Žmoniją kankinančių
nelaimių skaičius pastaruoju metu taip padidėjo, kad derėtų pripažinti,
kad mus nuolat persekioja pasaulio pabaigos grėsmė.
Mums gresia:
1) Didysis suspaudimas,
2) Saulės užgesimas,
3) Galaktikų susidūrimas,
4) Smūgis iš kosmoso,
5) Šiluminė garrota,
6) Jūros srovių kaprizai,
7) Kataklizmų lavina,
8) DP,
9) Branduolinis karas,
10) Didelės epidemijos,
11) Šiukšlės,
12) Demografinis sprogimas.
Kaip jau žinome, 1999 m. liepos mėnesiui Nostradamo pranašauta pasaulio
pabaiga taip ir neįvyko. Kadangi šio visų laikų garsiausio pranašautojo
prognozes sunku tikslaii interpretuoti, pasaulio pabaigos galime taip
pat sėkmingai laukti ir 2003, ir 2005 m., ir dar vėliau. Be to visokių
bėdų skaičius taip išaugo, kad, netgi neatsižvelgiant į Nostradamo
kranksėjimus, dera pripažinti, kad mums nuolat gresia pasaulio pabaiga.
Pasaulis gali būti sunaikintas ir kokio nors didesnę erdvės dalį
apimančio kataklizmo, ir dėl kokios nors vietinės katastrofos. Tiems,
kurie norėtų išgyventi, vertėtų susipažinti su galimais apokalipsės
scenarijais. Juolab, kad daugelį jų sukūrė žmogaus rankos. Vertinant
visa tai kosminiais mąstais, pavojai, slypintys evoliucijoje ir aklose
gamtos jėgose yra tokie ilgalaikiai, kad darosi grynai abstraktūs. Mūsų
miego jie neturėtų trikdyti; gal būt kada nors, tolimoje ateityje,
kuomet gyvens mūsų palikuonys.
Didysis susispaudimas
Visata neegzistuos amžinai. Dabar jos amžius yra apie 15 mlrd. metų.
Tolesnis Visatos, o kartu ir visų ją sudarančių objektų, įskaitant ir
Žemę, likimas priklauso nuo joje sukauptos masės. Jeigu ji yra per
maža, Visata plėsis iki begalybės. Bet jeigu kosmose materijos tankis
viršija tam tikrą krizinę vertę, po plėtimosi fazės prasidės
kondensacija. Galaktikos nustos tolti viena nuo kitos ir prasidės
"Didžiojo suspaudimo" fazė, pasibaigsianti tada, kai visa materija
susirinks viename taške, kaip iki Didžiojo Sprogimo. Po to gal būt
prasidės kitas Didysis Sprogimas.
Deja, mokslininkai dar negali pasakyti, kokia yra Visatos masė. Taip
pat nelengva įvertinti, kiek truks toji kondensavimosi fazė. Matyt tiek
pat, kiek ir plėtimasis, bet visiško tikrumo dėl to nėra.
Netgi jei Visata ir neperstotų plėstis, pasaulio pabaiga vis tiek
turėtų įvykti. Astrofizikai prognozuoja, kad po 100 tūkst. mlrd. metų
užges paskutinės žvaigždės, o galaktikas sudarys tamsi ir šalta
medžiaga. Dar po milijardo milijardų metų galaktikos pradės kristi į
juodąsias bedugnes, kol, galų gale visos tos bedugnės susijungs į vieną
didelę juodąją bedugnę. Tai įvyks taip negreitai, kad dėl to tikrai
neverta daugiau sukti galvos.
Saulės užgesimas
Mūsiškė saulė yra vidutinio dydžio žvaigždė, kurios amžius yra apie 5
mlrd. metų. Energija joje gaminasi jungiantis vandeniliui ir susidarant
heliui. Iki šiol saulėje sudegė apie pusę joje esančio vandenilio. Kai
jis baigsis, mūsų žvaigždė švies tik sukauptos energijos dėka, kaip
krosnis, kurion niekas nebeprideda malkų. Palaipsniui saulės dydis
mažės, ji taps pradžioje baltu, o vėliau raudonu nykštuku. Vieną dieną
spinduliuojamosios energijos jau nebepakaks Žemei pašildyti (jeigu tada
dar bus Žemė). Žmonės dar kurį laiką galės vegetuoti ir tokiomis
sąlygomis.
