosti: “nesijaudink, vis vien jau laiku nesuspėsi”.

Kokios išvados? Pirmiausia - žmonės nėra atsakingi už viso pasaulio blogį. Kai kurie teologai, darydami iš žmogaus atpirkimo ožį, elgiasi pernelyg žiauriai. Evangelijose aprašomi apsėstieji nė puse žodžio nėra pasmerkti kaip nusidėjėliai. Skaitydamas Šventraštį gali jausti, kad Jėzus jų nesmerkė. Tie, kurie kovoja prieš Blogio galybes, dažnai pralaimi. Nepralaimi tik prisitaikėliai. Praktinė išvada būtų tokia, kad prie sužeistojo reikia eiti ne su moralizmo lazda, bet su užuojautos tvarsčiais. Gelbstinčios rankos yra švelnesnės kaip besimeldžiančios lūpos.

Ypač žiauriai elgiasi tas žmogus, kuris Šėtono ištampytą savo artimo sielą dar labiau sužlugdo mosikuodamas savo idealų lazda. Idealai geri pačiam, kitam reikia užuojautos. Tiktai ji gali padėti suluošintajam pakilti ir nugalėti.

Viena  moteris laiške rašė: “Kaip elgtis su nusikaltėliais? Ar jų nereikia bausti? Kur yra mūsų gailestingumo ir gerumo ribos? Nuolaidžiaudami nusikaltėliams, būsime negailestingi aukoms”. Tai keletas sakinių, kurie savyje talpina didžiulį egzistencinį klausimą.

Minėta auklybos teorija nepasiteisina. Rimbo kirčiai negali iš kūno išvaryti blogą dvasią. Baimė gali ją užgožti, bet ji atslūgsta. Šiandieną žmonės visi sutartinai smerkia viduramžių inkviziciją. Tada kankinimais ir kūno sudeginimu buvo bandoma sunaikinti apsėdusią dvasią. Visų keikiama inkvizicijos idėja gyva dabar, šiandieninėje praktikoje. Mūsų moderniajame pasaulyje piktoji dvasia iš žmogaus varoma jau ne laužo ugnyse, bet elektros kėdėje.

Materialistinės visuomenės etikos profesoriai nenori suprasti, jog esmė yra ta pati: fizinėmis priemonėmis kovojame prieš nešvarias dvasias ar, jei viduramžiškas žodis nepatinka, prieš nusiteikimus, prieš psichokompleksus. Jei jie tai supras, tuomet tarp savęs ir inkvizitorių privalės padėti lygybės ženklą.

Kaip geležį paversti auksu? Tai garsusis viduramžių alchemikų klausimas. Vieni jų ieškojo cheminės formulės, kiti dvasinio metodo. Visi mes taip pat ieškome filosofinio akmens. Vieni, kad geležį paverstų auksu, kiti - kad akmenį - širdimi. Paskutiniųjų gyvenimas yra ieškojimas atsakymo į klausimą, kaip padaryti, kad nukentėjusiam ir nenukentėjusiam būtų vienodai sunku.

R. Tagorė rašo:

Keliaujantis pamišėlis ieškojo stebuklingo akmens. Jo kūnas buvo liesas lyg šešėlis, plaukai - dulkėti, nurudavę, susivėlę, lūpos - kietai sučiauptos, tartum užtrenktos jo širdies durys, jo akys degė tartum jonvabalis, ieškantis savo patelės.

Prieš jį riaumojo begalinis vandenynas. Plepūnės bangos be paliovos kalbėjo jam apie nuskendusius turtus ir tyčiojos, kad jis nesupranta bangų kalbos.

Galbūt jo visos viltys jau užgeso, tačiau jis negalvojo apie poilsį, nes šis ieškojimas pavirto jo gyvenimu.

Kaip vandenynas amžinai rankas į dangų tiesia ir ieško to, kas nepasiekiama, kaip žvaigždės skrieja apskritimais ir ieško to, kas nesurandama.

Taip ir tas pamišėlis dulkėtais nurudavusiais plaukais klajojo vienišam krante ir ieškojo stebuklingo akmens.

Vieną kartą atėjo iš kaimo berniukas ir paklausė: “Sakyk, iš kur gavai auksinę grandinėlę, kuria tu susijuosęs?”

Pamišėlis net krūptelėjo - tikrai jo geležinė grandinėlė virto auksine, tai buvo ne sapnas, bet jis nepastebėjo, kada tai atsitiko.

Jis klaikiai ėmė daužyti kumščiais savo kaktą, - kur, o kur sėkmė aplankė jį, o jis nepastebėjo?

Pamišėlis buvo įpratęs paimti akmenėlį, paliesti juo grandinėlę ir jį numesti, net nepažvelgęs, ar grandinėlė pasikeitė. Taip rado jis, ir taip prarado stebuklingą akmenį.

Saulė leidos vakaruos nuauksintu dangum.

Pamišėlis sugrįžo savo pėdsakais atgal ieškoti iš naujo prarasto lobio išsekusiom jėgom, sulinkusia nugara ir palūžusia širdim. Jis buvo tartum medis, išrautas su šaknim.

Skaitytojas tikriausiai suklus. Juk mes visi taip panašūs į šį keliaujantį pamišėlį. Mūsų akys žvelgia tolyn iš nebūties išplėšdamos vis naujus daiktus, kuriuos dedame prie savo širdies. Gal būt ji jau ne tokia, kokia buvo vakar? Gal jau laikėme rankoje Akmenį?

Žmonės, kurie jaučia savyje Pikto įtaką, negali pasikeisti vien tik dėl savo valios pastangų. Bausmė, kaip kad dažnai būna, gali dar labiau susilpninti žmogų ir pamesti jį lengvu grobiu Tamsos jėgoms. Žmogus pats dažnai jaučia, kad daro blogai, tačiau neturi jėgų pasipriešinti nematomai iš tamsos išnyrančiai ir į pražūtį vedančiai rankai. Kitų žmonių priešiškumas galutinai išmuša žemę iš po kojų. Palūžta širdis ir sulinksta nugara.

Pralaiminčiam būtina paliesti savo širdį stebuklingu akmeniu, t. y. ta Galybe, kuri yra stipresnė už Tamsos jėgas. Giluminiai pasikeitimai įmanomi tiktai žmogui užmezgus kontaktą su teigiamos jėgos šaltiniu, kurį mes vadiname Dievu. Tai jis - filosofinis akmuo, Gralio taurė ir burtų lazdelė. Jis sugrąžina į gyvenimą.

4. Pirmykštė Bažnyčia sako ‘taip’

Pirmykštė Bažnyčia žinojo, kaip yra svarbu ‘skirti dvasias’. Anais laikais žmonės visuotinai tikėjo į įvairias dvasines būtybes, kurios galėjo įtakoti jų gyvenimą. Todėl pirmieji krikščionys stengėsi atsiriboti nuo atsilankančios nekrikščioniškos dvasinės patirties, t. y. “ištirti dvasias, ar jos Iš Dievo”(1 Jn 4, 1; plg. 1 Tes. 5, 21, Rom. 12, 2, Ef. 5, 10). Krikščionys stengėsi susigaudyti, per kurį apaštalą ar pranašą kalba Šv. Dvasia, o per kurį - ‘melo dvasia’ ir kuris semia vien tik iš savojo lobyno. Norintys prie Bažnyčios vairo atsistoti entuziastai ją ardė iš vidaus. Jauną Bažnyčią puolė tiek imperinė valdžia, tiek kitatikiai.

Pirmieji krikščionys tvirtai tikėjo, kad iš Šėtono gniaužtų gali išsivaduoti tik tas žmogus, kuris per Šv. Dvasią ir per Jėzų Kristų susiriša su Dievu. Išsisklaidžius politinio mesianizmo migloms, Jėzaus mokiniai laukė, kad Jėzus juos išgelbėtų ne iš romėnų jungo, bet iš demoniškų jėgų.

Apaštalų darbuose ir laiškuose daugybę kartų užsimenama apie angelus. Jų globa ir pagalba minima net 52 kartus. Apreiškimo knygoje - net sunku suskaičiuoti. Apaštalas Paulius perspėja taip pat apie blogąsias dvasias: “Juk šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu “ (2 Kor. 11, 14, plg. Kol. 2, 18). Velnias minimas apie 41 kartą. Taigi, nors ir labai norint, neįmanoma pirmykštės Bažnyčios raštuose nepastebėti tokių žodžių, kaip velniai ir angelai.

Pirmieji krikščionys pažino savo priešą. Kaip matome iš Apaštalų laiškų, jį vadino įvairiais vardais - demonais, tamsos kunigaikščiais, galybėmis, viešpatystėmis, nuodėme, mirtimi. . . Tie, kurie norėjo išsigelbėti, turėjo per Jėzų vienytis su šviesos galybėmis.

Tuomet šventumas buvo suprantamas ne šiandienine prasme, būtent kaip perfekcionizmas ir dvasios higiena, bet kaip kova prieš Blogio galybę ir apsišarvavimas Dievo jėgos skydu. Tai nebuvo tiktai filosofinių ar teologinių disputų išvados. Tai buvo gyvenimas.

Apsėdimų tuo metu, kai Dievas tapo žmogumi, atrodo, kad buvo žymiai daugiau nei šiandieną. Pirmykštėje Bažnyčioje kiekvienoje didesnėje bendruomenėje jau nuo antro amžiaus buvo dvasinis egzorcisto laipsnis. Jų pareiga buvo padėti Šėtono apsėstiesiems. Jėzus sakė: “Kurie įtikės. . .mano vardu jie išvarinės demonus”(Mk 16, 17) ir liepė: “Gydykite ligonius. . .išvarinėkite demonus”(Mt 10, 8). Taip buvo ir daroma. Atrodo, kad bendro priešo matymas labiau nei kas nors kita sucementuodavo krikščionių bendruomenes.

Pirmųjų krikščionių įsitikinimu, tiktai Kristus galėjo juos išgelbėti. Laiške efeziečiams rašoma: ”Jėzus nuginklavo kunigaikštystes ir valdžias, viešai jas pažemindamas, ir jame švenčiame pergalę prieš jas”(Kol 2, 15). Nors Tamsa Jėzų nugalėjo, tačiau jis trečią dieną prisikėlė iš numirusių visiems parodydamas, kad Šviesa yra stipresnė.

Apaštalas Paulius džiūgaudamas rašė: “Aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje”(Rom.8 ,38 - 39). Iš šių žodžių matyti, kad Dievo šiluma apaštalui buvo gan apčiuopiamas dydis. Jėzus nebuvo tik kultūrinis reiškinys, bet kasdieninis dvasios maistas.

Pirmųjų krikščionių mintys bei jausmų dinamika aiškiausiai atsiveria krikšto rituale. Sustosiu kiek ilgiau prie šitų durų, per kurias buvo žengiama į Kristaus Bažnyčią. Krikštas - tai apsivalymo ritualas, kuomet įvairiomis ceremonijomis ir skaitlingais egzorcizmais nutraukomi ryšiai su šio pasaulio kunigaikščiu ir tampama mistinio Jėzaus Kūno nariu arba, kaip krikščionys dažnai save vadindavo, šventuoju.

Mus pasiekė gausios žinios apie pirmųjų krikščionių įšventinimo ritualus. Šis įšventinimas susidėdavo iš trijų etapų: Krikšto, Sutvirtinimo ir pirmos Komunijos. Apie pirmųjų krikščionių  ritualą yra prirašyta daug knygų, tačiau daugelyje jų tendencingai nutylimos gausios egzorcizmų apeigos. Čia skaitytojui pabandysiu pristatyti tiktai krikšto ritualą. Manau, jog to užteks, kad pajustume pirmojo šimtmečio nuotaikų dvelktelėjimą.

Krikštas nebuvo jokiu būdu tiktai įtraukimo į bendruomenės sąrašus formalumas, tačiau iškilminga ir šventinė ceremonija. Jos tikslas - perkeisti žmogaus vidinį pasaulį, pašalinti iš jo Šėtono tamsą ir sudaryti sąlygas Dievo saulės užtekėjimui.

Krikštijami būdavo tiktai suaugę. Jų kelias į krikščionių bendruomenę prasidėdavo katechumenatu. Per šį laiką kandidatams būdavo aiškinamos tikėjimo tiesos ir jie mokomi krikščioniškų dorybių. Katechumenai jau priklausydavo Kristaus bendruomenei, tačiau jie neturėdavo teisės dalyvauti šv. Mišių aukoje. Jie tegalėdavo klausyti Evangelijos ir pamokslo.

Katechumenatas prasidėdavo trejomis ceremonijomis: apsmilkymu, kaktos paženklinimu kryžiaus ženklu ir druskos išdalinimu. Apsmilkymas buvo savotiškas egzorcizmas. Kaip rašė vienas Romos diakonas VI šimtmečio pradžioje, šis ritas buvo reikalingas, kad “Velnias pasišalintų ir atsitrauktų”. Darydamas kryžiaus ženklą kunigas kalbėdavo maldą, kurioje buvo žodžiai ”pašalink nuo jo visokį širdies aklumą ir sutraukyk visas Šėtono grandines, kuriomis jis surakintas”. Įteikiant druską kalbėdavo maldą: ”Mes prašome Tavęs, Viešpatie, mūsų Dieve, kad ši tavo sukurtoji druska Švenčiausiosios Trejybės vardu taptų išganymo priemone, kuri priverstų Priešą bėgti”. Tada šią druską įdėdavo krikšto kandidatui į burną ir su šia malda jis būdavo priimamas į pasiruošimo grupę.

Tie kandidatai, kurie po ilgo tyrimo būdavo verti priimti krikštą, pereidavo iš katechumenato į išrinktųjų klasę. Kiekvienais metais, prasidedant pasninkui šie išrinktieji būdavo sujungiami į naują grupę, kuri velyknaktyje turėdavo priimti krikštą. Jiems reikėdavo per visą pasninko vaikščioti į bažnyčią ir klausyti skaitomus egzorcizmus. Jie taip pat privalėdavo išlaikyti septynis bandymus, ‘scrutinio’.

Pagal septinto šimtmečio lotyniškus krikšto tekstus matyti, jog bandymai arba skrutinijos prasidėdavo trečią pasninkavimo savaitę. Po antrojo gavėnios sekmadienio, pirmadienį iš sakyklos būdavo paskelbiama, jog pirmas susirinkimas įvyks trečiadienį šeštą valandą. Skelbimas būdavo užbaigiamas žodžiais: “Ateikite į susirinkimą, kad mes galėtume su Dievo pagalba dangiškąsias paslaptis švęsti, kurių metu Velnias su visa jo puikybe bus sunaikintas ir durys į dangaus karalystę atidarytos. . .”

Per pirmąją skrutiniją išrinktieji būdavo perskiriami į vyrų ir moterų būrius. Tada prasidėdavo skaitiniai iš šv. Rašto ir maldos. Kandidatas būdavo suvedamas akis į akį su Šėtonu, kad jo atsižadėtų. Paskaičius ištisai ritualą galima net nusistebėti, kaip dažnai buvo kartojami egzorcizmai. Pirmiausia prie vyrų, paskui prie moterų prieidavo egzorcistas, paženklindavo kiekvieno jų kaktą kryžiaus ženklu ir, ištiesęs ranką virš kiekvieno asmens, kalbėdavo maldą. Jam pabaigus ateidavo antras, trečias. . . Jų maldose visą laiką būdavo kreipinys į Velnią: “Prakeiktas Šėtone, sutik su nuosprendžiu ir pagarbink gyvąjį ir tikrąjį Dievą, nusilenk jo Sūnui Jėzui Kristui ir Šventajai Dvasiai; ir pasišalink nuo šio Dievo tarno, kadangi jį Dievas ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus savąja malone per krikšto dovaną pas save pasišaukė. Ir šį kryžiaus ženklą, kuriuo mes jo kaktą paženkliname privalai tu, prakeikta dvasia, niekuomet nepažeisti”.

Tai buvo ilga ceremonija. Pasitraukus eilinei Velnio išvarymo maldai išrinktieji turėdavo kristi ant žemės ir melstis, paskui pasirodydavo kunigas, kuris krikštijamojo kaktą paženklindavo kryžiaus ženklu ir šį kartą kreipdavosi tiktai į Dievą, visai neminėdamas Šėtono. Kuomet visa tai būdavo pabaigiama ir perskaitoma Evangelija, visi krikšto kandidatai būdavo atleidžiami.

Panašiu būdu egzorcizmai būdavo skaitomi ir per kitas skrutinijas ligi pat septintosios, kuri reikšmingumu išsiskirdavo iš kitų. Tą dieną išrinktieji oficialiai būdavo prileidžiami prie evangelijų, ‘Apaštalų tikėjimo išpažinimo’ ir ‘Tėve mūsų’ maldos. Tai daugelyje ritualo vietų vadinama “tikėjimo žinių perdavimu”. Krikštijamajam būdavo paduodama į rankas evangelijų knyga ir būdavo leidžiama jam paskaityti keletas sakinių. Po to sekdavo ilgi aiškinimai ir t. t.

Po septintosios skrutinijos ėjo krikštas. Mėnesį trukusį pasiruošimą krikštui užbaigdavo jau ne egzorcisto, bet kunigo perskaitytas užkeikimas Velniui: “Tu turi būtinai žinoti, Šėtone, jog tau gresia pražūtis, tau gresia kančia ir paskutinio teismo diena. Ir ši diena bus tavo nubaudimo diena. Ji ateis, kaip degantis ugnies kamuolys, jame tu su savo angelais surasi amžiną mirtį. Dėlei to tu, prakeiktasis, pagarbink gyvąjį ir tikrąjį Dievą, nusilenk jo Sūnui Jėzui Kristui ir Šventajai Dvasiai, kurių vardu ir kurių jėga aš tau įsakau, atsitrauk tu nuo šio Dievo tarno, kurį Viešpats mūsų Dievas šią dieną savo malone pasišaukė prie krikšto palaimos šaltinio, kad jis taptų jo šventove, atgimęs per vandenį, kai jam bus atleistos visos nuodėmės mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu”.

Toliau ceremonija, per kurią kunigas suvilgo savo nykštį seilėmis ir paliečia krikštijamojo lūpas ir ausis tardamas žodžius: “. . .Tu, Šėtone, bėk iš čia; nes čionai artėja Dievo teismas”.

Tai dar ne viskas. Kova su Šėtonu pasiekė kulminaciją. Krikštijamasis turi pats tarti Šėtonui ‘ne’. Panašiai kaip kad senovės Graikijoje sportininkai išsitepdavo savo kūnus aliejumi prieš išeidami į ringą kautis, taip ir krikštijamasis yra patepamas aliejais. Tada krikštijamasis išeina į priekį ir jam kunigas užduoda tris svarbius klausimus: “Ar atsižadi piktosios dvasios? Ar atsižadi visų jos darbų? Ir visų jos vilionių?” Kiekvieną kartą krikštijamasis stipriu balsu atsakinėdavo: “Aš atsižadu”. Tada jis kalbėdavo tikėjimo išpažinimą ir galiausiai būdavo užduodami dar trys klausimai, kurie atitikdavo Šėtono atsižadėjimo formules: “Ar tu tiki Dievą, Visagalį Tėvą? Ar tiki Jėzų Kristų, vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris dėl mūsų gimė ir kentėjo? Ar tiki Šventąją Dvasią, Šventąją visuotinę Bažnyčią, nuodėmių atleidimą ir kūno iš numirusių prisikėlimą?”. Krikštijamasis kiekvieną kartą atsakydavo: “Aš tikiu”. Tada būdavo suteikiamas Krikštas ir Sutvirtinimas ir pirmoji Komunija Šv. Mišiose.

Bažnyčia niekuomet netikėjo, kad per krikštą perskaityti egzorcizmai gali užbaigti žmogaus ir Šėtono kovą. Tai tebuvo kaip ir teritorijos pasidalinimas. Naujasis krikščionis į savo širdį parkviesdavo Dievą, su kurio pagalba jis tikėjosi galutinai nugalėti Šėtoną. (plg. Duchesne, Les Origines du culte chretien, Paris, 1930, 292 - 342 p.)

Šiandieną krikščionių bažnyčiose sklendžia noras sugrįžti į pirmuosius amžius. Bažnyčiose atsukinėjami altoriai, kad kunigas galėtų melstis atsisukęs veidu į žmones bei sugrąžinamos kitos senos naujovės ir kalbama ypač daug apie meilę. Apie meilę kalbama tiek daug, kad pats kalbėjimas tampa įtartinu. Tiek daug ir be išlygų prikalbėta ir prirašyta apie meilę, kad pats žodis įgavo kažką šleikštaus. Suklusęs pasigendi neapykantos.

Meilė, apie kurią tik kalbama ir rašoma, yra sterili. Jei ji neturi savyje jėgos tolinti tamsą - ji tėra rausvai pasipuošęs melas. Nebus įmanoma į mūsų Bažnyčią sugrąžinti pirmųjų krikščionių dvasios, jeigu užmiršime antrąją jų gyvenimo pusę. Neužtenka viena ranka būti įsikabinus į Dievą, reikia kita šalin stumti Velnią. Meilė Dievui ir neapykanta nuodėmei - tai buvo tos dvi rankos, kuriomis kovėsi pirmieji krikščionys. Tie, kurie kalba vien tiktai apie Dievą, atrodo, kad nenori jo surasti.

5. Teologai ir filosofai?

Pirmieji Bažnyčios teologai toliau svarstė angelų klausimą. Ligi Nikėjos santarybos krikščionių raštuose angelai ir piktosios dvasios buvo minimi taip pat dažnai kaip Naujajame Testamente.

Kas skaitė Bažnyčios tėvų raštus, pajuto keistą ano laiko paradigmos dvelktelėjimą. Kiekvienas privalėjo apsispręsti už Dievą, jei ne - jis su Velniu. Ambrozijas rašė: “Šėtonui atitenka tik laisvavaliai vergai. Nė vienas žmogus nepapuola po jo jungu, jeigu neparsiduoda už nuodėmės pinigus”(de Jacob 1, 3). Jie, kalbėdami apie angelus ir demonus, ne tik siekdavo išdėstyti savo tikėjimo teoriją, bet norėjo suteikti pažinimą.

Origenas mokė, kad angelai egzistuoja. Jis argumentavo, jog Bažnyčia visada tikėjo angelų buvimu, nors jis pats asmeniškai ir prisipažino, jog negali paaiškinti, nei kodėl jie egzistuoja, nei kokias užduotis atlieka. Šis teologas ištisose knygose diskutavo apie angelų skirtingumus. Jo supratimu, angelai yra tarnaujančios Dvasios, kurios žmonių maldas nuneša į dangų pas Dievą ir atneša jo malones.

Panašiai Šėtonui tarnauja demonai. “Jie niekada nesusitaiko, - rašo Krizostomas, - su žmogiška prigimtimi ir kariauja su ja be paliaubų ir be išankstinio perspėjimo”(ad pop. Ant. h. 4, 2). Daug panašių samprotavimų yra Klemenso Romiečio, Justino Kankinio, Metodijaus ir daugelio kitų teologų raštuose.

Anais laikais buvo kuriamos tokios kaip ši teorijos: pradžioje Dievas žmones ir visus daiktus žemėje ir danguje pavedė angelams, tačiau angelai nepateisino pasitikėjimo, įsimylėjo moteris ir susilaukė vaikų, kurie galų gale tapo demonais. Taigi šie magiškais raštais ir baime bandė pajungti žmones savo valdžion. Jie rūpinosi, kad žemėje nestokotų žmogžudysčių, karų ir visokio blogio. Kaip matome, pirmųjų amžių mąstytojai neabejojo gerųjų ir piktųjų dvasių buvimu. Šios tiesos buvo net nekvestionuojamos. Jie tik stengėsi jas apvilkti vaizdinių rūbu, kad žmonės galėtų jas giliau išgyventi.

Ypač Augustinas domėjosi angelų ir demonų realumu. Tai esminis jo pasaulėžvalgos punktas. Jis klausia: “Jėzus išgelbėjo žmones? Nuo ko reikėjo mus gelbėti? “ Ir pats atsako: “Iš demoniškų jėgų valdžios ir iš Velnio įtakos”.

Bažnyčios tėvai dažnai vartoja posakį - ‘Jėzus žmones atpirko’. Senose viduramžių legendose pasakojama, kaip žmogus Velniui parduodavo savo ir net vaikų sielas ir šią sutartį pasirašydavo krauju. Jėzus savo krauju užmokėjo už šias pavergtas sielas, būtent jas atpirko iš Šėtono. “Jeigu mes laikysimės už Dievo rankos, nugalėsime Velnią.; jeigu su juo kovosi pats vienas, būsi nugalėtas”(Augustinas in Jo 4, 2).

