Cernobylis - Atomine Elektrine

Labai asmeniðkos èernobylieèiø istorijos

CERNOBYLIS

V

Kaunas

2006

Labai asmeniðkos èernobylieèiø istorijos

Leidëjas: reklamos agentûra „Katos grupë”

www.kata.lt

Spaudë: leidykla- spaustuvë UAB „Diremta”

www.diremta.lt

Kaunas 2006

Knyga iðleista uþ LR Vyriausybës skirtas lëðas

Medikë Liudmila Matvejeva vadovavo Klaipëdos þvejø ligoninës laboratorijai.

1985-øjø rudená su ðeima 38-eriø metø moteris persikëlë á savo gimtinæ

– Ukrainà. Prisimena, kad Pripetëje, kurioje ásikûrë, buvo gana sunku rasti darbà.

“Maþas miestelis, atominëje elektrinëje dirbantys specialistai atvykdavo su

savo þmonomis, - aiðkino ji. – Laimingo sutapimo dëka man pavyko gauti dalá

rentgenologës etato specialioje medicinos dalyje nr.126 Pripetëje. Taèiau dirbau

laboratorijoje, o ne rentgenologe – tam reikia kitos specializacijos”.

Penktadiená, 1986-øjø balandþio 25-àjà, Liudmila, jos vyras Anatolijus gráþo

ið darbo, nulinæ klasæ lankiusios dvi dukterys, penktokas sûnus - ið mokyklos,

ir namuose kiekvienas uþsiëmë kas kuo. Á buities darbus nërusi Liudmila prisiminë,

kad kai kas visgi buvo neáprasta: “Nuo treèiadienio akys atrodë kaip smëlio

pripiltos”. Taèiau moteriai ið atminties iðkilo daugiabuèio kaimyno, iðorinës

radiacijos dozimetrininko kartà iðtartas paþadas: “Nebijok, kai reikës neðdintis,

pasakysiu”.

Pro Matvejevø miegamojo langus matësi atominë elektrinë. “Vidury nakties

visi langai staiga atsilapojo, sunkios uþuolaidos suplasnojo ir pakilo iki pat lubø.

Vieðpatie, koks vëjas”, - nusistebëjo Liudmila ir patikslino, kad jokio sprogimo

neiðgirdo. Taèiau ëmë spausti dusulys. Iðsigandusi moteris nuëjo á virtuvæ kaisti

virdulio – ketino daryti inhaliacijà. “Paþvelgiau pro langà – në vienas medþio

lapas nejuda, tai ið kur tas vëjas?” - visas tuometes savo emocijas lengvai atkûrë

Liudmila.

Po inhaliacijos moteriai lyg ir palengvëjo, ji nuëjo gulti. Taèiau uþmigti nepavyko,

vël ið lovos pakëlë skambutis á duris. Ið darbovietës pasiøsta sanitarë

praneðë: „pas mus neðvaru“. Ðis sutartinis þenklas reiðkë radiacijà.

“Ðtai ir viskas. Dirbau iki sekmadienio, kol medicinos dalá evakavo”, - lakoniðkai

iðtarë Liudmila. Ji lyg ir norëjo baigti pasakojimà, taèiau atsiduso ir

po pauzës já tæsë, mintimis gráþdama á balandþio 26-osios naktá: “Man vël uþëjo

dusulio priepuolis. Nuëjau á neiðneðiotø naujagimiø skyriø, gydytoja suleido

pleèianèiø vaistø ir pasakë: sprogo atominë elektrinë”. Ði budinti gydytoja sprogimo

metu stovëjo prie stiklinio inkubatoriaus su naujagimiu. Duþo patalpos

langø stiklai, inkubatorius susvyravo, gydytoja griebë rankomis kûdiká, o þvilgtelëjusi

laukan virð netoliese esanèios elektrinës pamatë atominá grybà.

Liudmila vardijo, kokiø srièiø medikai tà naktá susirinko á darbà: reanimato-

logai, chirurgai, terapeutai, gydytojai laborantai. Neiðkvietë tik pediatrø – elektrinës

pastate vaikø nebuvo. Netrukus greitosios pagalbos automobiliai ëmë

veþti suþeistuosius. Jiems á pagalbà buvo atsiøsti automobiliai ið Èernobylio.

Kiek jø buvo? “Oi, neprisimenu, neskaièiavau, turëjau savo darbo”, - atsakë

Liudmila, taip iðsiduodama, kad dairytis á ðalis nebuvo kada.

