Sv. Kudikelio Jezaus Teresele
Sv. Terese is Lizje - Karmelio Gelele
Sv. Kūdikėlio Jėzaus ir Svc. Veido Teresė (1873–1897) – vienuolė
karmelitė, Baznyčios mokytoja, viena is mylimiausių ir zinomiausių sventųjų. Dar vadinama Lisieux (Lizjė) Terese, Karmelio Gėlele ar
tiesiog meiliai – Teresėle. Ji yra Prancūzijos ir pasaulio misijų
globėja, ją gerbia ir kitų kriksčioniskųjų konfesijų ispazinėjai ir
netgi nekriksčionys. Visuotinė Baznycia sią sventąją mini spalio 1 d.Gyvenimas
Terese Martin (Thérese Martin) gime Prancuzijoje, Alencon (Alansone), 1873 m. sausio 2 d. giliai tikinciu, atsidavusiu kataliku Luiso
Martino ir Zelijos Guerin seimoje. (Beje, Tereseles tevai del savo tikejimo ir gyvenimo liudijimo yra paskelbti Dievo tarnais.) Terese buvo jauniausia is penkiu seseru. Butent darnioje ir mylincioje seimoje Teresele gavo pirmaja tikros teviskos bei motiniskos meiles patirti. Sios meiles patirtis persmelks jos santykius su Dievu. Laimingasis Tereseles gyvenimo laikotarpis pasibaigia 1877 m. rugpjucio 28 d. mirus mamai. Po jos mirties tevas su dukromis issikrausto i Lizje.
Po mamos mirties Terese is guvios ir dziaugsmingos mergaites virsta itin jautria ir drovia. Ja apninka skrupulai. Veikiausiai del dideliu emociniu zaizdu Teresele netgi suserga. Is rimtos ligos patalo pakyla per 1883-uju Sekmines, regis, antgamtiskai isgijusi Mergeles Marijos uztarimu. Sis laikotarpis labai svarbus ir Tereses dvasiniam brendimui. 1884 m. geguzes 8 d. ji priima Pirmaja Komunija. Tai isgyvena kaip be galo artima susitikima su Jezumi, tiesiog istirpima Jame. Tais paciais metais, birzelio 14 d. Teresele labai samoningai priima Sutvirtinimo sakramenta. Siuo skausmingu laikotarpiu pabunda nuojauta apie jos pasaukima i Karmeli.
Keturiolikamete Terese perkeicia staigi ir visa ja apimanti Kaledu malone. Ja pati Teresele apibudina, kaip „darba, kurio neiveikiau per desimt metu, Jezus padare per viena akimirka, pasikliaudamas mano gera valia, kurios man niekada netruko“. Ji jauciasi atgavusi sielos tvirtuma, atsikrato vaikystes ydu ir trukumu. Terese staiga subresta ir pradeda begti per gyvenima „milzino zingsniais“, nes Jezus jos vidine tamsa paverte sviesos srautu. „Patyriau tvirtaji ir galingaji Dieva“, – raso Terese. Kaip savo atsivertimo vaisius ji apraso ir artimo meile, saves pamirsima, nusidejeliu sielu troskuli.
Veikiai po savo atsivertimo Terese pradeda zygius del stojimo i Karmeli. Ji jau pajegia kovoti del savo tikslo. 1887 m. lapkricio 20 d. ji piligrimines keliones i Roma metu isdrista kreiptis net i popieziu Leona XIII, kad jai, penkiolikametei, leistu stoti i Karmeli.
1888 m. balandzio 9 d. ji istojo i Lizje Karmeli, 1890-uju rugsejo 8-aja, per Svc. M. Marijos Gimimo svente, dave pirmuosius vienuolinius izadus. Terese istojo i Karmeli neturedama jokiu iliuziju ir ne del to, kad noretu vel buti su savo anksciau i ta pati vienuolyna istojusiomis vyresnemis seserimis. Jos troskimas – aukotis del sielu, melstis uz zmones, ypac uz kunigus. Ji ir pati trokšta tapti sventa. Ikvepimo savo paieskoms semiasi is Evangelijos. Tai irgi Tereses drasos ir nepriklausomumo irodymas. Jos laikais nebuvo iprasta ieskoti ikvepimo Dievo zodyje, greiciau – jo komentaruose. Tereses neguodzia jokie komentarai, ne sventuju gyvenimu aprasymai. Ji mato didziule praraja tarp ju ir saves. Musu karmelite apsviecia si Sventojo Rasto eilute: „Jei kas yra mazasis, teateinie pas mane!“ (Pat 9, 4). Siuose zodziuose ji atpazista save. O Iz 66, 12–13 atranda atsakyma, ka Dievas darys su tuo mazuoju: „Kaip mazyliai busite nesiojami ant jos ranku, supuojami ant jos keliu. Kaip motina guodzia savo sunu, taip as paguosiu jus“. Tai jos mazojo kelelio uzuomazga – per Dievo zodi ji atpazista Jo motiniska ir teviska meile ir pati uzsidega Jo meile.
