|
|
| 2006 m. vasario 05, sekmadienis | |
|
- Vaike... Tu gyvas? - Aš jau pragare? Ar dangui?-tarė vaikis - Ne, kodėl taip sakai?- susidomėjo Kristina - Pragare- nes man viską skauda, o danguje- nes matau tokia gražią mergaitę... - Tada tu greičiausiai pragare, ne aš juokauju. Pagalba tuoj atvyks... O iš tiesų, ką tau skauda? tyliai paklausė mergaitė - Ai, kad ir pats nežinau... Atrodo, kad aš skilęs pusiau. Tuo metu iš toli mergaitė išgirdo mašinos garsą ir pamatė švyturėlius. - Atvažiuoja greitoji,- ji iškart perspėjo berniuką Iš mašinos išlipo gydytojai su neštuvais ir puolė prie berniuko. Jį įkėlė į mašiną ir išvežė. Berniukas vos spėjo sušukti: - Ačiū mergaite! O tavo vardas ir telefono numeris? - Gal vėliau... nusišypsojo Kristina Kita dieną, tuo pačiu laiku mergaitės vėl bėgiojo... Ir Kristina pamatė tą patį berniuką, tik šįkart jau prie jūros, o ne ant kopų. Ji priėjo prie jo ir nedrąsiai paklausė: - Kaip tavo sveikata? - Bingo!!! Super! Kaip gerai! iš laimės net pradėjo šokinėti berniukas - Kas? Tavo sveikata labai gera? - Ne... Aš radau tave! O tai ir svarbiausia. - Mane? labai nustebo Kristina - Taip... Na, atleisk gal ir persistengiau taip išsireikšdamas. Aš Marius, o tu? - Aš Kristina... Tiesa sakant ir aš apsidžiaugiau vėl tave radus.- nusišypsojo Kristina Jie taip prapliurpė visa saulėlydį iki pat vakaro. Tada Marius palydėjo Kristiną iki namų ir jie maloniai atsisveikino. Taip Kristina ir Marius susitikinėjo visą mėnesį, kol Kristina turėjo važiuoti namo. Tą dien jie buvo itin linksmi. Kai atėjo laikas atsisveikinti Marius tarė: - Manau, kad aš tave įsimylėjau... - Ką? Aaa...- pasimetė mergaitė - Na, supranti... Jaučiuosi lyg drugeliai skraidytu pilve, svaigsta galva... - Gal tu sergi? nusijuokė Kristina - Ne! Na... -susimąstė Marius - Taip, aš suprantu... Mano pilve irgi šoka drugeliai...-kukliai pasakė Kristina - Tai gerai... apsidžiaugė Marius - Taip, labai... Suskambo Kristinos telefonas. Ji atsiliepė ir po kelių sekundžių nubraukė ašarą, vos ištardama Mariui: - Viskas, man reikia eiti... Deja... - Bet... Palauk, aš tau kai ką turiu... - Ką? Apie ką tu? - Štai... Čia tau. Saugok ir brangink šia plunksnelę... - Ačiū, tai pati geriausia, brangiausia ir mieliausia dovana... - Tad, iki... - Iki pasimatymo... Tada Marius pribėgo prie Kristinos ir ją pabučiavo... Mergaitė labai apstulbo ir labai smarkiai apkabino Marių. Marius nušluostė jos ašaras ir išbėgo. Kristina pastebėjo, kad ir Mariaus akyse suspindėjo ašaros. Marius ir Kristina draugavo visus metus, vasarą vėl susitikdavo... Jie susirašinėjo laiškais, internetu, skambino vienas kitam... O Marius kiekvienais metais dovanodavo po mažą baltą plunksnelę... Kristina dar ir dabar turi sukaupusi visą puokštę baltų plunksnelių, kurios jai labai brangios... |
Ketvirtadienio popietę šalį apskriejo žinia, kad Zarasų rajono Salako seniūnijoje, vos pusantro kilometro nuo Salako gyvenvietės, nuo laukuose deginamos pernykštės žolės užsiliepsnojo per šimtą ha pušyno. Kaip teigia ugniagesiai, didžiausiam Lietuvoje miško gaisrui malšinti šešių vietos gaisrinių automobilių nepakako. Į pagalbą skubėjo iškviesti gretimų rajonų ugniagesiai, miškininkai, civilinės saugos, kelininkų ir kitų tarnybų atstovai, pasieniečių mokyklos kursantai, savanoriai civiliai žmonės. Neskubėjo tik į pagalbą kviesti ir net pagal Utenos apskrities viršininko administracijos ir kariškių pasirašytą sutartį privalėję atvykti kariai iš Pabradės. Jie laukė vakarienės.