Priëmimo skyriuje gydytojø pamaina dël didelio krûvio dirbo tik po keturias

valandas - atveþami þmonës buvo labai “neðvarûs”, juos nuo radioaktyviø dulkiø

pirmiausiai reikëjo kruopðèiai prausti duðe. Visus ligonius pykino, kankino

siaubingi galvos skausmai. Taèiau dejavo tik ligoniai su nudegimais, kiti nieko

nejautë, juos buvo apëmusi ðoko bûsena. “Dëkui Dievui, tarp jø mano paþástamø

nebuvo – bûtø buvæ sunkiau dirbti. Skausmas “dël visø” ir “dël savø” visgi

skiriasi”, - buvo atvira Liudmila.

Vëliau ligonius iðskraidino á Maskvà. Liudmilos mintys nuskriejo á netolimà

praeitá: “Neslëpsiu, nors buvo oficialiai praneðama, kad sprogimo metu þuvo du

þmonës, ir Pripetës, ir Èernobylio morgai buvo perpildyti”.

Medicinos dalyje dirbusiems gydytojams iðdavë dozimetrus, kurie neveikë.

“Taèiau ne tai mus labiausiai jaudino, - prisipaþino Liudmila. – Visàlaik galvoje

sukosi mintis ne apie save, o apie vaikus, jø sveikatà”.

Oficialiai Pripetës gyventojams nieko nepraneðë. Mokykloje vyko pamokos,

gatvëse mamos stumdë veþimëlius su kûdikiais, pardavëjai ðiltà ðeðtadienio rytà

iðveþë savo prekes á laukà. “Manote, að, gráþdama ið darbo namo, tylëjau? Rëkiau

visiems sutiktiesiems, bet kas ið to – niekas manimi netikëjo. Visiems buvo

áteikta, kad èia visai nepavojinga. Juk tose vaizdingose apylinkëse buvo ásikûræ

geriausios aukðèiausiø partiniø organø sanatorijos, poilsio namai, - uþsidegusi

aiðkino Liudmila. – Sutikusi moterá su maþameèiu vaiku ðaukiau: eikite namo,

nuprauskite vaikà, ávyko avarija. O ði rëþë atgal: ko èia panikuojate?”

Parvedæs ið mokyklos vaikus, Liudmilos vyras juos nurengë laiptinëje ir ten

paliko rûbus, nuprausë po duðu. Liudmila jiems parneðë aktyvaus jodo. Ar jau

nebuvo vëlu já gerti? “Buvo. Bet, dëkui Dievui, vaikai gyvi”, - ðypsojosi moteris.

Ji pastebëjo, kad ðá pirminá nukenksminimà turëjo atlikti visi pripetieèiai,

taèiau abejojo, ar tai padarë.

Anot Liudmilos, pripetieèius nutarta evakuoti prasidëjus gama spinduliavimui.

Sekmadienio rytà Pripetës apylinkëse iðsirikiavo autobusø virtinës. Þmones

pradëjo evakuoti apiepiet. Ásakë nieko neimti, þadëjo, kad netrukus, geguþës

1-osios ðventei, visi vël gráð atgal. “Kadangi mes - apsiðvietæ þmonës, - nusijuokë

Liudmila, - iðjungëme visus elektros prietaisus. Þinau, kad kiti net ðaldytuvø

neiðjungë, tikëjo, kad greitai gráð”. Iðeidama ið savo buto Pripetëje Matvejevø

ðeima pasiëmë tik naujø, dar ið maiðeliø neiðpakuotø drabuþiø. “O kà

10

dar reikëjo imti, juk viskas “neðvaru”?! Puikiai supratau, kad èia mes daugiau

nebegráðime”, - prisiminë Liudmila.

Geguþës 10-àjà ið kaimo Blidcha, kuriame buvo apsistojæ pripetieèiai,

evakuotuosius ëmë veþti tolyn. Þmonës tvarkingai, be panikos lipo á autobusus.

Romiai reagavo, kai nuo suaugusiøjø atskyrë vaikus. Tikëjo, kad ið tiesø juos

iðveþa poilsiauti. Motinos tyliai verkë, bet klusniai atidavë savo atþalas. “O að

pasakiau: savo vaikø neatiduosiu. Sukëliau skandalà, ëmiau plûstis, - Liudmilos

balsas tapo plieninis. – Vienas kagëbistas (sovietinis saugumietis) ëmë grasinti

mane supûdysiàs Sibire. Atðoviau, kad nebijau, jau ten buvau (Liudmilos tëvai

– tremtiniai). Tada visus tëvus ið mûsø autobuso nuveþë á netoliese esantá kaimà

Ivankovà, kaip þadëjo, “iðvalyti smegenø”. Ten irgi sukëliau skandalà. Dar

vienà – Kijeve. Taèiau mûsø ir dar vienas evakuotøjø autobusas buvo pirmieji,

ið kuriø vaikus neatskyrë nuo tëvø, o visus kartu ákurdino sanatorijoje”.

