...turbut kiekvienas suprasite vis kitaip. Gal panasiai, bet kitaip...
Nemeginkite skaitydami siuos straipsnius kazkaip isivaizduoti mane, galvoti kodel, ir kokiomis idejomis juos parasiau. Siuos straipsnius as parasiau labiau taip isivaizduojant save, pagalvoti apie tai, o ne analizuoti.
Saulelydis
Saulelydis... Kai kam tai nuostabus reginys, kai kam meiles prisipazinimas, ar tiesiog palaima ir poilsis... Siam reiskiniui nera abejingu. Ne isimtis ir as. Man irgi patinka saulelydziai. Tiksliau ne jie, o tas metas, kai saule jau uz kalnu, bet zemeje dar smezuoja atsvaitai. Kai pasaulis pradeda migti ir grimzti i gilu sapna, o tu eini lyg koks seselis, salia ramiai lekuoja giliu akiu sunelis, o kojos eina per puru sniega ar silta smeli.
Ziema. Ji ypatinga. Kaip ir tas metas... nes kazkur toli uzkaukia vilkas...
Kai mane apima ziemos ar vasaros beprasmiskumas, jei tik patenku i toki laika, viskas pasikeicia. Del tu akimirku beprasmiskai ir prasmego laikas. Bet tai irgi gerai... Ir tampa net nebeaiskiu, kas yra nuostabiau... Gal net tos akimirkos... Mat uzsimastyti nuostabu. Tokiu metu as pradejau dievinti gamta. Pajuskime ja visu kunu, vis eybe. Ikriskime i pusni ar "issilydikime" ant mylimiausio akmens. Apkabinkime medi ar ikvepkime vasaros ar kalnu. Pazvelkime i vandens skaidruma... Tai nepaprasta. Kaip ir man...
Susikoncentravimo isvengti neimanoma?!
Galbut pavadinimas nuskambejo keistai. Ir kas gi tas susikoncentravimas - paklausite. Matote, kadangi kitaip nemokejau issireiksti, susikoncentravimu pavadinau tokia psichologine busena. Varikysteje, siandien, ana savaite... ja patyre turbut esame visi, tik gal nelabai atkreipeme demesi, ar pavadinome vaizduotes vaisiumi ar super lengvo soko padariniu. O as demesi atkreipiau. Apie tai tuojau papasakosiu konkreciau.
Zmonems daznai kasnors patinka, ar ko nors nori. O kas, jei to gedijamasi ir/ar slepiama? Turbut daznai pastebesi, kad ta penkiu metu mergyte, net negalvodama apie tai kazka leptelejo, o stai tos masinos spalva kazkaip su tuo susijusi, tas suo irgi kazkaip su tuo susijas, o kaipgi dar tas lyg tycia parodytas kino filmas, ar tos merginos auskaras?.. Juk niekas isskyrus tave nepasikeite, o atrodo, kad kiti tik apie tai ir temasto, ir tarsi nori isprovokuoti tave, o tu instinktyviai tik dar labiau spardaisi, o kai kazkas tave demaskuoja, tau tampa baisiai geda, nors kitiem tai neatrodo nei keista, nei ka. Mintys apie tai ar tas demaskuotoju saltumas vercia tik dar labiau saugoti paslapti. Bet kuo daugiau mastai, tuo labiau slepi ir tuo labiau provokuoja. Pasaulis lekia kaip isprotejusi karusele, o tau net baisu sujudeti. Atrodo, kad tuio isprotesi. O paskiau tau pradeda patikti kiti dalykai, ir anuos pamirsti. Bet juk taip gera kuo nors dometis ir "nesusikoncentruoti". Nejau neimanoma isvengti to baisaus jausmo kai jis apninka? Zinoma, galima meginti galvoti apie kitka, bet taip tik dar labiau slepi paslapti! Nuo saves!!!
Savo mintis rasykite i sveciu knyga. Atrasysiu ir komentuosiu. Aciu.
Menulis
Kas jis? Kazkoks baltas blynas, i kuri galima nuskristi kaledu vidurnakti atsigerus sulinio vandens? O gal zemes palydovas, kuris visada atsisukes i zeme ta pacia puse, ir jame trauka sesis kartus mazesne nei zemeje? O gal stebuklingas dangaus pranasas, kurio fazes ir panasus dalykai turi ytakos tokiems dalykams, kaip augalu sodinimas? O gal menulis mums yra tarsi neatsiejamas nuo legendu?