Modernūs teologai, kalbėdami apie atpirkimą, sako, jog Jėzus mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu išlaisvino mus iš nuodėmės. Ir nei žingsnio toliau. Nuodėmė, jei ji tik nuodėmė ir jei ji dar maloni, kodėl joje negyventi? Todėl daugelis šiandieninių žmonių nenori nei Jėzaus nei jo atpirkimo. Tuo tarpu augustiniškas suvokimas daugelį priverstų pasijusti nesaugiai. O jeigu nuodėmė - tai kontraktas su Šėtonu, pagal kurį, šiek tiek gavus vėliau, reikės užmokėti neadekvačią kainą?

Didžiausias viduramžių teologas Tomas Akvinietis, kuris stovi tarsi kertinis akmuo šiandieninės Bažnyčios mokymo rūmo pamate, buvo vadinamas “Doctor Angelicus”. Šį vardą jis gavo ne dėl kokių nors angeliškų savo charakterio savybių, bet dėl to, kad daugiausiai už visus kitus teologus nagrinėjo angelų buvimo klausimą ir jų įtaką žmonių gyvenimams.

Tomui Akviniečiui gerais angelais buvo tie, kurie žmonėms atnešdavo apšvietimus ir ramybę. Tuo tarpu piktieji angelai - visas žemiškąsias problemas. Angelai nėra fizinės būtybės. Jis juos vadino intelligibilia intelligentia, mąstančios mintys. Vis dėlto Akvinietis stipriai užbuksavo stengdamasis paaiškinti, kaip grynai dvasiškos būtys gali veikti fiziniame pasaulyje. Tam jis paskyrė daug tomų, bet. . . Betgi ar tai didesnė problema už tą, kaip mūsų žmogiškoji siela susivienija su kūnu ir per jį veikia?

Jungas savo knygoje “Psichologiniai tipai” sprendė gan panašius klausimus: “Kompleksai, kiek mes apie juos žinome, yra psichiniai dydžiai, kurie atskyla nuo sąmonės ir savinasi asmenybės kontrolę. Šios ypatingos būtys veda mus į sielos tamsiąją pusę, iš kurios kiekvienu metu gali trukdyti mūsų sąmoningą elgesį ar ko nors reikalauti” ( Jung C.G. The Collected Works, vol.6, N.Y., 1967, p. 472). Tai parazitiniai junginiai, kurie skaldo asmenybę ir čiulpia energiją. Šis apibrėžimas siejasi su Tomo Akviniečio Velnio aprašymu. Abu apibrėžimai, tiek teologinis, tiek psichopatologinis vienas kitą ne pakeičia, bet papildo. Jie turi savus atspalvius, tačiau matome, kad kalba eina apie tą patį reiškinį.

Tomas daug samprotavo apie piktųjų dvasių atsiradimą. “Angelai be jokios abejonės tuo nusidėjo, kad siekė būti tokie kaip Dievas. Jie norėjo turėti tokią pat valdžią kitiems kaip ir Dievas. Jie norėjo turėti šią jėgą patys iš savęs be Dievo pagalbos” (Summa theologica, I. qu. 63. a. 3). Ši nuodėmė, kaip rašo Tomas Akvinietis, neatėmė iš jų pažinimo, būdingo dvasinėms būtims, tačiau jų pažinimas lieka netobulas, kadangi jie neturi to pažinimo, kurį pabudina meilė Dievui (plg. S. Th. 1. qu. 64. a.1). Tai vienas, sakyčiau, labai susijęs su “aukštomis materijomis” Akviniečio svarstymų polius. Kitas įstringa pragare.

Tomas kalba apie vienus Velnius, kurie yra pragare ir tenai dėl savo nuodėmės jaučiasi gan gerai, ir apie kitus, kurie gundo žmones (plg. a. 4). Tomas Akvinietis tvirtino, kad pragare dega fizinė ugnis.

Mintį rutuliojant tolyn, buvo prieita prie nuomonės, kad dvasią galima sunaikinti sudeginus kūną. Šėtono pakurstytas žmogus buvo toks išdidus, jog manė, kad jis gali materialioje ugnyje sudeginti ir piktąją dvasią. Ši gi tarsi feniksas iš inkvizicijos laužų pakildavo dar stipresnė. Taip prasidėjo tamsusis istorijos laikotarpis, kuriam, keista, kelią nutiesė žmogiškasis protas.

Teologas teigė, kad dvasių pasaulis gali kontaktuoti su šiuo pasauliu tiktai paveikdamas materiją. Jis, veikdamas ypač per kepenis ir tulžį mūsų vaizduotę  ir kitas sielos galias, gali veikti laisvą valią. Kaip mini filosofijos istorija, buvo rimtai diskutuojama netgi tokiais klausimais, kaip ‘kiek piktųjų dvasių gali sutilpti ant adatos smaigalio’. Tomas netikėjo, kad Dvasios gali tiesiogiai veikti mūsų psichiką ar mūsų valią. Jis rašė: “Blogosios dvasios žino tik tai, kas žmogaus išorėje vyksta”(S T, I qu, 114 a. 2). Ar neįtartinas toks Tomo visažinojimas?

Akvinietis, dievindamas aristotelinę logiką, ją panaudojo, kad susistemintų Kristaus mokymą. Šis metodas teologinei sistemai suteikė grakštumo ir išbaigtumo įspūdį. Tačiau bandymas logiškai kalbėti apie savo esme nelogiškus dalykus, - koks yra dvasių pasaulis,- viduramžių teologus atvedė į aklagatvį. Tomas sugebėjo taip supainioti visą klausimą, jog šiandieniniams jo raštų skaitytojams retkarčiais jis pasirodo gan naivokas.

Teologų pastangos nusakyti, kur gyvena angelai, kaip jie pasiskirsto vietas ir darbus, reikėtų įvertinti cum grano salis. Jų kuriamos sistemos atrodo gražios ir subtilios, bet jų kūrimas yra labai jau panašus į vaikiškų kaladėlių dėliojimą, kad pasilypėtų arčiau dangaus. Ar nebūtų išmintingiau iš karto, dar stovint ant žemės, nusižeminusiai pavadinti dangų mysterium iniquitatis (paslapties paslaptis), nei pasilipus ant poros metrų paaukštinimo bei didžiuojantis savo nuveiktu darbu ir žiūrint vis dėlto po senovei iš apačios į viršų ištarti tuos pačius žodžius.

Teologai yra kryžiažodžio mylėtojai. Jeigu juos paklausi: “Kas yra Šėtonas”, jie atsakys: “Šėtonas yra nupuolusių angelų vadas ir galva”. ‘Galva ir vadas’, - tai užsiminimas, jog egzistuoja armija, kūnas. ‘Nupuolimas’ . . . Atrodo, kad ir šiuos klausimus narpliojant, turėtų tarsi Augustinui, besvarstančiam Šv. Trejybės dogmą, pasivaidenti mažas vaikas, kuris su šaukštu semia jūrą. Kaip skaitytojas pastebėjo, šioje knygoje daugiau stengiamės ne paslaptis atidengti, bet koncentruojamės į kai kurių nors ir sunkiai apčiuopiamų reiškinių santykį su žmogumi.

Filosofai daugelyje vietų atkartoja teologus. Įdomu pastebėti, jog prieš porą šimtmečių visų Europos universitetų filosofijos fakultetuose angelai buvo rimtų diskusijų objektu. Pavyzdžiui, Tomas Hobbes rašė: “Kaip po prisikėlimo žmonės gyvens amžinai būdami nekūniškomis būtybėmis, taip tokiomis būtybėmis turi būti angelai”. Taip pat Jonas Locke diskutavo apie sudvasintą kūną. Jis manė, kad mes “esame pajėgūs suvokti nematerialios dvasios kompleksišką būtį.” Francas Bacon savajame “Novum Organum“ svarstė skirtumą tarp žmogiškosios ir angeliškosios dvasių. Šioje diskusijoje dalyvavo jungiasi Leibnicas, Paskalis ir daugelis kt.

6. Literatai?

Žmonės kartkartėmis kaktomuša susiduria su gaivalingu Blogio įsiveržimu į jų pasaulį. Neprašytas svečias klajoja ir miestų gatvėmis, ir žmonių širdyse. Kartkartėmis liaudies sieloje susikaupę juodi debesys tarsi lava nušluoja nusistovėjusią tvarką. Gėrio ir blogio kova siaučia ir žmogaus viduje.

Literatai yra akylūs išorinio ir vidinio pasaulio stebėtojai. Jie nesunkiai įžiūri Tamsos šešėlius ir  piešia vis naujus blogio portretus. Įdomu pastebėti, kad jų Šėtonas amžiams bėgant stipriai pakeitė veido išraišką ir drabužį. Knygose ir paveiksluose galime stebėti, kaip pirmųjų krikščionių neapkenčiamas bjaurus Velnias pamažu pavirsta neutraliu ir bespalviu blogiu, ar su laiku žydrose spalvose paskendusiu vyriškumo simboliu. Galų gale blogis tiek permaišomas su gėriu, kad sunku jį pastebėti.

Rašytojai ir poetai, kurdami Šėtono portretus, daug  vaizdinių pasisemia iš dviejų šaltinių: iš persiškos - iranietiškos mazdaizmo religijos, ar iš jo variacijų indiškoje ir kiniškoje kultūrose, bei antrojo šaltinio - krikščionių Naujojo Testamento. Pirmuoju atveju kalbama apie du lygius tarpusavyje kovojančius šviesos ir tamsos pradus. Rytietiškų religijų sakmėse šios suasmenintos dievybės tarpusavyje kovodamos pagimdo visa tai, ką mes vadiname pasauliu. Šis dualistinis mąstymas šiandieną turi ypač didelę paklausą.

Iš pagonybės laikų pargrįžusią ar iš rytų religijų atklydusią pasaulėjautą kai kurie rašytojai išvis suprimityvina. Jiems Velnias tampa moterimi. Anot Homero, Deterius gravius que aliud quam faemina nil est. Dievas - vyras. Jų visa metafizika užsibaigia šių dviejų pradų apsidaužymu.

Krikščionybės metafizika daug sudėtingesnė. Pagal šį modelį Šėtonas kovoja su Dievo angelais. Tiek angelai, tiek Šėtonas yra Dievo kūriniai. Literatai naudoja abu pagrindinius modelius, kartais juos sumaišo, kartais apipina mitais, liaudies legendomis ar savomis fantazijomis. . .

Bene autentiškiausią, t.y. labiausiai krikščionybei artimą požiūrį atspindi Dantės kūryba. Jis “Dieviškojoje Komedijoje“ rašo, kad angelai pasitraukė nuo Dievo ir todėl tapo piktosiomis dvasiomis. Šėtono angelų gyvenimas - tai neapykanta Dievui ir žmonėms. Jie - “šunys, kurie puola pasmerktąjį”. Tai “juodieji angelai“. Jų kunigaikštis yra Liuciferis. Būtent jį Dantė nupiešia atgrasiausiomis spalvomis. Kadangi krikščioniškasis Dievas yra vienas Trejybėje, todėl poetas ir Šėtoną piešia trigalviu. Kiekvienuose nasruose jis laiko tris didžiuosius išdavikus - Judą, Kasijų ir Brutą. Šėtono kūnas žemės viduryje yra ligi pusės įšalęs į ledą...

Dantė  “Dieviškojoje Komedijoje“ daugiau aprašo žmones, kurie papuola į požemio pasaulį ir mažai tepasako apie Šėtono įtaką gyviesiems. Vis dėlto jo nupieštas šlykštus Šėtono portretas daug pasako to, ką jis gali daryti tarp žmonių.

Dantės Šėtonas yra vienu rašytojų fantazijos polius, kitas, labai stipriai nutolęs nuo pirmojo, yra Getės Mefistofelis. “Fauste” aprašomas Šėtonas yra inteligentiškas ponaitis. Jis, turėdamas iš Dievo leidimą savo veiklai, ateina pas Faustą, kad laimėtų jo sielą. Mefistofelyje mažai tegalima įžiūrėti kruvinų demoniškų savybių. Jis daugiau yra menedžeris, kuris Faustui tiekia šio pasaulio turtus ir žinias, laukdamas, kol šis ištars susižavėjimo pasauliu žodžius. Tada jis pasiims sielą ir iškeliaus.

Getės Mefistas yra stipriai sekuliarizuotas ir humanizuotas. Šis Šėtonas daugiau panašus į valstiečių klojimus pripildančius aitvarus ar į žmogaus problemas sprendžiantį filosofą, nei į  “tykantį žmogų praryti liūtą“. Šiuo atveju velnias yra gerokai literatūrinis. Jis tampa daugiau giluminėje psichoanalizėje apčiuopiamu beveidžiu anonimu, nei suasmeninta būtimi.

Yra daug rašytojų, kurie atsiplėšė kildami į savo fantazijų pasaulį nuo mazdaistiško modelio. Kai kuriuose romanuose ir poemose galima užtikti Šėtono, kuris prilyginamas savo galia Dievui, pėdsakus. Čia Šėtonas tampa tarsi partneriu Dievui kūrybos procese. J. P. Sartro kūrinyje “Velnias ir mielasis Dievas“ Dievas ir Velnias supinama į viena. Rašytojui Velnias tampa kaip ir nesvarbus. Vienas personažas sako : “Aš nušvilpiu Velnią . Jis pavergia sielas, tačiau ne jis pats jas pražudo. Visus reikalus aš pasiryžęs tvarkyti tiktai su pačiu Dievu. Šventieji ir niekšai ateina iš jo rankos“. Kadangi Velnias yra Dievo kūrinys, vadinasi, Dievas yra ta versmė, iš kurios kyla blogis. . . Perskaitę Sartro knygas, galime pastebėti, jog rašytojas naudojo daug krikščioniškos simbolikos, tačiau įkvėpimą sėmėsi iš rytietiškose religijose atsispindėjusių dviejų lygiaverčių vienas iš kito kylančių principų kovos.

Literatai savo knygose sužaidžia begalę partijų, kur tai juodos, tai baltos figūros laimi, arba jos taip susimaišo, jog visai neįmanoma susigaudyti spalvose. Dar daugiau dulkių sukėlė prancūzų simbolistai. Jų aukštinamas ir garbinamas ‘juodose mišiose’ Šėtonas tampa kaip ir kūrybinio įkvėpimo šaltiniu ar garantu. Satanistinės pakraipos rašliavoje galime surasti daug išraiškingų, tačiau beprasmių Velnio paveikslų. Kuo labiau rašytojas nutolsta nuo Jėzaus Šėtono suvokimo, tuo labiau jis blogį vaizduoja kaip neutralų, bespalvį, ar net teigiamą principą. Literatai yra dideli meistrai, kad įsijautimo svaigulyje sumaišytų tai, kas atrodo aišku, ir iš dulkių sukurtų tai, kas realiame pasaulyje neišsitenka. Literatūros istorijoje galima surasti begalę rašiusių apie Velnią autorių. Pati tema net ir lėkštam kūriniui suteikdavo gilumo.

Krikščioniški rašytojai, atrodo, pajėgė giliausiai užčiuopti blogio šaknis. Jie, prisilaikydami Naujajame Testamente parodyto kelio į gėrio ir blogio kovos lauką, pajėgė sukurti stipriausiai skaitytoją paveikiančius kūrinius. Kaip Jungas pasakytų, jų vaizdiniai labiausiai atitinka pasąmonės archetipus, todėl ir pajėgia užkabinti skaitytojo širdį. Vienu iš tokių rašytojų yra Dostojevskis. Jis “Demonuose“ svarsto nuodėmės ir piktosios dvasios ryšį. Kūrinio herojus Stavroginas visą savo gyvenimą šaltakraujiškai darė bloga ir tuo net didžiavosi. Jis sąmoningai stengėsi visa, kas įmanoma, griauti ir naikinti. Jo dvasia subrendo Šėtono pavėsyje. Ji tapo didinanti blogį. Stavrogino bedieviško ir niekšybių pilno gyvenimo pabaiga - savižudybė. Jis su aiškia sąmone ligi paskutinio momento stebėjo savo rankų darbą: pasiruošė stiprią šilkinę virvę, ją gerai įmuilijo. . .

Dostojevskis nuodėmių versme laiko ir visuomenėje tvyrančias melo, paniekos kitam, naikinimo siautulio nuotaikas. Rašytojas mano, jog didžiausios istorijos nuodėmės neįvyksta be Šėtono pagalbos. Rašytojo romanuose dažnai sutinkamas Velnias yra tarsi vidinė psichinė realybė, jis yra ne tiek supersonifikuojamas, kiek tampa “atskilusiu aš “, psichoanalitiškai tariant, vidiniu kompleksu. Tai jis aptemdo proto aiškumą, suteršia vaizduotę ir sujaudina kraują nuodėmės akimirkoje. Jis nuveda žmones į šunkelius ir širdgėlą nudažo juoda nevilties spalva. . . , jis viską padaro, tačiau jo darbo užbaigimui būtinas trumputis, tačiau (būtent!) žmogaus ištartas “taip”.

Jeigu anksčiau Velnias buvo vaizduojamas kaip tas, kuris apsėstajame žmoguje išnarina sąnarius, skleidžia iš burnos dūmus ir smarvę, tai šiandieną Šėtonas pasirenka labiau diskretiškus, t. y. šiandieniniam žmogui labiau priimtinas saviraiškos formas. Dostojevskiui Stavroginas buvo apsėstasis. Blogis jame buvo “šaltas, ramus, protingas, tačiau tai buvo šlykščiausia ir baisiausia, kas iš viso yra įmanoma“.

Gėrio ir blogio, Dievo ir Šėtono tema rutuliojama daugelio rašytojų knygose. Taip Šekspyro dramose yra nesuskaičiuojama daugybė demonų ir raganų. Jeigu iš jo kūrinių išmestume visas dvasias, jie prarastų žavesį. Dreizeris savo romanuose  neišsiverčia be Velnio, daug gilių minčių galima rasti V. Hugo kūryboje ir taip toliau.

Kai kurie rašytojai taip susipainioja, kad gyvenimą baigia savižudybe. Taip Janas Potockis garsaus romano “Rankraštis rastas Saragosoje” autorius nusišovė sidabrine kulka. Jis manė, kad taip galės užmušti jį apvaldžiusią astralinę dvasią.

Kiti išsikrausto iš proto, kaip kad F. Nyčė, kuris rašė: “Ar neklajojame mes tarsi per bekraštę naktį? Ar mus nepasiglemžia tuštuma? Ar netapo šalčiau? Ar nesiartina naktis ir daug nakties? Ar neprivalome uždegti deglus prieš vidurdienį? Ar negirdime Dievą užkasusių duobkasių triukšmo? Dievas yra miręs! Dievas pasilieka miręs! Mes jį nužudėme!”(F. Nietzsche, Die frohliche Wissenschaft, 1895, 163 p.).

Mūsų šimtmetyje dvasios nepasitraukė iš literatūros puslapių. Šis interesas dar labiau suvešėjo, būtų galima kalbėti netgi apie ‘Velnio sugrįžimą’. Tokios knygos, kaip “Frankenšteinas“, “Drakula“ atvėrė duris siaubo fantazijoms. Daugelis iš mūsų matė Williamo Friedkino “Egzorcistą“(1973), Richardo Donnerio “Ženklą”(1976 m.) ir kt. kino juostas. Vaikams rodomi animaciniai filmai apie gyvatžmogius, - kokia bendra žymė jungia tris žodžius: Šėtonas, gyvatė ir parsidavęs žmogus? Tai šaltis. Šie ir daugelis kitų panašios tematikos filmų įtaigiau nei liaudies legendos priverčia mus susimąstyti, ar iš tikro egzistuoja suasmenintas Blogis.

Kriminaliniai romanai tęsia šią literatūrinę tradiciją. Juose per šimtus puslapių atsakinėjama į tą vienintelį klausimą: “Kas tai buvo?“. Žudikas parodomas rafinuotu Blogio įsikūnijimu. Kol skaitytojas pažvelgia Blogiui į akis, jis turi atsakyti daug klausimų, peržiūrėti šimtuose puslapių išdėstytą dvasių  skyrimo kursą.

Pabaigoje galima būtų apibendrinti literatų įnašą. Tai jie sumenkino Šėtono sąvoką. Jie padarė iš jo fraku apsirengusį jauną žmogų. Vis dėlto jeigu vieni iš šios sąvokos pasidirbo laisvalaikiui praleisti žaislą, tai kiti iš visų savo jėgų stengėsi atskleisti Šėtono klastą ir parodyti pasaulį pridengusį jo šleifą.

7. Psichoanalitikai?

Antrasis pasaulinis karas daugelį žmonių privertė pažvelgti į blogį naujomis akimis. Ne vienas iš jų pastebėjo, jog kai kurioms gyvenimo tragedijoms paaiškinti neužtenka logiškų pasvarstymų. Daug marazmo neįmanoma paaiškinti protu. Tiktai pripažinus blogį realiai egzistuojančiu galima daug ką pamatyti aiškesnėje šviesoje.

Mąstytojai pernelyg nesiginčija, ar blogis egzistuoja kaip asmeninė būtis, ar ne. Kiekvienas žmogus brangina savo pačio susikurtas sistemas. Todėl, kad jose išsitektų, vienas blogį laikys kokia nors energetine kokybe, kitas metafizine kokybe, trečias - asmenine būtimi. Atrodytų, jog atspėti, kokiu pavidalu egzistuoja blogis yra antraeilis klausimas. Svarbiausia - jis egzistuoja. To nepastebėti yra vis sunkiau. Tamsos karalystės apkratas tvyro mūsų įkvepiamame ore.

Savo knygoje “Civilizacija nupuolime“ Jungas rašė: “Tironiškos, obsesiškos, entuziastiškos, apakinančios idėjos plinta pavergdamos žmones, šie patiki absurdiškiausiais dalykais ir elgiasi tarsi būtų apsėsti ( Jung C. G. The Collected Works, vol. 10, N. J., U P, 1964. p. 340 ). Jungas, atsakydamas į laišką, kuriame kalbama apie alkoholizmą, rašė: “Blogis, šis pasaulį valdantysis principas, pavergia neprityrusią dvasią. Tiktai nuoširdi religinė nuostata arba žmonių bendrijos pagalba gali padėti pasipriešinti blogiui. Tai yra mano tvirtas įsitikinimas. Tas žmogus, kuris negina aukštesnės Gėrio jėgos ir visuomenėje jaučiasi vienišas, paprastai yra nepajėgus pasipriešinti blogio jėgai. Ši jėga pagrįstai yra pavadinta Velniu. Tačiau šio žodžio vartojimas iššaukia daug nesusipratimų, todėl jo daug kas vengia“( The Collective Works, vol. 18, 1966, p. 301 ). Kas patyrė pražūtingą narkotikų poveikį, gali suvokti, kas tai yra apsėdimas. Apsėdimu galima pavadinti fašizmo ir komunizmo psichozes.

Jungas savo raštuose ne kartą pabrėžė, jog žmogus negali pradėti kovos su Blogiu, kol netikės į jo realų egzistavimą. Dar svarbiau nei tikėti į Dievą yra pripažinti, jog Šėtonas realiai egzistuoja. Žmogus, bėgdamas nuo jo, būtinai atbėgs, dargi iš anksto ir nežinodamas kelio, pas Dievą, nes jis yra vienintelis išsigelbėjimas. Psichologas pastebėjo, jog jo pacientai, alinami neurotinės blogio baimės, negali iš jos išsivaduoti tol, kol nepažvelgia blogiui tiesiai į akis, kol nepatiki jo realumu.

Tokie pasvarstymai, kaip ‘blogis tėra gėrio trūkumas’ - blogiui padovanoja nematomumo skraistę. Tada šis nematomas priešas turi galimybę pulti klastingai užsimaskavęs. Psichologai pastebi, jog blogis savo prigimtimi nėra racionalus dalykas. Todėl žmogus, kuris neišgyvena blogio mitologiškai, yra pasmerktas pralaimėjimui. Blogio negalima pašalinti intelektualiomis pastangomis, jis nėra kokia nors mūsų problemų apibrėžimo  sąvoka. Blogis yra gyvenimo faktas.