Po trejø metø Liudmila sutiko moterá, kuri visus tuos metus ieðkojo tà kartà

ið jos atimtø vaikø. “Rado juos þaizdø nusëtais kûnais Permës apskrityje, kaime,

laikomus karvidëje, nes visi kaimieèiai vaikø bijojo: atseit, jie radioaktyvûs,

uþkreèiami”, - Liudmila prapliumpa aðaromis. Að – paskui jà.

O Matvejevai apsistojo Kijeve, Liudmila vaþinëjo dirbti á Terechovà, á

kur buvo evakuota medicinos dalis nr.126. “Taèiau að bijojau likti vos uþ

ðimto kilometrø nuo sprogimo zonos. Vyrui pasiûlë darbà daugybëje Sovietø

Sàjungos vietø, tarp jø ir Lietuvoje. Iðsirinkome Vilniø, á kurio Odos ir veneros

ligø dispanserá mane ir pervedë dirbti”, - pasakojo Liudmila, dabar gyvenanti

Klaipëdoje.

“Reikia kabintis á gyvenimà, nekreipiant dëmesio á niekà. Að neþinau, kiek

dar gyvensiu (anàdien su vyru prisiminëme, kad Kijevo gydytojai mums “davë”

penkiolika metø, o esame gyvi jau dvideðimt), taèiau esu optimistë. Þmogus

turi gyventi: auginti vaikus, bûti naudingais visuomenei, árodyti, kad galima pakovoti”,

- gyvybingai kalbëjo Liudmila. Dabar ji nebedirba, augina vaikaièius,

keliauja ir siuvinëja puikius paveikslus.

Ið karto po sprogimo Èernobylyje Liudmila buvo apdovanota sovietiniu

Raudonosios þvaigþdës ordinu uþ dalyvavimà likviduojant avarijos padarinius.

Taèiau lietuviðki ástatymai Liudmilos nepripaþásta avarijos Èernobylio AE likvidatore,

todël jai neskyrë socialiniø garantijø, turimø kitø èernobylieèiø. Kaip

gyvenate, klausiu. “Gerai, - kvatodama atsako ði ir surimtëjusi priduria,- Vyras

dar dirba, iðlaiko”.

Atsisveikindamas Liudmilos vyras Anatolijus iðtaria: “Nesvarbu, kokos

tautybës þmonës dirba Ignalinos atominëje, svarbu, kad tai bûtø specialistai,

gerai iðmanantys savo darbà ir þinantys, kaip reikia elgtis bet kokiomis

aplinkybëmis”.

11

12

Kaunieèiui Algirdui Ðimënui 1986-øjø pavasará buvo 32-eji. Kariniø oro pajëgø

pulko Kaune vyresnysis leitenantas balandþio 26-àjà radijo neklausë, televizoriaus

neþiûrëjo – ðventë brolienës jubiliejø. “Pasilinksminome ið ðirdies, o

atsikëlæ sekmadiená ryte rengëmës á gamtà kepti ðaðlykø”, - prisiminë Algirdas.

Savaitgalio planus suþlugdë skambutis ið dalinio: aliarmas. Algirdas, turëjæs per

valandà prisistatyti tarnybon, griebë taksi, nulëkë iki brolio namø, persëdo á ten

vakar paliktà savo automobilá ir nuskubëjo á daliná Aleksote. Mënesio pabaigoje

daþnai buvo tikrinamas kariðkiø budrumas – skelbiami mokomieji aliarmai,

todël Algirdas á tarnybà skubëjo nieko bloga neátardamas.

Taèiau dalinyje vaizdas nebuvo áprastas. Aplinkui visi zujo susirûpinæ. Ðtabo

virðininkas liepë Algirdui, sraigtasparnio

MI-6 ðturmanui-navigatoriui,

ið slaptosios dalinio dalies skubiai pasiimti

þemëlapius ir rengtis “rimtam

skrydþiui”. Dar nespëjusá pasiþymëti

bûsimojo marðruto Algirdà pasiekë

nauja komanda: greièiau á oro uostà.

