2 skyrius. Lofrindo viešnagė

 Žinoma, pirma mintis, šovusi Saikui į galvą, buvo: „Kas, po paraliais, galėtų atsidanginti tokiu vėlu laiku?“ Mat ūkininkas labai retai susilaukdavo svečių, o naktį jų apskritai nepasitaikydavo. Todėl šis beldimas kėlė nemalonių, netgi baisių įtarimų. Akimirką vaikinui pasirodė, jog už durų – Vraburgietis, nešinas savo surūdijusiu kalaviju, vis dėlto nusprendęs galutinai susitvarkyti su nekenčiamu daržovių augintoju.  

„Bet ne,- protas iškart atmetė šią idėją.- Riteris nemoka mandagiai pasiprašyti. Norėdamas mane pribaigti, jis veikiau išlaužtų silpnas duris.“

 O tuo metu anapus slenksčio pasigirdo ir balsas:

 - Atidarykit, prašom!

 Balsas!

 Negirdėtas balsas!

 Tikrai nepanašus į ne vieną iš Saiko pažįstamų. Vadinasi, ateivis ne čianykštis! Vaikinas nustėro, nustebimui bei susijaudinimui plūstelėjus vidun.

 Miškas knibžda laukiniais žvėrimis, o šis žmogus perėjo jį naktį?! Kai vilkų rujos pradeda baisiausias medžiokles? Kai giria atskleidžia visą savo negailestingumą?

 Bet..kaip?

Saikas atsikėlė, priglaudė ausį  prie durų. Nors ir siaubingai magėjo pažvelgti nekviestajam svečiui į akis, tačiau nepažįstamojo šiaip sau įleisti nesinorėjo: kažin kokie jo kėslai?

- Kas ten? – užklausė mažumėle dvejodamas. – Ko norite?

- Atrakinkit, - lyg neišgirdęs vaikino vėl paprašė atėjūnas.

 Saikas pakartojo klausimą, šį kartą kiek griežtesniu tonu:

- Kas jūs?

 Žmogau, pasakyk gi!

 -Atidaręs sužinosi, - atlėkė labai jau linksmai ištarti žodžiai.

 Aišku, toks atsakymas Saiką ne tik suglumino, bet ir  įerzino. „Jis bando iš manęs šaipytis,“ – ūmai dingtelėjo vaikinui.

 -  Kodėl turėčiau?- įžūliai atkirto ūkininkas.

 - O kodėl neturėtum? – guviai tarstelėjo nepažįstamasis.

 „Iš balso – senis, -nusprendė Saikas. -  Matyt, gerokai kvanktelėjęs.  Tačiau kaip...kaip jis įveikė mišką?..“ Pastaroji mintis atėmė visą ramybę, o smalsumas tiesiog degino.

 - Iš kur man žinoti, kas jūs toks ir ką rezgate?- trobelės šeimininkas vis dar nesiryžo nusileisti ir pasukti raktą.

 - Tesu keliauninkas ir geidžiu nakvynės.

 - Neturiu įrodymų, - atrėžė jaunasis daržovių augintojas ir pajuto, jog veliasi į kažkokį kvailą pokalbį.

 Minutėlę už durų nieko nesigirdėjo. Tada ateivis vėl prakalbo:

- Keisti šiais laikais žmonės, - pradėjo jis. – Ateini pas juos pavargęs, paliegęs po sunkios kelionės. O jie tik klap ir užtrenkia tau duris prieš nosį, nes sako netikį, kad esi tas, kas esi. Ar tai reiškia, jog su savimi turi nešiotis pažymėjimą, kad tu kiškis, o ne vilkas?

- Pažymėjimas turi būti, nes žodžiais pasitikėti pavojinga, - leptelėjo Saikas,  mintyse sau įspirdamas:“Šaunuolis! Dabar ir tu šneki kaip idiotas. Taip ir toliau.“

- O kas kaltas, kad žodžiai prarado savo vertę? – toliau šnekėjo atėjūnas. - Ir kaip ištiesti draugystės ranką, jei artimas bijo prie jos prisiliesti?

- Neužkalbinėkit man dantų! – šūktelėjo visiškai sutrikęs vaikinas.

 Šį kartą tyla tęsėsi ilgėliau. O paskui Saiko ausį pasiekė nepažįstamojo juokas. Jis kilo panašus į ryto saulę – linksmą bei šiltą. Ūkininkas pats nejučiomis šyptelėjo.

- Mažasis Saiki, tau dar daug reikės išmokti, kad atskirtum blogį nuo gėrio, - pagaliau tarė žmogus už durų.

 Vaikinas vos išsilaikė ant  kojų tai išgirdęs. Sunku žodžiais nusakyti nuostabą,  užplūdusią Saiką it milžiniška banga.   