Teoriskai, jei pripazintume tokius dalykus, kaip spalvu magija (juk laidotuves mirgancias ryskiaspalve vaivoryste, isivaizduoti sunku), tai gal ir realu, kad pilnaties diskas gali kelti siurpuma, o jei kelia tai kodelgi nepasakoti prie lauzo baisiu istoriju? O juk isiaudrinima pranasauti, juk labai jau paranku! Juk logikos yra arne?
Si pasakojima norejau kazkaip prijungti prie saulelydzio. Gaila, bet neesu patyrusi jokiu nuotykiu apie menuli. Tiesa, turiu ziuronus, tai viena karta stebejau menuli ir savo gyvunus, ypac per vilku valanda (tai tokia valanda likus valandai iki sauletekio, tada gyvunai kazka girdi, bunda, nerimsta, bet niekas nezino ka.), bet nieko apsoliuciai neisejo. Taigi palikite savo minciu sveciu knygoje. Aciu.
Uzknisimas, kai nieko nedaro
Tarkime ziurite filma. Bet ne vienas. Salia dar kazkas... Bet NIEKO nedaro. Na, daro, bet taip neutraliai, kad TURI nesiskaityt. Vienas is baisiausu tokio pobudzio "kankinimu", yra ziurint koki nors be galo jausminga filma, nereliai durni komentarai, kai nenori nieko daugiau, tik ziureti ir verkti... Pvz.: (na, asaros gal cia ir nelabai tinka, bet tebunie) A. Diuma "Grafas Montekristas" ir neuzsiciaupiamas komentavimas apie Farijo isvaizda, kai jis islindo... Dulkes, purvas... Siaubinga!
Taciau komentavimai taip greit neuzsibaigia, juk dar niekas nepapasakojo apie oro baliona ir visa kita!.. Butu saunu, jei cia ir sustotume, bet juk cia pat dar bent trys filmai, po to net visa rytdiena!!!
Taciau visa beda, kad toks elgesys gali buti suprastas, kaip tiesiog filmo ziurejimas ir nieko daugiau! Sitoki "talenta" tokiems dalykams kai kas net turi, o tai labai reta!
Tiesa, dar apmaudziau, kad kai ka sis talentas zavi!.. Spekite is triju kartu, kokio pobudzio zmogus sukure siuzeta "Inspektoriui Gadzetui" ?
Deja, labai liudna, kad stai tokie, ne vietoje, nelaiku, ir isvis nereikalingi komentarai gali niekam to nesuprantant labai iskaudinti, nuliudinti, priversti nuleisti rankas, ar sugriauti ka nors labai svarbaus... Niekam to nepastebint...
Glebis
Kodel, kartais taip norisi, kazka apkabinti, prispausti prie krutines, ir tarsi uzpildyti ten susidariusia tustuma? O kartais kas nors tiesiog atgrasu! Kartais glebis yra pasisveikinimas, o kartais, juo galima issakyti tai, kam zodziu nera. Netikite? Eksperimentas: isivaizduokite: kokia nors ryskiai ruzava chalateli vilkincia verkiancia, tarkim vaikino suvedziota mergaite, besiguodziancia minkstu frote aptrauktam telefono rageliui, kurio kitame gale, kita tokia pat "pukine" mergele sedinti ar gulinti ant pilvo ir siubuojanti kojomis, ant ryskiai svelniaspalves, be saiko minkstos lovos. Galiu lazintis – pirmoji mergaite, ko gero apsikabinusi frotini meskiuka, ar dekoratyvine pagalvele...
Puga
Puga... ji ypatinga... ji kaip ziema... ji ir yra ziema... jos sesuo... ji kaip saulelydis... ir vistik, nors ir kaukiantis vilkas yra ziemos, ji ir be jo ypatiga... ji ypatinga tuo, kad begalo gera begti per ja... Begti, begti, lekti, SKRISTI!!!!!! regis kojos jau nenesa, o tu dar begi ir begi... I veida krinta sniego dripsniai, o tu leki, leki, leki... Nors jau stovo vietoje... Bega tavo siela, begi tu, o ne kunas... Net nepajunti, kaip vien tik tavo galvoje buvosi kokia be galo garsi ir didinga melodija, garsas po garso verziasi lauk... garsiau ir garsiau... Kaip fenikso giesme... O sniegas krinta, krinta, krinta...
Be galo gera ir guleti ant sniego... zvelgti i bekrascius laukus puraus ir lengvo sniego. Tyro ir nepaliesto... Nors guli tik pieveleje, is apacios ji atrodo, kaip begaliniai kalnai ir sleniai...