Atvykæ á Aleksoto oro uostà lakûnai

vos ne ið karto sulaukë ásakymo - “ á

orà”. Marðruto Algirdas taip ir nespëjo

pasiruoðti, taèiau vienas eskadrilës ðturmanas

tai buvo padaræs. Ðvietë saulë,

matomumas buvo puikus, beliko sekti

paskui. Ið Kauno skubiai pakilusios

penkios sraigtasparniø águlos tik viena

ausimi buvo girdëjæ, kur skrenda. Esà

sprogo chemijos gamykla Ukrainoje,

ties Èernobyliu. “Rodos, ten chemijos

gamyklos nëra”, - mintyse tuo metu suabejojo

Algirdas, savo civilinës aviacijos

karjeros metu skraidinæs keleivinius

13

lëktuvus ið Kijevo, Þulianø oro uosto.

Skrisdamas Odesos kryptimi Algirdas susirado radijo stoties “Majak” daþnius

ir iðgirdo praneðimà apie sprogimà Èernobylio atominëje. “Pagalvojau - ir

vël nepasisekë, - prisipaþino Algirdas, kuris kà tik buvo praëjæs Afganistano

karo beprasmybæ. – Bet paskui susiëmiau, nusiraminau. Taip, baisu, radiacija,

bet kaþkas juk turi atlikti gelbëjimo darbus”.

Devintus metus aviacijoje (ið jø karinëje aviacijoje – penktus) skaièiavæs kariðkis

pastebëjo, kad Ukrainos link skridusiai eskadrilei ore buvo suteikta “þalia

ðviesa”. Ið Kauno pakilusiems sraigtasparniams leido tiesinti marðrutà, o kiti

lëktuvai buvo ðalinami ið trasos. Netrukus paaiðkëjo ir prieþastis. Pirmàjà dienà

dirbæ aviatoriai jau buvo gavæ tuo metu leistinà radiacijos dozæ - 50 rentgenø

– ir jiems skubiai reikëjo pamainos.

Èernigovo aukðtosios karinës mokyklos teritorijoje (apie 90 km nuo Èernobylio

atominës elektrinës) su kolegomis nusileidæs Algirdas suþinojo, kad

aviatoriams leistina maksimali radiacijos dozë kà tik sumaþinta perpus. Diena

anksèiau ið Odesos atskridæ lakûnai jautësi labai blogai, matësi, kad jie stipriai

paveikti radiacijos. Kaip paaiðkëjo, aviatoriai smëlio maiðus á degantá reaktoriø

pirmàjà dienà po avarijos mëtë atsidaræ sraigtasparnio duris.

Penkiø ið Kauno atskridusiø sraigtasparniø águlø nariams áteikë po respiratoriø,

dozimetrà ir po 10 milimetrø storio ðvino lakðtà pasidëti po sëdyne.

Buvo teigiama, kad tokio storio ðvinas radiacijà sumaþina perpus. “Iðsilankstëme

lakðtus pagal savo kûno formas, kad tiesioginë radiacija maþiau paveiktø ir

tuoj pat iðskridome á Èernobylá”, - pasakojo Algirdas. Nusileidimo aikðtelëje,

15 kilometrø nuo elektrinës, lakûnø laukë atsargos kariai, pakraudavæ smëlio,

þëruèio ar ðvino á bûsimàjá “neðulá” - du apverstus, tarpusavyje suriðtus paraðiutus,

pritvirtintus prie sraigtasparnio pakabos. Tai buvo po pirmosios dienos jau

patobulintas bûdas gesinti degantá reaktoriø.

“Mano, ðturmano, uþduotis buvo kuo tiksliau á reaktoriø pataikyti skraidinamà

apie 4,5 tonos svërusá kroviná. Skristi reikëjo 200 metrø aukðtyje, kad

neuþkabintume èia pat kyðojusio kamino, ir ne maþesniu kaip 70 kilometrø per

valandà greièiu, kad sraigtasparnis nenukristø, - prisiminë Algirdas. - Uþ nurudusio

eglyno atsiverdavo vaizdas á rûkstantá reaktoriø, po sprogimo netekusá

savo “kepurës”. Radiacija maþdaug kilometro spinduliu – mirtina. Salsvas

jos skonis tiesiog tvyrojo ore.Temperatûra 200 metrø aukðtyje - gal kokie 300

laipsniø Celsijaus. Bet ðio karðèio nespëdavome pajusti: sekundei pakimbi virð

reaktoriaus, o paskui, numetæs kroviná, ið karto didini greitá iki 250 kilometrø

per valandà – kuo greièiau neði ið ten kudaðiø. Ore vienu metu kas keli ðimtai

metrø, laukdami savo eilës, kabodavo keletas deðimèiø sraigtasparniø”.