- Jūs žinote... mano vardą, - sunkiai numykė jis. Lauke senis antrąkart geraširdiškai nusijuokė.

- Saikas, devyniolikmetis daržovių augintojas, jo globėjai  mirė prieš septynerius metus, o apie tėvus jis nieko nežino, - kaip žirnius išbėrė nepažįstamasis. Pagautas ligi šiol nepatirto jausmo – smalsumo, sumišusio su nekantrumu - Saikas neištvėrė. Pasuko raktą ir stūmtelėjo duris.

 Šios girgždėdamos atsivėrė.

 Už slenksčio stovėjo nepažįstamasis baltut baltutėliu susegtu apsiaustu, slepiančiu rankas.

 Saikas tikrai neklydo – vyriškis buvo senyvo amžiaus. Tai bylojo gilios raukšlės ir pečius siekiantys žili plaukai, tarp kurių dar pasitaikė viena kita auksinė gija. Tačiau stotas tvirtas, virš švariai nuskusto smakro veidą puošė  šypsena , o mėlynų akių žvilgsnis nardė linksmai bei jaunatviškai... nors kartu jo gilumoje žaižaravo išmintingos, paslapties kupinos kibirkštėlės, liudijančios apie didelę šio žmogaus gyvenimo patirtį.  Dar niekada Saikas neregėjo tokio mįslingo ir įdėmaus žvilgsnio.

 Senukas žengė vidun. Iš po apsiausto išniro baltos pirštinėtos rankos ir nusileido išsigandusiam jaunuoliui ant pečių.

- Kaip puiku, jog tave suradau, Saikai, - patenkintas tarė jis. –  Jau buvau kone praradęs viltį aptikti gyvą. Pala, ar čia iš tikrųjų tu? Leisk pažvelgti. Taip taip, jokių abejonių, tie patys švelnūs bruožai, tiesi nosis, rudos akys. Cha, visada sakiau, kad turiu gerą atmintį veidams...

 - Palaukit, palaukit, - vargšas Saikas dar labiau sutriko, o prote nardė klausimai.– Kaip matau, jūs mane pažįstate, tai kodėl aš jūsų - ne? Ir apskritai, - tik dabar valstietis pastebėjo, jog senio rankas dengia baltos metalo plokštės, o po užsegtu apsiaustu blyksi tokios pačios spalvos šarvai. – Kas jūs esate?

 - Kam gi taip skubėti? - nesuprato svetys. – Leisk bent pasidžiaugti susitikimu.  Geriau papasakok, kaip visą laiką gyvenai pats.  Matau, neblogai įsikūrei...

 - Tačiau...

 - Tikrai kaimiškas vaizdas.  Dabar užuodžiu tą jaukumą, tvyrantį tarp sienų. Hm... nors baldų galėtų būti ir daugiau. O gal tu tiesiog neturi galimybės jų įsigyti?

 - Paklausykit, - savitvardą praradęs Saikas vos nerėkė. – Aš nenoriu kalbėtis su nepažįstamuoju. Prisistatykit, prašau, nes kol kas ničnieko nesuprantu.

 - O tu tikrai nekantrus, - senis prisimerkė. – Matyt, iš tėvo paveldėta. Ką gi, tikriausiai teks pakreipti pokalbį tavo linkme. Ką norėtum sužinoti, žmogau? Kas trikdo tavo širdį?

 - Norėčiau sužinoti…

 - Kas aš toks? – it atspėjęs Saiko mintis, klausimą pratęsė senukas. Tada eilinį kartą nusijuokė. Nieko nesuvokdamas, Saikas atsisėdo ant taburetės. Nekviestas svečias pasinaudojo kita, prieš tai užrakinęs duris.

- Nori susipažinti, tiesa?

- Taip.  Iš kur ištraukėte tiek žinių apie mane?

 Pašnekovas atsiduso.

- Teks tau viską iškloti, - tarė jis. - Bet kažin, ar patikėsi...

 Keistuolis atsilošė į sieną ir pažvelgė Saikui į akis. Netikėtai jaunuolis pajuto, jog šito senio žvilgsnis, toks tyras, ir kartu toks skvarbus, kažkokiu stebuklingu būdu raižo jo sielos gelmes.

  Jame tikrai  yra kažkas stebuklingo. O gal aš sapnuoju?

Senelis pasitrynė kaktą. Dabar atrodė gerokai susimąstęs.

 - Mano vardas Lofrindas, - pagaliau pasakė jis. –Bet tu šito nepameni ir negali atsiminti. O  aš tave prisimenu. Mat kai paskutinį kartą matėmės, tau sukako vos dvejos savaitės, tuo tarpu man tuo metu buvo jau keturiasdešimt metų. Dabar vėl susitikome. Žinau, tau sunku šituo patikėti... bet taip jau yra. Gali mane laikyti pasiuntiniu iš kito pasaulio arba gali apšaukti pamišėliu, tačiau aš šneku tiesą ir tik tiesą.

