Tiek metų laukus gautą žaidimą natūraliai norisi trinti į miltus. Sumaišyti su žemėmis už kiekvieną paliktą klaidelę ar nenušlifuotą detalę. Už kiekvieną neįdiegtą feature (jei tik, mano nuomone, jis turėtų būti įdiegtas). Už kiekvieną tą dieną, savaitę, mėnesį metus laukimo ir seilėtekio spoksant į kūrėjo šykščiai viešinamus ekrano paveikslėlius. Norisi skaldyti ir daužyti. Laužyti ir peikti. Bet kad ir kaip norėtųsi, teks apsiriboti tik liūdnomis nuokrypomis į tai, koks galėjo būti S.T.A.L.K.E.R. ir kokiu netapo. Jei pažiūrėtume ir įvertintume tai, kas yra, paaiškės, kad šioje situacijoje daugiau (beveik) nieko norėti ir negali. Juk tai žaidimas, įeisiantis į istorija (ne tik dėl nuolatinių išleidimo atidėliojimų). Ir tai tikrai ne paskutinioji dalis (būtų kvaila).
Viską prisiminti
Skaudu, kad Stalkeris prasideda amnezija. Tiek žaidimai, tiek Venesuelos serialų pramonė taip nuvalkiojo šį reiškinį, kad net ir rimtame kontekste amnezija atrodo juokingai ir netikrai. Štai jums ir pirmasis įspūdis, sukėlęs kiek įtartiną prieskonį, juolab kad man labai norėjosi rimtos, ilgos ir gilios priešistorės. Bet meskime tai šalin ir trumpai, keliais žodžiais, aptarkime žaidimo pasaulį.
Esminė priešistorė, turinti itin daug sąsajų su realiu gyvenimu, ko gero, puikiai pažįstama daugeliui lietuvių. Jaunesniems tik priminsiu, kad 1986ųjų metų balandžio 26 dieną ketvirtajame Černobylio AE reaktoriuje įvyko avarija. Jos pasekmės ir padariniai juntami ir mūsų dienomis. Gal vyresni prisimins ir patį įvykį. Nors man tada nebuvo tiek metų, kad aktyviai stebėčiau žinias, tačiau puikiai pamenu motinos draudimus eiti į kiemą lyjant. Lietuvoje gyvenantys žmonės atominio lietaus bijojo dar keletą metų po katastrofos. Su avarija nesusijusi, bet nemažiau įdomi detalė yra ta, kad XIII amžiuje Černobylis buvo LDK dalis, kurią mes paskui padovanojome, ir ji tapo vėtoma ir mėtoma (ir kam tik ji nepriklausė ).
Tačiau žaidimas ne apie praeitį, o apie netolimą ateitį. Po avarijos aplink Černobylį buvo užtverta Zona. Absoliučiai visi jos gyventojai buvo evakuojami, tačiau, savaime aišku, evakuoti ne visi. Dalis nuo gimimo Černobylio apylinkėse gyvenusių žmonių atsisakė išvykti ir rizikuodami liko gyventi Zonoje ar Pripetės miestelyje. Daugiau nei tūkstantis žmonių ten gyvena ir iki šiol. Tiesa, didžioji jų dalis yra aplinkos priežiūros personalas, kariai ir mokslininkai. Pasak Stalker kūrėjų, artimoje ateityje Zonoje bus gyvenama kur kas tankiau, joje įsikūrusios grupuotės užsiims teritorijas ir gins jas tiek nuo kitų grupių, tiek nuo valdžios atstovų. Pagrindinis jų buvimo Zonoje tikslas radiacijos pagamintų artefaktų paieška, o toliau jau pagal sąžine. Kas dirbs mokslininkams, kas prekiaus turistams, kas darys tai karo pramonės vardan, o kas paprasčiausiai užsiims plėšimu ir kontrabanda.
Keleta Foto :) ir Video