14

Dienos norma – deðimt skrydþiø. Po beveik visà dienà uþtrukdavusiø skrydþiø

lakûnø laukdavo duðas, vakarienë ir poilsis karo lakûnø mokykloje. Ið ryto

tikrindavo kiekvieno lakûno sveikatà. Taèiau ði medicininë apþiûra, pripaþino

Algirdas, niekuo nesiskyrë nuo áprasto sveikatos patikrinimo prieð kiekvienà

skrydá, tik papildomai dar duodavo kaþkokiø jonizuojanèiø tableèiø. Ar nekildavo

pagunda, pamaèius, á koká pragarà èia pateko, vienà dienà pasiskøsti

“ne kokia sveikata”? “Man – ne. Bet vienas ðturmanas taip pasielgë, supasavo.

Visiems tai buvo vieða paslaptis. Vietoj jo aukoti poilsio dienà ir skristi teko

man. Nedaþnai tai prisimenu. Ar tas þmogus jauèia sàþinës grauþatá, neþinau,

bet mano kolegos ðá faktà man ne kartà yra priminæ, - Algirdas nenorëjo garsiai

iðtarti irgi Kaune dabar gyvenanèio kolegos pavardës ir nesmerkë jo. – Tai yra

þmogiðka. Neþinai, kaip kartais gali pasielgti ekstremaliomis aplinkybëmis”.

Èia vyras prisiminë gerokai vëliau likimo pateiktà situacijà, pareikalavusià

apsisprendimo. Lietuvos Nepriklausomybës atgavimo laikotarpiu Algirdas

buvo sovietinës armijos majoras, vyriausiasis pulko ðturmanas. Aukðtos pareigos,

kaip pripaþino jis pats. Gavo ásakymà mëtyti proklamacijas virð Sàjûdþio

mitingo Vilniuje. “Atsisakiau, nors po to turëjau nemaþø nemalonumø. Vietoj

manæs tai padarë mano pavaldinys, dar nutraukæs laidus virð Seimo pastato,

- priminë keliolikos metø senumo ávyká Algirdas ir pateikë, matyt, ilgø savo

apmàstymø iðvadà, - Paskui ne kartà ekstremalias situacijas permàstai, svarstai,

ar teisingai pasielgei. Manau, kad Èernobylyje elgiausi, kaip tinka vyrui, nevengiau

pareigos. Tuo tarpu pusantrø metø, praleisti Afganistane, neatrodo prasmingi.

Grobikiðki karai neduoda motyvacijos jaustis atliekanèiam pareigà”.

Algirdas nesvarstë, ar teisingai buvo gesinamas reaktorius. “Manau, kad

rinktis nebuvo ið ko. Sprendimas tikriausiai buvo priimtas ekspromtu. Nemanau,

kad avarinë situacija buvo ið anksto modeliuojama, jai rengiamasi. Juk

tokio atvejo Sovietø Sàjungoje paprasèiausiai negalëjo bûti”, - sakë Algirdas.

Geguþës aðtuntàjà reaktorius buvo uþgesintas. Gavæs padëkà, pasiraðytà Michailo

Gorbaèiovo, geguþës 15-àjà Algirdas gráþo á Lietuvà. Be sraigtasparnio,

kuris, tapæs radioaktyviu, liko Ukrainoje. Kità dienà Algirdas, kaip ir kiti èernobylieèiai

lakûnai, buvo iðveþtas á specializuotà aviatoriø ligoninæ Rygoje. Ten

lietuvis pajuto pirmuosius radiacijos poveikio poþymius. “Iki pietø jausdavaisi

darbingas, o nuo pietø darydavaisi vangus, lyg kas prie þemës trauktø. Matyt,

tai buvo sutrikusios skydliaukës veiklos poþymis”, - prisiminë Algirdas.

Po dviejø savaièiø, praleistø ligoninëje, lakûnø laukë profilaktoriumas Jûrmaloje,

du mënesiai atostogø. “Vos tik gráþau po atostogø, pulko vadas (vëliau

mane iðgelbëjæs nuo karinio tribunolo, kai atsisakiau ið oro mëtyti proklamacijas)

pasiskundë, kad nëra kam vykti á Èernobylá ir papraðë manæs skristi dar

15

kartà. Ir paþadëjo: skrisi su pulkininku, jis tave pasaugos”, - Algirdas, turëjæs

teisæ atsisakyti, pakluso þmoniðku tonu iðtartam virðininko praðymui.