Pasitikejimo kelio „ikunijimas“ – Tereses sukurtas Pasiaukojimo Gailestingajai Meilei aktas. 1895 m. birzelio 9
d.,per Svenciausiosios Trejybes iskilme, ji pasiaukoja Gailestingajai Dievo Meilei. Taip atsiskleidzia didziule Tereses drasa, nepaisant labai aiskaus savo menkumo suvokimo. Pasiauojimo akte ji nevardija jokiu savo nuopelnu, bet praso pati Dieva buti jos sventumu. Ji net atsisako savo nuopelnu („pasirodysiu Tavo akivaizdoje tusciomis rankomis, nes neprasau Taves, Viespatie, skaiciuoti mano darbus“). Terese Dievo Gailestingajai Meilei pasiaukoja deginamaja auka, maldaudama Dieva ja „sunaikinti“. Sios atrastos meiles persmelktas visas Tereses gyvenimas.
Terese kankina nenumaldomi troskimai buti apastale, kankine, kovotoja, kunigu, skelbti Evangelija visuose penkiuose zemynuose. Tai neimanoma. Apsimarinti, atsisakyti to? Atsakyma ji randa Pauliaus laiske korintieciams (1 Kor 13 sk.). Ji raso: „Meile, gailestingumas bus mano pasaukimas. Supratau, kad jei baznycia yra kunas, sudetas is atskiru nariu, tai negali stigti Jai ir paties butiniausio bei prakilniausio. Suvokiau, kad Baznycia turi sirdi, o toji Sirdis liepsnoja meile. Supratau, kad vien Meile zadina Baznycios narius veiklai. Ir
jeigu Meile uzgestu, apastalai neskelbtu Evangelijos, kankiniai atsisakytu lieti krauja <…> As supratau, kad meile aprepia visus pasaukimus, kad meile yra viskas, kad ji gyva visais laikais ir visur. Vienu zodziu, meile amzina. <…> Taip, as atradau savo vieta Baznycioje; <…> Mano Motinos Baznycios Sirdyje as busiu Meile… taigi as busiu viskas… taip mano svajone issipildys!!!“
1896 m. balandžio 3-aja, nakti is Didziojo ketvirtadienio i Didiji penktadieni, Teresele istinka kraujopludis, pirmasis mirtinos ligos – dziovos zenklas. Ji ji sutinka tikejimu – arteja susitikimas su Mylimuoju Suzadetiniu Kristumi. Pries pat isismarkaujant ligai, ji, paprasyta Motinos Agnietes, baige rasyti savo prisiminimu rankrascio pirmaja dali. Kitas rankrascio dalis (B ir C) parase jau sunkiai sirgdama. Beje, seserys uzrasinejo ir rinko jau sergancios ir nebepajegiancios rasyti Tereseles zodzius.