Vesa
Vasara. Vasaros vakaras. Sedi sau balkone ir vesu, o tu isisupi i minksta frote deki, ir gurksnoji karsta arbata ar sokolada... Ir snekuciuojiesi... Aplink sodas... Pieva... Rasa... Nepajunti, kaip susali. Bet buni. Gera. Labai gera. Tiek vesti, tiek snekuciuotis. Ar skaityti graudzia knyga... Salta...
Arba
Draugai susiglaudzia, rankos spaudzia tvirta suns spranda juosianti antkakli. Sis ramiai lekuoja. Netoli snarpscia baltas sirmis. Malonu... vesa... salta, bet drauge silta...
Vanduo
Nezinau, kuo jis ypatingas, kuo jis man patinka... tiesiog jauciu silpnybe jam... Jis mane uzburia... Tie garsai...Ta begaline zydryne ir purslai... Ir zuveles... Ir koralai... Ir... vanduo... Jis ypatingas... Tos pozemines ir paslaptingos grotos, bei tuneliai... ir olos...
Nerelu...
Rukas
Rukas su savo sydais apgaubia visa pasauli... Uzleidzia migla, uzmeta skaras... Jame lengva pasiklysti, bet kartu ir pabuni vienas... Jis drekina ora, o tokiu oru kvepuoti labai gera... lengvai ir gausiai jo ikvepti... visa esybe... ikvepti oro... ikvepti ruko... Jis nuostabus...
Trumpalaikis didelio zavesio efektas
Jus tikrai turite seseri, ar koki drauga, kuris baisiai uzknisa vien savo buvimu. Na taip, jus draugai, kazkada susirasinejote ir panasiai... Bet tas nuolatinis "draugavimas", nuolatiniai elektroniniai laiskai baisiai uzknisa. Taip nenutinka, jei daznai matotes akis i aki, bet jei tas zmogelis tera tik elektroninis laiskas, i kuri privalu duoti atsaka, pamazu imi jo nekesti. O sis kuo ramiausiai pasakoja kitiems apie tave, kaip apie geriausia drauga itampa kyla... O ka daryti? Na zinoma, juk VISIEMS jus esate gerioausi draugai, tik stai SAU PACIAM nebe.. Na, o kadangi esate "geriausi draugai", tai netrukus susitinkate. O kaip kam nors paaiskinti? Uz ka jo nekenti? Gal kad kasdien nepamirsta parasyti elektroninio laisko, ar atsiusti MMS paveiksliuko? Tenka susitikti.
Bet stai vel prabunda seni jausmai, pasijunti, kaip senais gerais laikais, ir netycia , o tiksliau net labai tycia leptelni kazka tokio, kaip "as tave myliu!"
Bet euforija ilgai netrunka, ir jau kita ryta vel ramiai jo nekenti, tik si karta ne kokio Petriuko ar Onutes, o savo didziosios gyvenimo meiles, kuri kaip isprotejusi tau skambina ir apie tai regis zino visas miestas...
Aistra
Kiekvienas turime kazkokia aistra. Isivaizduokite: begate link begalines prarajos, ir sokate nuo jos krasto i ja, bet pakylate ir skrendate, plasnoji sparnais, ir tau niekas nerupi, tu tik leki ir skrendi... Tai jega. Ne jega cool, o jega power. Energija, greitis, galia, viskas susijungia skrydyje! Kazkam tai lektuvai, jura, slides, ir dar nezinia kas! Kazkam tai tik tas ar anas, o tau net tas ar anas! Sakai kitiems: tai nerelu, nepajusi to jausmo nepabandes, bet jie kad ir kiek bandytu, to jausmo nepajus... Ju aistra kitka... Sakai kitiems, jie aptarineja, visi zino jiems tokia smulkmena, o tau toki svarbu dalyka... Ir pamazu uzslenka susikoncentravimas... Bet beda dar net ne cia... Toli grazu!.. Vat beda, kai pagaliau atsiduodi savo aistrai, tas neapsakomas jausmas pagaliau apima tave, o po to pradeda kokia stora ikyri boba aiskint... Ta boba tai dar nieko, bet jei tai paliecia pazystamus... Va cia tai sakes... Ir ka tu jiems pasakysi, juk jie nesupras!..