Jungas aprašė sritį, kurią pastebėjo savyje ir pacientuose bei kurią pavadino objektyvia psichika arba kolektyvine pasąmone. Tai nesuvokiamas ir paslaptingas pasaulis. Į žmogaus sąmonės kambarį šie neištirti toliai įsiveržia vizijų, sapnų ir nuojautų keliu. Žmonės turi patirties, kuri liudija, jog yra įmanoma sueiti į kontaktą su nematerialiu pasauliu. Jis yra toks pat realus kaip ir šis, kurį jaučiame kūno juslėmis.

Įvairiais drabužiais apsirengusios prie žmogaus ateina anų pasaulių dvasios. Jungas apie jas rašė: “Šios formos nesikeičia nei bėgant laikui, nei priklausomai nuo kultūros. Primityvesni žmonės bijojo burtų, šiandieną mes pastebime, kaip žmonės bijo mikrobų. Tada tikėjo į dvasias, dabar tiki į vitaminus. Anksčiau žmones apsėsdavo Velnias, dabar jie yra apsėdami idėjų”(the Collective Works, vol. 12, 1969, p. 491).

Šiandieniniam net ir netikinčiam žmogui yra nesvetima Velnio baimė. Yra žmonių, kurie gyvena nuolatinėje įtampoje. Kaip ir nėra ryšio su baimės objektu, tačiau baimė išlieka. Ši irracionali baimė gali susikurti įvairius Priešo paveikslus. Tai baubai, pradedant vilkolakiais ir baigiant pražūties trokštančiu viršininku. Ši neurotinė baimė, kaip pastebi psichoanalitikai, pasireiškia tai šūkaliojimais, tai greitu ėjimu, tai ritualiniais veiksmais - kaip žegnojimasis, šlakstymasis švęstu vandeniu ir pan.

Taip žmogus sutvarkytas, jog jo asmuo yra pereinamasis visokių švarių ir nešvarių dvasių kiemas. Tokia, atrodo, yra Konstruktoriaus idėja. Žmogus, kuris išsitenka tiktai viename pasaulyje yra nenormalus, tėra tiktai savęs paties fragmentas. Jis, be to, yra ir nepajėgus užsibarikaduoti viename kambaryje. Jeigu užrakinsi duris, lįs pro langus. Jeigu juos užsklęsi, lįs pro plyšius į žmogaus sąmonę su gaivališka jėga patirtis, kurią galima būtų vadinti demonais, angelais ar dar kaip nors kitaip. Pasąmonės dariniai nepripažįsta pasienio stulpelių.

Velnio baimės priežastimi yra netikėjimas, kad Velnias egzistuoja. Taip, yra visokiausių šmėklas gimdančių nuojautų, tačiau toks baimių plėšomas žmogus neišgyvena blogio ir gėrio egzistenciškai. Jis nesijaučia stovįs tarp Šviesos ir Tamsos karalysčių. Vienintelis dalykas, kurio verta bijoti, yra pati baimė, nes ji sukuria pabaisas, per kurias sunku įžiūrėti Priešo veidą. Jeigu žmogus pripažintų blogį realiai egzistuojančiu, jis nebaidytų prietaringai musių aplink savo nosį, bet visa savo esybe atsisuktų į Šviesą. Apie mūsų dvasias knibžda daug svetimkūnių, kurie nori pasisavinti minčių ir jausmų vežimus. Tai psichologijos mokslo patvirtintas faktas. Galima nebent ginčytis tik dėl to, kas šiuos svetimkūnius gražiau pavadins, ar psichologai, ar filosofai, ar teologai, ar liaudis.

Jeigu žmogus įsitikina dvasinės realybės tikrumu, tada jis gali rinktis ką įsileisti. Antraip jis pasidaro nežinomų jėgų įkaitu, arba, kaip kiti sako, žaislu likimo rankose.

Dilgėlės labiausiai suveši nematomuose ir apleistuose užkampiuose. Jeigu žmogus pastebi psichines realybes, kaip kompleksai ir archetipai, arba kaip religingi žmonės vadina angelus ir demonus ir pripažįsta jų realumą, tada jisai gali priimti jų iššūkį ir turi šansą nugalėti.

8. Kasdienybė?

Žmonės, matydami Velnio paslaugumą, dažnai eidavo su savo reikalais prie jo. Jam aukojama daugiausia. Apie tokius sandėrius pasakoja ir pasakos, gausūs literatūriniai kūriniai. “Jei nepadės Dievas, eisiu pas Velnią” - pagalvoja ne vienas šiandieninis žmogus. Ir retas kuris susimąsto, kad kas daro bloga, trokšdamas gera, uždega žvakutę Velniui, kad įeitų į dangų. Velnias nesutinka ilgai būti melžiama karve. Vienas antikos žmogus pasakė: “Jei aš negaliu palenkti dangaus dievų, sukelsiu požemio karalystės jėgas”. Įdomu, kur šis yra dabar? Vanduo, nešantis laivą, dažnai jį ir praryja.

Liaudis yra pastebėjusi, jog girtuokliui Velnias po galva, kuomet šis  parpuola, pakiša pagalvę. Šėtonui parsidavęs žmogus, kaip bekris, vis tarsi katė žemę pasieks kojomis. Šėtonas vis dėlto nėra visą laiką toksai paslaugus. Kaip galima pastebėti gyvenime, jis patarnauja tol, kol laimi žmogaus sielą, kol gauna žmogaus laisva valia širdies krauju pasirašytą dvasios pardavimo aktą. Tada, kai mato, kad jo pečiai per siauri, užsėdęs galėtų joti, vietoj pagalvės į ranką įspaudžia kilpą.

Šėtonas sukuria situacijas ir parodo, kaip daryti, kad būtų Dievo akyse bloga. Žmogus, turėdamas po ranka tokį pagalbininką, pasiekia daug, čia žemėje, kur Šėtonas yra kunigaikštis. . . Tačiau kokia kaina? Su kiekviena niekšybe yra įpinamas siūlelis į įpročio virvę. Iš pradžių šių blogų įpročių siūlų žmogus nepastebi, kol jie neišauga į stiprias grandines, kurias jau sunku sutraukyti. Žmogus pasijunta bestovįs prirakintas prie sienos tamsiame Platono požemyje. Jis lieka apgautas, tačiau jau per vėlu. Šis žaidimas buvo “va bank”. Pelė, kuri taikėsi apgraužti katei uodegą, buvo arba labai drąsi arba labai kvaila.

Jau gilioje senovėje sutinkamas ‘gyvatės kultas’. Kiek istorijos dokumentai liudija, jis ypač buvo įleidęs šaknis senovės Egipte. Iš čia plito po visą Europą. Štai Tertulionas ir Ireniejus pasakoja apie Ophitų sektą. Jie taip pat save vadindavo nasenais. Šis žodis kildinamas iš hebraiško ‘nahaš’ - gyvatė. Minima antro šimtmečio religinė grupuotė skelbė, jog po Adomo ir Ievos gundymo gyvatė tapo žmonijai ypač svarbiu gnosio šaltiniu. Ji davė ‘gero ir blogo pažinimą’. Dievas šitą pažinimą nuo žmonių slėpė. Šėtonas savuosius gyvatžmogius pakėlė į kovą prieš jį, juos išlaisvino ir gali suteikti visišką pažinimą.

Apie žmones, garbinusius gyvatę, kuri ‘išgelbėjo nuo Jėzaus’, atrodo, rašo ir šv. Jonas Apreiškime, kalbėdamas apie ‘Šėtono sinagogą’. Gyvatės ir moters, jei pasakytume tiksliau, - gyvatiškos ir žmogiškos prigimčių kovą aprašo Šventraštis, pradedant Pradžios knyga ir baigiant  Jono Apreiškimu. Žmogaus ir gyvatžmogio kova yra pirmoji šiandienos aktualija.

Eiliniai žmonės išsiverčia ir be gnosio. Jie turi su Velniu žemiškesnių reikalų. Pastangos melžti Velnią yra juodieji ritualai. Juodieji ritualai ypač didelę paklausą turėdavo viduramžiais karaliaus Liudviko XIV dvare. Per šias apeigas altoriumi tarnaudavo apnuogintas moters kūnas, būdavo maišomas Kristaus kraujas su nekrikštytų kūdikių krauju, buvo naudojama ir ostija. Šios ‘juodosios mišios’ užsibaigdavo orgijomis. Sakoma, jog Velnias yra ‘Dievo beždžionė’. Taigi šiuose ritualuose yra stengiamasi ‘subeždžioninti’ krikščionišką liturgiją, ją atlikti atvirkščiai bei į valias pasityčioti. Šis beždžionavimas vargu ar vertas didesnio dėmesio.

Mūsų laikais pirmoji oficialiai atidaryta Šėtono šventykla buvo 1966 m. San Franciske. Šiandieniniais Šėtono pasekėjais dažnai tėra neklusnūs Bažnyčios vaikai. Jie, nežinodami iš gero gyvenimo ko dar prisigalvoti, ieško egzotikos okultizme. Juodieji ritualai ir erotika gali šiek tiek sujudinti nuo sotaus valgymo sudiržusį kraują ir idealų neturinčią dvasią. Šie nėra tikraisiais Šėtono tarnais. Jie - tik naujovių gyvenime ieškantys kvailiai,- kiša ranką į ugnį.

Jaunimas, nepajėgdamas valdyti išsiskleidusio kūno aistrų, paprasčiausiai joms duoda valią. Jis, norėdamas dvasinį silpnumą ir valios menkumą užmaskuoti, bėga prie satanistų idėjų, atributikos ir apeigų. Tai jiems yra daugiau ‘laiko užmušimas’, niekas nors daugiau. Ritualai gi yra komunikacijos forma. Kad ji suveiktų, reikia, jog abiejuose galuose būtų po suinteresuotą asmenį. Kad iššliaužiotum gyvačių urvus, reikia pačiam tapti gyvate. Eilinis paršas vargu ar turi tokių minčių.

Ne kiekviena dvėseliena pritraukia maitvanagius. Jos turi būti daug ir dvokas stiprus. Štai ir atsiranda, kurie vadina save satanistais ir šaukiasi Velnio. Vis dėlto atrodo, kad jiems Šėtoną prisišaukti nepasiseka. Reikia manyti, kad Šėtonas turi savigarbos ir nesilenkia prie žemės, kad pakeltų centą. Daugelis šiandieninių satanistų yra suvytusios dvasios žmonės. Dvasios, kurią pasiimti vargu ar Šėtonas atvyks asmeniškai. Šiandieninis kvailiojantis jaunimas yra bailus, nesugebantis atlikti ritualinę žmogžudystę. Maži žmonės nesugeba didelių niekšybių padaryti.

Šėtonas atvyktų ugnies vežime tuoj pat ir dabar, sujudindamas dangų ir žemę, jei tik kviečiančiojo balsas būtų pakankamai stiprus. Taigi nėra nei dvėselienos, nei nuo aukos kylančio dvoko. Be šių dviejų sąlygų tiesioginį ryšį su pačiu Šėtonu vargu ar įmanoma užmegzti. Toliausiai nuo Velnio nagų yra tas, kuris arba labai aukštai, arba labai žemai. Bakteriją yra sunkiau sutraiškyti nei nušauti erelį. Taigi prie daugelio šiandienos satanistų greičiau stovi verkiantis angelas, nei džiūgaujantis Šėtonas. Atrodo, kad angelą nuliūdintum reikia daug mažiau padaryti, nei Šėtoną pradžiugintum.

Jeigu žmogus pažengia į priekį dvasios išskleidimo keliu, jeigu jis pajėgia savo viduje subrandinti dvasinės ugnies gumulą, jis tampa dideliu masalu tiek dangaus, tiek pragaro galybėms. Jeigu toks sustiprėjusios dvasios nešiotojas sumano kreiptis į Velnią, Velnias netrunka pas jį ateiti ir suteikti ko jisai paprašo. Yra visai įmanomas dalykas, jog Velnias turi tokių įtakingų žmonių. Jie gali, jie tuo įsitikinę. Tačiau jų, kaip ir šventųjų, nėra daug. Jie būna pasislėpę. Todėl jų nesutiksi nei orgijų vietose, nei prie prekystalio, pardavinėjant Šėtono suvenyrus.

Yra apkvaitusių, yra ir prieš kvaitulį kovojančių. Bažnyčios liturginė praktika turi stiprų antidemonišką bruožą. Štai krikštas yra žingsnelis iš tamsos į šviesą, tai krikščioniškojo gyvenimo pradžia, pradžia kovos prieš Šėtoną. Tiek Eucharistija, tiek Atgailos sakramentas, tiek kiti sakramentai ir sakramentalijos turi prieššėtoniškąją tendenciją. Per ištisus metus Bažnyčios liturgija primena tikintiesiems, jog dvi karalystės tarpusavyje kovoja. Liturgija yra pastanga, kad šioje kosminėje dramoje nugalėtų šviesa.

Štai keletas pavyzdžių. Krikštas. Bažnyčia mano, kad krikšto vanduo yra galinga priemonė, kad išvarytų Velnią. Kunigas, patepdamas šventu aliejumi krikštijamojo kaktą taria žodžius: “Šio švento kryžiaus ženklu, kuriuo žymiu jo(jos) kaktą piktoji dvasia niekuomet nedrįsk pažeisti. Tai įsakau mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.” Kirilas Jeruzalietis rašė: “Jūs esate patepti, kad apsišarvotumėte teisingumo šarvais, kad apsisaugotumėte nuo Velnio strėlių”.

Jonas Krizostomas apie Eucharistiją rašo: “Ar Dievas mums tiktai ginklus davė? Ne, Jis davė mums taip pat ir maistą, kuris duoda daugiau jėgos nei bet koks ginklas. Tau nereikalinga kovoti ligi išsekimo, bet gali priešą nugalėti žaisdamas. Kai jis tave pamato einant nuo Dievo stalo, jis pabėga greičiau nei vėjas.”

Kunigas, duodamas ligoniui Švenčiausiąjį Sakramentą, sako: “Priimk, broli(sesuo), mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną, kaip kelionės maistą, tegul jis tave apsaugo nuo pikto priešo ir nuveda į amžinąjį gyvenimą”.

Atgailos sakramentas, jei jis netapo rutinos dalyku, taip pat suteikia progą sutraukyti tuos siūlus, kuriais žmogus susiriša su Šėtonu. Baigdamas išpažintį jis pasako: “Pasižadu daugiau nebenusidėti”. Tai pasiryžimas daugiau neturėti nieko bendro su Šėtonu.

Šventraštis rašo, kad išganymo istorijos pradžioje buvo kova tarp angelo Mykolo ir Slibino. Tai tebuvo preliudija kosminei kovai. Visur vyksta ši paslaptinga kova, be pertraukos šmėkščioja angelo Mykolo šviesos kalavijas ir tamsos kunigaikščio ginklas. Jų kova vyksta, kur tiktai pažvelgsi: gatvėse, pobūviuose, parlamente, spaudoje. . . Jie kovoja mūsų širdyse.

Geriau įsiklausę išgirstame šios kovos atgarsius. Sąžinės balsas pasako tai, už ką kovoja šviesos angelas, pagundos parodo tą vietą, kur smogs blogio pasiuntinys. Šią žmonių širdyse vykstančią kovą atspindi ir liturgija. Šėtono ritualai riša žmogų su tamsos kunigaikščiu, o Bažnyčios liturgija šaukia Mykolą ir jo angelus į kovos lauką prieš šio pasaulio kunigaikštį. Atrodo, kad Dievas taps užmokesčiu nugalėjusiems šioje kovoje.

Kodėl tarp mūsų yra tiek daug neapykantos vienas kitam? Neapykanta - tai jausmas, kurį mūsų prigimtin įsodino Dievas. Tačiau žmogus retai prisimena, prieš ką pagal Dievo planą jį reikia nukreipti. Tai kryžkelė, kurioje reikia rinktis, su kuo toliau eisi. Pats žmogus nuspalvina dangų virš savęs. Jeigu tarsi: “Einu ieškoti savo priešų”, tą dieną nerasi nė vieno draugo. Ir vėl , jei pasakysi: “Einu ieškoti draugų”, tą dieną nerasi priešų. Jei juokiesi, tai ir visas pasaulis juoksis su tavimi.

Žmogus nieko negalvodamas eina siauru takeliu palei bedugnę. Staiga ateina mintis, kad jis gali nupulti. Puolimo įsivaizdavimas prigyja sąmonėje ir jis jaučiasi stumiamas bedugnėn jėgos, kuri besipriešinant dar labiau stiprėja. Įsivaizdavimas, kad kitas žmogus gali tau pakenkti, aptemdo suvokimą ir nustumia į priešiškumo ir kivirčų bedugnę. Žmogus paslysta ir žūva. Mažuose kerštuose ir pykčiuose ištirpsta ta neapykanta, kuria reikėtų stumti šalin nuo savęs Šėtoną.

Kalbu ne apie kerštą, kuris yra blogu atsilyginimas už bloga. Jeigu savo širdyje ilgai nešioji atsiminimą apie kito piktus darbus, imi jo neapkęsti. Tai slidi nuokalnė. Jei nori savęs nesužeisti, reikia galvoti apie pikta, kurį skleidžia demonai. Antraip tedidinsi Tamsos karalystę.

Žmogus, kaip ir pasaulis, negali būti blogas. Anot neseniai girdėto anekdoto, blogas žmogus yra tas, kuris pavogė iš krematoriumo urną su pelenais ir ją pardavė kanibalams, kaip koncentruotą maistą. Taigi nei blogio, nei gėrio etiketės nelimpa prie žmogaus. Jis - tai žemė, kurioje tarsi iš garstyčios grūdelio išauga savo šakomis siekiantis dangų medis. Jis gali būti ir dykviete, kurioje gyvatės prisirausia uolų. Žmogus - tai kosmosas. Jį neįmanoma pavadinti blogu ir išmesti į šiukšlyną. Kas galvoja priešingai, gyvena dvasinėje sumaištyje.

Neapykanta, iš kurios tarsi iš juodos žemės išauga raudonos rožės daigas, yra verta pagiriamojo žodžio. Antigonė, atrodo, stipriai klydo sakydama: “Ne neapkęsti, bet mylėti aš gimiau”. Ar įmanoma išmesti pusę savęs?

Kaip ir visa šiame pasaulyje, taip ir neapykanta turi dvi puses. Viena jų - menkoji. Tai pyktis ir riksmai. Kita pusė talpina savyje vaivorykštę. Jos atspindžiu mūsų širdyse yra tai, ką vadiname meile. Be neapykantos neįmanoma turėti meilės. Pirmiausia kovojama ne už ką, bet su kuo. Neapykanta Šėtonui yra meilė Dievui. Šaukti ant vilko - reiškia rodyti meilę bandai

Meilė be neapykantos yra mirusi. Nedidelis yra tas žmogus, kuris tesugeba Tamsos valdovą laikyti nesančiu, bet nepajėgia jo neapkęsti. Meilė suriša, o neapykanta stumia. Jeigu Šėtonas egzistuoja, tuomet mumyse privalo būti daug neapykantos, kad jį nustumtume šalin, ir daug meilės, kad laikytumės Dievo rankos. Neapykanta yra persipynusi su meile. Priešybės viena kitą papildo.

Neturėdami pakankamai neapykantos, neturime užtektinai ir drąsos, kad pasipriešintume Tamsos galybėms. Jei nepakanka drąsos, reikia įžūlaus bebaimiškumo. Jei neužtenka jo, reikia nesuvaldomos aklos drąsos,  jei ir jos nepakanka, reikia beprotybės. O jei neužtenka beprotybės, reikia mirties. Neapykantos blogiui didumas nusprendžia pasipriešinimo jam didumą. Kovoti prieš tamsą net ligi kryžiaus mirties, šis Jėzaus gyvenimo moto moderniam, savimi patenkintam žmogui tėra šizofrenija.

III. Antikristas

1. Žvėries veidas

“Quo non ascendam?” - šaukė sukilę bibliniai angelai. “Kas nubrėžė ribą, už kurios mes negalime žengti”. Nuo XVIII a. enciklopedistų laikų buvo daug prikalbėta apie ‘žmogiškosios sąmonės laisvę’ ir daug nudirbta, kad ištrintume bet kokį moralinį apribojimą. Ar tame, kai sudievinama absoliuti laisvė ir jau seniai evoliucijos bėgyje nušokę nuo gamtos bėgių instinktai išvaduojami, nematyti Šėtono piršto?

Jis puolė visais frontais, vakaruose kovojo sekuliarizmo, rytuose - karingojo ateizmo ginklais. Dievo vardas buvo akimirksniu pašalintas iš valstybinių institucijų ir įstatymų, iš mokyklų ir laikraščių. . . Ten, kur jis viešai dar ištariamas, - suskamba kaip koks akibrokštas. Kad visa tai įvyko ‘po Šėtono ženklu’, vargu ar galima suabejoti. Tačiau šiandien ši kažkada buvusi vaisinga taktika jau išsisėmė ir atgyveno.

Senoji Šėtono taktika atnešė jam didelių laimėjimų. Nepaklusniems Dievo vaikams labai jau buvo prie širdies tai, ką siūlė Velnias. Tačiau didelė religinių dalykų išjuokimo aistra, krikščioniškų apeigų parodijavimas ir Dievo karikatūros, atrodo, tapo praeitimi. Tai jau padaryta šimtą kartų, o darant šimtą pirmąjį, darosi nuobodu.

Tertulijonas rašė: “Kristaus atėjimas iššaukė į sceną Antikristo dvasią, tik kai visa šviesa suspindi tamsoje, galime įžiūrėti tamsos dydį”. Kas yra šis ateisiantis laikų pabaigoje Antikristas? Ko dar laukti šiame sujauktame pasaulyje, kur jau viskas senai išbandyta? Tai žmogus, pusdievis ar nefizinė būtis? O gal tai moderni Šėtono taktika?

Etimologiškai žiūrint, Antikristas yra Kristus su minusiniu ženklu. Kur yra skirtumas, kurį žymi šis ženklas? Jis, Šėtonas, tarsi gaubtu pridengia žmoniją. Jame nupaišo savas žvaigždes, savų vertybių saules ir savų vilčių vaivorykštes. Kaip atskirti Dievo pasaulį?

Jeigu, mūsų supratimu, Šėtonas yra gaivališka tamsos jėga, tai Antikristas - kažkas subtiliau. Antikristas - tai priešybė Kristui, būtent, jei vertintume Dievo atžvilgius. Dėl artimo meilės, atrodo, tarp jo ir Kristaus galima padėti lygybės ženklą. Ar gali voras neapkęsti tos musės, kurią nusižiūrėjęs gaudo. Antikristas išpildo evangelijų reikalavimą: “Mylėk savo artimą kaip save patį”(Mt. 22, 39). Tačiau jis sąmoningai pamiršta gretimai stovinčius žodžius: “Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu”(Mt. 22, 37).

Evangelijos rašo: “Vienas iš minios jam tarė: “Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalintų su manimi palikimą”. Jis atsakė: ”Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalintoju”(Lk. 12, 13, 14). Skaitydami evangelijas iš daugelio Jėzaus poelgių ir žodžių matytume, jog jam Dievo įsakymas, kad mylėsi savo artimą kaip pats save, buvo savaime suprantamas dalykas. Tai sąlyga sine qua non. Teisumas, teisingumas, socialumas yra svarbu, tačiau tai nėra Kristaus misijos esme. Jis - tai Dievo pirštas, rodantis į viršų, į dvasios pasaulį. Antikristas - traukianti į mirtį tamsos ranka..

Antikristas - tai tas, kuris savo artimą myli taip kaip save, tačiau neturi nieko ką daugiau mylėti. Taip jis paprasčiausiai paklūsta gamtos įsakymams, kurių pagrindinis skelbia: saugok savo gyvybę, o ją išsaugoti turėsi daugiau šansų gindamas savo gentainius.

Antikristą galima būtų pavadinti ne žmogumi, ne pusdieviu, bet nauja Šėtono taktika. Jo strategija yra akivaizdi - žmogų atitraukti nuo šviesos šaltinio ir laimėti tamsos karalystei. Šiandien jis tai pasiekia, pritaikydamas naują metodą, t. y. prisidėdamas, arba bent jau netrukdydamas išpildyti pusę didžiojo Dievo įsakymo, kad žmonių dėmesį atitrauktų nuo antrosios pusės.