Teresei ligos laikotarpis sunkus ne tik fiziskai. Ja labiausiai kankino vidine tamsa. Teresele daresi panasi i
Kristu ne tik fiziniais kentejimais, bet ir dalijosi Jo apleistumu. Jos vidine vienatve, dvasinis isbandymas ja ivesdino i Getsemanes slepini. Jos agonija 1897 m. rugsejo 30 d. buvo kaip ir Jezaus, be jokios paguodos. Kai apie trecia valanda ji kryziumi isskete savo rankas, atsiremdama i dvi seseris, dusdama ir ieskodama palengvejimo, susirinkusioms aplink ja seserims ji labai primine Nukryziuotaji. Iki paskutinio atodusio – kaip Jezus – ji liko suvokianti ir budri. Zodziu, Terese mate save mirstant. Ji galejo paaukoti savo mirti. Kad ir kaip baisu tai buvo, Svc. Veido Tereses mirtis negalejo sukelti vien asaru ir skausmo. Jos mirtis tapo dziaugsmo svente. Viename laiske ji rase: „As nemirstu, as zengiu i gyvenima…“
Terese Martin (Thérese Martin) gime Prancuzijoje, Alencon (Alansone), 1873 m. sausio 2 d. giliai tikinciu, atsidavusiu kataliku Luiso
Martino ir Zelijos Guerin seimoje. (Beje, Tereseles tevai del savo tikejimo ir gyvenimo liudijimo yra paskelbti Dievo tarnais.) Terese buvo jauniausia is penkiu seseru. Butent darnioje ir mylincioje seimoje Teresele gavo pirmaja tikros teviskos bei motiniskos meiles patirti. Sios meiles patirtis persmelks jos santykius su Dievu. Laimingasis Tereseles gyvenimo laikotarpis pasibaigia 1877 m. rugpjucio 28 d. mirus mamai. Po jos mirties tevas su dukromis issikrausto i Lizje.Po mamos mirties Terese is guvios ir dziaugsmingos mergaites virsta itin jautria ir drovia. Ja apninka skrupulai. Veikiausiai del dideliu emociniu zaizdu Teresele netgi suserga. Is rimtos ligos patalo pakyla per 1883-uju Sekmines, regis, antgamtiskai isgijusi Mergeles Marijos uztarimu. Sis laikotarpis labai svarbus ir Tereses dvasiniam brendimui. 1884 m. geguzes 8 d. ji priima Pirmaja Komunija. Tai isgyvena kaip be galo artima susitikima su Jezumi, tiesiog istirpima Jame. Tais paciais metais, birzelio 14 d. Teresele labai samoningai priima Sutvirtinimo sakramenta. Siuo skausmingu laikotarpiu pabunda nuojauta apie jos pasaukima i Karmeli.
Keturiolikamete Terese perkeicia staigi ir visa ja apimanti Kaledu malone. Ja pati Teresele apibudina, kaip „darba, kurio neiveikiau per desimt metu, Jezus padare per viena akimirka, pasikliaudamas mano gera valia, kurios man niekada netruko“. Ji jauciasi atgavusi sielos tvirtuma, atsikrato vaikystes ydu ir trukumu. Terese staiga subresta ir pradeda begti per gyvenima „milzino zingsniais“, nes Jezus jos vidine tamsa paverte sviesos srautu. „Patyriau tvirtaji ir galingaji Dieva“, – raso Terese. Kaip savo atsivertimo vaisius ji apraso ir artimo meile, saves pamirsima, nusidejeliu sielu troskuli.
Veikiai po savo atsivertimo Terese pradeda zygius del stojimo i Karmeli. Ji jau pajegia kovoti del savo tikslo. 1887 m. lapkricio 20 d. ji piligrimines keliones i Roma metu isdrista kreiptis net i popieziu Leona XIII, kad jai, penkiolikametei, leistu stoti i Karmeli.