Iki šio nemalonaus momento dar praeis apie 5 mlrd. metų, todėl perdaug jaudintis dėl to neverta.
Galaktikų susidūrimas
Artimiausia nuo mūsų Andromedos galaktika, kuri yra didesnė už mūsiškę,
artėja prie mūsų 140 km/s greičiu. Nesame tikri, ar į mus pataikys
(trajektorija nėra tiksliai nustatyta), bet jeigu taip įvyktų, tai ne
anksčiau kaip 2-3 mlrd. metų, taigi anksčiau, nei baigsis saulės
energija.
Galaktikos kosmose susiduria ne taip jau reta; pati Andromeda, iki
pasukdama link mūsų, buvo stumtelėta kitų, greta buvusių galaktikų. Ir
mūsų galaktika nėra šventuolė, nes jau spėjo įtraukti į save apie
tuziną mažesnių galaktikėlių. Abi galaktikos: Paukščių takas ir
Andromeda, yra didžiausios apylinkėje, todėl jų susidūrimas galėtų būti
gana įspūdingas.
Kaip atrodo tokios galaktikų peštynės? Panašiai, kaip būtų susidūrus
ore dviems smėlio saujoms. Galaktikos didingai persikloja tarpusavyje,
bet didžiuliai tušti tarpai tarpžvaigždinėje erdvėje neleidžia
žvaigždėms susidurti fiziškai. Bet tokiai mažai periferinei planetėlei,
kaip mūsiškė, reikalai galėtų būti komplikuotesni. Pro šalą skriejanti
masyvi žvaigždė galėtų pakeisti gravitacines sąlygas, todėl Žemė galėtų
iš savo apskritiminės orbitos pereiti į elipsišką, daugiau ar mažiau
nutolusią nuo saulės. Tai turės rimtų pasekmių planetos klimatui, nes
dabar mūsų atstumas nuo saulės yra optimalus šiluminiu požiūriu.
Kiekvienas šio stabilumo pakeitimas būtų mirtinas.
Bet Andromeda dar turi nukeliauti apie 2 mln. šviesmečių, todėl dėl to dar irgi anksti rūpintis.
Smūgis iš kosmoso
Šioje vietoje baigiasi nekaltos abstrakcijos ir prasideda realūs
pavojai. Dar prieš porą dešimtmečių niekas rimtai nesvarstė didelio
kosminio objekto kritimo į Žemę galimybės, nors tokią galimybę turėtų
vis priminti krateriais išmarginti Mėnulio, Marso ar Merkurijaus
paviršiai. Situacija staiga pakito, kai 1994 m. liepą kometa
Shoemaker-Levy 9, prieš tai Jupiterio traukos jėgos sudraskyta į 23
gabalus, pradėjo bombarduoti šią didžiausią iš saulės sistemos planetų.
Tiesiogiai iš Žemės to nesimatė, bet tai, apie galima spręsti iš
kosminio zondo "Magellan" padarytų nuotraukų, rodo, kad reginys buvo
neeilinis. 700 m skersmens luitai, lekiantys 60 km/s greičiu Jupiterio
atmosferoje išplėšdavo Žemės dydžio langus. Kometos likučių fontanas
pakilo į 3500 km aukštį, o susidūrimo vietose temperatūra viršydavo
2000 laipsnių.
Po
to imta svarstyti apie tai, kas būtų, jei vienas iš tų luitų pataikytų
į Žemę. Prisiminta, kad mūsų planetoje irgi galima aptikti gilių
kraterių, prisimintas 1908 m. nukritęs Tunguskos meteoritas ir kiti
panašūs įvykiai. Žemėje kosminio bombardavimo pėdsakų nėra daug, nes
smulkūs meteoritai sudega ore, o didesnieji daugiausiai pataiko į
vandenynus, kur jų pėdsakai dingsta. Sausumoje išmušti krateriai
greitai sunyksta dėl erozijos; juos išplauna lietūs ir uždengia
augmenija. Tačiau šiandien yra manoma, kad Žemei, kaip ir kitoms
planetoms gresia susidūrimas su dideliu kosminiu kūnu: asteroidu ar
kometa. Žinoma, kad praeityje tokių susidūrimų būta nemažai. Visi penki
didieji gyvybės rūšių Žemėje išnykimai, įskaitant ir dinozaurų žuvimą
prieš 65 mln. metų, buvo sukelti būtent tokios priežasties.
