„…Nuo pradiniu klasiu garsejau kaip padauza ir juokdarys. Visi klases draugai tikedavosi, kad kiekviena pamoka paversiu dideliu cirku. Taip ir elgiausi. Mokytojai niekada nesitikejo, kad as galiu buti rimtas ir jautrus. Niekas nezinojo, kad pries kiekvienas Kaledas laukdavau stebuklo. Tikejausi, kad mokytoja mane pagiris uz tai, jog esu gabus ir protingas vaikinas. Taciau metai bego, ir po kiekvienu Kaledu as vis mazaiu tikejau, kad stebuklai gali vykti. Niekas niekada manes negirdavo. Viena ziema, kai man jau buvo 15 metu ir as jau buvau prarades vilti sulaukti nors vienos pagyros, ant mokyklos duru pamaciau skelbima, kad visi mokiniai ir mokytojai kvieciami susirinkti didziojoje mokyklos koncertu saleje. Paskirta valanda visi suguzejo I vidu ir surmuliuodami speliojo, kas cia bus.. Viena sekunde nurimo pasaliniai garsai, ant pakylos pasirode mokyklos direktorius. Jis issitrauke maza lapeli ir garisai perskaites mano pavarde paprase uzlipti ant scenos. Buvau pasiruoses isklausyti pylos del kokios nors isdaigos. Isivaizduokit, ivyko stebuklas, direktorius idave man pagyros rasta ir dovana uz tai, kad kiekviena ryta isvedu kaimynes suni ir nueinu uz ja i parduotuve.Stebuklu tikrai buna...“
Create a free website at Webs.com