Domantas Razauskas

Ukrainoje trečiadienį 20-ąsias Černobylio tragedijos metines paminėjo ir jos aukas pagerbė žvakėmis nešini žmonės, o šalies lyderiai žadėjo užtikrinti, kad tokia nelaimė daugiau niekada nepasikartotų.

Tuo tarpu vienas buvusių Černobylio atominės elektrinės (AE) vadovų mano, kad katastrofos elektrinėje priežastis buvo aptarnaujančių žmonių neatidumas.

Kita paskirtis. „Esu visiškai įsitikinęs, kad sprogimas Černobylyje prieš 20 metų įvyko ne dėl netobulos reaktoriaus konstrukcijos, o dėl personalo klaidos“, – interviu agentūrai „Interfax“ sakė buvęs Černobylio AE direktoriaus pavaduotojas Aleksandras Kovalenka.

„Esmė ta, – sakė jis, – kad didelio galingumo verdančio reaktoriaus paskirtis jau iš pat pradžių buvo gaminti ne elektros energiją, o ginklams skirtą plutonį. Tačiau kai septintajame dešimtmetyje partijos ir valstybės vadovai iškėlė uždavinį skubiai pastatyti atominę elektrinę, prie šio rektoriaus pridėjo, kaip mes sakome, uodegą – tai yra turbiną, kuri gamino elektros energiją“.

Vienintelė pasaulyje. „Tokia konstrukcija, – tikino A.Kovalenka, – elektros energijai gaminti niekur pasaulyje nebuvo naudojama. Sprogimo grėsmė, pažeidus temperatūros technologinį reglamentą, buvo vienas jos trūkumų“.

Jis paaiškino, kad vadinamieji vandens-vandens reaktoriai, kurie naudojami elektrinėse, šiuo požiūriu saugūs, nes pažeidus temperatūros režimą reakcija automatiškai nutrūksta.

„Prieš pat sprogimą buvo atlikti Černobylio reaktoriaus tyrimai, kurių vadovas turėjo patirties, kaip veikia vandens-vandens, o ne didelio galingumo verdantis reaktorius. Jo suvokimu, sprogimo būti neturėjo – bet įvyko taip, kaip įvyko“, – sakė A.Kovalenka.

Radiacinė sauga: senos ir naujos problemos

GENDRUTIS MORKŪNAS, ALBINAS ALIŠAUSKAS
Radiacinės saugos centras

Niekas neabejoja, kad jonizuojantieji spinduliai žalingai veikia visus gyvus organizmus, nors populiariojoje ir mokslinėje literatūroje kartais pasirodo publikacijų, kuriose įrodinėjamas nedidelių apšvitos dozių galimas naudingumas sveikatai. Šis faktas gali pasirodyti kvailas ir juokingas. Tačiau radiacinės saugos istorija, gyvuojanti jau antrą šimtmetį, yra lygiai tokia pat dramatiška ir kupina prieštaringų faktų kaip ir bet kuri kita istorija. Minėtasis prieštaravimas yra vienas tokių pavyzdžių.

Atradus rentgeno spindulius, žmonėms atrodė, kad atsirado ne tik universalus būdas pažvelgti į žmogaus organizmo vidų, bet ir panacėja nuo visų ligų. Į sąrašą ligų, kurias buvo siūloma gydyti rentgeno spinduliais, mūsų amžiaus pradžioje buvo įrašyti ir raupai, tuberkuliozė, migrena, epilepsija. Pirmieji radiologai visiškai nenutuokė apie žalingą rentgeno spindulių poveikį. Jie savo rankas laikydavo po rentgeno spindulių pluoštu, kai tyrinėdavo vaizdo kokybę, nustatinėdami rentgeno vamzdžio veikimo parametrus. Ir taip būdavo elgiamasi prieš kiekvieną procedūrą.

Nors pirmieji rentgeno spindulių poveikio akims faktai buvo užfiksuoti jau 1896 m., žmonėms sunku buvo suprasti tiesiogiai neapčiuopiamą pavojų. 1896 m. pabaigoje jau buvo paskelbta nemažai darbų, įrodančių rentgeno spindulių žalą. Štai Amerikos fizikas Elijas Tompsonas (Elihu Thompson) keletą dienų laikė savo rankos mažąjį pirštą tiesioginiame rentgeno spindulių pluošte. Dėl to pirštas ėmė skaudėti, ištino, sustingo, pasidarė pūslėtas. E.Tompsonas visus viešai perspėjo, „kad po to nereikėtų per vėlai gailėtis”. Nors tokių perspėjimų vis daugėjo, tačiau medikai, naudojantys rentgeno spindulius gydymui, nors matė, kaip jie ardo audinius, jokių saugos priemonių nesiėmė. Paprasčiausiai manyta, kad dermatitus ir odos nudegimus sukelia kažkokie antriniai, pvz., ultravioletiniai arba rentgeno vamzdžio katodo spinduliai, ozonas, elektrinė indukcija. Šiandien keistai atrodo toks žalingo rentgeno spindulių poveikio ignoravimas.

Radioaktyvumas už rentgeno spindulius yra „jaunesnis” tik 114 dienų. Nors susidomėjimas Henrio Bekerelio (Henri Becquerel) atrastaisiais spinduliais buvo kur kas mažesnis, šių spindulių neigiamas poveikis buvo pastebėtas kur kas anksčiau, matyt, ir dėl to, kad pats H.Bekerelis ir Pjeras Kiuri (Pierre Curie) nešiodavosi radį savo kišenėse. Tačiau masyvūs seifai, kuriuose buvo laikomas radis, tada buvo gaminami tam, kad apsaugotų patį radį, brangią medžiagą, o ne tam, kad apsaugotų nuo jo.