Tokių kolizijų scenarijai tikrai primena pasaulio pabaigą. Jau
kilometro skersmens kūno smūgis turėtų globalų pasekmių. Jeigu jis
pataikytų į vandenyną, akimirksniu išgaruotu didelis vandens kiekis ir
sukiltų 15 km aukščio bangos, kurios keliautų į sausumą pakeliui visa
ką naikindamos. Išlikusiems gyviems dar reikės patirti žemės
drebėjimus, gaisrus ir rūgščius lietus. Iš dugno pakelti į orą
milijonai tonų medžiagos keliems metams užtemdytų saulės šviesą. Kada
oras kiek praskaidrės ir bus galima įvertinti sunaikinimų mastus,
tikriausiai nebebus kam apverkti griuvėsiais virtusią civilizaciją.
Suprantant tokio pavojaus realumą buvo suburtos dangaus stebėtojų
grupės, vadinamos Spacequard. Jos seka ir kataloguoja visus objektus,
galinčius susidurti su Žeme. Tokių objektų yra keli tūkstančiai. Jeigu
pavojų pavyktų numatyti prieš penkis dešimt metų, būtų galima surengti
ekspediciją, susprogdinti objekto paviršiuje branduolinį užtaisą ir
pakeisti orbitą. Nedidelis kurso pakeitimas, jeigu jis atliktas laiku,
gali išgelbėti Žemę nuo katastrofos.
Kol kas niekas nežino nei dienos, nei valandos. 1996 m. gegužės 19 d.
viskas jau galėjo būti baigta. Didelis kosminis kūnas tiesiog atsirėmė
į Žemę (būtent taip kosminiais mastais galima vertinti 450 000 km
atstumą). Kai jis buvo pastebėtas, nieko jau nebuvo galima padaryti.
Aišku, viešoji nuomonė apie tai nieko nežinojo, bet taip bus ir per
tikrąją katastrofą - valdantieji iki galo išlaikys informacinį embargą.
Žmonės žus nežinodami, kas atsitiko.
Šiluminė garrota
Garrota yra ispanų išradimas - lankas, kurio pasmaugiamas pasmerktasis. Šiluminė garrota jau spaudžia civilizacijos kaklą.
Šiltnamio efektas švedų chemiko Svantės Arenijaus dėka buvo žinomas jau
XIX a. pabaigoje. Gamtoje šis efektas vyksta visiškai natūraliai, jeigu
jo nebūtų vidutinė temperatūra Žemėje būtų ne plius 15 oC kaip
šiandien, o minus 18 oC. Jį sukelia tokios dujos, kaip ozonas, vandens
garai, metanas, azoto oksidai ir anglies dvideginis. Šios dujos
apsunkina planetoje susikaupusios šilumos išspinduliavimą į kosmosą.
Kol jis vyko natūraliai, be žmogaus įsikišimo, infraraudonoji
spinduliuotė be kliūčių iškeliaudavo į kosmosą; ją kiek pristabdydavo
tik vandens garai ir anglies dvideginis, kurio ore yra 0,028 proc. Dėl
žmonių suvartojamo didelio kuro kiekio dabar ši dalis išaugo iki 0,035
proc. ir didėja toliau.
Negalinti laisvai išeiti į kosmosą šiluma gali sukelti klimato
katastrofą. Jos ženklus jau dabar jaučiame savo kailiu. Apie 2030 m.
šiltnamio efektas sustiprės dvigubai ir visos neigiamos pasekmės
pasidarys dar akivaizdesnės. Vidutinė temperatūra gali išaugti 5
laipsniais ir klimatas visai išprotės. Ištirps ašigalius dengiantys
ledynai, vandens lygis jūrose pakils ir daug pakrančių sričių bus
užlietos. Jau šiandien nyksta pirmosios salos Ramiajame vandenyne. Iš
tokių miestų kaip Hamburgas, Venecija ar Londonas liks tik
prisiminimai; tas pats įvyks ir su tokiomis šalimis, kaip Olandija.
