

Supratau, kokia netobula buvo mano meile seserims, pajutau, kad nemyliu ju taip, kaip jas myli gerasis Dievas. Ak, dabar suprantu, kokia tobula artimo meile – tai pakanta kitu zmoniu trukumams, mokejimas nesistebeti ju silpnybemis, rasti sau atsparos net ir maziausiose jø praktikuojamose dorybese.
(Rankrastis C )
Ak, Viespatie, zinau, kad neliepi daryti to, kas neimanoma, geriau uz mane zinai, kokia as silpna, netobula, gerai zinai, kad niekada negaleciau myleti savo seseru taip, kaip Tu, jeigu Tu Pats, o mano Jezau, ju nemyletum manyje.
(Rankrastis C)
Jezus, apastalams daves nauja isakyma, pasak Jo, SAVAJAJI ISAKYMA, jau kalba ne apie tai, jog reikia myleti artima kaip save pati, bet myleti taip kaip Jis, Jezus, mylejo ir myles iki laiku pabaigos...
(Rankrastis C)
Kai dar labiau noriu myleti, ypac jei demonas megina mano akims atskleisti vienos ar kitos maziau simpatingos sesers netobulumus, as skubu izvelgti jos dorybes, jos gerus norus, sakau sau – jei ir macau ja viena karta klumpancia tai vis tiek ji gali buti pasiekusi daug laimejimu, kuriuos is kuklumo slepia.
(Rankrastis C)
Sesuo, kuri tiesiog turi talenta man nepatikti visais atzvilgiais (...) man pareiske mazdaug taip: ‚Malonekite man pasakyti (...), kas jus taip zavi manyje, nes kai tik i mane pazvelgiate, vis nusisypsote?‘ Ak, tai, kas mane joje zavejo, buvo Jezus, slypintis jos sieloje... Jezus, kuris padaro nasta lengva ir pasaldina kartuma.. As atsakiau, jog sypsausi todel, kad malonu ja matyti (zinoma, tai tik dvasinis poziuris).
(Rankrastis C)
„As ne tik daug melsdavausi uz seseri, vertusia mane tiek grumtis su savimi, bet ir stengiausi kaip imanydama jai patarnauti, o kai mane imdavo pagunda lepteleti jai ka nors nemalonaus, as tik dar meiliau jai nusisypsodavau ir stengdavausi nukreipti pokalbi kita linkme.“
(Rankrastis C)

Mano visas tvirtumas gludi maldoje ir aukoje, tai mano neiveikiamos rankos. Jos gali pajudinti sirdis zymiai geriau negu zodziai. Zinau tai is patirties.
(Vienos sielos istorija)
Pasitraukdama nuo klausyklos, jauciausi tokia patenkinta, tokia palengvejusia sirdimi, dar niekada mano siela taip nesidziauge! Nuo to laiko eidavau ispazinties per visas didziasias sventes, ir kiekviena karta man tai buvo tikra svente.
(Rankrastis A)
(Reiketu pabandyti uzmigti, - sakau jai)
- Negaliu, nes per daug kenciu, tad meldziuosi...
(Ir ka gi Tu sakai Jezui?)
- As Jam nesakau nieko, as Ji myliu!
( paskutiniai pokalbiai )
„Viena diena musu miela brangi sesute atrode giliai pasinerusi i kontempliacija.
– Apie ka galvojote? - paklausiau ja.
– Medituoju zodi Pater. Taip malonu Geraji Dieva vadinti Musu Tevu!..
O jos akyse spindejo asaros.“
(Patarimai ir prisiminimai)

O Jezau ! Kaip galeciau nepapasakoti visoms mazoms sieloms apie Tavo begalini atlaiduma... Jauciu, nors tai ir neimanoma, kad jeigu tu butum rades dar mazesne siela uz manaja, mielai ja butum apiberes dar didesnemis malonemis, jei ti su didziausiu pasitikejimu ji butu atsidavusi begaliniam Tavo gailestingumui
(Rankrastis B)
Niekada nebuna per daug pasitikejimo Geruoju Dievu, tokiu galingu ir tokiu gailestingu
Taip, jauciu, jeigu visos imanomos nuodemes slegtu mano sazine, net ir tada atgailos kamuojama sirdimi eiciau ir pulciau i Jezaus rankas, nes zinau, kaip Jis myli griztanti sunu palaiduna
(Rankrastis C)