1

 Viskas nugrimzdo i balta sukuriuojanti sniego debesi ...Vakar, uzvakar snaiges letai ir tyliai leidosi ant zemes lyg besisupdamos ant nematomu supyniu, o siandien jos skvarbios ir astrios kyla aukstyn, tarsi butu sumaniusios grizti atgal i dangu...Siandien viskas dvelkia vien tik salciu...Isiklausau i savo niekad neuzsalancios sirdies plakima - siandien ji plaka smarkiau, nes galvoju apie Tave...Kaip butu gera tapti snaige, pavirsti nesibaigianciu skraidymu tarp dangaus ir zemes ir susilus tavo glebyje istirpti...istirpti is laimes...

2

Ridenu i kalva akmeni tarsi Sisifas...Kasdieniniai sunkumai, begales darbu, stresas. Ir vel viskas is naujo...Noriu atsikvepti, noriu pailseti ir kartais nuo speigu padumavusiame sile paklausyti tylios svajingos melodijos, kuri ikveptu mane eiti pirmyn ir nesuklupti...

3

Jauciu, jog negaliu nurimti...Kaip issilieti, kaip islaisvinti savo sirdi nuo jausmu, siausti lyg pugai? Noriu jaustis laiminga. Siandien as tarsi audringai gaudzianti jura. Laukiu, kada galesiu atsikvepti ir megautis tyla. TYLA-A. Noriu patirti lengvumo pojuti, kai, rodos, kazkas ir zeme, ir tave pakyleja aukstyn ir palieka saltiniu vesa dvelkianciame ore...

4

As dar prisimenu, kaip silta pavasario ryta melsvame dangaus fone tau bandziau pasakyti, ka jauciu. Ar dar prisimeni, kaip zodziai strigo gerkleje? Norejau tau istarti zodzius, kurie apibudintu ta jausma, kuris gyvena mano sirdies gelmese, bet negalejau...Dabar vartydama senove dvelkiancius lapus, galiu Tau istarti " Tu mano mylimasis man- miros rysulys; jis pasilieka ant mano sirdies" Kodel anksciau nesupratau, kad visi atsakymai gludi tukstantmeteje knygoje - Biblijoje...

5

Verkiu... Mano veidu bliaukia sraunus asaru upeliai...Kaip istrukti ta peili, kuris beprotiskai duria iki pat sirdies gelmiu? Kaip ispasakoti savo skausma, jei zodziai stringa gerkleje? Kaip atsukti laiko versme atgal ir pasistengti nebesvajoti? Juk nera nieko skaudziau uz suduzusias i tukstancius sukiu svajones, i kurias idejau tiek vilciu...Kodel? Kodel kartais buna taip, kad svajones, kurios vercia zmogu eiti pirmyn, suduzta?

6

Ziuriu i neprepiama audringa jura. Jos sniokstimas man skamba tarsi pasakiska melodija, kuri ramina net dvasia. Ziuriu i duztancias bangas...Jos taip panasios i mano troskimus: ramiai banguoja tolumoje, artedamos prie kranto issitiesia visu savo ugiu, paskutini karta susvokscia...ir duzta i kranta. O kaip noreciau, jog mano didziausiu troskimu jura neturetu krantu.

7

Siela sukausto pykcio banga...jauciuosi lyg buciau mazas pukelis, papuoles i milziniska sniego sukuri ir ieskantis uzuovejos...Uzuovejos, kurioje galeciau palikti net slapciausias paslaptis. Ieskau draugo, kuriame izvelgciau pasitikejimo nektara, is kurio galeciau atsigerti lyg is versmes. Ieskau zmogaus, i kuri galeciau atsiremti...Zinau, jog dabar, kai uz langu bastosi vien liudesys, labai sunku kuo nors tiketi, taciau as tikiu...tikiu, jog jau greitai, labai greitai galesiu kam nors pasakyti: "As tikiu tavimi, as pasitikiu"

8

Sia akimirka viskas nutyla: ir nakti dusaves vejas, ir idukusi puga. Nematau nieko, isskyrus visomis vaivorykstes spalvomis blieskianti sauleteki pusnynu klostese ir melsvo dangaus pakrasti. Laikas tarsi sustoja...Megaujuosi sia svaigia akimirka. Dziaugiuosi nuostabiausiomis minutemis...Pagaliau as su tavimi. Pagaliau jauciu tavo artuma. Pagaliau galiu atsidusti laimes atodusiu - juk jauciu Tavo karstas rankas, pulsuojancias meile...

9

Blandus dangus ir saltis. Kasdien vis niuriau ir niuriau...Paskendusi darbu rutinoje tokia jauciuosi ir as...Taip noreciau pabuti bekune zvaigzde kaip Visatos sauksmas ir suduzti i mazutelias, vos iziurimas sukeles, ilgai mirgeti ir tvisketi saltos ziemos platumose...Noriu pabegti nuo kasdieniniu rupesciu ir megautis malonumu padange...Taciau turiu keliauti gruobletais takais, kol atrasiu tiesu taka, vedanti i mano svajoniu miesta Eldorado...

10

Verciu senojo testamento lapus. Bet zvilgsnis vis krypsta i spalvingus salia gulincius zurnalus...Ju antrastes taip vilioja...akis patraukia fantastiski patarimai, kaip buti grazioms, laimingoms, mylimoms...Ranka pamazu tiesiasi i viliojancius puslapius su laimes zemelapiais. Taciau pazvelgiu i Biblija. Zvilgsnis sustoja...mintis pakeri, rodos, niekuo neypatinga eilute: " Kas kantrus, tas dideles gudrybes vedamas" Susimastau. Tai zodziai, kuriu nerasime net ir geriausiuose zurnaluose...