Jūros srovių kaprizai
Pusiausvyros klimato procesuose praradimas žada anksčiau neregėtos
jėgos tornadais ir griūtimis, o taip pat potvyniais ten, kur anksčiau
buvo dykumos ir atvirkščiai. Taip apt gali pasikeisti jūros srovių, nuo
kurių priklauso Žemės klimatas, tekėjimo kryptys. Neseniai buvo
pranešta, kad silpsta garsioji Golfo srovė, o kai kuriose Atlanto
vietose vandens temperatūra nukrito net 25 proc. Vandenyno srovių
pokyčius grąžinti į normą yra labai sunku. Tų srovių trasų pasikeitimas
sustiprins klimato pokyčius, kas jau šiandien matyti iš garsiojo El
Nino, srovės, nunešančios šaltą vandenį nuo Peru pakrantės, pavyzdžio.
Jūros vandens temperatūros pasikeitimas atves prie tam tikrų gyvūnų
žūties, o tai pertrauks maisto grandinę ir žvejai staiga nebesupras,
kur dingo jų žuvys. Iki tol pasiturinčiai gyvenę žmonės taps alkanų
pabėgėlių būriu.
Kataklizmų lavina
Kataklizmai taip padažnėjo, kad jais ėmė domėtis ir mokslininkai. Vien
ilgo XX a. vykusių katastrofų analizė išryškino tam tikrus
neraminančius dėsningumus: tokio tipo įvykių ne tik kad gausėja, o jų
intensyvumas didėja, bet, visų pirma, labai daugėja nuo jų nukentėjusių
žmonių skaičius. Reikia pradėti priprasti, kad audros, viesulai ir
potvyniai bus ne pavieniais incidentais, o kasmet besikartojantys
įvykiai. Penktajame dešimtmetyje kasmet nuo stichinių nelaimių žūdavo
23 tūkst. žmonių, o jų pasekmes jautė 28 milijonai. Dešimtmečiu vėliau
žuvusiųjų skaičius jau siekė 160 tūkst. žmonių, o tragiškos pasekmės
paliesdavo apie 50 mln. žmonių kasmet. Devintojo dešimtmečio pradžioje
ši tendencija vis stiprėjo. Tą dešimtmetį kasmet stichinėse nelaimėse
žūdavo pusė milijono, o kitaip nukentėdavo 150 mln. žmonių. Planeta
keršija žmonėms už netikusį jų elgesį. Horizonte jau matyti globalinė
katastrofa, apimsianti visus Žemės gyventojus.
DP
Santrumpa DP reiškia dirbtinį protą, kuris yra bandomas sukurti
daugelyje pasaulio laboratorijų. Bet amerikiečių rašytojas Vernoras
Vinge tvirtina, kad DP gali atsirasti ir pats savaime, pavyzdžiui,
Interneto tinkle. Tokiose sudėtingose sistemose visai nauji reiškiniai
gali atsirasti ir be jokio įsikišimo iš išorės.
1993 m. parašytame straipsnyje Vinge pranašauja DP atsiradimą 2030 metais. Greta DP atsiradimo tinkle,
galimi variantai yra antžmogiškų galių kompiuterių sukūrimas,
betarpiško žmogaus ir kompiuterio ryšio susidarymas ir technologijų
sustiprintas žmogaus protas. Jeigu visuotinės tinklų sistemos taps
realybe, staiga galime pajusti, kad jos "atsibudo". Ar tokios sistemos
nebus galima išjungti, pavyzdžiui, atjungiant srovę? Nelabai, nes tie
tinklai veiks daug greičiau už žmones ir sugebės išnaudoti įvairias
keistas tinklo būsenas, pavyzdžiui, tą, kuri egzistuoja tarp
kompiuterio įjungimo ir jo darbo pradžios, ir šitaip pajėgs įgyvendinti
savo planus. Sunku įsivaizduoti, kad daug kartų už DP kvailesni,
lėtesni ir tingesni sutvėrimai sugebėtų ilgesnį laiką jį valdyti.
Ką DP gali mums padaryti? Vinge įvardija tris galimybes. Arba mus
išstums, arba privers bendradarbiauti savo iškeltomis sąlygomis, arba
pradės mus auginti, aišku prieš tai žymiai sumažinę mūsų skaičių, taip
kaip mes šiandien auginame nykstančias gyvūnų rūšis. Bet kuriuo atveju,
nebe mes būsime šios planetos šeimininkai.