Antikristo silpnybė yra žemiškoji valdžia. Jis gali pavergti vieną žmonių grupę ar kitą, tačiau juos visus turėti savo valdžioje - būtina naujesnė nei kalavijo taktika. Išeitis paprasta: žmones galima sau pajungti juos pavertus mechaniškai funkcionuojančio aparato - totalitarinės sistemos dalele. Kad šis kūrinys nesubyrėtų, reikia žiupsnelio teisingumo druskos. Šią mašiną labiausiai sucementuoja pasaulinės taikos idėja. Tai graži idėja, tačiau ji yra nereali ir fantastinė. Kol žmonės turės laisvą valią, jie niekada nepasieks pasaulinės taikos vizijos. Tai įmanoma tik žmones sulydžius į masę ir iš jų atėmus individualumo dovaną.

Šiandiena yra ypatinga tuo, jog pasaulis buriasi į didžiulę bendruomenę. Vienijasi Europos kraštai, Azijos valstybės ir Amerikos žemynai. Įdomu pastebėti, kad į šią visuomeninės gerovės rytdieną einama, neminint Dievo vardo. Vėliavomis tapo tokie tikslai kaip visuotinė taika ir medžiaginė gerovė. To mums linki ir Dievas, bet kodėl neminimas jo vardas?

Matyti ir kitka: kuo labiau žmonės vienijasi į pasaulinę bendruomenę, tuo labiau vienas nuo kito tolsta. Jeigu jie eitų tarsi spinduliai, grįžtų atgal į Saulę. Jei pavartotume L. Tolstojaus palyginimą, jie artėtų vienas prie kito. Vadinasi, pasaulis grįžta ne prie Dievo.

Didžiausiu šiandienos skausmas - susvetimėjimas. Žmogus jaučiasi vienišas didžiausiame mieste. Jis kitam žmogui yra ‘objektas’ ir ‘daiktas’. Vidinis šaltis neleidžia kitaip pažvelgti į artimą. Žmonės turi daug daugiau išorinių gėrybių, tačiau jas laiko sau. Už medžiaginę gerovę atsiskaitoma dvasiniu karščiu. Už daiktus mokama kaina yra pernelyg didelė.

Ar visuotinė taika ir gerovė nebus eilinis Šėtono pakištas obuolys? Ar tai nėra mirusi žvaigždė, kurios link einant širdys šąla ir žmonės tolsta vienas nuo kito?

Jeigu Kristus kalbėjo apie pasirinkimą tarp gėrio ir blogio, tai Antikristas kalba apie pasirinkimą tarp socialaus ir asocialaus. Antikristo iškeliamas idealas yra žmogus, kuris siekia ir dreba tik dėl vieno dalyko - nepadaryti nieko, kas yra klaidinga valstybiniu požiūriu. Jo planuose žmogus tampa tobulai funkcionuojančia mašina.

Persiėmęs Antikristo dvasia žmogus bus jau ne Dievo kūrybos viršūnė, tačiau sustyguotos visumos dalelė. Šis žmogus savo viduje neras tokių dalykų kaip gailestingumas ir meilė, kurie trukdytų jo funkcionavimui Antikristo aparate. Ar ne tokia vaidenasi ateitis? Apreiškimo knyga pranašauja žemei totalitarizmo aušrą: “Jam buvo suteikta valdžia visoms gentims, tautoms, kalboms ir giminėms”(Apr. 13, 7).

Apaštalas Paulius rašo apie Antikristo atėjimą: “Ano nedorėlio atėjimą dėl Šėtono įtakos lydės įvairūs galingi darbai, netikri ženklai ir stebuklai”(2 Tes. 2, 9). Taigi Antikristas darys darbus, kurie sukels žmonių širdyse susižavėjimą. Jis net garantuos socialinę tvarką, pamaitins alkanus ir pagirdys ištroškusius vien tiktai dėl to, kad žmonės jį pagarbintų. Jie privalės pamiršti du žodžius ‘gera’ ir ‘bloga’, o gyventi žodžiais ‘teisinga’ ir ‘klaidinga’. Jeigu pirmieji du žodžiai nusako žmogaus vietą metafizinėje šviesos ir tamsos skalėje, tai antrieji du žodžiai nusako ir reglamentuoja žmogaus elgesį politinės sistemos rėmuose. Būti teisingam užtenka, kad nepatektum į kalėjimą, bet to dar negana, kad nueitum pas Dievą. Jeigu žmogus paklustų sistemai ir nedarytų to, kas būtų asocialu, jis taptų pavyzdingu Antikristo karalystės piliečiu.

Apaštalas rašo: “Turi ateiti. . .prieštarautojas, kuris sukyla prieš visa kas dieviška ir šventa ir pats sėdasi Dievo šventovėje dėdamasis Dievu”(2 Tes. 2, 3, 4). Jeigu praėjusiame šimtmetyje Šėtonas į Dievo vietą bandė pasodinti žmogų, tačiau jam nepasisekė, tai šiandieną į Dievo vietą jis kartkartėmis bando sodinti sistemą.

Totalitarinė sistema reikalauja atsisakyti laisvos valios. Jos atsisakymas - tai pasakymas ‘taip’ Šėtonui. Atimančios žmogaus laisvą valią, bet žadančios taiką, maistą ir žaidimus diktatūros viena po kitos įžengia į pasaulio sceną. Tai tik nuoseklios Šėtono pastangos  pasaulį apglėbti Antikristo dvasia. Jų neatskiriama dalis buvo valstybinė ideologija - ateizmas. Tiek fašizmas, tiek komunizmas, jeigu šios diktatūros būtų nugalėjusios, žmonijai būtų atnešusios taiką. Visi būtų turėję darbą ir maistą. Jei Dievas būtų nesutrukdęs, pasaulyje būtų įsiviešpatavęs aukso amžius. Kiekvienas žmogus būtų turėjęs daug - duonos ir žaidimų. Savo laisvę jis būtų galėjęs naudoti rinkdamasis malonumus. Jie gal ir būtų buvę savotiškai laimingi, tačiau už visa tai  buvo pareikalauta atsižadėti Dievo. Tiek fašizmas, tiek komunizmas nebuvo atsitiktinumas istorijos tėkmėje. Jis teprivalėtų mokėti vienu dalyku, būtent laisvę rinktis metafizinėje skalėje.

Pasaulis pamažu žengia gerovės link. Įsivaizduokime tokį paveikslą: visoje žemėje liovėsi dideli ir maži karai. Žmonės sunaikino biologinius, cheminius ir atominius ginklus. Pasaulyje įsiviešpatavo taika. Sukūrus dirbtinį maistą, buvo išspręsta bado problema. Gimimo kontrolė garantuoja visiems vietą po saule. Dėl tobulo planavimo žmogus pasidarė apsaugotas nuo visokių nelaimių. Žmonija - tai nuostabiai funkcionuojantis aparatas. Ar šis paveikslas nesukelia įtarimo nuojautą, kad kažkas yra ne taip. Argi nematyti, jog ši nuostabi pasaulinė valstybė galėtų funkcionuoti tiktai, jei žmogus atsisakys visų abejonių ir jeigu jis paliaus klausinėti. Tokia žmonija labiau panaši į sterilią, masinei psichozei paklusnią bandą. Ar skaitytojas, tai supratęs, nesidžiaugs, jog yra didelė laimė, kad gyvename tarp tamsos ir šviesos karalysčių, kad galime rinktis ir kovoti. Kentėjimų ir džiaugsmų visuma žmogui yra sveikiausia. Paskendimas pilkšvoje migloje reikštų metafizinę mirtį. Tik kova gėrio pusėje prieš blogį suteikia šiam žemiškajam gyvenimui skonį. Tiktai didelė audra išlaisvina dvasią.

2. Antikristo žingsnių aidas

Apaštalas Jonas rašė: “Dabar pasirodė daug antikristų”(1 Jn. 2, 18). Paulius pakartoja: “Nedorybės paslaptis jau veikia”(2 Tes. 2, 7). Babilono religijoje didysis dievas Mardukas kovoja prieš chaoso drakoną. Persų religijoje tamsos kunigaikštis Achrimanas kovoja prieš šviesos dievą Ormuzdą. Žydų religijoje Liuciferis kovoja su angelu Mykolu. Žmonijos širdyse yra nuojauta, kad Dievas turi priešininką. Jis su savo angelais kaunasi prieš Šėtono demonus ne kur nors danguje ar pragare, bet būtent čia ir dabar. Nugalėtojui atiteks žmogus.

Antikristas jau yra pasaulyje. Nors jis slepiasi šešėlyje, tačiau veikia. Versdami istorijos puslapius, galime pamatyti Antikristo pėdsakus. Iš jo žingsnių aido stiprumo galime atspėti, kaip toli pasislinkome Antikristo valstybės link. O pasaulis svyruoja kaip svarstyklių lėkštės, nedrįsdamas pripažinti nei Žvėries valdžios, nei Kristaus jungo.

Apreiškimo knyga rašo: “Šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo ir išeis suvedžioti tautų, gyvenančių keturiuose žemės kampuose”(Apr. 20, 7). Mes nežinome, kokie dar yra Šėtono planuose numatyti žygiai, kurie sterilizuotų žmogaus dvasią ir padarytų jį savo valstybės piliečiu, tačiau tam tikruose gyvenimo įvykiuose galime įžvelgti jo stumiantį pirštą. Jis ruošia žmonių protus paskutinei ceremonijai - įžengimui į pasaulio valdovo sostą.

Naujasis Testamentas rašo, kad Antikristas bus piktžodžiautojas. Jis negali apsieiti be Kristaus, Kristus yra užpuolių taikiniu. Antikristas - naikintojas. Jo naikinimo aistra pasireikš kova prieš grožį ir harmoniją.

Piktžodžiavimas Dievui. Ar galima piktžodžiauti prieš reiškinį ar prieš savybę. Ne. Tai įmanoma tiktai prieš asmenį. Anekdotas iš pokario laikų pasakoja, kaip vienas agitatorius skaitė ateistinę paskaitą. Jos pabaigoje, norėdamas pamatyti, jog jo žodžiai veltui drebino orą, visus pakvietė: “dabar parodykite Dievui špygą”. Salėje buvęs žmogelis paprieštaravo: “Jeigu jo nėra, kam tada špygą rodyti, o jeigu jis yra. . .”.

Matant šiandieninę piktžodžiavimo Dievui laviną, galime susimąstyti: gal žmonės išprotėjo, kad šaiposi iš to, ko išvis nėra. Vargu. Šėtonas taip pat žino, jog Dievas yra ir jo neapykantai nėra ribų. Jeigu jie šaiposi iš Dievo ir jam piktžodžiauja, vadinasi tiki jį esant.

Pasaulyje tapo įprastas reikalas Dievo garbės gynimą palikti dangui. Jei dar ir liko don Kichotų, kurie norėtų apginti labiausiai puolamą ir mažiausiai besipriešinantį, šiuo atveju jie gali tarti: “Tavo garbė yra mano laimė”. Šiandieną jie tikrai taps tragiško vaizdo riteriais.

Mes atsimename tas dienas, kada šėtoniškojo eksperimento metais mokiniams buvo liepiama piešimo pamokose piešti ateistinius, t. y. iš Dievo pasišaipančius piešinius. Daugelis matėme šias parodas. Jeigu Dievo nėra, kam visos šios pastangos buvo reikalingos ir vardan kokios ateities? Tai piktžodžiavimo Dievui aktas. Kodėl nepiktžodžiaujama Šėtonui? Čia kaip niekur kitur dera poeto žodžiai: “ Ko loji vis, šunie, be reikalo savus, o vilką pult toks nerangus”.

Vakarų pasaulyje Šėtonas atidarė praktinio materializmo frontą. Rašytojai, poetai ir piešėjai net apsiputoję piktžodžiavo Dievui. Jeigu rytinėje Europoje kažkas tai darė iš baimės, valstybės verčiami, tai vakarinėje tai buvo daroma iš baimės jaučiant savo menkavertiškumą. Tačiau spjauti Viešpačiui į veidą? Ar ne kvailiui ši prabanga?

Kova prieš grožį. Antikristo braižas jaučiasi kovoje prieš grožį. Jeigu žmogus yra amžina būtis, jį sunaikinti neįmanoma. Jei žmogus žus nuo Šėtono rankos, jo siela atiteks Dievui. Šėtonas pasiliks kvailio vietoje. Tokia metafizinė logika. Todėl Šėtonas savo įkarštį nukreipia ne prieš patį žmogų, kiek prieš vertybes, kuriomis žmogaus siela maitinasi. Grožis yra būtent toks maistas, kurį Šėtonas kėsinasi atimti. Jeigu dvasios maistas bus šešėliai, ir pats žmogus taps šešėliu, jis supanašės į Tamsos valdovą.

Grožis - tai harmonijos spinduliavimas. Žiūrėdami į gamtą, jaučiame jos nuostabią įtaką savo sielai. Šis Dievo kūrinys turi savyje kažką, kas apramina ir dvasią sutvirtina. Būtent tokio grožio, kuris spinduliuoja harmoningą, pasigendi žmogaus kūryboje.

Grožis yra Dievo atspindys. Todėl Šėtonas savo naikinamąją jėgą nukreipė prieš jį. Tai jo buvo inspiruota diskusija apie tai, ar menas turi kam nors tarnauti. Jei žmogus tarnaus Dievui, jis nebus laisvas. Per porą dešimtmečių buvo kryžiuojami kardai ir šiame mūšio lauke Šėtonas nugalėjo. Kažkada ir menkavertis kūrinys, jeigu jis buvo nukreiptas prieš Dievą ir religiją, sulaukdavo audringos reakcijos. Tai buvo dėkinga proga iškilti vidutinybėms. Tai jo vedini menininkai sukilo prieš moralinius tabu. Tačiau ši galimybė išplaukti piktžodžiavimo Dievui bangomis, šiandieną išsisėmė. Pavargo ir rankos, purvą mėtančios, ir akys, vien tik jį matydamos.

Grožio dar galima rasti. Tačiau ne tų menininkų kūriniuose, kurių tikslas yra savęs išreiškimas. Jeigu tokio rašytojo, dailininko ar poeto siela tėra kaip šnipštas, ar jis pajėgs savo darbe sutalpinti skaidrių spalvų vaivorykštę. Panašus savęs ‘išreiškimas’ siejasi su psichoterapija, kada psichiniams ligoniams pasiūloma užsiimti formos terapija. Šios, jei pavadinti amerikietiškai ‘Art Therapy’, arba kaip Europoje vadinama ‘kūrybinės terapijos’ metu ligoniai piešia ir lipdo. Jiems tai padeda susigaudyti vidinio pasaulio mozaikoje, o gydytojai pagal šiuos ligos laiku sukurtus darbus gali stebėti ligonio išgijimo procesą ir naudojamų priemonių veiksmingumą.

Piešimą ypač vertino Jungo mokykla. Per psichoterapinį seansą pacientas turėdavo tapyti ‘iš pasąmonės’, t. y. be užduotos temos. Tai naudinga ligoniui. Šiuos piešinius, lipdinius, drožinius ir kt. suvienija juodi nevilties tonai. Ar jie nebūdingi ir daugeliui ne ligoninėse sukurtų darbų?

Daug šiandieninės ypač jaunų žmonių kūrybos galima vertinti būtent kaip šią psichoterapiją, kuomet žmogus tik pats save gelbsti, bet nieko kitam nenori ir nepajėgia duoti. Skaitytojas neturėtų suprasti, jog bandau mesti akmenį į ekspresionistų, ar vadinamąjį šiandieninio jaunimo meną. Yra visai nesvarbu, ar menininko kūryboje persipina lakios fantazijos, ar jisai piešia realistinį paveikslą. Svarbu, kad iš šio kūrinio spinduliuotų kažkas giminingas tai harmonijai, kuri prisiliečia stebint kad ir besileidžiančią į jūrą saulę. Ji tarsi ugnis sušildo sužvarbusią širdį.

Didžiausia klaida yra laikyti menu darbus, iš kurių spinduliuoja sumaištis ir chaosas. Tai kovoje pralaimėjusiojo sapalionės. Ne tas yra tikras menininkas, kuris sako: “Aš esu nepaprastos kiaulės paršas, bet tik tas, kuris turi savo originalią Begalybės mintį.

Atrodo, kad sunyko menininkų gebėjimas išreikšti grožį. Tą patį galima pasakyti ir apie meno kritikus. Jie taip pat prarado grožio pajutimo jausmą. Kuomet žiūrima į meno kūrinį, paprastai paklausiama, kas jį sukūrė. Mus domina formų žaidimas, atlikimo technika, stilius, iš šių detalių sprendžiame apie kūrinio vertę. Keista, bet, atrodo, blogas skonis - vertinti paveikslą pagal jo grožį, pagal harmonijos iš jo spinduliavimą.

Daugeliu atveju menas virto tuo kanalizacijos vamzdžiu, per kurį Šėtonas į žmonių sielas perpumpuoja baimės, nerimo ir priešiškumo nuotaikas. Kvailai skamba kai kurių menininkų didžiavimasis, jog jų menas netarnauja niekam. Taip, jis netarnauja Dievui, jų kūriniai neatspindi dieviškosios kūrybos harmonijos ir juose neskamba dvasios pergalės trimitai. Betgi būti laisvam nuo Dievo yra blogiausios rūšies vergija. Tai tarnavimas Šėtonui. Daugelis jų tarnauja. Iš vaisių pažinsi medį. Daugelis jų darbų skirti tam, kad galutinai sužlugdytų ir taip nuo kančios palūžusį žmogų.

Džiaugsmo praradimas. Žemėje yra sunkiausia išsaugoti džiaugsmą. Antikristo žingsnių aidu yra džiaugsmo pojūčio atrofija. Tai atsitiko tuomet, kai žmogus užgrobė Dievo sostą. Jeigu anksčiau jis, žiūrėdamas į paslaptingą šviesą, kuria buvo Dievas, prisipildydavo rytmetinio džiugesio, tai dabar jis, tik save matydamas, ir tiktai į save žiūrėdamas neranda priežasties džiaugtis. Žmogus negali ilgai žiūrėti į save. Psichoanalizė naujame pasaulio valdove surado tiek defektų, kad save kontempliuodamas gali prarasti paskutinius džiaugsmo trupinius. Pernelyg jau daug skiriasi mistinė Dievo šviesa nuo konkretaus žmogaus vidinio pasaulio miglų. Viduje nyku ir vargana, jeigu ten nešviečia Dievo saulė.

Atrodo, kad žmogui džiaugsmas yra toks pat reikalingas dalykas, kaip duona, bei vanduo. Negaudamas jo porcijos iš metafizinių šaltinių, žmogus ieško pakaitalo tarpe keturių šio pasaulio sienų. Antikristas savo valstybės piliečiams žada daug visokiausių malonumų. Tačiau jo pažadai labai jau panašūs į pažadus politiko, kuris nori užimti aukštesnį postą. Jis žada bet neištesi.

Pagal Antikristo planą džiaugsmo šaltiniais turėtų būti seksas ir narkotikai. Lytinis jaudulys sujudina kraują, tačiau šio susijaudinimo banga nenuvilnija ligi dvasinio pasaulio. Jeigu seksas apsiriboja tiktai savimi ir jo nesukilnina meilės jausmas, jis nėra džiaugsmo versmė. Laikui bėgant žmogus reikalauja vis didesnių dozių ir primityvesnių formų. Daugelis jaunų žmonių pabandę gerti iš šio šaltinio ir nepajautę to skonio, kurio trokšta, persimeta prie kito pažadėtosios žemės miražo, - prie narkotikų. Tačiau cheminės priemonės irgi yra nepajėgios suteikti džiaugsmo.

Kaltės jausmas. Šiandieniniam žmogui yra svetimas gailestis dėl nuodėmės. Gailestis - tai skausmas, kuris sukyla nuplėšiant nuo širdies tamsos karalystės vijoklius. Žmogus pats nesiryžta tokiai operacijai.

Gailestis nėra tas pats, kas ir kaltės jausmas. Gailestis dėl nuodėmės - tai skausmas, kurį jauti plėšdamas nuo savęs Šėtono čiulptuvus. Kaltės jausmas - tai dar vienas perkrypęs malonumas, kurį pasiūlo Šėtonas žmogui, jau išbandžiusiam savęs aukštinimo ir kitus pasimėgimus. Šis jausmas kyla, kuomet peržengiamos nusistovėjusios paprotinės normos, o jos šiandienos pasaulyje dažnai yra surašytos paties Velnio ranka.

Įdomu pastebėti, kaip dažnai kai kurie žmonės plauna rankas. Daug kas tiesiog kompleksuoja higienos priemonėms. Neginčiju, jog būtina laikytis švaros, bet perdėta mikrobų baimė ir nesąmoningas mėginimas nusiplauti kažką daugiau, nei išorinis purvas yra šiandienos daugelio žmonių bruožas. Galima net teigti, kad kuo dažniau ir ilgiau žmogus muilinasi rankas, tuo daugiau purvo guli ant jo širdies. Tik tas švarus, kuris tamsos dėmes nuplauna nuo savo dvasios.

Kad kaltės jausmas nėra prie Dievo vedantis dalykas, liudija, kad jis dažnai būna perdėtas, t. y. neadekvatus klaidai. Jis siejasi su baime ir net iššaukia neurovegetatyvinius pakitimus, tokius kaip kraujo spaudimo pakilimas, pulso padažnėjimas, kraujotakos odoje pakitimai ir dar toliau. Kaltės jausmas iškreipia sąmonę, ją nudažo pragaro tonais.

Kaltės jausmas yra pernelyg materialus dalykas, kad surištų žmogų su Dievu. Primityviose tautose kaltės jausmas pažeidus tabu sukeldavo net mirtį (Voodoo  mirtis). Vargu ar tai, kas žudo, gali vesti prie Dievo.

Minimas jausmas dažnai tampa neurozės priežastimi. Susiformavęs autonominis kompleksas pasiglemžia didesnę žmogaus asmenybės dalį. Paprasčiau tariant, - jausdamasis kaltas prieš artimą ir net prieš Dievą, žmogus plačiai atveria duris į savo širdį piktajai dvasiai. Su kaltės jausmu yra susijęs alkoholizmas, agresyvumas ir savižudybės. Kaltės jausmas - tai dar vienas Šėtono triukas. Dievas gi sako, kad jokia blogybė nėra didelė, jei ji šiame mūsų gyvenime yra paskutinė. Jis neklausia, kas buvome, bet kuo dabar esame. Geriausia, jei žmogus viską užmiršta ir šypsosi, nei atsimena ir būna paskendęs juodoje neviltyje. Jeigu daugiau pasitikėsi Dievu nei Velniu, tai ir po didelės klaidos iš ryto atsikėlęs šypsosiesi.

Su kaltės jausmu siejasi skrupulingumas. Skrupulingumas - tai nuodėmės baimė. Ji tėra išvirkščias kaltės jausmas. Skrupulingumas dažnai išsigimsta į perfekcionizmą, t. y. troškimą būti tobulam. Toks į save susikoncentravimas nėra sveikas dalykas.

Jėzus kalbėjo apie pasipriešinimą tamsos galybėms, o tai nėra tas pats, kas ir perfekcionizmas. Panašiai kaip šiandieną žmonės perdėtai bijo užsikrėsti mikrobais, taip skrupulantas bijo nuodėmės. Kaip kad yra žmonių, kurie plauna rankas pusšimtį kartų per dieną, taip yra tokių, kurie nori būti dvasiškai švarūs. Tai vėlgi yra Šėtono gudrybė. Tas žmogus, kuris mato dvasiniuose dalykuose tik save, jau pralaimėjęs. Žmogus pats vienas nieko negali. Jis turėtų matyti Dievą ir bėgti prie tos Saulės, kuri išdžiovina ir suskaldo purvą.

Vienas rašytojas pasakoja, kaip tolimoje planetoje žmones nugalėjo robotai. Išnaikinus žmones, liko klausimų, į kuriuos niekas nepajėgė atsakyti. Šeimininkus nugalėję robotai, susirinkę į konferenciją sprendė vieną iš tokių problemų, būtent kas yra džiaugsmas, gailestis ir kiti jausmai. Jie atsakymo rasti nepajėgė. Po ilgai trukusių debatų buvo paskelbta jiems suprantama išvada: džiaugsmas ir panašūs dalykai yra virš prigimties, todėl nesvarstytini.

Mūsų visuomenėje daug kas vyksta kreivai. Sunku pastebėti visus giluminius procesus, tačiau akivaizdu, jog netrukus ir mes ieškosime atsakymų į panašius klausimus ir vargu ar pajėgsime surasti. Juk matome, kad pamažu žmonės darosi tokie kaip visi - su tais pačiais sąlygiškais džiaugsmais ir liūdesiais. Jie niveliuojasi. Tuo tarpu tik gilūs gilūs jausmai atneša palaimą ir individualizuoja. O jų nėra.