1904 m. mirė Klarensas M.Dali (Clarence M.Dally), įžymiojo Tomo Edisono (Thomas Edison) asistentas. Mirties priežastis – apsišvitinimas rentgeno spinduliais. Tikriausiai jis buvo pirmoji jonizuojančiosios spinduliuotės auka.

Bostono stomatologas Viljamas Herbertas Rolinsas (William Herbert Rolins) buvo radiacinės saugos pionierius. Jis pirmasis suprato, kad išsklaidyti rentgeno spinduliai nėra naudingi, ir pasiūlė saugotis nuo jų diafragmomis ir švinu ekranuoti rentgeno vamzdžius. Ekrano efektyvumą nustatyti jis pasiūlė fotografiniu metodu. Šis metodas naudojamas dar ir dabar. Gydytojams, atliekantiems fluoroskopinius tyrimus, V.Rolinsas pasiūlė dėvėti apsauginius akinius. Jis sukūrė ištraukiamosios ventiliacijos sistemą, skirtą ištraukti kenksmingiems azoto oksidams ir ozonui iš rentgeno kabinetų, pateikė pirmuosius radiacinės saugos siūlymus.

Svarbiausi apsaugos nuo rentgeno spindulių principai buvo sukurti per pirmąjį jų naudojimo dešimtmetį. Tiesa, šių principų buvo (ir yra) ne visada laikomasi. Paradoksaliai atrodo tas faktas, kad pirmieji radiacinės saugos principų pažeidimai buvo dėl nežinojimo, o dabar – dėl žinojimo. Dažnokai žmonėms, dirbantiems su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, atrodo, kad jų daroma žala yra tokia menka, jog neverta imtis sudėtingų apsaugos priemonių.

Dabartinės radiacinės saugos taisyklės, normos ir reikalavimai rašyti žmonių krauju. Žinomiausios katastrofos, kuriose „dalyvavo” jonizuojantieji spinduliai – Hirosima, Nagasakis ir Černobylis – yra tik ledkalnio viršūnė. Esmė slypi kur kas giliau.

Jonizuojančiųjų spindulių išskirtinė savybė yra ta, kad jie jonizuoja medžiagą, t.y. sąveikaudami su medžiagos atomais, išmuša iš jų vieną ar kelis elektronus. Atomas, tapęs jonu, turinčiu elektrinį krūvį, pradeda „elgtis” visiškai kitaip. Tokio „elgesio” rezultatas ir yra tai, kas vadinama jonizuojančiųjų spindulių poveikiu. Visi žmonės yra girdėję apie spindulinę ligą, jonizuojančiojo spinduliavimo sukeltą piktybinę ligą – vėžį ar genetinius pokyčius. Tačiau yra tokių jonizuojančiųjų spindulių sukeltų sveikatos sutrikimų, kuriuos gali sukelti ir kiti veiksniai, beje, dažnai ne visiškai žinomi.

Vienas iš tokių susirgimų yra piktybinis navikas. Nagrinėjant urano kalnakasių, Hirosimos ir Nagasakio bombardavimus patyrusių žmonių, darbininkų, prieš karą dirbusių Amerikos pramonėje, naudojusioje radžio dažus, epidemiologinius duomenis, nustatyta, kad jonizuojantieji spinduliai sukelia piktybines ligas. Kartu buvo gauta duomenų, kurie parodė, kad nedidelės apšvitos dozės duoda tam tikros naudos, pvz., skatina imuninės sistemos veiklą. Apskritai epidemiologiniuose tyrimuose, nagrinėjančiuose jonizuojančiųjų spindulių poveikį žmogui, yra daug vienas kitam prieštaraujančių rezultatų. Tai susiję ne tik su tam tikrais pasirinktų tyrimo metodų trūkumais, bet ir su veiksniais, darančiais žmogaus organizmui visiškai tokį pat poveikį kaip ir jonizuojantysis spinduliavimas arba visiškai priešingą jam.

Atlikti epidemiologinius tyrimus yra labai sudėtinga. Vien nustatant tiriamųjų žmonių gautas dozes galima padaryti daug klaidų. Kitos klaidos atsiranda atrenkant tiriamuosius žmones, atmetant nereikšmingus ir nustatant reikšmingus parametrus, vertinant rezultatus. Todėl radiacinė biologija pastaruoju metu įžengia į naują etapą – mikrodozimetriją.

Trečiąjį mūsų amžiaus dešimtmetį, atliekant rentgeno spindulių sąveikos su ląstelėmis eksperimentus, buvo gauta sunkiai paaiškinamų rezultatų. Išlikusių po apšvitinimo aukštesniųjų mikroorganizmų skaičiaus priklausomybė nuo apšvitos dozės turėjo laipsnio rodiklio (eksponentės) pavidalą. Atrodė, kad viena mikroorganizmų dalis buvo labai jautri jonizuojantiesiems spinduliams, o kita – daug mažiau jautri. Todėl buvo iškelta idėja, kad spinduliavimo poveikis yra atsitiktinio pobūdžio. Tuo remiantis buvo padaryta visiškai nauja išvada, kad vieno elektrono būsenos pokytis gali sunaikinti milijonus atomų.