Branduolinis karas
Branduolinių bombų galia yra matuojama trotilo kilotonomis, o
vandenilinių (termobranduolinių), iki šiol kare dar nepanaudotų -
megatonomis. Šalių, turinčių atomines bombas, klubas pasipildė Indija,
Pakistanu, Šiaurės Korėja, Iranu, Izraeliu. Kiekvienu momentu jas gali
įsigyti teroristai, nes medžiagas nusipirkti galima ir juodojoje
rinkoje, o palyginti paprastas gamybos instrukcijas įmanoma rasti
Internete.
Kelis kartus pasaulis jau buvo per plauką nuo branduolinio karo
(Berlyno krizė, Kubos krizė); taip galėjo atsitikti ir netyčia
palaikius gamtinius reiškinius priešo puolimu. Gali sugesti
kompiuteris, valdantis mirties paskirstymą, arba kas nors pavogs
lagaminėlį su garsiuoju raudonu mygtuku (prezidentui Jelcinui taip jau
buvo nutikę). Nors branduolinių ginklų arsenalai yra mažinami, jie dar
tokie dideli, kad kiekvienas Žemės gyventojas būtų užmuštas kelis
kartus. Potencialiomis atominėmis bombomis yra ir branduolinės
jėgainės, pakaktų tik į jas pataikyti raketas ir kiltų Černobylio
dydžio katastrofa.
Didelės atominės bombos sprogimas pakeltų į orą daug dulkių ir sukeltų
"atominę žiemą". Atsitiktų panašiai, kaip pataikius į Žemę dideliam
kosminiam kūnui, tik dar prisidės ir žudanti radiacija.
Didelės epidemijos
O jeigu mus pribaigs bakterijos? Deja nuomonė, kad mes galutinai
įveikėme epidemijas, jau yra istorija. Džiova, maras ir kitos ligos
ištvėrė ir puola su išaugusia jėga. Didelių epidemijų tikimybė didėja
dar ir todėl, kad visagalių antibiotikų era jau praėjo. Atsirado
bakterijos, atsparios penicilinui ir jo pakaitalams.
Šiuo metu grėsmingiausiai atrodo AIDS epidemija. Kas met nuo jos miršta
virš 3 mln. žmonių, o nuo 1981 m., kai buvo diagnozuoti pirmieji
atvejai, mirė 30 milijonų, užsikrėtusių yra dukart daugiau, o vien 2000
m. pasaulyje buvo užregistruota 5,3 mln. naujų susirgimo atvejų. Per
artimiausius penkis metus AIDS nusineš dar 15 mln. aukų. Vidurio
Afrikoje ištuštėjo ištisi kaimai, o tokiose šalyse, kaip Botsvana ar
PAR, ŽIV infekuotųjų skaičius siekia nuo 20 iki 36 proc. Zimbabvėje
natūralus prieaugis jau nukrito iki nulio, o Zambijoje nespėjama ruošti
naujus mokytojus, nes jie greičiau išmiršta. Dideli AIDS židiniai
netrukus gali atsirasti Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Pietryčių
Azijoje ir Indijoje.
Atrodo, kad naujų virusų ir bakterijų atsiradimas yra surištas su
masiniu pusiaujo miškų kirtimu. Beždžionėms ir kitiems gyvūnams
nepavojingos virusų rūšys persimeta ant jiems neatsparių žmonių, o mūsų
civilizacijai yra būdingas greitas tempas padeda užkrato plitimui.
Virusas, kurio mutacijos sukelia AIDS, atsirado prieš 300 metų. Per tą
laiką jis nuo šimpanzių pateko žmonėms, pradžioje tiems, kurie medžiojo
beždžiones. ŽIV išplito įvykus dekolonizacijai, migracijai iš Afrikos
ir seksualinei revoliucijai. Daug prie to prisidėjo ir homoseksualai.
Garsusis Gaetan Dumas, Kanados oro linijų stiuardas užkrėtė virš 3
tūkst. savo sekso partnerių iš viso pasaulio ir juos kruopščiai
suregistravo specialioje užrašų knygelėje.
Šiukšlės
Niekas nežino, kiek šiukšlių sukuria žmonija. Karts nuo karto kyla
triukšmas kai atliekų krūvos užverčia didžiuosius miestus. Bet
šiukšlėmis yra visos civilizacijos paliekamos atliekos: trąšos
vandenyje, freonai ore, degėsiai, smogas, nuotėkos. Nuodingos
substancijos yra ore, kuriuo kvėpuojame, maiste ir gėrimuose, kuriais
maitinamės kasdien. Ypač kenksmingi yra dioksinai ir furanai, nuodingi
junginiai, atsirandantys degant visur esančius plastikus. Jų
koncentracijos paprastai būna nedidelės, tačiau jos kaupiasi organizme
ir sukelia sunkius apsinuodijimus, skatina navikų atsiradimą.