- Po 16 val. gavome žinią apie sunkiai valdomą situaciją ir kad nepakanka turimų pajėgų. Skubiai iškvietėme civilinės saugos žmones, Visagino pasieniečių mokyklos kursantus, prašėme kelininkų technikos, iš valstybės rezervo nuvežėme visą priekabą kastuvų. Pasinaudodami tarpusavio sutarties teikiama galimybe, bandėme pasitelkti Pabradės poligono kareivėlius. Pirmieji suskubo, ačiū jiems, pasieniečiai iš Visagino. Į pagalbą atskubėjusiems Utenos, Visagino, Zarasų ir aplinkinių gyvenviečių gaisrininkams, kitiems miško gelbėtojams vadovavo didžiausius įgaliojimus tarp kolegų turintis Utenos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vadas, pulkininkas Bronius Kunigėlis. Zarasų rajono savivaldybė pasirūpino kitais talkininkais iš gretimų seniūnijų, Salako apylinkės gyventojų, miško gelbėtojams atvežė šilto maisto, juos pamaitino. Apie 21 val. man pranešė, kad gaisras numalšintas, liko tik atskiri jo židiniai. Tuo metu kareivėliai iš Pabradės kol pavakarieniavo, kol susiruošė, tebuvo tik pusiaukelėje iki gaisravietės ir buvo grąžinti atgal, susitvarkyta be jų pagalbos. Mano žiniomis gaisras vyko pažeme, degė miško paklotė, liepsnos medžių viršūnių nesiekė, gal labai milžiniškų nuostolių ir neturėsime. Laimė, kad nebuvo žmonių aukų, nenukentėjo nė viena sodyba, nė vienas pastatas, vėjas pūtė nuo vos už pusantro kilometro esančio Salako miestelio ir jo gyventojams neteko kentėti nuo gaisro dūmų. Degė ir privatus, ir valstybinis miškas, nuostoliai tikslinami. Likvidavus gaisrą, naktį miške budėjo miškininkai ir aplinkinių gyvenviečių gaisrininkai, - pasakojo Utenos apskrities ekstremalių situacijų valdymo centro vadas, apskrities viršininko pavaduotojas Vilius Cibulskas.
- Ugniagesiu dirbu 21 metus, bet neteko nei dalyvauti gesinant, nei girdėti apie tokio dydžio miško gaisrą, kokį gesino rytą mūsų pakeisti kolegos. Visi miškų gaisrai buvo žymiai mažesni. Dažniausiai jie kilo dėl deginamos žolės ir žmonių neatsargaus elgesio miške sausrų metu. Šiemet pernykštė žolė deginama ypatingai dažnai, nuo jos pleška pastatai ir miškai. Išdegusių pievų plotą Utenos rajone jau skaičiuojame šimtais ha, - kalbėjo ugniagesys-gelbėtojas, vyr. puskarininkis skyrininkas Gintautas Varatinskas, skubėdamas su komanda gesinti gaisro pagal antrą per pusę valandos gautą pranešimą.