 Sumišimas ir abejonės užgriuvo Saiką. Viskas vyko per greitai. Prieš minutę jis išgirdo beldimą į duris, o dabar jau šnekasi su žmogumi, tvirtinančiu, jog pažinojo Saiką tokioje vaikystėje, kurios pats daržovių augintojas atmintyje neranda.

 - Ne, šito negali būti, - jaunuolis iš lėto pakratė galvą.- Aš gimiau ir užaugau čia. Visą gyvenimą praleidau prie daržovių. Neturiu pagrindo priimti jūsų šnekas už gryną pinigą.

- Sakai, neturi pagrindo?- gudriai primerkė akis svečias, o vaikinukas vėl pasijuto tyrinėjamas. – Kaip tada paaiškinsi, jog taip gerai tave pažįstu?

 - Na, jūs galėjot pasiteirauti pas kaimynus, - nevykusiai bandė gintis Saikas ir tuo pačiu metu suvokė bandąs apgauti pats save:“Jis šneka teisybę, tik kažkodėl tu nenori jos pripažinti. Kodėl atsuki savo nugarą? Gal būtent dabar atėjo metas įminti mįsles, kurios taip ilgai tau nedavė ramybės?“

 - O varge, - suaimanavo Lofrindas.-  Bet, tikiuosi, netapai toks nebepataisomas...mmm... tikriausiai netapai. Ką gi, štai ir įrodymas.

 Tai taręs jis paėmė knygą nuo stalo.

 - „Pasakos“, - garsiai perskaitė. – Puiki knyga. Drakonai, burtininkai, princesės, riteriai... ir, žinoma, laimingos pabaigos. Kiekvieno romantiko svajonė.  Jaunystėje  suvirškinau ne vieną kartą. Turiu dar tris šios serijos tomus.

 - Jūs skaitėte „Pasakas“? – daržovių augintojas nesitikėjo tokio sutapimo. Dar vienas akmuo į keistenybių karutį.

- Žinoma, jaunikaiti. Juk ne vienu egzemplioriumi buvo leistas… Tarp kitko, - Lofindas pasitrynė delnus ir sukuždėjo:

- Gal netyčia turi arbatos, nes keliavau ilgai ir sunkiai, mane vijosi ko... ak, tiek to, apie tai vėliau. Žodžiu, ar nepagailėtum karšto viralo senam žmogui?

 Saikas skubiai nuėmė nuo lentynos mažytį varinį virduliuką, įpylė ten vandens iš kampe stovėjusio kibiro ir pakabino indą virš ugnies. Laukdamas, kol skystis užvirs, Saikas mąstė apie šį keistą vakarą ir apie Lofrindą.

 Štai kaip būna šitam gyvenime. Atrodo, jokių netikėtumų, nuobodus kelias užtikrintas bent šimtui metų. O po to, staiga, lyg pamojus burtų lazdele, viskas per akimirką apsiverčia aukštyn kojomis, ateina toks Lofrindas porindamas nebūtus dalykus, ir tu jau neatskiri realybės nuo pramano.

 - Ar vanduo užvirė? – pasiteiravo senelis, išgirdęs šnypščiantį virduliuką.

- Aha, tuojau, - burbtelėjo jaunuolis ir suskubo pripildyti molinius puodelius, prieš tai ten įmetęs sausų arbatos žolių.

 Kai abu susėdo, Lofrindas pradėjo kalbą. Jo veidas akimirksniu tapo neapsakomai rimtas, ir Saiką labai nustebino toks staigus pasikeitimas.

- Ar tu pasiruošęs mane išklausyti?

- Taip.

- Taigi, turiu tau daug papasakoti, Saikai. Tu labai mažai žinai,o atvirai šnekant – nežinai nieko, - šioje vietoje Lofrindas liūdnai nusišypsojo. - Gyvenai savo mažyčiame pasaulėlyje menkas, nelaimingas. Paklausi, kodėl taip manau. Tai matosi iš akių, Saikai, iš akių... Paūgėjęs suprasi mane. Tavo žvilgsnis panašus į žvilgsnį žvėrelio, kuris jau tris dienas tupi spąstuose. Aš galiu tave išlaispinti iš tu spąstų ir parodyti pasaulį. Tačiau pasaulis pilnas negandų ir Blogio. Blogio iš didžiosios raidės. Tokio, kokio tau, ačiū Dangui, neteko regėti. Jis pavojingesnis už tą narvą, kuriame tupėjai. Todėl prieš atskleisdamas tau tiesą, turiu žinoti vieną dalyką, idant žodžiai ir mintys nenueitų veltui. Turiu žinoti tavo pasirinkimą. Nes kryžkelė svarbesnė už žinias, o apsisprendimas – už mokymąsi.