Antroji Algirdo kelionë á Èernobylá, apie kurià, nenorëdamas jaudinti, nesakë

net þmonai, truko tris savaites. Jos metu sraigtasparniais skraidino ávairius

krovinius á 30 kilometrø zonà. Taèiau, lietuvio pastebëjimu, apsaugos priemonës

ir tada buvo naudojamos neefektyvios, pasenæ. “Vizijos, kaip apsaugoti

lakûnus, nebuvo. Nors á aukðto lygio specialistø parengimà bûdavo sukiðami

didþiuliai pinigai, taèiau þmonës vertinti maþiau nei technika. Prisimenate, per

karines pratybas net egzistavo oficialûs þmoniø nuraðymo procentai?! - sakë

Algirdas ir prisiminë karo Afganistane epizodà: - Deguonies lakûnai neturëjo.

Pakyli á ðeðiø kilometrø aukðtá, kvëpuoti sunku. Klausi inþinieriaus, kodël nëra

deguonies. Nei jis, nei niekas kitas nekreipia á tavo klausimà dëmesio”.

Po Èernobylio eskadrilës Kaune vado pavaduotoju, pulko Latvijoje vyriausiuoju

ðturmanu dirbæs Algirdas sakë, jog ðios pareigos jokiu bûdu neatitraukë

jo dëmesio nuo Nepriklausomybës siekiø. Per 1991-øjø sausio ávykius vyras

buvo kartu su Lietuvos þmonëmis, o ne su tais, su kuriais kartu tarnavo Sovietø

armijoje. Nors tuo metu Algirdas jau laukë atsiunèiant ásakymo apie jo demobilizacijà,

nemalonumø turëjo.

Netrukus 37-eriø metø vyras tapo pensininku. Aktyviai dalyvavo politinia-

16

me Nepriklausomos Lietuvos gyvenime, buvo kvieèiamas uþimti atsakingus

postus, bet visgi pasirinko verslà. Gydytojai yra patvirtinæ, kad Algirdui, praëjus

penkeriems metams po Èernobylio, konstatuota iðeminë ðirdies yda – gautos

radiacijos dozës pasekmë. “Paradoksas: ðiuo metu Rusija manimi rûpinasi

labiau nei Lietuva, kurioje gyvenu, vartoju, moku mokesèius”, - sakë Algirdas,

gaunantis pensijà ið Rusijos kaip demobilizuotas karininkas.

17

Algirdas Peiðtaras dirbo suvirintoju Klaipëdos mësos kombinate. 1986-øjø

rudená 44-eriø metø vyrui uostamiesèio kariniame komisariate buvo þadama

sutvarkyti dokumentus dël iðbraukimo ið ðaukiamøjø sàraðø. Todël Algirdas nenustebo

ir nesusinervino, kai á namus rugsëjo mënesá paðtininkas jam atneðë

ðaukimà á kariná komisariatà. Uþtat susijaudino Algirdo þmona Janina ir ëmë

maldauti, kad vyras ðaukimo neimtø. Algirdas nuramino þmonà ir kitàdien jau

stovëjo prieð karininkø trijulæ.

“Duodam tris valandas pasirengti – pusei metø veþame tave á Èernobylá.

Renkame sàþiningø þmoniø brigadà. Pasiruoðk ðiltesniø rûbø, pirðtiniø ir apavo”,

- Algirdas iðgirdo ne tuos þodþius, kuriø tikëjosi. Todël jo në kiek nepamalonino

epitetas “sàþiningas”, atvirkðèiai – netgi supykdë. “O kà jûs man padarysit,

jei á Èernobylá nevyksiu? Juk gali bûti, kad, vaþiuodamas namo atsiveþti

rûbø, susilauþysiu kojà ar rankà”, - narsiai tëðkë kariðkiams Algirdas. “Na kà,

gausi dvejus trejus metus laisvøjø statybø, - ramiai á Algirdo þodþius sureagavo

pulkininkas ir máslingai pridûrë: - Atmink, turi du ðaukiamojo amþiaus sûnus”.

Algirdo vyresnëliui Rokui á kariuomenæ reikëjo kità pavasará. Peiðtarø, kaip ir

kitø Lietuvos jaunuoliø tëvø baimë tuo metu turëjo tà patá vardà – Afganistanas.

Èia sovietai buvo ásivëlæ á praþûtingà karà, reikalavusá vis naujø aukø.

“Kà að tau sakiau”, - liûdnai papriekaiðtavo Algirdo þmona, iðgirdusi vyro

naujienas. Taèiau net atsargioji Janina tokios þinios nesitikëjo – visi þinojo,

kad daugiavaikiø ðeimø galvø (Peiðtarai augino tris sûnus), pasiekusiø 45 metø

ribà, á Èernobylá “neima”. Vidurinysis Algirdo sûnus Evaldas buvo pulkininko

sûnaus bendraklasis.