11

Ziema adytiniais serksno rastais apvedziojo kiekviena medzio sakele, nepamirso padabinti ir krumoksniu, ispuose net kieciu ir kitu zolynu stagarus. Sioje baltai tviskancioje laukymeje sededavome kartu ir laukdavome, kol sutems, isiziebs milijonai spindinciu zvaigzdziu, kad galetume jas suskaiciuoti. Siandien prisiminiau ana vakara. Tu taip nutolai: negirdeti tavo juoko, nematyti sypsenos...Laukiu siltos vasaros nakties, kai vel galesime ziureti i zvaigzdes...

12

Pro atvira orlaide iskrido mazas paukstelis. i kambari - ta dideli narva, kur lubos ir sienos, kur nera dangaus...Koks jis panasus i mane... Juk ir as jauciuosi uzdaryta kasdienybes narve. Narve, kuriame vien rutina. Noriu istrukti i laisve, noriu pabegti ir nors trumpai, nors minutele, tarsi paukstis paskraidyti beribiame danguje...

13

Skestu...skestu liudesio bangose... Man taip skaudu...Saukiuosi pagalbos, taciau niekas negirdi...Negirdi, o gal ir girdeti nenori. Suprantu, jog sunku suvokti svetima skausma, kai aplinkinis pasaulis tau sypsosi. Zinau: dazniausiai nenorime girdeti skvarbaus pagalbos prasancio sauksmo, kuomet gyvenimas kviecia isijausti i jo teikiamas linksmybes, taciau pagalvokim, jog kartais ir nedidele pagalba gali padeti isplaukti...isplaukti is liudesio bangu...

14

Siandiena jauciuosi nepaprastai laiminga...Akyse blizga asaru perliukai, juose atsispindi begalinis dziaugsmas. Verkiu...verkiu is laimes, nes si diena nuostabi, kitokia nei simtas kitu. Ji nustelbia pries tai buvusius liudesio kupinus menesius, metus...Aciu Tau, kad apgaubei mane laimes skraiste, aciu, kad leidai tau buti svarbiausia...

15

Ziuriu i smelio dezese zaidziancius vaikus...Ju uzkreciantis juokas taip pakelia nuotaika...Pavydziu jiems sauletu dienu, pavydziu graziausiu svajoniu. Ilgiuosi vaikystes...Ji iskeliavo is mano gyvenimo taip greitai, taip nepastebimai...O juk norejau dar pasidziaugti ilgakasemis lelemis, pasakomis, kurias vakarais sekdavo mama. Noriu susigrazinti sparnuota vaikyste, dar karta pabegioti basomis po zole. Gaila, bet tai neimanoma - mane jau pakeite kiti...

16

Lyja...Ant sniego, ant stogu...Siemet pirmakart lietus glosto man plaukus... taip sodriai, iskalbingai...Pirmasis lietus - zinia apie pavasari, zadinanti nora keltis is miego nuostabias mintis apie saule ir vercianti nublankti pugu ir serksno mirgejimo prisiminimus. Pavasaris sirdyje taip dziugina, jog, rodos, man vienai to dziaugsmo per daug...Noriu pasidalinti su tavimi...

17

Ziuredama i sustingusi tarsi ezeras dangu, jauciu, ko labiasiai trokstu gyvenime...Noriu uzkopti i kalna...Gyvenimo kalna, ant kurio mane pasitiktu snieguotu toliu sviesa. Tikrai zinau: kai prislegs kasdienybe, kuomet pavargsiu nuo zodziu, nuo darbu - tik ten pailsinsiu sirdi mintimis, kad as jau virsukalneje. Sunku nusakyti ta dziaugsma, kuomet jauti- viskas taip zemai, tarsi tau po kojomis...Tad degu noru kuo greiciau istarti: man reikejo uzkopti i kalna, labai reikejo - ir as uzkopiau, nors buvo be galo sunku...

18

Kaip pasukti laikrodzio rodykle atgal, kad paklustu laikas? Visagalis laikas, kuris nuplauna nuoskaudas, paskandina savo tekmeje skaudzius ivykius, metus...Kaip sugrazinti praejusias valandas? Kaip istrinti is savo gyvenimo daugybe klaidu? Gaila, bet niekas neatsakys i mano klausimus...Sunku, bet turime eiti vingiuotu keliu, klausyti savos sirdies balso, nes laikas nebylus - jis nepatars, kaip elgtis, kad isvengtume klaidu, kurias taip norisi istrinti is gyvenimo...

19

Kaip pamilti gyvenima? Kaip pamilti kiekviena jo teikiam diena? Noriu juo megautis taip, kaip paukstis megaujasi dangumi, savuoju skrydziu, savo sparnu mostais lyg apsvaiges nuo zydrynes...Noriu degti troskimu gyventi lyg paukstis, kuris troksta psiekti saule...Bet negaliu...Gyvenimas man per daug ziaurus, kad galeciau ji myleti.

20

Nusileido saule. Viska apgaube tyla. Tyla ir ramybe. Einu lapais padengtu taku lyg nerasdama sau vietos. Jauciuosi nesaugi. Man neramu...Stai zvilgsnis uzkliuva uz apkerpejusio akmens...Kieno atminti jis saugo tyloje, stipresneje uz zodzius? Jis nejaucia nei ziemos, nei vasaros, nei rudens...nejaucia nieko. Ziuriu i ji lyg i amzinybes sergetoja ir jauciu, kaip skaiciuoju kiekviena prabegusia sekunde...Dziaugiuosi , jog laikas vis skuba pirmyn...Juk suturejusi laika ir as tapciau akmeniu...