Aklagatvio nuojauta. Šiandieninę paradigmą nubraižė Šėtonas. Klaidingai suprasta laisvė žmogų atvedė į kalėjimą. Modernusis žmogus sudaužė daugelį tabu, kurie buvo kelrodžiais į tikrąją laisvę, į harmoniją, į grožį. Žmogus pasiklydo, jis atsidūrė tamsiame miške, kuriame veši visa, kas negatyvu, chaotiška ir blasfemiška.

Ne taip sunku atsisakyti to, ko nežinai. Šiandieną kažkada buvę paslėpti po septyniomis spynomis dalykai, sudėti ant prekystalių. Šiame turguje tabu tapo visa tai, kas šventa. Manau, kad ir skaitytojas pastebėjo, kaip žmonės vengia garsiai aukštinti grožį, pagirti pasiaukojamą elgesį ir užstoti Dievą. Savęs aukojimas vardan idealų yra blogas tonas. Padaręs ką nors panašaus žmogus net susigėsta ir apsidairo aplinkui, ar kas jo nematė. Mūsų visuomenėje tai tabu.

Kas yra tabu? Tai draudimas, už kurio sulaužymą gresia bausmė. Moraliniai įstatymai šia prasme yra tabu, kol žmogaus mąstyme yra vietos metafizinei plotmei. Šiandieninio žmogaus pasaulėjauta pernelyg permirko materializmu. Jeigu šiandien yra laužomi moraliniai įstatymai, jau nepatraukia kitų dėmesio, tai kasdieninis reiškinys. Juk tai privatu. Moraliniai įstatymai nėra daugiau tabu.

Šiandieną turime kitus draudimus, kuriuos nustatė Šėtonas. Už jo tabu sulaužymą gresia ne, modernaus žmogaus nuomone, kažkokia vaiduokliška pomirtinė bausmė, bet bausmė čia ir dabar, t. y. ir darbo, ir draugų praradimas, ir finansiniai nuostoliai ir pan.

Antikristo valstybėje vienintelis padaręs, turintis laisvą valią, yra Antikristas, tik jis yra asmenybė. Jo valstybės piliečiai - bedvasiai robotai, žmonės vartotojai. Jis pats tampa masinės psichozės dvasios sulydytos žmonių minios smaigaliu.

Žmonėse daug tamsios nevilties. Ši resignatio ad infernum yra kraujas, kuris cirkuliuoja Antikristo visuomenėje. Visi, kurie jaučia gyslose tekant šį juodą kraują, turėtų išsigąsti, nes jie paklydo ir žengia paskui ‘gilaus liūdesio Valdovą’, kaip kad Šėtonas buvo pavadintas renesanso laikotarpiu. Šaltas mirties abejingumas siekia užkloti dvasią. Netrukus Režisierius pasakys: Acta est fabula, - ir daug kas pasijus kvailio vietoje.

Pasaulio istoriją galime prilyginti žmogaus gyvenimui. Atsitinka taip, kad žmogus, priėjęs prie mirties slenksčio, įtempia visas savo kūno ir sielos jėgas ir pajėgia sutraukyti sutarties su Šėtonu pančius. Ir jis užminga su taika širdyje. Apokalipsės knyga žada šviesią pasaulio pabaigą. “Jie žygiavo per visą žemės platumą ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Bet nukrito ugnis iš dangaus ir juos prarijo, o jų suvedžiotojas Velnias buvo įmestas į ugninės sieros ežerą”(Apr. 20, 10). Gal tai tik viltis, o gal pergalės prieš Šėtoną nuojauta.

Vieni sako, kad pasaulis užsibaigs ugnyje, kiti mano, kad - lede. Tačiau kaip bus su žmogumi?

IV. Gyvenimas Šėtono šešėlyje

1. Nuodėmė - ‘paišdykavimas’ ar mistinis sandėris?

Jonas rašo: “Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios” (1 Jn. 3, 8). Apaštalas atrodo gan tiksliai duria pirštu į masinių psichozių, paniekos vienas kitam ir neapykantos, pritvinusios tarpusavio santykių atmosferos, šaknį. Jis kalba apie “dvasias ore”.

Šiandien piktosios jėgos lygiai taip, kaip ir anksčiau, nuodija orą neapykantos tvaiku. Tai pragaro dezodorantas, kuris pajėgia užgožti taip nemalonų dvasinio puvimo kvapą. Nors dabar blogis savinasi diskretiškas formas ir apsivelka subtiliu mados drabužiu, tačiau jo darbai senoviški: silpnėja religijos įtaka, nyksta moralinės vertės, subtilesnius žmogaus širdies dūžius pakeičia bukinantys aistrų priepuoliai. . .

Apaštalas rašo, jog mes kovojame “ne prieš kūną ir kraują”(Ef. 6, 11), bet prieš blogio jėgas. Ši mintis žodžiui ‘nuodėmė’ suteikia gylio. Tai jau nebe ‘paišdykavimas’, bet garsesnis ar tylesnis ištarimas žodžio ‘taip’ sąjungai su Šėtonu. Nuodėmė pasirodo naujoje šviesoje. Ji yra ne vienas prasižengimas, o palinkimas į bloga. Kas paveda savo kūno narius vergauti nuodėmei, tas tarnauja Šėtonui (plg. Rom. 6, 19). Žmogus, darydamas Velnio darbus, įsijungia į piktųjų dvasių bendruomenę, į corpus diabolicum.

Kas daro nuodėmę, tas didina Velnio karalystę, corpus satanicum. Žmonių klaidos nuodija orą, kuriuo visi kvėpuojame. Nuodėmė yra liūdesio šaknis. Neviltis tvyro ore. Piktosios dvasios užkratas paliečia vis daugiau žmonių. Jie tampa Šėtono kūno nariais.

Nuodėmė nėra tiktai kas nors kūniško. Ne kiekviena, kaip Pranciškus Asyžietis sakė, brolio asilo išdaiga yra nuodėmė. Nuodėmė - tai mistinis ryšys su Šėtonu, tai žmogaus suokalbis su piktosiomis jėgomis prieš Dievą. Būtent čia sprendžiasi žmogaus likimas. Vienas kelias garantuoja dvasios pergalę ir sušildo vidinį žmogų dieviškosios Saulės spindulių kaitroje, kitas kelias veda atgal į nebūtį. Viena kryptis - tai individualizacija, kita - puolimas į minios glėbį.

Nuodėmė yra Velnio medžioklinis šuo, kuris “Dievo žiežirbėlę” įgena į Šėtono tinklus. Ji atima laisvę ir pražudo. Šėtonas žmogaus  sielą nusitempia į amžinosios ugnies kapines. Jeigu rytų religijos kalba apie supuvimą, iš kurio prasikala gyvybės daigai, jeigu viduramžių alchemikai rašė apie “putrefactio” kaip apie vieną iš dvasinio išsiskleidimo būdų, tai čia kalbama apie ontologinį puvimą, dvasios destrukciją. Ant gyvenimo nusileidžia užtiesalas ir Dievas pereina prie kito veiksmo. Vienintelis išsigelbėjimas pralaimėjusiesiems - nesitikėti jokio išsigelbėjimo.

Koks ryšys yra tarp nuodėmės ir Šėtono, toks ryšys egzistuoja tarp Šėtono ir mirties. Jeigu apaštalas Paulius kalba apie mirtį, kuri žmogui tarsi legendiniam feniksui suteikia galimybę atgimti nauju pavidalu, tai mirtis, į kurią atveda Šėtonas, yra dvasinė katastrofa, dezintegracija, taškas, už kurio nieko daugiau nėra parašyta. Kas laisva valia pritaria Šėtono sugestijai, papuola į nuodėmės būvį. Jis ima dvasiškai dvokti. Tai yra ženklas, kad galas yra čia pat. Kyla įspūdis, jog Šėtonas maitinasi sklindančiais iš savo aukų neapykantos garais. Jis stiprėja, juo daugiau žmonių stoja į pražūties kelią. Velnias yra tarsi prievarta alsuojančio “kolektyvinio asmens” smaigalys. Žmogus miršta dar prieš mirdamas.

Neretai žmogus, visą dieną gyvenęs kaip Šėtono kūno narys, vakare priekaištauja, jog Dievo angelai jį pamiršo. Daug kas norėtų atsisėsti iš karto ant dviejų kėdžių ir iš čia, ir iš ten plėšti naudą, tačiau tai nepasiseka. Angelas nesaugoja skrynios, kurioje yra sudėtos Šėtono relikvijos. Priekaištauti ir ginčytis su Dievu išvis neverta, nes jis turi visą informaciją apie žmogų. Koketuoti su Šėtonu vienas dalykas, jam priklausyti - kitas. Nėra nieko saldesnio, kaip sugesti ir nėra nieko kartesnio, kaip būti sugedusiam.

Paulius surado išeitį iš labirinto : “Mūsų senasis ‘aš’ yra nukryžiuotas kartu su Jėzumi, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas”(Rom. 5, 6). Išeitis - nukryžiuoti nuodėmės kūną. “Kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės”(Rom. 6, 7). Apaštalas kviečia “gyventi atnaujintą gyvenimą”(Rom. 6, 4), apsivilkti nauju sudvasintu drabužiu. Tik čia, kur pabaiga, stoja pradžia.

2. Ką gali Šėtonas ?

Teologai Augustinas ir Tomas Akvinietis atmetė mintį, kad Velnias gali be tarpininkų prisiliesti prie žmogaus dvasios. Jų nuomone, Šėtonas negali prisiartinti vidiniu keliu. Tomo supratimu, piktosios dvasios turi aibę progų įtakoti žmogų per išorinius daiktus ir įvykius. Jos, Akviniečio nuomone gali sukelti gamtines katastrofas: žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus, gaisrus. . . Jos paveikia žmogų, sujudindamos “organizmo sultis”. Teologai remiasi Apokalipsės tekstu, kur kalbama, kad angelai gali sujudinti “elementus” (16,16), ugnį (16,8), vėją (7,1) ir t.t. Aš nedrįsčiau tvirtinti, kad piktosios Dvasios to padaryti negali. Be to, senovėje žmonės daugelį gamtos nelaimių taip ir paaiškindavo.

Šiandien teisę aiškinti pasaulį ir žmogų pasiliko mokslininkai. Tačiau reikia pripažinti, kad iš paslapties jie sugebėjo padaryti dar didesnę paslaptį. Jie į lygtį įveda dar daugiau nežinomųjų arba paprasčiausiai atsisako ieškoti reiškinio priežasties, pasitenkindami tuo,  kad jį sugebėjo įsprausti į savo dažnai gan trumpaamžės sistemos lentynėlę. Žinoma, Dieve, padėk jiems. Tačiau privalome pripažinti, kad ateistinių žaliūkų viltys, jog mokslas nušvies visus gamtos paslapčių kampelius ir, nelikus tamsos neliks ir piktųjų Dvasių- nesipildo.

Kaip minėjau, kuo toliau eina mokslininkai  į mišką,  tuo daugiau  randa medžių. Gi žmogaus dvasios tyrinėjimuose jie  atrodo stipriai įsipainiojo į  brūzgynus. Vis dėlto tyrinėtojai surinko daug informacijos, ir tuo pačiu apie  žmogaus vidinį pasaulį. Štai medicinos mokslas  teigia, kad didesnė (minimi net 95 proc.)  somatinių  (kūno) ligų dalis šaknimis siekia nervus. Taigi, kas pasakys, kur pasibaigia organizmo ląstelė ir prasideda nervinis impulsas, kur yra ta riba tarp žmogaus kūno ir jo sielos? Atomo fizikai visai  nutrynė šią, skiriančią  materialų  ir  nematerialų pasaulius, ribą. A. Einšteino reliatyvumo teorija išvis  pasityčiojo  iš  tų,  kurie tikėjo į kai kurias tiesas kaip galutines.

Dėl naujų atradimų taip pat ir Tomo Akviniečio  tvirtinimai apie dvasių ir materialaus pasaulio sąveiką  atrodo naivokai. Žinoma, šventasis tikėjo proto galia,  ir jis  atidavė  duoklę  aristotelinei logikai, tačiau šiandieniniai psichologai mano,  kad  daug  dvasinio dumblo žmogaus  dvasią pasiekia apeidamos ne tiktai  materiją,  bet  ir protą. Jis prasiskverbia iš tos paslaptingos šalies, kuri vadinama pasąmone.

Kaip grynai dvasinės būtys gali paveikti materiją? Bandymai tai paaiškinti šiandieninio žmogaus guviam protui atrodo naivokai. Betgi, manau, neatsiras ir tokio drąsuolio, kuris  uždraus dvasioms vaikščioti, kur jos nori. Piktosios dvasios, psichokompleksų ar,  paprasčiau tariant, idėjos apsėdimai atrodo, kaip kasdieninis  reiškinys.

Teologai skiria tris Velnio įtakos žmogui formas. Pirmoji - “circumsessio”. Šį lotynišką žodį galima versti “apglėbimas”. Blogio jėga apsupa žmogų. Šėtonas, anot Pauliaus, ‘tarsi riaumojantis liūtas’ vaikščioja aplinkui. Žmogus jaučia, kad piktosios jėgos yra šalia ir joms priešinasi.

Kita forma - “obsessio”. Žmogus tampa Šėtono buveine. Į vidų įsimeta nenugalimas šaltis. Žmogus, nors ir  gali valdyti  savo  rankas ir kojas, tačiau jo mintys ima alsuoti  Velnio dvasia. Toks žmogus randa savo pomėgį, naikindamas ir suteikdamas kitam  skausmo. Žmogus, nors kartkartėmis ir  išgirsta sąžinės priekaištus, bet pats jau  nebepajėgia  ką  nors pakeisti.

Galiausiai - “possessio”. Tai “apsėdimas”. Šėtonas visiškai valdo žmogų, jo sielą ir kūną. Šis žodis  taikomas  tam  atvejui, kurį rodė garsus kino filmas “Egzorcistas”. Atsispirdamas nuo šių teologinių apibrėžimų, pabandysiu šiandienine kalba perduoti jų mintį.

3. Circumsessio - materialistinių nuotaikų apsiaustyje

Antikos poetas rašė:

Negandą sutik drąsumu tvermingu,

o kai vėjas padvelks pernelyg palankiai,

tąsyk neužmiršk atsargiai atleisti burę.

Šiandien neliko ‘ drąsumo tvermingo’, vien tik cypimas negandai užgriuvus. Jei vėjas padvelkia palankiai, dar didesniu godumu sublizga žmogaus akys. Jis niekaip negali pasisotinti. Pasitenkinti? Ne! Pasisotinti. Dar ir dar. Pasak Euripido: “Ką dievai nori sunaikinti, iš to pirmiausia atima protą”. Modernų žmogų perpūtė materialistinių nuotaikų vėjai. Jis karščiuoja. Jo šaknys išsikerojo paviršiumi ir nepasiekia metafizinių gelmių. Jis tampa panašus į gyvatę, kuri nori praryti dramblį, arba į kvailą žmogų, kuris, būdamas duobėje, dar giliau kasasi.

Šiandieninės vartotojiškos visuomenės ideologija atskiram žmogui sako: “Aukščiau galvą!” - ir tarsi budelis užmeta kilpą ant kaklo.

Kristus, kalbėdamas apie “pasaulį”, dažnai vartojo sąvoką “Šėtono viešpatavimo erdvė”. Šv. Rašte Paulius kalba apie “elementus”, kurie pripildo orą. Šėtono apkratas tarsi infekcija sklando ore, kuriuo mes kvėpuojame. Netikėjimas ir cinizmas reikalauja ne tik sau tolerancijos, bet ir pripažinimo.

Jeigu anksčiau morališkai palaidai elgtis jautė turį teisę atskiri visuomenės sluoksniai, kaip pvz. karaliaus Liudviko XV laikų aukštuomenė, tai šiandieną šią privilegiją turi visi ir kiekvienas. Jeigu prieš šimtmetį visuomenė svarstė ir ginčijosi, ar galima viena ar kita perversija, tai šiandieną visi draudimai yra panaikinti.

Kažkada ‘su užsidegimu buvo laužomi du pagrindiniai tabu - tikėjimo ir sekso. Tai dirgindavo nervus laužantiems ir žiūrintiems.. Žmogus jautėsi didvyris, darydamas tai, kas draudžiama. Šio gesto esmė buvo pasipriešinimas draudimui. Taip jis galėjo užslėpti savo vidinį menkumą ir dvasios atrofiją. Šiandieną dar kai kurie randa gyvenimo prasmę kovodami už įvairių seksualinių perversijų paskelbimą padoriomis, rytoj galbūt jie kovos už bendrų pliažų išplėtimą ir pan. Toks bruzdėjimas laike ir erdvėje nustumia į antrąjį planą metafizinius klausimus.

Nuostata, kad žmogus yra aukščiausia vertybė, yra įtvirtinta daugelyje tarptautinių dokumentų, tačiau gyvenime matosi kitoks paveikslas. Anksčiau religija vaidino svarbią socialinę rolę. Tai buvo dalykas, kuris ‘veikė’. Dabar jos įtaka minimali. Šiandieną nėra tokios jėgos, kuri naudotųsi vidiniais svertais gelbėdama žmogų iš gyvuliškumo duobės.

Nutrūko nematomas ryšys tarp žmogaus ir Dievo. Žmonėse numirė gebėjimas suprasti Jėzų. Jeigu jie ir paskaito šv. Raštą, jį skaito kaip kiniečių kalba parašytą knygą. Gebėjimo tikėti sunykimas nėra tiktai tiltų, vedančių pas Dievą, sugriovimas, bet ir chaoso žemėje pradžia. Jeigu sutiksime su tvirtinimu, jog pradžioje visada būna žodis, tuomet belieka laukti ir mūsų pasaulyje dar neregėtos sumaišties.

Turime pripažinti, jog etinių sąvokų sureliatyvinimas plačiai atvėrė duris blogiui. Tolerancija blogiui mūsų visuomenę atvedė į pradžią. Atrodo, jog reikėjo tiktai dviejų tūkstančių metų, kad sugrįžtume į laikus prieš Kristaus gimimą. Reikia kad Jėzus naujai ateitų, numirtų ant kryžiaus ir prisikeltų, parodydamas jog blogį ne tik galima, bet ir būtina nugalėti.

Žodis ‘nuodėmė’ nepastebimai prapuolė iš mūsų kasdieninės kalbos. Mes galime kalbėti apie teisingumą, apie gyvenimo prasmę ir apie mirtį, tačiau net ir tokiose temose žodis ‘nuodėmė’ neišsitenka. Yra tarsi baimė mūsų viduje, kuri prieštarauja šio žodžio garsiam ištarimui. Kyla įspūdis, jog tarsi gyventume tamsoje ir niekas nedrįstų pasakyti, jog aplink yra naktis.

Mes buvome auklėjami be jokių ‘prietarų’. Jaunimas jau seniai išgriovė paskutinius tabu, tačiau vis vien jaučiame, kaip yra svarus žodis ‘nuodėmė’. Psichologai įvairių fokusų pagalba padeda pamiršti patį žodį. Jie surado daug visokių žemiškų kaltės jausmo atsiradimo priežasčių, tačiau ir jiems patiems niekaip nepasiseka išnaikinti tą nykią savo sielos pardavimo  Šėtonui nuojautą. Vienas dailininkas, tapydamas naują drobę ir nepajėgdamas pakilti į kūrybos aukštumas, pasakė: “Aš žinau, kad nusidėjau”.

Pats žodis ‘nuodėmė’ turi tarsi dvi puses. Viena kaip ir lengvabūdiška humoristinė, kita, atvirkščiai, yra stipri ir sunki. Mes žinome daugiau negu mums patiems atrodo. Mūsų vidinė nuojauta pasako, kad nuodėmė turi metafizinę dimensiją, jog tai yra, jeigu panaudosime Platono minimą alegoriją, grandinė, kuri pririša dvasią prie sienos tamsiame požemyje. Jaučiame, jog, padarius nuodėmę, kažkas įvyksta kreivai.

Mes žinome, jog nuodėmė - tai klaida elgesyje, mintyse ar žodžiuose, ir pasiguodžiame, jog niekas neapsaugotas nuo klaidos, tačiau yra klaidų, kurios savo šaknimis pasiekia tamsos karalystę. Jos tarsi šaknys, kuriomis ligi mūsų dvasios ateina blogio nuodai. Jie sekina ir marina.

Kartais veiksme yra daug tamsos, dėl to jį pavadinti klaida jau neįmanoma. Atrodo, jog žmogus atsiprašai ir užglaistai savo klaidos sukeltą sumaištį, tarsi nieko nebūtų įvykę. Vis dėlto jauti, jog siela prarado truputėlį judrumo, sustingo ir susipančiojo. Jeigu juodą rankų darbą atkartoja ir siela, -  jau turime nuodėmę. Tai sielos laisvas pritarimas blogiui. Tai nusigręžimas nuo Dievo ir atsisukimas į Šėtoną. Šiuos metafizinius pokyčius pajaučiame iš blogos nuotaikos, kūrybinio polėkio sunykimo ir kitų panašių signalų.

Kodėl Velnias turėtų rūpintis tiktai geidulingaisiais? Kodėl manome, kad jis daugiau nieko nesugeba, kaip kapstytis žmogaus žemuose polinkiuose? Jeigu jam leidžiame veikti tarp gatvės prostitučių, tai dar nereiškia, kad jisai atsiklaus, ar galima jam dirbti aukštesnėse sferose. Taigi nesunku jo antspaudą įžiūrėti  ant valdžios ir garbės ištroškusiųjų kaktų mūsų politinėse partijose ir seime, laikraščių redakcijose ir televizijos studijose.

Kodėl mes manome, jog Velnias labiau vertina prostitutę, negu kino filmų kūrėją ar rašytoją? Visur, kur tiktai yra įmanomi nešvarūs motyvai ar darbai, Velnias turi savo galimybę, kurios tikrai nepraleidžia. Kiek daug yra apsėstųjų, kurie to net neįtaria ir Velnių netiki.

Laikome meną šventove. Tačiau kiek daug rašytojų, dailininkų ir kitų, kurie mažai rūpindamiesi, jų nuomone, reliatyviomis gėrio ir blogio sąvokomis suteikia Velniui šansą.

Kvailas yra tas šūkis, jog menas neturi tarnauti. Daugelio menininkų tikslas yra savęs išreiškimas. Bet jeigu viduje tėra tamsa, argi panašus savęs išreiškimas netampa Tamsos karalystės sienų žemėje plėtimu ir tarnavimu Šėtonui?

Dažnas išdidžiai apie save kaip apie kūrėją galvojantis menininkas tėra iš anapus sruvenančios sugestijos perdavimo laidas. Pats žodis ‘sugestija’ kilo iš lotynų kalbos (subgerere) ir reiškia ‘įkrauti’. Ne vienas pasiryžęs net su Šėtonu susidėti, jei tik šis juo pasinaudos, kad genialiai, t. y. didžiausiu dažniu ir būtent per jį įkrautų kitus. Kuo? - antraeilis dalykas.

Vis dėlto tokius viskam pasiryžėlius Šėtonas dažnai nepastebi. Jis, atrodo, žiūri ir kitokių parametrų. Todėl šie, didelių pretenzijų pilni kūrėjai, tepajėgia tapti vien kanalizacijos vamzdžiais. Per juos perteka savyje daugiau žemiško purvo, nei pragaro smalos nešantis turinys.

Mes norime džiaugtis gyvenimu. Tai yra mūsų teisė. Mes nebijome klaidų. Tai ir gerai. Ne kiekviena klaida yra nuodėmė. Galima padaryti daug netgi įstatymu baudžiamų klaidų, bet jos nebus nuodėmės. Daug blogio yra padaroma dėl psichinio nestabilumo. Vienų žmonių galvose, liaudiškai kalbant, peri vienoki, kitų galvose kitokie paukščiukai, arba jei tą patį pasakytume psichologiškai, - isterinės asmenybės nori pasirodyti daugiau nei pajėgia, dėl to į valias primeluoja ir nedvejoja, kad gali ant kitų žmonių galvų pasilypėti; kitos kvėrelentinės asmenybės fanatiškai kovoja dėl neadekvačių menkniekių. . .Jeigu psichologams duosi valią, jie 99 procentuose - uose žmonių suras pamišimo požymius. Vis dėlto jie yra teisūs sakydami, kad daugelio žmonių nervai yra pakrikę. Silpni nervai, žinoma, nėra nuodėmė.