Atkaklioji Peiðtarienë þaibiðkai susirado pulkininkà. Taèiau tas tik paþadëjo

parûpinti malkø þiemà. “Man malkø nereikia, man vyro reikia”, - atðovë Janina,

bet nieko nepeðë. Pulkininkas tik grubiai pajuokavo, kad ðioje srityje visoms

nepajëgtø padëti.

Atvykæ á Èernobylá, vyrai buvo instruktuoti: “Kam - 45-eri ir turite tris vaikus,

pristatykite paþymas ið Lietuvos – paleisime”. Algirdas paraðë laiðkà þmonai,

praðydamas surinkti reikiamus dokumentus. “Þmona jo negavo. Laiðkai ëjo per

komisariatà, matyt, buvo skaitomi - karininkai nenorëjo prisipaþinti klydæ”, -

svarstë Algirdas.

18

“Rimtø darbø mûsø, seniø, komandai ið pradþiø nedavë. Vietovëje, esanèioje

30 kilometrø nuo elektrinës, statëme þiemos stovyklà. Maitinomës daugiausiai

koðe – konservus virëjai, dirbantys èia nuo pradþiø, seniausiai buvo iðmainæ á

naminukæ”, - pasakojo Algirdas. Gelbëjo parduotuvë ant ratø.Joje buvo visko,

bet (apie tai lietuvis pagalvojo tik gráþæs), ko gero, tai buvo labdara. Algirdui

ypaè ásiminë vynuogiø sultys tada dar egzotiðkuose tetrapakuose.

“Spalio pirmosios dienos naktá visus paþadino, iðrikiavo, patikrino pagal

sàraðus, susodino á maðinà ir nuveþë á elektrinæ. Supratau: bus negerai”,

- prisiminë Algirdas. Daugiau kaip ðimto þmoniø komanda, kildama laiptais

aukðtyn, matë, kad langø angos laiptinëje uþtaisytos ðvino lakðtais.

Uþkopusius aukðtyn vyrus suskirstë po keturis. “Apranga – auliniai batai,

medvilninë uniforma, “budionovka” – kepurë su ausinëmis, guminës pirðtinës

ir “prijuostës”. Dar davë po ðvininá trikampëlá lyties organams uþdengti ir

keturkampá – prostatai. Abu ðvino gabalëlius jungë ðpagato virvelë. Jaunesni ðià

neiðvaizdþià apsaugà nuðveitë á kampà. Að, turintis daugiau gyvenimiðkosios

patirties, ðiaip taip jà prisitvirtinau”, - Algirdas nesigëdijo ðpagato virveliø ir

ðvino gabalø raizgalynës. Burnai prisidengti jis gavo marlinæ kaukæ, suvilgytà

kaþkokiu skysèiu. O vietoj akiniø – apsauginá skydelá, kiaurà ið kraðtø. “Radioaktyvios

dulkës ëjo kiaurai. Tiesiog pornografija, – ðypsosi vyras. – Þinoma,

kaþkam pavojingi darbai turëjo tekti. Bet kodël juos atliekantys þmonës buvo

ðitaip nevertinami – lig ðiol negaliu suprasti. Juk, kaip vëliau paaiðkëjo, tinkamø

apsaugos priemoniø buvo pilni sandëliai”.

Algirdas prisiminë visus laikraðèius sutartinai þadëjus, jog spalio pirmàjà sarkofagas

jau bus uþdengtas, radiacija nebesklis. Matyt, todël buvo taip skubama,

todël èia buvo metamos visos pajëgos.

Vyrø ketveriukës gavo po panaðià uþduotá: nuo stogo nutempti sprogusio

reaktoriaus detales: didþiulius grafito gabalus, apsauginëje tvorelëje ástrigusio

vamzdþio likuèius. Pastarasis darbas nesisekë ne vienai lig tol ant stogo dirbusiai

komandai. Instruktorius, parodæs stogo vaizdà televizoriuje, praneðë:

ðiandien ten - nuo 600 iki tûkstanèio rentgenø per valandà, vadinasi, galima bûti

tik dvi minutes (jas praneð sirena). Gaisrininko árankiais grafito gabalà liepë

griebti ir sviesti þemyn á burbuliuojantá, iki galo dar neuþdengtà reaktoriø.

“Ant stogo ëjome gal ketvirti. Þiûriu, apsauginë tvorelë palinkusi, laikosi

vos vienoje vietoje. Tik uþkabinom, ir nulûþo kartu su joje ástrigusiu vamzdþiu.