Sausos žolės deginimo pievose epidemija siaučia ir kituose Utenos apskrities rajonuose. Prieš savaitę apie 100 ha pievos išdegė Molėtų r. Balninkų s. Valių kaime, nuo supleškėjimo išgelbėti penki pastatai. Tos pačios seniūnijos Vanaginės kaime liepsnojo ne tik didžiuliai šabakštynų plotai, bet ir įsidegusios durpės. Durpyną ugniagesiai gesino tris dienas. Durpinga pieva degė ir Suginčių s. . Čivylių kaime. Ten nuo ugnies išgelbėtos penkios sodybos. Nuo deginamos žolės prie Želvų ežero išdegė ne tik 10 ha pievų, bet ir 0,5 ha miško. Dubingių s. Žalktynės kaime miško išdegė dvigubai daugiau. Giedraičių s. Skrebulių kaime bobutė degino šiukšles ir supleškino kaimyno ūkinį pastatą. Pavyzdžių sąrašą galima tęsti ir tęsti. Jei iki žolės deginimo pradžios Molėtų r. užregistruoti tik 34 gaisrai, tai šiandien šis skaičius didesnis beveik penkis kartus. Didelis ir intensyvus gaisrų gesinimo krūvis iš ugniagesių reikalauja daug pastangų, jo neatlaiko ir technika. Ji genda, vos spėja ją remontuoti. Nerimą Molėtų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkui vidaus tarnybos pulkininkui leitenantui Romualdui Rimkui kelia ir greitai tirpstantis gaisrų gesinimui skirtas kuro limitas. Rajono ugniagesiai guodžiasi tik tuo, kad rajone deginant sausą žolę dar nebuvo žmonių aukų. Respublikoje pievų deginimo gaisruose jau žuvo ir palaidotos šešios liepsnų aukos. Ryškus žolės laukuose deginimo protrūkis rodo, kad padegėjų negąsdina nei už tai gręsiančios 50-400 Lt baudos fiziniams asmenims ar 500 Lt baudos pareigūnams, nei aplinkosaugininkų ir NMA pažadas nemokėti nudegintų laukų savininkams tiesioginių išmokų už deklaruotus pasėlius. Kai brėžiant degtuką niekas už rankos žolės padegėjų nenutveria, pastarieji lengvai išsisuka nuo atsakomybės. Nutvėrus juos degančiame lauke, jiems gali tik reikšti padėką ir kabinti medalį, nes visi kaip mat tampa degančios žolės gesintojais. Įsisiautėjusios liepsnos nesidomi kieno nuosavybėje yra tas ar kitas laukas, jame esantys pastatai, nepaiso jokių riboženklių, nesustodamos bėga per padegėjo kaimynų laukus, pasiglemždamos pakeliui pasitaikančius pastatus, miškus. Grėsmę netekti laukiamų išmokų turi su žolės padegimu nieko bendro neturintys, nekalti ūkininkai. Išsireikalauti patirtos žalos atlyginimo jie dažnai neturi iš ko, nes padegėjai dažniausiai nenustatomi. Nors aplinkosaugininkai ir tvirtina, kad gerai prižiūrimos ir nušienaujamos pievos nuo kaimyno žolės neužsidega, tačiau sutikti su tokiu teiginiu sunku, nes, kol nauja žolė nepaauga, per bet kokią pievą liepsna gretai nubėga ir lauką apsvilina. Kaip tuomet įrodyti, kad nepažeidei Geros ūkininkavimo praktikos laikymosi reikalavimų, pagal kurių vykdymą skiriamos ES išmokos? Vadovaudamasi aplinkosaugininkų pranešimais, už Geros ūkininkavimo praktikos nesilaikymą NMA pernai sumažino arba visai išmokų nemokėjo 1080 asmenų. Kiek jų tarpe buvo nubaustų už sausos žolės deginimą negalėjo pasakyti nė vienas kalbintas NMA specialistas. Negi, kol išmoks deramai dirbti aplinkosaugos ir NMA tandemas, nekalti ūkininkai bus be kaltės baudžiami du kartus vieną kartą lengvabūdžio, apsileidusio kaimyno padegėjo, o antrą NMA? Gaisrų dūmai išsisklaido, ar su jais sklaidysis ir išmokos nukentėjusiems?
Create a free website at Webs.com