Laisvas žmogaus valios pritarimas yra tuo niuansu, kuris klaidingą darbą, žodį ir mintį perkelia į kitą kategoriją - paverčia nuodėme. Neapkęsti Šviesos - tai vienytis su Šėtonu. Atrodytų, jog šito pasaulio įvykiai metafiziniu požiūriu nėra ypač didelės reikšmės. Svarbiau yra nuostata jų atžvilgiu.

4. Obsessio - masinių psichozių pavojus

Apokalipsė kalba apie “kylantį iš sausumos antrąjį žvėrį”. Ar tai nėra valstybinės ideologijos ar dvasiškai smukdančios viešosios nuomonės personifikacija?

Šventraštyje minimos politinės valdžios yra paženklintos Antikristo antspaudu. Apaštalas Pergamo bažnyčios vyskupui rašė: “Aš žinau kur tu gyveni: ten, kur Šėtono sostas”(Apr. 2, 13). Ten kur prievartinga blogio jėga liejasi per gyvenimo taurės kraštus, galime įžiūrėti išsikišusį Šėtono sostą. Nereikia būti apaštalu Pauliumi, kad įžiūrėtume koncentruotą rengiančią naują masinės psichozės priepuolį blogio jėgą daugelyje visuomeninių institucijų.

Vargu ar žmogus pats iš savęs sugebėtų sukaupti savo viduje tiek daug fatališko fanatizmo, jog galėtų kituose sukelti masinę psichozę? Ar tarp totalitarinių rėžimų vadų neveikė tas, kuris gali padaryti daugiau nei žmogus? Didieji diktatoriai, pradedant Romos cezariais ir baigiant mūsų šimtmečio vadais, turėjo liguistą poreikį save sudievinti. Ar tai nebuvo noras priversti kitus atsiklaupti prieš įsikūnijusį juose Šėtoną?

Istorija liudija, kad ‘masių pakilimai’ būdavo tarsi ugnikalnio išsiveržimas, kuomet kraujo lava plūsdavo į visas puses. Marksas manė, jog taip pereiname į naują visuomeninio gyvenimo pakopą. Bet kiek šis perėjimas kainavo žmonių sielų? Jas užsimiršusias naikinimo kvaitulyje Šėtonas surankioja tarsi aklus šuniukus.

Rusų rašytojas Solovjovas istoriją vertino sub specie antichristi venturi, ateinančio Antikristo šviesoje. Verčiant istorijos puslapius matyti, kaip iškyla ir vėl išnyksta pasaulio arenoje Šėtono funkcionieriai. Jie atveria pasaulyje dar nepatirto blogio horizontus. Žmonijos istorijos krizių laikais visada galima surasti logiškai neišaiškinamo blogio dėmes. “Blogio paslaptis jau veikia”(2 Tes. 2,7).

Antikristas priklauso politinei sričiai, kadangi joje brutalios jėgos pagalba galima dvasiškai sužlugdyti daugiausia žmonių. Solovjovo Antikristas tampa pasaulio diktatoriumi. Kiti žmonės -  jo žadamos gerovės ir taikos vergai, vergovė tėra slenkstis, už kurio žioji praraja.

Apokalipsė rašo apie žvėries sugrįžimą. Ypač paskutiniais šimtmečiais galime surasti daug  pavidalų, kuriuose nesunku įžiūrėti Antikristo žymes. Štai prancūzų revoliucijos didvyris Robespjeras. Jis išgarsėjo ne tik žiaurumu, bet ir pastangomis sukurti naują religiją. Hitleris norėjo atgaivinti arijetišką tikėjimą. Daug negrynakraujų žmonių jis sudegino krematoriumuose. Pro jų kaminus einantys dūmai buvo tarsi auka arijetiškam dievui. Leninas taip pat kūrė naują religiją. Šių ir kitų diktatorių bruožai buvo moralinių skrupulų nepripažįstantis valdžios troškimas. Jie jausdavosi tarsi pašauktieji naujos religijos kunigai.

Diktatoriai stengdavosi laimėti žmones savo religijai. Tai jie darė pirmiausia kalbėdami apie humanizmą, kuris nustumdavo nuo sosto krikščionių Dievą ir jame pasodindavo žmogų. Šis žmogus paprastai būdavo ne apibendrinanti daugelį žmonių abstraktybė, bet žydromis spalvomis pieštas diktatoriaus paveikslas. Užhipnotizuota liaudis jame matydavo ‘tėvą’, prieš kurį nuolankiai susikūprindavo. Tas, kuris išdrįstų širdim pažiūrėti į vado akis, turbūt, pamatytų šėtonišką tamsą.

Šiandieninis modernus žmogus didžiuojasi, jog sulaužė visus, kaip jis sako, primityvių žmonių tabu. Jis jaučiasi be esąs didvyris, bet stokoja išminties suprasti, jog pasielgė neprotingai, kaip tas, kuris nukirto šaką, ant kurios sėdėjo. Be moralinių tabu jo gyvenimas prarado rėmus, t. y. tą dvasinę koordinačių sistemą, kuri suteikdavo jo buvimui prasmę. Žmogus, kovodamas už iškreiptai suvoktą laisvę, pasidarė vienišas. Tai pirmasis Šėtono didelio plano įgyvendinimo žingsnis.

Antrasis yra daug paprastesnis. Vienišas žmogus jaučia didžiulį poreikį įsilieti į masę, į kolektyvą. Betrūksta tiktai Šėtono pasiųstojo agitatoriaus, kuris šiuos iš tabu išsivadavusius žmones suburtų į minią ir paverstų kokia nors lėkšta, isterija kvėpuojančia banda. Šėtonas nesiekia ką nors įtikinti. Jis pajėgia sukurti bedieviškas sistemas paprasčiausio propagandinio žodžio pagalba. Apreiškimo knyga rašo: “Žvėriui buvo duotas snukis didžiuotis ir piktžodžiauti”(Apr. 13,5).

Didžiausias mūsų laikų pavojus nėra atominis ginklas, ar kiti technikos stebuklai, bet būtent iš moralinių draudimų išsivadavęs žmogus. Nėra draudžiamų dalykų, jei nėra to, kas draudžia. Toks žmogus, nejausdamas metafizinio pagrindo po savo kojomis, tampa lengva Šėtono auka. Jis paklusniai tarsi avis eina ir jungiasi į bandą. Prie aptvaro vartų jis palieka gebėjimą kritiškai vertinti ir tampa bendrosios nuomonės vergu.

Masinės psichozės apimtuose žmonėse pro pasąmonės vartus sugrįžta griovimo demonai. Jų regėjimo lauke Dievą pakeitė daugybė stabų su jų reikalavimais. Šiandieniniam žmogui yra sunkiau nesumeluoti, nei visą savaitę lakstyti po krautuves dėl madingo menkniekio. Lengvą Kristaus jungą pakeičia daug sunkesnis Šėtono.

Žodis ‘minia’ paprastai pažymi didesnę žmonių sankaupą. Iš psichologinio požiūrio šis žodis reiškia visai ką kitą. Esant tam tikroms sąlygoms susibūrę į draugę žmonės įgauna naują psichologinę kokybę. Atskirų asmenybių sąmonė aptemsta, jausmai ir mintys orientuojasi viena kryptimi. Generuojasi kolektyvinė siela, kuri, nors ir yra trumpalaikė ir praeinanti, tačiau turi savą charakterį ir paklūsta tam tikriems psichologiniams ar net ir metafiziniams įstatymams.

Mase negalima pavadinti atsitiktinai, sakykime, aikštėje susibūrusio tūkstančio žmonių. Kad jie taptų minia ir kad jų valios paklustų masės sielai, reikia daug daugiau. Šiandieninė technika susirinkimo į aikštę sąlygą išvis panaikino. Radiju, televizija, knygomis masinė siela, masinės psichozės susieja skirtinguose pasaulio kampeliuose esančius žmones.

Visai nesvarbu, kur gyvena atskiri žmonės ir kokio jie yra charakterio ir inteligencijos. Jeigu jų dvasia nusilpusi ir yra neatspari Tamsos stichijos įtaigai, jie paklūsta kolektyvinei sielai. Ši priverčia juos mąstyti, jausti ir elgtis jiems neįprastu būdu.

Masė yra nepajėgi atlikti veiksmų, reikalaujančių suvokimo. Joje žmonės niveliuojasi, t.y. protingesni tampa bukesniais, o kvailesni pasijaučia tarsi pasaulį pamatytų įžvalgesnėmis akimis. Susibūrę žmonės, atsisakydami savos valios, atsisako ir proto. Juo didesnė minia, juo mažesnis žmogus.

Pagrindinė masės savybė yra ‘užsikrėtimas’. Pastebėta, jog bandoje esantys gyvuliai ar žvėrys turi sunkiai suvokiamą komunikacijos būdą. Jeigu vienas iš jų pamato besiartinantį priešą, tai pajaučia ir kiti nariai ir be garsinio perspėjimo. Kažką panašaus turi ir į masę susibūrę žmonės. Yra žmoguje mechanizmas, kuris atsako už įtampos perpumpavimą. Psichologai pastebėjo, kad užsimezgus ‘mes’ kontaktui aktyvuojasi veiksnys, kuris šalinasi proto ir yra šiek tiek panašus į jausmus.

Įdomu pastebėti, jog lengviausiai masės prievartai paklūsta vaikai ir suaugusieji. Jaunimas, matyt, dėl brendimo problemų, o senimas dėl energijos stygiaus sugestijai pasiduoda daug sunkiau. Todėl įprasta matyti, kaip jaunimas su akmenimis rankose ginasi nuo visuomenės primetamų elgesio ir mąstysenos standartų, o senimas kraipo galvas, stebėdamas tą beprotišką, beprotišką pasaulį. Atrodytų, kad išprotėjimo čia nėra. Vaizdžiai kalbant, visuomeninio gyvenimo eterį pripildo bangos, kurioms vieni paklūsta, kiti priešinasi. Šias bangas sunku pastebėti, todėl besiginantis mėto akmenis į visas puses.

Apibendrinant masės savybes, galima būtų pasakyti, kad jos yra tokios: sąmonės lauko susiaurėjimas, pasąmonės viešpatavimas, jausmų ir minčių orientavimas viena kryptimi. Padidėja imlumas įtaigai ir nekantrumas išpildyti įteigtas idėjas. Individas ištirpsta masėje, jis tampa bevaliu robotu. Psichiatrai mini atvejį, kuomet susilpnėja ir visai prapuola valia. Tai pasitaiko sergant smegenų ligomis ir ypač šizofrenija. Labai panašu, kad taip atsitinka ir per masines psichozes.

Kad skaitytojas lengviau atpažintų kalėjimo, kuriame galbūt ir jisai pats atsidūrė, grotas, smulkiau panagrinėsime remdamiesi G. Le Bon knyga “Psychologie der Massen”(Leipzig, 1912) masės bruožus.

Kaip jau minėjau, masė paklūsta iš už tamsos užsklandos ateinantiems balsams. Masė yra priimamų impulsų vergė. Izoliuotas žmogus priimdamas impulsus juos reflektuoja., t. y. jis juos įvertina savo protu, pasveria jų vertę. Tuo tarpu masėje atsidūrę individai šios galimybės neturi. Masė paklusniai pasiduoda komandoms. Paklusdama ji gali padaryti ir didelius žygdarbius, ir didelius nusikaltimus. Vis dėlto jos darbo braižas bus pyktis ir prievarta.

Galbūt istorikai kai kurias revoliucijas, karus ar pjautynes įvertina kaip progresą, tačiau atskiras žmogus šioje pažangos nešėjoje liaudyje tebuvo tiktai pasigailėjimo vertas bevalis įrankis, kurį išnaudojo Šėtonas. Fanatikai gali laimėti kovą, bet išlaikyti pergalę - ne. Jie nuvargsta patys nuo savęs. Į masę sulydytus žmones Šėtonas gali panaudoti tik dviem būdais: kaip patrankų mėsą ir kaip pelkę, iš kurios kyla nuodingi garai. Būtent taip eilinis žmogus tarnauja stiprindamas Šėtono imperijos galybę.

Į masę susilydę žmonės neįtikėtinai lengvai pasiduoda įtaigai. Tai gali patvirtinti bet kuris oratorius. Kalbėtojo mintis ir jausmas žaibiškai pasklinda minioje. Masei nėra neįmanomų dalykų. Ji patiki viskuo kas pasakoma. Kiekvienas šimtmetis, net kiekvienas dešimtmetis turi savas legendas. Daugelis tikėjo Hitleriu ir šaukdami “heil” eidavo mirti. Daugelis tikėjo į Stalinu ir, kaip žmonės pasakoja, kuomet jis mirė, minios verkė. Daug buvo besižavinčių Gorbačiovu ir kitais mažesniais stabais ir stabeliais.

Jeigu pagyvenę žmonės labiau tiki pasakomis apie politinius mesijus, tai nesubrendusiam jaunimui pakanka ir tokio jauko kaip estrados dainininkas ar filmo herojus. Jie lengvabūdiškai tiki į pasakėles, neturinčias su gyvenimu nieko bendro. Toks lengvabūdiškumas išduoda, jog žmogaus giluminis ‘aš’ nėra subrendęs ir jis noriai jausmus ir protą išnuomoja pasijodinėti svetimai dvasiai.. Toks masinės psichozės paliestas žmogus mano, jog jis, anot vieno mūsų poeto įvaizdžio, yra tuo žmogumi, kurio kojos remiasi į žemę, o galva siekia dangų. Sunykusi žmogaus dvasia, nedrįsdama atvertomis akimis pasižiūrėti į varganą savo padėtį, griebiasi šio apsauginio mechanizmo. Ji pati sau meluoja, kad patirtų nors truputėlį to malonaus savimi pasitenkinimo jausmo.

Masei yra būdingas simplicizmas, t.y. paprastučiai jausmai. Tokiu paprasčiausiu pajautimu yra neapykanta. Visais neramumų laikais Šėtono propagandistai jojo ant šio arkliuko. Jeigu teigiamos emocijos individualizuoja, tai neigiami jausmai sulygina ir niveliuoja. Užtenka kad koks nors oratorius lūpų kampučiu užsimintų apie kuriamus juodus planus, masė tučtuojau susikuria fantazijų pilis. Po akimirkos visi jau konkrečiai žino, kad kalti yra tai vienas žmogus, tai grupė. Juos reikia aplenkti. Aplenkti - tai reiškia nustumti, suminti ir nužudyti.

Masės žmogui yra būdinga netolerancija. Jis fanatiškai tarnauja savajam dievui. Miniažmogiui yra leistos tik dvi galimybės: arba jis į kitą žmogų žiūrės kaip į Dievą, arba kaip į šiukšlę.

Masėms yra reikalinga religija. Tai yra žinoma, tačiau čia noriu pabrėžti, jog miniai reikia tokios religijos, t. y. ryšys su tokia būtimi, kuri ją prislėgtų ir ją pavergtų bei pajėgtų sužadinti pagarbią baimę.

Į masę susibūrę žmonės turi poreikį melstis į aukštesnę būtį. Jiems kelia mazochistišką pasitenkinimą baimė prieš savojo stabo jėgą. Jie trokšta be diskusijų tučtuojau pildyti jo nurodymus. Toks medinis dievaitis gali būti politinė idėja arba dar koks nors paprastesnis marazmas.

Sakoma, jog šventasis šiame pasaulyje užgimsta kartą per šimtą metų. Galima pasakyti, jog taip pat ir Šėtonas nedažnai siunčia savuosius rinktinius į šią žemę. Kad Šėtono sustyguotas instrumentas, kuriuo yra masė, grotų, reikia vado. Juo gali tapti charizmatinė asmenybė. Kad toks žmogus galėtų valdyti minią, jis pats turi būti jautrus dvasinėms įtakoms. Medžio stuobrį vargu ar pajėgtų apsėsti idėja, tikėjimas arba, paprasčiau sakant, Šėtonas. Toks vadas paprastai rekrutuoja sau pavaldinius iš nervingų, egzaltuotų ir vidinę sumaištį išgyvenančių žmonių. Iš šių vidinio kamieno neturinčių ir savo širdyse moralinius įstatymus ištrynusių jis suburia branduolį, kuris diena iš dienos auga. Masinė psichozė, tarsi ugnis vėjuotą dieną, bematant išplinta.

Vadai yra tironiški. Despotas nepakenčia net mažiausio pasipriešinimo jo autoritetui. Minia trokšta jam paklusti..

Istorijos galerijoje išsirikiavo eilė juodųjų vadų. Jie visi pradėdavo gražiomis ir teisingomis idėjomis, o baigdavo kraujo upeliais. Jie žadėdavo rojų sukurti žemėje, tačiau jais patikėjusius žmones apgaudavo. Vieni istorikai jų  darbus vertina teigiamai, kiti neigiamai. Žinoma, kiekvienas jų būdavo sudėtinga asmenybė. Be Hitlerio nebūtų Vokietijoje plačių autostradų, be Brežnevo nebūtų Baikalo-Amūro magistralės ir t. t. Tai tik detalės, kurios sako, jog gyvenime iš bloga išeina daug gera. Vis dėlto, jei žiūrėsime iš dvasinės perspektyvos, jų visų vienas bendras bruožas buvo tai, kad jie laimėjo daug sielų pragarui.

Minios vado energija yra beribė. Tačiau ji gali išsekti. Istorijoje galima surasti ne vieną “pranašą”, kuris pats ištirpdavo minioje. Jeigu jis paliauja būti tos paslaptingos juodos energijos laidininkas, jis paliauja būti vadas. Masei nėra svarbu tiesa. Miniažmogiai vieną dieną tiesa laiko tokį dalyką, kitą dieną visai priešingą. Miniažmogiui svarbu jėga. Masė tiesa laiko tai, ką jėga jai įteigia.

Daugelį diktatorių galima pavadinti apsėstaisiais ne todėl, kad turėtų kokius psichopatinius bruožus ir taip pat ne dėl to, kad jie būtų be moralės žmonės, bet būtent todėl, kad jie norėjo apsieiti be Dievo. Jie žadėdavo sukurti naują visuomenę ir naują pasaulį, tačiau Iš tikrųjų jie didino šaltį ir neviltį. Daugelis jų yra paslaptingos ir neišaiškinamos asmenybėmis. Jie panašūs į žmogžudžius, kurie nėra gimę iš žmogiškosios motinos, ir buvo tarsi atsiųsti su specialia užduotimi iš tolimosios žvaigždės. Paprastai jų elgesį neįmanoma paaiškinti kokiomis nors mūsų protui prieinamomis priežastimis, o tik tamsos dvasių apsėdimu ir kaip įtaką iš kito žmonijai priešingo pasaulio. Šėtonas juose suranda alibi. Jo kaip ir nėra, tačiau tamsos darbai daromi.

Daug istorijoje yra buvę pranašų, kurie kalbėjo Dievo vardu. Tačiau kol kas niekas lig šiol iš vertesniųjų nėra kalbėjęs Velnio vardu. Velnias taip pat kalba per žmogų.

Dabar keletą eilučių paskirkime vienam iš paskutinių didesnių Šėtono darbų. Kalbu apie komunizmo fenomeną. Jis yra sunkiai protu paaiškinamas reiškinys. Netgi pagal Markso atrastus dėsningumus Rusija, kurioje nebuvo išsivysčiusi pramonė ir trūko komunizmo statytojų - proletariato, neturėjo  jokių šansų tapti naujos ateities statytoja. Vis dėlto Šėtonas piktžoles pasėjo ne Vokietijos, Prancūzijos ar Anglijos pavargėlių galvose, bet būtent Rusijoje. Tai vargu būtų įmanoma be Velnio siųstų angelų, kurie susisuko lizdus Markso, Engelso, Lenino ir Stalino galvose. Jie iš tikro buvo dideli vadai, kadangi sugebėjo įsakinėti liaudžiai. Tačiau jų didumas matuotinas pragaro matais.

Leninas rašė: “Religija - tai tik vienas iš dvasinio apsėdimo veikslų, kurie visais laikais ir kiekvienoje vietoje slėgė liaudį, taip prispaustą nepakeliamo darbo našta kito žmogaus naudai. . . Religija užliūliuoja varge paskendusį žmogų dangiško atlyginimo viltimi. Religija - tai dvasinio alkoholizmo rūšis”. Jo išvada paprasta: “būtų absurdas tikėti, kad toje visuomenėje, kur tiek laiko viešpatavo neribota priespauda ir brutalus darbininkų klasės išnaudojimas, religinius prietarus galima būtų nugalėti vien tik propaganda”. Tai  kovos kardo prieš dvasią argumentas. Dar kartą suskamba inkvizicijos motyvas. Buvo pradėtos griauti bažnyčios miesteliuose ir širdyse. Didelę Žemės dalį pridengė Šėtono nuometas - neapykanta ir baimė.

Komunizmas buvo perėmęs visas valstybines religijos funkcijas. Komunistai skaitė ir viešai aiškino komunistinę bibliją. Jie sukūrė dogmatizuotus tikėjimo išpažinimus ir ritualus. Nauja religija prigijo žmonėse. Seniau žmonės prieš vado atvaizdą, pastatytą vietoj ikonų į trobos kampą uždegdavo žiburėlį ir su pagarbia baime tardavo jo vardą. Miesteliuose ir kaimuose pridygo mūrinių ir medinių paminklų, prie kurių per liturgines šventes buvo giedamos giesmės ir padedamos gėlės.

Patys matėme kaip daugelis dar vakar dėjo aukas prie Lenino paminklo. Tai būdavo gražios gėlių puokštės. Jie lėtai ir pagarbiai prinešdavo savo atnašą, padėdavo prie stabo papėdės, pataisydavo, atsitiesdavo ir sustingdavo pagarbioje tyloje. Būdavo sugiedamos padėkos ir garbinimo giesmės. Po to visi išsiskirstydavo, nepalikdami po savęs net mažiausios šiukšlelės. Anot Laktancijaus, yra blogai, kai žmonės nepripažįsta Dievo, bet dar blogiau, kai žmonės laiko Dievu tą, kas nėra Dievas.

Galbūt tai jie darė dėl pinigų, dėl valdžios ar dėl garbės. Bet ar taip jau yra svarbu klausimas “dėl ko”? Svarbiausia, jog jie atliko Velnio užsakymą. Religiniu požiūriu žmogų nužudyti yra didelė nuodėmė, tačiau dar didesnė nuodėmė yra sužlugdyti kito sielą. Ar tie, kuriems buvo mokama pinigais, garbe ir valdžia, neprisidėjo prie šio Šėtono darbo? Pasaulio spalvos keičiasi, o dvasia?

Jėgai gali pasipriešinti tiktai jėga. Krikščionybės  įtakai buvo priešpastatyta Šėtono įtaka. Šėtonas suluošino daugelio žmonių gyvenimų ir laimėjo jų sielas. Jis pasiekė ko norėjo. Komunizmas kaip ir pasitraukė iš pasaulio arenos, tačiau ar ilgam? Ar jis neatgis kokia nors nauja forma? Juk pasiliko Šėtono juodosios energijos laidininkai ir jos sugėrėjai. Jau praėjo beveik dešimtmetis, tačiau yra daug žmonių, kurie nedrįsta ištarti Dievo vardo garsiai.

Viduramžiais būdavo kryžiaus žygiai. Anais laikais masinėms psichozėms pasiduodavo tūkstančiai žmonių. Mūsų amžiaus pradžią sudrebino revoliucijos. Joms pasiduodavo šimtai tūkstančių žmonių. Čia pat ranka pasiekiami yra nacionalsocializmas ir komunizmas. Šioms juodosioms isterijoms pasiduodavo milijonai. Kodėl bepročių skaičius auga? Galimi bent du atsakymai. Pirmasis - technika pažengė į priekį taip toli, jog ja tamsos kunigaikštis gali plačiau paskleisti savąjį apkratą. Antrasis - žmogus, kovodamas prieš vidinius tabu, perlenkė lazdą. Jis sunaikino ir tai, kas jį gelbėdavo.

Šiandieninės visuomenės idealas yra miniažmogis - vartotojas. Vadinasi, jam lemta sulaukti naujų juodųjų vadų ir naujos masinės psichozės. Tos idėjos, kurios buvo apšlakstytos krauju, jau nebemiršta. Jos virto šmėklomis. Jos būtinai sugrįš.