Aplinkos tarša verčia išnykti atskiras gyvybės formas ir pablogina
žmogaus buities sąlygas. Apie tai visi žino ir daug kalbėti neverta.
Bėda tame, kad nežinome, kokia yra aplinkos užterštumo riba, kurią
peržengus aplinka nebeišlaikys ir "sprogs". Vandens, o ypač vandenynų,
tarša sukelia planktono žūtį, o jis pagamina apie 70 proc. planetos
deguonies.
Demografinė bomba
Bendras visų paminėtų pasaulio pabaigos pasiekimo būdų vardiklis yra
demografija. Planetą į tokią būseną atvedė didžiausia iš iki šiol
buvusių žmonių bendruomenė. Nors dabar kasmet žmonija išauga "vos" 90
milijonų, nors mus kankina epidemijos, civilizacijos ligos ir
kataklizmai, nors trūksta maisto ir vandens, mūsų vis daugėja.
Naujausioje JTO demografinėje ataskaitoje yra prognozuojama, kad iki
2050 mūsų bus trečdaliu daugiau; prie kiekvienos dabar gyvenančios
žmonių poros prisidės dar vienas žmogus (dažniausiai spalvotasis). Pasualis
bus tankiau gyvenamas, vargingesnis, skirtumai pagilės, o masinės
migracijos ieškant geresnio gyvenimo taps kasdieniniu reiškiniu.
Daugiausiai gyventojų bus Indijoje (1,8 mlrd.), bet išsivysčiusiose
šalyse gyventojų mažės. Italų bus ketvirčiu mažiau, panašiai sumažės ir
rusų, o ukrainiečių sumažės net 40 proc. Išsivysčiusiose šalyse 1,2
mlrd. gyventojų lygį pavyks išlaikyti tik imigracijos dėka. Afrikos
gyventojų padaugės iki 2 mlrd. ir tai bus triskart daugiau nei Europos
gyventojų. Vyks galinga migracija iš neturtingų Pietų į turtingąją
Šiaurę, ją lydės etniniai konfliktai, imigracinės politikos
griežtinimas, ksenofobijos augimas, ir t.t. turtingosios šalys bus
apgultos skurdo jūros.
Demografinis prieaugis paaštrins visų negatyviųjų civilizacijos
pasekmių pasireiškimus. Atrodytų, kad Žemėje jau šiandien perdaug
žmonių ir reiktų pradėti savotišką "demografinį nusiginklavimą" -
žmonių skaičius palaikymą esamame lygyje. Dėl daugelio priežasčių to
padaryti nėra įmanoma. Nors yra kalbama, kad Žemėje yra pakankamai ir
vietos , ir maisto, kasmet milijonai žmonių miršta badu.
Epilogas
Kiekviena, iš išvardintų pasaulio pabaigos scenarijų galime
suskaičiuoti tam tikrą tikimybę. Bėda tame, kad civilizaciniai
faktoriai veikia visi kartu; visi jie draugiškai graužia šaką ant
kurios sėdi žmonija. Plika akimi matyti, kad išeities nėra, nes, visų
pirma, nėra netgi bendro sutarimo apie tų grėsmių egzistavimą ir,
antra, nėra pasaulinės valdžios, galinčios priversti žmoniją laikytis
tam tikrų, išlikimui būtinų taisyklių. Panaši prievarta daugelyje šalių
būtų pripažinta įsikišimu į jų vidaus reikalus. Blogos situacijos
priežastis yra labai paprasta: 25 proc. Žemės gyventojų sunaudoja 70
proc. jos resursų. Turtingosios šalys niekuomet nesutiks pakeisti
padėtį, o neturtingosios yra perdaug silpnos, kad tai padarytų. Nesunku
paskaičiuoti, kad norint, jog Amerika ir Bangladešas gyventų tokiame
pat auštame lygyje, prireiktų beveik trijų tokių planetų kaip Žemė - o
mes ją turime tiktai vieną. Paimta is diskusijos.man.lt |
|