Taip atsirado taikinio teorija – mikrodozimetrijos pagrindas. Beje, graikiškai „taikinys” yra stochos, stochazein, o tai reiškia „spėliojimą”. Atsirado stochastinių (atsitiktinių) jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio efektų terminas. Šie efektai yra piktybiniai navikai ir genetiniai pokyčiai. O minėtasis terminas skirtas pabrėžti tokių efektų skirtumui nuo deterministinių, arba priežastinių, efektų, pvz., spindulinės ligos. Pastarųjų efektų priežastis yra labai aiški – jonizuojančioji spinduliuotė. O stochastinių, arba atsitiktinių, efektų priežastimi, kaip minėta, gali būti ir kiti veiksniai. Todėl dėl stochastinių efektų daugiausia ir diskutuojama. Radiacinė sauga irgi didžiausią dėmesį skiria apsaugai nuo tokio jonizuojančiųjų spindulių poveikio. Pagrindinė to priežastis yra ta, kad žmogus palyginti retai susiduria su dozėmis, lemiančiomis priežastinius efektus. Tik keliasdešimt žmonių Černobylio avarijos metu gavo apšvitos dozes, sukėlusias priežastinius efektus. Ir niekas nežino, kokiame skaičiuje žmonių pasireikš ar net pasireiškė Černobylio avarijos nulemti stochastiniai efektai. Iki šiol atliktų epidemiologinių tyrimų rezultatai yra tokie prieštaringi, kad jų išvados apima neįtikėtinai platų spektrą: nuo teiginio, kad Černobylis turėjo įtakos milijonams žmonių, iki lygiai taip pat pagrįsto teiginio, kad avarija praktiškai jokio poveikio, išskyrus vaikų skydliaukės patologinių atvejų pagausėjimą labiausiai paveiktuose rajonuose, neturėjo.

Galbūt dėl atsitiktinių efektų ir apšvitos dozės, kai ši dozė yra palyginti maža, ryšio neapibrėžtumo apie pusę šimtmečio po rentgeno spindulių ir radioaktyvumo atradimo radiacinės saugos filosofija rėmėsi teiginiu, jog esama slenkstinės dozės, žemiau kurios jokių efektų jonizuojančioji spinduliuotė nesukelia. Manyta, kad mažos jonizuojančiųjų spindulių dozės visiškai nekenksmingos. Radiacinės saugos tikslas buvo saugoti nuo didelių dozių. Dėl tų dozių dydžio nebuvo diskutuojama.

Apie 1950 m. buvo pastebėta, kad padaugėjo leukemijos atvejų tarp žmonių, patyrusių atominį bombardavimą. Tada ir buvo suvokta, kad piktybinė liga gali būti vienos ląstelės somatinės mutacijos išdava. Susiejus šį faktą su anksčiau žinotu faktu, kad vienas jonizuojančiosios spinduliuotės kvantas gali pažeisti ląstelę, buvo padaryta revoliucinė radiacinei saugai išvada, kad netgi labai mažos dozės, žinoma, su kur kas mažesne tikimybe, gali sukelti piktybinę ligą. Beje, net ir dabar kur nors galima perskaityti, kad tam tikro dydžio dozės yra visiškai nepavojingos. Šis teiginys yra neteisingas, lygiai kaip ir teiginys, kad bet kokio intensyvumo jonizuojantieji spinduliai yra mirtinai pavojingi.

Žmogus nuo pat savo atsiradimo Žemėje kiekvieną valandą, dieną ir naktį yra veikiamas vadinamosios foninės jonizuojančiosios spinduliuotės. Jungtinių Tautų mokslo komiteto (UNSCEAR), nagrinėjančio jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį, duomenimis, viso pasaulio gyventojų kolektyvinė efektinė dozė dėl Černobylio avarijos yra 600 000 žmog. zivertų, dėl atominių elektrinių veikimo nuo 1956 iki 1990 m. –
400 000 žmog. zivertų, dėl branduolinio ginklo bandymų atmosferoje – 30 mln. žmog. zivertų. Vis dėlto šie dydžiai, palyginti su gamtine apšvita, yra menki. Minėtųjų kolektyvinių dozių suma yra lygi tik 2,5 metų kolektyvinei dozei nuo gamtinių spinduliavimo šaltinių. D.Britanijos Nacionalinės radiacinės saugos valdybos (NRPB) duomenimis, kiekvieną valandą į vidutinio žmogaus kūną pataiko apie 0,5 mln. antrinių kosmoso spindulių ir neutronų, apie 30 000 atomų suskyla plaučiuose, apie 7000 urano ir 15 mln. kalio–40 atomų suskyla visame kūne. Be to, dar 200 mln. gama kvantų per tą patį laiką pataiko į tokio žmogaus kūną iš grunto ir statybinių medžiagų. Skaičiai įspūdingi, ir vis dėlto nėra foninio lygio duomenų, parodančių ryšį tarp dozės ir nuo jos priklausančių piktybinių ligų ar genetinių pokyčių skaičiaus.

Visi duomenys, kuriais remiantis teigiama apie žalingą jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį, gauti kur kas didesnių dozių atvejais. Dauguma informacijos buvo gauta nagrinėjant žmonių, pergyvenusių atominį bombardavimą, ir medicininės apšvitos veiktų pacientų susirgimų ir dozių ryšį. Po to rezultatai buvo pritaikyti mažoms dozėms ir mažoms dozės galioms taikant tam tikrą dozės galios pataisą. Taip buvo išaiškintas žalos (neigiamo jonizuojančiųjų spindulių poveikio) ir dozės ryšys. Todėl dabartinės radiacinės saugos koncepcijos pagrindiniai postulatai yra konservatyvaus pobūdžio (griežtesni negu turėtų būti remiantis tyrimų duomenimis), šitaip užtikrinantys didesnę saugą.

Jau daugelį metų manoma, kad pagrindinė genetinių pokyčių priežastis yra jonizuojančioji spinduliuotė. Beje, 1927 m. paskelbtas darbas (Muller), kuris ir buvo jonizuojančiojo spinduliavimo poveikio slenksčio nebuvimo idėjos pagrindas. Šiame darbe pateikiami rezultatai, gauti tiriant jonizuojančiųjų spindulių poveikį muselėms drozofiloms. Mažai kas žino, kad visi genetinių pokyčių įrodymai iki šiol gauti dirbant su augalais, musėmis ir pelėmis. Kol kas nėra tokių įrodymų žmogui. DNR lygyje augalai ir pelės nuo žmogaus nedaug skiriasi. Tačiau iki šiol lieka neapibrėžti kiekybiniai tokių pokyčių žmoguje tikimybės dydžiai.