5. Possessio - tapimas Šėtono kūno nariu

Evangelistas Morkus rašo: “ Sinagogoje buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: “Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai ? Gal atėjai mūsų pražudyti? . . “ Jėzus sudraudė jį: “Nutilk ir išeik iš jo !” Tuomet netyroji dvasia ėmė jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo” (1, 23 - 26).

Tai tipiškas apsėdimo pavyzdys, kurių šventraštyje yra gausu. Teologai aiškina, kad, atėjus Jėzui, sustiprėjo Šėtono puolimai ir padaugėjo apsėdimų. Atrodo, kad šiandieną Šėtonas tokią egzotiką sau rečiau leidžia. Jis renkasi diskretiškesnes formas. Net Šekspyro nuomone, tamsos princas yra džentelmenas.

Jeigu psichologijos dėsniai galioja ir anapusiniame pasaulyje, tada Velnio apsėdimas, kurį rodo kad ir kino filmas “Egzorcistas” yra beviltiškas neapykantos pasireiškimas. Jėzaus gyvenimo žemėje metais Šėtonas ypač dažnai, lyg pasiutęs šuo, tampydavo apsėstųjų kūnus. Pyktis bejėgis ir kuo jis bejėgiškesnis - tuo didesnis. Šiandieną atrodo, kad Šėtonas turi biznio planą, kuriuo labai pasitiki. Todėl egzortiškų apsėdimų papuola mažiau.

Šėtonas ‘pasisėdėti’ išdrįsta visur, net ir apaštale Petre. Jėzus taip kreipiasi į savo pirmąjį mokinį: “Eik šalin, Šėtone. Tu man papiktinimas ! “(Mt.16,23). Evangelijos rašo, kad Jėzus iš Marijos Magdalenos išvarė net septynis demonus ( plg. Mk. 16,9; Lk. 8,2). Jeigu iš tikro taip buvo su Petru, kaip rašo evangelistas, tada net ir švenčiausiu save laikančiam žmogui vertėtų nesijausti labai saugiu. Jeigu piktosios dvasios apsigyvena žmoguje pulkais, vadinasi, didelė galimybė bent jau keletą jų surasti savyje.

Žmogus kartais net nežino, kad jo organizme gyvena milijonai dirbančių juodą darbą bakterijų. Ar jis gali garantuoti, kad prie jo dvasios neprilipo koks tuzinas Tamsos karalystės dėlių ir kad nečiulpia  jos syvų ? Kuris iš mūsų galėtų teigti, kad nesąs Šėtono infekuotas ?

Medžiagos apmąstymui apie Velnio braižą gali duoti maniakų fenomenas. Kriminologijos istorija jų įvykdytas žmogžudystes apibendrina: “Mes nesuprantame maniakų elgesio motyvų. Dažniausiai tyrimas yra tik juodos katės gaudynės tamsiame kambaryje”. Esamos materialistinės asmenybės teorijos šiuo atveju kapituliuoja.

Vienas iš jų garsusis nuodytojas G. Youngas, vaikystėje perskaitęs daug knygų apie satanizmą, prisipažino: “Manyje baisus šaltis, ir aš jo negaliu įveikti”. Ar tai ne daug pasakantys žodžiai?

Apie maniakus ir iškrypėlius parašyta daugybė knygų, veikia specialūs tyrimų centrai, tačiau iki šiol nesuvokta paslaptinga jėga, verčianti žudyti. J. Dahmeris sakė, kad kankinti vaikus jį vertė balsai galvoje, M. Chapmanas kalba apie “mažus žmogiukus”, raginusius nušauti J. Lennoną. Jie pasakodavo, kad naikinti versdavo juos vidinė būtinybė.

Amerikietis Tedas Bundy, 1965 - 1970 m. pasmaugęs 23 merginas, policijai paaiškino, kad žudymas jam suteikė tokį fizinį ir psichologinį malonumą, kuriam negalėjo prilygti nei sportas, nei seksas. “Kartą nužudęs, nesugebėjau atsispirti būtinybei tai daryti vėl ir vėl. Potraukis naikinti buvo stipresnis už mirties elektros kėdėje baimę”, - pasakė T. Bundy.

Šių tamsių minčių mozaika liudija, jog minėti žmonės tapo svetimos, visa griaunančios jėgos įrankiais. Tai tik mažas laiptelis, ant kurio pasilypėję lengviau suvoksime tikrų Šėtono apsėdimų faktą.

Šiame skyriuje kalbame apie apsėdimą. Tai specifinis fenomenas, kuris, kaip liudija ne viena rimta knyga ir net dokumentinės juostos, pasitaiko ir šiandien. Yra sunku šiuos fenomenus atskirti nuo psichinės ligos ar nuo parapsichologinių dalykų. Bažnyčia siūlo vadovautis trimis kriterijais : tai nepaaiškinamas svetimų kalbų žinojimas, natūraliu būdu nesužinomų slaptų dalykų žinojimas ir viršžmogiška fizinė jėga.

Be minėtų  požymių, atrodo, kad svarbiausia yra akla neapykanta. Įsiūtis, kuris paklūsta senajam dėsniui ‘akis už akį, dantis už dantį’ - yra žmogiškas. Pernelyg didelį žiaurumą keršijant šis Biblijos įstatymas įspraudžia į tam tikrus rėmus. Tačiau yra neapykantos, kuri nepasiduoda žmogiškajam supratimui ir kuri yra tokia gaivalinga, jog jos šaltinis negali būti žemėje.

Yra dar daug kitokių niuansų, kuriuos, kruopščiai ištyrus, Bažnyčia leidžia skaityti egzorcizmus. Pats žodis ‘egzorcizmas’ yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia demonų išvarymą. Šiandien  yra žinomi dar popiežiaus Leono XIII 1890 m. patvirtinti mažasis ir didysis egzorcizmai. Didįjį egzorcizmą skaityti galima tik vyskupui leidus. Egzortus turėtų atlikti tas, kuris imprimis ne facile credat (pirmiausia pats nelengvabūdiškai tiki). Bažnyčia ragina atsargiai vertinti apsėdimus. Tą, kurį spėja, kad jis yra Velnio apsėstas, pirmiausia turėtų patikrinti  psichiatras ir pan. Tik taip galima išvengti kvailų apsirikimų, dėl kurių tikėjimas Šėtono buvimu tampa pajuokos objektu.

Šiandieną apsėdimai įvardinti psichinėmis ligomis, o egzorcizmai - bažnytiniu prietaru. Ar iš tikrųjų visi apsėdimai yra psichinės ligos? Ar ne per drąsus toks tvirtinimas, kalbant apie labai tamsius ir sunkiai paaiškinamus dalykus?

Kai kurie dalykai mumyse pasirodo mums patiems demoniški. Jie, alsuodami prievarta, įsiveržia į mūsų sąmonės lauką, kad save primintų. Galime padaryti didžiulę klaidą, jeigu stengsimės šiuos, mums pasirodžiusius blogus, dalykus  tučtuojau išmesti. Galbūt tai tėra tiktai pamirštos mūsų prigimties dalys, kurios reikalauja sau prideramo dėmesio. Taip, pavyzdžiui, ne vienas pretenduojantis į dvasinį gyvenimą mano, jog seksualiniai dalykai yra ta ašis, apie kurią sukasi visa krikščioniška moralė. Žinoma, velnias šiuose dalykuose ypač parodo daug entuziazmo: moterys parsidavinėja, vaikai tvirkinami. . . Taip visuomet atsitinka, kai  Šėtonas į statinę medaus įmaišo deguto šaukštą, kuriuo dažniausiai būna godulys pinigams.

Lytiniai dalykai yra ta programa, kurią Dievas įdėjo į mūsų  prigimtis. Žmogus, pats būdamas šeimininku, gali rinktis, kaip šią energiją panaudoti. Šėtonas parodo ypač didelį entuziazmą jį kreipdamas turtų, valdžios godulio ir kitų psichokompleksų apmokėjimui. Tai sukuria įspūdį, kad lytinis potraukis yra per se blogas. Ypač yra pavojinga tuos tariamai blogus dalykus stengtis pašalinti iš savęs įvairių ritualų, kaip egzorcizmas, pagalba. Jei vis dėlto pasisektų ištrinti savo esybės dalį, tai privestų prie vienašališkumo ir nestabilumo. Stengtis išmesti lauk energiją, kurią galima panaudoti kūrybai ir dvasiniam išsiskleidimui, yra savęs žudymas ir Šėtono užmačia.

Dar labiau kvaila yra psichozes ir neurozes gydyti egzorcizmo pagalba. Derėtų labiau stengtis susirūpinti individualizacijos procesu, t. y. savo dvasios sucementavimu. Tik tvirtos ir išsiskleidusios Savasties vedama asmenybė gali pajėgti pasipriešinti blogiui.

Jeigu žmogus viduje yra sunykęs, jeigu jo dvasia perdžiūvusi, egzorcizmas teprilygtų maitvanagių nubaidymui nuo dvėselienos. Pasitraukusios blogio dvasios, kaip rašo evangelija, dar gausesniu būriu ir dar su didesne jėga sugrįžta. Todėl ypač entuziastingus egzorcizmo šalininkus norėčiau paraginti būti atsargesnius ir daugiau stengtis ne piktąsias dvasias, tarsi kokias muses, su šlakstykle baidyti, bet daugiau dėmesio skirti pozityviam darbui, savo ir kitų dvasios puoselėjimui. Padaryti save ir kitą dvasiškai stiprų, - tai reiškia išsigelbėti iš piktosios dvasios įtakos.

V. Ką daryti?

1. Gelbstintis Šviesos ilgesys

Mes gyvename toli gražu neištirtame, netgi galima būtų pasakyti, pasakiškame pasaulyje. Jame knibžda gėrio ir blogio jėgos, mūsų vizijose matomos ir neįtariamos, jog tokios esybės gali būti. Kuris iš mūsų drįstų pasakyti, jog “aš neleidžiu, kad jos egzistuotų”. Mūsų leidimai ir pritarimai, atrodo,  daro joms mažą įtaką. Turėtume būti kuklesni ir pripažinti, jog tepajėgiame įžiūrėti mažą šio paslaptingo pasaulio kampelį ir net šiame lopinėlyje nepajėgiame padaryti tvarkos.

Nematerialios būtys stovi prie mūsų sąmonės slenksčio. Nesvarbu, ar jos mums pasirodys besą psichokompleksai, ar asmeniškos būtys. Joms nesvarbu, kokiais vardais jas vadinsime. Svarbiau, negu atspėti jų vardą, yra žinoti, ką jos atneša į mūsų asmenybės namą. Jeigu iš tamsos prie mūsų sėlina blogio jėga ir mes jos nematome ar pamatę plačiai atveriame sielos duris, - ji pasielgs kaip įleistas į svetainę paršas.

Išsigelbėti nėra lengva. Puolamas žmogus neturėtų pernelyg pasitikėti savo jėgomis. Jam vertėtų ieškoti pagalbos, antraip pralaimės. Augustinas rašė: “Su Dievu mes nugalime Velnią: jei tu vienas su juo kovosi, tu pralaimėsi”(in I Jo 4, 3). Kaip krikščionių religija skelbia, pats Dievas atėjo padėti žmonėms. Apaštalas Jonas  rašė: ”Šviesa spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožė”(Jn.1,5). Jis per savo Sūnaus mirtį ir prisikėlimą paskelbė, jog šviesa yra stipresnė už tamsą. Parafrazuojant šv. Rašto žodžius, jis parodė, kur yra mūsų pribėga ir tvirtovė.

Nepasitikėjimas savo jėgomis yra geras, jei jis nukreipia prie stiprybės šaltinio. Jeigu nežinai, jog toks šaltinis yra ir jo nematai, nepasitikėjimas savimi tik palengvina Šėtono darbą. Abejingumas sau ir apatija - Velnio pėdsakai. Kai kurie žmonės nenori žiūrėti plačiai atvertomis akimis. Jie nori būti ‘skriaudžiami’. Tokie žmonės nors ir turėdami galimybę pasipriešinti tamsos jėgoms, to nedaro. Kai kam yra maloni apatija ir rankų nusiplovimo nuotaika. Tačiau gyvenimas ne kartą parodo, jog jei nematai vilko, tai dar nereiškia, kad jis tavęs nemato.

Mes tik tuomet turime galimybę atsilaikyti prieš tamsos jėgas, jeigu  persiimame šventosios Dvasios šviesa, iš Dievo išeinančia jėga. Paviršutiniškai praktikuojama religija šiuo atžvilgiu yra bevertė. Tiktai gyvybingas tikėjimas, kuris permerkia visą asmenybę, gali laiduoti tiesioginį kontaktą su Dievo dvasia ir išgelbėti.

Dideliame pavojuje yra tie, kurie ne tik  žiūri su šypsenėle į piktąsias dvasias, bet ir nežino kitokio vardo psichikos gelmėse bruzdančioms jėgoms įvardinti.

Antanas Paduvietis mokė: “Kaip Velnias įsiveržia į mūsų sąmonę? Jis pasibeldžia su pagunda, blogos mintys atidaro jam duris, aistra jį priima”. Šiuos šventojo žodžius galime persakyti psichologiškai ar dar kokia nors kalba. Plačiau pažvelgti nenorintis ir pernelyg savimi pasitikintis žmogus yra lengvas grobis tamsos galybėms. Dėl dvasinės įžvalgos stygiaus nyksta ir griūva vidinis pasaulis. Šią mirtį, dažniausiai vejasi išorinė.

Žmonės linkę atsakomybę už savo ir pasaulio bėdas sukrauti kitiems ant pečių. Gan dažnokai girdi pasakymą, jog ‘Velnias pamaišė’  ar tiesiog trumpą, bet stiprų keiksmažodį. Šie žodžiai skamba kaip prisipažinimas, kad dar kartą sugrįžo tos pačios problemos, kad žmogus buvo per silpnas pasipriešinti. Bet jeigu jis suvoktų, jog pralaimėjo dėl realių blogio jėgų įsikišimo, jis ieškotų šviesos jėgų. Jis, parafrazuojant Šventraštį, šviesos ginklais apsiginklavęs kitą kartą nugalėtų.

2. Kaip atpažinti dvasias?

Blogis yra giliai įleidęs šaknis ir kartais tiesiog neįmanoma jo atpažinti. Kaip dažnai gėrį, kuris ateina iš Dievo, nelaikome  gėriu. Kaip dažnai Šėtonas sugeba mūsų akyse pasirodyti kaip didvyris ir širdyse iššaukti susižavėjimą. Yra blogio, po kurio seka gėris ir gėrio, po kurio seka blogis. Būna šventas melas, bet yra ir niekšiškų tiesų. Anot priežodžio: “Kur Dievas stato bažnyčią, ten šalimais Velnias koplyčią”. Atrodytų, kad iš šių brūzgynų nėra takelio.

Ar prie kiekvieno žmogaus stovi Velnias, panašiai kaip angelas sargas? Popiežiaus Pijaus I brolio Jono Cassian apie 150 m. pasirodžiusioje knygoje “Hermio piemuo” rašoma: “Kiekvienas žmogus turi du angelus, vieną teisingumo ir kitą pražūties angelą”. - “Kaip tada, - aš pertraukiau, - kaip tada, Viešpatie, galiu atpažinti jų veikimą, jei jie abu manyje gyvena?” - “Klausyk, - jis pakartojo, - ir mokykis juos pažinti. Teisingumo angelas yra malonus ir garbus, mielas ir taikingas. Kada jis tavo širdyje viešpatauja, jis kalba tau apie teisingumą, padorumą ir saikingumą. . . Tai yra teisingumo angelo darbai. Pasitikėk juo ir jo darbais. Pastebėk taip pat pražūties angelo darbus. Jis pirmiausia yra ūmus, kartus ir neapdairus. Jo darbai yra blogi ir Dievo tarnui pražūtingi. Kada tai tavo širdyje vyrauja, atpažink jį veikiant tavyje”. - “Aš nesuprantu, o Viešpatie, kaip aš galiu jį atpažinti,” - “Taigi klausyk, - pasakė jis - jei ūmus pyktis tave aplanko, ar kartus nusiminimas, tada žinok, kad jis yra tavyje. Jeigu geiduliai tave aplanko ir daug išlaidauji valgymo malonumui, dažnam ir besaikiam gėrimui, nereikalingiems daiktams, kada esi godus moterų ir pinigų, atsiduodi nenuosaikiam išdidumui ir pagyroms ir visam tam, kas yra minėtiems dalykams gimininga, - žinok, pražūties angelas yra tavyje. Kai atpažįsti jo darbus, šalinkis jo ir juo nepasitikėk”(Hermes Pastor 6, 2).

Kaip ir iš kokių ženklų galima spręsti, jog žmoguje veikia kita, nei Dievo dvasia? Dvasios žinovas pateikia įdomią lentelę, pagal kurią nesunku atpažinti savo vidinio pasaulio svečius. Ją pasiūlysiu skaitytojui lotynų kalba, kadangi pridedamame vertime prasikalsiu raidei.

Discretio spirituum - dvasių skyrimas

Spiritus bonus - geroji                         Spiritus malus - blogoji

dvasia                        dvasia

Quoad intellectum - Įtaka protui

1. Verus - teisus                        Falsus - melagingas

2. Non de rebus inutilis                        Res futiles, inutiles et

                        vanae

- ne apie nenaudingus daiktus                        - niekingi ir tušti dalykai

3. Illuminat intelectum                        Tenebrae, vel falsa lux in

- apšviečia protą                        imaginatione - tamsa arba

                        apgaulinga vaizduotės

                        šviesa

4. Docibilitas intelectu                        Obstinatio iudicii

- rimtų argumentų priėmimas                        - užsispyrimas savo

                        nuomonėje

5. Discretio - blaivus protas                        Exaggerationes -

                        perdėjimai

6. Cogitationes humiles                        Superbia, vanitas

- saikingas savęs vertinimas                        - išdidumas, tuštybė

QUOAD  VOLUNTATEM - ĮTAKA VALIAI

1. Pax interior                        Turbatio, inquietus

- vidinė taika                        animus

                        - nerimas ir sumaištis

                        sieloje

2. Humilitas vera, efficax                        Superbia vel falsa

- tikras ir įtikinantis                        humilitas

nusižeminimas                        - puikybė ar apgaulingas

                        nusižeminimas

3. Fidusia in Deum cum timore                        Praesumptio vel

sui ipsius - pasitikėjimas Dievu                        desperatio

saikingai save vertinant                        - per didelis pasitikėjimas

                        savimi arba neviltis

4. Voluntas flexibilis, facilitas                        Obstinata voluntas,

manifestandi se - lanksti valia,                        cor durum et clausum

nesusikaustęs elgesys           - užsispyrusi valia,

                        kieta ir uždara širdis

5. Recta intentio in operando                        Obliquo intentio -

- tiesus veikimo motyvas                        dviprasmis motyvas

6. Patientia in doloribus corporis                        Impatiantia in

- ištvermė kūno ir sielos skausme                        probationibus

                        - nekantrumas

                        išbandymuose

7. Mortificatio interna                        Rebellio passionum

- vidinė drausmė                        - aistrų sukilimas

8. Simplicitas, sinsera                        Duplicitas, simulatio

- nuoširdus paprastumas                        - veidmainiavimas,

                        nudavimas

9. Libertas spiritus                        Animus affectu terrestium

- dvasios laisvė                        rerum

                        - sielos vergavimas

                        daiktams

10. Studium imitandi Christum                        Alienatio a Christo

- pastangos sekti Kristų                        - nutolimas nuo Kristaus

11. Caritas benigna, sui obliviscens                        Falsus zelus, amarus,

- kilni, save pamirštanti meilė                        pharisaicus

                        - kreivas, kartus,

                        fariziejiškas karštis

(de Guibert, Theologia spiritualis, Paris, p. 38)

Tai požymiai, pagal kuriuos kiekvienas galime atskirti mūsų vidiniame pasaulyje šmėkščiojančias dvasias. Vieni svečiai mums atneša dangiškų dovanų, kiti prišiukšlina ir priteršia. Net ir nežinant minėtų požymių, vidinė nuojauta pasako, kurie psichodariniai, jei kalbėsime psichologų žodžiais, skaido mūsų asmenybę ir kurie ją integruoja.

Jėzus perspėja: “Budėkite”. Kaukė nuplėšiama, bet esmė pasilieka. Šėtonas sugeba nepastebimai prislinkti ir į medaus statinę įmesti deguto šaukštą. Tai jis pasiaukojamą meilę pakeičia į paprastą prisirišimą, gailestingumą, į tuščiavidurį sentimentalumą, vidinę ramybę į apatiją, džiaugsmą į kikenimą. Jeigu Dievas liepia laikytis principų ‘Nihil nimis’, tai Šėtonas gundo į pertempimus ir iškrypimus. Apsvaigęs žmogus panašus į drumstą vandenį, iš kurio Šėtonas išvagia sielą.

Jeigu žmogus išgyvena susijaudinimo ir pakilimo akimirką, o po to būna apatijos dienos, vadinasi, jame lankėsi Šėtono pasiuntiniai. Kartais atrodo nieko stebuklinga neįvyko, buvo tik nereikšmingas gyvenimo epizodas, o po jo ateina atgimimas, praskaidrėja mintys ir sustiprėja jausmai, - čia buvo Dievas.

Angeliškos jėgos sužadina kūrybiškumo polėkius bei norą augti ir prašviesina sąmonę. Demoniškosios taip pat pažada atsiųsti keletą mūzų, tačiau išsinešdinę palieka nusivylimo ir vidinio skilimo  pėdsakus.

Keletas kitų pastebėjimų. Jeigu žmogus stengiasi ardyti geras tradicijas, suburiančias žmones į draugę, jame nėra Dievo dvasios. Melo dvasia taip pat veikia tuos žmones, kurie yra prisirišę prie įstatymo raidės ir nenori priimti nieko naujo. Raidė priduoda saugumo pojūčio, tačiau toks aklas vergavimas užtikrintumo dėl ateities jausmui, kurį duoda kartais išties perpuvusi sistema, liudija kūrybiškos, t.y. sveikos žmogaus dvasios pralaimėjimą.

Galima pastebėti, kad gerosios dvasios žmogų skatina prie bendruomeniškumo ir visuomeninių santykių harmonijos. Blogosios dvasios pasėja smerkimo nuotaikas, įkvepia norą atsiriboti nuo kitų. Tiktai Velnio įtakai pasidavęs žmogus gali paniekinti ar išduoti net ir jį mylintį žmogų.

Visokios mintys, jog kitas žmogus yra prastesnis ir sutvertas tik paklusti, kuriomis paprastai  vadovaujasi minimi “svieto gelbėtojai”, kyla iš Velnio. Jėzus kalbėjo tvirtai, kaip tas, kuriam niekas nedrįso pasipriešinti, tačiau jis nereikalavo vergiško nuolankumo savo asmeniui. Jis žinojo, kad dvasiškai subręsti gali tiktai laisvas žmogus. Rožei nereikia kalbėjimo: ji pasitenkina skleisdama savo kvapą. Net aklas, jos nematydamas, junta kvapą.

Atsiranda tokių, kurie laiko save sutvertais kitus mokyti ir valdyti. Jie už paklusnumą sau pažada dvasinę ramybę ir taiką. Tai apgavikai. Atidžiau pažvelgus matyti, kaip jie patys į dangų kyla sunkiai daužydami sparnus, kaip kiemo vištos. Ar jie gali kitą pakylėti aukštyn? Tikras ženklas, kad demoniškos jėgos yra čia pat, rodo, jog asmuo ar grupė nori kitus pajungti savo įtakai, pavergti.

Pragaro tvaikas pasklinda, kai koks nors ‘teisuolis’ bando per prievartą pakeisti kitą. Baimė yra vienas iš velnio įrankių. Ir jeigu kas nors mus bando pakeisti tokiu būdu - jis Velnio žinioje. Šis atlieka Velnio užsakymą. Šėtonas, anot apaštalo, moka apsimesti šviesos angelu. Jis, atrodo, žmogaus sielą tarsi trauktų į dangų, tačiau ją nusitempia į pragarą.

Žmonės Velnią mato tik kituose. Jie savuoju purvu apmėto artimą ir paskiau jį šventuoliškumo lazda muša. Tai bene vienintelis labiausiai mėgstamas sportas. Toks aklumas sau yra iš pragaro ištekanti versmė, iš kurios kyla visokie neramumai, pradedant šeimyniniais konfliktais ir baigiant tarpvalstybiniais karais. Jungas pastebėjo, kad blogio savyje nepastebėjimas yra gimtoji nuodėmė, nuodėmė, iš kurios tarsi iš gausybės rago pasipila ir kitos. Jėzus sakė, jog niekas nėra geras, tiktai dangaus Tėvas. Vadinasi, tas žmogus, kuris nemato savyje nuodėmės, bet ją įžiūri kitame, yra Blogio valdžioje.