 Lofrindas nutilo.  Toli, už lango, sustaugė vilkas. Krosnelėje besiranganti ugnis spragsino malkas. Žvakė ant stalo tyliai mojavo liepsnele, liedama mažyčias vaškines ašarėles.

 - Nori, kad aš apsispręsčiau, ar eisiu su tavimi, - žvilgsniu sugavęs vieną tašką tyliai tarė Saikas. Tai nebuvo klausimas- jaunuolis suvokė, apie ką kalba Lofrindas.

 Svečias linktelėjo, o Saikas pagalvojo:“O taip, aš pasakysiu tau savo atsakymą.“

 Jis jau devynioliką metų tupi manyje ir laukia progos išskristi laukan.

 Ačiū tau Lofrindai.

 Ačiū iš visos širdies!

- Aš apsisprendžiau, - pasakė Saikas. – Aš...

- Ne, ne, ne, Saikai, ne dabar, - šūktelėjo Lofrindas ir ištiesė į priekį ranką, lyg norėdamas sulaikyti pašnekovo žodžius. – Atsimink, aš nenoriu, kad nuskristum į saulę, pakerėtas jos apgaulingo spindesio. Trokštu, kad prieš tai suprastum, ką darai. 

- Aš jau devyniolik... – vėl bandė pasisakyti Saikas, tačiau senukas jį dar kartą pertraukė:

- Aš žinau, žinau. Bet dar vieną naktį... pagalvok. Pasverk viską. Kažkada aš irgi padariau sprendimą, kuriam, kaip buvau įsitikinęs, ruošiausi dvidešimt devynerius metus...ir jis pasirodė paržūtingas. Aš nežinau, ar eidamas tuo pačiu taku kaip aš, nueisi ten pat. Bet žinau, kad negaliu iš tavęs atimti kryžkelės, skirtos tau vienam.

 Lofrindas vienu gurkšniu išmaukė arbatos likučius ir atsistojo. Visas rimtumas  dingo taip pat ūmai, kaip ir atsirado.

- Labanaktis, - linksmai tarė vyriškis. – Pagalvok dar šią naktį. O ryte mes galutinai susitarsime.

- Bet... - išsižiojo ūkininkas.

- Ir prašau, nerakink durų, niekas neateis, - šyptelėjo Lofrindas. – O aš kol kas palieku tave, einu pasižvalgyti. Iki saulėtėkio gali manęs nelaukti.

 Senis skubiai apsisuko, suplėvesavo apsiaustu ir paliko nustebusį Saiką nebaigtu arbatos puodeliu rankoje.

***

 Senis patiko Saikui. Iš jo dvelkė paslaptinga šiluma, atvirumas ir kartu draugiškumas – visa, ko Saikas taip troško savo varganame egzistavime. Gudriai primerktos Lofrindo akys bei bičiuliška šypsena sėjo Saike įsitikinimą, kad šis senelis gali pakeisti jo gyvenimą. Pats vaikinas peikė save už tokias mintis ir bandė prisiversti nepaistikėti pirmą kartą matomu žmogumi, tačiau sielai pasipriešinti menkai tesekėsi. Saikas turėjo pripažinti: jame jau pradėjo rūkti sūniški jausmai, nors bendravavo jie vos penkias minutes. Keista, bet kontaktas, užgimęs tik dabar, Saike gyveno visą laiką. Nepaaiškinamas tėvo ir draugo ieškojimas...

 Ha, eisi su nauju “tėvu“? Gal išprotėjai?

 Aš nemėgstu šio pasaulio. Jis ne man. Noriu surasti kitą.

 Kas tavęs laukia?

 Aš nežinau.

 Ką tu paliksi?

 Viską.

 O kas yra viskas?

 Kaimas, Vraburgietis, morkos, kopūstai, skurdas... Ir dar – pilkas dangus ir liūdnos dienos. Tai svarbiausia.

 Štai jau tris valandas Saikas neramiai vartėsi lovoje, mėgindamas suvokti pasirinkimo svarbą. Ten, kažkur aukštai virš jo, nakties patale žibėjo ištįsi žvaigždynai ir ragino apsispręsti. Naktis užliūliavo Saiką, apipindama jo protą dienos mintimis.

 „Pasaulis pilnas negandų ir Blogio.“

 „Kryžkelė svarbesnė už žinias, o apsisprendimas – už mokymąsi. „

 „Nenoriu, kad nuskristum į saulę, pakerėtas jos apgaulingo spindesio.“

 Lofrindo veidas sukosi vaikino sieloje, skandydamas ją abejonėse...

 Ir tai truko visą amžinybę...

 Galiausiai, apie vidurnaktį, iš miegamojo atsklido pergalingas šūksnis, nustelbiantis nebylią tylą:

 -Aš pasirinkau!!!