1991 m. Tarptautinė radiologinės saugos komisija (ICRP) išleido savo įprastinį šešiasdešimtąjį leidinį, kuriame išdėstyti svarbiausi radiacinės saugos principai. Remdamosios jais, šešios tarptautinės organizacijos – Tarptautinė atominės energijos agentūra (IAEA), Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO), Pasaulinė sveikatos organizacija (WHO) ir kitos – parengė pagrindinius radiacinės saugos standartus. Šie standartai yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau šalys, siekiančios būti tarptautinių bendrijų narėmis, privalo savo radiacinės saugos taisykles ir normas rengti pagal šiuos standartus.

Tai logiška, nes tokios rekomendacijos yra tūkstančių žmonių, šimtų mokslinių institucijų ir dešimčių metų darbo išdava. Bandymas surasti kažką savo ir naujo būtų tolygus dviračio išradinėjimui. Žinoma, tai nereiškia, kad radiacinėje saugoje viskas aišku, kad tereikia mechaniškai išversti šiuos standartus ir juos įteisinti. Ir toliau moksliniai centrai darbuojasi, stengdamiesi gauti tikslesnius dozių skaičiavimo metodus, rasti tikslesnį žalos ir dozės ryšį, nustatyti optimalius radiacinės saugos principus. Antra vertus, kiekviena šalis šiuos standartus pritaiko savo sąlygoms, ypač ekonominėms. Pakėlus radiacinės saugos kartelę per aukštai, šalis ekonomiškai nebepajėgs laikytis aukšto lygio standartų. Be to, dauguma minėtųjų standartų rekomendacijų yra minimalios, todėl šalys, skelbiančios, jog įgyvendina ICRP 60 leidinio principus, privalo jų laikytis. Europos Sąjungos komisija 1996 m. parengė direktyvą, kurios pagrindas ir yra minėtieji pagrindiniai radiacinės saugos standartai. Šioje direktyvoje rašoma: „Šalys narės iki 2000 m. gegužės 13 d. turi priimti savo įstatymus, taisykles ir imtis administracinių priemonių, kurios atitiktų šią direktyvą”.

Taigi direktyva yra privaloma visoms Europos Sąjungos narėms, žinoma, ir šalims, kurios siekia narystės šioje organizacijoje. Ir mūsų šalyje Sveikatos apsaugos ministerijos Radiacinės saugos centre šiuo metu rengiami pagrindiniai Lietuvos radiacinės saugos standartai, kurių laikytis privalės visi mūsų šalies juridiniai ir fiziniai asmenys.

Pagrindiniai principai, kuriais remiasi šiuolaikinė radiacinė sauga, yra: saugos pagrindimas, jos optimizavimas ir apšvitos dozių ribojimas. Praktinė veikla, nuo kurios priklauso ar gali priklausyti papildoma žmonių apšvita, yra priimtina tik tada, kai švitinamiems žmonėms arba visuomenei teikiama nauda yra didesnė už žalą, kurią ši veikla padaro ar gali padaryti (veikla turi būti pagrįsta); individualiosios apšvitos dozė nuo visų šaltinių, naudojamų visose praktikos rūšyse, neturi būti didesnė už tam tikras ribines dozes (dozių apribojimas); jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių ir įrenginių apsaugos priemonės turi būti kaip įmanoma geresnės, t.y. tokios, kad atskirų asmenų apšvitos dozės ir jų tikimybės bei švitinamų asmenų skaičius būtų tokie maži, kokius tik įmanoma pasiekti protingomis priemonėmis, atsižvelgiant į ekonominius ir socialinius veiksnius.

Remiantis šiais principais ir yra kuriami radiacinės saugos įstatymai, normos ir taisyklės. Nustatomi ir įvairių parametrų, lemiančių apšvitos dozių dydžius (radioaktyviųjų medžiagų, per metus patekusių į žmogaus organizmą, aktyvumas; radionuklidų, naudojamų branduolinėje medicinoje, aktyvumas; radioaktyviųjų medžiagų aktyvumas, kai šios medžiagos laikomos neradioaktyviomis), bei pačių dozių ribinės vertės.

Minėtųjų ribinių reikšmių laikymosi užtikrinti neįmanoma be gyventojų ir su jonizuojančiųjų spindulių šaltiniais dirbančių žmonių gaunamų dozių ir gyvenamosios bei darbo aplinkos sąlygų monitoringo. Šis monitoringas turi du tikslus. Pirmasis yra radiacinės saugos programos patikrinimas. ICRP teigia, kad, gavus patenkinamus rezultatus, nereikia imtis jokių papildomų saugos priemonių. Kitas bet kurios monitoringo programos tikslas yra kontrolė ir prievarta. Čia reikėtų pabrėžti keletą labai svarbių detalių.

Kaip minėta, nustatyti rekomenduojami maksimalūs leistini dozių lygiai. Šie lygiai, priėmus tam tikrus valstybinius standartus ir normas, tampa privalomi. Pažeidimų atvejais turi būti imamasi reikiamų priemonių: ištiriamos ir pašalinamos priežastys, dėl kurių įvyko pažeidimai, patikrinama asmenų, gavusių didelę apšvitą, sveikata. Tačiau tai nereiškia, kad visos dozės, ne didesnės už ribines, yra priimtinos. Kadangi teoriškai ir vienas jonizuojančiosios spinduliuotės kvantas gali sukelti neigiamų padarinių, turi būti stengiamasi apšvitos dozes kuo protingiau mažinti. Apie tai turi galvoti visi jonizuojančiosios spinduliuotės naudotojai.