Yra žmonių, kurie tarsi apsimetėlis šv. Rašto teisuolis mano save esant geresniais už kitus. Savimi didžiavimasis padeda šiam žmogui bent jau išlaikyti išorinį padorumą. Nuo tokio žmogaus vis dėlto sklinda smalos dvokas. Jam omnes homines mali. Toks žmogus sugeba savo juodąsias asmenybės puses įžiūrėti kituose, kitus dėl savyje esančio purvo pasmerkia, arba, kaip sako psichologai, - projektuoja šešėlines savo asmenybės dalis į kitus žmones. Tokiems žmonėms galioja Dievo įsakymas: “Niekada nesisvaidyk purvais: į taikinį gali nepataikyti, o tavo rankos vis paliks purvinos”. Kas šios išminties nepajėgia išgirsti, tame gyvena Šėtono dvasia.

Yra lengva suklysti stebint išoriškai išpažįstančius religiją, bet ja negyvenančius, palaikant tikraisiais išpažinėjais. Vilkas, apsisiautęs avies kailiu, vis tiek kvėpuoja kaip vilkas. Atlape prisegtas krikščioniškas ženklelis mažai ką tepasako. Lengva, ypač jei to pats nori, apsigauti stebint save. Galbūt Dievas teliko žodžiu ir negyva formule, kurią dažnai kartojame su Šėtono sutikimu.

Reikia skirti suprantantįjį nuo pritariančiojo. Paskutinis skelbs mokymą kaip didžiausią išmintį, bet ja negyvens. Kam parūpo Šėtonas, tas visada kalba apie Dievą. O supratęs, jį padarys gyvenimo norma. Ir tik per jį evangelija sklis toliau. Kristaus sekimas yra tikras kelias, o nusilenkimas jam - nauja stabmeldystė. Geriau vienas vykdąs Kristaus mokslą, nei tūkstantis jį skelbiančių.

Reliatyvumo dėsnis, atrodo, veikia ir dvasinius dalykus. Kad susigaudytume gyvenimo spalvose, reikia, kad žmogus žinotų, kurioje spektro vietoje tarp juoda ir balta jis pats stovi. Įsigilinus į savąjį vidinį pasaulį pagal jame vyraujančių  nuostatų ir išorinio elgesio požymius, galima rasti savo vietą metafizinėje skalėje. Tai labai svarbu. Kadangi kai kurie žmonės, būdami arčiau tamsos poliaus, desperatiškai laikosi puritonizmo pozicijų ir tuo stengiasi įrodyti sau ir kitiems, jog jie yra arti Dievo. Žmogus, įsikibęs į  šias pozicijas, nepajėgia suprasti, jog jis įsikūrė  Šėtono kaimynystėje, o įsitikinimas, jog jis yra švarus, tėra iliuzija. Arba pavyzdžiui arčiau baltojo poliaus stovintysis kituose žmonėse kartais net akivaizdžiai blogus dalykus išaiškina, kaip gerus, arba atvesiančius į gerą. Geras žmogus yra švelnesnis su savo priešais, kaip blogas su savo draugais. Taigi reikalinga didelė išmintis, skiriant savyje gyvenimo spalvas.

Šėtono pėdsakas dvasioje yra neviltis. Čia kalbu ne apie trumpalaikį nusiminimą, bet apie pamėgimą save niekinti ir draskyti į gabalėlius. Net palinkimas save sutapatinti su ant kryžiaus prikaltu Kristumi ir išgyventi savyje jo žaizdų skausmo, yra kažkas demoniško. Taip ir pirmieji krikščionys, kaip rašo istorija, santūriai vertino savanorius kankinius. Neapykanta tiek sau, tiek kitiems ateina iš Velnio. Vienintelę neapykantą galima pateisinti, kaip rašiau, tai tą, kuria atsigręžiama prieš Šėtoną ir jo darbus.

Žmonės sako, jog Velnias apsėda, tačiau nepasako, jog Dievas apsėda. Tiktai Šėtono planuose žmogaus pavergimas, tuo tarpu Dievo pasiuntiniai gerbia žmogaus laisvę. Ji Dievo dovana. Šėtonas laisvę tik žada.

Daugelis dalykų šiame pasaulyje suspindi ne savo šviesa. Apakintas žmogus vardan nykstančio dalyko paaukoja net dvasios turtus, kaip vidinę taiką, ramybę ir gebėjimą nuoširdžiai mylėti. Ir tai tik dėl to, kad paliestų miražą ir eilinį kartą įsitikintų, jog tai yra “ne tai, ne tai, ne tai”. Gali būti visa: meilė, laimė, gyvenimas, bet ir tuo atveju būna visada per maža. Viskas yra idem per idem. Kartais žmonės suvokia tai greičiau, kartais prireikia viso gyvenimo, kad įsitikintų, jog pasaulis sukasi ratu. Hinc metuunt, cupiuntque, dolent etc. Ne vienas galiausiai pasako: “Rytdiena gali neateiti, nes mes viską žinome”. Filosofija paprasta: jei nėra dėl ko mirti, vadinasi, nėra ir dėl ko gyventi. Tai momentas, kada reikia būti ypač atsargiam. Tai akimirka, kada gerosios ir piktosios dvasios dėl žmogaus stoja į galutinę kovą. Tik nuo pačio žmogaus priklauso, ar jos įspaus į ranką kopėčias, kuriomis gali užlipti į dangų, ar kilpą, kuria gali nusileisti į pragarą.

Šekspyras rašė: “Gyvenimas yra tragedija tiems, kurie mąsto, ir komedija tiems, kurie jaučia”. Jeigu gyvenimo kelią nenušviečia Dievo Saulė, jį parodyti pasišauna Šėtonas. Pas vienus žmones Velnias atsisėda į jausmų vežimą. Šiems gyvenimas tampa komedija. Jie apsimeta drąsiais ir pasislepia po džiūgaujančio kvailumo kauke. Viduje - fatalizmo, pasyvumo ir tuštumos pelkės. Jie galvoja, kad pastangos į žemę sugrąžinti Saulę yra kvailos ir bergždžios.

Kitiems žmonėms Šėtonas įsisėda į proto vežimą. Jiems gyvenimas - tragedija. Šie blaškosi ir ieško progos žemyn galva šokti nuo tilto ir su savimi pasigriebti vyrą ar žmoną, tėvus ir vaikus, draugus ir priešus. Jų viduje knibžda savižudybės ir žmogžudysčių mintys. Viltis išvysti Šviesą išblunka nevilties migloje.

Tiek vieną, tiek kitą žmogų Šėtonas atvedė prie takelio į mirtį starto juostos. Iš jų Šėtonas reikalauja paskutinės pastangos. Žmogus šauktųsi pagalbos, tačiau abejoja, ar yra kas nors galingesnis už tą, kuris už rankos paėmęs atvedė jį prie prarajos krašto. Žmogus jaučiasi nesaugus. Jo širdies taurė persipildžiusi nerimu ir kančia. Baimė ir silpnumo suvokimas išstumia į paskutinio bėgimo takelį. Jacta est alea. Vieniems užneria kilpą ant kaklo juodas nuliūdimas, kitiems įniršis. Panikos apimtas žmogus atbėga ligi finišo - pragaro karalystės slenksčio. Peržengus padedamas taškas ilgo žlugimo kelio pabaigoje. Taškas - tai mirtis, iš kurios neprisikeliama.

Kančia nėra baisi, jei žmogus žino, kur nuo jos bėgti. Antraip ji pražudo. Kaip geležinis daiktas, perdegęs kaitrioje ugnyje, netenka galios įkaisti, taip ir žmogus, kentėjęs ligi didelio nervų įtempimo, nustoja gebėjimo kentėti ir užjausti kitų kančią. Psichinis jautrumas atbunka. Dvasinis gyvenimas atrofuojasi. Dvasinėje kančioje kaip ir fiziniame skausme yra savita riba, sava nejautrumas.

3. Kaip priimti blogio iššūkį?

Su knyga rankoje? Mūsų etikos ir moralės vadovėliai yra prikimšti abstrakčių normų ir aiškinančių žmogaus elgesį išvedžiojimų. Šios knygos toli nuo gyvenimo, kuris tikrumoje yra kova.

Ne vienas manome, kad užtenka žinoti, kaip teisingai elgtis. Blogis ateina iš nežinojimo. Lygiai taip pat naiviai skamba pasakymas, jog kas atidaro mokyklą, tas uždaro kalėjimą. Būna, kad viskas taip ir pakrypsta, bet dar dažniau žmogus, apsiginklavęs žinojimu, tampa uolesniu Šėtono tarnu nei prieš tai. Taigi atrodo, jog protas nėra tas kertinis akmuo, į kurį remiasi mūsų metafizinės egzistencijos rūmas.

Visi mes žinome tiek daug dieviškų tiesų, kad ir šimtosios jų dalies užtektų, kad taptume šventi; betgi žinoti tiesą ir gyventi pagal ją - du skirtingi dalykai. Didelės naudos galima turėti skaitant gilias knygas, tačiau reikia gyvenime daug daugiau. Vienas dalykas yra žinoti, kitas - pažinti. Žinojimas yra ginklas, bet ne taikinys. Augdami protu dažnai prarandame meilę.

Jeigu nesistengiame pažvelgti blogiui tiesiai į akis ir gyvenimo iššūkių akivaizdoje slepiame savąją galvą į smėlį, vadinasi, blogis triumfuoja. Jeigu su pašaipa klausomės apie piktąsias dvasias, jos gali ramiai dirbti savo pražūtingą darbą.

Kad nugalėtume blogį reikia aukos. Aukos darbas yra vertingesnis už storos knygos perskaitymą. Pats žodis ‘auka’ reiškia gero dalyko atidavimą dėl geresnio. Jėzus pasakoja alegoriją: “Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą”(Mt. 13,44). Taigi ir žmogus, jeigu jisai nori pasiekti didesnių rezultatų kurdamas savo dvasią, turi paaukoti kai kuriuos mažesnius gėrius, nors ir išsiskyrimas su jais būtų skausmingas. Kryžiaus misterijoje sukoncentruota didžioji savęs transformavimo išmintis.

Žmonijos gyvenimas šioje žemėje yra atsisakymas daug ko gera, vardan to neturinčio konkretaus turinio žodžio ‘laimė’. Vardan jos būtina įprasti sakyti ‘ne’. Galima įkopti į kalną iš šiaurės ar pietų pusės, bet pats lipimas lieka nepakitęs.

Susivaldymas nėra lygus susivaldymui. Galima stipriai suprakaituoti tūpčiojant ir strikinėjant vietoje. Taip atsitinka, kai neprotingi susivaldo dėl atsidavimo kitam nesusivaldymui, atsisako nuo vieno malonumo, bijodami netekti kito, susilaiko nuo vieno, būdami antro valdžioje. Pasidavimą aistrai jie vadina susivaldymu. Nedera dorybei tokie mainai: keisti malonumą malonumu, liūdesį liūdesiu, baimę baime, didesnį mažesniu, lyg pinigus. Tuo tarpu vienintelis tikras pinigas, į kurį visa tai verta pakeisti - dvasinis skaidrumas. Juo verta pasitikėti.

Žmogus gali kitą panešti taip toli į priekį, kiek jis pats yra pažengęs. Tame, kuris kitam liepia elgtis taip, kaip jis sako, bet ne taip, kaip daro, anot apaštalo Pauliaus žodžių, nėra tiesos. Ypač reikėtų saugotis tų, kurių tikėjimas neturi nė mažiausios abejonės. Toks tikėjimas yra labai jau įtartinas. Stiprus tikėjimas dažnai būna  apsaugos nuo pasąmonėje lindinčio netikrumo mechanizmas. Abejonė yra viena iš mūsų gyvenimo sąlygų. Garbingoje abejonėje yra daugiau tikėjimo, nei sugniaužtais kumščiais ištartame žodyje ‘tikiu’.

Jeigu mums reikia pagalbos, jos verta ieškoti tarp tų, kurie klydo ir abejojo, bet, nepaisant viso to, stipriai pasistūmėjo į priekį. Reikėtų daugiau dairytis tokių savo viduje ramybės turinčių žmonių. Jų ramybė - tai ne save išsekinusio nuodėmėje išglebimas, bet vandenyno bangos įtampa. Kilnios dvasios žmogus, - jeigu norėtume jį atskirti iš kitų, - yra vienodas laimėje ir nelaimėje. Jis niekuomet nepasikarščiuos, bet ir neleis kitiems save žeminti. Nesipuikuos, jei sekasi bet ir nesijaus prislėgtas nelaimėje. Neieškos, bet ir nevengs pavojaus. Nekalbės apie kitus, nei apie save. Nesistengs, kad jį kas girtų, ir nenorės, kad peiktų kitus. Ir svarbiausia - iš jo vidaus spinduliuos kažkas, ką vieni vadina astraline šviesa, kiti - harmonija, treti dar kitaip. Būtent tokie žmonės geriausiai gali suprasti einančius tuo pačiu keliu.

Blogio užkratui, tarsi kokiai epidemijai, žmogus lengvai pasiduoda. Panašiai kaip blogis plinta per žmones, taip ir gėris gali ateiti kito pagalba. Kaip mes susipažįstame  su Dievu? Pirmiausia būdami vaikais tai patiriame per tėvų meilę. Vėliau jį įžiūrime geruose žmonėse. Bene tai ir yra vienintelis būdas plėsti Gėrio Karalystę.

Pradėti reikia tik nuo savęs! Daug blogio kyla dėl to, kad žmonės, būdami blogi, nori taisyti blogį. Tik, kaip sakė šventasis, pats kildamas kelsi pasaulį.

4. Tikėjimo šansas

Mūsų moralinės pastangos neištirpsta abstraktybėje. Kiekviena pastanga - tai dvasinės energijos išlydis, kuris sužeidžia Priešą. Jo turėtų bijoti vieniši, tačiau susivienijęs su Dievu žmogus yra nenugalimas. Kad apsigintų apaštalas ragina: “Pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles”(Ef. 6, 16).

Niekaip neišsivers be geros religijos tas, kuris nori pasiekti kitą Mirties jūros krantą. Vien tik dėl to, kad ir kiti taip daro, t. y . tradiciškai praktikuojama religija gali atvesti tik į Šėtono namus. Religija yra nelygi religijai. Ji gali ir pražudyti ir išgelbėti.

Specifinis kontekstas, kuriame reiškiasi religinis poreikis, dar nieko nesako. Žmogus gali garbinti gyvūnus, medžius ar akmeninius ir auksinius stabus, nematomą Dievą ar žiaurius vadus; jis gali garbinti savo protėvius, savo naciją, savo klasę ar partiją, pinigus ar sėkmę. Jo religija gali jį skatinti naikinti ar mylėti, viešpatauti arba broliautis; ji gali ugdyti dvasią arba ją paralyžiuoti. Žmogus gali suvokti savo pasaulėžiūrą kaip religinę, t. y . skirtingą nuo pasaulietinių, arba manyti neturįs jokios religijos, o savo atsidavimą kokiems nors tariamai pasaulietiniams tikslams - jėgai, pinigams ar sėkmei - laikyti tik rūpinimusi praktiniais dalykais. Žmogus yra didelis žodžių žaismo meistras.

Prieš akis stoja visas spektras religijų. Tikiu, kad skaitytojas sugebės pats teisingai išsirinkti. Čia norėčiau tiktai persergėti dėl autoritarinės religijos. Ji veda ne prie Dievo, bet supančioja prie jo besiveržiančią dvasią. Šioje religijoje kuo tobulesnis tampa pasirinktas dievas, juo netobulesnis pasidaro žmogus. Visa, kas žmoguje yra geriausia, yra perkeliama į stabą. Jeigu susikurtas dievas suspindi nežemiška šviesa, tada žmogus pasilieka tuščias ir skurdus. Žmogus įsivaizduoja, kad visa, kas yra gražu ir kilnu, teturi tik jo dievas. Tai yra tas mechanizmas, kuris priverčia žmones net antihumaniškiausių sistemų lyderiams priskirti nepaprastos išminties bei gerumo savybes.

Visa, ką žmogus gali turėti savyje gražaus, tepriklauso Dievui. Jam pačiam nebelieka nieko. Vienintelis kelias į save veda per stabą. Visa atidavęs Dievui, jis meldžia jį grąžinti bent dalį to, ką anksčiau turėjo. Jeigu pirmarūšis tikėjimas duoda skaidrios vilties, tai jo karikatūra verčia būti vergiškai priklausomu. Žmogus praranda gebėjimą pasikliauti artimu ir pačiu savimi, praranda poreikį mylėti ir mąstyti.

Tikras nuopuolis yra tai, jog žmogus susvetimėjo pats sau ir atsigręžė prieš save, nors ir prisidengęs tariamu dievo garbinimu. Jis suklumpa prieš dievą, kuris jį apiplėšė, kad nereikėtų nusilenkti Dievui, kuris nori apdovanoti.

Jokia religija pati iš savęs negali išgelbėti žmogaus dvasios iš Šėtono pinklių. Tikėjimas - tai dvasinis ėjimas. Svarbu ne tik eiti, bet dar svarbiau žinoti, kur ir kaip eiti.

Tikėjimas - laisvas pasirinkimas. Pertemptas rimtumas tikėjimą laiko lengvabūdiškumu ir nesąmone. Reikalavimas įrodymų ir faktų dvasinėje srityje yra kelias, vedantis į niekur. Žinoma, galima būtų įrodinėti, jog tikėjimas gali realiai padėti pasipriešinti tokiems jausmams, kaip baimė ir nusivylimas, gali net padėti ligoniams nugalėti ligą ir pan.

Dvasiniams ligoniams tikėjimas yra bene pagrindinis sveikatos svertas. Jungas rašė: “Per pastaruosius 30 metų iš visų civilizuotų kraštų žmonės perėjo per mano rankas. . . Tarp mano pacientų, ypač tarp tų, kurie buvo persiritę į antrąją gyvenimo pusę, nebuvo nė vieno, kurio problemos nebūtų susijusios su religinės pasaulėžvalgos sunykimu. Galima drąsiai teigti, kad jie visi susirgo, nes neturėjo to, ką per visus amžius savo išpažinėjams duodavo religija, ir nė vienas jų iš esmės nepagijo, kol neatkūrė savo religinės pasaulėžvalgos”( C.G.Jung, The Colective Works of C.G.Jung vol. 5, 1967, p. 334 ). Tačiau jokie net ir storose Jungo knygose nesutalpinami argumentų kalnai neprivers pasipūtusio žmogaus lengvabūdiškai elgtis. Tikėjimas yra žygdarbis, kuriam reikalinga pribręsti.

Dvasiniuose dalykuose derėtų atsisakyti pernelyg didelio rimtumo. Jis būna tarsi tas užkertantis kelią organizmo augimui kaulų sukietėjimas. Gyvas žmogus yra minkštas ir lankstus, miręs darosi kietas ir stangrus. Kietumas ir standumas - tai mirties palydovai, o švelnumas ir minkštumas - gyvybės reiškėjai.

Dvasiniuose dalykuose reikalingas spontaniškumas ir vaikiškumas. Jėzus sakė: “Kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją”(Lk 18, 17). Mes kiekvienas pastebėjome, kaip lengvai vaikai patiki raganomis, nykštukais ir kitomis nežemiškomis būtybėmis. Ne vienas jų net kalbasi su fėjomis ir kitomis nematomomis draugėmis. Todėl mistikai meldžia: “Dieve, duok man vaiko širdį tikėti”. Tiktai daug vėliau vaikai savąjį ‘aš’ įvelka į ‘ego’ lukštą. Jie, besimokydami žaisti suaugusiųjų žaidimus, praranda tikėjimą Kalėdų Seniu ir gerosiomis burtininkėmis.

Jėzus mus ragina neatsisakyti kūdikiško spontaniškumo. Jis kviečia apsidairyti plačiai atvertomis vaiko akimis. Tiktai atsisakę dirbtinio rimtumo, pajėgsime ir toliau augti dvasia. Tam, kad atskleistume dvasinio pasaulio horizontus, reikia neutralizuoti savyje materializmo atliktą smegenų plovimo darbą.

Nedera dvasinėje srityje perlenkti lazdą. Didinguose dalykuose, kokiu yra ir naujo vidinio žmogaus užgimimas amžinybei, nepritinka skubotumas. Paprasčiausiai reikėtų pasitikėti Dievo apvaizda ir laukti,  kada  ateis laikas, kai žmogaus Savastis išsiners iš savo materialistinio suvokimo kokono ir spontaniškai veršis aukštyn. Tai yra tas ypatingas momentas, kada pastebime, jog turime sparnus. Moksliškai įrodyti, kad jie yra, neįmanoma, juos būtina pajusti. Tik pats žmogus gali iš vidaus praplėšti loginio mąstymo lukštą.

Užsklanda

Velnias ir jo angelai dalyvauja kosminėje dramoje. Svarbu yra suvokti, jog Tamsa turi realius matmenis. Moralinė kova - tai kova asmens prieš asmenį, ‘Dievo žiežirbos’ prieš tamsos karalystės kunigaikštį, kuris “kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti”(1 Pt.5, 8). Šėtonas nėra uždarytas pragaro liepsnose. Jis suranda daug plyšių, kad apsilankytų čia pas mus, ir žino daug durų, pro kurias į savo Tamsos buveinę galėtų pertempti žmogų.

Evangelijos sako, kad Jėzus pabaigoje tars: “Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta Velniui ir jo angelams”(Mt 25, 41) ir uždegs žalią šviesą plačioje vedančioje į niekur gatvėje. O jeigu iš tikro yra paena damni ir daugelio laukia būtent toks egzistencinis posūkis? Ar ne geriau dabar stengtis uždaryti Šėtoną į bedugnę?

Capiat qui capere potest: Super terram nos esse navigandum. Scala: a Tartaro ad primum ignem. Vivo sicut tu vis. Bet laikas eina ir nemokantys plaukti turės priryti sūraus vandens.

Reikia kažką daryti. Tiems, kurie užsidegs keisti gyvenimą iš peties, norėčiau pasiūlyti perskaityti R. Tagorės eilėraštį:

Vidurnaktį žmogus, panorėjęs tapti atsiskyrėliu, sušuko:

Atėjo laikas man palikti namus ir ieškoti Dievo. Ir kas mane čia laikė suklaidintą  taip ilgai?

Jam Dievas sušnabždėjo: “Aš”. Tas žmogus buvo apkurtęs.

Su kūdikiu prie krūtinės guli jo žmona ir tykiai miega savo patale.

Žmogus paklausė: “Kas temdė mano protą taip ilgai?”

Jam balsas vėl atsakė: “Dievas”. Bet jis jo negirdėjo.

Kūdikis pravirko, kažką susapnavęs, ir prisiglaudė prie motinos krūtinės.

Dievas jam įsakė: “Liaukis, neišmanėli, ir nepalik savo namų”. Tačiau ir vėl tas negirdėjo.

Dievas atsiduso ir suaimanavo: “Kodėl mano tarnas ruošiasi manęs ieškoti, mane apleisdamas?”

Kiekvienas jau vien savo buvimu formuojame aplinką. Pats nereikšmingiausias veiksmas, bėgomis pasakytas žodis ar akimirkos jausmas - reikšmingi ir realūs kaip realu viskas pasaulyje. Net kiekviena mūsų mintis keliauja į Dievo atmintį.

Kambaryje perstatyti baldus? Gyvendamas kaip atsiskyrėlis dykumoje, nepajėgsi atsiriboti nuo pasaulio. Kur tik keliausi, save su savimi veši. Išorinį gyvenimą pakeisti nėra pats svarbiausias dalykas. Kelias, kuris veda į dangų, nėra pasitraukimo iš pasaulio, o veikimo jame kelias. Šis veikimas, apie kurį taip dažnai kalba norintys pasaulį pakeisti karštakošiai, jokiu būdu nėra devynių darbų darymas, bet paprasčiausias buvimas sau skirtoje vietoje tikint. Tikėti - tai pats didžiausias veikimas. Teisingai ir nuoširdžiai tikėti yra tarsi būti žvake, kuri sudegdama apšviečia kitus.

****************************************************************************

Iliustruota knygos versija Acrobat faile

****************************************************************************