Vejas
Pusteli vejelis... Lengvas brizas ar stipri audra... Gal tai snaigiu sukurys, o gal nupjautos zoles kvapo gusis, ar vandens banga. Vejas. Pajuskime ji. Ta jausma "reikia kazka daryti" arba "kazkas cia ne taip", kai i veida pusteli stiprus nakties vakaris, ir smekliskai kedena uzuolaidas... Vejui isreiksti neuztenka zodziu...
Adrenalinas
Ar esate nukniauke koki mazmozi, ar kur nors nederamai atsidure, o po to karstligiskai spruke, nors gal net nelabai ir vijosi?
Adrenalinas. Jis gali buti amerikietiskuose kalneliuose arba pabegant. Jie abu labai skirtingi, ir pastarasis kitoks... O kuo? Pakomentuokite guestbook'e.
Miskas
Zengiate paslaptingu misko takeliu... Gudu, tamsu, bet einate. Tas gudumas, tas noras eiti tolyn... Tas paslaptingumas ir uznesejimas magiskon pusen... Pakomentuokite guestbook'e.
Didelis P.S., as gyvenu arciau kaip 200metru nuo misko
Dykuma
Kaitra, bet erdve ir laisve! Cia nereikia saugotis nei automobiliu, nei dar kokiu civilizacijos pavoju. Cia galima duoti laisve kojoms ir protui! Cia laikas sustoja. As joje niekad nebuvau , bet jei buvote, butinai papasakokite man... (guestbook'e, zinoma)
Kalnai
Cia supranti, koks mazas ir menkas tu esi. Suprantri, kad gamtos negalima pazaboti jokiais skaudziais zaslais, ir beliek pripazinti, kad tai ji tave valdo, o ne tu ja. Bet cia to ir nereikia... Norisi su jais draugauti, ir prasaisi, kad jie leistusi kopiami, bet kazkokia smegenu lastele, vistiek laiko tave nugaletoju jei pavyksta... tokia jau ta zomniu prigimtis... Mes puciames kaip povai, o mes, lietuviai tiems povams pavydim...
Tikroji pramogu esme
As manau, pramoga, tai yra tai, kai tu veiki kazka, o ne kai ka. Kas yra pramoga? Tai kai eini pvz i kina su tau artimu zmogumi, kartu ziuri ir aptari su juo filma, kartu perki bilieta ir popkornus ar cipsus (pagal skoni
) o bendrai paemus, tai, kai tiesiog atsiplesi nuo uzknisusios rutinos, ir leki kur kojos nesa, kur akys uzmato. Tada tu veiki ka nors su tuo zmogumi. Na, o jeigu, tu eini i kina tiesiog paziuret filma, o ne pabut kartu, tai jau tu darai ne kazka, o kaika - ziuri filma, o nepramogauji - nebuni kartu. Tai kokia cia pramoga? Ne, cia jau yra filmo ziurejimas. Kazkas man sake - klausyk, gal (siuo atveju) nueik tu, ir nupirk bileta, as neturiu tam laiko... Bet cia jau yra ne pramoga, o prasiblaskymas - filmo ziurejimas. Toks pasakymas tartum sako - eikim pramogauti, nors is tiesu nedaugiau, nei eikim prasiblaskyti... Taip kad jei jau neturi laiko, tai jau ir nepramogausi - tai gaunasi savaime, kaip domino kaladeliu virtine - vos viena pajudinsi, ir iskart jai pajudinus antraja, o siai ir treciaja, per visa kambari nubegs nukritusi virtine, kad ir kaip vargai kol ja pastatei
Menas
Pamaciau as betoveno natas... Sako, kad jis piktas buvo, kad pas ji kambarine ilgiau savaites neisbudavusi, sukureme mes patys apie ji toki sablona, ir patys tuo tikime, bet ar kas pagalvojo ka nors apie ji daugiau? Ar isviso nors kas yra jautes kam nors tokia aistra, kuri trugdo valgyti, miegoti, galvoti... Gyventi galu gale... Bet tai yra aistra, vadinasi ji netrugdo - trugdymas yra griovimas, o aistra - kurimas... Ir isviso ar bent galime tai isivaizduoti? as galiu, pati esu tai patyrusi... O ar kas, net jei ir gali isivaizduoti tokia neapsakoma aistra verta gyvenimo, ir kad jos neturetu? Ar kas gali isivaizduoti, kad apskritai yra kaip nors nepilnavertis, o dar kad tas nepilnavertiskumas niekad tau neduos patirti tos aistros, to, del ko tu gyveni? O jis vargsas galejo... Jis negirdejo. Aplamai kurciu buti yra siaubinga, bet ko netekti yra siaubinga, o netekti savo