Atliekant asmeninių dozių monitoringą, nesunku pamatyti, kai tos dozės vienoje ar kitoje organizacijoje ima didėti, ir imtis reikiamų korekcijos priemonių. Visa tai yra labai sudėtingos ir veiksmingos kokybės užtikrinimo sistemos elementai. Ši sistema turi labai svarbių, bet dėl savo naujumo kartais sunkiai suvokiamų ir priimtinų principų. Pvz., žmonės, daugelį metų dirbę su jonizuojančiojo spinduliavimo šaltiniais, negali suprasti, kad radiacinė sauga yra visų, o ne tik specialių padalinių ar už ją atsakančių žmonių reikalas. Pacientų ir personalo rentgeno kabinetuose apšvita sumažės tik tada, kai kokybės užtikrinimo sistemoje dalyvaus rentgeno laborantai, seselės, gydytojai (ne tik rentgenologai) ir, žinoma, ligoninės administracija.

Ypač svarbi ir įdomi asmeninės dozimetrijos istorija. Pastebėjus pirmuosius neigiamo jonizuojančiųjų spindulių poveikio faktus, buvo susirūpinta, kaip nustatyti pačias dozes. Pirmasis dozimetras buvo žmogaus oda. Netgi naudotas „odos eritemos (raudonės) dozės” terminas. Kadangi jau rentgeno spindulių atradėjas pastebėjo, kad nuo šių spindulių pajuoduoja fotoplokštelės, šios plokštelės netrukus buvo pradėtos naudoti kaip dozimetrai. Priimtinomis asmeninėmis dozėmis buvo laikomos tokios, dėl kurių plokštelė arba filmas pajuoduodavo tiek, kad per juos dar būdavo galima perskaityti laikraštį. Iki 1940 m. niekur pasaulyje nebuvo sistemingai registruojamos dozės, todėl tuo metu gautų dozių dabar tiksliai nustatyti negalima. Tik septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo įteisinti griežtesni asmeninės dozimetrijos standartai.

Apskritai tobulos asmeninės dozimetrijos sistemos nėra. Idealus dozimetras turi turėti tokias pat fizikines ir biologines savybes, kaip ir žmogaus kūnas. Be to, tokios sistemos duoda informaciją apie asmeninę apšvitą tik ją gavus. Turint galvoje, kad mūsų šalyje asmeninis dozimetras naudojamas 3 mėnesius ir tik po to perskaitoma jo sukaupta informacija, darosi aišku, kad tais atvejais, kai galimos nenumatytos apšvitos, tokios sistemos nepakanka. Todėl tada kartu su asmeniniais dozimetrais naudojami ir elektroniniai arba kišeniniai dozimetrai, kurie apie apšvitos padidėjimą jų naudotoją informuoja iš karto. Būtina pabrėžti, kad pastarojo tipo dozimetrai negali būti naudojami vietoj asmeninių dozimetrų ten, kur pagal standartų ir normų reikalavimus turi būti atliekamas asmeninių dozių monitoringas. Be to, asmeninę dozimetrinę kontrolę gali atlikti tik specialiai atestuotos arba akredituotos institucijos, kurių įranga periodiškai tikrinama.

Matavimo prietaisų problema radiacinėje saugoje yra labai aktuali. Iki šiol daugelį metų naudoti tarybiniai prietaisai neatitinka šiuolaikinių standartų reikalavimų. Todėl tarptautinės organizacijos, užsienio šalių vyriausybės Lietuvai suteikia paramą įsigyjant dozimetrinius, radiometrinius ir spektrometrinius prietaisus, mokantis naujų standartizuotų matavimo metodikų. Radiacinės saugos centras jau šiuo metu atlieka daugelio tipų matavimus. Nustatomi radono patalpose tūriniai aktyvumai (tai labai aktuali problema, susijusi su žmonių radiacine sauga nuo natūralių šaltinių), matuojamas tričio, stroncio, itrio, plutonio, radžio aktyvumas maiste ir geriamajame vandenyje, nustatomas gamtinių radionuklidų aktyvumas statybinėse medžiagose ir jų žaliavose, visų gama radionuklidų aktyvumas bet kokiuose objektuose.

Kita labai svarbi radiacinės saugos kryptis yra dirbančiųjų su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais darbo sąlygų kontrolė. Centras kontroliuoja ir registruoja asmenines apšvitos dozes, teikia metodinę paramą. Nemažai priemonių, susijusių su radiacine sauga, atlieka ir apskričių, ir rajonų centruose esantys valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos padaliniai. Jie atlieka dozimetrinius ir radiometrinius matavimus, radiacinę–higieninę ekspertizę, darbo vietų monitoringą, tvarko duomenų apie jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius sistemas.

Pradedamos kontroliuoti ir pacientų apšvitos dozės rentgeno diagnostikos procedūrų metu. Pastarasis darbas nėra savitikslis. Jo tikslas yra sumažinti pacientų apšvitą diegiant tinkamas kokybės užtikrinimo ir jos kontrolės procedūras.

Kaip minėta, reikia iš naujo sukurti radiacinės saugos normas ir taisykles, kurios atitiktų ICRP 60 leidinio ir pagrindinių saugos standartų rekomendacijas. Tai irgi daroma Radiacinės saugos centre. Jau sukurtos higienos normos, reglamentuojančios apšvitą pramoninių radiografinių tyrimų, medicininių rentgeno diagnostinių procedūrų metu, gyventojų apšvitą nuo gamtinių jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių, dalyvauta kuriant higienos normą, reglamentuojančią kenksmingų medžiagų kiekį maiste.