Greitai numetëm þemyn. Pagalvojau: uþkabintø kas kartu ir mane – kapo

nebûtø”, - prisiminë Algirdas.

Nuo stogo nulipusiø vyrø komandà iðrikiavo, áteikë generolo pasiraðytus

garbës raðtus ir dokumentà apie skiriamà ðimto rubliø premijà. “Laukiu, kada

19

ves á duðà. Nieko. Kol visi 180 vyrø nepabuvo ant stogo, tol neleido. Laukëm

iki pietø”, - pasakojo lietuvis. Po duðo persirengë kitais rûbais, vyrai gavo sausà

“ðventiniø pietø” daviná: supelijusá dþiûvësiø pakelá, konservuotos perlinës

koðës ir maþytæ paðteto dëþutæ dviems.

“Tiesa, vienas klaipëdietis pasislëpë rûbinëje, nelipo ant elektrinës stogo.

Po visko atsirado. Nieko jam nebuvo, nenubaudë, tik sugëdino prieð iðrikiuotà

daliná. Esà, tokius per karà ðaudydavæ. Ir viskas. Mat, pasirodo, mes ant stogo

lipome savanoriðkai”, - sovietinës sistemos dviveidystæ savo pasakojimu demaskavo

Algirdas.

“Gráþome á daliná. Atëjus vakarienës metui, paaiðkëjo, kad varganas sausas

davinys buvo skirtas visai dienai. Jaunuoliai, ignoravæ apsaugos priemones ið

ðvino, já jau buvo iðvëmæ. Að – ne, tik labai skaudëjo galvà”, - beprotiðkai ilgà

dienà iki smulkmenø prisimena Algirdas.

Kità dienà medicinos punkte vyrams iðdavë po keturias prieðradiacines

tabletes. Felèeris neslëpë: tabletes reikëjo gerti prieð rengiantis lipti ant stogo,

bet blogiau nebus.

“Po to á rimtus darbus mûsø nebevarë, “burþuikas” paèiø suræstuose namukuose

liepë kûrenti. Að pasipraðiau bent su radiometru teritorijoje pavaikðèioti.

Vis nelieki vienas su savo mintimis. Savijauta buvo nepavydëtina: galvà skauda,

kamuoja neþinia dël ateities”, - neslëpë Algirdas.

Po dviejø savaièiø klaipëdietis, Èernobylyje praleidæs pusantro mënesio,

20

jau buvo namie. Prasidëjo trylika metø trukusi kova su beprotiðkais galvos

skausmais. Gydësi uostamiestyje, sostinëje. “Iki Èernobylio buvau sirgæs tik

sloga ir gripu – mano ligonio kortelë buvo beveik tuðèia. Bet kai prasidëjo, tai

prasidëjo”, - Algirdo balse skundo gaideliø nebuvo, tik noras viskà iðsamiai

papasakoti. Gydytojai nustatë vëliau vyrà pradëjusiø kamuoti kvëpavimo takø,

virðkinamojo trakto, prieprieðinës liaukos ligø sàsajas su radiacijos poveikiu.

Viename visuomeninio judëjimo “Èernobylis” susiëjime Algirdas iðgirdo lyg

komplimentà, lyg nuosprendá: “Bene paskutinis gyvas likai ið tø, “stoginiø”.

Nepaklausiau, tada ar kitàkart Algirdas bandë atsisveikinti su gyvenimu.

Tada ar kitàkart (o gal abu kartus?) jo lëkë gelbëti èernobylieèiø Klaipëdos skyriaus

vadas Gediminas Tareila.

Apie kà dar savo susitikimuose kalbasi èernobylieèiai? - teiraujuosi Algirdo.

“Kaip sveikata, ar dar rûkai, ar iðgeri, kaip sekasi su moteriðkëmis, - juokdamasis

pokalbiø temas vardijo Algirdas, bet èia pat pridûrë rimtai - Ðnekame ir apie

tai, kad kasmet maþëja valstybës rûpestis èernobylieèiais. “Prie Prunskienës”

buvo visiðkai nemokami vaistai, kartà per metus - sanatorija, biuletenis ðimtu

procentø kompensuojamas. Paskui viskas kaþkur dingo. Vaistai kompensuojami

– kaip visiems, sanatorijos – nepraðyk, negausi. Uþ biuletená iðmokëtø pinigø

neáskaièiuoja á pensijos dydá. Ne tik ukrainieèiai, rusai, baltarusiai, bet ir latviai,

estai èernobylieèiai gauna ið savo valstybiø kompensacijà. Mes – kaþkodël

ne”.