aistros, vertos gyvenimo, kaip jau sakiau... Netekti saves... Ir jis vistiek kure... Nepasidave, nepaluzo... O jo irzluma galima ir atleisti, nes kalbedami apie ji, retai pamirstame, ir to priezastis, galvojame tik apie pasekmes, del ko jos bebutu kilusios... Ir vistik atsiranda skeptiku, kurie ziuredami si filma sako, kad jis ten nebuvo suvaidintas pakankamai irzlus, pasiputes ir didingas... O ar kas pagalvojote, kad galu gale jis tebuvo zmogus... o ta didinguma tai mes jam suteikeme, ne is dangaus jis nusileido... Argi negana to, kad jis ir taip jau buvo genialus? O mes del to kad jis ir taip buvo genialus norime dar kazko, net nesusimastydami, kad jau buti genijumi ir taip yra labai daug... Tiek daug, kad per visa ta laika po jo ir pries ji nera buve ne vieno prilygusio... Aplamai muyzika jam buvo viskas... ne... viskas jam buvo sunenas, kuris uz akiu ji mulkino tenoredamas gauti pinigu... o daugiau jis vargsa nieko neturejo... Tik baime... zmogiska baime eiti i scena ir daryti tai, ko jis pats nezino ir nejaucia, pasitiki orkestru, kuris beviltiskas, ir jei jam nepavyks ( o sansu mazai ) visa atsakomybe kris tik jam... (prisiminkite, jog tais laikais daznai sale budovo ir konkurentu nusamdyta nusvilpti...) o ir prisiminkite is ko kilo "elizai"... Gavo jis laiska nuo mazos mergaites, rasiusios kaip ji dievina muzika... Ir jis jai issiunte aysakyma - niekada nepasiduok ir nepamesk sio meno... muzika tai daugiau nei menas... "elizai" buvo muzikinis laiskas, kuris dabar toks populiarus...
O ir aplamai, muzika daugiau nei menas, nes tai yra menas isreiksti jausmus menu. Gal mano aistra ir nera muzika, bet isijautus gali ma ir tai pajausti. O kita vertus, tikraja meno (kas tai bebutu, nesvarbu ar muzika, ar kas)esme suprantame, jog tai daugiazu nei atrodo, jog tai daugiau nei menas, nors vienas ta pajus vienur, kitas kitur... Kita vertus gal visi menai yra daugiau nei menai, tik nevisi tai mato, nes tai mato tik savajame mene, bet kartu sudejus visu zmoniu mintis apie mena kazkas panasaus ir iseitu... Zodziu kartais suteikime siam zodziui ir gilesne ptasme, kuri nevartojama, bet ne todel, kad jos nera, o todel, kad ja kazkas pamirso... tas kazkas esame butent mes...
namai, sveciai ir panasus reikalai
...ir tada ji man pasake - jauskis kaip namuose. tai tarstelejusi isleke is kambario, sesti prie kompo ir skypo budu nusirasinedama daryti namu darbu... nors as buvau pas ja sveciuose... keista, neiprasta, taciau daug kam iki skausmo pazistama... nueini pas ka nors i sveciu o tas kazkas pradeda neiprastai maloniai elgtis, tiesiog taip malonei, kad tas malonumas ir dirbtinumas istirpdo tikraji joniuka ir petriuka - geriausius draugus, ir pavercia juos sveciu ir svecio priemeju... arba dar blogiau, kaip ir siuo atveju, elgiamasi maloniai, dar blogiau - dirbtinai, bet baisiausia tai daroma, nes taio REIKIA, nes to esa REIKALAUJA etiketas, nors ne vienam tai nera malonu... o ir pats pasakymas - jauskis kaip namuose, istiesu nieko nereiskia... nezinau, gal jis prarado prame del to, kad per nelyg daznai, ir be reikalo kartojamas, o gal kad nelabai kada ja ir turejo, nes pasakymu, tu niekaip nepriversi zmogaus kazkaip jaustis, jis gali nebent meluoti tau arba net pats sau, bet jei bijo, tai bijo, ir nieko tu ce nepakeisi... o ir tie patys namai... kartais as dar geriau jauciuosi kur nors misko vidury teturedama kompasa, suni ir kalnus uogu bei grybu ant medziu ir samanu, o ne namie kur vyksta RIMTOS tevu derybos su kazkuo, ir tyce mane is ju issiunce, arba dar nezine kas ten darosi, o ce taip gera, nieka nekliunu, niekur neskubu ir t.t.