Visa radiacinės saugos normų ir taisyklių sistema yra sudėtingas ir gyvas organizmas. Gyvenimas atmeta nereikalingus elementus, keičia pasenusius. Mokslo nustatyti objektyvūs faktai visuomenės vyraujančios nuomonės lengvai pakeisti negali. Be to, ši nuomonė gali būti reikšminga vienaip ar kitaip interpretuojant mokslinius faktus. Teiginys, kad viena vienintelė jonizuojančiųjų spindulių dalelė gali sukelti piktybinį naviką, yra labai gąsdinantis. Ir nors šio neįtikėtino (mūsų suvokimu) rezultato tikimybė yra lygi 10–17 (viena šimtas milijonų milijardinė dalis), nenuginčijama frazė „vienos mirties yra per daug” nubraukia visus svarstymus ir išvedžiojimus. Šis skirtumas tarp visuomenės nuomonės ir mokslinių faktų vis labiau didėja.

Radiacinė sauga yra ne tik šios srities specialistų ar darbuotojų, dirbančių su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais, reikalas. Kiekvienas šalies pilietis turi suvokti, kokį pavojų kelia kiekvienas jonizuojančiųjų spindulių šaltinis. Galbūt tada sumažės pranešimų apie surastas radioaktyviojo metalo tonas

Černobylis nebepažįsta savo gelbėtojų

Beveik 17 metų po Černobylio atominės elektrinės avarijos. Černobylio gelbėtojo šiauliečio Sergejaus Jakovlevo mirtis trylika metų neduoda ramybės jo artimiesiems. Po avarijos likvidavimo žmogus susirgo sunkia liga, tačiau mirė nuo kitos sunkios ligos, kurios Lietuvos medikai niekaip negali pripažinti susijusia su Černobyliu.

Černobylis leido gyventi tik trejus metus

Šiaulietis Sergejus Jakovlevas pavojingoje ir uždaroje avarijos zonoje dirbo nuo 1986-ųjų birželio 27-osios iki gruodžio 17 dienos.

Šiaulių karinis komisariatas S. Jakovlevo darbovietei - Šiaulių mechaninei gamyklai pranešė, kad darbuotojas šaukiamas dalyvauti mokymuose.

Grįžęs iš pavojingos zonos Sergejus pradėjo lankytis pas medikus, tai užfiksuota ir asmens sveikatos kortelėje bei pluošte nedarbingumo lapelių.

1990 metų gegužės 25-ąją 45-erių metų vyras staiga mirė Šiaulių ligoninėje.

Ligų sąrašas ilgas. Hipovolemija, šokas, plaučių edema, nespecifinis opinis kolitas, išeminė širdies liga, poūminis miokardo infarktas. Tik vėliau paaiškės, kad černobyliečių ligos skirstomos kitaip nei visų mirtingųjų.

Nors Sergejus ir mirė ligoninėje, palaikų skrodimas nebuvo atliktas.

Sergejaus mamai Jefrosinijai Pozniakovienei ir dviem seserims klausimų nekilo, kodėl Sergejus pradėjo sirgti ir kodėl mirė. Moterys neabejojo, kad jų artimasis - Černobylio auka.

Kompensacija už mirtį

1998 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė išleido nutarimą dėl "Vienkartinių kompensacijų asmenims, patyrusiems žalą likviduojant Černobylio atominės elekrinės avarijos padarinius".

Viename iš šio įsakymo punktų nurodoma, kad mirusių nuo ligos, susijusios su dalyvavimu likviduojant Černobylio avarijos padarinius, artimieji turi teisę į 14400 litų kompensaciją.

Prieš dvejus metus Sergejaus giminės kreipėsi pagalbos į teisininką Davidą Mitrijevą, gyvenantį tame pačiame Leonuvkos kaime, Kelmės rajone, kaip ir Sergejaus mama.

Visiškai slaptai

Per dvejus metus teisininkas Davidas Mitrijevas sukaupė daugybę raštų iš aukščiausių šalies valdžios ir teisėsaugos institucijų, medikų.

Sergejaus mirtis nesiejama su Černobyliu, nes trūksta dokumentų - įrodymų.

- Neįmanomas dalykas, kad ligoninėje mirusiam žmogui nebūtų atliktas skrodimas. Norima įrodyti, kad giminės reikalavo, jog skrodimo nebūtų. Ir Sergejaus mama, ir sesuo raštiškai patvirtino, kad jokio sutikimo dėl skrodimo nedavė. Niekas jų net neklausė, - emocingai pasakoja D. Mitrijevas.

Jis įsitikinęs, kad černobyliečių mirties priežastys buvo slepiamos tarybinės valdžios įsakymu.

Nors keli dar tarybiniais laikais vadovaujančiuose postuose dirbę Šiaulių medikai "Šiaulių kraštui" paneigė, kad černobyliečių mirties priežastis buvo įsakyti griežtai slėpti, tačiau D. Mitrijevas remiasi tuometiniais dokumentais.

Cituoja 1986 metais liepos 27 dieną TSRS Sveikatos apsaugos ministerijos išleistą įsakymą dėl sustiprinto slaptumo apie Černobylio avariją: "Įslaptinti žinias apie avariją. Įslaptinti žinias apie gydymo rezultatus. Įslaptinti žinias apie radiacijos laipsnį, kurį gavo elektrinės personalas ir avarijos likvidavimo dalyviai".

Įsakymą pasirašė vienas iš ministerijos viršininkų Šulženko.

Vienintelis giminėms išlikęs originalus Sergejaus Jakovlevo dokumentas - leidimas įvažiuoti į uždarą avarijos zoną. Jis vienas iš svarbiausių ilgos bylos liudytojų.