1888 m. balandzio 9 d. ji istojo i Lizje Karmeli, 1890-uju rugsejo 8-aja, per Svc. M. Marijos Gimimo svente, dave pirmuosius vienuolinius izadus. Terese istojo i Karmeli neturedama jokiu iliuziju ir ne del to, kad noretu vel buti su savo anksciau i ta pati vienuolyna istojusiomis vyresnemis seserimis. Jos troskimas – aukotis del sielu, melstis uz zmones, ypac uz kunigus. Ji ir pati trokšta tapti sventa. Ikvepimo savo paieskoms semiasi is Evangelijos. Tai irgi Tereses drasos ir nepriklausomumo irodymas. Jos laikais nebuvo iprasta ieskoti ikvepimo Dievo zodyje, greiciau – jo komentaruose. Tereses neguodzia jokie komentarai, ne sventuju gyvenimu aprasymai. Ji mato didziule praraja tarp ju ir saves. Musu karmelite apsviecia si Sventojo Rasto eilute: „Jei kas yra mazasis, teateinie pas mane!“ (Pat 9, 4). Siuose zodziuose ji atpazista save. O Iz 66, 12–13 atranda atsakyma, ka Dievas darys su tuo mazuoju: „Kaip mazyliai busite nesiojami ant jos ranku, supuojami ant jos keliu. Kaip motina guodzia savo sunu, taip as paguosiu jus“. Tai jos mazojo kelelio uzuomazga – per Dievo zodi ji atpazista Jo motiniska ir teviska meile ir pati uzsidega Jo meile.Pasitikejimo kelio „ikunijimas“ – Tereses sukurtas Pasiaukojimo Gailestingajai Meilei aktas. 1895 m. birzelio 9
d.,per Svenciausiosios Trejybes iskilme, ji pasiaukoja Gailestingajai Dievo Meilei. Taip atsiskleidzia didziule Tereses drasa, nepaisant labai aiskaus savo menkumo suvokimo. Pasiauojimo akte ji nevardija jokiu savo nuopelnu, bet praso pati Dieva buti jos sventumu. Ji net atsisako savo nuopelnu („pasirodysiu Tavo akivaizdoje tusciomis rankomis, nes neprasau Taves, Viespatie, skaiciuoti mano darbus“). Terese Dievo Gailestingajai Meilei pasiaukoja deginamaja auka, maldaudama Dieva ja „sunaikinti“. Sios atrastos meiles persmelktas visas Tereses gyvenimas.Terese kankina nenumaldomi troskimai buti apastale, kankine, kovotoja, kunigu, skelbti Evangelija visuose penkiuose zemynuose. Tai neimanoma. Apsimarinti, atsisakyti to? Atsakyma ji randa Pauliaus laiske korintieciams (1 Kor 13 sk.). Ji raso: „Meile, gailestingumas bus mano pasaukimas. Supratau, kad jei baznycia yra kunas, sudetas is atskiru nariu, tai negali stigti Jai ir paties butiniausio bei prakilniausio. Suvokiau, kad Baznycia turi sirdi, o toji Sirdis liepsnoja meile. Supratau, kad vien Meile zadina Baznycios narius veiklai. Ir
jeigu Meile uzgestu, apastalai neskelbtu Evangelijos, kankiniai atsisakytu lieti krauja <…> As supratau, kad meile aprepia visus pasaukimus, kad meile yra viskas, kad ji gyva visais laikais ir visur. Vienu zodziu, meile amzina. <…> Taip, as atradau savo vieta Baznycioje; <…> Mano Motinos Baznycios Sirdyje as busiu Meile… taigi as busiu viskas… taip mano svajone issipildys!!!“1896 m. balandžio 3-aja, nakti is Didziojo ketvirtadienio i Didiji penktadieni, Teresele istinka kraujopludis, pirmasis mirtinos ligos – dziovos zenklas. Ji ji sutinka tikejimu – arteja susitikimas su Mylimuoju Suzadetiniu Kristumi. Pries pat isismarkaujant ligai, ji, paprasyta Motinos Agnietes, baige rasyti savo prisiminimu rankrascio pirmaja dali. Kitas rankrascio dalis (B ir C) parase jau sunkiai sirgdama. Beje, seserys uzrasinejo ir rinko jau sergancios ir nebepajegiancios rasyti Tereseles zodzius.
Teresei ligos laikotarpis sunkus ne tik fiziskai. Ja labiausiai kankino vidine tamsa. Teresele daresi panasi i
Kristu ne tik fiziniais kentejimais, bet ir dalijosi Jo apleistumu. Jos vidine vienatve, dvasinis isbandymas ja ivesdino i Getsemanes slepini. Jos agonija 1897 m. rugsejo 30 d. buvo kaip ir Jezaus, be jokios paguodos. Kai apie trecia valanda ji kryziumi isskete savo rankas, atsiremdama i dvi seseris, dusdama ir ieskodama palengvejimo, susirinkusioms aplink ja seserims ji labai primine Nukryziuotaji. Iki paskutinio atodusio – kaip Jezus – ji liko suvokianti ir budri. Zodziu, Terese mate save mirstant. Ji galejo paaukoti savo mirti. Kad ir kaip baisu tai buvo, Svc. Veido Tereses mirtis negalejo sukelti vien asaru ir skausmo. Jos mirtis tapo dziaugsmo svente. Viename laiske ji rase: „As nemirstu, as zengiu i gyvenima…“