Dingę dokumentai

Teisininkas D. Mitrijevas teigia niekaip negalįs gauti kai kurių svarbių dokumentų. Dingęs S. Jakovlevo karinis bilietas, kuriame, teisininko teigimu, turi būti nurodyta radiacijos dozė.

Kol kas D. Mitrijevo neįtikina iš Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų vado majoro R. Opulskio gauti duomenys, kad S. Jakovlevo "gauta radiacijos dozė - 16 rengenų".

D. Mitrijevas negali gauti ir, jo teigimu, konkrečių atsakymų iš Šiaulių medikų apie S. Jakovlevo sveikatos būklę, nes dingo dalis asmens sveikatos kortelių.

Černobylio ligos

Net du kartus dėl S. Jakovlevo bylos vyko respublikinės ekspertų komisijos ligų sąsajai su dalyvavimu likviduojant Černobylio AE avarijos padarinius nustatyti posėdžiai.

Pagal turimus dokumentus komisijos išvados netenkina černobyliečio giminių.

S. Jakovlevas mirė nuo nespecifinio opinio kolito, plaučių edemos ir šoko, bet šios ligos, komisijos manymu, nesusijusios su dalyvavimu likviduojant Černobylio avarijos padarinius.

Antrajame posėdyje komisija nustatė, kad S. Jakovlevas susirgo išemine širdies liga, poūminiu miokardo infarktu būtent dėl Černobylio. Bet jis mirė ne dėl šių ligų. Todėl pageidaujama kompensacija giminėms ir nepriklauso.

Ne jausmai, o dokumentai

Černobylio medicinos centro, įsikūrusio Vilniuje, Sapiegos ligoninėje, gydytoja koordinatorė Irena Degutienė, dirbanti su černobyliečiais, "Šiaulių kraštui" sakė atmintinai prisimenanti S. Jakovlevo bylą.

- Gaila žmogaus, bet komisija negali vadovautis jausmais. Reikia dokumentų, - sakė gydytoja.

Pasak jos, nėra skrodimo metu patvirtinančios diagnozės, dėl kurios būtų galima nustatyti, kad ligą sukėlė dalyvavimas Černobylio avarijoje. Kodėl neatliktas skrodimas - nebe komisijos kompetencija.

Gydytoja I. Degutienė tvirtino, jog S. Jakovlevo giminėms galėtų priklausyti mažesnė kompensacija už ligą, kurią sukėlė Černobylis, jeigu jie vėl kreiptųsi į komisiją.

Pasak I. Degutienės, panašių istorijų ji žino ir daugiau.

- Galiu patarti tik tiek, kad černobyliečiai atvažiuotų tikrintis sveikatos į Černobylio medicinos centrą. Turime galimybę labai detaliai ištirti tuos žmones. Yra ligų, kurios atsiranda po keliolikos metų ir neturi senaties termino. Ir kaupti absoliučiai visus dokumentus susijusius su sveikata, - sakė koordinatorė Černobylio klausimais I. Degutienė.

Černobylio medicinos centre atliekami tyrimai černobyliečiams, turintiems šeimos gydytojo siuntimą. Išankstinė registracija telefonu Vilniuje (8-5) 2709803, adresas: Sapiegos ligoninė, Antakalnio g. 17, Vilnius. Teisininkas Davidas Mitrijevas rūpinasi, kad černobyliečio giminės gautų bent finansinę kompensaciją už artimojo mirtį. Moralinės žalos jau niekas nekompensuos. D.Mitrijevo nuomone, černobyliečiai susiduria su daugybe biurokratinių barjerų, kuriuos įveikti - sunku.

Juos pasirinko Juodoji lemtis - Černobylis...

Balandžio 26 dieną suėjo 20 metų, kai Ukrainoje, Pripetėje, sprogo Černobylio atominės elektrinės reaktorius. Likviduoti avarijos padarinių skubiai buvo išgabenta ir apie 6000 lietuvių, tarp jų - apie 300 mūsų rajono gyventojų.
Nė vienas į Černobylį nevyko savo noru, nesirinko tokios lemties - ji pasirinko juos...
Lietuvos judėjimo “Černobylis” Šilutės skyrius šiandien vienija tik 50 černobyliečių. Daugelio avarijos likviduotojų jau nebėra.
Skyriaus pirmininkas Pranas Kuzminskas, pasakodamas apie savo ir kitų likimus, vargiai tramdo ašaras: nesibaigiančios sunkios ligos, invalidumas, lig šiol kamuojantys slogūs sapnai ir nemiga, sudužusios šeimos, depresija, gimę nesveiki vaikai. O kiek dar tų, kurie neišlaikę šių išbandymų, savo valia pasitraukė iš gyvenimo?..

Kur veža - neaiškino
1986-aisiais P.Kuzminskui buvo 33-eji, jis jau buvo atsargos karys. Netikėtai gavo šaukimą, kad jau kitą dieną privalo pasitikrinti sveikatą... Poliklinikoje girdėjo vieną medikų sakinį: “Šitas ten tiks...”
Kur “ten”, tuomet niekas neaiškino. Vienas šilutiškių, įtaręs, kad vyrai renkami AE avarijos padariniams likviduoti, gydytojus įtikinėjo turįs nesveikus dantis, todėl negalįs “ten” važiuoti. “Iš ten vis tiek grįši be dantų”, - toks buvęs atsakymas.
Trečią dieną vyrai buvo išskraidinti į Pripetę. Kai kurie iš jų, tik įpusėję kelionę sužinojo galutinį jos tikslą.

Radiacijos matuokliai neveikė
Pranas gerai prisimena, kaip vos nuvykęs pajuto perštėjimą gerklėje, pradėjo svaigti galva, ją tartum kažkas suspaudė. Tokie pojūčiai neapleido visus 3 mėnesius, kol dirbo 30 kilometrų nuo elektrinės, radioaktyvioje zonoje. Automobiliu laistė kelius, kad radioaktyvios dulkės nekiltų, dirbo virtuvėje.
Zonoje kartu su Pranu buvo dar 20 šilutiškių: Vidutis Lukavičius, Leonas Puidokas, Romualdas Grikšas ir kiti. Vyrai sako nė neįtarę, kokiomis pavojingomis sąlygomis dirba ir gyvena - informacija iš avarijos vietos buvo griežtai cenzūruojama, tikroji padėtis nutylima vardan braškančios sovietų imperijos ideologijos ir autoriteto.
Tiesa, vyrams duodavo marlės juosteles prisidengti burną ir nosį, tačiau retas jas nešiodavo - tikrųjų radiacijos mastų tuomet niekas neįtarė.
Avarijos likviduotojams būdavo skiriami ir radiacijos matuokliai - į rašiklius panašūs prietaisai, tik... neveikiantys. Kai kurie vyrai iš jų darydavo tušinukus, peilius ir siųsdavo namo kaip suvenyrus. Kiek radiacijos jie jau būdavo sukaupę, tik spėlioti belieka.
Šilutiškiai prisimena Užkaukazės gyventoją, kuris darbui zonoje gavęs dailią kepurę sumanė ją parsigabenti namo. Vyras mirė taip ir nepasiekęs namų...
Ne paslaptis - vėliau černobyliečiai buvo šlovinami, plačiai trimituojama apie jų didvyriškumą, nė žodeliu neužsimenant, jog tais didvyriais jie tapo per prievartą. Jie tiesiog nežinojo apie sveikatai gresiantį pavojų, jie ir pasirinkimo neturėjo.

Diagnozė - tartum lemtis
Grįžęs namo pirmuosius kelis metus Pranas nesijautė blogai. Tik vėliau nustebo, kai pastebėjo, jog eidamas tartum svyruoja, tenka atsiremti į sienas... Anot jo paties, jautėsi lyg girtas. Laukė vizitai į Klaipėdą ir Vilnių, ligoninės. Nedelsiant paskirta II invalidumo grupė. Visam laikui. Ir diagnozė - tartum juoda lemtis: “Liga, susijusi su dalyvavimu likviduojant Černobylio AE avarijos padarinius”.
Kurį laiką P.Kuzminskas dar dirbo Žemaičių Naumiesčio tarybiniame ūkyje vairuotoju, bet šiandien jau beveik nebepaeina - jau 10 metų kasdiene jo žingsnių palydove tapo lazda. Jau įsigijo ir invalido vežimėlį. Gyvena kartu su 82 metų mama, tad vienas kitą taip ir ramsto.

Pasigenda valdžios paramos
Kokios mintys kamuoja černobyliečius, sulaukus liūdnos sukakties? “Galvojame, kad visi žmonės visada sveiki būtų, kad jų vaikai sveiki gimtų. Bet suprantame - taip nebus, radiacija dar ilgai nuodys ne tik mūsų vaikus, bet ir vaikaičius”, - pirmas Prano atsakymas.
Avarijos padarinius likvidavę žmonės sako, kad pasigenda valdžios - ir Lietuvos Vyriausybės, ir rajono Savivaldybės - supratimo ir paramos. Savivaldybės skirtų 200 litų užteko užprenumeruoti skyriaus nariams laikraštį “Černobylietis”, paremia Raudonasis Kryžius. Štai P.Kuzminskas, sudėjus visas išmokas, gauna apie 600 litų, bet pusė tų pinigų išeina vaistams.
Černobyliečiai norėtų pasigydyti sanatorijose, nuvykti į renginius, bet... Pavyzdys - Kaune vykęs Černobylio avarijos sukakties minėjimas: į jį norėjo važiuoti 15 Šilutės skyriaus narių, bet Savivaldybės skirtame automobilyje tilpo tik 7.

Mini... savo nelaimės metines
Tokie suėjimai černobyliečiams pirmiausia - galimybė išsikalbėti, prisiminti, pralaužti tą tylos sieną, kuria jie šiandien tartum atsitvėrę nuo visuomenės, nuo mūsų visų. Jų veidai nešmėžuoja televizijos laidose, jie neskuba dalyti interviu laikraščiams. Neretas užsivėrė net prieš savo artimuosius. Jie tik kasmet “švenčia” (ar ne sarkastiškai skamba?) vienos didžiausių žmonijos (ir savo) nelaimės metines...
Ne vienas černobylietis šiandien verčiasi itin sunkiai, todėl jie dažnai prašo pirmininko iš kur nors gauti drabužių, avalynės, buities reikmenų ar baldų. P.Kuzminskas sako, kad jei pasiturintys žmonės galėtų paremti, jie būtų labai dėkingi. Paskambinti pirmininkui galima telefonu 77086.

Viską atiduotų už sveikatą
Kaune vykusiame minėjime dalyvavęs Ukrainos ambasadorius Lietuvos judėjimui “Černobylis” perdavė ikoną, skirtą katastrofos padarinių likviduotojų žygdarbiui įamžinti. P.Kuzminskui įteikta ir padėka “Už aktyvią organizacinę veiklą”. Vyras neneigia, kad toks dėmesys malonus, tik... “Nedvejodamas atiduočiau ir visą pensiją, ir apdovanojimus ir padėkas, jei tik kas galėtų sugrąžinti amžiams prarastą sveikatą, galimybę judėti. Juk kai mus išvežė - niekas neklausė, ar sutinkame”, - skausmingai priduria.